Neseniai praėjusių Kalėdų geidžiamiausių dovanų sąraše pirmavo išmanieji telefonai, planšetiniai ir nešiojamieji kompiuteriai. Nieko stebėtino – įrenginiai, palengvinantys gyvenimą, yra jau ne mados reikalas, o kasdienybė. Nors atrodo, kad šiais laikais naršymas internete prieinamas visiems, yra žmonių, kurie šia XXI amžiaus galimybe pasinaudoti gali gerokai rečiau. Vieni tokių – SOS vaikų kaime globojami vaikai.

Kompanijos „Samsung“ Vilniaus SOS vaikų kaime atliktas tyrimas atskleidė, kad vyriausi šios organizacijos auklėtiniai, 16–19 metų jaunuoliai, kompiuteriu naudojasi vos kelis kartus per savaitę, ir tik kas trečias – kiekvieną dieną. Savo elektroninį paštą 35 procentai respondentų tikrina rečiau nei vieną kartą per mėnesį. Mažiau nei 2 valandas prie kompiuterio praleidžiantys jaunuoliai daugelį tėvų greičiausiai nudžiugintų, tačiau šiuo atveju tokie rezultatai parodo SOS vaikų kaimo auklėtinių realybę – dažniau naudotis kompiuteriais šie jaunuoliai paprasčiausiai neturi galimybių.

SOS vaikų kaime ar kitoje ugdymo įstaigoje esančiais kompiuteriais jaunuoliai gali naudotis tik ribotą laiką. Krepšyje ar kišenėje esančių skaitmeninių įrenginių „topą“ sudaro mobilieji telefonai (43 proc.), išmanieji telefonai (29 proc.) ir MP3 grotuvai (21 proc.). Planšetėmis yra naudojęsi pusė apklaustųjų, likę  respondentai šio įrenginio apskritai nėra išbandę.

Pusę mokslams skirto laiko internete jaunuoliai skiria bendravimui su pedagogais, o 40 procentų – naršymui socialiniuose tinkluose. Populiariausia veikla – įvairių užduočių atlikimas, fotografijų ir kitokių iliustracijų siuntimas, taip pat muzikos paieška ir atsisiuntimas.

Tarp 14–15 metų auklėtinių SOS vaikų kaime dominuoja merginos. Visos jos nurodė namuose ar mokymo įstaigoje turinčios kompiuterius su interneto prieiga, tačiau kasdien jais naudojasi tik 57 procentai apklaustųjų. Beveik pusė (43 proc.) merginų iki šiol nebuvo išbandžiusios planšetinio kompiuterio.

Jaunesnio amžiaus vaikų asmeninių „technologinių stebuklų“ sąraše vyrauja įprastesni įrenginiai. Mobiliuosius telefonus turi 33 proc., MP3 grotuvus – 22 proc., išmaniuosius telefonus – 11 proc. apklaustųjų. Verta paminėti, kad šio amžiaus merginos labiausiai linkusios dalytis fotografijomis – į internetą nuotraukas kelia net 58 proc., muziką viešina – 42 proc. Mokymosi reikmėms internetu, dažniausiai el. paštu, susisiekiama su pedagogais, taip pat naršoma socialiniuose tinkluose.

Kol kas mažiausiai galimybių turi patys jauniausi, 10–13 metų, SOS vaikų kaimo auklėtiniai. 25 proc. šio amžiaus vaikų nurodė, kad kompiuteriu naudojasi mažiau nei 1 kartą per savaitę. Kasdien juo gali naudotis 40 proc. apklaustųjų. Namuose kompiuterį turi 59 proc., mokykloje – 41 proc. apklaustųjų. Mobilusis telefonas yra kas antro vaiko kišenėje, o išmaniuosius telefonus teigia turintys 11 proc. respondentų. Kaip ir galima tikėtis, savo telefonuose ar kompiuteriuose paaugliai bene labiausiai mėgsta žaisti žaidimus ir būtent žaidimai gerokai lenkia kitas technologijų panaudojimo galimybes.

