“Domino“ teatras pristato mirtinai juokingą komediją „Langas į Parlamentą“. Šios komedijos siužetas bei situacijos žiūrovams primins Lietuvos politinio gyvenimo realijas, politikų gebėjimą įsivelti į netikėčiausias situacijas, meistriškai suktis ir sausiems išbristi iš klampiausios balos. Komedijoje „Langas į parlamentą“ apstu detektyvo elementų, farso ir grotesko požymių.
Režisuoti šį spektaklį ėmėsi jau gerai „Domino“ teatro lankytojams pažįstamas Adolfas Večerskis. Vaidmenis kurs tiek jau žiūrovų pamėgti aktoriai: Jokūbas Bareikis, Saulius Siparis, Andrius Bialobžeskis, Evaldas Jaras, Mindaugas Jusčius, Vaida Genytė, tiek naujai prie „Domino“ komandos prisijungę, tačiau ne mažiau žinomi ir žiūrovų mylimi: Sandra Daukšaitė, Mantas Stonkus, Redita Dominaitytė, Šarūnas Banevičius.
Ministras Ričardas Vilis parlamento debatus iškeičia į pasimatymą su opozicijos sekretore Džeinė Vortington viešbutyje. Išsvajotas ir suplanuotas vakaras pasisuka visiškai netikėta linkme, kuomet šio slapto pasimatymo dalyviai atsiduria kambaryje ir aptinka išklibusio viešbučio lango privertą „lavoną“. Ričardas, bandydamas bet kokia kaina išbristi iš be galo keblios situacijos, išsikviečia asmeninį padėjėją Džordžą Pigdeną. Pastarasis dėl Ričardo melo drauge su kitais veikėjais vis giliau klimpsta į nemalonumus, o galiausiai išgyvena tapatybės krizę. Reikalai tampa visai komplikuoti, kuomet pasirodo pamišęs ir iš pavydo įsiutęs Džeinės vyras Ronis. Įvykiai vis sudėtingėja bei komplikuojasi ir dėl sukto viešbučio patarnautojo, ponios Vili ir slaugės Foster  – užverda tikra velniava!
Pjesės „Out of order“ (spektaklio pavadinimas „Langas į Parlamentą“) bei “Domino” teatro auditorijai žinomų spektaklių “Meilė pagal grafiką” ir “Šeimyninis įvykis” autorius Ray Cooney gimė 1932 metais Didžiojoje Britanijoje. Pats Ray Cooney vaidinti pradėjo 1946 metais. 1983 metais jis įkūrė Londono komedijos teatrą ir tapo jo meno vadovu. Tais pačiais metais jis parašė įžymią pjesę “Run For Your Wife”, kuri įtraukta į geriausių XX amžiaus Didžiosios Britanijos pjesių sąrašą. Pjesė „Out of order“ yra nepaprastai didelio pasisekimo sulaukusios pjesės „Two into One“ tęsinys. Pjesė „Out of order“ 1991 metais įvertinta Laurence’o Olivier (Lourenso Olivjė) vardo apdovanojimu už geriausią metų komediją. Pirmą kartą pjesė pastatyta 1990 metų gegužės 8 d. Torndaiko (Thorndike) teatre.
Britų dramaturgas R. Cooney yra vienas populiariausių komedijų autorių šiuolaikiniame teatro pasaulyje. Jis yra parašęs 20 pjesių, o populiariausios išverstos net į 40 pasaulio kalbų.

Premjera – spalio 27 d. 13 val. Vilniuje, „Domino“ teatre

Repertuaras:

2012-10-27 13:00, Vilnius, „Domino“ teatras
2012-10-28 16:00, Kaunas, „Girstutis“
2012-10-28 19:30, Kaunas, „Girstutis“
2012-10-29 19:00, Vilnius, „Domino“ teatras
2012-10-30 19:00, Vilnius, „Domino“ teatras
2012-10-31 19:00, Vilnius, „Domino“ teatras
2012-11-04 19:00, Vilnius, „Domino“ teatras
2012-11-05 19:00, Klaipėda, koncertų salė
2012-11-06 18:00, Šiauliai, kultūros centras
2012-11-09 18:00, Panevėžys, Bendruomenių rūmai
2012-11-12 19:00, Vilnius, „Domino“ teatras
2012-11-13 18:00, Kaunas, „Girstutis“
2012-11-21 19:00, Vilnius, „Domino“ teatras
2012-11-22 18:00, Alytaus, miesto teatras
2012-11-25 18:00, Kaunas, „Girstutis

Oficialiai savo istorijos puslapius atvertusi prieš šimtą metų – 1912 m. – Rygos Nacionalinė Opera jau ketvirtąjį sezoną iš eilės pradeda su lietuvių dirigentu Modestu Pitrėnu. Šį penktadienį, rugsėjo 28 d., Latvijos Nacionalinėje operoje vyks M. Pitrėno diriguojamas neeilinio balso savininkės Marina Rebeka (sopranas) solo koncertas, o jau kitą mėnesį visuomenei bus pristatyta opera „Eugenijus Oneginas“.

„Rygoje dirbu jau ne pirmus metus – šiemet prasidėjo mano trečiasis sezonas, o jei skaičiuosime ir bandomąjį laikotarpį – ir ketvirtasis. Mane žavi Rygos operos dinamiškumas, jaunas, veržlus kolektyvas. Apskritai šiame mieste itin gyvas domėjimasis muzika, atrodo, jog ją jaučia kiekvienas šio metropolio gyventojas“, – teigia Modestas Pitrėnas, Latvijos Nacionalinės operos muzikos direktorius ir vyriausiasis dirigentas, taip pat dirbantis ir Vilniuje, Nacionalinėje filharmonijoje, bei dėstantis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

Šiais metais Latvijos Nacionalinė opera savo žiūrovams pasiūlys nemažai premjerų, tarp kurių – latvių opera „Dauka“, Andris Veismanis diriguojama opera „Otelas“, Giacomo Puccini opera „Tosca“, diriguojama Modesto Pitrėno, ir kt. Kaip teigia M. Pitrėnas, Latvijos Nacionalinės operos reperturaras tikrai įvairus – nuo itališkų klasikinių operų, modernių operečių iki rusiškų baletų – tad kiekvienas žiūrovas ras jį dominantį reginį.

Be to, ateinančiais metais bus minimas vokiečių kompozitoriaus Ričardo Vagnerio (Richard Wagner) 200-osios gimimo metinės, tad šiai progai Latvijos Nacionalinė opera ruošiasi itin atsakingai. Jau pradėtas rengti ambicingas projektas – Vagnerio tetralogija „Nybelungo žiedas“, kurią sudarys keturios operos. Į šį projektą investuojami didžiuliai žmogiškieji ir finansiniai ištekliai, tad visiems Vagnerio ir elitistinės, sudėtingesnės muzikos gerbėjams šis Latvijos Nacionalinės operos projektas turėtų būti itin aktualus ir įsimintinas.

Išsamiau apie tai, ką galima nuveikti Rygoje – www.LiveRiga.com. Čia sužinosite apie naujausius pasiūlymus turistams, galėsite patogiai susiplanuoti savo laisvalaikį, užsisakyti skrydžių bilietus ir viešbučių kambarius, taip pat gauti atsakymus į Jums rūpimus klausimus, kad Rygoje praleistas laikas būtų kuo įsimintinesnis. Papildomą informaciją apie Rygos siūlomas veiklas siūlo ir LiveRiga socialiniai tinklai:
Klausk apie Rygą – http://twitter.com/#!/liveriga
Ryga nuotraukose – http://www.flickr.com/photos/liveriga
Mėgstu Rygą – http://www.facebook.com/LIVERIGAcom
Atrask Rygą – https://foursquare.com/liveriga

 

Balerina Inga Cibulskytė: nuo Baltosios katytės iki aistringosios Izoldos.

