Išmaniųjų telefonų rinkoje šiemet pasirodė tikrai ne vienas itin galingas įrenginys. „Samsung“ pristatė naujuosius „Galaxy S7“ serijos telefonus, LG pristatė „LG G5“, „Apple“ savo gerbėjams pasiūlė naująjį „iPhone 7“ be ausinių jungties. Iš tiesų, būtų galima išvardinti dar daugybę šiemet pristatytų aukštos ar vidutinės klasės įrenginių, tačiau šiandien pažvelkime į tai kas įvyko Kinijoje.

 

Technologijos.lt

 

Telefonai.eu išrinko penkis išmaniuosius telefonus, kurių nerasite Lietuvos ryšio operatorių salonuose ar daugumoje kitų mūsų šalyje veikiančių parduotuvių, tačiau tai yra daugiausiai dėmesio verti telefonai, kurie 2016 metais buvo pagaminti Kinijoje.

Koks tikslas domėtis telefonais, kurių neįmanoma nusipirkti Lietuvoje? Tai, kad jų nėra salonuose, nereiškia, kad negalima nusipirkti – juos galima įsigyti per elektroninę prekybą ir nemokamai atsisiųsti į Lietuvą. Prie kainų iš karto surasite nuorodą, kur galima aprašomą modelį įsigyti.

5. LeEco Le Max 2

 

• Ekranas: 5,7 colių Quad HD
• Procesorius: Qualcomm Snapdragon 820
• Atmintis: 32/64 GB, 4 GB RAM arba 64/128 GB, 6 GB RAM
• Kamera: 21 MP + 8 MP
• Baterija: 3100 mAh
• Kaina: apie 240 eurų be nuolaidų

Tiems, kurie neseka lietuviškų naujienų portalų ir nėra girdėję šios kompanijos – galime pasakyti, kad šiemet „LeEco“ pristatė keletą itin galingų išmaniųjų telefonų, kurie internete susilaukė pakankamai daug dėmesio. Ir vienas iš tokių – „LeEco Le Max 2“. Kaip įprasta, išmanusis telefonas išleistas keletos skirtingų konfigūracijų, o pigiausias modelis kainuoja maždaug 240 eurų. Įdomu tai, jog tai yra vienas pigiausių telefonų, kuris veikia su Qualcomm Snapdragon 820 procesoriumi.

Kalbant apie patį telefoną – jis galėtų būti ir aukštesnėje pozicijoje, tačiau šio įrenginio poziciją lėmė keletas smulkių kriterijų. Visų pirma, tai telefonas yra itin didelis ir pasižymi net 5,7 colių įstrižainės ekranu. Žinoma, ekrano raiška gali sužavėti, tačiau įrenginys yra kiek per didelis ir pakankamai sunkus. Reikėtų nesusižavėti ir itin žema kaina, nes už mūsų paminėtą sumą Jūs galėsite įsigyti tik prasčiausios konfiguracijos modelį, o štai 64 GB versija su 6 GB operatyviosios atminties kainuos jau beveik 400 eurų.

Tęsiant „LeEco Le Max 2“ trūkumų sąrašą vertėtų paminėti ir tai, jog telefono baterija yra ganėtinai vidutiniška – didelis ekranas ir aukšta raiška reikalauja nemažai papildomų resursų, todėl 3100 mAh baterija tikrai nėra geriausias sprendimas. Dar didesnis šio išmaniojo telefono trūkumas – nėra ausinių lizdo (taip, „LeEco“ šią jungtį pašalino anksčiau nei „Apple“). Vietoje to komplektacijoje rasime adapterį, kurio dėka muzikos galėsite klausyti naudojantis „Type-C“ USB jungties dėka.

Gali pasirodyti, jog šis telefonas turi daugiau trūkumų negu privalumų, tačiau išties taip nėra. Šiam telefonui būdingos ne tik visos 2016 metų flagmanų savybės, tačiau ir veikimas atitinka tokių įrenginių standartus. „LeEco Le Max 2“ veikia išties greitai ir sklandžiai, o didelis ir raiškus ekranas suteikia visai malonų įspūdį žaidžiant žaidimus. Tačiau, kaip bebūtų, šiame sąraše yra tikrai geresnių telefonų.

4. Elephone P9000

 

• Ekranas: 5,5 colių Full HD
• Procesorius: MediaTek MTK6755
• Atmintis: 32 GB, 4 GB RAM
• Kamera: 13 MP + 8 MP
• Baterija: 3000 mAh
• Kaina: apie 190-240 eurų

„Elephone P9000“ tikrai nėra galingiausias išmanusis telefonas šioje apžvalgoje, tačiau jis tikrai vertas dėmesio. Nors telefone ir naudojamas Taivano kompanijos „MediaTek“ procesorius, kurie dažnai naudojami kaip pigesnė alternatyva „Qualcomm“ produkcijai, tačiau 4 GB operatyviosios atminties ir pakankamai gerai optimizuota „Android“ operacinė sistema sudaro tikrai neblogą įspūdį. „P9000“ tikrai nėra flagmanas, tačiau į šią apžvalgą pateko neatsitiktinai. Esminis klausimas – kodėl?

Pirmiausia, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, jog už kiek daugiau nei 200 eurų Jūs galite įsigyti telefoną su pakankamai solidžiomis specifikacijomis. Išskirtiniausias „Elephone P9000“ bruožas – beveik berėmis 5,5 colių įstrižainės Full HD ekranas. Ekrano kraštuose yra itin ploni rėmeliai, o naudojantis telefonų gali pasirodyti, jog jų išvis nėra (taip galima pagalvoti ir peržiūrint internete esančias oficialias nuotraukas). Pažvelkime toliau – išmanusis telefonas pasižymi ne tik puikiu ekranu, tačiau ir jo korpusas ne tik gražiai atrodantis, tačiau ir labai patogus. Atsižvelgiant į tai, jog šis telefonas kainuoja tikrai nedaug – gaunamas produktas yra išties puikus.

Tiesa, būtų negerai nepaminėti ir šio telefono blogybių. Viena iš jų – pirštų antspaudų skaitytuvas. Jis integruotas telefono nugarėlėje, po kamera, ir yra pernelyg lėtas, o ir jo lokacija nėra pati patogiausia (manau sutiksite, jog priekinėje dalyje esantis jutiklis yra žymiai patogiau). Kitas neigiamas dalykas šiame įrenginyje – kamera, tačiau greičiausiai būtų naivu tikėtis tobulo telefono už tokią kainą, ar ne?

3. Lenovo ZUK Z2 Pro

 

• Ekranas: 5,2 colių Full HD
• Procesorius: Qualcomm Snapdragon 820
• Atmintis: 64 GB, 4 GB RAM arba 128 GB, 6 GB RAM
• Kamera: 13 MP + 8 MP
• Baterija: 3100 mAh
• Kaina: apie 400 eurų be nuolaidų

„Lenovo“ kompanija dažniausiai nepasižymi labiai populiarių ar galingų išmaniųjų telefonų kūrimu, tačiau tam ši Kinijos kompanija turi dukterinę kompaniją „ZUK“, kuri šiemet pristatė išties galingą ir kokybišką įrenginį „Lenovo ZUK Z2 Pro“. Žinoma, yra ir kiek paprastesnė šio flagmano versija, tačiau į šią apžvalgą pateko būtent „Pro“ versija.

Šis išmanusis telefonas pasižymi pakankamai kompatišku dydžiu – ekrano įstrižainė yra 5,2 colių ir paprastu, tačiau solidžiu dizainu. Tiesa, jeigu mėgstate ieškoti panašumų į kitus telefonus, tai galėčiau iškart pasakyti, jog šis įrenginys labai panašus į „Apple“ kompanijos kuriamus išmaniuosius telefonus. Ir pratęsiant šią mintį galėčiau pasakyti, kad ne tik išoriškai jis labai panašus į „iPhone“. Programinė įranga turi pakankamai daug panašumų į „iOS“ operacinę sistemą, tačiau nemanau, kad tai yra labai didelė blogybė.

„Lenovo ZUK Z2 Pro“ yra tikras flagmanas, kuris pasižymi galingomis specifikacijomis bei itin solidžiu veikimu. Bendrai kalbant – tai galingas, spartus, pakankamai gerai fotografuojantis telefonas, tačiau jo kaina kiek didoka. Už mūsų įvardintą kainą Jūs galėtumėte įsigyti prastesnės konfigūracijos versiją, o galingiausia versija kainuoja daugiau nei 500 eurų. Tačiau jeigu Jums patinka paprastumas (kuo pasižymi „Lenovo ZUK Z2 Pro“ dizainas) ir galia – tai be abejonės dėmesio vertas išmanusis telefonas.

2. Xiaomi Mi 5

 

• Ekranas: 5,15 colių Full HD
• Procesorius: Qualcomm Snapdragon 820
• Atmintis: 32 GB, 3 GB RAM arba 64 GB, 4 GB RAM arba 128 GB, 6 GB RAM
• Kamera: 16 MP + 4 MP
• Baterija: 3000 mAh
• Kaina: apie 270 eurų

Šiemet viena populiariausia Kinijos kompanija „Xiaomi“ pristatė labai daug telefonų, tačiau grįžkime į šių metų pradžią. Vasario mėnesį Barselonoje buvo pristatytas ilgai lauktas „Mi 5“ flagmanas, kuris iškart sulaukė didelio dėmesio, o to priežastys pakankamai suprantamos – patraukli kaina ir aukštos klasės specifikacijos. Tik pasirodžius šiam įrenginiui buvo spekuliuojama dėl riboto jo tiražo, o ir pati kompanija patvirtino, jog turėjo problemų su šio flagmano gamyba. „Xiaomi Mi 5“ vis dar prekyboje ir įsigyti šį telefoną tikrai nėra didelių problemų, tačiau mes ne apie tai.

Internete galima rasti tris skirtingų specifikacijų modelius – pigiausias variantas kainuoja maždaug 270 eurų, o brangiausias apie 370 eurų. Taigi, kaina tikrai patraukli, specifikacijos tokios kokios būdingos aukščiausios klasės įrenginiams. Daugiau nei pusantrų metų kurtas įrenginys pasižymi ir pakankamai patraukliu dizainu bei kompaktišku dydžiu – ekrano įstrižainė siekia 5,15 colių. Tiesa, pirmąsyk paėmus telefoną į rankas – jis gali pasirodyti kiek smulkmeniškas ir trapus, todėl prie šio įrenginio dizaino reikės šiek tiek laiko priprasti.

Dažniausiai kompanijos siūlo pigų telefonų su prastomis specifikacijomis arba brangų su galingomis specifikacijomis, tačiau „Xiaomi“ pasistengė šiuos du variantus sujungti į vieną ir sukūrė tikrai patrauklų įrenginį. Telefonas veikia itin sklandžiai ir greitai, ekrane vaizdas taip pat geras, o ir baterija nesukelia jokių nepatogumų. Ko dar galima norėti iš tokio įrenginio? Galbūt šiek tiek geresnės kameros, tačiau ji tikrai nėra bloga, o ją vertintumėme gerokai aukščiau vidurkio ir visai netoli flagmanų.

1. OnePlus 3

• Ekranas: 5,5 colių Full HD
• Procesorius: Qualcomm Snapdragon 820
• Atmintis: 64 GB, 6 GB RAM
• Kamera: 16 MP + 8 MP
• Baterija: 3000 mAh
• Kaina: apie 400 eurų

Liko vienintelis telefonas, kuris dar neaprašytas šioje apžvalgoje ir dabar atėjo laikas būtent šio įrenginio pristatymui. Tie kas stebi Kinijos išmaniųjų telefonų rinką – gerai žino šios šalies išsišokėlius „OnePlus“, kurie prieš keletą metų pristatė pirmąjį savo telefoną, o pastaruoju metu garsėjo kaip kompanija kurianti „flagmanų žudikus“.

Ir tai jiems pavyko šiemet, kuomet pristatė „OnePlus 3“ išmanųjį telefoną.

Drąsiai galėtume pasakyti, jog tai geriausias išmanusis telefonas, kuris šiemet buvo pagamintas Kinijoje. Nors įrenginio dizainas kažkiek priemena „HTC 10“, tačiau jis žymiai geresnis ir patrauklesnis. Puikios specifikacijos, kurias vainikuoja 6 GB operatyviosios atminties, pakankamai gera kamera, gera baterija – tai šių metų „flagmanų žudikas“ „OnePlus 3“.

Šauniausia tai, jog šis telefonas kainuoja tikrai pigiai ir be didesnių abejonių yra galbūt ir vienas geriausių telefonų visoje rinkoje. Papildomų komentarų ar pastabų apie šį telefoną pateikti neverta – jeigu ieškote išmaniojo telefono, kuris pasižymėtų patrauklia kaina, galingomis specifikacijomis ir būtų tikrai vertas dėmesio – Jūs privalote įsigyti „OnePlus 3“.

 

Šis straipsnis buvo publikuotas svetainėje technologijos.lt

 

Savaitgalį praūžė vieną didžiausių Baltijos šalyse žaidimų kultūros paroda „GameOn“, kurioje kartu su Mykolo Romerio universitetu dalyvavo ir strateginio partnerio Dongseo universiteto (Pietų Korėja) delegacija. Kodėl tai svarbu?

 

Marius KALINAUSKAS, MRU žaidybinimo taikymo mokyme tyrėjas, „LevelUp Labs“ žaidimų kūrimo laboratorijos moksleiviams įkūrėjas.

 

Lietuva pagal plotą yra beveik dvigubai mažesnė už Pietų Korėją, tačiau pagal gyventojų tankumą savo šalyje viename kvadratiniame kilometre matytume 45 žmones, tuo tarpu Pietų Korėjoje tą patį plotą užima 507 gyventojai. Negana to, beveik visų jų rankose būtų po išmanųjį telefoną, su kuriuo jie žaistų vaizdo žaidimus. O kita nemaža dalis gyventojų žaidžiantiems šiuos išmaniuosius žaidimus kurtų.

 

Pietų Korėja ir Lietuva iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip dvi itin skirtingos šalys tiek geografine, tiek kultūrine prasme. Vienintelės dvi statistikos kategorijos, kuriose mes galime varžytis – interneto sparta ir savižudybių skaičius.

Pietų Korėja ir Lietuva iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip dvi itin skirtingos šalys tiek geografine, tiek kultūrine prasme. Vienintelės dvi statistikos kategorijos, kuriose mes galime varžytis – interneto sparta ir savižudybių skaičius, kuris dėl greito gyvenimo tempo bei didžiulės vidinės konkurencijos yra viena opiausių problemų Pietų Korėjoje. Šalies siekis tapti technologijų lydere bei pasauline ekonomine galia davė ir teigiamų ir neigiamų rezultatų. Ekonominio progreso tamsiąja puse tapo stresas, kuris transformuojasi į asmenines tragedijas. Kita vertus, europiečių namai prikimšti technikos gaminių iš Pietų Korėjos. Tokie prekių ženklai kaip „LG“, „Samsung“, ar „Hyundai“ dažnam lietuviui gerai atpažįstami. Net vienas svarbiausių Lietuvos energetinio saugumo garantų – laivas-saugykla „Independence“ buvo sukurtas Pietų Korėjoje, „Hyundai Heavy Industries Co., Ltd“ laivų statykloje. Taigi pietų korėjiečiai moka gaminti bei parduoti technologijas, tačiau retas europietis yra girdėjęs apie kiek kitokį – technokultūrinį eksportą, kurį Pietų Korėja vykdo su nemažesniu užsidegimu ir produktyvumu. Antrasis pagal dydį Pietų Korėjos miestas – Busanas yra pagrindinė šio eksporto šakos ašis.

Technolkultūrinis eksportas apima sritis, susietas su skaitmeninio turinio industrija. Kompiuterinių žaidimų kūrimas, vaizdo efektai, skaitmeninė animacija yra trys pagrindiniai skaitmeninio turinio elementai, kurie parduodami taip pat sėkmingai kaip ir išmanieji telefonai, robotai ar automobiliai.

 

Kompiuterinių žaidimų kūrimas, vaizdo efektai, skaitmeninė animacija yra trys pagrindiniai skaitmeninio turinio elementai, kurie parduodami taip pat sėkmingai kaip ir išmanieji telefonai, robotai ar automobiliai.

Didžiosios Holivudo filmų studijos, taip pat stipriausios žaidimų leidybinės kompanijos nuolat kliaujasi Pietų Korėjos skaitmeninio turinio kūrėjais, tad nemaža dalis kino ar žaidimų produkcijos, kuri intuityviai priskiriama JAV, iš tiesų yra korėjiečių sunkaus techninio ir kūrybinio darbo rezultatas.

Skaitmeninio turinio poreikis auga daugėjant įrenginių bei paslaugų, kurių pateikimas tiesiogiai priklauso nuo vaizdo efektų, animacijos, ar interaktyvių programų. Dėl šios priežasties technokultūrinio eksporto potencialas yra didesnis nei vien technologinių produktų. Tiems, kurių akyse pradėjo suktis dolerių banknotai užuodus naują „pelningą rinką“ – patartina šiek tiek atsikvėpti. Darbas skaitmeninio turinio srityje reikalauja daug kantrybės, atsidavimo ir kūrybinės kibirkšties. Jei šie žodžiai neįtikina – „Google“ suveskite žodį „rotoscoping“ ir patys įsitikinsite kiek laiko ir pastangų kainuoja vienos seniausių ir daugiausiai kantrybės reikalaujančių animavimo technikų realizavimas.

Pietų Korėjoje vyraujantis konkurencinis klimatas bei didelė populiacija padeda iškilti geriausiems bei agresyviausiems kūrėjams. Tačiau viena iš priežasčių, kodėl Pietų Korėjos kūrybinė produkcija nėra dažnai matoma Europoje – milžiniška kultūrinė takoskyra tarp Vakarų ir Rytų kultūrų. Mes skirtingai suprantame neverbalinius simbolius, juokiamės iš skirtingų dalykų, galiausiai  –  netgi bijome skirtingai. Norint įsitvirtinti Azijoje, nepakanka vien dirbti greičiau, geriau ir pigiau. Dar reikia išmokti storą ir dažnai – nerašytą, kultūrinių niuansų knygą.

Kultūrinės patirtys dažniausiai ateina  per asmeninį patyrimą bei išgyvenimus. Jokia knyga, filmas ar žaidimas neatstos kelių mėnesių praleistų svečioje šalyje bendraujant su vietos žmonėmis, ragaujant jų maistą, klausantis jų istorijų. Kai kurie elgsenos ir pažiūrų aspektai atrodo tokie skirtingi, jog atrodo, kad susidūrė du pasauliai. Pernai Pietų Korėjos Dongseo universiteto ir Mykolo Romerio universiteto studentų komandos „GameJam“ renginyje per itin trumpą laiką kūrė bei pristatinėjo savo žaidimų prototipus ekspertams bei plačiajai visuomenei. Kelių dienų maratone kūrėjai generavo idėjas, kūrė dizainą bei programavo tai, kas ateity galbūt galėtų tapti jų sėkmės tramplinu žaidimų industrijoje. Stebint lietuvių komandas akivaizdžiai matėsi noras nustebinti technologiniais sprendimais, sukurti veikiančias žaidimo mechanikas, paruošti pritrenkiantį vizualinį pristatymą. Tuo tarpu Pietų Korėjos kūrėjai didžiausią dėmesį skyrė… pasakojimui, kuris vėliau aplipdomas, animacija bei programiniu kodu. Pradėti nuo istorijos, o ne nuo mechanikos nėra nei gerai, nei blogai. Tai tiesiog kitoks požiūris į produkto kūrimą. Tačiau tokios smulkmenos neretai sukelia nesusikalbėjimą tarp multikultūrinių komandų, arba dar daugiau – užveria duris į nepažintas rinkas.

Pietų Korėja Lietuvą mato kaip vartus į Europą, kaip geografinį tiltą, kuris padėtų sujungti dvi skirtingas kultūras ateities darbams bei iššūkiams. Skamba banaliai, bet tiesos neretai ir būna banalios. Daug svarbesnis klausimas – ką mato pati Lietuva?

 

Pietų Korėja Lietuvą mato kaip vartus į Europą, kaip geografinį tiltą, kuris padėtų sujungti dvi skirtingas kultūras ateities darbams bei iššūkiams. Skamba banaliai, bet tiesos neretai ir būna banalios. Daug svarbesnis klausimas – ką mato pati Lietuva?

Verslo pasaulis paprastai būna pirmasis tokių rinkų atvėrimo iniciatorius, tačiau kalbant apie technokultūrinį kontekstą Lietuvoje iniciatyvą į savo rankas perėmė akademinė aplinka, kuri puikiai supranta: norint kūrybinio informacinių technologijų proveržio, Lietuvoje reikia apskritai keisti požiūrį į informacinių technologijų specialistą.

Pasakyti, kad Lietuvai trūksta informatikų, reiškia nepasakyti nieko. Kai prekių bei paslaugų įvairovė tokia milžiniška, informacinių technologijų specialisto sąvoka yra plati kaip niekad. Informacinių technologijų specialistu gali būti laikomas ir programinės įrangos testuotojas, ir žaidimų kūrėjas, ir informacinių sistemų architektas. Ar jie dirba tik toje pačioje pramonės šakoje? Ne. Ar jie gauna vienodus atlyginimus? Irgi ne! Tuomet kodėl jie sukišami po vienu skėčiu, neatskiriant įvairaus pobūdžio informacinių technologijų sričių?

Sostinėje ir ne tik tviska stiklo ir plieno biurai, kuriuose įsikūrusios užsienio įmonių atstovybės. Ten už santykinai gerus startinius atlyginimus klaviatūras barškina lietuviškos rankos. Tačiau šios įmonės vadovaujasi ekonomine logika ieškodamos kainos ir kokybės derinio. Jų interesai – pragmatiški ir suprantami, tačiau valstybės galvos turėtų mąstyti plačiau. Lietuvai per brangu būti pigios darbo jėgos valstybe. Šiuo metu pats laikas susimąstyti apie idėjų eksportą, kuris galimas tik tada, jei bus išugdoma technologiškai raštingų ir kūrybinę potenciją turinčių žmonių karta, kurie savo idėjomis ir informacinių technologijų žiniomis prisidės prie globalaus pasaulio pasakojimo kūrimo.

Svarbu kuo greičiau baigti slėptis už aptakių frazių ir valstybiniu lygmeniu nustatyti šalies prioritetus. Įvardinti aiškią informacinių technologijų kryptį, o jos vystymui skirti nuoseklų finansavimą. Tokiu keliu kadaise pasuko Pietų Korėja ir per santykinai trumpą laiką visame pasaulyje tapo žinoma dėl savo paslaugų ir produktų. Ši transformacija nebuvo nei lengva, nei savaiminė. Tam reikėjo užsispyrimo, juodo darbo ir ryžto vadinti daiktus tikraisiais vardais. Ypač dabar, kai vidutinio galingumo išmanus telefonas yra galingesnis už 2006-ųjų kompiuterį, o ne už kalnų išplėstosios bei virtualios realybės laikas bei daiktų interneto era.  Pietų korėjiečiai technokultūrinį eksportą suvokia kaip vieną svarbiausių savo šalies gerovės šaltinių. Tuo tarpu lietuviškas pasakojimas vis dar sukasi aplink magišką bei visa talpinantį terminą „informacinės technologijos“. Valstybinės politikos formuotojai bei visuomenė turėtų rimtai susimąstyti, ar neatėjo laikas šiam techniniam terminui tikslingai suteikti humanitarinių bruožų, o informacines technologijas vertinti kaip naujos kartos istorijų pasakojimo būdą. Nes greitai Baltijos regione jas ims pasakoti kas nors kitas.