Remiantis apklausos rezultatais galima teigti, kad ir patys jauniausi moka naudotis išmaniaisiais įrenginiais, tačiau ribotas technologijų prieinamumas sąlygoja nepakankamą žinių kiekį. Ir nors Lietuva gali didžiuotis bene didžiausia interneto sparta, tačiau dėl lėšų trūkumo ne kiekviena mokykla turi klasę su šiuolaikinėmis technologijomis.

„Tyrimo rezultatai atskleidė opią problemą – dėl išteklių trūkumo, technologijos naudojamos retai ir daugiausiai – pramogoms. „Samsung“ remiasi nuostata, jog technologijos yra įrankis, kuris gali ir turi būti naudojamas ugdymo procese, stiprinant kūrybiškumą bei mokymosi efektyvumą. Jau ne pirmus metus prisidedame prie SOS vaikų kaimo auklėtinių gerovės, todėl norime užpildyti spragą, susijusią su technologinių įgūdžių ir kompiuterinio raštingumo lavinimu. Šiais metais planuojame projektą, kurie prisidės prie vaikų gebėjimų ugdymo ir skatins kūrybinę saviraišką. Projektas dar rengiamas, detalesnę informaciją atskleisime artimiausiu metu. Tikime, kad šiuolaikinės technologijos padės įgyvendinti vaikų idėjas ir tokiu būdu padrąsins organizacijos auklėtinius aktyviau siekti užsibrėžtų tikslų bei tobulėti,“ – teigė „Samsung“ vadovas Lietuvoje Simonas Skupas.

Didesnė dalis Lietuvos mokslininkų į verslą žiūri kaip į kažką labai tolima. Bet Kauno technologijos universiteto docentas dr. Darius Gailius – ne toks: jis įsitikinęs, kad valstybei maksimalią naudą duoda mokslo ir verslo bendradarbiavimas.

Prieš dešimtmetį tuomet 33-ejų metų mokslininkas Darius Gailius į Lietuvos istoriją įėjo kaip jauniausias Lietuvos mokslo premijos laureatas. O mokslo premiją tada kartu su KTU Elektroninių ir matavimo sistemų katedros profesoriumi habil. dr. Stasiu V.Augučiu jis pelnė už naujų matavimo ir diagnostikos technologijų tyrimą bei plėtrą.
Mokslininkų atlikti matavimai apėmė daugelį sričių – elektroniką, mechatroniką, fiziką, o didžioji dalis atliktų jų tyrimų (80 proc.) baigėsi prototipo sukūrimu, kas galiausiai reiškė, kad daugelis mokslinių bendradarbių tyrimų buvo pripažinti išradimais.
Prabėgus dešimtmečiui mokslininkas toliau kryptingai tęsia akademinę veiklą, savo tyrimais ir gebėjimu suburti bendraminčių komandą maloniai stebindamas universiteto bendruomenę, tačiau nuošalyje nelieka ir jo praktiniai darbai.
Tarkime, pernai KTU Telekomunikacijų ir elektronikos fakulteto profesorius mokslo ir verslo bendruomenę nustebino net keliais dėmesio vertais savo ir kolegų KTU mokslininkų kurtais projektais: įmonės „Art21“ užsakymu buvo sukurta produktų šviežumą pagal kvapą gebanti nustatyti elektroninė nosis (rinkoje įvertinta 145 eurais), taip pat palydovas „LitSat-1“, prisidedantis prie Lietuvos tapsmo kosmoso valstybe. Ilgametis bendradarbiavimas su Vokietijos įmone „Neumann & Co“ irgi davė vaisių – buvo sukurtas vandens skaitiklių tikslumą tikrinantis prietaisas, galintis sumažinti sąskaitas už vandenį.
Būtent už šį novatoriškumą, produktyvumą, veržlumą bei 2013 m. proveržį savaitraštis „Veidas“ prof. D.Gailių nusprendė išskirti projekto „Mini Nobelis“ specialioje nominacijoje – „Už mokslo bendradarbiavimą su verslu“.