Kai šnekini žymų stygininką – greta neretai pagarbiai ilsisi gracingas Stradivarijaus dėklas. Kai kalbiesi su baleto šokėju – neturi stebėtis, kai pokalbiui įpusėjus jis ant minkštasuolio taip pat pagarbiai ištiesia pailsinti kojas: jos šokėjui – ne mažiau brangus instrumentas. Tik, priešingai nei smuikai, altai ar violončelės, dažniausiai neapdraustas solidžia suma ir nepriklausantis milijonieriui.

Apie estetiką ir techniką

Inga prieš premjerą labiausiai stebino ramybe. Spaudydama ištiestas kojas kalbėjo, kad paskutines naktis prieš premjerą miega puikiai: grįžusi iš repeticijos krinta į lovą ir praplėšia vokus tik sučirpus žadintuvui. Balerinai, auginančiai trejų su puse metų sūnelį Liudą, tokios naktys – jau primiršta prabanga, kurią įtempčiausiu repeticijų laikotarpiu leido prisiminti artimieji, išsivežę berniuką atostogų į pajūrį.
„Aišku, pasiilgstu Liudo, bet suprantu, kad tokiomis dienomis, kai nuo ryto ligi vakaro esu teatre, jam neturėčiau daug laiko. Užtat galiu visą dėmesį skirti repeticijoms“, – atvirai dėsto I.Cibulskytė.
Motinystei balerina ryžosi sąmoningai, pajutusi, kad atėjo laikas įprasminti save ne vien teatro scenoje. „Tuo metu trupėje buvo daug sveikų solistų, ir mano pasitraukimas repertuarui bėdų nepridarė. Jei nėra vienos balerinos – galimybę gauna kita. Svarbu sulaukti savojo šanso, nes kol stovi kordebalete, negali atsiskleisti kaip asmenybė. Tarkim, „Gulbių ežero“ pas de trois – išeini, nusišypsai, pašoki, žinodama, kuriuos judesius būtina atlikti nepriekaištingai, ir grįžti į užkulisius“, – pasakoja jau dešimtį metų nacionalinėje trupėje šokanti Inga.
O kantrybės jai galima tik pavydėti. Rengdamasi pagrindiniam vaidmeniui balete „Tristanas ir Izolda“, I.Cibulskytė pirmą kartą turėjo progos stažuotis užsienyje – Varšuvos didžiajame teatre pas šio spektaklio statytoją Krzysztofą Pastorą. Turint omenyje, kad jaunos merginos laimę užsienio teatruose šiandien mėgina vos užvėrusios baleto mokyklos duris, tai – ištikimybės savajai trupei įrodymas.
„O man ir Vilniuje buvo gerai. Kordebalete šoku ligi šiol, jei paprašo. Taip susiklostė: anksti ištekėjau, po to atsirado vaikelis, ir keltis svetur tiesiog nebebuvo tikslo“, – aiškina Inga. (…)

Pirmoji meilė. Brandžioji meilė

Ką nori publikai pasakyti I.Cibulskytės Izolda? „Priešingai nei „Romeo ir Džuljetoje“, čia – brandžios meilės istorija. Nors abu siužetai baigiasi vienodai tragiškai, Džuljeta – skaidrios jaunystės, beatodairiškų jausmų įsikūnijimas, o tarp savo vyro ir Tristano besiblaškanti Izolda jau visiškai kitokia“, – lygina artistė.
Ji neslepia, kad svarbiausi karjeros vaidmenys iš dalies atspindėjo ir asmeninius išgyvenimus. Džuljetos vaidmenį padedama Eglės Špokaitės rengė dar neturėdama sūnaus, o šiandieninė moteriška patirtis leidžia geriau perprasti prieštaringus Izoldos jausmus. „Kultūringos erotikos scenos, kurių esama spektaklio choreografijoje, iš pradžių man atrodė svetimos ir nepatogios, nes nieko panašaus nebuvau šokusi. Ką žmonės įžiūrės tuose meilės duetuose – priklauso nuo jų, bet patys epizodai ganėtinai subtilūs, nieko šokiruojančio juose nebus“, – tikina I.Cibulskytė.
Dar ji šoko Mari „Spragtuke“, Natali „Rusiškajame Hamlete“, Elžbietą „Barboroje Radvilaitėje“. O pats pirmasis Ingos solinis vaidmuo buvo Baltoji katytė iš „Miegančiosios gražuolės“. „Nuo tada choreografai regi manyje vien „baltas katytes“: švelnias, lyriškas ir meilės kamuojamas herojes. Tipažas toks, nieko nepadarysi. Bet jei atvirai, tai labai norėčiau nors kartą pamėginti sukurti dramatinį piktos blogiukės vaidmenį“, – prisipažįsta balerina.
Ingos partneriu „Tristane ir Izoldoje“ tapo Varšuvos didžiojo teatro trupės šokėjas Pawelas Koncewojus, premjeriniuose spektakliuose pakeitęs Tristano vaidmenį repetavusį, bet vasaros pradžioje kelio operaciją patyrusį Eligijų Butkų. „Pawelas, šokęs šiame spektaklyje Varšuvoje, yra geros širdies žmogus. Nors per mano stažuotę Lenkijoje jis šoko sudėtingą repertuarą, radęs kelias valandas laisvo laiko neidavo ilsėtis, o dirbdavo su manimi“, – negaili partneriui gerų žodžių Inga.

Apie daržus ir diplomus

Ar premjerą stebės balerinos tėvai? „Žinoma, jie atvažiuos iš Panevėžio“, – nė kiek neabejoja pašnekovė. Juk būtent mama, laikraštyje pamačiusi skelbimą apie stojamuosius egzaminus baleto mokykloje, pirmoji parodė jį dukrai. O ši, būdama tautinių šokių ansamblio aktyvistė, panoro išmėginti jėgas ir nuo šeštos klasės ryžosi gyventi bei mokytis Vilniuje. Baigusi baleto mokyklą studijavo Muzikos ir teatro akademijoje. „Turiu bakalauro diplomą, kuriame parašyta: aktorius-choreografas su klasikinio šokio specializacija“, – šypsosi Inga.
Šiandien, baigdama trečiąją dešimtį, susimąsto, ar nevertėtų įgyti dar vieno diplomo. „Suprantu, kad metai daro savo ir reikia pradėti galvoti apie karjeros pabaigą. Gal pasirodys keista, bet šiuo metu nematau savęs kaip šokio pedagogės. Po teatre praleisto dešimtmečio norėčiau žemiškesnės profesijos, kuri leistų bendrauti su žmonėmis, organizuoti ką nors naudinga ir gauti iš to gerų emocijų. Kol kas neapsisprendžiau, ką konkrečiai studijuosiu, manau, kad gyvenimas viską sudėlios į vietas“, – tikisi balerina. (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-38) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

 

„Sirenos“ – smalsiems, bet iššūkių nebijantiems žiūrovams.