 

 

 

Modernieji vidaus degimo varikliai pirmiausia buvo sukurti Vokietijoje. Tačiau ta pati Vokietija nori įkalti lemtingą vinį į šio inžinerinio išradimo karstą ir užbaigti vidaus degimo variklių epochą. Vokietijos Bundesratas siūlo rezoliuciją, kuria tokie varikliai būtų uždrausti.

 

Draudimas įsigaliotų nuo 2030-ųjų pradžios. Kad tokia nuostata įsigaliotų didžiojoje Europos dalyje, jai turi pritarti ir ES. Tačiau, anot Forbes,  Vokietijos teisinės normos tradiciškai formuoja ES teisines normas.

“Jei Paryžiaus sutartis dėl globalinio klimato atšilimo būtų vertinama rimtai, nuo 2030-ųjų keliuose neturėtų būti leidžiama važinėti naujiems automobiliams su vidaus degimo varikliais”, – aiškina Vokietijos Žaliųjų partijos atstovas Oliveris Krischeris.

Rezoliucija ragina ES automobilių gamintojus “peržiūrėti dabartines mokestines normas taip, kad būtų paskatinta nulinių emisijų transporto pramonė.” Didesnė mokesčių našta už vidaus degimo variklius paskatintų nedelsiant plėsti elektromobilių gamybos apimtis.

Nors tokios nuostatos įteisinimui reikės dar ne vieno teisinio žingsnio, ketvirtos didžiausios valstybės automobilių pramonėje užmojai yra labai aiški gairė, kokia kryptimi netolimoje ateityje pasuks visa  automobilių industrija.

 

Pirmą kartą šis straipsnis buvo publikuotas portale technologijos.lt

 

Greitai ir darželinuko neįsivaizduosime be kokio nors išmaniojo prietaiso, leidžiančio naršyti internete. Kartu su pasauliniu tinklu kilo klausimų, kurie kol kas neturi aiškių atsakymų. Kokia interneto ateitis reguliavimo požiūriu? Ar reguliavimas spėja paskui technologijų kaitą? Koks švietimo vaidmuo, kai kalbama apie apsaugą nuo tam tikro turinio? Ką galima pasiekti reguliavimu, o kur reikia šviesti ir diegti kritinį požiūrį?

 

Arūnas BRAZAUSKAS

 

„Veido“ apskritojo stalo diskusijoje savo nuomones reiškė Ryšių reguliavimo tarnybos direktorius Feliksas Dobrovolskis, Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) mokslo ir inovacijų prorektorius prof. habil. dr. Antanas Čenys, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos direktorius prof. Renaldas Gudauskas, „Teo“ ir „Omnitel“ teisės vadovė dr. Giedrė Kaminskaitė-Salters, asociacijos „Infobalt“ inovacijų vadovas Andrius Plečkaitis.

 

Ar visuomenė spėja paskui technologijas?

 

A.Čenys: Kai atsirado raštas ir imta rašyti ne vien apie tai, kiek avių turi Mesopotamijos valdovas, bet imta užrašinėti poeziją ir kitus gražius dalykus, kilo nepasitenkinimas – esą raštas žudo poeziją, ir tai gali sužlugdyti kultūrą. Nebeliks dainių, niekas nenorės kurti naujų eilėraščių. Panaši istorija pasikartojo, kai pradėta leisti knygas: palyginti su rankraštine knyga, spausdinta knyga yra visiškas niekalas, ir tai žlugdo vienuolynų kultūros tradicijas.

Žvelgdamas į internetą tikrai negaliu nuspėti, kaip jis atrodys po penkių ar dešimties metų, bet manau, kad žmonija visą laiką turėjo panašių iššūkių. Nors dabar viskas vyksta greičiau ir sudėtingiau, manyčiau, kad mes tenai jau buvome – ir ne vieną kartą. Esu nusiteikęs optimistiškai – mano nuomone, žmonija su tuo susitvarkys. Jei ir bus blogai, veikiausiai dėl kitų priežasčių, ne dėl interneto.

Tematiškai turėtume skirti dvi sritis. Pirmoji – interneto keliamas pavojus saugumo atžvilgiu. Kuo mes daugiau naudojamės internetu, tuo daugiau pavojų kyla – piktavaliai žmonės turi daugiau galimybių padaryti ką nors negero. Kita sritis yra turinys ir su tuo susiję pavojai. Koks turinys keliauja į internetą? Nuo ko mes norime apsaugoti vaikus ir kitas socialines grupes? Turinio problema irgi iškildavo visais laikais.

Nemanau, kad internetas yra iš esmės kas nors nauja, ir nemanau, kad jį bus įmanoma sustabdyti reguliavimo priemonėmis. Tai panašu į bandymą sumažinti oro pripildyto baliono tūrį tą balioną spaudžiant. Technologinės galimybės dabar yra tokios, kad net Kinijos valdžios bandymas kontroliuoti internetą yra tik iš dalies sėkmingas – jis rodo, jog laikui bėgant viską galima apeiti.

G.Kaminskaitė-Salters: Pritariu dėl pozityvaus požiūrio į interneto ateitį. Statistika rodo, kad, pavyzdžiui, prieš porą metų 97 proc. visos informacijos tarptautiniu lygmeniu buvo apsikeičiama būtent per internetą. Ateitis labai tvirtai susieta su internetu. Internetas nuo pat atsiradimo buvo kuriamas demokratiniais pagrindais. Jis buvo prieinamas visiems. Europos Komisija artėja prie interneto, kaip universalios paslaugos, traktavimo. Ta paslauga turi būti prieinama visiems už įperkamą kainą. Europos Sąjungos strategijos interneto srityje nesikeičia metų metais – daugiausia perrašomi ir atnaujinami seni teiginiai. Tačiau pačios technologijos labai keičiasi.

Manau, kad labai svarbu neperlenkti lazdos bandant sureguliuoti internetą. Yra tam tikros sritys, pavyzdžiui, vaikų apsauga nuo tam tikro turinio, ir visi turi padaryti tai, kas privalu ir svarbu mums, kaip piliečiams. Bet mums labai svarbu nesuvaržyti interneto per daug, nes tada užkirstume kelią visoms investicijoms, iniciatyvoms – tarkime, tokiems dalykams, kaip daiktų internetas. Svarbu atrasti balansą tarp žodžio laisvės ir mūsų, kaip piliečių, saugumo. Nors tai ne visuomet paprasta, toks balansas yra įmanomas.

F.Dobrovolskis: Čia paminėti du dalykai, du ramsčiai: turinio saugumas, visų pirma pažeidžiamiausiems vartotojams, pavyzdžiui, mažiesiems, ir kibernetinis saugumas. Turinys susijęs su tokiais dalykais, kaip patyčios, kibernetinis saugumas apima ir kriminalinius nusikaltimus, taip pat valstybės saugumą.

Internetas – geopolitinis įrankis. Pasiekiamumo požiūriu pasaulis traukiasi, mažėja. Greičiai didėja, viską galime sužinoti daug greičiau. Buvo akmens, bronzos, geležies amžiai, dabar gyvename informaciniame amžiuje. Nuolatos vyksta diskusijos. Viena vertus, yra noras apsaugoti, reguliuoti, stabdyti, filtruoti. Iš kitos pusės, žmonės nori reikštis laisvai ir būti to viso tinklo dalimi. Mano įsitikinimu, jeigu žmogus aukoja savo laisvę dėl saugumo, jis galiausiai netenka ir vieno, ir kito.

Manau, kad veiksminga priemonė galėtų būti švietimas. Bet reikalas tas, kad vaikai apšviečia savo tėvus geriau, negu tėvai gali apšviesti vaikus. Technologijos taip greitai žengia į priekį, kad jaunimas jas įsisavina greičiau.

Vaikai apšviečia savo tėvus geriau, negu tėvai gali apšviesti vaikus. Technologijos taip greitai žengia į priekį, kad jaunimas jas įsisavina greičiau.

Kitas dalykas – tam tikra koordinuota veikla. Veikėjai, kurie fiziškai valdo tinklą, per kuriuos eina informacija, balansuoja tai tam tikromis reguliavimo priemonėmis. Minėti du ramsčiai yra pagrindiniai dalykai, ir būtent čia reikia ieškoti balanso. Švietimas – strateginis dalykas, jį reikia plėtoti, į tai reikia investuoti.

 

Internetas – masinio naikinimo ginklas?

R.Gudauskas: Prisimenu visiškai neseną šių metų konferenciją apie interneto situaciją, jo perspektyvas. Ji buvo sutelkta į jaunimo radikalizacijos temą. Ten dalyvavo nuo buvusių teroristų iki įvairių saugumo ekspertų. Dabar išgirsite apibrėžimą, kuris tapo vos ne darbiniu: internetas buvo pavadintas masinio naikinimo ginklu, nes jis pasiekia visus, visur ir visaip. Jei pažvelgsite į Pasaulio banko 2014 m. ataskaitą, ten matysite tiktai technologines grėsmes. O 2016-ųjų ataskaitoje iškyla tokie dalykai, kaip valstybių griūtys, santvarkų kaita. Šios rizikos susijusios ne tiek su technologijomis, kiek su informacijos sklaida. Valstybės yra ne vien nepriklausomos, bet ir tarpusavyje priklausomos. Sąsajų medis nestabilus.

Ar saugūs Lietuvos valstybiniai tinklai? Neseniai įsteigtas Lietuvos kibernetinio saugumo centras, bet mes nežinome atsakymo, ar šis centras gali apginti nuo kibernetinių atakų.

Neseniai įsteigtas Lietuvos kibernetinio saugumo centras, bet mes nežinome atsakymo, ar šis centras gali apginti nuo kibernetinių atakų.

Mano pozityvus nusiteikimas dėl informacinės visuomenės susijęs su grėsmių supratimu, nes kitaip sunku būti pozityviam. Kaip mums apsiginti nuo visų tų dalykų? Tarkime, žinome, kad 97 proc. informacijos perteikiama internetu. Bet tie 97 proc. informacijos nėra tokie reikšmingi, kaip 3 proc. labai svarbios informacijos, kurią galime laikyti verte, kuriančią vertę. O vertingi dalykai visame pasaulyje saugomi po devyniais užraktais.

Jei ima dominuoti technologiniai dalykai, kurių mes nesuvaldome, tada turime ištisą rizikų galaktiką ir kompleksiškumo suvaldymas tampa problema. Mes, informacinės visuomenės kūrėjai, prisidedame prie jos komplikacijų, jeigu nebandome šios dilemos išspręsti, subalansuoti problemų. Žmogaus ir kompiuterio sąveikos mokslas dabar jau vadinamas tinklo mokslu.

A.Plečkaitis: Jau dešimtmečius diskutuojama dėl interneto saugumo, dėl vaikams draugiško interneto. Su šiais klausimais jau susigyvenome. Kaip saugumo ekspertai, mes žinome, kad šimtaprocentinio saugumo nėra. Kyla klausimas, kuriose srityse mes šiandien jaučiamės mažiau saugūs. Ir kurios šiandieninės tendencijos mums kelia iššūkius ateityje? Yra tokių savaime išsipildančių prognozių. Gal visuomenė to ir nesuvokia, tačiau ekspertai apie tai kalba. Informacinių išteklių daugėja, jie pinga. Gali būti, kad robotai kada nors taps išmanesni už žmones. Kokių tai sukels problemų, kol kas neturime aiškaus atsakymo. Viena iš prognozių teigia, kad ateityje žmonės bus dviejų rūšių: tie, kurie valdys robotus, ir tie, kuriuos valdys robotai.

R.Gudauskas: Čia išsakyti dalykai yra prielaidos. Mes negalime diskutuoti vien prielaidų lygmeniu.

 

Nauja socialinė struktūra

G.Kaminskaitė-Salters: Bet mes galime sukonkretinti perspektyvą. Galime svarstyti, kiek dabartinės tendencijos jau dabar veikia mūsų, kaip komunikacijos dalyvių, informacijos vartotojų, kasdienį gyvenimą. Pavyzdžiui, telekomunikacijų srityje dirbantis teisininkas turėjo suprasti, kaip reguliuojami tinklai, kaip reguliuojami dažniai. Dabar jau mūsų komandai reikia išmanyti ir finansų teisę, nes telekomunikacijų įmonės žengia į mokėjimų sritį. Reikės išmanyti ir medicinos reguliavimą, jei žengsime į sveikatos sritį, ir suprasti, kaip veikia startuoliai. Mes negalime ateiti pas juos su standartine  popierine sutartimi – jiems reikia, kad sutartis primintų išmaniąją programėlę ir jie žinotų, kur paspausti ir kaip tą sutartį suprasti. Taip mes, vienos komandos žmonės, susiduriame su visai kitokiu pasauliu ir turime prie jo prisitaikyti. Ką jau kalbėti apie dalykus, kurie jau dabar yra visiškai konkretūs. Pavyzdžiui, jeigu išmanusis automobilis atsitrenkia į sieną ir visi ten esantys žmonės žūva, kas šiuo konkrečiu atveju yra kaltas?

F.Dobrovolskis: Grįžkime prie tų robotų ir klausimo, kas už ką išmanesnis, kas ką valdys. Neseniai vieno žaidimo kūrėjai sugebėjo išstumti į gatves pabėgioti telefonus turinčius žmones, kurie mūvi džinsus. Bėgiojo kaip geri sportininkai. Štai pavyzdys, kaip su tinklinės technologijos pagalba galima išjudinti žmones, išvaryti į lauką, kad jie pasportuotų.

A.Čenys: Manau, kad dauguma ką tik išsakytų klausimų skirti ekonomistams. Senaisiais laikais graikų visuomenė susidėjo iš vergvaldžių, kurie nedirbo, tačiau kariavo, kūrė meną, rašė eiles ir visaip kitaip turtino kultūrą. O dirbo kiti. Manau, kad visuomenė, kurioje mažuma valdo robotus, o kiti neturi ką veikti, nes nesugeba, – tai optimistinis variantas: kas gali, rašo eiles, dainuoja, filosofuoja. Visi turi daug laisvo laiko, nes robotai viskuo aprūpina.

Kodėl manau, kad toks scenarijus gana tikėtinas? Firmos, kurios visus tuos robotus pagamina, kad ką nors uždirbtų, turi turėti kam parduoti. Viduramžiais tokios įmonės nebūtų pelningos. Jos galėtų parduoti, tarkime šešiems karaliams ir septyniems hercogams. Internetinių bendrovių didysis verslas susijęs su tuo, jog atsirado globali visuomenė, kuri pakankamai turtinga, kad žmogus galėtų turėti ne vien dviratį, siuvimo mašiną ir rankinį laikrodį, – taip kažkada buvo apibūdinamas turtingas žmogus komunistinėje Kinijoje. Tam, kad ekonomika vystytųsi, pinigus reikia paskleisti tarp žmonių.

Visame tame atseit baisiame robotų pasaulyje galima rasti ir daugiau gražių pusių, tačiau norėčiau atkreipti dėmesį į dalyką, kuris, manau, šiuo metu pavojingesnis, ir tai tik netiesiogiai susiję su technologijomis, pavyzdžiui, internetu, nors tai jo pasekmė. Mes tai matome dabar, ir tai kelia didelį nerimą. Daugumoje valstybių prisikaupė nepasitenkinimo esama padėtimi. Pažiūrėkime į rinkimus Amerikoje, į „Brexit“. Visuomenė nepatenkinta tuo, kas yra, ir neaišku, ar migrantai, ar dar kas nors dėl to kaltas. Tiesiog žmonės mano, kad dabar yra negerai ir reikia kažką keisti. Neseniai vykę rinkimai vienoje iš Vokietijos žemių, simpatijos Marine Le Pen Prancūzijoje atskleidžia visuomenės nuotaikas. Mes turėtume pagalvoti, iš kur tas nepasitenkinimas atsiranda. Matyt, dabartinis socioekonominis modelis, kuris tiesiogiai susijęs su globalizacija, keičia visuomenės gebėjimą gyventi taip, kad dauguma būtų patenkinti.

Dabartinis socioekonominis modelis, kuris tiesiogiai susijęs su globalizacija, keičia visuomenės gebėjimą gyventi taip, kad dauguma būtų patenkinti.

Aš ne ekonomistas, ne sociologas ir tikrai nežinau, bet leidžiu sau spėti, kad didžioji dalis žmonių, kurie balsuotų už Donaldą Trumpą, yra tie darbuotojai, kurių atlyginimai ne tai kad mažėja, tačiau kyla nepakankamai, ir jie jaučia, kad jų gyvenimas darosi santykinai blogesnis, negu buvo anksčiau. Tam tikra prasme mes grįžtame prie aristokratinės visuomenės, nors ji neapibrėžiama kaip aristokratinė. Manau, kad šis visuomenės struktūros pasikeitimas labai pavojingas. Didele dalimi tai susiję su globalizacija, kurią įgalino internetas. Žvelgdamas į tolimą perspektyvą manau, kad visa tai bus išspręsta, tačiau nemažai problemų kyla jau dabar.

 

Pozityvūs pokyčiai

G.Kaminskaitė-Salters: Sutinku su tuo, ką sakote, bet yra ir kitokia globaliu mastu vykstančių procesų interpretacija. JAV ekonomistas ir sociologas Immanuelis Wallersteinas yra sukūręs modelį, kuriuo atskleidžiama, kaip išsivystę Vakarai išnaudoja likusį pasaulį: Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos valstybes. Išnagrinėjęs finansinius srautus jis parodė, kad tai yra būdinga kapitalizmo apraiška.

I.Wallersteino kritikai dabar argumentuoja, kad būtent dėl interneto viskas gręžiasi kita kryptimi. Tarkime, Afrika peršoko industrializacijos etapą, jo tenai nebuvo, tačiau visi mokėjimai ten dabar vyksta vien mobiliaisiais telefonais. Jie neturi bankų, neturi bankinės infrastruktūros, remiasi vien mobiliaisiais telefonais. Ir ekonomikos plėtra, ir netgi moterų išlaisvinimas socialiniu požiūriu, tarkime, Artimuosiuose Rytuose, kai kurių teoretikų nuomone, vyksta dėl interneto, kuris užtikrina informacijos prieinamumą ir galimybę tą informaciją operatyviai paskelbti realiuoju laiku.

Interneto paskatintas ekstremalių nuomonių ir ekstremalios politikos atsiradimas – tai vienas dalykas, tačiau yra kitas interneto inspiruotas reiškinys – ekonominis augimas, kartais panašus į sprogimą, ir socialinės permainos, išsilaisvinimas.

A.Čenys: Tikrai negaliu ginčytis. Tačiau yra socialinės grėsmės, kylančios kaip Artimuosiuose Rytuose, kurie dabar, matyt, – pati pavojingiausia vieta pasaulyje. Tai tikrai vieta, kur yra negerai. Klausimas – kodėl, ir būtent dabar? Kiek čia prisidėjo internetas, tikrai negaliu pasakyti. Kiek čia dėta ekonomika, išnaudojimas, geopolitika, irgi sunku pasakyti. Bet manau, kad pagrindiniai interneto ir technologijų pavojai reiškiasi per tas grėsmes, kurios atsiranda atskirose visuomenėse įvairiose pasaulio dalyse. Tačiau mes negalime „pataisyti“ interneto, ir dėl to visuomenė pasveiks. Aš tuo netikiu.

R.Gudauskas: Girdėdamas visas tas teisingas mintis atkreipsiu dėmesį ir į kitą pusę. Man neramu, kad žmogus tampa robotu ir internetas prie to labai prisideda – jis platina masinio mąstymo stereotipus. Mes kalbame apie D.Trumpą, „Brexit“, galimybę paveikti rinkimų rezultatus ir panašiai. Neseniai vienoje konferencijoje Afrikoje man kelis kartus uždavė klausimą: kaip mums naudotis internetu, jeigu, įvairiais skaičiavimais, nuo 35 iki 43 proc. afrikiečių neturi interneto, nes kyla elektros tiekimo problemų? Į klausimą atsakiau taip: išspręskite elektros problemą, tada nebus problemų dėl interneto. Man atsakė, kad aš nesupratau klausimo, – jiems rūpi, kaip prieiti prie interneto net ir neturint elektros. Mes gyvename kelių greičių pasaulyje.

A.Čenys: Tai man primena pažįstamą, kuri kaime nusipirko skalbimo mašiną, tačiau negalėjo jos prijungti, nes nebuvo vandentiekio. Bet ir šiuo atveju didelį vaidmenį vaidina stambios technologijų kompanijos, kurios veikia atsižvelgdamos į savo konkrečius interesus. Jeigu norima parduoti dar 200 mln. išmaniųjų telefonų, reikia pasirūpinti, kad vartotojai galėtų įkrauti baterijas. Taip atsiranda iniciatyvos propaguoti mažas saulės baterijas ar net jėgaines, kurias galima nusipirkti ar išsinuomoti už kelis šimtus dolerių. Tai leidžia įkrauti viso kaimo telefonų, kompiuterių ir panašių įrenginių baterijas.

G.Kaminskaitė-Salters: Dažnai būtent moterys imasi šios iniciatyvos.

F.Dobrovolskis: Afrikoje būta tokios verslo nišos. Žmonės surinkdavo savo gyvenvietės telefonus ir veždavo juos į ryšio zoną. Ten telefonai atlikdavo savo funkciją: išsiųsdavo ir gaudavo žinučių. Pasirodo, sprendimų yra netgi ten, kur nieko nėra.

A.Plečkaitis: Visuomenės, politinės sistemos dalykai yra šalies vidaus politiniai reikalai. Mes negalime už kitus sutvarkyti jų infrastruktūros. Tai lėšų ir iniciatyvos klausimas. Bet yra kitų dalykų. Pavyzdžiui, visų technologijų miniatiūrizacija: galime matyti eksperimentinių pavyzdžių – tarkime, yra nanorobotų, pernešančių tam tikrą informaciją. Ateityje daugelis dalykų vyks žmogui visiškai nepastebimai. Tokiomis aplinkybėmis kyla etikos klausimų: ar tu sutinki, kad visa tai vyktų? Manau, kad artimiausiu metu tai bus vieni svarbiausių mums kilsiančių klausimų.

 

Atsiveria naujos galimybės

G.Kaminskaitė-Salters: Pritarčiau kolegai, kad gali vykti tam tikrų dalykų, kurių žmonės nežinos. Ir tai gali vykti netgi jų vardu. Mes paliečiame asmeninių duomenų apsaugos klausimą. Iš „Teo“ patirties žinau, kad dabar įsigaliojęs duomenų apsaugos reglamentas, kurį turime įgyvendinti iki 2018 m., reikalauja didžiulių visos įmonės pastangų. Mes įvertiname riziką visos įmonės mastu. Įvertiname esmę ir šio reglamento radikalumą ir tam ruošiamės. Nežinau, ar visi ruošiasi. Būtų įdomu pasidomėti, kokia yra praktika didžiųjų įmonių mastu, nes vartotojas pagal tą reglamentą bus tikrai daug labiau apsaugotas. Vartotojui bus suteikta daug didesnė pasirinkimo teisė. Tai vyksta labai įdomiu metu – kai įmonės ima analizuoti asmens duomenis ir iš jų daryti verslą. Tokių dviejų labai stiprių jėgų susirėmimas bus labai įdomus.