Likimą pakeitė darbo vadovas
Trūko visai nedaug, kad D.Gailiaus gyvenimo scenarijus būtų pasisukęs visai kitu kampu. Polinkį prie elektronikos mokslų dar studijų suole jautęs pašnekovas tęsti akademinę veiklą nusprendė tik įkalbėtas tuomečio savo mokslinio darbo vadovo prof. Stasio V.Augučio. Jei ne šis autoritetingas žmogus, D.Gailius galbūt šiandien gyventų užsienyje.
„Jau tuomet žinojau, kad užsienyje elektroniko specialybė paklausi ir vertinama, galima ir svaiginančią karjerą padaryti, bet nesigailiu likęs. Elektronika – mano genuose“, – neabejoja KTU profesorius, šiandien savo studentams atveriantis duris į mokslo pasaulį.
Tiesa, jam pačiam mokslas įdomus ir svarbus tiek, kiek jis pritaikomas praktiškai. Kitaip tariant, vien mokslinės publikacijos šio mokslininko praktiko neįkvepia (nors pats jų yra parašęs daugiau nei keturiasdešimt).
„Didžiausią pasitenkinimą jaučiu, kai atliktų tyrimų rezultatai pritaikomi praktikoje. Nesu iš tų, kuriems parašius straipsnį ir pasidėjus varnelę gyventi tampa gera ir ramu. Mėgstu spręsti kilusias problemas, siūlyti užsakovams galimas išeitis“, – pasakoja mokslininkas.
Paprašytas prisiminti, kada jam parūpo mokslo ir verslo sąsajos, D.Gailius sako, jog tai nutikę gana seniai: kai dar gyveno tėvų namuose, sugedus legendiniam tų laikų televizoriui „Tauras“, jam, dešimtmečiui, pavyko jį sutaisyti. Nagingumą, kruopštumą ir auksines rankas KTU mokslininkas sako paveldėjęs iš šeimos vyrų – tėvo ir senelio.
Bendradarbių tikinimu, D.Gailius savo darbui atsiduoda visiškai. “Jei ne profesoriaus šeima, jis, matyt, laboratorijose galėtų likti prie atliekamų darbų pernakt”, – juokauja kolegos.
Ir pats docentas prasitaria, kad ne taip seniai kaip tik dirbo iki paryčių: „Skubėdami baigti palydovą „LitSat-1“, darbo dieną prasitęsdavome iki trečios ketvirtos valandos nakties. Kartais taip jau nutinka, kad sprendžiant sudėtingą problemą negalima atsistoti ir išeiti.“

