Gruodžio 6, 7 dienomis 19 val. Menų spaustuvės Juodojoje salėje teatras Atviras ratas rodys trečiąją septintojo kūrybinio sezoną premjerą – spektaklį „Ofelijos”, pagal režisierės Ievos Stundžytės debiutinę pjesę „Aš, tu ir Ofelija“.

Režisierė – Ieva Stundžytė. Aktorės: Elzė Gudavičiūtė, Marija Korenkaitė, Judita Urnikytė, Toma Vaškevičiūtė, Aldona Vilutytė. Spektaklio kostiumų dailininkė – Vilma Galeckaitė–Dabkienė, spektakliui muziką sukūrė ir gyvai ją violončele atliks Vytautas Leistrumas.

„Ofelijos” – tai netikėtas, skaudus ir išpažintinis spektaklis, sukurtas tęsiant teatro laboratorijos tradiciją, leidžiančią eksperimentuoti, išbandyti naujas teatrines formas ir raiškos priemones, nerti ten, kur dar nebūta ir kartu labai pavojinga. Spektaklio centre – penkios skirtingą asmeninę ir profesinę patirtį turinčios artistės, visos kuriančios Ofelijos vaidmenį, vieną iš subtiliausių ir kartu stipriausią moteriškumo kvintesenciją demonstruojančių ne tik Viljamo Šekspyro, bet ir apskritai visos Vakarų dramaturgijos įvaizdžių. Ofelijos vaidmuo ir jos kūrimas kiekvienai aktorei atveria skirtingas asmenines patirtis ir jausenas, prikelia ir šviesiausius vidinius angelus, ir tamsiausius demonus.

Spektaklio kūrėjos pripažįsta, kad spektaklio pavadinime – neatsitiktinė daugiskaita. Penkios skirtingos Ofelijos atveria skaudžius savosios tapatybės klausimus – būti aktore, būti moterimi, būti motina, būti mylimąja ir mylinčiąja. Taip giliai nėrusios aktorės neretai atsiduria ties bedugne, nes šių temų sąsajos ne visada lengvai randa atliepinius realiame gyvenime. Galiausiai, apskritai ne visada lengva sąžiningai ir nuoširdžiai imti svarstyti savosios esmės klausimus ir mėginti apsibrėžti galimus atsakymus.

Kalbėdama apie būsimą premjerą, spektaklio režisierė Ieva Stundžytė sako: „Ar yra pasauly toks vaidmuo, dėl kurio gyvenimo atsisakyti būtų verta? Kokią kainą moteris – aktorė, režisierė – sumoka už galimybę kurti teatre? Šie klausimai neduoda man ramybės nuo pat studijų metų. Todėl „Ofelijos“ – dabar arba niekada. Skamba fatališkai, bet imantis šios temos kitaip ir būti negali.“

Naujuosius vilniečiai sutiks su „Šikšnosparniu“ ir „Muzikos garsais“.

Pradėkime nuo premjerų, kurių teks laukti ilgiausiai – iki pat paskutiniosios metų dienos. Nacionalinis operos ir baleto teatras Naujuosius šįmet pasitinka Johanno Strausso operete „Šikšnosparnis“. Šią premjerą rengia dirigentas Martynas Staškus ir režisierius Gediminas Šeduikis, žadantys gana abstrakčią devyniolikto amžiaus pabaigos–dvidešimtojo pradžios epochos stilizaciją. Pagrindinį operetės veikėjų ketvertą – Aizenštainą, jo žmoną Rozalindą, tarnaitę Adelę ir išdaigininką Falkę – įkūnys Audrius Rubežius, Regina Šilinskaitė ir Julija Stupnianek, Irena Zelenkauskaitė, Arūnas Malikėnas, Deividas Staponkus ir Ramūnas Urbietis. Antrame veiksme į kunigaikščio rengiamą puotą žada užsukti Jeronimas Milius, Donatas Montvydas, o gal ir pats maestro Virgilijus Noreika.
„Siemens“ arenoje senuosius žadama išlydėti dirigento Vytauto Lukočiaus ir režisieriaus Andriaus Kurieniaus statomu Richardo Rogerso miuziklu „Muzikos garsai“. Pagrindinius vaidmenis kurs Augustė Vedrickaitė, Egidijus Sipavičius, Inga Valinskienė, Raimonda Tallat-Kepšaitė, Povilas Meškėla, Dominykas Vaitiekūnas, Evelina Anusauskaitė. Neįprastu žanru save išbandys valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ artistai.
Šiaulių dramos teatre šventinį vakarą bus rodoma Raimondo Banionio režisuota „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“. Spektaklyje, kurio žanras įvardijamas kaip choro pasakojimas su vienuolika uždainių, ypatingas vaidmuo skiriamas muzikai ir plastikai. Kur takoskyra tarp aistros ir nuopuolio, kas dedasi sieloje tos, kuri vardan ateities su mylimuoju vieną po kito žudo artimus žmones? Nuodėmingųjų meilužių porą vaidina Inga Norkutė ir Rolandas Dovydaitis.

Ofelijos ir kitos mūzos

Klaipėdos dramos teatre Ramunė Kudzmanaitė, pasitelkusi Matės Matišičiaus pjesę „Moteris be kūno“, prašneks apie nuolat ant beprotybės ir prievartos, ramybės ir karo slenksčio balansuojantį pasaulį. Ar taikiems lietuviams tai aktualu? „Kiekviena maža tauta yra per žingsnį nuo karo“, – replikuoja kroatų dramaturgas.
Įdomų teatrinį projektą rengia scenografas ir kostiumų dailininkas Jonas Arčikauskas. Pasitelkęs žymius aktorius Remigijų Bilinską bei Eglę Mikulionytę, taip pat Sigmundo Freudo tekstus, Rainerio Marios Rilke’s poeziją ir fotomenininko Rimanto Dichavičiaus įamžintus moterų aktus, spektaklyje „Fotografas, arba apverstos taburetės istorija“ jis ketina kalbėti apie žmogaus kūno grožį. Nūdienos tuštumos pojūčio nualinto fotografo dėmesys sutelktas į moterį. Ji jam – kaip idėja, kaip impulsas, kaip mūza, kaip vaidilutė… Prieš akis iškyla neįtikėtina fotosesija, kurios metu atsiskleidžia giluminiai žmogiškieji ryšiai tarp menininko ir jo modelio.
„Atviro rato“ narė Ieva Stundžytė šiame teatre inscenizavo savo pačios debiutinę pjesę „Ofelijos“. Vaidindamos W.Shakespeare’o Ofelijas, penkios skirtingos patirties turinčios aktorės (Elzė Gudavičiūtė, Marija Korenkaitė, Judita Urnikytė, Toma Vaškevičiūtė ir Aldona Vilutytė) atveria sau skaudžias asmeninio gyvenimo temas ir kartu ieško atsakymų į esminius aktorystės klausimus.