A.Plečkaitis: Visiškai pritarčiau išvadai ar idėjai, kad atsiveria didelės technologinės galimybės manipuliuoti informacija ir sukurti ką nors, kas galbūt nėra faktas. Tada atsiranda dar vienas iššūkis – patikrinti, pavyzdžiui, ar vaizdas „YouTube“, kur rodoma ataka iš oro, atėjo iš Sirijos, ar iš Afrikos, ar dar iš kur nors, ar tai vyko šiandien, ar prieš dvejus metus. Tam yra dirbtinio intelekto sistemos, kurios su didele tikimybe leidžia tai patikrinti. Gali būti, kad kritinis mąstymas šiais laikais dažniau paleidžiamas į darbą negu anksčiau.

G.Kaminskaitė-Salters: Visos nedemokratinės santvarkos bandė valdyti mases duona ir žaidimais. Vienintelis ginklas prieš tai yra išsilavinimas. Nesvarbu, ar mes mokomės iš vadovėlių, ar iš delninukų. Technologijos nelabai ką keičia. Svarbiausia – kritinis mąstymas.

 

Šviesti, šviesti, dar kartą šviesti

A.Čenys: Manau, kad švietimo vaidmuo labai didelis. Kai mes kalbame apie visas turinio problemas, pradėkime nuo to, kad, pavyzdžiui, vaikai nori tą turinį surasti. Mano nuomone, be viso kito, tai rodo, jog tėvai, pedagogai neturi pakankamai laiko, kad užimtų tuos vaikus kuo nors kitu. Paprastai kalbant, geriausias blogo turinio stabdys yra futbolo klubas. Tai veikia kur kas geriau negu koks nors teisinis reguliavimas. Jei kalbėsime apie švietimą apskritai, manyčiau, kad svarbiausias dalykas – ne pats geriausias, ir ne pats blogiausias, o vidutinis visuomenės išsilavinimo lygis. Jeigu vaikų mama turės gerą išsilavinimą, tikimybė, kad vaikai nežiūrės blogo turinio, bus gerokai didesnė. Ir nesvarbu, kuo ji dirbs. Masinis išsilavinimas yra raktas į daugelio problemų sprendimą.

F.Dobrovolskis: Ryšių reguliavimo tarnyba yra viena iš keturių saugesnio interneto projekto dalyvių. Mes esame karštosios linijos operatoriai. Priimame pranešimus apie žalingą turinį. Tai apima ne tik žiūrėjimui netinkamą turinį, bet ir patyčias internete. Kita medalio pusė – kas tokį turinį kuria? Vienas iš švietimo aspektų – vertybių formavimas. Jei žmonės nekeltų tokių dalykų į internetą, būtų paprasčiau gyventi. Švietimas susijęs ne vien su turinio žiūrėjimu ar nežiūrėjimu, bet ir su turinio kūrimu.

R.Gudauskas: Ar kas nors prisimena juoką iš tų laikų, kai buvo tiktai laidinis telefonas? Tarp miestų A ir B nutiesta telefono linija. Ar miestas A turi ką pasakyti miestui B? Mes kalbame apie turinio perdavimą ir apie saugumą. Man svarbiausia praktinio strateginio mąstymo taisyklė – žinoti, ko nereikia daryti. Pavyzdžiui, Dešimt Dievo įsakymų dažniausiai prasideda neiginiu „ne“. Tačiau strategijos susijusios ne su neveikimu, o su veikimu. Kai kalbama apie startuolius, retai išgirsi apie akademinius startuolius, apie profesūrą – tokius žmones, kurie turi kurti kitus žmones. Nacionalinės bibliotekos veiklą mes plėtojame keliomis pagrindinėmis kryptimis. Tai kultūra, švietimas, mokslas ir, be abejo, ekonomika. Veikdama šiomis kryptimis, kurdama bendruomenes, biblioteka prisideda prie valstybės kūrimo.

 

Visą naują “Veido” numerį rasite ČIA

 

Rugsėjo 8–9 d. Vilniuje, LITEXPO parodų centre, vyks jau antrasis, didžiausias Baltijos regione moderniųjų technologijų ir verslumo renginys #SWITCH!

 

Tai dronų-padavėjų premjera Europoje, sėkmės istorijos iš vizionierių lūpų, e. verslo vilkai, besidalijantys patirtimi, ir Guinnesso pasaulio rekordas – didžiausia programavimo pamoka. Taip pat bus galima išgirsti ir pamatyti didžiųjų skaitmeninio verslo milžinų „Google“, „Facebook“, „King“, „Alegro“ ir kitų pranešimus. Renginyje, planuojama, dalyvaus 10 tūkst. dalyvių – moksleivių, studentų, profesionalų, verslininkų, viešojo sektoriaus atstovų – iš Lietuvos ir užsienio. Jaunimui taip pat bus skirta „Cool&Crazy“ zona, kur virtualią realybę, dronų, 3D spausdintuvų, sferorobotų galimybes ir daugelį kitų technikos naujovių galės išbandyti kiekvienas dalyvis. Jaunimas taip pat kviečiamas dalyvauti specialiai #SWITCH! „Nasdaq“ sukurtame virtualiame investiciniame žaidime „Nasdaq Baltic Stocket“. Žaidimo metu dalyviai galės greitai ir paprastai, o svarbiausia – be rizikos susipažinti su investavimu. Abi #SWITCH! dienas vyks ir „Adform Hakatonas“, kuriame kviečiami dalyvauti ir e. verslo entuziastai, ir visi norintieji išbandyti savo jėgas kuriant skaitmeninį verslą. Šiemet „Adform Hakatono“ užduotis – sukurti verslo idėją, susijusią su e. mokymu. #SWITCH! yra nemokamas.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

 

Lietuviškų išmaniųjų saugumo sistemų gamintojai sako, jog mobiliuoju telefonu atbaidyti neprašytus svečius ar gauti žinutę, kad kažkas pravėrė svetainės duris, – daug paprasčiau ir prieinamiau, nei daugeliui atrodo.

 

Prieš daugiau nei dešimtmetį trijų inžinierių įkurta saugumo sistemas gaminanti bendrovė „Eldes“ – tikras lietuvių išmanumo įrodymas. Jai šiandien vadovauja žmogus, dirbęs tokiose įmonėse, kaip „Oracle“, MCI, „Lintel“, „Teo“, o šios įmonės gaminamos saugumo sistemos užkariauja ne tik lietuvių butus ir gyvenamuosius namus, bet veržiasi ir į Vakarų Europos, JAV, net tokių tolimų šalių, kaip Urugvajus ar Vietnamas, rinkas. „Eldes“ sėkmės paslaptis – neįkandamos vagims, bet lengvai diegėjams ir vartotojams perprantamos sistemos.

„Kompanija labai potenciali, ji jau dabar yra didžiausia apsaugos sistemų ir stebėjimo, automatikos sprendimų gamintoja Lietuvoje. Produktai eksportuojami į 45 valstybes“, – teigia prieš mėnesį įmonei vadovauti pradėjęs Nerijus Ivanauskas.

Jis vienu pagrindinių savo uždavinių laiko naujus sprendimus, sukursiančius didesnę vertę ne tik galutiniams vartotojams, bet ir jų pagamintas sistemas platinančioms bei diegiančioms įmonėms.

 

Saugumas – keliais paspaudimais

Lietuvoje gaminamos apsaugos ir valdymo sistemos skirtos namų rinkai ir nedideliems biurams. Taigi jomis galima apsaugoti tiek butą, tiek privatų namą. Saugumo ir valdymo sistemos apima tų sistemų „smegenis“ – centrą, kuris valdo visus įrenginius, esančius namuose, prijungia sistemą prie apsaugos pulto ir kartu suteikia galimybę matyti bei valdyti sistemą savo mobiliąja programėle. Tai reiškia, kad galima nuotoliniu būdu įjungti arba išjungti apsaugos sistemą, o jeigu namuose užfiksuojamas koks nors judėjimas, vartotojas iš karto gauna pranešimą su visa informacija, pavyzdžiui, kuriame kambaryje tai įvyko.

Galima nuotoliniu būdu įjungti arba išjungti apsaugos sistemą, o jeigu namuose užfiksuojamas koks nors judėjimas, vartotojas iš karto gauna pranešimą su visa informacija, pavyzdžiui, kuriame kambaryje tai įvyko.

Tokia sistema gali vienu metu paskambinti ar išsiųsti žinutes keletui telefonų numerių. Žinutę gauna tiek apsaugos pultas, tiek vartotojas, tiek kitas jam artimas žmogus, jei namų šeimininkas, pavyzdžiui, tuo metu yra išvykęs.

„Galimybių yra labai daug, ir kiekvienu atveju integratorius, arba tiekėjas, kuris diegia sistemą kliento namuose, sprendimus gali rinktis pagal individualaus kliento poreikius“, – aiškina N.Ivanauskas.

Beje, pasirodo, kai kurie vartotojai tokias sistemas sugeba įsidiegti ir patys, bet tai veikiau retos išimtys nei taisyklė: daug dažniau tokias sistemas vartotojo namuose įdiegia apmokyti meistrai. Jie sistemą įdiegia, konfigūruoja ir parengia privataus kliento naudojimui. Pavyzdžiui, šią vasarą viena apsaugos bendrovė siūlė akciją „Būk ramus“, kuri buvo paremta būtent „Eldes“ sistemomis.

 

Seno tipo apsaugos sistemų – vis dar daugiau

Skaičiuojama, kad Lietuvoje kol kas tik apie 10 proc. namų ūkių, taigi tik apie 120 tūkst. butų ir namų, turi apsaugos sistemas. Nėra tikslių duomenų, kokia dalis šių sistemų yra išmanios, bet kol kas vyrauja seno tipo sistemos, kai vartotojas turi labai mažai galimybių valdyti situaciją. Išeidamas sistemą jis įjungia, grįžęs išjungia – štai ir visas „išmanumas“. Nenuostabu, kad jaunesni lietuviai tokiomis ribotomis galimybėmis nebenori tenkintis.

„Susidomėjimas išmaniosiomis apsaugos sistemomis didėja, ypač jomis domisi jaunesni vartotojai – jie nori valdyti ne tik savo apsaugą“, – sako N.Ivanauskas, vardydamas kitas galimybes, kurių gali suteikti ta pati viena sistema.

Susidomėjimas išmaniosiomis apsaugos sistemomis didėja, ypač jomis domisi jaunesni vartotojai – jie nori valdyti ne tik savo apsaugą

Ja galima reguliuoti šilumą, pakelti garažo vartus ar valdyti išmanųjį elektros jungiklį, kuriuo galima išjungti arba įjungti šviesą nuotoliniu būdu, sudarant įspūdį, kad namie kažkas yra. Tai papildoma priemonė, galinti atbaidyti nusikaltėlius.

Beje, šios funkcijos nėra tokia didelė prabanga, kaip daugeliui atrodo.

„Seno tipo apsaugos sistemos vyrauja ne dėl kainų skirtumo, nors, žinoma, išmaniosios sistemos kainuoja šiek tiek brangiau. Pagrindinė priežastis ta, kad vartotojai neprisiruošia pakeisti prieš dešimt ar mažiau metų įdiegtų sistemų naujomis“, – pasakoja „Eldes“ vadovas.

Vis dėlto jis pastebi, kad namų ir butų savininkai vis dažniau domisi sprendimais, kurie suteikia daugiau naudos bei galimybių ir dėl kurių gyvenimo kokybė gali būti geresnė, o aplinkos valdymas – efektyvesnis.

 

Išmaniųjų namų era

Lietuviai nėra neišmanūs pasaulio kontekste ir tikrai nepasižymi kaip pasenusių technologijų gerbėjai. N.Ivanausko, dirbusio ne tik Europoje, bet ir JAV, nuomone, pasaulis technologijų srityje juda panašiu tempu, o kai kuriais atvejais Lietuva netgi išsiskiria inovatyvumu.

„Skirtumas tik tas, kad Vakarų Europoje vartotojams daug lengviau skirti didesnę sumą brangesnei sistemai. Labai išmanios sistemos diegimo kaina JAV gali siekti 800–1000 eurų, ir tai – vidutinė kaina, o Lietuvoje ji daugeliui būtų didelė. Todėl lietuviai ieško ne mažiau išmanių, bet pigesnių sprendimų“, – sako N.Ivanauskas.

O tai, kas pigiau, neišvengiamai yra ir mažiau išmanu – pigesnė sistema netenka dalies funkcionalumo, belaidės sistemos keičiamos laidinėmis, liečiamasis ekranas – pulteliu su mygtukais ir taip toliau.

Vakarų Europoje bei JAV jau populiarėja ir Lietuvoje mažai kam žinomas vadinamasis daiktų internetas.

Vakarų Europoje bei JAV jau populiarėja ir Lietuvoje mažai kam žinomas vadinamasis daiktų internetas.

Tai reiškia, kad daugelį mus supančių įrenginių galima pajungti prie interneto ir valdyti per atstumą, gaunant papildomą informaciją. Tokie įrenginiai – labai įvairūs. Pavyzdžiui, išmanioji spyna (angl. „smart lock“). Antai Amerikoje vis daugiau būstų nuomojama laikinai, tarkime, per „AirBnB“ istemą. Dažnai šeimininkai, savaitgaliui išvažiuodami į kitą miestą ar gamtą, tam laikotarpiui išnuomoja savo būstą, gaudami pajamų kelionei. Išmaniosios spynos leidžia įleisti nuomininką nuotoliniu būdu, jam suteikiant laikiną įėjimo kodą. Kitaip sakant, technologijos suteikia galimybę nuomoti butą net nesusitikus ir neperdavus rakto.

Kitas vis populiarėjantis sprendimas, kurį, N.Ivanausko teigimu, nesunku integruoti ir į Lietuvoje gaminamas namų apaugos sistemas, – šildymo optimizavimas. Įvairūs nuotoliniu būdu valdomi termostatai žinomi jau daugybę metų. Dabar technologijos patobulėjo tiek, kad termostatai būtų reguliuojami intuityviai – kad jie perprastų vartotoją ir nujaustų, kokios šilumos jam reikia. Dabar kuriami pažangiausi termostatai tokie „protingi“, jog užtenka vos keletą kartų pareguliuoti šildymą, kad sistema pati suprastų, kas vartotojui patogu, kokios šilumos jis nori dieną, kokios – naktį.

„Eldes“ vadovas naujausius išradimus, kurie visi gali būti sujungti į bendrą sistemą, vadina būsima kasdienybe. Pavyzdžiui, JAV jau nieko nestebina sprendimai, skirti žmogaus miegui reguliuoti. Programėlės seka žmogaus judėjimą miego metu, prie to priderinamas žadintuvo skambėjimo laikas – kad jis skambėtų ne tada, kai žmogus miega kiečiausiai, bet tuo metu, kai miegas yra paviršutiniškas. Tada žmogus jaučiasi geriau išsimiegojęs.

N.Ivanauskas sako, kad tai tik keli pavyzdžiai: „Iš tiesų išradimų labai daug. O mes nuolat ieškome aktualiausių mūsų vartotojams ir kuriame sprendimus, kaip juos visus sujungti tarpusavyje.“

Parengta bendradarbiaujant su partneriais.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

Pažanga. Žmogus pažengė tiek, kad gali sukurti įrenginį, laikomą potencialiu žmonijos naikinimo įrankiu. Dirbtinis intelektas ne tik žavi – jis kelia baimę, verčia technofobus sapnuoti košmarus, o žymūs išradėjai, mokslininkai perspėja apie galimas nemalonias pasekmes.

Dirbtinis intelektas pagrįstas tuo, kad gali mokytis ir tobulėti – kaip žmogus. Tačiau kompiuteris gali tobulėti taip sparčiai ir be atvangos, kad žmogui, kuris jį sukūrė, po kurio laiko gali būti sudėtinga jį pralenkti. Būtent šis nepasitikėjimas mūsų ribotumu ir verčia jaudintis nemažą netgi akademinės bendruomenė dalį. Tačiau ar išties tam yra pagrindo? Ar robotai, kompiuteriai gali paversti žmoniją savo vergais ar bent jau augintiniais?

Dirbtinis intelektas tapo šiuolaikine juodąja magija, kurią reikia deramai nukreipti. Kompiuteriai taps pavojingi tada, kai bus nebevaldomi ir prilygs branduoliniams ginklams.

Tiesa, robotus jau norima mokyti kaip karius ir telkti iš jų bebaimių savižudžių kariuomenę. Pavyzdžiui, tokio tipo įrenginiai kuriami Rusijoje, bet jie nesužavėjo Kremliaus lyderio. Šį sausį pristatyti robotai žudikai nei savo išvaizda, nei judesiais neišgąsdintų turbūt net kurmio. Robotas labiau primena kario skeletą su grupės „Daft Punk“ šalmu ant keturračio. Žinoma, ne visi įrenginiai gali atrodyti kaip Terminatorius, tačiau tokia karinga ir daugiau nei 4 proc. savo BVP karo reikmėms skirianti šalis aiškiai prašovė pro šalį.

Mašinos pačios nėra emocionalios ar racionalios – jos veikia pagal konkrečius žmonių įsakymus.

2015 m. sausį specialistai susirinko į Dirbtinio intelekto pažangos asociacijos konferenciją aptarti, ar išties robotai gali sukilti prieš žmones ir sukelti karą. Teksase ekspertai išdėstė skirtingas nuomones, ar „mirtini autonominiai ginklai“ turėtų būti uždrausti. Specialistas Toby Walshas teigia, kad yra daug argumentų  – teisinių, etinių, politinių ir techninių, kodėl derėtų uždrausti šias mašinas. Tačiau Tarptautinės jungtinės dirbtinio intelekto konferencijos prezidentė Francesca Rossi jam oponavo, aiškindama, kad šie įrenginiai savaime nėra pavojingi. Ir tai tiesa – tinkamose rankose jie atliks naudingus darbus, o ne kels destrukciją. F.Rossi įspėja, jog kuriant robotus reikia būti gerai apsibrėžus, ko bus siekiama, kad vėliau rezultatas nenuviltų, nes mašinos pačios nėra emocionalios ar racionalios – jos veikia pagal konkrečius žmonių įsakymus.

Čia iškyla etiniai dalykai – juos pabrėžia net ir tie ekspertai, kurie ramiai žiūri į robotų populiarėjimą. F.Rossi primena, kad etiniai principai nėra universalūs, kaip dažnai manoma, todėl juos kaskart reikia peržiūrėti. Panaši problema kyla ir šiuo metu kuriant bepiločius automobilius, kuriuose tėra nedidelių sugebėjimų dirbtinio intelekto sistemos. Pavyzdžiui, kas bus atsakingas už incidentą kelyje, jei įvyks avarija ir per ją bus sužeistas žmogus: automobilis, kuris „vairavo“, ar žmogus, kuris tiesiog sėdėjo šalia ir, pavyzdžiui, naršė planšetiniu kompiuteriu?

Roboto mąstymas žmogui ateityje suteiks neįtikėtinai daug naudos visose gyvenimo srityse: nuo mokslo, švietimo iki ekonomikos ir sprendimų kasdieniame gyvenime.

Tuomet, kai imamasi kurti įrenginius, kurie mums turėtų lengvinti gyvenimą, iš tiesų mums pridedama daugiau atsakomybių ir netgi iškeliama moralinių klausimų. „Microsoft“ atstovas Ericas Horvitzas, oponuodamas žymaus fiziko Stepheno Hawkingo perspėjimams, prognozuoja, kad mašinos niekada nepraras žmogaus kontrolės. „Microsoft Research“ lyderis išdėsto išties įdomią poziciją: jo manymu, dirbtinis intelektas gali tapti savarankiškas, tačiau nekels grėsmės žmogui. E.Horvitzas atskleidė, kad ketvirtis korporacijos padalinio laiko skirta būtent robotų veiklai tirti. Kad šiuo metu tiek daug dėmesio ir diskusijų skiriama dirbtiniam intelektui, jis laiko pranašumu, nes tai skatins spartesnę pažangą, roboto mąstymas žmogui ateityje suteiks neįtikėtinai daug naudos visose gyvenimo srityse: nuo mokslo, švietimo iki ekonomikos ir sprendimų kasdieniame gyvenime.

Nepaisant gana didelio skepsio, „Microsoft Research“ jau turi savo darbo vaisių: tai „Cortana“ – balsu kontroliuojamas virtualus asistentas, kuris veikia „Windows Phone“ platformoje ir netrukus, kai tik pasirodys „Windows 10“, bus pasiekiamas ir staliniuose kompiuteriuose. E.Horvitzas įsitikinęs, kad „Cortana“ ir atsirasiantys jo konkurentai paskatins šių virtualių asistentų vystymąsi ir populiarėjimą. Jis netgi mano, kad galutinis technologijų kompanijų karas vyks dėl dirbtinio intelekto programų.

Vis dėlto korporacijos atstovas neslepia ir galimo dirbtinio intelekto trūkumo – tai gali pažeisti žmonių privatumą. Bet ir čia E.Horvitzas mato išeitį: jo manymu, pati programa sugebės adekvačiai rinkti informaciją, nenusižengdama normoms, tai yra surinkta medžiaga, laikoma duomenų bazėse, bus prieinama anonimiškai arba taip, kad apie konkrečius asmenis būtų atskleista kuo mažiau.

Negana to, šiemet korporacija prabilo apie dar tobulesnį įrankį – „Einstein“. Kol kas tai tik projektas, bet, sprendžiant pagal užuominas, šis virtualus asistentas pakeis „Cortana“ ir turės Alberto Einsteino smegenis. Bent jau teoriškai.

„Cortana“ nėra vienintelis dirbtinio intelekto pritaikymo pavyzdys technologijų kompanijose. „Siri“ yra „Apple“ produktas, šiek tiek palengvinantis gyvenimą telefono naudotojui: gali užsakyti lėktuvo bilietus ar staliuką restorane, pasakyti laiką kitoje zonoje ar panašiai. Vis dėlto „Siri“ galimybės yra ribotos, ir turbūt todėl ši programa nesulaukė didžiulio vartotojų susidomėjimo.

Tačiau „Apple“ 2014 m. išsidavė kurianti naują virtualų asistentą, kuris labiau primins dirbtinį intelektą: „Viv“ principas yra tas, kad jis įvykdys turbūt viską, ką vartotojas jam palieps, nes šis asistentas sugebės mokytis. Pasak kūrėjų, „Viv“ turės „neribotas smegenis“, leisiančias kasdien atlikti vis daugiau ir įvairesnių užduočių, ištartų žodžiu. Pagrindinis principas – kuo daugiau vartotojų naudosis asistentu, tuo jis taps „protingesnis“.

Bet ir „Viv“ jau turi konkurentų, kurie „specializuojasi“ kitoje srityje: IBM sukurtas „Watson“ laimėjo JAV televizijos šou „Jeopardy!“, kuriame atsakoma į testo klausimus. Robotas aplenkė pasaulio čempioną Keną Jenningsą, kuriam beliko pasveikinti sistemą su pergale.

Su robotais žmonės gali susidurti ne tik prie žaidimų stalo. Tai ir virtualus bendravimas, kai kompiuteris geba palaikyti net ir neformalų pokalbį, vartodamas slengą, suvokdamas žmogaus sakomą ar rašomą pranešimą su sutrumpinimais, metaforomis.

Ekspertai mano, kad artimoje ateityje nebereikės žmonių buhalterių, investuotojų, gyvybės draudimo agentų.