Rinką nustebino elektronine nosimi
KTU mokslo prorektorės prof. Astos Punzienės teigimu, D.Gailius daug laiko praleidžia atlikdamas savarankiškas užduotis, įvairius eksperimentus, taip pat ugdydamas savo studentus. „Jei šių laikų mokslininką vis dar įsivaizduojate žilais plaukais ir nukleiptais batais, vadinasi, nepažinote tikro šių dienų profesionalo“, – apie D.Gailių atsiliepia prorektorė.
Vienas sėkmingiausių pastarojo meto mokslo ir verslo bendradarbiavimo pavyzdžių – produktų šviežumą pagal kvapą gebanti nustatyti vadinamoji elektroninė nosis. Gana didelio visuomenės susidomėjimo sulaukęs D.Gailiaus ir kitų KTU mokslininkų projektas pristatytas praėjusių metų pabaigoje. Kol kas šis mokslininkų sukurtas prietaisas geba nustatyti tik žuvies, kiaulienos, jautienos ir vištienos šviežumą. Tačiau, D.Gailiaus teigimu, pakeitus programėlę (prietaisas naudojamas pritvirtintas prie išmaniojo telefono), galima pritaikyti jį ir dujoms ar narkotikams aptikti.
Paklaustas, kas sudėtingiausia kuriant panašaus pobūdžio išradimus, profesorius mini priežasčių visumą: užsakovui svarbu, kad kūrinys būtų unikalaus, tačiau už nedidelę kainą. Kiekvienas kūrėjas žino, kad tai ne taip jau lengvai įgyvendinamas uždavinys.
Pasak A.Punzienės, D.Gailius pasižymi gebėjimu suburti įvairiapusišką mokslininkų komandą, turi ir lyderiui, ir komandiniam darbui būtinų savybių, o tai jam itin praverčia. „Deja, šiandien mokslininkui nebepakanka būti įsigilinusiam į siaurą savo tyrinėjimų sritį, rinka, laikmetis ir pasikeitusios pasaulio realijos reikalauja įvairiapusiškos asmenybės, galinčios pasigirti plačiu akiračiu. Priešingu atveju kažin ar pavyks integruoti reikiamas inovacijas savo darbe“, – svarsto prorektorė.
Žinoma, ne kiekvieno mokslininko tyrimai šiandien įdomūs ir aktualūs verslui. Be to, ar verslui bus reikalingos mokslininko paslaugos, priklauso ir nuo jo pasirinktos srities. Ilgametis D.Gailiaus magistrantūros, doktorantūros ir vėlesnių bendrų darbų vadovas S.V.Augutis sako, kad taikomieji mokslai šiuo atveju – labiau apčiuopiama sritis.
Beje, D.Gailius, kaip minėta, – ir vienas palydovo „LitSat-1“ kūrėjų bei iniciatorių, svariai prisidėjusių prie to, kad Lietuva taptų kosmoso valstybe. „Šiuo metu mūsų palydovas kosminėje stotyje laukia, kol bus išleistas į atvirą kosmosą, tačiau lietuviškų žodžių neišgirsime anksčiau nei vasario pabaigoje“, – patikslina mokslininkas.
Jo teigimu, į kosmosą paleistas palydovas ne tik transliuos lietuviškus žodžius, bet ir nuties kelią unikaliems bandymams pasaulyje, kurie ateityje suteiks galimybių valdyti nanopalydovus bei kurti jų sistemas. D.Gailius viliasi, kad tai atkreips visuomenės dėmesį ir netolimoje ateityje padės tiksliaisiais mokslais sudominti daugiau gabių studentų.
Paklaustas, ką atsakytų šio projekto skeptikams, kad neva kiekvienas technologijų studentas sugebėtų sukurti kažką panašaus, mokslininkas siūlo tiesiog imti ir pamėginti. „Mus gali vadinti kaip tik nori: ir kosmonautais, ir ufonautais, bet žinau viena – be pradinių idėjų ir mėginimų tolesnių žingsnių nebus. Tautos sutelkimo požiūriu ir būsimų mokslo darbų perspektyvoje mums šis projektas neįkainojamas“, – tvirtina D.Gailius.

Ekologiškiausias Europoje pramonės objektas, naujos kartos modernių saulės elementų gamykla ir tyrimų laboratorija, greičiausias vaizdo konferencijų ir interneto media centras Europoje ir inovatyvių jaunų bendrovių inkubatorius. Visa tai – naujajame „BOD Group“ Aukštųjų technologijų centre L.I.G.H.T. WING Vilniuje, duris atvėrusiame spalio 15 d.

Naujame technologijų centre jau iki 2015 m. pradžios planuojama sukurti aukštųjų technologijų produkcijos ir paslaugų už daugiau nei 0,5 mlrd. litų, o iki 2017 m. apimtys turėtų išaugti iki 1 mlrd. litų. Didžioji dalis čia sukuriamos produkcijos ir paslaugų bus eksportuojama.

„Per keletą metų L.I.G.H.T. WING (Lithuanian incubator of green and high technologies) taps regioniniu lyderiu aukštųjų technologijų srityje. Didžiausia pridėtinė vertė bus centro mokslinis tiriamasis potencialas, nes čia sudarysime geriausias sąlygas vystyti technologijų tyrimus ir plėtrą, čia mokslas ir verslas apsijungia vardan tikros, tvarios pažangos. Šiandien čia kuriami modernaus, inovatyvaus, ateities Vilniaus pamatai“, – savo vizija dalinasi „BOD Group“ vadovas Vidmantas Janulevičius.

„Džiaugiuosi, kad vienas ekologiškiausių technologijų centrų Europoje įsikurs būtent Vilniuje. Tai yra puikus pavyzdys, kaip gali būti panaudoti taupieji energijos sprendimai  – panaudojant geoterminę ir saulės energiją. Netrukus čia dirbs ir pridėtinę vertę šaliai ir miestui kurs apie 500 žmonių“, – sakė Vilniaus meras Artūras Zuokas.