Vaikų repertuaras

Netrūks premjerų ir mažiesiems žiūrovams. Netgi patiems mažiausiems: štai choreografė Birutė Banevičiūtė ir kompozitorė Rasa Dikčienė, padedamos trijų šokėjų, rengia šokio spektaklį vaikams iki trejų metų amžiaus. Augesniems tiks spalvinga „Undinėlė“ Rusų dramos teatre, nors berniūkščiai turbūt mieliau stebėtų „Cezario grupės“ aktorių siūlomą „Superagentą 000“. O dar labiau susipratusiems skirta kauniečių „Astrida“ apie garsiąją švedų rašytoją Astrid Lindgren ir jos knygų herojus. Pagrindinę veikėją šiame muzikiniame spektaklyje vaidins Doloresa Kazragytė.

Gruodžio premjerų dvyliktukas
6, 7 d. 19 val. Menų spaustuvėje – „Ofelijos“. Rež. Ieva Stundžytė
6, 8, 14 d. 18 val. Žvejų rūmuose – „Moteris be kūno“. Rež. Ramunė Kudzmanaitė
9 d. 13 val. Menų spaustuvėje – „Superagentas 000“. Rež. Antanas Gluskinas
9, 18, 20, 22, 28 d. 12 val. Kauno dramos teatre – „Astrida“. Rež. Inesa Paliulytė
15, 16 d. 12 val. Rusų dramos teatre – „Undinėlė“. Rež. Jurijus Ščiuckis
15, 20 d. 18 val., 31 d. 19 val. Šiaulių dramos teatre – „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“. Rež. Raimundas Banionis
16 d. 18 val. Menų spaustuvėje – „Mozaika“. Choreografė Birutė Banevičiūtė
18 d. 18 val. Rusų dramos teatre – „Fotografas, arba apverstos taburetės istorija“. Rež Jonas Arčikauskas
20, 21, 27, 28, 31 d. 18 val., 22, 29, 30 d. 17 val. Panevėžio J.Miltinio dramos teatre – „Kulkos virš Brodvėjaus“. Rež. Dainius Kazlauskas
30 d. 19 val. Menų spaustuvėje – „5 g vilties“. Choreografė Rūta Butkus
31 d. 18 val. “Siemens” arenoje – „Muzikos garsai“. Rež. Andrius Kurienius
31 d. 19 val. Nacionaliniame operos ir baleto teatre – „Šikšnosparnis“. Muzikinis vadovas Martynas Staškus

Artėjantį savaitgalį, lapkričio 29, 30 ir gruodžio 1 dienomis, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras žiūrovus pakvies į ryškiausią ir populiariausią šių metų teatro spektaklį – legendinį kompozitoriaus Viačeslavo Ganelino ir poeto Sigito Gedos miuziklą „Velnio nuotaka“.

Spektaklio režisierius Kęstutis S. Jakštas, dirigentas Dainius Pavilionis, solistai Judita Butkytė, Jeronimas Milius, Deividas Norvilas ir kiti pabrėžia: ši „Velnio nuotaka“ – ypatinga. Tai bus pirmasis miuziklo pastatymas profesionalaus teatro scenoje. Todėl jame publika išgirs ne tik puikią šio žanro muziką, bet ir pamatys daug naujų dramaturginių „Velnio nuotakos“ pusių.

Ragina ieškoti paslėptų prasmių

1972 metais Kazio Borutos apysakos „Baltaragio malūnas“ motyvais sukurto pirmojo lietuviško miuziklo ekranizacija sulaukė begalinio žiūrovų dėmesio ir populiarumo. 2003-aisiais „Velnio nuotaka“ prisikėlė Vilniaus Vingio parke, vėliau – Panevėžio oro uoste, didžiųjų miestų pramogų arenose. Tačiau į profesionalaus teatro sceną ji įžengė pirmąkart.

„Kai pirmąkart susidūriau su „Velnio nuotaka“, didžiausia mano svajonė buvo ją parodyti teatre. Bet, tiesą sakant, ilgą laiką neįsivaizdavau, kaip tą padaryti – teatro scenai ši medžiaga sunkiai pritaikoma. Atrodo, jog dabar mano svajonė išsipildys“, – džiaugsmo prieš premjerą neslėpė miuziklo režisierius ir inscenizacijos autorius Kęstutis S. Jakštas.
Anot jo, „Velnio nuotakos“ pastatymo uostamiesčio muzikiniame teatre nereikėtų tapatinti su kino filmu, juo labiau – su komercinėmis „Velnio nuotakos“ versijomis. „Tai bus kardinaliai kitoks meninis produktas“, – akcentavo režisierius.

K. S. Jakštas teigė spektaklyje sąmoningai atsisakęs tiesmukiškų simbolių. Jame daug metaforų, todėl publika turi galimybę susimąstyti ne tik apie žmogaus likimo vingius, bet ir apie mūsų tautos mentalitetą. „Žiūrovui ši miuziklo interpretacija siekia parodyti lietuvių liaudies kodą. Tai, kaip mes mokame linksmintis, pasijuokti iš savęs ir iš kitų, ironizuoti, aistringai mylėti ir nekęsti, kovoti už savo laimę ir tada, kai mūšis pralaimėtas, žodžiu – pilnakraujiškai gyventi ir tikėti. Ir jeigu žiūrovas spektaklyje atpažins save ar savo artimą – tikslas bus pasiektas“.