Ar kompiuteriai galėtų atstoti natūralų bendravimą ir net tapti draugais – gana utopinė ir sociofobiška mintis. Tačiau dar radikalesnę idėją pasiūlė režisierius Spike‘as Jonze‘as filme „Ji“: seniai išaugęs paauglystę romantiškos sielos laiškų rašytojas įsimyli savo virtualią asistentę. Samanta, kuriai davė vardą pats Teodoras, yra ypač išmani operacinė sistema, kuri tobulėja priklausomai nuo savo šeimininko ir kartu su juo – lyg realiame gyvenime tai darytų poros. 40-metį perkopęs vyras – nusivylęs asmeniniais santykiais ir nesocialus, todėl virtuali asistentė ne tik padeda sparčiau atlikti darbus, primena dienotvarkę, bet ir tampa kompanione. Tačiau ne viskas nuspalvinta rožine spalva. Galiausiai fizinio ryšio trūkumas Teodorą palaužia, o virtualios asistentės „neištikimybė“ su kitais vartotojais galutinai nutraukia idealizuotą santykį. Išties Teodoras norėjo susikurti idealią antrąją pusę, kuri jį suprastų ir būtų susitelkusi tik į jo poreikius, nes jo santykiai šeimoje ir nenusisekusi ilga draugystė iškreipė sveikų santykių suvokimą.

Meninis filmas lyg ir konstatuoja nesėkmę bandant sukurti visavertį ryšį su virtualiu partneriu realybėje, nes peržengti kai kurių ribų neįmanoma.

Žvelgiant ne į asmeninį, o profesinį lygmenį, dirbtinis intelektas gali išties paveikti kone visas profesijas. Ekspertai mano, kad artimoje ateityje nebereikės žmonių buhalterių, investuotojų, gyvybės draudimo agentų. Robotai galės atlikti visus skaičiavimus ir nurodyti rizikas akcijų biržose, sparčiai apskaičiuoti atlyginimus ir panašiai. Jų tikrai šaltas protas leis efektyviai veikti ir užtikrins aukščiausios kokybės sprendimus. Be abejo, ne paskutinėje vietoje ir pigumo klausimas. Taigi kompiuteriai taps tikrąja pigia darbo jėga, kuriai nereikės atostogų ir draudimo. Tačiau kol kas šių profesijų atstovams nereikia panikuoti, nes permainos vyksta lėtai. Be abejo, bene didžiausią palengvinimą savo darbuose jaus tiksliųjų mokslų specialistai, ypač tie, kurie dirba laboratorijose, o psichologai, neuromokslininkai galės adekvačiau rinkti ir kaupti duomenis.

Pramonės revoliucija truko kelis šimtus metų, o štai technologijų amžiuje kompiuteriai daug greičiau perims pozicijas.

Ko baiminasi didžiausi technofobai – kad jų vaikai ar anūkai liks be darbo, nes pasaulį ištiks globalus nedarbas. „Baidu“ kompanijos, vadinamos Kinijos „Google“, bendradarbis Andrew Ngasas, dirbęs „Gooogle“ ir „Coursera“, atmeta piktavališkų kiborgų sukilimą. Jis tik iškelia nerimą keliantį galimą ekonominį poveikį, kurį padarys pažangūs kompiuteriai ir sistemos, kaip pateikdamas labai paprastą pavyzdį: jei bus sukurti tikrai saugiai vairuojantys bepiločiai automobiliai, pusketvirto milijono sunkvežimių darbuotojų neteks darbo.

Atrodo, kad robotų revoliucija gali priminti industrializaciją, kai iš 98 proc. ūkininkų turėjo likti vos 2 proc. A.Ngasas primena, kad pramonės revoliucija truko kelis šimtus metų, o štai technologijų amžiuje kompiuteriai daug greičiau perims pozicijas.

Reikėtų paminėti, kad A.Ngasas vadovavo didžiajam projektui „Google Brain“: 2012 m. birželį korporacija sukūrė 16 tūkst. kompiuterių, užprogramuotų atpažinti katę, peržiūrėjus milijonus šių gauruotų keturkojų iš „YouTube“ vaizdo įrašų. Taigi dirbtinis intelektas reiškia ne tik aklą veiksmų vykdymą, bet ir kategorizavimą, atpažinimą. Šiuo metu „Google“ naršyklė panaudoja kompiuterių „gilųjį mokymą“ kalbos atpažinimo, interneto paieškos ir reklamos konfigūravimo įrankiuose.

Taip pat derėtų nepamiršti, kad kartu dirbtinio intelekto suklestėjimas kurs darbo vietų aukštųjų technologijų sektoriuje: robotus ne tik reikės prižiūrėti, skirti jiems užduotis, vadovauti, bet ir strateguoti, kurti idėjas. Vis dėlto daugelis dirbtinio intelekto gerbėjų tiki, kad per du dešimtmečius 60 proc. darbo jėgos perims mašinos, todėl išnyks daug vidutinės kvalifikacijos darbo vietų, išliks labiau vadovaujančios pozicijos.

Daug diskutuojama apie tai, ar mašinos galėtų priimti racionalius sprendimus greičiau už žmones. Neoficialūs tyrimai rodo, kad visuomenė pasidalijusi pusiau: vieni mano, jog žmogaus išmintis ir sumanumas bet kokiu atveju pralenkia užprogramuotą įrenginį, kiti – atvirkščiai. Tačiau yra toks keistas dalykas, vadinamas Moraveco paradoksu: kompiuteriai labai gerai atlieka užduotis, kurios reikalauja greičio ir tikslumo ir kurios ne visiems žmonėms yra įkandamos (pavyzdžiui, išspręsti matematines lygtis, žaisti šachmatais, vairuoti automobilį), o, tarkim, žmonėms visiškai paprasta paimti kavos puodelius nuo stalo ir juos išplauti (arba sudėti į plovyklą).

Psichologė Alison Gopnik, analizuojanti vaikų sąmonę, tvirtina labai netikėtą dalyką: šiandieninės mašinos nėra protingesnės už dvejų metų vaiką. Tiesa, tokio amžiaus vaikas negeba žaisti šachmatais ar vairuoti, bet net ir dvimetis padaro daug dalykų, kurių kompiuteris negali: sukurti teorijas, hipotezes, išsiaiškinti, kaip viskas veikia, imituoti ir – svarbiausia – mokytis ir būti kūrybingam.

Hanso Moraveco galutinis argumentas yra tas, kad kompiuteriai remiasi puikiais, bet dažnai nesąmoningais argumentais. Patirtis, žinios, kurios išsivystė žmogaus smegenyse per milijardus metų, nepasiduoda staigiai imitacijai.

Programavimas vis dar atliekamas pagal programuotojo vertybių sistemą, todėl dirbtinio intelekto atsakomybė prilygs jį sukūrusio žmogaus valiai.

Antras klausimas susijęs su vertybėmis ir morale. Mes, žmonės, sprendimus priimame vertybių pagrindu. Ar kompiuteriai turi vertybes? Dirbtinio intelekto ekspertas Stuartas Russellas teigia, kad jau galima programuoti kompiuterius naudingumo pagrindu, siekiant, jog mašina įgytų gebėjimą vertinti pagal vertes. Vis dėlto programavimas vis dar atliekamas pagal programuotojo vertybių sistemą, todėl dirbtinio intelekto atsakomybė prilygs jį sukūrusio žmogaus valiai.

Taigi dirbtinis intelektas padės mokslininkams atlikti tyrimus, įmonės lengviau apdoros duomenis, išpopuliarės bepiločiai automobiliai. Vis dėlto kompiuterių įtaką  jaučiame ir kasdieniame gyvenime: patobulėjus technologijoms, sužinosime tikslesnes orų prognozes, nes nėra nieko nemaloniau, nei sugadinta išvyka ar skėčio tampymasis veltui. Programinė įranga galės atsijoti visus turimus duomenis, gauti aiškesnį vaizdą apie būsimus orų reiškinius ir paskelbti išankstinius įspėjimus, taip gal net išgelbėti gyvybes. Dirbtinio intelekto sistema padės ūkininkams išvengti miško gaisrų. NASA taip pat plėtoja programą, kuri gali padėti erdvėlaiviams nustatyti audras ir stichijų pavojų.

Dar vienas būdas prisidėti prie planetos švarinimo, o ne užkariavimo – kurti robotus, galinčius valyti užterštą orą, mažinti žalą ekosistemai, kurią daro gamyklos. Šiuo metu mokslininkai gali iš Žemės valdyti į kosmosą paleistus erdvėlaivius, kad ištyrinėtų tam tikrus objektus bei planetas, kur saugiai dar negali nusileisti žmogus. O ateityje tai bus dar paprasčiau ir efektyviau, nes į kosmosą bus siunčiami nebe orlaiviai, o robotai.

Yra net programinė įranga, stebinti pacientų sveikatos įrašų pokyčius ir perspėjanti gydytojus apie galimus rizikos veiksnius ir problemas.

Ne tik kosmose, bet ir Žemėje dirbtinis intelektas yra naudingas žmogui: JAV „Cedars-Sinai“ medicinos centre naudojama novatoriška speciali programinė įranga, padedanti nustatyti širdies priepuolių riziką iki jų ištikimo. Dirbtiniai raumenys imituoja tikrų raumenų judesius, o išmanieji prietaisai gali atskirti gyvybę gelbėjančius vaistus nuo placebo.

Pažangiausia dirbtinio intelekto panaudojimo medicinoje technologija šiuo metu laikomi robotai chirurgų padėjėjai, paduodantys gydytojams reikiamus įrankius per operaciją. Yra net programinė įranga, stebinti pacientų sveikatos įrašų pokyčius ir perspėjanti gydytojus apie galimus rizikos veiksnius ir problemas, susijusias su vaistais, kuriuos paskyrė pirminės sveikatos priežiūros gydytojas.

Negana to, robotai gali padėti nustatyti kone šiuolaikinių amžių liga vadinamą vėžį: dirbtinis intelektas parengtas taip, kad nustatytų „socialinius tinklus“ tarp ląstelių baltymų. „Cancer Genome Atlas“ principas – tirti pakitusias ląsteles, nes onkologinė liga pakeičia ląsteles, taip pat ir baltymų ryšius. Mašinos mokomos, kad galėtų prognozuoti, kaip atskiros mutacijos gali paveikti visą tinklą, net jei sistema sudėtinga ir plati. Šią sistemą Harvardo mokslininkai naudoja navikams inkstuose nustatyti.

Prieš miegą apie juodąsias skyles mąstantis astrofizikas teigia, kad dirbtinio intelekto sukūrimas mums galėtų padaryti negrąžinamą žalą.

Nepaisant akivaizdžių kompiuterių tobulėjimo pranašumų, klesti technofobija ir pasipriešinimas. Robotai baugina ne tik vyresnio amžiaus ar tiesiog konservatyvesnius žmones, bet ir tiksliųjų mokslų atstovus. Pavyzdžiui, žymiausiu šiuolaikiniu mokslininku vadinamas S.Hawkingas ne sykį žiniasklaidoje yra išdėstęs savo vienareikšmišką poziciją dėl dirbtinio intelekto. Jo įsitikinimu, robotai kelia realią grėsmę žmonijai ir net mūsų planetai. Prieš miegą apie juodąsias skyles mąstantis astrofizikas teigia, kad dirbtinio intelekto sukūrimas mums galėtų padaryti negrąžinamą žalą. Tačiau pats mokslininkas, kuris yra paralyžiuotas, naudojasi dirbtinio intelekto sistema bendraudamas su išoriniu pasauliu. Jis sutinka, kad dabartinės sistemos yra naudingos, bet idėjos dėl robotų savarankiškėjimo jam kelia baimę.

Užkirsti kelią technologinei raidai būtų sudėtinga, todėl kalbėti apie dirbtinio intelekto tobulinimo nutraukimą neverta. Prieš dešimt metų žmonės vargu ar įsivaizdavo, jog robotai taps mūsų gyvenimo dalimi, – kad ir netiesiogiai: stebės orus, astronominius reiškinius, padės atliekant tyrimus, o gatvėse bus bandomi bepiločiai automobiliai.

Dirbtinio intelekto sistemos „Cleverbot“, su kuria galima kalbėtis internetu, kūrėjas Rollo Carpenteris mano, kad mašinos taps autonomiškos ir pačios galės perkurti save, todėl tai kels pavojų žemesnio intelekto žmonėms. Pasak jo, atrodo, kad žmoniją gali ištikti savotiška technologijų amžiaus revoliucija, tai yra žmogus, kuris negebės tobulėti greičiau už mašinas, tiesiog natūraliai išnyks, nes jo kova už būvį bus pralaimėta. Taip atsitiko, tarkim, su neandertaliečiais – jie nesugebėjo prisitaikyti prie sąlygų, išmokti elgtis su ugnimi, todėl išmirė, o ~Homo sapiens sapiens~, mūsų protėviai, sugebėjo įveikti visus išbandymus ir evoliucionavo.

Štai vienas įtakingiausių šių laikų verslininkų Elonas Muskas jau susirūpino, kad netaptų robotų auka. Jis paaukojo 10 mln. dolerių „Future of Life“ institutui, kad mokslininkai sukurtų programą, kuri išlaikytų dirbtinį intelektą nepavojingą žmogui. E.Muskas pabrėžė, kad robotai turi likti naudingi žmonijai, – jo nuomonė išties sutampa su S.Hawkingo, kuris pats naudojasi tos sistemos privalumais.

Nors suprasdami, kad programos žmonėms naudingos, įtakingi protai siekia visomis išgalėmis apsisaugoti nuo jų galimų karingų veiksmų. Tiesa, „Tesla“ ir „SpaceX“ įkūrėjas tai pat investavo ir į dirbtinio intelekto sistemas kuriančias įmones „Vicarious“ ir „DeepMind Technologies“, bet pabrėžė, kad šie kūrėjai programuoja laikydamiesi aukštų etinių ir moralinių normų.

Sistemų tobulėjimą jis vadina Pandoros skrynios pravėrimu, to veiksmo dabar sustabdyti nebeįmanoma.

Seras Clive‘as Sinclairas, kuris praėjusio amžiaus pabaigoje sukūrė legendinius kompiuterius „ZX Spectrum“, skirtus programuotojams, irgi turi didelių nuogąstavimų dėl dirbtinio intelekto. Jungtinėje Karalystėje, Rusijoje ir kitur XX a. devintajame dešimtmetyje išpopuliarėjusius kompiuterius dabar keičia mokslininkams skirti kvantiniai kompiuteriai. C.Sinclairui atrodo neišvengiama, kad galiausiai kompiuteriai užkariaus teritorijas ir suvarys žmones į narvus, bet kartu jis priduria, esą toks perversmas nebūtinai yra negatyvus. Sistemų tobulėjimą jis vadina Pandoros skrynios pravėrimu, to veiksmo dabar sustabdyti nebeįmanoma.

Ar brito pranašystės išsipildys – neaišku, nes žmogus pats daug ką lems savo išlikimo istorijoje, ir tai priklauso ne tik nuo robotų ar išorinių veiksnių. Jei dabar bręstanti vadinamoji Z karta atsisakys fundamentalių vertybių ir leis savo gyvenimą tvarkyti racionaliems kompiuteriams, kurie už juos priims sprendimus, – evoliucija gali išties pakrikti. Kasandros pranašystės apie dirbtinio intelekto ateitį – baugios, bet žmogus, kuris kuria įrankius, visada turi laikytis aukščiau savo sukurtų įtaisų, kad netaptų kieno nors vergu.

Deimantė Daugintytė

Straipsnis pirmą kartą publikuotas 2015 m. gegužės mėn. savaitraščio “Veidas” numeryje

 

 

 

 

Žvilgsnis į ateitį. Skaitmeninių technologijų iššūkis – būtinybė prisitaikyti prie permainų kaitos. Jos atveria didžiules galimybes, bet kartu duoda ir neigiamų dalykų, tarkime, vis sudėtingiau užtikrinti duomenų saugumą ir privatumą.

„Šiuo metu pasaulyje yra apie milijardą aktyvių interneto tinklaraščių, 3 mlrd. aktyvių interneto vartotojų ir apie 20 mlrd. prie interneto prijungtų prietaisų, o ateinantis daiktų internetas turėtų pastarąjį skaičių padvigubinti dar 2020-aisiais“, – Mykolo Romerio universitete vykusioje TED – Technology, Entertainment, Design – konferencijoje (TEDxMRU) aiškino informacinio saugumo ekspertas Martynas Savickas.

Strateginio valdymo specialistas ir verslo konsultantas Edmundas Radavičius atkreipia dėmesį, kad mūsų laikmetis pasižymi dviem pokyčiais: pasikeitė tai, kaip susitvarkome su informacija, ir tai, kaip suprantame pačių pokyčių evoliuciją. Tai iš esmės pakeitė mūsų požiūrį į ~status quo~. Anksčiau ~status quo~ asocijavosi su kažkuo stabiliu, nuspėjamu ir apčiuopiamu, o dabar vieninteliu stabiliu ir prognozuojamu dalyku tapo tai, kad vyksta nuolatiniai pokyčiai.

„Kai įmonėse reikia rasti kokius nors sprendimus, visada užduodu klausimą: ar turite strategijos, kurią dabar įgyvendinate, planą? Man visada atsako: „Taip, turime gerą planą, kuriame esame viską numatę“. Kai išgirstu šiuos du žodžius – „strateginis“ ir „planas“, pasiūlau įmonės vadovybei paimti planą, atsinešti šiukšliadėžę ir įdėti jį ten, – dėsto E.Radavičius. – Šiais laikais planas yra niekas, nors pats planavimas yra viskas. Pokyčių per daug, kad būtų galima kliautis verslo planu, todėl prisitaikymas prie greitai besikeičiančios aplinkos tampa ypač svarbus.“

Prieš kelis dešimtmečius įmonės savo verslo planuose vienu didžiausių konkurencinių pranašumų nurodydavo informacijos turėjimą. Efektyvus jos ieškojimas ir saugojimas laikytas strategiškai svarbiais dalykais. Dabar padėtis visiškai pasikeitė. Aplink mus yra daugybė lengvai gaunamos informacijos, pasiekiančios mus per žiniasklaidą, internetą ir socialinius tinklus, todėl žmonės natūraliai susiduria su problema tinkamai ją priimti ir apdoroti. Pagrindiniu konkurenciniu pranašumu tapo mokėjimas suvaldyti informaciją ir veiksmingai ja pasinaudoti.

Taigi pasaulis prieš interneto atsiradimą ir jam atsiradus stipriai skiriasi, skiriasi ir tai, kaip žmonės elgiasi su informacija, kaip tai paveikė realybės suvokimą. Verta paminėti, kad pastarąjį dešimtmetį informacijos kiekis didėjo eksponentiškai. Deja, apie turinio kokybę to pasakyti negalima.

„Daug žmonių iš esmės nekuria naujos informacijos, o pakartotinai kuria panašią. Pavyzdžiui, paimkime vadybos teoriją, egzistuojančią apie penkiasdešimt metų: perskaičiau įdomią naujieną – kiekvienais metais vis vien išleidžiama maždaug 50 tūkst. įvairių vadybos teorijos knygų. Suvokime: 50 tūkst. žmonių kasmet parašo po knygą apie teoriją, kuri per šį laiką beveik nepasikeitė, o milijonai kitų žmonių perka ir vis vien skaito šias knygas“, – sako E.Radavičius, svarstydamas, kokį pažangą būtų galima pasiekti, jei nevyktų toks darbo dubliavimasis.

Kadangi nesunkiai galima pasiekti didžiulius klodus žinių virtualioje erdvėje, atrodytų, kad prielaidos greitai pažangai yra kone tobulos. Žinoma, kuo daugiau inovacijų kuriama, tuo labiau jos paskęsta bendroje pažangoje, be to, tampa vis sunkiau sukurti ar atrasti kažką, kas padėtį keistų iš esmės, kaip kadaise nutiko išradus ratą, elektros lemputę ar radiją. „Tikriausiai tai, kad kažkada kosmonautas Louisas Armstrongas išsilaipino Mėnulyje, išliks didesniu žingsniu žmonijos istorijoje, nei bus tada, kai žmogus išsilaipins Marse“, – įsitikinęs E.Radavičius.

Virtualiam pasauliui įgaunant vis daugiau svarbos, daugiau dėmesio sulaukia ir duomenų saugumas, kova su kibernetinėje erdvėje iš bet kurios šalies vykdomais programišių nusikaltimais.

„Vieną kartą sėdint bare mano dėmesį patraukė pokalbis prie kito stalo, prie kurio keletas barzdotų vaikinų juokingomis kepurėmis aptarinėjo technologijas. Nuo atsinaujinančių energijos išteklių technologijų jie perėjo prie informacinio saugumo ir duomenų privatumo. Jie diskutavo apie grėsmes, apie tam tikras organizacijas, kurios renka duomenis apie gyventojus, tokias kaip Nacionalinė saugumo agentūra JAV. Vaikinai nepamiršo aptarti, kad rusų programišiai yra remiami šalies valdžios, kalbėjo apie tokias grėsmes, kaip Kinijos kibernetinės erdvės nusikaltėliai ar Rumunijos kredito kortelių sukčiai. Jie netgi aptarinėjo Nigerijos nepageidaujamų elektroninio pašto laiškų siuntėjus, kurie jau kokius dvidešimt penkerius metus tvindo pasaulį žinutėmis „Sveikinu! Laimėjai loterijoje“. Kai kurie dalykai skambėjo kvailai, bet iš tiesų visa tai daro tam tikrą poveikį kiekvienam iš mūsų. Triukšmas žiniasklaidoje apie tai veda prie nerimo ir baimės, o galbūt ir paranojos“, – pasakoja M.Savickas, informacinio saugumo srityje dirbantis daugiau nei dešimtmetį.

Natūralu, kad kiekvienam iš mūsų kyla klausimas, ar galime tapti tokių grėsmių auka ir ar dėl to racionalu jaudintis. Pasak eksperto, reikia atsižvelgti į keletą pagrindinių aspektų: incidento tikėtinumą ir galimas to incidento pasekmes.

Informacija yra tam tikrą vertę turintis dalykas. Ją galima nusakyti skirtingais būdais. Pavyzdžiui, tai gali būti vaikystės nuotraukos, kurios žmogui gali turėti didelę emocinę vertę, tačiau veikiausiai nesudomins nieko kito. Na, bent jau ne taip stipriai, kad būtų siekiama jas pasisavinti. Nepaisant to, kad galbūt kitiems nuotraukos yra bevertės, naudojantis kažkokia paslauga, kai nuotraukos, tarkime, laikomos internete, vis vien būtų tikimasi, kad jos bus apsaugotos. O kaip dėl banko sąskaitų? Jų vertę nesunku nusakyti pagal tai, kiek pinigų yra padėta į banką.

Ar mūsų vienokią ar kitokią vertę turintis turtas gali tapti piktavalių taikiniu? Taip, jei žmogus turi objektyviai vertingo turto ar priėjimą prie jo ir jei yra visiškas lengvabūdis, nesirūpinantis savo duomenų saugumu. Nors vartotojui tikrai nereikia pasinerti į saugumo programavimo studijas ir tobulinti kriptografijos algoritmų, tačiau nesinaudoti saugumą užtikrinančiomis technologijomis ir įrankiais būtų keista. Pats paprasčiausias dalykas, susijęs su duomenų saugumu, yra slaptažodis.

„Pagalvokite, kaip elgiatės su savo namų raktais. Manau, stengiatės juos laikyti saugioje vietoje, neatiduodate jų nepažįstamiesiems, o jei pametate, tikriausiai keičiate spyną. Taip pat reikėtų elgtis ir su slaptažodžiu, – aiškina M.Savickas. – Įsivaizduokite miestą su milijonu namų, turinčių milijoną spynų ir raktų. Ar šiame mieste savo vertingą turtą išdrįstumėte laikyti užrakintą spyna, kurią galima atrakinti atsuktuvu, arba iš viso neužrakintą? Dabar įsivaizduokite programišių su supergalia, galintį per penkias sekundes patikrinti, ar mieste visos durys yra užrakintos. Tai padaryti paprasta. Taip net neturėdamas didesnio turto gali tapti auka.“

Naudodamiesi internete teikiamomis paslaugomis mokame už jas arba pinigais, arba  savo privatumu. Surinkta informacija apie žmones, kaip apie klientus, gali brangiai kainuoti, tačiau ją turinčios korporacijos investuoja milžiniškas lėšas, kad pirmiausia apsaugotų save, o kartu ir joms informaciją patikėjusius žmones.