Didžiausią L.I.G.H.T. WING centro dalį kol kas užims ateities saulės technologijas vystančios ir elementus gaminančios bendrovės „Baltic Solar Energy“ ir „Baltic Solar Solutions“ bei saulės modulius surinksiantis „ViaSolis“.

Centre taip pat suformuotas inovacijų verslo branduolys, kuriame įsikūrė aukštų technologijų įmonės „Kemek Engineering“, „Innovative Pharma Baltics“, „ProBioSanus“, „Litfarma“ „Altechna“. Po metų centre veiklą pradės ir intelektinės nuosavybės internete apsaugos platforma „Clear Digital World“. Į naująjį technologijų centrą persikėlė ir „BOD Group“ DVD, Blu-ray diskų gamykla, aprūpinanti laikmenomis nemažą dalį Europos.

„Centre per metus pagaminsime iki 16,7 mln. vienetų saulės elementų, metinis komplekso pajėgumas – 70 MW. Tiek saulės elementų pakaktų 50-iai vidutinio galingumo Europos saulės jėgainių įrengti“, – pasakoja „BOD Group“ vadovas. 2014-2015 m. apyvarta iš čia gaminamų saulės elementų ir modulių sieks 300 mln. litų, eksportas viršys 95%.

Dar vienas L.I.G.H.T. WING centro išskirtinumas – modernus vaizdo konferencijų ir multimedia centras su 1 gigabito spartos bevieliu interneto ryšiu, leisiančiu vienu metu į bet kurią pasaulio šalį transliuoti aukštos raiškos vaizdo konferencijas, organizuoti tiesiogines TV laidų transliacijas.

L.I.G.H.T. WING centro bendras plotas – 30.200 kv. m, iki 2015 m. „BOD Group“ investicijos į jį sieks 150 mln. litų, 30% šios sumos sudarys ES paramos lėšos. Į Visorių IT parko infrastruktūrą – komunikacijas, gatves ir teritorijos sutvarkymą investuota per 10 mln. litų. Čia atsirado 2 naujos gatvės, buvo sutvarkyta Akademijos gatvė. Planuojama, kad investicijos atsipirks per 5-6 m., o jau 2015 m. čia dirbs apie 500 žmonių.

Pagrindinės datos:

•    2010 m. lapkričio 24 d. Vilniuje, Visorių IT parke suformuluojama L.I.G.H.T. WING vizija
•    2012 m. sausio 31 d. pasirašoma sutartis su saulės elementų įrangos gamintoju, Vokietijos kompanija „Singulus Technologies AG“
•    2013 m. balandžio 3 d. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybų inspekcija pasirašo centro statybų užbaigimo aktą
•    2013 m. spalio 15 d. duris atveria Aukštųjų technologijų centras L.I.G.H.T. WING

Pagrindiniai faktai:

•    L.I.G.H.T. WING pastato plotas – 30.200 m²
•    Patalpų šildymui ir įrangos aušinimui naudojama geoterminė energija
•    Sistemai įdiegti grunte padaryta 110 gręžinių, kurių kiekvieno gylis siekia net 148 metrus.
•    Bendras po pastatu išvedžiotų vamzdynų ilgis – 17 km
•    Pastato statybų vertė – virš 50 mln. litų
•    Dar beveik 20 mln. litų investuota į gamybos procesus aptarnaujančią įrangą
•    „BOD Group“ bendros investicijos į centrą sieks 150 mln. litų

Nors šiais metais jokių technologinių revoliucijų pasaulyje nekilo, dauguma gamintojų stengėsi pristatyti bent po porą naujovių. O kokia iš jų nauda vartotojams?

Rugsėjo pradžioje Berlyne surengta elektronikos technologijų paroda IFA, kaip ir metų pradžioje vykusi elektronikos paroda CES, atskleidė, kokiomis kryptimis juda didžiausi technologijų gamintojai. Pagrindiniai akcentai – didėjantys, lengvėjantys ir vis geresnę vaizdo kokybę siūlantys televizoriai, telefonai ir planšetės.