Subūrė didelę komandą

„Tiek finansiniu, tiek ir teatro bei kviestinių atlikėjų skaičiaus ir užimtumo požiūriu, „Velnio nuotaka“ – didžiausia ir svarbiausia 2012-ųjų Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro premjera, – pabrėžė teatro vadovas Ramūnas Kaubrys. – Lietuvių autorių kūrybai mūsų teatro repertuare visuomet buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Todėl džiaugiamės galėdami žiūrovus pakviesti į nacionalinį bene geriausią lietuvišką miuziklą“.

Apie spektaklio išskirtinumą byloja ir jo scenografija. Pažangi technika, kurią, anot miuziklo statytojų, sau leisti gali anaiptol ne visi teatrai – hidraulinės sistemos – padeda scenoje kurti skirtingas erdves.

„Jų pagalba mes nukeliaujam į dangų, atsiduriame žemėje ir pasineriame į požemį“, – pasakojo režisierius.

„Velnio nuotakos“ scenografijos autorė dailininkė Kotryna Daujotaitė Klaipėdos muzikinio teatro scenoje norėjo sukurti „švarią, išgrynintą erdvę su lietuvišku prieskoniu – tinklas, pelkė, šulinio rentinys, girnos, medis, linas… Ir visa tai supanti balta plevenanti visuma…“

Kaip niekad didelę kūrybinę grupę subūrusiame spektalyje žiūrovai išvys ne tik daugumą Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistų, bet ir Girdvainio vaidmenį atliekantį Jeronimą Milių, Pinčiuko rolėje – Deividą Norvilą.

„Teatras neša prasmę, didelius ir gilius dalykus, todėl man jis yra visa galva aukščiau ir visada tikriau nei trumpalaikiai komerciniai projektai, – įsitikinęs Jeronimas Milius. – Kurdamas Girdvainio personažą teatre kai kurių dalykų savyje turėjau intensyviai ir nelengvai ieškoti. Priemiesčio berno tiesmukiškumas ir kartu nuoširdumas man, tikram miesčioniui, kurį laiką buvo tolimas. Kaip ir ta didelė emocijų amplitudė, kurią teko išgyventi – nuo džiaugsmingo paprastumo iki išprotėjimo“.

Atsižvelgiant į didelį publikos susidomėjimą, Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre miuziklas „Velnio nuotaka“ bus rodomas ir pavasario sezone: vasario, balandžio ir gegužės mėnesiais.

Lapkritį vakarais tamsu, dienomis niūru… Gatves apšvies elektros lemputės, o kas praskaidrins Jūsų sielą?

Teatras, teatras ir dar kartą teatras! O tiksliau – ugningoji „Karmen“. Lapkričio 22 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre rodoma ši nesenstanti Georges’o Bizet muzikinė drama apie fatališką laisvos čigonės ir beviltiškai ją įsimylėjusio kareivio ryšį. Karmen įkūnys vienas pajėgiausių Lietuvos mecosopranų Jovita Vaškevičiūtė.

Paklausta, kas jai pačiai yra scenoje įkūnijama Karmen, Jovita Vaškevičiūtė nė nesusimąsčiusi atsako: „Karmen – tai laisvė!“ Pasak solistės, tai moteris, kuri „su savo vidiniais įsitikinimais, vidiniu pasauliu atvirai meta iššūkį aplinkai. Ji nesitaiko prie aplinkinių nuomonės“. „Net mokausi iš Karmen gebėjimo būti savimi bet kurioje situacijoje, juk ji ir mirties akivaizdoje išlaiko asmenybės stuburą.“

Ugningosios Karmen vaidmenį Jovita dainuoja jau keletą metų, solistė puikiai prisimena savo debiutą 2010 m. spalio 6 d., švenčiant legendinės lietuviškosios scenos Karmen – Irenos Jasiūnaitės – jubiliejų. Tąkart vaidmenį reikėjo jaukintis tiek aktoriniu, tiek dainavimo požiūriu: „Buvau daugiau pripratusi prie „didelio balso“ reikalaujančių vaidmenų – Amneris, Ulrikos, Domingos (operoje „Meilė ir kiti demonai“), o atliekant Karmen kitaip formuojamas vokalas, savų subtilybių suteikia prancūziškas tekstas.“
Tačiau anuomet pavyko labai greitai įeiti į vėžes, o šiandien J. Vaškevičiūtė jaučiasi užtikrinai – „kaip ir kiekvienas profesionalas“.

„Dabar vaidmenį jaučiu puikiai, esu susigyvusi su juo, scenoje tiesiog esu Karmen! Yra tokių momentų, kai Chosė Karmen stumdo, kelia prieš ją ranką – tomis akimirkomis manyje iš tiesų užsidega didelė neapykanta šiam vyrui. Bet gal režisierius to ir norėjo?“
Istoriją apie fatališką laisvos čigonės ir beviltiškai ją įsimylėjusio kareivio ryšį LNOBT scenoje režisavo prancūzas Arnaud Bernard. Jis suteikė G. Bizet operoje pasakojamai istorijai pokario laikų paprastumo, bet tuo pačiu tarsi apnuogino kunkuliuojačias pagrindinių veikėjų aistras.

Chosė dainuos tenoras Kristian Benedikt. Pasak Jovitos Vaškevičiūtės, ji labai gerbia abu Chosė atlikėjus, su kuriais teko dainuoti – Kristianą Benediktą ir Audrių Rubežių, su abiem scenoje pavyksta sukurti puikų aktorinį duetą, tačiau Benediktas, pasak J. Vaškevičiūtės, vis dėlto yra minkštesnis, švelnesnis Chosė.
Taip pat dainuos Liudas Norvaišas (Toreadoras), Sandra Janušaitė – jos Mikaela priklauso solistės geriausiems vaidmenims. Puikų kontrabandininkų ir Karmen draugių ansamblį kuria Arūnas Malikėnas, Rafailas Karpis, Regina Šilinskaitė ir Julija Stupnianek, matysime ir Egidijų Dauskurdį, Ramūną Urbietį.

Diriguos Martynas Staškus. Beje, būtent šis dirigentas atvedė J. Vaškevičiūtę į „Karmen“ 2010-aisiais, kai solistei teko įsilieti į jau įsibėgėjusį spektaklį. Anuomet perprasti vaidmenį padėjo ir vaizdo įrašai, darbas su pianistėmis-koncertmeisterėmis, o taip pat – su režisieriaus asistentu Gediminu Šeduikiu, kuris pats dabar stato LNOBT spektaklį ir jame dainuos Jovita.

