„Viežlybieji“ Lietuvos ūkininkai, prakutę ir dėl juodo darbo, ir dėl milijardinės europinės paramos, ne tik ieško pažangios technikos dirbti ūkyje, bet ir nesibodi įsigyti prabangos prekių savo malonumui, o kartais – ir dėl kaimynų akių. Galingas mašinas ūkiui, naujutėlius visureigius perkantys verslininkai visur ieško komforto – sutinka daugiau mokėti ir už patogesnę kelionę, ir už traktoriaus kabiną.
Gabija SABALIAUSKAITĖ
Žinoma, prabanga įkandama ne visiems. Ūkininkų, valdančių 5 ha ir 1 tūkst. ha žemės, pirkinių krepšeliai skirsis, ką jau kalbėti apie tuos, kuriems už pieną mokami keli centai.
Tačiau stambesnieji, ūkininkaujantys apie dvidešimtmetį, jau gali sau leisti daugiau prekių ir paslaugų, todėl darosi vis įdomesni įvairiems pardavėjams. Ne veltui žemės ūkio technikos pardavėjai masina ūkininkus įsigyti brangių mašinų ir lojaliausius klientus apdovanoja paauksuotais laikrodžiais, trąšų pardavėjai apipila kelialapiais į Turkiją, kad tik sezonui atėjus rajono ūkininkai rinktųsi jų trąšas. Net televizija kuria projektus, kuriuose ne kas kitas, o ūkininkai ieškosi pačios.
Politikai, sveikindami ūkininkus įvairiuose renginiuose, jų kalba šnekant, nori pasidžiaugti, kad važiuodami per Lietuvą mato, jog mūsiškių ūkininkų laukai ar juos dirbanti technika nesiskiria nuo Danijos ar Vokietijos ūkių.
Lietuvos ūkininkas tikrai tampa europiečiu. Tačiau ne tik dėl brangių rakandų. Prakutę ir sąmojingi ūkininkai investuoja į savo ir darbuotojų kvalifikaciją, žvalgosi į naujoves svetur. Ko gero, ryškiausias ūkininkų modernėjimo ir europėjimo signalas – jų remiami visuomeniniai projektai ir indėlis į bendruomenės gyvenimą.
Iš likučių vėl suręs dvarą
Akmenės rajono Dabikinės kaimo ūkininkas Viktoras Gedaminskis su šeima 250 ha plote augina javus. Pastaraisiais metais ūkininkas įsigijo žemės, sėjamąją, grūdų sandėliavimo bokštą – tai, ko reikia augalininkystės ūkiui. Dar 2013 m. Gedaminskių ūkis buvo mišrus: ūkininkai turėjo karvių bandą, augino grūdus. Tačiau dėl nuostolių pienininkystės atsisakė ir sugrįžti prie gyvulių auginimo nežada – nebent sūnus panorėtų.
Be neseniai įsigytos žemės ūkio technikos, Gedaminskiai laukia, kol galės kibti prie kito savo pirkinio – Dabikinės dvaro pastatų. Vladimiras Zubovas, dvarininkas, agronomas, kuriam Peterburgo universitete dėstė pats Dmitrijus Mendelejevas, nusipirko Dabikinės dvarą ir įkūrė jame lietuvišką mokyklą valstiečių vaikams.
Praėjus geram amžiui 2010 m. išlikusius ūkinius šio dvaro pastatus nusipirko ūkininkas V.Gedaminskis. Nors mokyklos ten ir nesteigs, vietos bendruomenės poreikiams ir pramogoms neabejotinai atsiras. Tiktai neaišku, kada, nes ūkininkas jau penkerius metus siekia išsiaiškinti paveldosaugos subtilybes ir stebi, kaip toliau dūla jo nuosavybe tapę dvaro pastatai.
„Šie pastatai nebenaudojami nuo 1990-ųjų. Anksčiau ten buvo lentpjūvė, bet verslas nepasisekė, tad ir pastatai liko apleisti“, – sako ūkininkas, kuris yra ir keturių Akmenės rajono kaimų – Dabikinės, Gulbinų, Akmenės I-ojo ir Mantartiškių seniūnaitis.
Kaip tik šiuo metu V.Gedaminskis vėl tvarko dokumentus, tikisi kuo greičiau gauti sprendimus, leidimus ir laukia, kol galės pridėti ranką ir nemažai pinigų prie trijų pastatų. Juose Gedaminskiai suplanavo įrengti sandėlį, technikos garažą ir patalpas bendruomenės reikmėms.
„Pastatus dar galima atstatyti, todėl viename jų norime įrengti didelę salę, kurios bendruomenė šiuo metu neturi. Šiose patalpose vyktų įvairios šventės ir koncertai. Jei pasiseks, įrengsime ir pirtį, kurios kaime nėra“, – ateities planus dėlioja ūkininkas.