Ateities televizoriai

Viena ryškiausių šių metų tendencijų, kuri buvo matyti kiekvieno į pasaulinius lyderius pretenduojančio gamintojo paviljone, – „Ultra HD“ raiškos, arba 4 K (keturis kartus didesnė televizorių ekranų raiška nei „Full HD“), televizoriai. Šią naują technologiją gamintojai derino su vienas už kitą didesniais televizoriais, mat ši kombinacija leidžia pasiekti išties neįtikėtinai ryškų vaizdą – įžiūrėti menkiausius lašelius ar taškelius.
Tokius televizorius pristatė „Samsung“, LG, „Panasonic“, „Sony“ ir kiti gamintojai, o didžiausio televizoriaus rungtyje šiemet laimėjo „Samsung“ bendrovė, sukūrusi 98 ir 110 colių įstrižainės ekranus.
Vis dėlto ši nauja „Ultra HD“ technologija turi didelį trūkumą: žiūrovams iš jos mažai naudos, nes Lietuvoje dauguma TV kanalų šiandien rodomi standartine raiška, o ir „Full HD“ raiška rodančių užsienietiškų kanalų yra vos vienas kitas, ką jau kalbėti apie 4K raišką. Tad nusipirkus tokį televizorių gali atsitikti taip, kad paprasčiausiai nebus kaip išnaudoti jo pranašumų.
Suprasdami šią problemą, kurios stengiasi pernelyg neeskaluoti, gamintojai savo ruožtu siūlo žiūrėti „YouTube“ ir savo nufilmuotus vaizdus… Ne veltui kartu su televizoriais pasirodė ir vaizdo kameros bei telefonai, galintys kurti turinį tokiems televizoriams. Pavyzdžiui, „Acer“ išmanusis telefonas „Liquid“ S2 turi 13 megapikselių kamerą, kuri gali filmuoti „Ultra HD“ raiška.
Dar viena naujovė televizorių pasaulyje – „Samsung“ ir LG pristatyti 4K OLED televizoriaus prototipai, išsiskiriantys itin aštriu vaizdu ir didesniu kontrastu.

Atotrūkis tarp telefonų ir planšečių vis labiau mažėja

Na, o išmanieji telefonai toliau lengvėja, didėja ir siūlo vis geresnę fotografijų kokybę. Tarp gamintojų prasidėjusiose lenktynėse dėl geresnių fotoaparatų išsiveržė „Nokia“, kuri telefone „Lumia 1020“ jau prieš du mėnesius įdiegė 41 megapikselio kameros jutiklį.
IFA parodoje buvo pristatytas ir „Sony“ vandeniui atsparus telefonas „Xperia Z1“, turintis 20,7 megapikselio fotokamerą. Dar vienas „Sony“ kūrinys – objektyvas, kuris tvirtinamas prie išmaniojo telefono ir virsta skaitmeniniu fotoaparatu, nurungiančiu išmaniojo telefono kamerą.
Išmaniesiems telefonams kasmet didėjant, atsirado visiškai nauja sąvoka, reiškianti tarpinį variantą tarp telefono ir planšetės (angl. „phablet“). Toks prietaisas puikiai tinka vaizdo įrašams, filmams žiūrėti, žaisti, keliems darbams vienu metu atlikti, taip pat vis dar išlieka patogus skambinti ar žinutėms rašyti.
Tarpinių variantų tarp telefono ir planšetės šiemet pristatyta gausiai: HTC „One Max“ (5,9 colio ekranas), „Huawei MediaPad 7 Vogue“ (7 colių) ar naujausias „Samsung“ kūrinys „Galaxy Note 3“ (5,7 colio), kuriame galima atsidaryti kelias programas vienu metu, pavyzdžiui, pokalbių programą ir skaičiuotuvą.
Šiais metais gamintojai įkvėpimo rado dar vienoje srityje – kurdami asmeninių kompiuterių ir planšečių hibridus. Pavyzdžiui, „Toshiba“ sukūrė „Satellite W30T“ įrenginį, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip nešiojamasis kompiuteris, tačiau vienu postūmiu nuėmus klaviatūrą tampa planšete. O „Lenovo“ „IdeaPad Yoga“ nešiojamojo kompiuterio klaviatūra užsiverčia tarsi knyga, virsdama patogia planšete.
HP sukūrė „Envy Recline“ asmeninį kompiuterį, kuriuo galima dirbti tiek įprastiniu būdu, spausdinant klaviatūra, tiek naudojantis liečiamuoju ekranu. Beje, ekraną galima lankstyti kaip panorėjus ar nusverti per stalo kraštą nebijant, kas jis nukris.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-38-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Technologinė pažanga pakeitė ir tebekeičia pasaulį ir įgalino daryti tai, kas anksčiau atrodė neįmanoma. Lygiai taip pat technologijos keitė, keičia ir ateityje stipriai keis darbo rinką. O kokios to pasekmės?