Tiesą sakant, didieji verslo žaidėjai kiekvieną dieną lenktyniauja su kibernetiniais nusikaltėliais. Beje, čia tvarkytis ypač gerai sekasi programinės ir techninės įrangos gamintojai „Microsoft“. Pasak M.Savicko viskas vyksta pagal panašų scenarijų: kiekvieną antradienį „Microsoft“ išleidžia skubius duomenų apsaugos atnaujinimus, tada penktadienį programišiai juos „nulaužia“. „Microsoft“ dirba savaitgalį ir antradienį vėl išleidžia naują atnaujinimų rinkinį.

Beje, yra dar vienas aspektas, mažinantis galimybę mums tapti kibernetinių nusikaltimų aukomis, – tai matomumas (tiksliau, jo menkumas). „Lietuva pasaulio žemėlapyje yra matoma kur kas blyškiau nei, pavyzdžiui, JAV. Juk visi žino Amerikos bankus „City Bank“, „Goldman Sachs“ ir kitus, na, o dabar paklauskite savęs, kokie yra trys didžiausi vietiniai Moldovos bankai. Nežinote? Programišių atsakymas būtų toks pat, todėl geriau tiesiog dar kartą bandyti įsilaužti į „Goldman Sachs“, – patikina specialistas.

Kitas TEDxMRU pranešėjas, rinkodaros specialistas ir dėstytojas Aurimas Paulius Girčys pastebi, kad, esant tokiems technologijų tobulėjimo tempams, galime priartėti ir prie digitofobijos, nes atsiras žmonių, kuriuos tai gąsdins, kurie bijos būti išstumti technologijų, nenorės keisti savo įprasto gyvenimo būdo. Juolab į priekį einant dirbtinio intelekto tyrimams.

Šiais metais pirmą kartą buvo įveiktas Tiuringo testas, kurio metu patyrę specialistai sprendžia, ar bendrauja su realiu žmogumi, ar programa. Šį kartą jie pirmą kartą apsigavo ir patikėjo, kad kalbasi ne su mašina, o su trylikos metų berniuku. Tai rodo, kaip toli yra pažengusi ši sritis. A.P.Girčio manymu, čia slypi didelis potencialas.

Jis apskritai save vadina technologijų entuziastu ir nevengia su tuo eksperimentuoti tiek dirbdamas su klientais, tiek dėstydamas. „Iš skaitmeninių sprendimų gaunu daug naudos, tai man leidžia atsipalaiduoti ir tuo pačiu metu pateikti kokybišką turinį savo studentams“, – patikina A.P.Girčys.

Tarkime, skaitmeniniai sprendimai dėstytojui gali padėti sutaupyti laiko, nes dalį darbų studentai gali atlikti internetu, juos įvertinti taip pat galima automatiškai pagal tam tikrus algoritmus. (Pagal algoritmus jau gali būti „rašomi“ net ir patys tekstai, tiesa, dažnai jie nebūna nuoseklūs ar logiški.) Technologijos buvimą tam tikroje vietoje tam tikru metu daro nebūtiną.

„Paprastas pavyzdys: pernai turėjau keliauti į konferenciją Barselonoje ir, užuot skaitęs paskaitą nustatytu laiku, nusprendžiau padaryti vaizdo įrašą, kurį įkėliau į „YouTube“. Lankomumas pasiekė 120 proc. (kai kurie studentai tai peržiūrėjo dukart). Pagrindinė nauda, kurią taip suteikiau studentams, buvo ta, kad jis ar ji galėjo pasirinkti sau patogų laiką, kada „apsilankyti“ paskaitoje, o jei kas buvo neaišku, galėjo pasitikrinti su draugais ar „Google“ paieškos sistemoje ir vėl grįžti žiūrėti toliau. Tai padidino mano, kaip dėstytojo, komforto zoną ir patirtį“, – paaiškina A.P.Girčys ir prideda, kad technologijos leidžia ne tik dirbti nuotoliniu būdu, bet ir vienu metu turėti ne penkiolika bendradarbių, o kad ir septynis tūkstančius, su kuriais galima dalytis žiniomis ir kartu greitai tobulėti.

Taigi technologijos keičia tai, kaip mokomės ir dirbame, kaip sąveikaujame su aplinka ir kitais žmonėmis. Nors nauda gali būti didžiulė, tinkamo elgesio su informacija iššūkis tebelieka.

Vaiva Sapetkaitė

 

 

Technologijos. 3D spausdinimo technologija gali labai daug, tai panašėja į panacėją nuo nepritekliaus ir net vienišumo. 3D spausdintuvu galima nebrangiai ir greitai pasistatyti namą, išsispausdinti valgomą maistą, pasigaminti drabužių – būtini žmogiškieji poreikiai ir patenkinti. Tačiau tuo neapsiribojama – galima susikurti ir savo ar kieno nors kito natūralaus dydžio atvaizdą, kad neišprotėtumėte vieni, arba įsigyti tokiu pat būdu pagamintą nešiojamąjį kompiuterį nuoboduliui įveikti.

Vis dėlto 3D spausdinimas gerokai pažangesnis nei atsiradimo metais – nebeapsiribojama hedonistinių poreikių tenkinimu. Šiuo metu šią mokslo naujovę jau galima sėkmingai ir efektyviai panaudoti medicinoje.

3D technologijos principas – daiktų kūrimas pagal 3D kompiuterinį modelį arba kitą elektroninių duomenų šaltinį. Pats spausdintuvas yra savotiškas robotas, liejantis vieną ant kito specialaus plastiko sluoksnius. Nors pats pirmasis 3D spausdintuvas buvo sukurtas dar XX a. 8-ajame dešimtmetyje, masiškesnis šios technologijos pritaikymas stebimas pastarąjį dešimtmetį. Iš pradžių daugiau vyko tobulinimo procesai, o pastaraisiais metais 3D spausdinimu susidomėjo ir aukštoji mada, menininkai, mokslininkai bei medikai.

Mokslas ir medicina su 3D spausdinimu turi bendrą vardiklį ir gali veikti išvien. Realistiškesnis ir, galima sakyti, praktiškesnis naujosios technologijos pritaikymas – geras atkirtis kritikams, kurie manė, kad 3D spausdinimas tebus pačių išradėjų žaisliukas. Šiuo metu medikai jau gali išspausdinti organus ir repetuoti operacijas, o pacientai, netekę galūnių, – gauti individualius protezus.

Prancūzijos kompanija, geriau žinoma kaip orlaivių sistemų projektuotoja, neseniai pristatė pirmąjį pasaulyje komerciškai prieinamą moksliškai tikslų sveikos širdies modelį. Jį galima koreguoti iki kardinalių pokyčių, susijusių su širdies ligomis. „Dassault Systemes“ projektas „Living Heart Projec“ netrukus gali leisti gydytojams, medicinos prietaisų gamintojams ir smalsuoliams suprasti širdies ligų būklę ir išbandyti naujoviškus gydymo būdus nesiimant bandymų su gyvūnais.

Pavyzdžiui, projekto direktorius Steve‘as Levine‘as mano, kad netrukus kardiologai galės repetuoti sudėtingas procedūras naudodamiesi 3D modeliavimu. Gydytojai gali naudotis aparatu sukurta sveika širdimi įgimtiems defektams ar širdies ligoms studijuoti, iš dalies keisdami formą ir audinių savybes per programinės įrangos redagavimo programą.

Yra nemažai istorijų, kaip ligos, sindromai ar įvairios nelaimės sugadina žmonėms gyvenimą, bet dalį šių atvejų gali palengvinti 3D spausdinimo technologija. Apdegęs veidas, amputuota galūnė, širdies yda, akies ligos – viskas gali būti sutvarkyta pasitelkiant mokslo naujoves. Tačiau ar medikai susimąstė apie tai, kad turtindami savo galias gydyti jie gali tapti savotiškais dievais, o vis tobulėjantis 3D spausdinimas – žmones paversti frankenšteinais?

Mokslo laimėjimai dažnai priimami pozityviai, lyg jie neturėtų jokio „šalutinio poveikio“. Vis dėlto pastangos palengvinti žmonių po avarijų ar ligų būklę vėliau gali reikšti populiacijos burbulą, nes gali atsirasti ir daugiau priemonių, ilginančių gyvenimą.

Ne tik organų, galūnių keitimas lemia permainas medicinoje – labai svarbi tampa ir genų inžinerija. Kai kurie mokslininkai skelbia atradę būdų, kaip karpyti DNR ląsteles ir sukurti „tobulesnį“ žmogų. Štai vienas profesorius – Yuvalas Noahas Harari iš Hebrajų universiteto Jeruzalėje – turi dar radikalesnę idėją: per ateinančius 200 metų žmonės taps dievus primenančiais kiborgais, nes žmonės ir mašinos gyvens amžinai. Jis tvirtina, kad bendras žmonijos nepasitenkinimas mirtingumu lems atsinaujinimą ir kiborgų technologija leis tai padaryti. „Manau, kad greičiausiai per ateinančius 200 metų ~homo sapiens~ atsinaujins ir taps tam tikra dieviška būtybe. Tai įvyks per biologinį apdorojimą arba genų inžineriją kuriant kiborgus. Tai bus didžiausia biologinė raida. Mąstant biologiškai, per keturis milijardus metų niekas iš esmės nepasikeitė, bet po šio lūžio skirsimės nuo šiandienos žmonių kaip šimpanzės dabar skiriasi nuo mūsų“, – tikina mokslininkas.

Y.N.Harari teigimu, žmonės tapo vyraujančia rūšimi dėl mūsų gebėjimo išrasti fikcijas – pinigus ir religijas, kurios padeda surišti visuomenę. Tačiau jis mano, kad tikėjimo, religijos išnykimas paskatins žmonijos pokyčius. „Dievas yra labai svarbus, nes be religinio mito neįmanoma sukurti visuomenės. Religija yra svarbiausias žmonių išradimas. Tol, kol žmonės tiki, tol jie siejasi ir yra valdomi dievų“, – mąsto profesorius.

Patys medikai kartais prilygsta baltachalačiams pusdieviams, o dabar, kai jie turi dar daugiau įrankių, jų galios irgi sustiprėjo.

Tačiau atsišliejant nuo baimių dėl žmonių tapimo zombiais ar kiborgais verta pripažinti, kad 3D spausdinimo technologijos atvedimas į mediciną – išties sumanus žingsnis. Pirmiausia tai realiai gelbsti gyvybes, protezai ar organai keičiami patogesniais ir individualiai prie žmogaus pritaikytais implantais, negana to, yra galimybė, kad 3D spausdintuvu sukurtas objektas augtų kartu su žmogumi pagal poreikį.

Pavyzdžiui, tokia galimybė ir netgi išgyvenimo šansas neseniai suteiktas trims kūdikiams. 3D spausdintuvu Jungtinėse Amerikos Valstijose sukurti gerklės implantai išgelbėjo naujagimių berniukų – Kaibo, Garretto ir Iano gyvybes. Visi jie kentėjo nuo tracheobronchomaliacijos, sukeliančios trachėjos sutrikimą. Tokia būklė paprastai veda prie katastrofiškų šalutinių poveikių, įskaitant negalėjimą pasisavinti maisto, kvėpavimo nepakankamumą ir net širdies sustojimą. Mokslininkai kiekvienam berniukui atliko kompiuterinės tomografijos skenavimą, kad nustatytų tikslų jų trachėjos dydį ir formą. Vaizdai buvo perkelti į kompiuterinį modelį, tada suprojektuoti tuščiaviduriai, vamzdelio pavidalo plastikiniai įtvarai. Jie buvo pagaminti 3D spausdinimo technika, kai lazeris lydo specialius miltelius ir deda sluoksnis po sluoksnio iš apačios į viršų. Pateikti įtvarai turėjo būti ne tik lankstūs, kad būtų galima perkelti į kvėpavimo takus, bet taip pat, laikui bėgant, atitikti kiekvieno berniuko trachėjos augimą. Jie buvo pagaminti iš polikaprolaktono, polimero, kuris natūraliai, veikiamas skysčių, paauga per trejus ketverius metus.

Trys išgelbėtos gyvybės jau atperka visą mokslininkų ir medikų triūsą.

Nuo smuikų iki šautuvų – visa tai lengva padaryti 3D spausdintuvais. Šie prietaisai į visiškai kitą lygį pakėlė suvokimą apie daiktus, kuriuos galima susikurti pačiam.

3D spausdinimas leidžia mokslininkams pažvelgti ir į mažiausias visatos sudedamąsias daleles – biologines molekules. Nors mokslininkai naudodavo kompiuterinius modelius vizualizuodami juos į origamį primenančius objektus, patirtis žiūrint į plokščią ekraną, ir iš tikrųjų turint objektą savo rankose yra visai kitokia. Tai gali padėti mokslininkams tiksliau suvokti virusų molekules ir sukurti naujus vaistus. Naudodami 3D išspausdintus modelius medikai gali suprasti, kaip funkcionuoja ŽI virusas, sukeliantis AIDS. Amerikiečiai tyrėjai, padarę tokius modelius, gali jais dalytis su kitais tyrėjais nacionalinių sveikatos institutų 3D spausdinimo biržoje, programoje, kuri leidžia mokslininkams pasidalyti instrukcijomis spausdinant molekules, organus ir kitus objektus.

Kai kurie mokslininkai žengia platų žingsnį į priekį medicinos srityje, įtraukdami į savo akiratį naująją technologiją. Alanas Faulkneris-Jonesas iš Herioto-Watto universiteto Edinburge penkerius metus tyrė biospausdinimą ir sukūrė „Biogenitor“, 3D spausdintuvą, galintį pagaminti kamienines ląsteles. Ir dabar kamienines ląsteles įmanoma auginti laboratorijoje, bet tik petri lėkštelėje, ir jos yra 2D pavidalo, todėl negali sąveikauti su kitomis ląstelėmis kaip kūne.

Šiuo metu vaistai pirma išbandomi su mažais arba dideliais gyvūnais, tada pereinama prie žmogaus tyrimų, bet poveikis dažniausiai būna skirtingas. Išbandžius visa tai su mikroaudiniais (kamieninėmis ląstelėmis), vaistus galima išsyk skirti žmonėms, taip pat galima sukurti individualų vaistą vienam žmogui, nes naudodami specifines paciento ląsteles medikai gali sužinoti, kaip žmogus turėtų reaguoti į vaistus, ir tada juos individualizuoti. A.Faulkneris-Jonesas sugebėjo sukurti 3D spausdintuvą, kuris pajėgus spausdinti ląsteles iš hidrogelio taip, kad jos išlaikytų 3D struktūrą. Ląstelės organizme niekada nebūna dvimatės struktūros ir ant lygaus paviršiaus praranda daug funkcionalumo, o naudojant hidrogelį ir spausdinant sluoksnis po sluoksnio galima sukurti trimatę struktūrą.

„Gartner“ analitikas Pete‘as Basiliere‘as patvirtino, kad labiausiai jaudinantis 3D spausdinimo panaudojimas yra medicinos prietaisuose. „Tikimės, kad iki 2018 m. bus parduota 2,3 mln. 3D spausdintuvų. Jų panaudojimas medicinoje labiausiai žavi. Galvojant apie objektų individualizavimą, protezavimas, implantai, dantų ir atkuriamosios operacijos taps fenomenalios“, – žiniasklaidai tvirtino ekspertas.

Fenomenalu tai, kad 3D spausdinimo technologija neliko tik uždarose mokslininkų laboratorijose ar tik turtingiausių šalių ribose. Ši sistema sprendžia esminę problemą – kaip pigiai ir kokybiškai sukurti daug dalykų. Tarkim, 3D galūnių protezai jau kuriami Afrikoje, Ugandoje. Viliamasi, kad netrukus viso besivystančio pasaulio medikai galės gyventojams po avarijų ar dėl neišsivystymo, ligų pasiūlyti protezus.

Labdaros organizacijos prisidėjo prie to, kad trejų metų ugandietė gautų jai tinkamą 3D kojos protezą, o išlaidos nebūtų milžiniškos: inovatyvi technologija padėjo sutaupyti keletą tūkstančių dolerių – vietoj 5 tūkst. protezas sukurtas už 250.

Mattas Ratto, Toronto universiteto Informacijos fakulteto profesorius, patvirtino, kad 3D spausdinimas siūlo greitesnį būdą sukurti protezą, šio sukūrimo laikas sutrumpėja nuo vienos savaitės iki maždaug vienos ar dviejų dienų. Sutrumpėjęs laikas reiškia ne tik tai, kad pacientas greičiau galės išbandyti savo naują galūnę, bet ir tai, kad bus galima sukurti daugiau vienetų tokių protezų, žinoma, individualizuotų, todėl išsprendžiama dar viena problema – pacientams nereikia vargti pratinantis prie diskomfortą keliančių galūnių.

Dar viena tikra istorija iš trečiojo pasaulio: paauglys Danielis Omaras neteko rankų per bombos sprogimą neramiame Pietų Sudane. 2012 m., būdamas 14 metų, Danielis apkabino medžio kamieną, kad apsisaugotų nuo smūgio ir skeveldrų. Jis išgyveno, tačiau liko be rankų. Jaunuolis tapo našta savo šeimai ir vėliau amerikiečiui Mickui Ebelingui prisipažino, kad verčiau būtų miręs, nes be rankų šioje vargingoje šalyje esi niekas.

Amerikietis, valdantis startuolį „Not Impossible Labs“, buvo žmogiškai sujaudintas žiniasklaidoje papasakotos D.Omaro istorijos, kuri yra viena iš šimtų tūkstančių kariaujančiose šalyse. Jis gana gerai žinojo apmaudžią realybę: nors vien Pietų Sudane yra daugiau nei 50 tūkst. galūnių netekusių žmonių, labdaros organizacijos neteikia pirmenybės visaverčiam jų integravimui į visuomenę. Tiesa, technologija, kurią naudoja M.Ebelingo įmonė, kuria gana paprastus mechaninius, bet lengvai judinamus protezus, be to, reikia, kad pacientui būtų likusi bent nedidelė rankos dalis.

Įdomiausia tai, kad amerikietis pirma inicijavo „Project Daniel“, skirtą D.Omaro garbei, bet dar net nebuvo jo sutikęs, tik vylėsi rasti paauglį vienoje pabėgėlių stovykloje. Galų gale mokslininkas nežinojo, ar šešiolikmetis norės priimti ką nors iš baltaodžio atvykėlio, – galbūt jis per dvejus metus susitaikė su savo fizine negalia.

Kai D.Omaras pasirodė bendruomenėje su dirbtine ranka, vaikai, irgi netekę galūnių, panoro būti tokie kaip jis. M.Ebelingo projektas pavyko. Iš pradžių vaikai norėjo, kad protezo atspalvis atitiktų jų odos spalvą, bet vėliau įsidrąsino ir tapo žaismingesni: jiems sukurtos rankos iš specialaus turkio, rožinės spalvos plastiko.

Be to, 3D protezais susidomėjo ir technologijų milžinė „Google“, žadanti finansuoti tokių galūnių kūrimą. „Enable Community“ fondui ši kompanija paaukojo 600 tūkst. dolerių. „Google“ pradėjo rūpintis ir tais, kurie turi negalią: jos atstovai pareiškė, jog ne pelno organizacijoms skirs iš viso 20 mln. dolerių, kad naujosios technologijos būtų panaudotos žmonių, turinčių negalią, nepriklausomumui didinti.

„Enable Community“ vienija mokslininkus ir savanorius, kurie naudoja 3D spausdinimą, kad sukurtų ir pritaikytų galūnių protezus tiems, kuriems jų reikia.

Be to, kad 3D technologija leidžia masiškai gaminti vaistus ir medicininę įrangą, ja galima sukurti ir iškart gyvybę išsaugančių dalių, tarkim, kaulus ar net kaukoles. Dar 2011 m. prof. Susmita Bose Vašingtono valstijos universitete modifikavo „ProMetal“ 3D spausdintuvą, pridėdama cheminių medžiagų į keramikos miltelius, todėl buvo galima pradėti kurti bet kokios formos kaulus. Profesorės tikslas buvo vieną dieną implantuoti kaulų karkasą su kaulų augimo faktoriumi, kad implantas tarsi ištirptų natūralių kaulų medžiagoje.

Kol kas dažiau pritaikomi atskiri kaulai: per operaciją įmontuojamas 3D spausdintuvu sukurtas klubo ar kelio sąnaris. Olandijos chirurgai Utrechto universiteto medicinos centre pakeitė visą viršutinę 22 metų merginos kaukolės dalį individualiai jai sukurtu implantu, pagamintu iš specialaus plastiko. Operacija, per kurią buvo implantuotas 3D gaminys, truko beveik parą. Mergina kentė nuo kaulų storėjimo, ypač kaukolės, dėl šio sutrikimo jai nuolat skaudėdavo galvą. Kaukolės storėjimas smegenims darė vis didesnį spaudimą, todėl jauna moteris pamažu prarado regėjimą, sutriko jos gebėjimai. Buvo tik laiko klausimas, kada būtų nustojusios veikti kitos esminės smegenų funkcijos ir ji būtų mirusi.

Panaši istorija nutiko ir Kinijoje, kur vyrui su sulaužyta kaukole buvo atlikta operacija, per kurią įdėtos 3D spausdintuvu sukurtos dalys. 46-erių ūkininkas, statydamas priestatą prie namo, nukrito iš trečio aukšto, o ant jo užgriuvo mediniai poliai. Vyras išgyveno, bet negalėjo kalbėti ir rašyti, nes jam nuolat dvejinosi akyse. Dėl kairės dalies kaukolės netekimo vietiniai jį praminė Frankenšteinu. Laimei, tarptautinė medicinos technologijų įmonė „Stryker“ ir Sindziango ligoninė pasirūpino ne tik 3D implantu, bet ir jo finansavimu, nes ūkininkas sau to nebūtų galėjęs leisti.

O Slovakijoje trisdešimtmečiam Jurajui Šankui Košicės medikai per sudėtingą smegenų operaciją uždėjo 3D išspausdintą kaukolės dalį. Po daugiau nei septynias valandas trukusios operacijos pacientas atsigavo, o jo galvos smegenų audiniai neatmetė 3D gaminio.

Vyras į neįgaliojo vežimėlį atsisėdo prieš dešimtmetį, kai nukritęs iš aukštai neteko trečdalio viršugalvio, tapo nedarbingas. Tuo metu gydytojai buvo priversti pašalinti dalį jo kaukolės struktūros, kurią laikinai pakeitė akrilinis implantas. Pirmasis implantas išgelbėjo gyvybę, bet nebuvo tinkamas. Nerviniai audiniai smegenyse patirdavo spaudimą, pacientas ėmė prarasti komunikacinius ir motorinius įgūdžius. Jaunas vyras nebegalėjo ne tik savarankiškai ko nors padaryti, bet ir bendrauti. Jam antrą kartą gimti padėjo 3D spausdintuvu sukurta kaukolės dalis.

Taigi 3D technologija gali pakeisti ne tik vakarietiškos medicinos metodus atliekant operacijas su širdies simuliatoriais arba masiškai gaminant 3D protezus galūnių netekusiems trečiojo pasaulio gyventojams. Inovatyvi technologija gali pasitarnauti ir grožio industrijai ir kartu apsaugoti negalinčiuosius apsiginti.