Išlikusius dvaro pastatus Gedaminskiai įsigijo už 20 tūkst. Lt. Vis dėlto jų atkūrimas atsieis gerokai daugiau. Ūkininko skaičiavimais, kiekvienam iš trijų pastatų komplekso prireiks mažiausiai 30 tūkst. eurų.
Pasinaudoti europine parama, nors ir kurs visuomenės reikmėms pritaikytas patalpas, ūkininkas negali: „Pastatai yra ūkiniai, reikėtų keisti jų paskirtį. Jei tai padarytume, vienai pastatų daliai – bendruomenės patalpoms galėtume pasinaudoti ES parama, tačiau kitiems ji negaliotų.“
Paklaustas, ar gyventojai nepašiepia stambaus ūkininko, kaip kadaise žemvaldžio, kurio sėkmei iš šaunumui prireikė dar ir dvaro, V.Gedaminskis atsako, kad žmonės nepavydūs. Greičiau priešingai – užjaučia dėl apkartusio pirkinio.
„Kai pirkome tuos pastatus iš varžytynių, jie nebuvo nei saugomi, nei laikomi paminklais. O kai gavome nuosavybės dokumentus, atsirado įrašai, kad ūkiniai dvaro pastatai įtraukti į saugomų paveldo objektų sąrašą. Tada ir prasidėjo kliūtys, o jie taip ir stovi nenaudojami, vis neišsiaiškiname, ką galime su jais daryti, dabar tvarkome dokumentus ir laukiame leidimų“, – apie laiko ir pinigų kainuojančius bandymus prikelti akmeninius pastatus pasakoja Akmenės rajono ūkininkas.
Dvare, kuriame buvo mokomi valstiečių vaikai, per varpininkų suvažiavimą 1902-aisiais įkurta Lietuvos demokratų partija. Sovietinės okupacijos metais dvaras buvo gera vieta kinui filmuoti.
Iš pasakojimų apie dvarą ant žemės grąžina Lietuvos žemės ūkio rūmų vicepirmininkas Sigitas Dimaitis – pasak jo, ūkininkai pirkinių krepšelį pradeda dėlioti nuo būtiniausių dalykų. Šie, žinoma, skiriasi pagal ūkio profilį. Neapsieisi be perkamos ar nuomojamos žemės, technikos jai dirbti, sėklų ar veislinių galvijų, pesticidų augalams purkšti ar priemonių gyvuliams prižiūrėti, žinoma, mokama ir už darbo jėgą. Vis dėlto S.Dimaitis sutinka, kad ūkininkai neapsiriboja tik tais pirkiniais, kurie tiesiogiai susiję su jų darbu ūkyje.
S.Dimaitis su ūkininkais susitinka ne tik Žemės ūkio rūmuose, ne tik lankydamas jų ūkius regionuose, ne tik žemės ūkio parodose ar kursuose. Vis daugiau šio sektoriaus atstovų jis sako sutinkantis Nacionaliniame operos ir baleto teatre ar Kauno teatruose, todėl patikina, kad ūkininkai dalį išlaidų bei laiko skiria ir turiningam laisvalaikiui, ir kokybiškam poilsiui.
„Ūkininkai mielai svečiuojasi Turkijoje ir Graikijoje, moka už vaikų išsilavinimą, finansuoja jų studijas. Ūkininkai investuoja ir į nekilnojamąjį turtą – perka butus Vilniuje, Kaune ar Lietuvos kurortuose, – vardija S.Dimaitis. – O smulkieji ūkininkai vos suduria galą su galu. Kai pienas iš jų superkamas už 10 centų, jie negalvoja apie pirkinius ir pramogas, tik mąsto, kaip išgyventi.“
Žinoma, visi ūkininkai pradeda nuo pirkinių, reikalingų ūkyje. Tačiau šios investicijos forma šiek tiek pasikeitė. Norint ūkininkauti pažangiai, nepakanka modernaus traktoriaus ar karvių melžimo roboto. Vis daugiau ūkininkų dalyvauja seminaruose ir mokymuose, o pasižmonėti ir susipažinti su naujovėmis keliauja net iki Kinijos.
Parodų lankymas – nuo Berlyno iki Dubajaus
Sausį nemažai Lietuvos ūkininkų vyks į Vokietijoje kasmet vykstančią tarptautinę maisto, žemės ūkio ir sodininkystės parodą „Žalioji savaitė“, o kovą jų laukia paroda „Agrame“, kuri vyks Dubajuje. Taip, Lietuvoje jau susiformavo sluoksnis ūkininkų, kurie pasidairyti vertingų ir savo versle pritaikomų naujovių nuvyksta ir į Jungtinius Arabų Emyratus.