Jei akylieji lietuvių Dievo karvedžiai, draudžiantys bažnyčiose atlikti dainas Maironio tekstais, nesurinks savo ištikimosios kariuomenės, neišrikiuos jos šalia Nacionalinio dramos teatro ir leis tyliai ramiai vaidinti Romeo Castellucci trupei „Societas Raffaello Sanzio“ – italų aktoriai namo veikiausiai grįš nusivylę. Juk Paryžiuje šiaip jau sekuliaresni, bet be galo mėgstantys protesto demonstracijas prancūzai juos apmėtė smirdinčiomis petardomis ir supuvusiais kiaušiniais. Grupelė radikalių jaunuolių teatre „Theatre de la Ville“ rodomą spektaklį nutraukė pakilę iš žiūrovų kėdžių ir užlipę ant scenos su transparantu „STOP Christianophobia“. Kol likusioji publikos dalis šaukė „būū“, jaunuoliai laužė scenografiją, o paskui suklaupė veidu į žiūrovus ir išsitraukę rožinius ėmė melstis.
„Atleidžiu jiems, nes jie nežino, ir tas nežinojimas yra kur kas labiau arogantiškas ir destruktyvus, nes susijęs su tikėjimu“, – tuomet pareiškė režisierius. Nors R.Castellucci pusėn stojo tokios garsenybės, kaip aktorė ir dailininkė Juliette Binoche, tai nesulaikė radikalų nuo protestų kituose senosios Europos miestuose.
Suprantama, kad spektakliui „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“ jie pasitarnauja kaip nemokama reklama. Antra vertus, studentų mieste Vroclave, kur užvertęs galvą senamiestyje galėtum ilgokai skaičiuoti gotikinių bažnyčių bokštus, italų pasirodymas tarptautiniame festivalyje „Dialog“ radikaliųjų katalikų nesudomino. Arba lenkai tiesiog sąmoningai vengė tapti nepriimtino kūrinio propagandos instrumentu.

Beviltiškos pastangos

O pasipiktinimą sukėlusio spektaklio siužetas labai paprastas: sūnus mėgina nuprausti sunkiai sergantį tėvą ir sugrąžinti jam orumą. Jo ilgas bergždžias pastangas iš scenografijos dalimi tapusios Antonello da Messinos paveikslo reprodukcijos nebyliai stebi Išganytojas. O žiūrovai priversti uosti kvapą išmatų, kurių negali sulaikyti ligonis.
„Iki Nikėjos susirinkimo bizantiškosios krikščionybės tradicijoje Kristaus veido garbinimas ikonose buvo laikomas šventvagišku ir stabmeldišku dalyku“, – primena spektaklio režisierius, pridurdamas, kad matyti tėvą pasruvusį savo paties išmatomis – taip pat šventvagiška. R.Castellucci Jėzus tėra tik vardas, kuris taip stipriai įsirėžė į žmogaus sąmonę, kad tapo beveik nepastebimas. Jėzus egzistuoja už sąmonės ir mokslo, jausmų ir istorijos ribų. Jo egzistencija – radikali ir esminė, nepriklausoma nuo niekieno valios.
Kovotojų prieš krikščionofobiją juoduosiuose sąrašuose yra ir dar vienas „Sirenų“ svečias – argentinietis Rodrigo Garcia su trupe „Skerdykla“ ir jos spektakliu „Mirtis ir reinkarnacija į kaubojų“. Prieš septynerius metus ši trupė Vilniuje triukšmingai užbaigė festivalį, iš peties apmėtydama salę „Vilniaus prekybos“ dosniai pristatytais nelikvidžiais maisto produktais. Pirmose eilėse sėdinčiųjų nuo trykštančių kečupo fontanų tuomet neapsaugojo nė iš anksto padalytos polietileno skraistės…
Šįkart tiek ekstremalių pavojų nežadama, nors laukti staigmenų iš R.Garcios – natūralu. O spektaklio „Mirtis ir reinkarnacija į kaubojų“ siužetas vėlgi gana paprastas: du vieniši kaubojai stoja į tragikomišką kovą su šiandienine vartotojų visuomene, kuri nubloškia juos kažkur giliai giliai į socialinius užkaborius. Šioje beviltiškoje kovoje atsiskleidžia po komfortiškos turtuolių egzistencijos „viršeliu“ slypinti vertybių krizė ir jos pasekmės. (…)

„Sirenų“ festivalio užsienio programa
Rugsėjo 30, spalio 1 d. 19 val. Menų spaustuvėje – „Apie gyvenimo trumpumą“. Rež. Michelis Schroderis
Spalio 4 d. 18.30 val. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – „Mirtis ir reinkarnacija į kaubojų“. Rež. Rodrigo Garcia
Spalio 6, 7 d. 18.30 val. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“. Rež. Romeo Castellucci

 

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-38) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

 

Šių metų festivalio devizu organizatoriai parinko žmogmylišką šūkį „Atpažink save kitame!“

Jų nuomone, tai įmanoma, visiems drauge nukreipus žvilgsnį į kino ekraną, kuris rodo kitoje gatvėje arba kitame žemyne gyvenančius žmones.
„Tarsi matytum save tą patį, bet vis kitą. Kas anksčiau galėjo šokiruoti, būti nepriimtina, žiūrint filmą tampa savaip artima, paaiškinama, suprantama“, – sako Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (VDFF) koordinatorė Sonata Žalneravičiūtė.

Vyrai, žmonos, vaikai

Pagrindinėje festivalio programoje iš Pietų Korėjos kilęs dokumentininkas Yi Seung-jun filme „Sraigių planeta“ atvers aklo ir kurčio vyro ir jo žmonos meilės istoriją. „Sraige“ save vadinantis jaunas korėjietis manė visą gyvenimą liksiąs atskirtas nuo pasaulio, tačiau lemtis netikėtai atsiunčia jam sielos draugę. Jie bendrauja prisilietimais, kalbasi be žodžių it pianino klavišus liesdami vienas kitą pirštų pagalvėlėmis.
Kaip keičiasi dviejų žmonių jausmai, kai jie įteisinami santuoka, klausia vokiečiai Levinas Peteris ir Elza Kremser filme „Pažadas“. Būdamas dvidešimties Levinas vedė, tačiau tik išsiskyręs po ketverių metų susimąstė, ką santuoka iš tiesų reiškia. Asmeninės istorijos įkvėptame filme susipina skirtingų porų istorijos, skleidžiasi viltys ir svajonės, baimė ir priklausomybė, ištikimybė ir pasitikėjimas.
O Izraelio režisierius Chanoch Zeevi filme „Hitlerio vaikai“ kviečia akistatai su fiurerio parankinių palikuonimis. Vien jų pavardės kelia šiurpą: Himleris, Frankas, Geringas, Hiosas. Ką reiškia gyventi žinant, kad tavo tėvai ar seneliai kalti dėl tūkstančių žmonių tragedijos? Ilgą laiką slėpęsi šešėlyje, „liūdnieji palikuonys“ pagaliau prabyla apie trapią ribą tarp instinktyvaus žavėjimosi ir pagarbos, kurią vaikai jaučia tėvams, ir žmogiško baisėjimosi savo gimdytojų darbais.