Kiekviena didesnė technologinė naujovė per visą istoriją buvo sutinkama ne tik su entuziazmu ir geresnio gyvenimo viltimis, bet ir su baime, kad moderni technika išstums žmones iš darbo rinkos ir jie atsidurs visuomenės užribyje.
„Iš tiesų nė vienas darbdavys nėra suinteresuotas darbo vietų kūrimu ir išlaikymu. Versle darbo vieta tėra priemonė tikslui pasiekti ir verslas paprastai siekia, kad per kuo trumpesnį laiką būtų sukurta kuo aukštesnė pridėtinė vertė“, – paaiškina VGTU Tarptautines ekonomikos ir vadybos katedros docentas, Lietuvos inovacijų centro atstovas dr. Artūras Jakubavičius.
Tačiau dėl tokio požiūrio verslo kaltinti tikrai negalima, nes norint išlikti aršios konkurencijos sąlygomis, našumo didinimas tampa ne galimybe, o būtinybe. Nuolat matome tūkstančius pavyzdžių, kad sėkmingai dirbančios įmonės į technologinę pažangą investuoja nuolat.
„Jei dar prieš 10-15 metų viskas buvo daroma rankomis, tai dabar rankinio darbo pas mus beveik nebeliko, – sako bendrovės „Vilkyškių pieninė“ generalinis direktorius ir valdybos pirmininkas Gintaras Bertašius. – Sakykime, jei sūrio gamybos principai nepasikeitė, tai kaip tai daroma, pakito visiškai.“
G.Bertašius paaiškino, kad anksčiau rauginant sūrį viskas buvo atliekama žmogaus rankomis: „Sūrio gamintuvuose darbuotojas laikydavo laikrodį, sekdavo laiką, pats nustatydavo ir temperatūrą. Apskritai gamybos procesui tada trūko tikslumo, kas nepadėdavo nei sūrio skoniui, nei kvapui, nei jo saugumui. Kai sūrių masė pakliūdavo į sūrių formas, po presavimo juos reikėdavo išimti rankomis, o tai buvo tiek fiziškai labai sunkus darbas, tiek procesas nebūdavo visiškai saugus.”
Šiuo metu beveik visi procesai jau valdomi automatiškai. Dabar technika nugabena sūrio masę į formas, kur slėgis reguliuojamas automatiškai, galiausiai supresuoto sūrio išėmimas taip pat tapo visiškai paprastu darbu – nuo oro smūgio jis iškrinta iš formos ir konvejeriu nukeliauja į sūdymą, o iš ten automatizuotai yra pakraunamas į konteinerius. „Nega to, yra suvedami technologiniai receptai, paspaudžiamas mygtukas ir vieną dieną galima gaminti vienokį sūrį, kitą – kitokį, be to, dabar jų galime gaminti įvairesnių rūšių nei anksčiau, – pažymi G.Bertašius.
Bendrovės „Vilkyškių pieninė“ vadovas ypač didžiuojasi dar visai neseniai už maždaug 9 mln. Lt įdiegta pakavimo linija, kur dirba keturi skirtingas funkcijas atliekantys robotai, ir sako, kad be jos dabar jau niekaip nebūtų įmanoma išleisti reikiamo kiekio sūrių.
Šį pavyzdį pateikiame ne šiaip sau: „Vilkyškių pieninė“ yra viena iš daugelio daug dėmesio technikos modernizavimui skyrusių Lietuvos įmonių. Be to, joje matyti, kad dabar tiems patiems procesams atlikti reikia jau kur kas mažiau darbininkų nei anksčiau. „Palyginkime, jei šitos pakavimo linijos nebūtų, tai dirbant maksimaliu režimu pusei jos aptarnauti reikėtų 60 žmonių, o dabar užtenka 6, taigi reikalingų žmonių santykis yra 1 prie 10“, – skaičius palygina jis.
„Šiandien mums nebereikia žemos kvalifikacijos darbuotojų, nes jų darbas greičiau ir saugiau padaromas technikos, – dėsto G.Bertašius. – Kita vertus, nors diegiame naujas technologijas, įsigyjame robotus, tačiau ir darbuotojų mus reikia nemažai, tiesa, jie turi būti aukštos kvalifikacijos ir kompetencijos. Kai kurie anksčiau žemos kvalifikacijos darbus dirbę žmonės tai suprato ir persikvalifikavo ir šiandien tebedirba pas mus, o kiti – deja ne.”
Atkreiptinas dėmesys, kad „Vilkyškių pieninė“ geras pavyzdys, kai pažanga ir darbo vietų skaičius nėra priešpastatomi vienas kitam – prieš 15 metų čia dirbo apie 200 žmonių, o dabar – virš 900, nes efektyvus darbas suteikė galimybę jai plėstis.
Komentuodamas šį ir kitus atvejus, A.Jakubavičius taip pat ramina, kad spalvos dažnai sutirštinamos – mašinos žmonių iš darbo rinkos tikrai neišstums. „Inovacijos turi keistą poveikį. Galima sutikti, kad sektoriui ar įmonei modernizuojantis trumpalaikiu laikotarpiu bedarbių daugėja, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje apie inovatyvius verslus kuriasi aibė kitų verslų, kuriems vėlgi reikia žmonių, – tendencijas atskleidžia jis. – Iš tiesų viena inovatyvi darbo vieta gamyboje sukuria keturias tiesiogines darbo vietas paslaugų sektoriuje“.