Kelionių agentūros „Autarė“ projektų vadovė Gintarė Zlatkienė skaičiuoja, kad dabar po įvairias parodas visame pasaulyje jau keliauja iki 50 proc. Lietuvos ūkininkų. Ši bendrovė keliauti į specializuotas parodas, tarp jų ir žemės ūkio, siūlo vykti jau 22-ejus metus. G.Zlatkienė patvirtina, kad per daugiau kaip dvidešimtmetį ne tik išaugo klientų – keliaujančių ūkininkų – ratas, bet ir iki egzotiškų šalių išsiplėtė jų krypčių žemėlapis. Be to, dabar į parodas vyksta ne tik stambieji ūkininkai, neretai dar ir išsiunčiantys didelę dalį kolektyvo, bet ir individualių, šeimos ūkių savininkai.
„Pirmasis ūkininkų kelionių plėtros etapas buvo kaimyninės šalys, vėliau jie jau ėmė vykti į parodas, organizuojamas Europoje. Per pastaruosius penkerius metus jų kelionių maršrutai pasiekė Tolimųjų Rytų šalis, o dabar, galiu sakyti, ūkininkai keliauja į parodas, vykstančias visame pasaulyje. Ko gero, kol kas sunkiau ūkininkai pasiekia JAV, tačiau ir šia kryptimi maršrutas progresuoja“, – ūkininkų kelius į parodas apžvelgia G.Zlatkienė.
Minėdama klientų reikalavimus, ji patikina, kad daugiau pinigų jie nusiteikę mokėti už patogumą – neieško pigiausių viešbučių ir nedarda į parodas autobusais. „Net tie ūkininkai, kurie taupo ir renkasi parodas Europoje, vis tiek didesnę dalį pinigų skiria kelionės išlaidoms. Anksčiau jie drebančia ranka atskaičiuodavo pinigus, o dabar renkasi kelionę lėktuvu, ne autobusu, ieško ne pigių viešbučių, bet brangesnių, esančių kuo arčiau parodos vietos, kad laiką praleistų kuo tikslingiau ir negaištų jo kelionei iš viešbučio į parodos vietą“, – vardija pašnekovė.
Pavyzdžiui, į žemės ūkio technikos parodą „Agrotechnika“, rengiamą Vokietijoje, vyko 9 vieno žemės ūkio kooperatyvo darbuotojai, kurių kelionės išlaidoms vadovai pinigų netaupė. Tokia išvyka vienam žmogui kainavo 700 eurų.
G.Zlatkienė patvirtina, kad kelionės į parodą Vokietijoje kaina gali būti ir mažesnė: nuvykti į „Žaliąją savaitę“ galima ir už 300 eurų (įskaičiuotos dvi dienos parodoje, apgyvendinimas viešbutyje, skrydis su bagažu ir pervežimo paslaugos). O štai bent prieš pusmetį užsisakius kelionę į parodą Dubajuje ji gali kainuoti 600 eurų.
„Tiuninguoti“ visureigiai už trečdalį kainos
Naujo tipo ūkininko portretui, o gal įvaizdžiui, būtinai reikalingas ir didelis, bent iš pažiūros brangus visureigis. Iš tiesų visureigis reikalingas ir laukams aplėkti, ir kroviniui nugabenti, bet tinka ir prieš kaimynus pasipuikuoti. Todėl automobilių pardavėjai tikina, kad neretai ūkininkai, kaip ir dera verslininkams, turi kelis automobilius – pikapą (automobilis atviru kėbulu kroviniams vežti) į ūkį važiuoti, ir brangų „Land Rover“, skirtą kaimynų akims.
Beje, net ir visureigių pirkimą ūkininkams lemia Europos struktūrinių fondų parama. Didžioji dalis ūkininkų savo autoparką atnaujina tada, kai tam būna palankios finansavimo priemonės. Štai, pavyzdžiui, praėjusiu ES finansiniu laikotarpiu keliasdešimt tūkstančių eurų kainuojantį visureigį galėjai nusipirkti už trečdalį kainos, nes ES lėšomis buvo galima finansuoti iki 40 proc. naujo visureigio pirkimo, dar už dalį jo kainos – susigrąžinti pridėtinės vertės mokestį.
Bendrovės „Autoverslo automobiliai“, parduodančios „Isuzu“, „Suzuki“ ir „Lada“ automobilius, pardavimo vadovas Vilmantas Morkvėnas patikina, kad klientų ūkininkų šiuo metu turi palyginti nedaug.