Mirties ir svajonių miestai

Speciali festivalio programa „Bitnikai kelyje“ pagerbs šįmet minimas 90-ąsias Jacko Kerouaco gimimo metines. Šiai temai skirti keturi dokumentiniai filmai: „Jacko Kerouaco Amerika“, „Alleno Ginsbergo gyvenimas ir laikai“, „William S.Burroughs: iš vidaus“ ir apibendrinančios „Ištakos: bitnikų ir „palūžusiosios kartos“ istorija“.
Retrospektyvos autoriumi taps festivalio organizatorių kantriai ketverius metus kviestas rusų režisierius Viktoras Kosakovskis. „Visus savo filmus noriu permontuoti. Ir tai padarysiu prieš mirtį. Kalbu visiškai rimtai. Vienintelis filmas, kurio greičiausiai neliesiu, – tai „Losevas“, – tvirtina režisierius. Pirmąją savo juostą jis skyrė mokytojui – rusų mąstytojui Aleksejui Fiodorovičiui Losevui.(…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-38) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

 

Oskaro Koršunovo spektaklis “Miranda” sukėlė audrą Vokietijoje. Į W.Shakespeare’o festivalį nedideliame mieste Noise susirinkę žiūrovai po spektaklio negailėjo gausių plojimų, kuriuos lydėjo triukšmingas kojų trypimas. Taip tradiciškai vokiečiai dėkoja aktoriams už jiems patikusį pasirodymą.
Nuo 1991 metų Noise vykstantis W.Shakespeare’o festivalis vyksta neįprastoje erdvėje – pagal Londono “Globe” prototipą iš medinių ir metalinių konstrukcijų pastatytame dvylikos kampų pastate. Žiūrovai teatre sėdi puslankiu taip arti scenos, kad galėtų paliesti aktorius.
Naujausias režisieriaus O.Koršunovo spektaklis “Miranda”, pastatytas pagal W.Shakespeare’o pjesę “Audra” ir kitus kūrinius, Vokietijoje viešėjo pirmą kartą, o Noiso festivalis papildė ilgą W.Shakespeare’o festivalių maršrutą, kuriuo keliauja OKT spektakliai.
Po vasaros atostogų “Mirandos” jau laukia Jaroslavlyje (Rusija), Minske (Baltarusija), Peterburge (Rusija), Lepcige (Vokietija) ir Katovicuose (Lenkija).
Per intensyvias gastroles nebus pamirštas ir Lietuvos žiūrovas. “Mirandos” aktoriai ant Ūkio banko teatro arenos scenos Vilniuje pasirodys rugsėjo 28 d., lapkričio 15 d. ir lapkričio 29 dieną. Bilietus į šiuos spektaklius jau galima įsigyti dabar “Tiketoje”.

Ketvirtadienį 19.30 val. Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje bus parodytas vienos originaliausių vadinamojo vaizdų teatro kūrėjos danų režisierės Kirsten Dehlhom ir jos vadovaujamo teatro „Hotel Pro Forma“ naujausio kūrinio – eksperimentinės operos „Karo suma“ vaizdo įrašas. Tai originalus vaizdo ir muzikos sintezės projektas, kurio centre – karo, kaip amžinos ir nuolat vykstančios kovos tarp gyvybės ir mirties, civilizacijos ir kultūros, žmogaus ir mašinos, įvaizdis. Operos muziką sukūrė latvė Santa Ratniece ir britų grupė „The Irrepressibles“.

Atrodo, lyg kalba būtų ne apie tą pačią „Lietuvą“: žinia, kad varžytynėse atsirado garsiojo sostinės kino teatro pirkėjas, viename didžiausių interneto portalų sulaukė penkių komentatorių dėmesio. Galbūt tai tyla prieš audrą – gal legendinio kultūros židinio gynėjai, prieš šešetą metų rinkęsi į protesto akcijas, laukia, kol naujieji šeimininkai pristatys savąją pastato ateities viziją, tad šios dramos epilogą rašyti dar anksti. Bet aptarti jos pamokas jau verta – mūšyje dėl „Lietuvos“ krito daug aukų.

Nuosavybės neliečiamumą ir apsaugą užtikrina aukščiausias šalies įstatymas – Konstitucija. Žinoma, ši garantija negali būti suabsoliutinta, ir kartais nekilnojamojo turto (NT) savininko teisės gali būti suvaržytos. Viena tokių aplinkybių – visuomenės intereso gynimo atvejai. Tiesa, „Lietuvos“ kino teatro istorija įrodė, kad visuomenės interesą kartais apibrėžti keblu, teisųjį rasti sunku, o rezultatas gali nepradžiuginti nė vienos pusės.

Šiuo atveju buvę pastato savininkai skaičiuoja milijoninius nuostolius dėl neįvykdytų verslo planų, nekomercinis kinas, dėl kurio taip atkakliai kovojo sostinės kultūros elitas, seniai rado kitų užuovėjų, o didžioji dalis tų 7 tūkst. peticijos „Už Lietuvą be kabučių“ signatarų šiandien, ko gero, pasirašytų peticiją dėl to, kad aptriušęs, apdergtas pastatas kuo greičiau išnyktų iš sostinės padangės.

Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) valdybos narys, Lietuvos turto ir verslo vertintojų asociacijos valdybos pirmininkas, korporacijos „Matininkai“ prezidentas Kęstutis Kristinaitis nesiginčija: niekas negali atimti visuomenės teisės kontroliuoti, kad fizinis ar juridinis asmuo, disponuodamas savo nuosavybe, nepažeistų viešojo intereso. Bet ragina nepamiršti ir to, kad nuosavybė gerbtina taip pat, kaip ir teisė gauti iš jos pajamų.

„Privatus asmuo nuosavybę įsigyja ne tam, kad patirtų nuostolių, o turto naudojimas ekonominei naudai gauti pats savaime nėra nusikaltimas ar visuomenės intereso pažeidimas. Turi būti vadovaujamasi ekonomine logika, kurią nuosavybės atžvilgiu įpareigoja turėti ir Konstitucija. Dėl to, kad kam nors kas nors nepatinka, negali nukentėti kiti žmonės. Ir nereikia painioti – tam tikros grupės asmenų ar organizacijos nuomonė, lūkesčiai ir visuomenės interesas nėra tapatūs dalykai“, – komentavo K. Kristinaitis.

LNTPA prezidentas Robertas Dargis užsiminė, kad būta nemažai atvejų, kai viešojo intereso vėliava prisidengę žmonės bandė spausti investuotojus. „NT savininkui jiems sumokėjus tam tikrą pinigų sumą, interesą ginti nustota. Tad už viešojo intereso gynimo gali slypėti ir atskirų asmenų (kurie galbūt palenkė ir kitus, kad ir geranoriškai nusiteikusius) bandymas pasipelnyti ar koks kitas tikslas. Prisiminę tokius pavyzdžius suprantame, kad ne visada viskas vyksta skaidriai, švariai ir teisingai“, – sakė R. Dargis.

sa.lt

Birželio teatrų asortimentas: baletas ir spektakliai vaikams.

Palikote įgrisusią klasę? Pats metas į teatro salę. Mokslo metų pabaigtuvėms šįmet naujų spektaklių pasiūla – kaip reta. Vilniuje „Atviras ratas“ ką tik atgaivino trijų dešimtmečių senumo dramaturgės Liudmilos Razumovskajos „Brangiąją mokytoją“, kurios dabartinių abiturientų tėvų karta kadaise eidavo žiūrėti į Jaunimo teatrą. Pjesė liudija, kad ir anuomet įtakingų tėvų vaikelių įgeidžiams pasipriešinęs pedagogas jausdavosi bejėgis. Dievulėliau, kaip jis turėtų jaustis dabar?
Režisierius Antanas Gluskinas, jau turintis Auksinį scenos kryžių už geriausią metų spektaklį vaikams, ėmėsi populiaraus nūdienos vaikų rašytojo Vytauto Račicko knygos „Berniukai šoka breiką“. Šio autoriaus knygos kasmet patenka į skaitomiausių jaunimo knygų penketuką, tačiau teatro scenos iki šiol nebuvo pasiekusios. Taigi Šiaulių dramos teatro premjera – pirmasis bandymas scenoje įkūnyti populiarius V.Račicko herojus. Režisierius spektaklio žanrą įvardija kaip kasdienines istorijas, kuriose šiurkšti socialinė realybė nenuslopina sprogstančios jaunystės žavesio. Spektaklyje netrūks breiko šokių ir nūdienos vaikų slengo.