Prancūzijos kosmetikos firma „L‘Oreal“ ketina panaudoti 3D spausdintuvu sukurtą žmogaus odą. Ekspertus ši naujiena nustebino, bet kita pusė patikino, kad viskas yra legalu. Kompanija augina odos mėginius, gautus iš plastinės chirurgijos donorų. Žadama išauginti 100 tūkst. 0,5 kv. cm odos mėginių per metus, jie sudarys devynias rūšis visose amžiaus ir tautybių grupėse. Grožio industrijos atstovė patvirtino, kad tokie bandymai padės užtikrinti produktų saugumą ir efektyvumą, be to, tai atvers naują nišą technologijų bei mokslinių tyrimų srityje ir suteiks „beribį potencialą“. Galų gale tai ne tik lems didesnį produktų veiksmingumą konkretiems odos tipams, bet ir apsaugos gyvūnus nuo pavojingų bandymų. Kosmetikos bandymai su gyvūnais, laimei, išėjo iš mados, ir kosmetikos gamintojai pradėjo ieškoti alternatyvų.

Jei galima laboratorijose išauginti odą ir žmogaus audinius, sukurti širdies simuliatorių, atrodo, kad galima viskas. Kosmetikos gamintojai paliko ramybėje gyvūnus ir bandymus žada atlikti su išauginta oda, o 3D technologijos dar vienu būdu leido sparnuočiams ir kailiniuočiams lengviau atsidusti.

Kurdami implantus žmonėms mokslininkai neignoruoja ir gyvūnijos pasaulio. 3D spausdinimo entuziastų dėmesio sulaukė ir galūnių ar kai kurių kūno dalių netekę gyvūnai. Naują gyvenimo puslapį atvertė ir su neišsivysčiusiomis galūnėmis atvesti šunys, ir per susidūrimą su plėšrūnu vieno plaukmens netekusi antis, ir solidaus dydžio vėžlys.

Jūriniam vėžliui, kuris susižeidė pakliuvęs į valties propelerį, buvo primontuotas 3D spausdintuvu sukurtas viršutinis šarvas. Dalis jo, pagaminta iš medicininio kokybiško titano ir 3D plastiko, buvo pritaisyta prie gyvūno žandikaulio ir visiškai atitiko jo formas. Jei protezas vėžlio neerzins, jis netrukus bus grąžintas į jūrą.

45 kg gyvūnas buvo priimtas į jūrinių vėžlių tyrimų, gelbėjimo ir reabilitacijos centrą Pamukalės universitete Denizlyje, Turkijoje, kai buvo rastas sunkiai sužeistas jūroje. Iš pradžių darbuotojai centre jį slaugė, šėrė iš rankos, bet suprato, jog reikia kito sprendimo, kad vėžlys kada nors galėtų pats pasirūpinti savimi.

Panaši istorija nutiko antinui, gyvenančiam Pietų Afrikoje: jis susilaužė koją, todėl jam buvo amputuota viena galūnė. Organizacijos „Good Samaritan Sue Burger“ darbuotojai priglaudė vandens paukštį ir slaugė, kol jis atsigavo. Ozzie bandė savo kojos trūkumą kompensuoti pasiremdamas kairiu sparnu, bet judėjimas jam kėlė skausmą ir diskomfortą. Radijo laidoje organizacijos atstovai papasakojo, kad paukštį slaugė laikydami jį hamake pakelta koja. Graudžią, bet sėkmingai pasibaigusią paukščio istoriją išgirdo įmonė „BunnyCorp“, kuri pasiūlė sukurti 3D spausdintuvu išspausdintą implantą.

Jau dabar drąsiai galima sakyti, kad 3D spausdintuvai į mediciną įliejo šviežio vandens, bet ar po kurio laiko, artimoje ateityje, žmonėms bus galima ne tik patogiau, komfortiškiau gyventi dėl pakeistų organų, protezų, bet ir džiaugtis gerokai ilgesniu amžiumi? Ilgaamžiai žmonės, kurie neserga specifinėmis ligomis, dažnai miršta dėl organų veiklos nepakankamumo, tačiau gali būti, kad ateityje mums nebereikės dėl šito nerimauti. Tuoj gali atsirasti laboratorijų, kurios pradės masiškai gaminti atsarginius organus, tada klonuoti kopijas arba auginti. Juodoji organų rinka gali nebetekti galios.

Žmonėms ilgaamžiškumą, o gal net amžinumą gali suteikti procedūra, vadinama šaltuoju druskos gaivinimu. Mirštančio organizmo kraujas, pakeistas šaltu druskos tirpalu, gali numušti organizmo temperatūrą ir paversti mirštantį pacientą užkonservuotu kūnu. Tokios būsenos pacientui gydytojai gali nustatyti daug dalykų, kurie galėjo būti mirtini: šūvio ir peilio padarytas žaizdas, kraujavimą ir organų veiklos nepakankamumą.

Organų pakeitimas gali padėti pratempti dar šiek tiek laiko, bet, kaip rodo 2012 m. didžiausios pasaulyje vaistų gamintojos „Pfizer“ tyrimas, žmonės labiausiai bijo gyventi kęsdami skausmą ir būti priklausomi. Ar pacientai jausis geriau su kitais organais būdami dalinio aktyvumo būsenos – filosofinis klausimas, bet, ekspertų manymu, taikant tam tikras priemones žmonės gali išgyventi ir 200 metų.

O tokių svajoklių netrūksta, ir taip kalba ne kokie paranormalių reiškinių stebėtojai, o technologijų ekspertai. Tarkim, milijardierius Peteris Thielas, vienas „PayPal“ įkūrėjų, planuoja gyventi 120 metų. Palyginti su kai kuriais kitais technologijų milijardieriais, jis neatrodo ypač ambicingas. Štai Rusijos interneto „krikštatėvis“ Dmitrijus Ickovas sako, kad jo tikslas – gyventi 10 tūkst. metų. „Oracle“ įkūrėjas Larisas Ellisonas apskritai atmeta mirtingumo sąvoka kaip „nesuprantamą“, o vienas „Google“ įkūrėjų Sergejus Brinas tikisi kada nors „išgydyti mirtį“.

Laimei, mokslininkai nežada, kad 3D spausdintuvai „išgydys mirtį“. Jų tikslas yra technologijas pritaikyti mokslui ir visuomenės naudai. Pažanga akivaizdi: pacientai gali gyventi patogiau, jauni medikai – repetuoti operacijas, galūnių netekę žmonės – gauti jiems asmeniškai pritaikytas dirbtines galūnes. Mokslininkai užsibrėžė naujų tikslų: 3D spausdinimo technologija padės geriau tirti molekules, todėl bus lengviau nustatyti ligas, suvokti jų eigą.

Nors 3D spausdintuvu galima sukurti ir maistą, ir ginklus, ir drabužius, atrodo, kad kol kas prasmingiausia panaudoti tyrimus žmonių gyvybei puoselėti.

Deimantė Daugintytė

 

 

 

 

 

Technologijos. Lietuva turi ambicijų kuo daugiau paslaugų perkelti į virtualią erdvę. Jos gana patogios ir jų kuriama daug, deja, naudojimasis nėra itin platus. Negana to, daug lėšų iššvaistyta taip ir nesukūrus bendros sistemos.

 

Inga Mačiūnienė su vyru turi nuosavą verslą – autoservisą „Toptis“. Ji sako, kad itin dažnai elektroninėmis paslaugomis naudotis netenka, tačiau, tie atvejai, kai naudojasi, daro gerą įspūdį. „Valstybinei mokesčių inspekcijai, „Sodrai“ ir Registrų centrui duomenis nuolat pateikiame elektroniniu būdu. Viskas gerai, viskas paprasta – net nereikia eiti iš namų. Jei kas nors neaišku ar suklysti, paskambini į instituciją, paklausi, atsako ir pasitaisai arba kartais ir patys prisijungia“, – pasakoja verslininkė.

Kai prieš porą metų steigė savo verslą, tai irgi padarė internetu. Sudėtinga tikrai nebuvo – viskam sutvarkyti prireikė vos poros dienų.

Informacinės visuomenės plėtros komiteto (IVPK) prie Susisiekimo ministerijos vadovas Ramūnas Čepaitis atkreipia dėmesį, kad šiuo metu Lietuvoje palyginti jau daug viešųjų ar verslui skirtų paslaugų yra perkelta į virtualią erdvę. „Savaime tai nėra nei gerai, nei blogai, tiesiog mūsų valstybė turi ambicijų paslaugas padaryti elektronines. Tai yra esminė sąlyga, norint patenkinti naujosios vartotojų kartos lūkesčius ir kartu mažinti biurokratiją“, – įsitikinęs jis.

Nors pati idėja skamba puikiai ir žada daug greitesnius procesus tiek verslui, tiek paprastiems šalies gyventojams, vis dar susiduriama su daugeliu nesklandumų ir iššūkių. Šis procesas nėra baigtinis – daug paslaugų siekiama perkelti į internetą, o dar daugiau jų reikės užbaigti ir tobulinti.

„Jei vertintume tai, kaip šiandien naudojamasi elektroninėmis paslaugomis, tai yra kiek žmonių šitai daro, norėtųsi, kad tokiomis paslaugomis naudotųsi didesnė dalis gyventojų. Jei vertintume, ar sudėtinga prisijungti, valdyti informaciją, sakyčiau, šiandien tai dar gana sudėtinga, paslaugos turėtų būti aiškesnės, paprastesnės. Na, jei kalbėtume apie informacinių išteklių konsolidavimą, tai atitinkami sprendimai Vyriausybėje ką tik buvo priimti“, – dėsto Seimo Informacinės visuomenės plėtros komiteto pirmininkas Mindaugas Bastys ir prideda, kad norėtųsi, jog paslaugų perkėlimo ir tobulinimo progresas būtų greitesnis.

Statistika rodo teigiamą kryptį: pernai elektroninių valdžios vartų portale ~www.epaslaugos.lt~, kuriame teikiamos administracinės ir viešosios e. paslaugos, bendrai apsilankė net 3,62 mln. lankytojų, iš kurių maždaug 1,32 mln. buvo unikalių vartotojų. Prognozuojama, kad šiemet bus sulaukta 30 proc. daugiau vartotojų.

Teigiamus pokyčius iliustruoja ir Europos Komisijos kasmet sudaromas skaitmeninės visuomenės indeksas DESI. Šis rodiklis patvirtina, kad padidėjo ir naudojimasis viešosiomis bei administracinėmis e. paslaugomis: tai matoma iš to, kad interneto naudotojų, užpildytas formas valdžios įstaigoms siuntusių internetu, dalis išaugo nuo 40 proc. 2013 m. iki 43 proc. 2014 m. Visai neblogas rezultatas, atsižvelgiant į tai, kad ES vidurkis yra tik 33 proc.

Tiesa, per praėjusius metus padarėme pažangą. Pavyzdžiui, geresnis iš anksto duomenimis užpildytų e. formų pateikimo paslaugų gavėjams rodiklis rodo, kad pagerėjo paslaugų pasiūla ir sudėtingumas. Pagal šį rodiklį Lietuva aplenkė Europos vidurkį ir užima net dešimtą vietą ES. Antra vertus, įvertinus visus indekso kriterijus, skaitmeninių viešųjų paslaugų srityje esame tik šešiolikti tarp ES valstybių narių.

Nors naudotis elektroninėmis paslaugomis paprastai yra greičiau ir pigiau, pasirodo, ne vieną lietuvį nuo jų vis dar atgraso nerimas dėl asmens duomenų saugumo. Mykolo Romerio universiteto Skaitmeninių technologijų instituto profesorius dr. Darius Štitilis su kolegomis yra atlikęs tyrimą dėl visuomenės nuomonės apie naudojimąsi elektroninėmis paslaugomis. Tyrimas parodė, kad palyginti didelę dalį potencialių vartotojų atgraso nerimas dėl galimų asmens tapatybės vagysčių. Pasak jo, net apie pusę vartotojų atsakė vengiantys naudotis elektroninėmis paslaugomis, bijodami prarasti asmens duomenis ar kad gali būti sukčiaujama pasinaudojus tam tikra jų asmenine informacija. Ypač bijoma prarasti finansinius duomenis, dėl ko patiriama aiški žala.

Statistika parodė, kad Lietuvoje apie 5 proc. vartotojų yra susidūrę su tam tikrais incidentais naudodamiesi elektroninėmis paslaugomis. „Bent aš apie tai išgirstu dažnai. Net ir kalbant apie bankus pasitaiko visko. Vis dėlto tai dar nereiškia, kad pačios banko paslaugos nesaugios, bet, tarkime, naudojantis banko paslaugomis galima susidurti su incidentais, kurių priežastys išorinės. Pavyzdžiui, jungiuosi prie savo elektroninės bankininkystės, o mane nukreipia į specialiai sukurtą tinklalapį, atrodantį kaip kurio nors banko tinklalapis. Ten suvedu savo duomenis, kuriuos nusikaltėliai sužino ir gali panaudoti. Žinoma, būna incidentų ir pačių bankų tinklalapiuose“, – aiškina D.Štitilis.

Lietuvos vartotojai mažiau naudojasi elektroninėmis paslaugomis nei ES vidurkis.

Jei kalbėtume apie interakciją su šalies institucijomis, tai populiariausios elektroninės paslaugos yra deklaracijų ir prašymų teikimas internetu. Atliktas tyrimas dėl naudojimosi e. valdžios paslaugomis parodė, kad praėjusiais metais tuo naudotasi kaip niekada aktyviai. Net 46 proc. vartotojų, kurie per pastaruosius metus lankėsi viešojo sektoriaus institucijų interneto svetainėse, jose pildė ir teikė elektronines deklaracijas ar prašymus. Tai sudaro 15 proc. visų šalies gyventojų.

Dažniausiai naudota viešojo sektoriaus elektroninė paslauga pernai buvo elektroninis pajamų ir turto deklaravimas. Tuo pasinaudojo 16 proc. respondentų, o tai sudaro 22 proc. interneto vartotojų. 15 proc. gyventojų naudojosi su sveikatos paslauga susijusiomis paslaugomis, pavyzdžiui, internetu registravosi pas gydytoją, ieškojo informacijos apie gydymo įstaigų pacientui suteiktas paslaugas, užsisakė sveikatos draudimo kortelę ir kt.

Įdomus dalykas: nors pagal gyventojų naudojimąsi elektroninėmis paslaugomis dar atsiliekame nuo ES šalių vidurkio, tačiau viršijame jį elektroninės komercijos srityje ir pirmaujame ES pagal įmonių naudojimąsi e. valdžios paslaugomis. Šis rodiklis artimiausiu metu turėtų dar kilti, nes, kaip primena R.Čepaitis, šiuo metu kaip tik baigiamas IVPK kartu su Vidaus reikalų ministerija įgyvendinamas savivaldybių elektroninių valdžios vartų projektas („Centralizuotas savivaldybių paslaugų perkėlimas į elektroninę erdvę“) ir lygia greta yra numatyta dabar jau veikiančio projekto „Verslo vartai“ plėtra.

Pabrėžtina ir tai, kad Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra (MITA), atsakinga už inovacijų politikos įgyvendinimą Lietuvoje, ką tik pranešė apie startuojančius elektroninius mokslo (e. mokslo) vartus. Jie skirti mokslo ir verslo (tiek vietinio, tiek užsienio) bendradarbiavimui paskatinti bei supaprastinti ir padės patogiai gauti informaciją apie visas Lietuvoje teikiamas mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros (MTEP) paslaugas, finansavimo programas, inovatyvius produktus bei idėjas, sklandžiau įgyvendinti mokslinių tyrimų projektus. Dabar e. mokslo vartai vienija devynias Lietuvos mokslo institucijas, siūlančias daugiau nei 2 tūkst. paslaugų. Planuojama, kad šie skaičiai didės.

O štai projekto „Savivaldybių vartai“ tikslas yra į elektroninę erdvę perkelti dar 42 savivaldybių teikiamas paslaugas ir pasirūpinti, kad elektroninių paslaugų teikimo sprendimai būtų taikomi visose 60 šalies savivaldybių. Projektą tikimasi baigti šių metų rugpjūtį. R.Čepaičio teigimu, kadangi žmonėms dažnai aktualesnis vietos, o ne valstybės lygmuo ir šis projektas labiau orientuotas į vietos bendruomenių poreikius, tikimasi, kad tai patrauks didesnį verslo ir bendruomenių dėmesį ir paskatins naudojamumą. Be abejo, bet kurios savivaldybės teikiamomis elektroninėmis paslaugomis bus galima naudotis iš bet kurios Lietuvos vietos.

Dar labiau specializuoti yra „Verslo vartai“, skirti juridiniams ar fiziniams kokiu nors verslu užsiimantiems asmenims. Per juos galima prieiti prie visų valstybės ir savivaldybių teikiamų paslaugų verslui, pavyzdžiui, užsisakyti tam tikrus dokumentus, gauti leidimus, licencijas ir kita.

Visus vartus vienija tai, kad čia itin svarbus vadinamasis vieno langelio principas, leidžiantis patiriant mažiau vargo skirtingoms institucijoms pateikti ir iš skirtingų institucijų gauti reikalingus dokumentus, pažymas, licencijas ir kita. Kitaip tariant, apsispręsta koncentruotis į paslaugų kompleksiškumą.

Pasak R.Čepaičio, iš šioje srityje pirmaujančių institucijų galima išskirti Valstybinę mokesčių inspekciją (VMI) su jos siūloma elektroninio deklaravimo sistema. VMI yra tikra sėkmės istorija. Anksčiau deklaruoti pajamas, turtą, atlikti mokestines procedūras buvo gana painu ir sudėtinga, buvo būtina fiziškai ar telefonu kontaktuoti su atitinkamais specialistais, o tai reikalaudavo daug laiko. Pavykus sukurti gana aiškų ir intuityvų sprendimą tai galima atlikti nuotoliniu būdu. „Jei palyginsime elektroninių ir popierinių pajamų deklaracijų santykį, popierinių deklaracijų kiekis yra nykstamai mažas“, – sako IVPK vadovas.

Yra ir kitų gerų pavyzdžių, tarkime, „Regitros“ paslaugų vairuotojams portalas. Jame nesudėtingai ir greitai galima įregistruoti, išregistruoti automobilius, užsisakyti vairuotojo pažymėjimą ir kita. Gerai vertinamas ir „Lietuvos geležinkelių“ įgyvendintas e. krovinio projektas, kurio metu sukurta verslui skirta integruota krovinių gabenimo jūrų ir geležinkelių transportu informacinė sistema. Joje vartotojai turės galimybę derinti vežimo planus, užsisakyti vagonus, pildyti ir pateikti važtaraščius geležinkelio stočiai, formuoti muitinės deklaracijas, derinti dokumentus su geležinkelio stotimi, stebėti vagonų dislokaciją Lietuvos teritorijoje, sekti aktualią su krovinio vežimu susijusią informaciją ir kita.

Na, o iš svarbių, tačiau tinkamai nesutvarkytų sričių paminėtina sveikatos apsauga. Remiantis skaitmeninės visuomenės indeksu DESI, elektroninės sveikatos srityje e. paslaugų ir sprendimų pasiekiamumas tebėra ribotas, pavyzdžiui, tik maža dalis bendrosios praktikos gydytojų keičiasi medicininiais duomenimis ir naudoja e. receptus. Pagal keitimosi medicininiais duomenimis tarp gydytojų apimtis Lietuva užima vos 22 vietą (ES pagal šį rodiklį pirmauja Danija, Nyderlandai ir Estija), o pagal e. recepto panaudojimą, gydytojui perduodant recepto duomenis vaistininkui, iš viso velkasi gale ir užima tik 27 vietą (pirmauja Estija, Danija ir Kroatija).

D.Štitilis, kuris e. sveikatos srityje yra atlikęs tyrimų, taip pat negaili kritikos šiai sričiai. „Tarkime, Lietuva tiesiog anekdotiškai atsilieka pagal elektroninių receptų paplitimą. ES šalių vidurkis yra apie 40 proc., o Lietuvoje tokių receptų paplitimas siekia vos 0,45 proc. Paprastai tariant, Lietuvoje praktiškai nėra elektroninių receptų“, – pateikia pavyzdį profesorius.

Ši sritis atspindi dažną mūsų valstybės bėdą, kai pritrūksta bendro sisteminio požiūrio. „Susidaro įspūdis, kad Lietuvos gydymo įstaigos iki šiol diegia sistemas atskirai. Kiekviena jų daro tai, ką mano esant geriausia. Tam leidžiami dideli pinigai, o praktiškai nieko neturime, kas veiktų valstybės mastu. Pinigai išnaudoti, o realiai naudos valstybei maža – nebent tik lokaliu lygiu. Vis dar neturime šalyje bendros e. sveikatos sistemos“, – dėsto D.Štitilis.

Tuo metu M.Bastys pabrėžia, jog nauja audito bendrovės „Ernst & Young“ studija apie elektroninių paslaugų naudojimą Lietuvoje parodė, kad tai daroma ne itin efektyviai. „Išnaudojimas nepakankamas, atnaujinimas per lėtas, o sąnaudos didelės. Šioje srityje siūloma konsolidacija tam, kad infrastruktūra būtų naudojama efektyviau, programinė įranga perkama konsoliduotai, o ne kiekvieno paslaugos kūrėjo ir valdytojo atskirai“, – pasakoja politikas.

Primintina, kad e. sveikatos srityje yra trys fundamentalūs dalykai, prie kurių dirbama ir kurie turėtų apimti visą – ir valstybinę, ir privačią mediciną: tai elektroniniai receptai, skaitmeninių vaizdų archyvas ir elektroninė ligos istorija.

Dėl e. recepto pacientas nebus pririštas prie „popierėlio“ – receptų knygelės, gydytojui bus galima matyti, ar e. recepte nurodyti medikamentai buvo įsigyti, be to, tai padės išvengti nesusipratimų, susijusių su pokštais apie neįskaitomą gydytojų rašyseną. O pacientai, prisijungę prie savo elektroninės sveikatos portalo paskyros, galės visada matyti išrašytus receptus su instrukcijomis, kaip vartoti tam tikrus vaistus.

Skaitmeninių medicininių vaizdų (MedVais) (radiologinių tyrimų skaitmeninių vaizdų) archyvas leis tvarkyti, kaupti ir keistis medicininiais vaizdais ir bet kuriame šalies teritorijos taške esant reikalui suteiks galimybę medikui realiu laiku pasižiūrėti, kas ir kaip. Planuojama, kad pakartotinai panaudojus šiame archyve saugomus anksčiau padarytus vaizdus nereikės antrą kartą daryti dalies tyrimų, – tai turėtų paspartinti pacientų gydymą, sutaupyti sveikatos priežiūros sistemos lėšų.

Tokiu pat principu veiks ir elektroninė ligos istorija. Jei tai veiks tvarkingai, galima tikėtis kokybinio sveikatos apsaugos šuolio. Kaip viskas bus iš tikrųjų, paaiškės per artimiausius du tris mėnesius.

R.Čepaitis taip pat pabrėžia, kad artėjančiu 2014–2020 m. ES finansiniu laikotarpiu bus orientuojamasi į kompleksinių inovatyvių paslaugų kūrimą ir pasiūlą. Elektroninių paslaugų vartotojams bus siūloma naudotis ne atskiromis e. paslaugomis, bet tam tikrais į svarbius gyvenimo įvykius, aktualijas orientuotais paslaugų kompleksais. Atsakydamas, kaip tai turėtų atrodyti, specialistas pateikia gyventojams skirto bandomojo projekto dėl kompleksinių paslaugų gimus vaikui pavyzdį.