Lygiagrečiai su „Karmen“ repeticijomis jau prasideda ir sceninės būsimosios premjeros – Johanno Strausso operetės „Šikšnosparnis“ – repeticijos. J. Vaškevičiūtė dainuos kunigaikštį Orlovskį. Tai dar vienas iššūkis solistei, vėl reikia persiorientuoti į visai kitokį muzikinį, sceninį stilių, čia yra ir kalbamųjų dialogų. Tačiau intriguoja galimybė dirbti su savo kelią pradedančiu operos režisieriumi.

Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre Jovitą Vaškevičiūtę taip pat galime išvysti dainuojančią Suzuki operoje „Madam Baterflai“, Olgą „Eugenijuje Onegine“, neseniai solistė debiutavo Šeimininkės vaidmeniu „Borise Godunove“.
Pavasarį J. Vaškevičiūtė kels sparnus – Rusijoje dalyvaus atliekant Giuseppe’s Verdi Requiem, o Tartu „Vaenemuine“ teatre rengs Olgos vaidmenį naujame režisieriaus Dmitrijaus Bertmano „Eugenijaus Onegino“ pastatyme.

Lapkričio 25 d., 19 valandą, Šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniuje, „Gyčio Ivanausko teatras“ pristatys žiūrovų ypač pamėgtą spektaklį „Atgyjantys kūnai“.
Viename gražiausių sostinės vėlyvojo baroko paminklų, „Gyčio Ivanausko teatro” aktoriai ir vėl pažadins Šv. Kotrynos bažnyčios skulptūras romantiškam pasakojimui apie meilę. Puošnaus dekoro apsuptyje, netikėtai pasigirdus elegantiškai ir melodingai Michael Galasso muzikai, viena po kitos altoriuje agtgyjančios skulptūros pasakos apie amžiną meilės paiešką ir jos laukimą, susitikimą ir išsiskyrimą su ja. Šis spalvų, garsų ir plastikos reginys žiūrovus pakeri originalia choreografija, ir aišku, žaižaruojančiomis humoro kibirkštėlėmis.
„Esame be galo laimingi turėdami galimybę spektaklį kaskart naujai kurti vienoje gražiausių sostinės scenų. Šis jausmigas šokio spektaklis, tobulai įsikomponuoja į barokinę pastato erdvę, suteikdamas mūsų pasokojamai istorijai dar daugiau spalvų ir jausmingumo. „Atgyjantys kūnai“ yra vienas linksmiausių mūsų teatro spektaklių“, – sako choreografas Gytis Ivanauskas.
Spektaklis „Atgyjantys kūnai“. lapkričio 25 d., 19 valandą, Šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniuje. Bilietus platina TIKETA.

Alternatyvą tradiciniam scenos menui siūlantis Memelio teatras kviečia į pirmąjį Klaipėdoje mados ir šokio spektaklį „Geroji ir išvirkščioji pusės“, inspiruotą Roisin Murphy – savitos airių kilmės dainininkės bei mados ikonos – asmenybės bei muzikos. Spektaklio premjera – lapkričio 15-ąją, ketvirtadienį, 19 val. Klaipėdos „Švyturio menų doko“ (Naujoji Uosto g. 3) renginių serijoje „Teatro elingas“.
Naujasis Memelio teatro darbas – ne muzikinis klipas, ne draminė istorija ir ne madų podiumas. Spektaklio režisierė Rūta Bunikytė išsikėlė ambicingą tikslą: anot jos, parodyti šių žanrų „išvirkščiąją“ pusę. Tarpdisciplininėmis kūrybos formomis besidominti kūrėja kartu yra dėmesinga muzikos klausytoja. Naujasis spektaklis – duoklė šiems interesams.
„Garsas mūsų gyvenime yra ne tik komunikacijos priemonė, bet ir suvokimo veiksnys. Jis lydi mus ne tik buityje, bet ir filosofiniu lygmeniu. Net tyla turi savo skambesį – savo muziką. Garsas sklinda įvairiais greičiais ir bangomis, kurios visur lydi žmogų. Panorau vizualizuoti šią mintį ir tam, mano galva, labiausiai tinka Roisin Murphy muzika, – sakė R. Bunikytė. – Joje yra melodija, įkūnijanti emocijas ir jausmus; skubančią, rutinos pilną kasdienybę atkartojantis ritmas ir jį apraizgę industriniai garsai, darkart akcentuojantys muzikos ryšį su realybe.“
Spektaklio idėja įgyvendinama per šokį ir kostiumą. „Mane įkvėpė galimybė išreikšti garsą grafiškai. Spektakliui sukurti kostiumai – muzikalumo, šiuolaikiško, avangardinio bei eklektiško įvaizdžio vienuma. Tas pats kostiumas spektaklio metu papildomų detalių dėka gali transformuotis“, – kūrybinius sprendimus komentavo dizainerė Gretė Petkevičiūtė. Šokėjų aprangai ji pasirinko natūralaus pluošto audinius – medvilnę, odą, netikėtus sprendimus, pavyzdžiui, dažytą plisuotą liną.
Choreografiniu spektaklio sprendimu siekama perteikti muzikos bangavimą – tą, kurio nematome, bet jaučiame. Spektaklio choreografas Karolis Barčius teigė, kad pasirinktą stilistiką nulėmė stažuojantis įvairiose šokių mokyklose Europoje ir už jos ribų sukaupta patirtis, įdomiausi įspūdžiai iš matytų miuziklų, vaizdo klipų bei kitokių kolegų darbų.
Režisierė R. Bunikytė, choreografas K. Barčius, dizainerė G. Petkevičiūtė, muzikos aranžuočių autorius Kristijonas Lučinskas, šokėjai Jolanta Milčienė, Rasa Želnytė, Artūras Ženčius, Mantvydas Žilinskas, aktorius Karolis Makauskas sutaria, kad mintis kurti garso bangos paveikslą suteikė daug laisvės, o skirtingos profesinės patirtys pasufleravo daug naujų idėjų. Kokių – žiūrovai išvys premjeroje.
Memelio teatro premjera pradės lapkričio 15-17 d. „Švyturio menų doke“ vyksiančią renginių seriją „Teatro elingas“. Jos tikslas – pristatyti žiūrvams jaunųjų uostamiesčio scenos menų profesionalų kūrybą. Renginius pagal Jaunimo programą remia Klaipėdos miesto savivaldybė. Bilietus į šį bei kitus savaitgalio spektaklius galima įsigyti „Tiketoje“.