Gyvybė ar pinigai

Panevėžyje repetuojantis Latvijos nacionalinio teatro režisierius Regnaras Vaivaras pristatys savo paties pjesę „Bičai“, kurioje vaidinančius aktorius pirmiausia nusiuntė treniruotis į bokso ringą. Tai vyriškas spektaklis, pasakojantis keturių vienos šeimos sūnų istoriją.
Mirus tėvui, motina su vaikais nusprendžia kraustytis į miestą, bet ar šis pateisins jų viltis? Tikroviška fizinė dvikova su priešininku, sportinis azartas susipina su dvasine kova šeimoje, kai žmogus ne puldamas, bet tarsi gindamasis užgauna jautriausias artimo sielos stygas. Kasdien kerta vis taikliau, vis skaudžiau. Ir nėra kam pasakyti: sustok!
Vilniaus mažajame teatre repetuojamo Friedricho Durrenmatto „Damos vizito“ situacija priešinga: turtinga dama grįžta į nuskurdusį ir prasiskolinusį savo vaikystės miestelį. Jaunystėje ją atstumdamas, čia smarkiai įskaudino vietos krautuvininkas, todėl finansinės paramos besitikintiems savo kraštiečiams atvykėlė iškelia žiauraus keršto sąlygą… Ir nors pasipiktinę gyventojai pasiūlymą kategoriškai atmeta, ilgainiui kiekvieną pradeda vis labiau kankinti abejonės, o pasmerktąjį – slėgti vis didesnė baimė. Pagaliau tampa aišku, kad senosios damos pasiūlymas bus priimtas ir mirties bausmė jos buvusiam mylimajam bus įvykdyta.
Režisieriaus Evaldo Jaro spektaklyje vaidina Rimantė Valiukaitė, Vytautas Rumšas, Gediminas Girdvainis.

Baleto šventės

Stiprios herojės personažą savo kuriamam spektakliui pasirinko ir choreografas Jurijus Smoriginas. Kas iš tikrųjų buvo Mata Hari – nelaiminga moteris, šokėja, garsių vyrų meilužė, šnipė? Jos kaltė šnipinėjus ar išdavus valstybę taip ir nebuvo iki galo įrodyta.
Dabar jau žinoma, kad prieš sušaudoma Mata Hari parašė tris laiškus. Vienas jų buvo skirtas dukrai, kurią paliko auginti tėvui – girtuokliui ir mušeikai. Jame Mata Hari tvirtina nepadariusi nieko bloga nei Prancūzijai, nei Vokietijai. „Gyvenimas yra spalvingas, ir tenka perprasti visas jo paslaptis. Mata Hari ir yra paslaptis“, – sako J.Smoriginas. Jo spektaklyje „Mata Hari“ šoka Ineta Stasiulytė, Giedrė Stankevičiūtė, Deividas Meškauskas. O vakaro pirmoje dalyje bus rodomas „Vilniaus baleto“ studijos auklėtinių koncertas.
Baleto šventė rengiama ir Nacionalinio operos ir baleto teatro sezono uždarymui. Šio teatro baleto meno vadovas Krzysztofas Pastoras suteikė progą choreografais pasijusti patiems trupės šokėjams. Tiesa, nepamiršdamas pabrėžti, kad savo miniatiūras jie rengė laisva valia ir laisvu nuo kasdienių repeticijų metu.
Laisvo laiko „Kūrybiniam impulsui“ (taip pavadintas baleto miniatiūrų vakaras) nepagailėjo ir jauni, ir karjeros viršūnėje esantys trupės šokėjai. Scenoje matysime Olgą Konošenko, Martyną Rimeikį, Andrių Žužžalkiną, Ingą Cibulskytę, Igorį Zaripovą, Beatą Molytę, Anastasiją Čumakovą ir daugelį kitų. Neatsispyrė pagundai nė prieš pusantrų metų iš teatro išėjusi Eglė Špokaitė, kuri šoks JAV gyvenančios choreografės Vilijos Putriūtės miniatiūroje „Kame stiprybė?“. Choreografinėms kompozicijoms šokėjai rinkosi įvairią muziką – nuo klasikos iki roko. O miniatiūrai „Jausmai“ akompanuos netgi gyvas muzikantų ansamblis.

Birželio premjerų repertuaras
1 d. 12 val. Šiaulių dramos teatre – „Berniukai šoka breiką“. Režisierius A.Gluskinas
2 d. 19 val. Rusų dramos teatre – „Mata Hari“. Choreografas J.Smoriginas
3 d. 19 val. Nacionaliniame operos ir baleto teatre – „Kūrybinis impulsas“. Choreografinių miniatiūrų vakaras
10 d. 12, 17 val. Panevėžio J.Miltinio dramos teatre – „Bičai“. Režisierius R.Vaivaras
13 d. 18.30 val. Vilniaus mažajame teatre – „Damos vizitas“. Režisierius E.Jaras

Lietuvos teatrų direktoriai komentuoja konfliktą Panevėžio J.Miltinio dramos teatre.