„Jų tikrai būtų daugiau, jei ES parama žemės ūkiui būtų skiriama ne kaip loterija. Dabar, ko gero, turėtume samdyti darbuotoją, kuris domėtųsi tik ja – sektų kiekvieną įstatymą ir galėtų patarti ūkininkams, kurie pirkinius planuoja tik pagal šios paramos gaires, – komentuoja V.Morkvėnas. – Be to, ūkininkų planus lemia ir derlius, orai. Pavyzdžiui, parodoje jie rimtai susidomėję apžiūri mašinas, bet sako negalį pirkti, kol nežino, kokie bus metai, koks derlius, kokie rezultatai.“
„Autoverslo automobilių“ atstovas įsitikinęs, kad ūkininkai priprato pirkti tik su ES paramos lėšomis, taip pat ir automobilius, kuriuos 2007–2013 m. galėjo įsigyti ir atgauti 30 arba 40 proc. išlaidų.
Norintys pasinaudoti šia parama ūkininkai turėjo įsigyti naują N1G kategorijos automobilį. Tačiau vėliau paramos skirstytojai suabejojo tokiu šios paramos reikalingumu – neva ūkininkai prisipirko brangiausių džipų, į kuriuos sumontavo brangiausią įrangą. Pavyzdžiui, ūkininkas, nusipirkęs visureigį už 100 tūkst. Lt, į jį pridėjo įvairiausios prabangios įrangos, todėl automobilio kaina išaugo iki 160 tūkst. Lt, o jis už tokį komplektą sumokėjo iki 60 tūkst. Lt.
„Gal vienas kitas ūkininkas taip ir padarė, bet didžioji dalis rinkosi tą įrangą, kuri iš tikrųjų reikalinga: kablį, bagažinės įklotą, „būdą“. Kokia čia prabanga, juk pirkdamas susirenki tokį komplektą, kokio iš tikrųjų reikia ūkyje, nesvarbu, ar perki su parama, ar be“, – svarsto V.Morkvėnas.
Ūkių pažanga – laukiama dronų
„Pagrindinis ūkių atnaujinimo, juose diegiamų inovacijų šaltinis vis dar yra ES parama“, – įsitikinęs bendrovės „Dojus Agro“ žemės ūkio technikos pardavimo padalinio vadovas Paulius Arūnas.
Populiariausios ūkininkų šiuo metu perkamos žemės ūkio technikos sąraše išlieka ta pati įranga – traktoriai, purkštuvai, sėjamoji, kombainas. Tačiau, nors nauji padargai atlieka tas pačias funkcijas kaip ir anksčiau, jie veikia išmaniau arba efektyviau – yra lengviau reguliuojami, leidžia dirbti greičiau, sutaupyti darbo rankų. Būtent tokios techninės naujos įrangos savybės aktualios išaugusių ūkių savininkams.
„Tad ir 2014–2020 m. laikotarpiu, pagal naująsias paramos programas, ūkininkai taikosi prie pasikeitusių sąlygų, išaugusio ūkio ir naudotą technika keičia nauja, galingesne. Tarkime, anksčiau ūkis buvo 200 ha ploto, jam užteko vienokios techninės bazės, o dabar, nors ir bandoma darbus nudirbti senąja technika, nepavyksta taip efektyviai – darbai atliekami lėčiau, patiriama nuostolių“, – aiškina P.Arūnas.
Vis dėlto dabartiniu paramos laikotarpiu orientuojamasi ir į jaunuosius ūkininkus, todėl tarp populiarių prekių galima rasti ir, pavyzdžiui, mažesnio galingumo traktorių, nuo kurių pradeda besikuriantys ūkininkai.
Nacionalinės mokėjimo agentūros duomenimis, pagal 2014–2020 m. programos priemonės „Investicijos į materialųjį turtą“ veiklos sritį „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“ 2015 m. investicijoms į techniką skirta 150 mln. eurų. Populiariausi ūkininkų pirkiniai – nauji kombainai, traktoriai, frontaliniai krautuvai, priekabos. Taip pat jie investuoja į fermų, gamybinių pastatų, grūdų sandėliavimo bokštų statybą ar remontą. Pagal šią priemonę kai kurie ūkininkai pasirengę diegti ir tokiais inovacijas, kaip GPS pagrindu veikiantis kompiuterizuotas įrenginys, leidžiantis optimizuoti trąšų barstymo, pesticidų ir herbicidų įterpimo procesus žemės dirbimo metu, daržovių ūkio valdymo informacinė sistema.
Lietuvos žemės ūkio rūmų atstovas S.Dimaitis sako, kad ūkiuose netruks pasirodyti įvairiausių inovacijų. Pavyzdžiui, jo įsitikinimu, greitai virš laukų jau gali skraidyti – gyvulių bandą gainioti ar augalų būklę apžiūrėti – ir ūkininkų valdomi bepiločiai orlaiviai (dronai), apie kurių pritaikymą jau mąstoma įvairiuose kursuose.
Loading ...