Geriau mažiau, bet taip, kad driokstelėtų. Toks galėtų būti lapkričio afišų devizas.

Didžiausio sprogimo tikimasi iš Oskaro Koršunovo „Katedros“ Nacionaliniame dramos teatre. „Visais laikais visuomenė, politikai, didieji, turtingieji flirtavo su menininkais. Visais laikais menininkai buvo reikalingi, neišvengiami ir žeminami. Ir esminė atsakomybė dėl to, kas vyksta, visą laiką tenka menininkams“, – sako režisierius, spektaklio ašimi pasirinkęs būtent šią Justino Marcinkevičiaus istorinės dramos traktavimo liniją.
Svarbiausi „Katedros“ veikėjai – architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius ir Vilniaus vyskupas Ignas Jokūbas Masalskis. Lauryno vaidmuo atiteko aktoriui Mariui Repšiui, kuris neslepia, kad repeticijų pradžia buvusi nelengva, bet galiausiai pavyko atrasti savąjį Lauryną. O.Koršunovo spektaklyje taip pat išvysime Vytautą Anužį, Dainių Gavenonį, Moniką Vaičiulytę, Tomą Vaškevičiūtę, Vytautą Rumšą, Saulių Bareikį, Arūną Sakalauską, Vitaliją Mockevičiūtę.
Kitas sprogimas planuojamas Valstybiniame jaunimo teatre, kur „Kovos klubą“ repetuoja režisierius Vidas Bareikis. Spektaklis kuriamas Chucko Palahniuko kultinio romano pagrindu. „Mūsų karta nėra mačiusi didžiulio karo ar didžiulės krizės, bet išgyvenam didžiulį dvasinį karą“, – teigė šis amerikiečių rašytojas. Pagrindinius spektaklio vaidmenis kuria Ainis Storpirštis, Vainius Sodeika, Dovydas Stončius, Elzė Gudavičiūtė bei Agnė Kaktaitė. Teatralai juokauja, kad Valstybinis jaunimo teatras netrukus gali virsti masonų lože, mat jo repertuare jau anksčiau buvo „Kapinių klubas“ ir „Slaptoji dviratininkų draugija“.