„Begalinė istorija“, – atsiduso daugelis teatro mėgėjų, išgirdę, kad trečiąsyk per porą metų iš posto verčiamas Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro direktorius. Ypač plačiai 2010-ųjų rudenį pagarsėjo Laimutis Sėdžius, laimėjęs Kultūros ministerijos skelbtą konkursą į teatro vadovo vietą, o po trijų dienų staiga atsitokėjęs ir gražiuoju atsistatydinęs.
O štai dabar kolektyvo nemalonėn patekęs Romualdas Vikšraitis pats atsistatydinti kol kas nežada ir atsiduoda į supratingo kultūros ministro rankas. „Įsivaizduoju, kad man mesti kaltinimai turėtų būti patikrinti. Tarkim, ar naudojuosi tarnybiniu automobiliu ne darbo metu, ar buvo neteisėtų teatro vadovo įsakymų ir panašiai. Nusikaltęs nesijaučiu, bet maža ką – gal iš tikrųjų ką nors padariau ne taip. Tik kol kas jokių auditorių negirdėti. Negi pats juos sau turėčiau išsikviesti?“ – stebisi direktorius.
Jis teigia ir taip nestokojąs darbo – teatre šiuo metu naujus spektaklius stato net du latvių režisieriai. Kol kas populiarumo nestokoja ir naujausia Panevėžio J.Miltinio dramos teatro premjera – vilniečio Dainiaus Kazlausko režisuoti „Laisvi drugeliai“. Šis spektaklis, pasak R.Vikšraičio, neseniai per gastroles Klaipėdos žvejų rūmuose surinko daugiau kaip pusę tūkstančio žiūrovų.
„Vadybininkai bando mane įtikinti, kad birželio gale nebereikia vaidinti, nes žiūrovai tuo metu jau džiaugiasi vasara. Bet aš manau, kad jaunimui patikęs spektaklis ir tuomet surinks savo publiką. Galbūt salė nebus perpildyta, tačiau gesinti naujo sėkmingo spektaklio irgi neapsimoka“, – kasdieniais rūpesčiais dalijasi teatro vadovas.
Teatro lankomumo vidurkis pastaruoju metu buvo ūgtelėjęs iki 56 proc. Tiesa, skandalas tam, direktoriaus nuomone, įtakos neturėjo: tiesiog į vienus spektaklius žiūrovai vaikšto, į kitus – ne. Konfliktas bloguoju neatsiliepė ir spektaklių kokybei: atvirkščiai, R.Vikšraitis pastebi, kad tiek aktoriai, tiek jis pats dirba labiau susikaupę, nes kiekvienas siekia įrodyti savo teisybę.
„Laisvuose drugeliuose“ vaidina du jauni kviestiniai aktoriai: Mantas Jankavičius ir Eglė Špokaitė. „Kaip ir kiti valstybiniai teatrai, stokojame jaunų aktorių. E.Špokaitę kviečiau į Panevėžį dar pernai rudenį, siūliau etatą, bet ji atsisakė – norėjo išsaugoti galimybę dalyvauti įvairiuose kūrybiniuose projektuose. Vilniuje trupės šiandien labai judrios, nes aktorius gali netikti vienam, antram režisieriui, bet įtikti trečiam, ir toks susitikimas jo karjerą smarkiai stumteli į priekį“, – pasakoja teatro vadovas.
O daugiausiai nerimo vadovui kelia viešųjų pirkimų konkursas dėl scenos įrenginių rekonstrukcijos darbų, nes anksčiau su panašiomis procedūromis neteko susidurti. „Tie įrenginiai mums tarnavo nuo 1967 m., jų gamintojo seniai nebėra. Dabartinė jų būklė kelia pavojų. Tai bus investicija mažiausiai ketvirčiui amžiaus, todėl jeigu kas nors nepavyks – mane linksniuos ilgai“, – suvokia R.Vikšraitis.
Jei tektų trauktis, ar mato kandidatų į savo vietą? „Patikėkit – neturiu kada apie tai galvoti. Neįtiko daug metų šiam teatrui vadovavęs Rimantas Teresas, neįtiko jaunesnis aktorius, neįtikau aš, atėjęs iš šalies. O kaltinimai tai iš esmės panašūs! Tuomet klausimas, ko nori žmonės, kurie tuos kaltinimus formuluoja. Atėjęs radau teatrą truputį užmigusį, laikas jau buvo pabėgęs pirmyn. Dabar turime daugiau premjerų, daugiau gastrolių. Ar tai jiems nepatinka?“ – klausia vadovas.
Ar gailisi apskritai atvažiavęs į Panevėžį? „Ką jūs, tai juk mano gyvenimas. Nesigailiu nė vienos akimirkos“, – neabejodamas sako R.Vikšraitis.

Tuščias maišelis, beviltiškas pažadas

Panevėžyje susidariusią situaciją paprašėme pakomentuoti kitų Lietuvos teatrų vadovų. Dauguma neatmeta, kad panaši situacija gali susiklostyti ir jų vadovaujamose trupėse.
Kauno valstybinio dramos teatro direktorius Egidijus Stancikas puikiai prisimena, kaip 2007-ųjų rudenį iš savo postų pasitraukė buvusi to paties teatro direktorė Ina Pukelytė ir meno vadovas Gintaras Varnas. Tačiau šiandien būtent jis savo poste jaučiasi tvirčiausiai. „Bent jau mūsų teatre iš kartos į kartą perduodama teatro etika ir pagarba kūrybai dar nėra pamiršta, nors dirbame sunkiomis sąlygomis, neturėdami renovuojamos didžiosios salės. Darbas alinantis, o apmokėjimas – pats minimaliausias. Todėl teatro vadovo padėtis, bendraujant su darbuotojais, yra sudėtinga. Visi įsivaizduoja, kad atlyginimo pakėlimas ir įvairių priedų mokėjimas priklauso nuo tavęs. Iš tikrųjų turi tik tuščią biudžeto maišelį, o akyse – tylų pažadą, kuriam nėra jokio pagrindo išsipildyti. Svarbiausia, žmogui nemeluoti, nors per daugybę teatre kartu praleistų metų puikiai jį pažįsti ir jauti, kada bando išsisukinėti ar tavimi manipuliuoti“, – neslepia iš to paties teatro aktorių atėjęs vadovas.
Ar tenka pasielgti taip, kad vėliau reikia kolegų atsiprašinėti? „Dažnai taip būna, kai pats esi kūrybos žmogus, emocijų užvaldomas. Ir pagarbiau, ir padoriau nepelnytai įžeisto žmogaus atsiprašyti – nuo to tavo autoritetas nemažėja, o santykiai kolektyve tiktai gerėja“, – įsitikinęs Kauno dramos teatro vadovas.
Vis dėlto ar pajėgtų įsivaizduoti Panevėžyje susiklosčiusią situaciją savam teatre? „Viskam būna pradžia ir pabaiga. Pabaigos paprastai būna liūdnos, ir kuo daugiau jautiesi padaręs, tuo didesnis laukia „atpildas“. Jau pasiryždamas šiai sudėtingai kelionei aiškiai suvokiau tas dvi ribas. Pirmoji – kai privalai užsitarnauti trupės pasitikėjimą, antroji – kai turėsi išeiti, išsaugodamas pagarbą savam teatrui. Gal reikia sugebėti laiku išeiti?“ – tarsi pats savęs klusteli E.Stancikas.

Vadybininkai spektaklių nestatys

Nacionaliniame dramos teatre, pradėjus vadovauti Martynui Budraičiui ir meno vadovui Audroniui Liugai, prasidėjo itin ryškūs pokyčiai. Pirmiausia visus apstulbino provokuojantys sezono pradžios plakatai, apie kuriuos kalbėta kone visą sezoną. Keitėsi repertuaras, plėtėsi teatre spektaklius statančių režisierių ratas. Į trupę buvo priimta jaunų aktorių, pavyzdžiui, iš Klaipėdos dramos teatro persikėlusi Monika Vaičiulytė, Martynas Nedzinskas. „Juk negali liepti keturiasdešimtmečiams vaidinti dvidešimtmečius“, – komentuoja M.Budraitis.
Kaip tik todėl, kad teatre trūko jaunų žmonių, „Išvaryme“ vaidina tiek daug kviestinių aktorių. Bet tokie jau tie valstybiniai teatrai, kad etatiniai į kviestinius, anot direktoriaus, žvelgia nelabai džiugiai. „Aš tai jaučiu. Manau, šiame teatre dar irgi kils visokių bruzdesių“, – prognozuoja M.Budraitis.
Prieš gerą dešimtmetį Lietuvoje susiruošta rengti diplomuotus meno vadybininkus: atrodė, ateis puikiai parengti jauni žmonės ir išvaduos Lietuvos kultūrą nuo elgetavimo. Jie atėjo, bet kultūros institucijų padėtis anaiptol nepagerėjo. Kodėl?
„Todėl, kad vadybininkai negali parengti menininkų. Jeigu nebus gerų menininkų – geri vadybininkai nieko nepadarys, jie už menininkus spektaklių nepastatys. Pirmiausia turėtų būti sudarytos sąlygos rengti aukšto lygio menininkus profesionalus. Nuo šito reikėtų pradėti, o ne nuo vadybininkų. Vieša paslaptis, kad profesionaliai dirbantiems teatro režisieriams Lietuvoje suskaičiuoti užtenka vienos rankos pirštų. Kodėl bent kas keletą metų neskirti valstybinės stipendijos magistro studijoms užsienyje nors porai būsimų režisierių? Labai paprasta, ir pinigai nelabai dideli. Aišku, yra tokių, kurie miegodami kažkur pakampėse ir maitindamiesi iš parduotuvių šiukšlių konteinerių patys ten studijuoja. Bet valstybės garbės reikalas būtų siųsti tuos žmones į aukščiausio lygio akademijas ir apmokėti jų pragyvenimą“, – tvirtina Nacionalinio dramos teatro direktorius.