„Kiekvienas Lietuvos pilietis gimus vaikui gali kreiptis tam tikros socialinės pagalbos į valstybės institucijas: užregistruoti vaiką, deklaruoti gyvenamąją vietą, gauti asmens kodą ir kita, tai yra atlikti tam tikrus civilinius formalumus. Tam, kad tai būtų padaryta, kiekvieną kartą reikėtų kreiptis vis į kitą instituciją arba inicijuoti atskirą elektroninę paslaugą. Dabar žmogui tiesiog pasiūlomas sąrašas susijusių paslaugų, iš kurių jis išsirenka sau aktualias, padėdamas varnelę, ir užsisako mažiausiai penkias paslaugas. Praktiškai tuo pačiu laiku jos įgyvendinamos: vaikas užregistruojamas, deklaruojama jo gyvenamoji vieta, išmokama „Sodros“ pašalpa, įregistruojamos laikinos motinystės ar tėvystės atostogos ir panašiai. Tai pilotinis projektas. Dabar tai veikia Vilniuje, tačiau artimiausiu metu tokios paslaugos geografija plėsis“, – pagal kokią veikimo logiką juda e. paslaugos, aiškina R.Čepaitis.

Plėtojantis ir gerėjant e. paslaugoms, populiarėja ir elektroninis parašas, ypač mėgstamas verslo. Juo naudotis ne tik patogu, bet ir praktiška. Atliktas Lietuvos verslo įmonių tyrimas parodė, kad naudodamasi elektroniniu parašu įmonė gali sutaupyti net iki 80 proc. pašto išlaidų, iki 30 proc. darbo laiko, iki 40 proc. pardavimo ir aptarnavimo laiko ir net iki 100 proc. kelionių išlaidų.

Taip pat plinta dar viena naudotis e. paslaugomis skirta alternatyva – mobilusis parašas (elektroninis asmens parašo ir asmens tapatybės dokumento atitikmuo, su kuriuo galima prisijungti prie informacinių interneto sistemų ir pasirašyti elektroninius dokumentus parašu, turinčiu juridinę galią). Tai yra į mobilųjį įrenginį įdiegiama technologija. „Pastaruoju metu mobilusis parašas labai plinta. Sakyčiau, jis yra palankus vartotojui ir ateityje tikrai turėtų stipriai išpopuliarėti, didinti naudojimąsi elektroninėmis paslaugomis“, – mano D.Štitilis.

Vaiva Sapetkaitė

 

 

Technologijos. JAV kompanija „Oculus“ ką tik paskelbė, kad kitąmet į rinką išleis galutiniam vartotojui parengtus virtualios realybės akinius. Dar gana egzotiška IT sritis sulaukia didžiulio dėmesio ir po truputį žengia į mūsų kasdienybę.

„Įsivaizduokite, kad galime nusikelti į bet kokį kompiuterinį žaidimą, į bet kokią realią ar nerealią erdvę. Užuot žiūrėję į dvimatį ekraną, kuris yra tarsi langas į tą pasaulį, jame atsiduriame. Dairymasis virtualioje realybėje jau yra toks tikslus, taip gerai sekami galvos judesiai, kad žmogaus smegenys patiki, jog tai, ką mato, yra tikra“, – aiškina Domas Sabockis, žinomo startuolio „Dragdis“ vadovas ir virtualios realybės entuziastas, ką tik organizavęs renginį apie šios srities perspektyvas.

Nors tokių kompiuterinių simuliacijų kūrimas ir tobulinimas pirmiausia susijęs su kompiuteriniais žaidimais, kurie pagrįstai vadinami virtualios realybės varomąja jėga, potencialas yra kur kas platesnis. Manoma, kad tai paveiks pramogų pramonę, mūsų mokymąsi, darbą, bendravimą.

Virtuali realybė gali būti ir dirbtinai sukurtas pasaulis, ir nufilmuotas, leidžiantis vartotojui pasijusti taip, tarsi jis pats būtų tam tikroje vietoje. D.Sabockis primena, kad, tokių bandymų jau būta. Pavyzdžiui, dainininko Becko koncertas buvo nufilmuotas 360 laipsnių kampu filmuojančiomis vaizdo kameromis ir perteiktas gerbėjams.

„Galėjai jaustis tarsi stovėdamas ant scenos kartu su koncertuojančiais atlikėjais, dairytis į viską iš arti, o pasibaigus dainai pasisukęs į minią matydavai, kaip ji žiūri į tave ir ploja (juk ant scenos stovi muzikantai). Sako, net išrausti, nes kūnas, mūsų pasąmonė patiki, kad tai tikra. Kol kas dar nesuvokėme, koks svarbus dalykas, kad sugebame tai padaryti“, – pabrėžia D.Sabockis.

Tai turėtų stipriai paveikti ir kino pramonę. Pavyzdžiui, jau dabar galima parsisiųsti programą, leidžiančią žiūrovui pasijusti taip, tarsi norimą filmą žiūrėtum sėdėdamas kino teatre. Žinoma, tai labai paprastas virtualios realybės panaudojimo pavyzdys, toliau turėtų atsirasti ir tikri 3D filmai. Kol kas trimatėmis kino juostomis vadiname giluminius filmus.

Panašia kryptimi galėtų vystytis ir žiniasklaida, kurios perteikiamos naujienos taptų kur kas įtaigesnės.

Daug vilčių siejama su tokių galimybių panaudojimu mokymosi procese. Deja, dabartinės mokymosi priemonės neišnaudoja daug žmogiškųjų gebėjimų. Virtuali realybė, apimanti erdvę, judesį ir kita, tikriausiai padėtų pasiekti kur kas geresnių mokymosi rezultatų. Kam trečiokui skaityti apie dinozaurus vadovėlyje, jei jis galėtų juos išvysti virtualioje realybėje. Toks mokymosi būdas galėtų mokiniams padėti labiau įsitraukti į mokymosi procesą ir geriau įsisavinti žinias.

Tiesa, pasak naudotojų patyrimo ir vartotojo sąsajos dizainerio, konferencijos „Login 2015“ apie virtualią realybę pranešėjo Jono Lekevičiaus, nors jau esama šiam tikslui sukurtų prototipų, tačiau jie dažniausiai vis dar paviršutiniški ir per daug nesigilina į nagrinėjamą temą. Aišku, jau ir tai džiugina.

Fizinius mokslus „sudėti“ į virtualią erdvę palyginti paprasta, bet, J.Lekevičiaus manymu, didžiausias iššūkis virtualiai realybei edukacijoje kils sprendžiant klausimą, kaip pagerinti (ir ar iš viso tai įmanoma) kai kurių dalykų, pavyzdžiui, literatūros, mokymąsi.

Taip pat tai ne vienoje srityje padėtų sutaupyti. Paprastas pavyzdys: žmonės, mokydamiesi pilotuoti lėktuvus, didžiąją laiko dalį praleidžia treniruokliuose, be kurių mokymosi procesas neįsivaizduojamas. Vis dėlto tai labai brangiai kainuojantys prietaisai, kuriuos būtų galima pakeisti virtualia realybe. „Pridėsiu, kad „Microsoft“ bendradarbiauja ir su medicinos mokymosi priemones kuriančiomis įmonėmis. Esu įsitikinęs, kad čia didžiulis potencialas“, – tikina J.Lekevičius.

Kaip manoma, tai turėtų stipriai paveikti ir dirbo pobūdį kai kuriose srityse. Ypač tose, kuriose koncentruojamasi į trimačius objektus, tarkime, architektūros, dizaino, projektavimo ir kitose. Vis dėlto virtualios realybės „gimtinė“, stovinti tobulinimo avangarde, išlieka ir tikriausiai išliks kompiuterinių žaidimų pramonė. Žaidimai tebėra pati dažniausia virtualios ir praturtintos realybės panaudojimo erdvė. Ši sritis labai greitai keičiasi, nes žmonės nori vis naujų būdų žaisti, ir tai nuolat didina kokybės reikalavimus.

Iš esmės yra trys kryptys, kuriomis gali plėtotis ši sritis: kai virtualūs objektai įterpiami į realų pasaulį, kai visiškai patenkama į virtualią realybę ir kai virtualūs objektai projektuojami realioje aplinkoje. Pasak J.Lekevičiaus, reikėtų skirti praturtintą realybę (angl. „augmented reality“), kuri prideda papildomų dalykų, ir virtualią, į kurią visiškai pasineriama.

„Praturtinta realybė gali būti kažkas tokio paprasto, ką siūlė „Google Glass“ akiniai, tai yra kai nė nebandoma integruotis į aplink esančius daiktus, o tiesiog yra tam tikrą informaciją šiuos akinius nešiojančiajam pateikiantis ekranėlis. Taip pat yra tokios pažengusios praturtintos realybės technologijos, kaip korporacijos „Microsoft“ kuriami „HoloLens“. Jie turi integruotą kamerą, skenuoja trimatę erdvę, gali atpažinti objektus ir tuomet realybėje projektuoti iš tiesų neegzistuojančius dalykus, – pasakoja J.Lekevičius. – Kita kryptis jau yra tikroji virtuali realybė. Geriausias pavyzdys – „Oculus Rift“ akiniai, tačiau taip pat yra „Samsung“ kompanijos „Gear VR“, „Sony“ „Project Morpheus“ ir kiti. Užsidėjęs pastaruosius akinius nematysi nieko aplink ir pateksi į visiškai virtualią realybę, kurioje įmanomi neįmanomi dalykai ir erdvės.“

Nors abi kryptys skirtingos, nė viena neturėtų būti viršesnė, nes skirtingoms sritims geriau tinka skirtingi įrankiai. Tarkime, kompiuterinius žaidimus bus smagiau žaisti virtualioje realybėje, o kai kuriems kitiems užsiėmimams labiau tiktų praturtinta realybė, susiejanti realų pasaulį ir virtualius objektus.

Praturtintos ir virtualios realybės srityje galima tikėtis itin sparčios pažangos, nes pastaraisiais metais ji sulaukė didelio IT milžinių dėmesio. Tarkime, minėtas „Microsoft“ kompanijos „HoloLens“ projektas sulaukė didelio programuotojų bendruomenės entuziazmo, nes buvo pasirinktas gana netikėtas sprendimas. Daug kas prieš tai įsivaizdavo, kad apskritai vargiai įmanoma susieti virtualią ir realią erdvę projektuojant hologramas.

„Taip įmanoma sukurti programų ir jų vartotojų sąsajų, kurios yra natūralios. Pavyzdžiui, esu matęs sukurtą animavimo įrankį, kai, tarkime, susikuri žmogaus modelį, pažymi, kur yra kaulai ir lanksčios jų vietos, o tada savo rankomis šį modelį animuoji toje erdvėje. Tokių programų tikrai atsiras daug. Trimatėje erdvėje tikrai galėsime projektuoti namus, kurti naujus trimačius objektus, bus galima juos animuoti. Gal tai ir nevyks taip sklandžiai, kaip rodoma demonstraciniuose filmukuose, bet yra daug dalykų, kuriems tai būtų racionalus sprendimas“, – aiškina J.Lekevičius.

Net „Google Glass“ akiniams patyrus nesėkmę „Google“ ir toliau neatsisako dirbti šioje srityje. Tikėtina, kad „Google“ netolimoje ateityje grįš su nauja šių praturtintos realybės akinių versija, be to, dairomasi į dar revoliucingesnes inovacijas.

Nepagailėjusi 542 mln. dolerių, ši milžinė tapo viena pagrindinių investuotojų į technologijų startuolį „Magic Leap“, dirbantį su praturtinta realybe. Ši kompanija yra labai paslaptinga ir mažai ką atskleidžia apie tai, prie ko dirba. Vis dėlto atrodo, kad „Magic Leap“ daro kažką panašaus kaip ir „HoloLens“, kitaip tariant, kažką, kas susiję su holografiniu trimačių objektų projektavimu. Nors dabartinis jų prototipas tikriausiai panašus į „HoloLens“, manoma, kad „Magic Leap“ veikiausiai siekia sukurti tokią technologiją, kad žmogui nereikėtų užsidėti jokių prietaisų trimatėms hologramoms realybėje projektuoti. Jei šiai kompanijai pavyktų tai padaryti (o su 542 mln. dolerių galima daug ką nuveikti), tai taptų tikru perversmu.

Tuo domisi netgi didžiausias socialinis tinklas „Facebook“, nusipirkęs Palmerio Luckey įkurtą ir virtualios bei praturtintos realybės maniją grąžinusią „Oculus“ kompaniją. Ar tai yra ženklas, kad netrukus bendravimas socialiniuose tinklai gali keistis neatpažįstamai? J.Lekevičiaus manymu, nors yra tokia galimybė, kad „Facebook“ strategai „Oculus“ kompanija susidomėjo tik dėl to, kad mano, jog „Oculus“ yra perspektyvi žaidimų platforma, ir viskas, tikriausiai tai nebuvo vienintelė priežastis.

Atrodo, jis teisus. Per „Facebook“ San Fransiske surengtą konferenciją Mike’as Schroepferis, už technologinę plėtrą atsakingas „Facebook“ vadovas, pareiškė, kad šis socialinis tinklas žengia į virtualią realybę, siekdamas sukurti naujų bendravimo būdų, praturtinančių socialinę žmonių patirtį. Sakykime, buvo pateikta tokių pavyzdžių, kaip gimtadienio vakarėlis ar vaiko pirmasis važiavimas dviračiu, kuriais būtų pasidalijama feisbuke ir virtualios realybės įrankiais kitiems žmonėms būtų leidžiama tai patirti, tarsi jie patys būtų dalyvavę šiuose įvykiuose.

Be to, buvo pranešta, kad šios dvi kompanijos turi ambicijų apie milijardą žmonių suburti į virtualų pasaulį. Kadangi „Facebook“ socialinis tinklas yra pasiekęs tokį didžiulį mastą, jam yra atrištos rankos eksperimentuoti: nebūtų sudėtinga pastūmėti savo vartotojų į norimą pusę. Žinoma, dabartinė jo forma nėra patraukliai pritaikoma virtualiai realybei, tad jei ši avantiūra būtų sėkmingai plėtojama, galiausiai feisbukas taptų visiškai kitoks. Viena galimybių – perimti idėjų iš virtualaus „Second Life“ ar vadinamųjų daugelio žaidėjų interneto žaidimų pasaulių, kuriuose jo gyventojai (šiuo atveju tai būtų feisbuko vartotojai) sąveikautų vieni su kitais ir su supančia aplinka per susikurtus „avatarus“ (t.y. virtualius asmenis).

Antra vertus, iš visų sričių, kuriose ketinama plačiai taikyti virtualią realybę, žmonių bendravimas yra labiausiai dėl nesėkmės rizikuojanti sritis. Tai specifinė sritis, kuriai labai svarbūs dalykai, sunkiai perteikiami kompiuteriu (pavyzdžiui, veido mimika, kūno kalba, balso tembras), tad toks bendravimas gali ir netapti itin populiarus.

Kol kas praktiškai visos inovacijų priešakyje stovinčios kompanijos – iš JAV. Tiesa, tarptautinis elektronikos koncernas „Samsung“ iš Pietų Korėjos taip pat eksperimentuoja šioje srityje, dar yra Taivane įsikūrusi korporacija HTC. Kalbant apie „Samsung“ galima konstatuoti, kad šis koncernas mažai dirba prie revoliucinių virtualios ar praturtintos realybės sprendimų, o veikiau yra sekėjas. Pagrindinis dalykas, ką „Samsung“ yra nuveikęs šioje srityje, – tai „Gear VR“. Tai iš esmės veikia panašiai kaip „Oculus Rift“ akiniai, išskyrus tai, kad pastarieji turi integruotus pritaikytus ekranėlius, o „Gear VR“ kaip ekranėlį naudoja patį išmanųjį telefoną, panašiai kaip „Google“ sukurtas „Cardboard“.

„Tiesiog į tai įstatai išmanųjį telefoną, čia jau yra pritaikyti lęšiai, užsidedi ant galvos ir matai virtualią realybę. Visi elementai, leidę atsirasti aukštos kokybės virtualios realybės akiniams, egzistuoja mūsų telefonuose. Dėl to ir gali egzistuoti toks dalykas, kaip kartoninis „Cardboard“, kainuojantis tik 15 dolerių, kai praktiškai gauni viską kaip ir su daug kainuojančiais „Oculus Rift“ akiniais. Tai pats pigiausias būdas išbandyti, kas yra ta virtualioji realybė. Praktiškai tam tinka visi didesnius ekranus turintys išmanieji telefonai, tam jau yra sukurta daug programėlių“, – pasakoja J.Lekevičius.

Tie, kuriems atrodo, kad apie praturtintą ir virtualią realybę imta kalbėti visai neseniai, yra teisūs, nes sprogimas šioje srityje įvyko tik prieš kelerius metus. Jo pradžią galima sieti su minėta „Oculus“ kompanija ir jos įkūrėju P.Luckey.

Vis dėlto pabrėžtina, kad tai yra antras virtualiosios realybės bumas. Pirmasis buvo kilęs praėjusio amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje, tačiau, nors būta daug entuziazmo ir drąsių eksperimentų, tada dar neturėjome pakankamai ištobulintų technologijų, kad būtų sukurta tvari industrija.

„Pavyzdžiui, „Nintendo“ sukurtas „Virtual Boy“ tuo metu buvo vienas populiariausių dalykų. Jo ekranėlis buvo labai prastas, turėjo gal dvi spalvas ir viskas buvo vaizduojama linijomis, bet visi įsivaizdavo, kad vis tiek galima sukurti kažką, kas atrodytų kaip virtuali realybė. Tiesą sakant, ekranėlio kokybė buvo tokia prasta, kad net buvo patariama nusiimti šiuos akinius kas penkiolika minučių, antraip akys suges“, – prisimena J.Lekevičius.

Dabartinį susidomėjimą virtualia realybe lėmė keletas dalykų. Vienas pagrindinių – per šį laiką įvykusi technologinė pažanga. Labai svarbu, kad smarkiai pagerėjo ekranų kokybė. Kadangi jau turime itin didelės raiškos ekranus, integruojamus į mūsų mobiliuosius telefonus, vadinasi, jie yra gaminami didžiuliais kiekiais ir jų kaina yra nukritusi. Tokia susiklosčiusi situacija leido daug kam pradėti gaminti prototipus.

Technologijos jau leidžia apgauti save, kad tai, ką matai virtualioje realybėje, yra tikra. Tam reikėjo pasiekti aukštą kokybę – itin greitai atnaujinamą vaizdą, kokybišką grafiką, tinkamą optiką ir kita. Nors ištobulėję ekranėlių komponentai buvo pagrindinė priežastis, tačiau prie to prisidėjo daug dalykų, pavyzdžiui, išplitę judesio sekimo akcelerometrai. Vėlgi tai yra dažnas komponentas, integruojamas į mobiliuosius telefonus, leidžiantis juos įterpti į kitas technologijas. Tarkime, šiuo metu labai lengva nustatyti, kur žmogus žiūri.

Pasirodysiantis galutiniam vartotojui skirtas „Oculus“ virtualios realybės produktas yra pirmas žingsnis į platesnį naudojimą, bet kokiu mastu tai išplis, pasakyti sudėtinga. D.Sabockio manymu, čia reikia atsižvelgti į du dalykus: pirma, tai niekada netaps tokiu portabiliu daiktu kaip mobilieji telefonai, tad jų automatiškai nebus daugiau nei pastarųjų, be to, tai palyginti brangiai kainuoja, nes reikalinga galinga technika. „Virtualios realybės prietaisai anksčiau ar vėliau galėtų paplisti kaip, tarkime, televizoriai. Savo paplitimu jie veikiausiai nepralenks mobiliųjų telefonų skaičiaus, bet įspūdžiu ir poveikiu tai turėtų būti svarbesnis dalykas“, – svarsto virtualios realybės entuziastas.

Svarbiausia, kad tai leis susikurti tam tikrai ekosistemai, suteiks galimybę su virtualia realybe eksperimentuoti kitiems rinkos dalyviams ir prasidės natūrali šios pramonės plėtra.

O ar kas nors panašaus daroma Lietuvoje? Vienas su virtualia realybe dirbančių lietuviškų startuolių yra „Setfaultas“. Tarp jo įgyvendinamų projektų yra išmaniojo žiedo, kurio viena iš panaudojimo paskirčių yra virtualios realybės valdymas, kūrimas. „Išmanusis žiedas gali atpažinti rankų gestus, judesius, o tai yra patogus valdymo įrankis virtualioje realybėje. Paprasčiausiai darote kažkokius rankų judesius ir jie yra fiksuojami. Tai kur kas patogiau, nei valdyti kompiuterio pele ar klaviatūra, atsiranda daugiau galimybių tiesiogiai valdyti dalykus“, – dėsto vienas šio startuolio kūrėjų Darius Lapūnas.

Pasak jo, Lietuvoje netenka daug girdėti apie įgyvendinimus šios srities projektus. Pagrindinė priežastis žemiška – darbui su virtualia realybe reikia gana didelio kapitalo.

Apskritai galima konstatuoti, kad šiek tiek atsiliekame, tačiau tai visam pasauliui naujas dalykas – praktiškai tik dabar imama kurti praturtintą ir virtualią realybe, taigi beveik niekas neturėjo galimybės startuoti anksčiau ir išsiveržti į priekį. Be to, Lietuvos padėtis tampa vis palankesnė, nes čia atsikelia vis daugiau žaidimų kūrėjų kompanijų, stiprinančių Lietuvos žaidimų pramonę.

Vaiva Sapetkaitė

 

 

 

Vadybos klaidos. Net ir didžiausios kompanijos, turinčios milijonus klientų, aukšto lygio rinkodaros specialistų ir ilgametės patirties, priima neteisingų sprendimų: tai gali būti prastai pasirinkta vadovybė, nevykusi komunikacija su klientais. Tačiau bene skaudžiausias smūgis tarptautinio lygio įmonei, kuriančiai produktus, – visuomenės nepamėgtas įrenginys.

„Google Glass“ akiniai netruks tapti vadovėliniu pavyzdžiu, kaip viena didžiausių internetinių technologijų (IT) kompanijų apsižioplino viso pasaulio akivaizdoje. Tačiau tokio masto akibrokštų technologijų rinkos istorijoje – ne vienas: tai pirmieji MP3 grotuvai, „Segway“, „Microsoft HoloLens“, „Amazon Fire Phone“ ir kiti.

„Google Glass“, išleisti 2013 m., buvo parduodami kaip išmanusis optinis įrenginys, dedamas ant galvos: kūrėjai tikėjosi, kad akiniai atliks telefono funkcijas, veiks kaip laisvųjų rankų įranga ir vykdys žodines vartotojo komandas. Aistras dėl „Google Glass“ pakurstė ir apsukri rinkodara: už 1500 dolerių buvo siūloma įsigyti ribotą skaičių įrenginių vos vieną dieną – balandžio 15-ąją. Tada kitų metų gegužės viduryje už tokią pačią kainą susidomėjusieji galėjo vėl apsirūpinti išmaniaisiais akiniais.

Pirmoji data buvo jaukas naiviems, reklamai neatspariems klientams. Sužadintas įgeidis turėti produktą, kurį galima įsigyti vos vieną dieną, suveikia geriau nei nuolaida. Kompanija pasirinko gana agresyvią rinkodarą, tačiau tapusi labiau prieinama rinkai prekė nebuvo šluojama, o tie, kurie paklojo pusantro tūkstančio dolerių, spjaudėsi dėl nevykusio pirkinio. Kompanija prisivirė košės, tačiau bent jau iš dalies prisiėmė kaltę – susigėdusi nutraukė įrenginių pardavimą, bet įsipareigojo jį tobulinti.