Pramogų vitrina

Savotišką „blokbasterį“ rengia ir „Domino“ teatras, vis drąsiau besistengiantis atliepti tiesmukiškus pramogaujančio lietuvių žiūrovo poreikius. Lapkričio premjerą „Sex guru“ teatras pristato kaip „intymiai atvirą ir tuo pat metu juokingą interaktyvų šou suaugusiems“. Šou esmė – sekso ekspertais tapę Algis Ramanauskas ir Arūnas Sakalauskas žiūrovams pristatys praktiškų patarimų ir gudrybių, kaip paįvairinti jų seksualinį gyvenimą. Tiesa, aktoriams spektaklyje privalės padėti patys žiūrovai, todėl ši pramoga – ne drovuoliams. Komedija „Sex guru“ pastatyta pagal austro Wolfgango Weinbergerio pjesę, ypač išgarsėjusią po pristatymo „West End“ teatre Londone.
Kęstučio Jakšto statomas „Zygfrydo Vernerio kabaretas“ Kauno muzikiniame teatre irgi žada pramogą, tik kitokio pobūdžio – spalvingą muzikinį reviu. Jame surinktos kompozitorių Johno Kandero, Mitcho Leigh, Benny Anderssono ir daugelio kitų parašytų miuziklų melodijos. Spektaklio libreto autorė Viktorija Streiča supynė daugybę teatralų jausmų dramų, vykstančių ne tik scenoje, bet ir už teatro ribų. Šalia Kauno muzikinio teatro solistų išvysime kviestinius aktorius Darių Meškauską ir Vaidotą Martinaitį, dainininkus Eveliną Sašenko ir Jeronimą Milių.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-45-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šie metai režisieriui Eimuntui Nekrošiui ir jo teatrui ne eiliniai. Dar Birželio mėnesį Nekrošiaus „Hamletas“ buvo vaidinamas legendiniame Londono teatre „The Globe“, kuriame 17 amžiaus pradžioje dirbo V.Šekspyras.
Rugsėjį „Meno Forto“ trupė, po mėnesio intensyvių repeticijų, seniausiame pasaulyje Olimpico teatre (www.teatroolimpico.it) Italijos Vicenza miesto žiūrovams pristatė Dantės „Dieviškosios komedijos“ trečiosios dalies „Rojaus“ E.Nekrošiaus sceninę interpretaciją.
Spalio mėnesį, Lietuvos žiūrovų jau matytas spektaklis „Dieviškoji Komedija“, sukurtas pagal dvi pirmąsias poemos dalis, viešėjo Rusijoje. Maskvoje, festivalio „Stanislavskio sezonas“ programoje spektaklis tris kartus suvaidintas istorinėje Mažojo Teatro scenoje, kurioje daugiau nei prieš šimtą metų dirbo žymusis rusų teatro režisierius ir pedagogas K.Stanislavskis, ir kur dienos šviesą išvydo A.Čechovo pjesės. Spektakliai Rusijos sostinėje sukėlė didžiulį ažiotažą ir bilietai į visus tris spektaklius buvo išpirkti dar vasarą. Todėl festivalio organizatoriai turėjo nemažai vargo siekdami„Google“ kopija – Panašūs patenkinti visus Maskvos teatralus, kaip paprastai, paskutinėmis dienomis išreiškusius norą pamatyti spektaklį. Tame tarpe ir nemažą „lietuviškąjį desantą“ šiuo metu besidarbuojantį Rusijoje. Be to visus vakarus teatro įėjimą šturmuodavo minios teatrinių mokyklų studentų. Istorinio Mažojo teatro direktorė net buvo gerokai sunerimus, kai antrojo spektaklio metu, į 900 vietų salę sugūžėjo 1600 žiūrovų. Tačiau, nors teatre tikrai nebuvo atsitiktinių žiūrovų, o dauguma teatro profesionalų dažnai būna iš anksto nusiteikę kritiškai vertinti kolegų darbą, tiek spektaklio metu, tiek ir po jo lietuvių aktoriai ir E.Nekrošius sulaukė pačių geriausių vertinimų. Rusų kritikai, aktoriai, režisieriai buvo sužavėti energinga ir emocionalia jaunos „Meno Forto“ trupės vaidyba, negailėjo komplimentų reižisūriniams sprendimams, leidusiems pažvelgti į Dantės ir Beatričės istoriją iš netikėto rakurso – kaip į jaudinančią, žmogišką, kiekvienam artimą išgyvenimų, kūrybos ir meilės istoriją.
Po Maskvos „Dieviškoji Komedija“ tęsė gastroles Sankt Peterburge, kur tradiciškai pradėjo festivalį „Baltijskij Dom“. Festivalio šeimininkai beveik rimtai teigė, kad jeigu programoje nėra E.Nekrošiaus spektaklio, tai tiek žiūrovai, tiek ir jie patys sako, kad festivalis neįvyko. 2008 metais visa festivalio programa buvo sudaryta vien iš Nekrošiaus sukurtų spektaklių, jis taip ir vadinosi – „Visas Nekrošius“. Turbūt todėl pagrindiniam festivalio plakatui buvo pasirinkta nuotrauka iš lietuviškosios „Dieviškosios Komedijos“. Vėlgi tradiciškai Sankt Peterburge spektaklis buvo vaidintas tik vieną kartą, todėl niekas net nebandė skaičiuoti, kiek tą vakarą salėje buvo žiūrovų. Jie sėdėjo ir stovėjo visur, kur tik įmanoma.
Iš Rusijos „Meno Forto“ aktoriai trumpam buvo grįžę į Vilnių, bet po kelių dienų išvyko į Italiją, kur po ilgesnės pertraukos, Milano ir Bescia miestuose vaidino „Hamletą“, kuris Italijoje yra tapęs legenda ir žavi bei stebina jau kelias teatralų kartas.
Na, o Eimuntas Nekrošius, tiesiai iš Peterburgo, lydimas asistento T.Čižo grįžo į Vicenza miestą Italijoje, kur tęsė darbą Olimpico teatre, kaip Klasikinių Spektaklių Ciklo meno vadovas. Per nepilnas tris savaites žiūrovams buvo parodyti dar trys vaidinimai. „Fedra. Impresija“ pagal J.Racine tekstą programoje buvo numatytas kaip pjesės skaitymas. Tačiau režisieriaus ir keturių italų aktorių neįtikėtinų pastangų ir momentinio kūrybingumo dėka, per 25 valandas repeticijų buvo sukurtas pilnavertis  ir labai emocionalus spektaklis. Toliau sekė kūrybinė laboratorija su grupe Italijos aktorių, kurios metu, per penkias dienas buvo sukurtas ir parodytas žiūrovams intelektualiai šmaikštus spektaklis pagal antikos filosofo Senekos „Laiškus Liucilijui“. Nekrošius nustebino ne tik žiūrovus, bet ir ne vieną aktorių perteikdamas aukštas antikos moralisto mintis ir pamokymus smagiomis, žmogiškomis ir kiekvieną jaudinančiomis sceninėmis istorijomis.
Visą Nekrošiaus vadovaujamo spektaklių ciklo programą vainikavo iš Maskvos atvykęs režisieriaus ten prieš porą metų sukurtas spektaklis pagal A.Camus pjesę „Kaligula“. „Meno Forto“ kūrybinė grupė turėjo porą dienų spektaklio adaptacijai Olimpico teatro scenai. Be originalios scenografijos, istorinių 16 amžiaus dekoracijų fone rusų aktorių vaidinamas spektaklis įgavo naujų spalvų ir prasmių.
65-asis Klasikinių spektaklių ciklas Olimpico Teatre baigėsi šį savaitgalį. Sezono organizatoriai ir Vicenzos miesto Teatro Comunale fondo prezidentas Flavio Albanese neslėpė savo pasitenkinimo lietuvių režisieriaus parengta programa ir jau dabar pakvietė Eimuntą Nekrošių tapti teatro sezono meno vadovu ir kitais metais.
Na, o „Meno Fortas“ jau po savaitės išvyksta į Romą, kur viename iš seniausių ir gražiausių Italijos sostinės teatrų, Argentina supažindins romėnus su E.Nekrošiaus „Dieviškąja Komedija“.



Pakartotinių rinkimų išvakarėse „Domino“ teatre nugriaudėjo politizuotos komedijos „Langas į parlamentą“ premjera, kurią stebėjo sausakimša salė bei lydėjo ilgai nesibaigiantys aplodismentai.

Pažiūrėti Adolfo Večerskio režisuotos komedijos šeštadienio popietę atėjo nemažai žinomų Lietuvos žmonių, tarp kurių buvo ir politikų.

„Labai aktualus šiandien ir dar bus aktualus ilgokai, nes čia sudėti visi partijų šūkiai. Neeilinis spektaklis, neprisimenu, kada tokį mačiau ir nežinau, ar kada pamatysiu. Salė visa leipo iš juoko. Nors ir per juoką, bet buvo pakankamai daug teisybės pasakyta. Man, kaip baigiančiam kadenciją, buvo itin smagu, nes žiūrėdamas ir prisiminiau buvusius įvykius, na, gal ne visai taip, bet kažkas panašaus vykdavo. Šį spektaklį būtinai reiktų pamatyti naujos kadencijos Seimui ir jį reikėtų parodyti tuoj pat po naujo Parlamento priesaikos“, – po spektaklio sakė kadenciją baigiančio Seimo narys Jonas Jagminas.

Spektaklis itin aktualus šiandienos Lietuvai, mat, scenoje vyksta ne tik absurdiškos situacijos, kuomet konservatorių ministru virtęs aktorius Andrius Bialobžeskis bando nuslėpti savo paklydimus bei ir galimą nusikaltimą.

“Jei mūsų rinkėjai sužinotų visą tiesą apie konservatorius, ko gero, visi emigruotų į Afriką, o mes “dirbtume” kalėjime”, – aiškino savo meilužei, opozicijos sekretorei, Anglijos parlamento konservatorių ministrą įkūnijęs Andrius Bialobžeskis.