Turtingi ir vargšai

Alytaus teatro vadovas Mindaugas Ežerskis taip pat neabejoja, kad Panevėžyje susiklosčiusi situacija gali kilti bet kuriame šalies teatre. Įdomu, kad, alytiškių akimis vertinant, Panevėžio J.Miltinio dramos teatras gyvena labai turtingai, nes gastrolių atveža spektaklius su gigantiškomis dekoracijomis. Jų pačių teatre viskas priešingai: naujam spektakliui Alytuje skiriama nuo 3 iki 20 tūkst. Lt, o už tiek prašmatnių dekoracijų nesukursi. Netgi konfliktų trupėje beveik nekyla, nes peštis nėra dėl ko. O į kviestinius aktorius, kuriems mokama po 300 Lt už spektaklį, niekas nežiūri nepatikliai, nes supranta, kad mažiausiai trečdalį šios sumos atvykėlis iš sostinės pakloja kelionei į Alytų ir atgal.
Panevėžio J.Miltinio dramos teatro direktorius viešai kaltino savo aktorius besaikiu girtavimu. Ar Alytuje panašių problemų teatro direktoriui nekyla? „Kažkur perskaičiau sentenciją, kuri man labai patiko: hipis turi būti šiek tiek apsirūkęs, o aktorius – šiek tiek įkalęs. Kai panevėžiečiai vaidindavo Alytuje, šlitinėjančių jų artistų tikrai nepastebėjau“, – atvirai pasakoja M.Ežerskis.

Režisierė Dalia Ibelhauptaitė tvirtina esanti optimistė ir tikinti, kad nauja talentinga karta sugebės prikelti kultūrą iš visuomenės dėmesio autsaiderių. Nors kol kas viltingai nuteikiančių ženklų nėra daug.

Kalbėdamos apie Lietuvos kultūros ateitį, su režisiere prisiminėme ir save prieš dvidešimtį metų: kiek tuomet būta vilčių ir ketinimų įpūsti naujų vėjų… Tačiau praktikoje, kaip sako šeštus metus kūrybingam „Bohemiečių“ jaunimui vadovaujanti Dalia Ibelhauptaitė, pasirodė, kad „daug kas knygelėse neparašyta“.
VEIDAS: Neseniai Seimui pateiktoje šalies pažangos strategijoje „Lietuva 2030“ apie kultūros politiką beveik neužsimenama. Kaip manote, kodėl?
D.I.: Kad nėra tikrų ilgalaikių kultūros strategijų. Niekas nežino, kaip Lietuvoje gali būti po metų: ateis ruduo – bus nauji rinkimai, naujos strategijos, nauji mokesčiai, naujos taisyklės… Apskritai aukščiausio lygio simpoziumuose, kuriuose būna svarstoma šalies ateitis, prezidiume sėdi žmonės iš politikos, verslo, ekonomikos, technologijų srities, bet tik ne iš kultūros. Nors būtent kultūra atveria žmogui šviesą, teikiančią galimybę kurti kitose srityse. Žmogus be kultūros yra robotas, jo veikloje nėra šviesos.
Pamenu, grįžau į Lietuvą kokiais 1992-aisiais ir įsijungusi televizorių išgirdau diskusiją apie Lietuvos ateitį. Kalbėjo apie ekonomiką, krašto apsaugą, žemės ūkį, apie viską viską kalbėjo, o kultūrą paminėjo tik pačiame laidos gale. Tada pagalvojau: „Kol kultūra čia taps reikalinga, man bus 70 metų.“ Ir tai padėjo apsispręsti išvykti.
Tiesa, dalyvavau viename susitikime, kuriame svarstyta, kaip Lietuvos kultūrai vystytis iki 2030 m. Vėliau netgi gavome popierius, kuriuose surašyta, kaip tada viskas bus. Bet mano solistams reikia gyventi dabar. Gal man jiems pasakyti, kad iki 2030-ųjų padainuotų užsienyje, o kai Lietuvoje bus gerai – visi kartu grįžtų? Bet jie negrįš. Arba grįš taip, kaip dabar Violeta Urmana – padainuoti dviejų koncertų per metus. Tai ne grįžimas, o gastrolės.
VEIDAS: Ar pakeis ką nors Kultūros tarybos, perimsiančios valdiškų pinigų dalytojo funkcijas, įsteigimas?
D.I.: Nieko nepakeis. Nes Lietuvoje beveik nepažįstu žmonių, kurie spręstų objektyviai, o ne pagal savo asmeninę ar kitų paveiktą nuomonę. Čia negalima vadovautis kriterijais „man patinka“ arba „man nepatinka“. Vakaruose niekas nevertina personos – vertina darbą. O Lietuvoje, kai Kultūros rėmimo fondas paskirsto lėšas, pagal paremtų projektų sąrašą galėčiau išvardyti komisijoje posėdžiavusių ekspertų pavardes.
VEIDAS: Ar pastebite Lietuvos kultūrinio gyvenimo vakarietiškėjimo ženklų?
D.I.: Manau, suvakarietiškėti nesugebėsime, nes neturime įstatymų, kurie leistų mūsų kultūros prodiuseriams funkcionuoti kaip Vakaruose. Nėra mokesčių ir paramos lengvatų kultūrai. Todėl apie vakarietiškėjimą gali samprotauti nebent teoretikai, o ne praktikai.
O baisiausia – tai mąstymas „reikia duoti visiems po truputį“: tada visi po truputį sėdime baloj. Ir tie žmonės, kurie galėtų būti mūsų kultūros lyderiai, priversti pusę laiko dirbti Vakaruose arba kurti tai, ką galėtų išvežti į Vakarus. Antraip kartu su visais sėdėtų ištiesta ranka ir skųstųsi, kad nėra pinigų. Sovietinis apiplyšusio, kenčiančio, dvasingo genijaus įvaizdis vis dar gyvas. Geriausia, kad kūrėjas būtų dar ir nevalgęs – tada jis tikrai darytų fantastiško lygio meną…
Sėkmingai dirbantis kūrėjas Lietuvoje apspjaudomas ir apkaltinamas komercija. Tik patekęs į Vakarus jis tampa įvertintas, tik tada puolam jį liaupsinti. Bet čia jam tenka kovoti dėl galimybės išgyventi, todėl daug prarandame. Tie, kurie gali, palankiomis sąlygomis nuveiktų dešimtkart daugiau. Dabar nuolat grumiantis  menui telieka vos pusė jų potencialo.