Prieš dvejus su puse metų Sergejus Brinas pristatė „Google Glass“ kartu su grupe parašiutininkų, kurie iššoko iš dirižablio virš San Fransisko, užsidėję šiuos akinius. Tačiau „Google“ atstovas tuomet net negalėjo pagalvoti, kad šis šuolis reikš kritimą į prarają ir ilgai netylančias pašaipas. Veikiausiai jų neatlaikė ir „Google Glass“ kūrėjas Babakas Parvizas, vėliau tapęs „Amazon“ viceprezidentu. Kaip pagrindinę įrenginio nesėkmę daugelis ekspertų įvardija kompanijos skubėjimą – ji išleido į viešumą ankstyvąjį „beta“ versijos produktą, to aiškiai neakcentuodama savo gerbėjams. Korporacija sužaidė žinomumu ir vardu, todėl leido sau pardavinėti dar tik išbandomus ir tobulinamus įrenginius.

Dėl keistos šio mini kompiuterio išvaizdos kūrėsi netikros įmonės, kurios siūlė įrenginio „antrininkus“, trumpai tariant, sulaukta didelės bangos pašaipų. Akinių rėmelis su priešais dešinę akį montuojamu ekranėliu – išties gana keistas dizaino sprendimas. Daugelis žmonių „Google Glass“ entuziastus praminė kiborgais ar kiklopais. Tačiau kiti randa argumentų kompanijai pateisinti, esą kam išsyk pasiseka padaryti revoliuciją technologijų rinkoje. Esą tai buvo ne itin sklandus bandymas, iš kurio korporacija pasimokys ir sės prie kitų darbų.

Beje, ji taip ir daro – dabar užsiminta apie išmaniuosius kontaktinius lęšius, kurie padėtų žmonėms, sergantiems cukriniu diabetu, stebėti gliukozės kiekį savo kraujyje.

Šiek tiek žemiškesnis sprendimas gali išeiti į naudą. Tačiau tai, kad kompanija paskubėjo, galima vertinti ir kaip norą užsitikrinti vietą po saule. Patentai galioja 20 metų ir yra svarbūs konkurenciniai ginklai versle. „Google“ užsitikrino sau vieną įrenginį, kurį galės plėtoti kelis dešimtmečius, kol kitos kompanijos dar tik kuria virtualios realybės akinius.

Šiais didesniais, šalmus primenančiais akiniais susidomėjo ir automobilių gamintojai. Virtuali realybė (VR) iki šiol sieta tik su interaktyviais žaidimais, tačiau automobilių gamintojai neseniai Niujorko automobilių parodoje rėžė, kad išmaniosios technologijos leis visuomenei priartėti prie aštresnių vairavimo pojūčių ir net atliks edukacinę, prevencinę funkciją. „Toyota“ ir „Chrysler“ atstovai integravo „Oculus Rift“ įrangą į įmantrių įrenginių pristatymo šou, demonstruodami, kaip jiems pavyko sujungti informacinį turinį su pramogomis.

„Toyota Distracted Driving Simulator“ leis vartotojams pasijusti taip, lyg jie sėdėtų prie realaus „Corolla LE ECO“ vairo: automobilis yra prijungtas prie „Oculus Rift“ akinių, automobilio vairo ir ausinių. Kai įjungiama programa, sėdite lyg virtualiame automobilyje ir riedate miesto gatvėmis. Jūsų VR patirtis praturtinama virtualiais keleiviais – vienas sėdi už nugaros, kitas šalia ir be paliovos tauškia, komentuoja jūsų vairavimą, ragina perskaityti telefone žinutę nuo draugo. Jums teks saugiai vairuoti transporto priemonę, nepaisant aplinkinio triukšmo.

Visa VR technologija, kurią pristato automobilių gamintojai, iš tiesų parodo, kokia pavojinga situacija susiklosto, jei vairuotojas būna išsiblaškęs. Be to, atliekama ir prevencinė funkcija – kūrybiškai atskleidžiama, kaip neatidumas vairuojant gali padaryti žalos. O kokios žalos prisidarė „Google“, kai dužo išmaniųjų akinių stiklai?

Vienas korporacijos padalinio „Google X“ atstovų Astro Telleris, prisidėjęs prie „Google Glass“ kūrimo, pripažino, kad kompanija labai daug, gal net per daug dėmesio skyrė naujo produkto pristatymui ir reklamavimui. A.Telleris prisiėmė atsakomybę, kad kompanija nebuvo pakankamai konkreti ir klientų neįspėjo, jog tai tėra būsimų išmaniųjų akinių, kurių versiją „Google“ tuo metu bandė, prototipas. Taigi pritrūko išorinės komunikacijos, o tai vėliau atsiliepė didele negatyvumo banga.

Bene vienintelė į naudą išėjusi milžiniška „Google Glass“ pamoka – kompanija nuo šiol atidžiau į rinką paleis naujus produktus. Pavyzdžiui, ji kuria bepiločius automobilius, kurie šiuo metu išbandomi Kalifornijos gatvėse, ir tik po sėkmingų bandymų kalbės apie atėjimą į bepiločių automobilių rinką. Tačiau atrodo, jog  „Google“ demonstruoja, kad yra visai kitokia kompanija – toliaregiška ir nesižvalganti į kitas aukštųjų technologijų tendencijas.

Visi sutinka, kad „Google“ su išmaniaisiais akiniais paskubėjo. Ji ne tik drįso brangiai pardavinėti mažai funkcionuojantį, dar tik išbandomą įrenginį, bet ir neatliko namų darbų. Tarkim, „Apple“, pristatydama naujos kartos įrenginį arba naują modelį, visuomet pabrėžia, kokią problemą jis sprendžia ar spragą užpildo. „Google Glass“ atveju to nebuvo. Didžiulė kompanija nesugebėjo racionaliai išdėstyti, kuo jų išmanieji akiniai ypatingi, ir apibrėžti, tarkim, trijų pagrindinių jų funkcijų. Tačiau analitikai neatmeta galimybės, kad „Google Glass“ gali grįžti su trenksmu, patobulinus įrenginį ir atlikus kalną namų darbų: reikės ne tik profesionaliai parengti rinkodaros kampaniją, įdarbinant rėmėjus ir žiniasklaidą, bet ir apsibrėžti naujo produkto pranašumą rinkoje.

Tiesa, šiemet jau būta šiokių tokių proveržių, bet ne tiek iš pačios „Google“, kiek iš kitų įmonių. Pavyzdžiui, žymiųjų „Ray Ban“ akinių gamintoja „Luxottica“ užsiminė apie dvi naujas „Google Glass“ versijas, taip pat žada ir trečią. Tačiau Italijos firma gana mįslinga ir į detales nesileidžia. O štai vienas judriausių Europos – Šipholio oro uostas Amsterdame išbando „Google“ akinius. Išmaniuosius akinius oro uosto pareigūnai naudoja kaip laisvųjų rankų įrangą, nurodydami vartus ir lėktuvo informaciją. Akiniai taip pat naudojami tikrinant keliautojus, pereinančius terminalą, siekiant geriau analizuoti klientų keliones. Tai dar vienas įrodymas, kad „Google Glass“ yra kaip „Segway“ riedis; technologija nėra skirta masinei rinkai, bet gali užimti nišą pramonės ir paslaugų srityse.

„Segway“ riedis yra Deano Kameno išrasta dviratė, savarankiškai balansuojanti transporto priemonė, varoma elektros baterija. Riedžiai buvo pradėti eksploatuoti 2001 m., apsupti puraus reklamos debesies. Tačiau ši naujovė nesugebėjo pelnyti didelio rinkos pripažinimo, todėl dabar tik pavieniai smalsuoliai retkarčiais susivilioja pasivažinėti riedžiu. Tokių entuziastų galima išvysti ir Lietuvoje, tiesa, dažniausiai tai būna turistai iš užsienio.

Kompanija „Segway“ turėjo milžinišką finansavimą ir išteklių, spaudos ir televizijos poveikis buvo stulbinantis, bet jai nepavyko – projektas visiškai žlugo. Pirmiausia dėl to, kad buvo per dideli lūkesčiai. Riedžiai buvo apibūdinami kaip transporto ateitis: ši naujovė turėjo prilygti kompiuteriams ar internetui ir įsirašyti į istoriją. Tačiau patirtis sako, kad dabar šis išradimas tegali patekti į gėdos lentą. Didžiulė reklama buvo nepasverta – užsakovai tai turėjo suvokti ir prislopinti savo entuziazmą.

Antra, kompanija sukūrė produktą, bet nepasiūlė sprendimų. Kur riedį galima pastatyti? Kaip įkrauti? Ar juo važiuoti keliais, ar šaligatviais? Į šiuos esminius infrastruktūros klausimus būsimiems klientams nebuvo atsakyta. Be to, aiškiai nebuvo apibrėžta tikslinė rinka. Tai buvo patraukli naujovė, bet nebuvo įtikinamo poreikio, kodėl privalu ją nusipirkti.

Galiausiai dar viena priežastis, kodėl riedžio era žlugo neprasidėjusi, – tai buvo labiau išradimas nei naujovė. Riedis buvo užpatentuotas ir saugomas paslaptyje iki pat pagaminimo. Vartotojų atsiliepimų ar atgalinio ryšio jį kuriant nebuvo, tačiau jo išradėjai drįso stebėtis, kad pristačius riedį žmonės kritikavo arba net išjuokė jo dizainą. Galų gale, pažeidę tam tikras nerašytas pagarbos vartotojams ir jų sudominimo taisykles, gamintojai susidūrė su reglamentavimo pažeidimais ir draudimais. Riedžiai buvo uždrausti daugelyje šalių, nes jų matmenys neatitiko standartinių daugelio šalių šaligatvių ir kelių. Revoliucijos riedžiai nesukėlė, nes tebuvo technologijų burbulas, kurį rinka lengvai susprogdino.

O korporacija „Microsoft“ jau seniai garsėja savo karštakošiškumu ir dažnai nevykusiais sprendimais. Vien ko verta sumaištis ir paniekos lavina dėl „Vista“ operacinės sistemos (OS). Dar normaliai dienos šviesos neišvydęs „Google Glass“ primenantis „Microsoft“ produktas „HoloLens“ spėjo patekti tarp labiausiai nevykusių pastarųjų metų įrenginių.

„Windows 10“ OS turėtų būti „Windows Holographic“, suteikianti vartotojui galimybę matyti „papildytąją realybę“ su išmaniaisiais akiniais „HoloLens“. Tai belaidis įrenginys su įmontuotu „Windows 10“ kompiuteriu, kuris naudoja pažangius daviklius, ant galvos montuojamą raiškųjį 3D optinį ekraną ir erdviniu garsu papildytas realybės programas. Vartotojas valdo programas žvilgsniu, balsu ir gestais. Su „HoloLens“ galima žaisti virtualius žaidimus ar pasijusti lyg Marso atmosferoje, inovatyviau bendrauti su draugais virtualioje erdvėje. Šis įrenginys turėtų būti išradingesnis už „Google Glass“ ir, pavyzdžiui, daugelio žaidimų aistruolių pamėgtus virtualios realybės šalmus „Oculus Rift“. „HoloLens“ nuo abiejų technologijų skiriasi, ir tai jau geras požymis. Jis yra skaidrus, priešingai nei „Oculus Rift“ gaminiai, bet pažangesnis nei išmanieji „Google“ akiniai. Kol kas analitikai dvejoja, kad artimiausiu metu „HoloLens“ bus komerciškai sėkmingas ir apskritai pasieks plačiąją rinką. Kai kurie įžvelgia, kad šis įrenginys gali būti naudingas darbuotojams, kurie žavisi naujovėmis, – jis palengvintų bendradarbiavimą ir leistų efektyviau dalytis brėžiniais, modeliuoti darbo eigą.

„Forrester“ analitikas Jamesas McQuivey mano, kad holografinė technologija gali turėti įtakos įvairioms pramonės šakoms. Pavyzdžiui, mažmenininkai galėtų lengvai naudotis sistema kaip virtualiu juodraščiu. Kelionėse „HoloLens“ gali praversti kaip pramogų įrenginys, o namuose – kaip erdvės tobulinimo pagalbininkas. Tačiau pripažįstama, kad realioji rinka bus palyginti siaura – inovacijų verslas, o ne plačioji vartotojų rinka. Tiems, kurie žaidžia žaidimus, šis įrenginys bus per rimtas, o tie, kurie iš žaidimų jau išaugo, bet nedirba pakankamai prabangioje įmonėje, neturės progos šio įrenginio išbandyti.

Tačiau su „Vista“ ir „HoloLens“ „Microsoft“ keistenybės nesibaigia. Erškėčiais dėl neįgyvendintų lūkesčių vainikuota ir plati produktų bei paslaugų linija „Zune“. „Zune“ kategoriją sudarė nešiojamieji muzikos grotuvai ir kita garso technika, taip pat muzikos prenumeratos paslauga „Zune Music Pass“. Įrenginiai buvo pradėti platinti 2006 m., pardavimas nutrauktas 2011-aisiais, po metų – ir muzikos paslaugų serveris. Vietoj to „Microsoft“ pradėjo platinti savo skaitmeninės medijos turinį ir paslaugas „Xbox Music“ bei „Xbox Video“ prekių ženklams, įskaitant „Windows 8“ kompiuterius ir planšetes, „Xbox 360“ žaidimų konsoles ir „Windows Phone“ išmaniuosius telefonus. Surinkus naršyklėje ~zune.net~ domenas nukreipia tiesiai į „Xbox“ tinklalapį, tačiau programinė įranga vis dar turi „Zune“ prekės ženklą.

Viskas skamba lyg ir gerai, bet esmė ta, kad „Microsoft“ muzikos grotuvai nesugebėjo varžytis su dabar jau legendiniais „iPod“ grotuvais. Buvęs „Zune“ padalinio vadovas Robbie Bachas gerokai po produktų panaikinimo ir jo išėjimo iš kompanijos pripažino daugelio didelių korporacijų klaidą: jos nesukuria tokio produkto ar paslaugos, kuri priverstų atsisakyti konkurentų įrenginių ir vartotojai pirktų būtent jų įrenginius. „Nešiojamųjų muzikos įrenginių rinka dabar nebeegzistuoja ir ji buvo pradėjusi blėsti, kai pradėjome gaminti „Zune“. Mes, kalbant sąžiningai, tiesiog nebuvome pakankamai drąsūs, tik vijomės „Apple“ su savo produktu, kuris iš tikrųjų nebuvo blogas, tačiau prastesnis“, – žurnalistams 2012 m. prisipažino buvęs korporacijos darbuotojas.

Vis dėlto ne tik pats produktas ir jo pristatymo laikas buvo netinkami: R.Bachas mano, kad skylėta buvo pradinė rinkodara, nes vartotojai nesuvokė, kam reikalinga alternatyva „Apple“ įrenginiui. Tuo metu, iš šalies stebėdamas nepavykusį produktą ir paslaugą, kūrėjas teigė, kad jei jam būtų suteiktas antras šansas, kurtų tik muzikos prenumeratos paslaugą. Ir, atrodo, jam visai sektųsi: šiuo metu ypač populiarėja „Spotify“, o atlikėjas Jay Z įkūrė savo paslaugą „Tidal“, kuri tapo „Apple Beats Music“ platformos konkurente.

Dar viena didelė kompanija, kuri specializuojasi elektroninės prekybos srityje, irgi apdegė stengdamasi įšokti į kitą rinką. „Amazon“, dabar išbandanti naujovę – dronus, kurie pristatytų lengvus siuntinius, 2014 m. bandė įsiveržti į telefonų rinką, bet pakako vos kelių mėnesių, kad kompanija įsitikintų: padarė klaidą. Vartotojai nebuvo sužavėti „Amazon Fire Phone“ telefonu, ir iš elektroninės komercijos milžinės lūkesčių liko pelenai. Kompanija patyrė ne tik kritikos bangą (išbandžiusieji telefoną vadino jį „neįsimenančiu“ ir „vidutinišku“): biržose smuko akcijų vertė, o prietaiso kaina nuo padorių 200 dolerių krito iki juoką keliančių 99 centų praėjus vos vienam mėnesiui nuo audringo pristatymo.

„Amazon“ tikėjosi ne tik įkišti trigrašį į telefonų rinką, kur karaliauja „Apple“, „Samsung“ ir „Google“, – ji taip pat vylėsi, kad „Fire Phone“ nukreips mobiliuosius pirkėjus į „Amazon“ internetinę parduotuvę, kur šie lengviau ras ir pirks prekes, bet viskas tapo šnipštu.

„RBC Capital Markets“ generalinis direktorius ir analitikas Markas Mahaney tvirtina, kad kompanija net ir negalėjo tikėtis sėkmės telefonų rinkoje, nes padarė daug klaidų. Pirmiausia jų įrenginys nebuvo niekuo ypatingas: tai buvo „adekvatus“ prietaisas su panašiomis į kitų rinkos dalyvių produktų savybėmis – ekranas, kamera, atmintis buvo standartiniai ir nekėlė nuostabos. Vienintelis „Fire Phone“ išskirtinumo blyksnis – trimatis grafikos efektas „Firefly“ sistemoje, kuris tuo metu leido pirkėjams lengvai naršyti tarp 100 mln. skirtingų produktų ir nusipirkti juos internete, pageidautina, „Amazon“. Tačiau to tikrai nepakako „Android“ ir „iOS“ įrenginių prisotintoje rinkoje.

„Fire Phone“ pasirodė rinkoje praėjus septyneriems metams po pirmojo „iOS“ ir šešeriems – po pirmojo „Android“ įrenginio. Naujam išmaniajam telefonui neabejotinai reikėjo techninio ir programinio lūžio. Tai jau tapo istorija, o telefonai – iš viso už 170 mln. dolerių – buvo nurašyti kaip nevykęs sprendimas. Tačiau „Fire Phone“ sudegė savo paties ugnyje ne tik dėl perpildytos rinkos ir neoriginalumo. Jei telefonas būtų buvęs „biudžetinis“, tai yra tikrai pigus, veikiausiai nebūtų reikėję išmesti į šiukšlyną tiek milijonų vienetų.

Dar kita nesėkmės priežastis, kurią nurodo analitikai, yra mažas programėlių pasirinkimas: „Amazon“ jų galėjo pasiūlyti vos 240 tūkst. o štai „Google Play Store“ tuo metu – milijoną. Priminimas: nepamiršti šūkio „duonos ir žaidimų“ – tai klientų varomoji jėga, seniai išbandyta ir amžių patikrinta tiesa.

Kokias išvadas turėtų padaryti naujų įrenginių kūrėjai ir netgi didžiosios kompanijos ir kas išties turėtų prisiimti atsakomybę už masinę produktų nesėkmę? Daugelis linkę kaltę suversti generaliniams direktoriams arba padalinių, kuriančių įrenginį, vadovams. Dėl „Fire Phone“ fiasko esą turėtų raudonuoti „Amazon“ lyderis Jeffas Bezosas, o dėl „Google Glass“ patekimo į prarają – vienas korporacijos įkūrėjų ir lyderių S.Brinas.

Vadovai iš dalies turi prisiimti kaltę ir išsrėbti privirtą košę, bet tai ir žemesnio rango kompanijos atstovų kaltė – jie turėjo įtikinamiau prabilti savo darbdaviams apie galbūt nevykusį produktą ir pateikti siūlymų, kaip padaryti geriau.

Labai daug duoda patirtis, ne tik išorinė, bet ir vidinė komunikacija. Kompanijos turi turėti ne tik lūkesčių, ambicijų, bet ir sprendimų pagrindą. Pavyzdžiui, pirmieji MP3 grotuvai buvo siaubingi, bet „Apple“ sugebėjo iš pirmo karto pataikyti su savo „iPod“ – tai lėmė ir susikalbėjimas kompanijoje, ir išorinė komunikacija: kūrėjai domėjosi, ko tikisi vartotojai. Pirmasis pasaulyje nešiojamasis MP3 grotuvas buvo sukurtas 1998 m. „Saehan Information Systems“, įrenginys vadinosi „MPMan“, jo buvo parduota apie 50 tūkst: 15 tūkst. įsigijo vietiniai pietų korėjiečiai, o likusieji buvo eksportuoti į užsienį, taip pat ir į JAV.

Tada į naujos eros traukinį pabandė įšokti dar keletas kompanijų. Vokiečių startuolis „Pontis Electronics“ dar 1995 m. sukūrė grotuvo prototipą, bet masinė jo gamyba pradėta 1999 m. Nepaisant to, kad jų produktas buvo vertinamas ir perkamas, įmonė patyrė finansinių sunkumų ir netrukus buvo parduota.

Iki „iPod“ pasirodymo „Diamond Multimedia“, „HanGo Electronics“, „I2Go“ ir kitos įmonės bandė pateisinti vartotojų lūkesčius ir suteikti galimybę klausytis muzikos bėgiojant, vaikščiojant ar važiuojant viešuoju transportu. O „Apple“ su savo „iPod“ neprašovė pro šalį ir išsyk gavo dozę visuomenės dėmesio, nes produkto pristatymui tinkamai pasirengė. Jų muzikos grotuvas išsyk pradėjo dominuoti rinkoje, išstumdamas laikinus varžovus.

Pirmiausia kompanijai pasisekė, nes ji turėjo planą ir nenukrypo nuo jo, antra, pačiame „iPod“ grotuve buvo integruota programinė įranga, ko nesugebėjo padaryti konkurentai. Be to, daugelį vartotojų papirko „Apple“ gerai apgalvotas paprastas ir funkcionalus dizainas: keli mygtukai ir liečiamasis apvalus meniu buvo tai, ko norėjo šiuolaikiniai vartotojai.

Apibendrinant galima sakyti, kad „Apple“ „sukramtė“ viską, ką darė kitos įmonės, kurdamos grotuvą, ir pateikė bendrą geriausią variantą, bet nepakišinėjo vartotojams tarpinių ar nebaigtų produktų. Gamintojai išlaukė savo laiko ir sukėlė revoliuciją technologijų rinkoje.

Kompanijoms sukurti pasisekusius dalykus – pergalė, kurią lemta ne tik įdirbis, bet ir rinkodaros gudrybės bei ilgalaikiai stebėjimai. Tačiau išleisti į rinką graibstomą produktą lengviau, nei mokytis iš savo ar konkurentų nesėkmių. Daugelis iš aukšto žiūri į varžovų nesėkmes ir yra linkę jas labiau pašiepti, nei iš jų mokytis. Kompanijos nori išlaikyti individualumą, bet kartu diegti naujoves ir pataikauti vartotojams – tai nelengvas uždavinys, todėl daugelis klumpa ir ilgam užsitarnauja pašaipas.

Ko pasaulio užkariautojai galėtų pasimokyti iš didžiųjų IT kompanijų fiasko? Realistiškai vertinti savo produktus, juos kurdamos neatsisakyti konsultuotis su būsimais pirkėjais, negailėti pinigų gerai rinkodaros kampanijai. Galų gale verta atsakyti sau į klausimą, kokią problemą produktas sprendžia arba kuo jis pranašesnis už dabar esantį rinkoje. Jei vienas kompanijos padalinys geba sukurti naują, tobulesnį už dabar esantį įrenginį, tada kitas turėtų gebėti pasirūpinti deramu jo pristatymu. Darna bei vidinė komunikacija kompanijoje ar mažesnėje įmonėje – seniai atrastas raktas į triumfą.

Pripažinimas – kiekvienam malonus dalykas, bet iki to reikia perprasti rinkos džiunglių dėsnius.

Deimantė Daugintytė