Spektaklio pabaigoje, viešbučio valdytojas, kurį įkūnijo Saulius Siparis, išdidžiai praneša, kad “grupė draugų” pavedė jam suformuoti naują ministrų kabinetą ir pasveikino tapus premjeru. Naujasis konservatorių premjeras pažėrė pažadų tautai, kurie labai panašūs į realių politikų priešrinkiminius lozungus ir nuo kurių sausakimša “Domino” teatro sale dar ilgai leipo juokais.

Po premjeros režisierius Adolfas Večerskis sakė, kad spektaklis pavyko, buvo įgyvendinti visi sumanymai.

„Pjesė neturi pabaigos ir yra ištirpstanti. Mūsų – koncentruota, mes nuėjome truputėlį toliau ir manau, kad mes pasiekėme rezultatą, kurio visiems linkiu pasiekti šiandien. Aš esu patenkintas kolektyvu, aš esu patenkintas šiais žmonėmis, jie yra žiauriai talentingi, jie įdėjo savo širdį, savo kraują, tikėjimą, manau, šiai dienai tai yra gražiausia, ką aš turiu“, – po premjeros sakė Adolfas Večerskis.

„Kada geri aktoriai labai nuoširdžiai ir gerai vaidina satyrą, tai yra pats geriausias dalykas. Labai džiaugiuosi, kad „Domino“ teatre atsirado tokia satyra“, – pagyrų negailėjo aktorius Jonas Vaitiekaitis.

Spektaklyje vaidmenis kuria tiek jau žiūrovų pamėgti aktoriai: Jokūbas Bareikis, Saulius Siparis, Andrius Bialobžeskis, Evaldas Jaras, Mindaugas Jusčius, Vaida Genytė, tiek naujai prie „Domino“ komandos prisijungę, tačiau ne mažiau žinomi ir žiūrovų mylimi: Sandra Daukšaitė, Mantas Stonkus, Redita Dominaitytė, Šarūnas Banevičius.

Trumpai apie spektaklį:

Konservatorių ministras Ričardas Vilis parlamento debatus iškeičia į pasimatymą su opozicijos sekretore Džeinė Vortingto viešbutyje. Išsvajotas ir suplanuotas vakaras pasisuka visiškai netikėta linkme, kuomet šio slapto pasimatymo dalyviai atsiduria kambaryje ir aptinka išklibusio viešbučio lango privertą „lavoną“. Ričardas, bandydamas bet kokia kaina išbristi iš be galo keblios situacijos, išsikviečia asmeninį padėjėją Džordžą Pigdeną. Pastarasis dėl Ričardo melo drauge su kitais veikėjais vis giliau klimpsta į nemalonumus, o galiausiai išgyvena tapatybės krizę. Reikalai tampa visai komplikuoti, kuomet pasirodo pamišęs ir iš pavydo įsiutęs Džeinės vyras Ronis. Įvykiai vis sudėtingėja bei komplikuojasi ir dėl sukto viešbučio patarnautojo, ponios Vil ir slaugės Foster – užverda tikra velniava!

Pjesės „Out of order“ (spektaklio pavadinimas „Langas į Parlamentą“) bei “Domino” teatro auditorijai žinomų spektaklių “Meilė pagal grafiką” ir “Šeimyninis įvykis” autorius Ray Cooney gimė 1932 metais Didžiojoje Britanijoje. Pats Ray Cooney vaidinti pradėjo 1946 metais. 1983 metais jis įkūrė Londono komedijos teatrą ir tapo jo meno vadovu. Tais pačiais metais jis parašė įžymią pjesę “Run For Your Wife”, kuri įtraukta į geriausių XX amžiaus Didžiosios Britanijos pjesių sąrašą. Pjesė „Out of order“ yra nepaprastai didelio pasisekimo sulaukusios pjesės „Two into One“ tęsinys. Pjesė „Out of order“ 1991 metais įvertinta Laurence’o Olivier (Lourenso Olivjė) vardo apdovanojimu už geriausią metų komediją. Pirmą kartą pjesė pastatyta 1990 metų gegužės 8 d. Torndaiko (Thorndike) teatre.

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro primabalerina Olga Konošenko po operacijos vėl  grįžta į didžiąją sceną K. Pastoriaus spektaklyje „Tristanas ir Izolda“.
„Po kojos operacijos praėjus pusantro mėnesio priėmiau drąsų sprendimą šokti premjeroje. Už tai dėkoju reabilitacijos centrui „Gemma“, ypatingai- kineziterapijos daktarui Andrejui Žardeckiui,  kuris per pusantro mėnesio pastatė mane ant koju. Taip pat, didelis ačiū šeimai bei kolegoms, kurie mane palaikė“,- dėkingumo nesliapia O. Konošenko.