Žiūrėkite: tik tuomet, kai Nacionaliniam dramos teatrui pradėjo vadovauti Martynas Budraitis, tokie režisieriai, kaip Eimuntas Nekrošius, Oskaras Koršunovas ir Cezaris Graužinis, gavo galimybę jame statyti spektaklius. Tokio sezono reikėjo laukti dvidešimt metų. O anksčiau buvo sakoma: „Tie patys prasimuš.“ Nors faktiškai tiek E.Nekrošiaus, tiek O.Koršunovo, tiek G.Varno teatrai, kuriuose dirba tarptautinio lygio talentai, kaip ir „Bohemiečiai“, neturi savo scenų.
Neturiu nieko prieš būti andergraundu, tiktai kartais kitiems, iš užsienio atvykusiems, atrodau keistai. Galima rodyti spektaklį gatvėje su taburete, dviem smuikeliais ir trim entuziastingais aktoriais, bet tai nebus profesionalus lygis. Taip „Metropolitan“ operai neprilygsi.
VEIDAS: Tai ko reikėtų griebtis, kad jai prilygtume?
D.I.: Reikia investuoti į jaunimą, kad genofondas „nesudebilėtų“. Jei tuo nesusirūpinsime, užaugs karta žmonių, kurie manys, kad „Triumfo arka“ ar “Žvaigždžių duetai” – pasaulinis vokalinio meno lygis. Nes šiuo metu provincijos gyventojų niekas neskatina važiuoti į miestus pasiklausyti tikros operos, ir televizija didžiajai daliai žmonių tampa vieninteliu kultūros kriterijumi.
Aš asmeniškai dirbu tam, kad jauni žmonės, su kuriais kuriu spektaklius, turėtų kitokių galimybių, kitokią ateitį. Ši veikla plėtojama išimtinai tik su verslo įmonių ir individualių verslininkų parama. Tai vakarietiškas finansavimo modelis, primenantis socialinį tinklą, kai pinigai spektakliui statyti neateina iš vieno šaltinio, kaip sovietinėje sistemoje. Būtent jam priklauso ateitis.

Merūnas Vitulskis Lenskio ariją pagaliau sudainuos didžiausio Lietuvos teatro scenoje.

Jaunieji aktoriai, studijuojantys scenos mokslus sostinės aukštosiose mokyklose, savo kursinius ir diplominius spektaklius suteiks progą išvysti visiems miestiečiams. Tuo rūpinasi teatro debiutų festivalis „Tylos!“, šįmet gegužės 7–11 d. vyksiantis po Vilniaus mažojo teatro stogu. Per penkias festivalio dienas ketinama parodyti septynis spektaklius, kuriuose vaidina Lietuvos muzikos ir teatro akademijos įvairių vaidybos kursų bei Vilniaus kolegijos pramoginio scenos meno specialybės studentai.
Akademijos studentai festivalio programoje klasiką derina su šiuolaikine dramaturgine medžiaga. Štai ketvirtakursiai rodys studentų mėgstamus statyti „Brolius Karamazovus“, magistrantai – Agniaus Jankevičiaus režisuotą Davido Gieselmanno „Poną Kolpertą“ ir bendrakursio Tado Montrimo pastatytą latvio Hario Gulbio pjesę „Teateina visi pas mane“.
Aktorės Eglės Gabrėnaitės vadovaujamas Vilniaus kolegijos būsimųjų miuziklo artistų kursas, kaip jam ir dera, nepamiršo muzikos. „Lietuviškoje istorijoje“ jaunatviškai valiūkiškai, neprisirišant prie idealizuotų romantinių įvaizdžių, pristatomas lietuviškas folkloras. Pasak režisieriaus Ramūno Cicėno, tai spektaklis be „lino, gintaro ir klumpių“, užtat su širdingai plyšaujančia armonika.
Antrasis Vilniaus kolegijos studentų darbas – Giedriaus Nako miuziklas, pastatytas pagal Aristofano komedijos „Lisistratės“ siužetą. Pagrindinė pjesės veikėja Lisistratė, pavargusi nuo visur aplink vykstančių karų, sugalvoja būdą, kaip priversti vyrus mesti ginklus ir gyventi taikiai. Tačiau „susilaikymas nuo vyrų“ nėra taip paprastai įgyvendinamas, kaip atrodo… Trupė spektaklio nerekomenduoja žiūrėti vaikams.

Pjesės tapo spektakliais

Nacionalinis dramos teatras gegužę atveria duris jaunajai dramaturgijai. Jo eksperimentinėse erdvėse bus rodomi spektakliai, pastatyti pagal pernykščio „Versmės“ festivalio laureačių Teklės Kavtaradzės ir Gabrielės Labanauskaitės pjeses. Pastarosios “Raudoni batraiščiai” – apie skustagalvių paprotį įsiverti raudonus batraiščius pirmąkart praliejus kraują ir jaunimo troškimą identifikuotis su tam tikromis grupėmis, kuriose jautiesi saugiai. Spektaklį režisuoja Yana Ross, vaidina Adrija Čepaitė ir būrys jaunųjų aktorių.
T.Kavtaradzės „Namisėda“ – apie paauglę, nusprendusią pabėgti iš namų, kad įgyvendintų savo svajonę: parašytų nors vieną įdomią istoriją. Ji užeina į pirmą pasitaikiusį barą ir jame sutinka „kaubojų“ – barmeną aptriušusiame Laukinių Vakarų stiliaus bare… Kuo baigsis ši pažintis – sužinosite apsilankę Gabrielės Tuminaitės režisuotame spektaklyje, kuriame vaidina Algirdas Gradauskas, Raminta Verseckaitė, Paulius Tamolė, Gintarė Sabaliauskaitė ir Dainius Jankauskas.

Dar vienas „Oneginas“

Ar jaunų žmonių sprendžiamos problemos bėgant laikui kinta? Vasilijus Barchatovas, Nacionaliame operos ir baleto teatre režisuojantis Piotro Čaikovskio operą „Eugenijus Oneginas“, tuo abejoja ir savąją traktuotę vadina „belaike“, nors ir apipavidalinta XX a. pradžios kostiumais. Nė trisdešimties nesulaukęs režisierius, stažavęsis Berlyno „Komische Oper“ teatre, jau sukūrė penkiolika spektaklių prestižiniuose Rusijos teatruose.
Svarbiausiu premjeros scenografijos akcentu jis pasirinko stoties peroną: čia Oneginas parvyksta iš savo kelionių, čia netikėtai aukštuomenės puotoje sutinka rafinuota dama tapusią Tatjaną ir čia jai išvykus lieka vienas tarp kažkur skubančių, išvykstančių ir atvykstančių, savo reikalais besirūpinančių žmonių… Onegino vaidmenį operoje rengia Vytautas Juozapaitis, Tatjanos – Sandra Janušaitė, o kone labiausiai visų laukiamas – Merūno Vitulskio romantiškasis Lenskis.
Kita rengiama premjera vyresniems žiūrovams neišvengiamai primins garsų televizijos filmą „Stiklinė vandens“, kuriame Anglijos karalienę Aną suvaidino rusų kino žvaigždė Natalija Belochvostikova, o jos favoritę hercogienę Marlboro – puiki aktorė Ala Demidova. Prieš ketverius metus spektaklis pagal tą pačią Eugene’o Scribe’o pjesę buvo pastatytas Lietuvos rusų dramos teatre. O dabar laukia režisieriaus Raimundo Banionio versija, kurią Kauno dramos teatro rekonstrukcijos pabaigos belaukiant ketinama rodyti Birštono kultūros centre. Kai pagrindinė teatro scena vėl atvers duris, „Priežastys ir pasekmės“ bus vaidinamos joje. Ir vėl drebės aktorių rankose karalienei nešama lemtingoji taurė vandens…

Penkios gegužės mėnesio premjeros
18, 19, 20 d. 18.30 val. Operos ir baleto teatre – „Eugenijus Oneginas“. Rež. Vasilijus Barchatovas
19, 20 d. 18 val. Rusų dramos teatre – „Vėjas tuopų viršūnėse“. Rež. Andrejus Ščiuckis
19, 20, 22 d. 19 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Raudoni batraiščiai“. Rež. Yana Ross
19, 20, 23, 25 d. 19 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Namisėda“. Rež. Gabrielė Tuminaitė
27, 30 d. 18 val. Birštono kultūros centre – „Priežastys ir pasekmės“. Rež. Raimundas Banionis