Ruošiasi bendradarbiauti su N. Juška
Viena talentingiausių Lietuvos šokėjų, nepaisant intensyvios veiklos Lietuvoje, taip pat, yra pakviesta į Dubliną šokti spektaklyje „Spragtukas“, kur drauge vyksta su baleto primarijumi N.Juška.
„Ateityje ketiname bendradarbiauti su Dublino ir N.Juškos baleto mokyklomis. Planuojame surengti mainus tarp mokyklų pedagogų, taip pat, suorganizuoti jungtinius Dublino bei Lietuvos jaunųjų baleto artistų pasirodymus didžiojoje teatro scenoje“,- pasakoja O.Konošenko.
Kaip artimiausius planus Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre O. Konošenko įvardija projektą „Kūrybinis impulsas“. Pasak šokėjos pagrindinė šalies baleto trupė projekto metu turėtų rodyti ne tik didžiuosius, pripažintus veikalus, tačiau taip pat, išlikti kūrybinga , ieškoti savitų, unikalių meninių sprendimų, pristatyti naujus choreografų bei geriausius trupės kūrinius. Patys šokėjai turės progą pajusti, ką reiškia dirbti choreografais, organizuoti renginį bei visą darbo procesą.
„Be naujų kelių, naujų raiškos formų, netgi naujos kalbos paieškų baletas būtų neįdomus menas. Nepateikdamas žiūrovams staigmenų ir iššūkių, jis būtų miręs menas. Šis projektas svarbus ne tik mūsų žiūrovams, bet ir baleto trupės tobulėjimui, tiems šokėjams, kurie brandžiai ir atsakingai mąsto apie savo ateitį, kuomet jie baigs savo, kaip baleto artisto karjerą“,- teigia O. Konošneko.
Nepaisant intensyvios kūrybinės veiklos balerina neslepia, jog ji, kaip ir dauguma šokėjų pagalvoja ir apie baleto karjeros pabaigą, bei sunkumus ir perspektyvas kurie laukia po to.
„Baleto artistai didžiąją savo gyvenimo dalį praleidžia profesionalioje scenoje, demonstruodami savo galimybes, gabumus, norėdami parodyti savo asmeninę sėkmę.  Artistai ieško būdų, kaip užimti prestižines pozicijas, kurios padidintų jų socialinį statusą, autoritetą. Dauguma noretų baigę karjeras dirbti baleto pedagogais – choreografais, atidaryti savo baleto mokyklas, likti dirbti kolektyve, repetitoriais“,- svarsto šokėja.
Tačiau, kaip asmeninius potencialius ateities planus O. Konošenko įvardija nuosavos baleto mokyklos atidarymą, klasikinių pamokų teatre vedimą bei šokio spektaklių statymą.
Paklausta ko palinkėtų mažosioms balerinoms, kurios dar tik žengia pirmus žingsnius parketu šokėja su šypsena veide atsako: “ Sėkmės visoms mažosioms balerinoms, linkiu kuo greičiau išmokti naujus „PA“ ir mus džiuginti savo šokiu….“

Spalio 13 dieną, 18.30 val., Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras operos gerbėjus kviečia į Giacomo Puccini vienaveiksmių operų diptiką „Sesuo Andželika“ ir „Džanis Skikis“. Geriausiu 2011-ųjų metų spektakliu Klaipėdoje tituluotame G. Puccini operų diptike skambės kerintis operos solistės Rasos Juzukonytės sopranas.

G. Puccini operoje „Sesuo Andželika“ pagrindinį vaidmenį atliksianti Rasa Juzukonytė yra sukūrusi vaidmenis Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Savo solines programas ji atlieka Lietuvoje ir užsienyje, taip pat koncertuoja kartu su sopranų trio „Panteros“.

Šeštadienio vakarą žiūrovai turės galimybę išgirti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestrą, vadovaujamą dirigento Dainiaus Pavilionio, solistus Rasą Juzukonytę, Juditą Butkytę-Komovienę, Mindaugą Rojų, dainininką Deividą Norvilą-Deivį ir kitus.

Italų kompozitoriaus Giacomo Puccini (1858–1924) operos daugiau kaip šimtą metų yra atliekamos garsiausiuose pasaulio operos teatruose („Bohema“, „Madam Baterflai“, triptikas „Apsiaustas“, „Sesuo Andželika“ ir „Džanis Skikis“, „Toska“, „Turandot“). Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre G. Puccini vienaveiksmių operų diptiko „Sesuo Andželika“ ir „Džanis Skikis“ premjera įvyko pernai – 2011 m. rugpjūtį.

„Sesuo Andželika“ – tai vienintelė kompozitoriaus G. Puccini opera, kurioje pasirodo vien moterys. Kūrinyje apdainuojama jaunos mergaitės iš aristokratų šeimos, kuri, susilaukusi nesantuokinio kūdikio, buvo priversta tapti vienuole, gyvenimo drama. „Džanis Skikis“ – Dantės „Dieviškosios komedijos“ veikėjo istorija, kurios centre tragikomiška mirusio turtingo italų žemvaldžio turto dalybų situacija.

Prestižinį „Padėkos kaukės“ apdovanojimą už geriausią metų spektaklį Klaipėdoje pelniusio vienaveiksmių operų diptiko kūrėjų komanda – režisierė Yana Ross (JAV), dirigentas Dainius Pavilionis, scenografas Marijus Jacovskis, kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė.

Dešimt premjerų: tikrasis gyvenimas susideda iš spektaklių.

Centrinį spalio teatrinio gyvenimo įvykį nesunku nuspėti: Kauno valstybinio dramos teatro trupė po trejų metų pertraukos sugrįžta į didžiąją sceną. Sugrįžta kartu su daug šiai scenai nusipelniusiu režisieriumi Jonu Jurašu, interpretuosiančiu Antano Škėmos „Baltą drobulę“.
„Jaudinantis momentas laiko mašina grįžti į šitą salę su veikalu, kurio autoriaus likimas panašus į mano likimą. Pagrindinis romano veikėjas Antanas Garšva pasiaukoja didžiajai meno idėjai. Toks spektaklis atnaujintoje scenoje labai prasmingas”, – neabejoja  režisierius.

Spalio premjerų dešimtukas
5, 6, 25 d. 19 val. Keistuolių teatre – „Švęsti kosmose ir tvarte“. Rež. Vytautas Rašimas, Živilė Mičiulytė
11, 12 d. 19 val. OKT studijoje – „Nuosprendis – metamorfozė“. Rež. Paulius Ignatavičius
12, 13, 17, 18 d. 19 val. Kauno dramos teatre – „Balta drobulė“. Rež. Jonas Jurašas
13, 14 d. 19 val. Menų spaustuvėje – „1/3 gyvenimo“. Rež. Justas Tertelis
14 d. 19 val. Nacionaliniame dramos teatre, 28 d. 18 val. Kauno dramos teatre – „Tiksinti bomba“. Rež. Gintaras Varnas
18, 24 d. 18.30 val. Vilniaus mažajame teatre, 30 d. 18 val. Kauno lėlių teatre – „Visu greičiu atgal“. Rež. Arvydas Lebeliūnas
19, 20 d. 19 val. Kauno dramos teatre – „Žemės ar moters“. Rež. Tomas Erbrėderis
24 d. 18, 20.30 val. Teatro arenoje – „Carmen“. Choreografė Anželika Cholina
27 d. 13 val., 29, 30, 31 d. 19 val. Vilniaus „Domino“ teatre, 28 d. 16, 19.30 val. Kauno „Girstutyje“ – „Langas į parlamentą“. Rež. Adolfas Večerskis
28 d. 19 val. Menų spaustuvėje – „Maironio gatvė“. Rež. Saulė Degutytė