Net ir labai pažangios technologijos turinio nekuria

Būtent taip mano leidyklos „Alma littera“ direktorė Danguolė Viliūnienė. „Kur reikalingas žmogaus protas ar kūrybiškumas, joks kompiuteris to pakeisti negalės, – įsitikinusi ji. – Mūsų srityje, tai yra leidyboje, mažėjo nebent tekstų surinkėjų, kurių daugiau reikėdavo tada, kai rankraščiai būdavo atnešami atspausdinti spausdinimo mašinėle ir kažkas tai turėdavo surinkti kompiuteriu. O šiaip darbas tapo tiesiog lengvesnis.“
Ji pripažįsta, kad leidybos verslas per pastaruosius 15-a metų pasikeitė kardinaliai, tačiau laikosi nuomonės, kad technologijos nėra didelis baubas nei verlams, nei darbo rinkai, tiesiog reikia mokėti prisitaikyti.
„Knygas leisti tapo kur kas lengviau, nes dideli pokyčiai įvyko spausdinimo technologijose. Be to, mobilusis ryšys ir elektroninis paštas išlaisvino žmones nuo darbo stalo, nes dabar mūsų autoriai, vertėjai ar redaktoriai gali dirbti net gyvendami kituose miestuose ar šalyse. Net darbus jie priduoda dažnai neatkeliaudami į leidyklą“, – dėsto ji. Pašnekovės žodžiais, ypač šiais laikais palengvėjęs bendradarbiavimas su užsienio partneriais ir keitimasis informacija. “Vien ką reiškia elektroninio knygyno „Amazon“ atsiradimas, kuris yra didelė pagalba tiek leidėjams, tiek vertėjams.”, – akcentuoja D.Viliūnienė.
Paklausta, ar knygų verslas nebijo vieno iš pažangos simbolių laikomo interneto konkurencijos ir ar tai nekenkia šiai sričiai, ji sutiko, kad tai daro įtaką: “Anksčiau žmonės informacijos ieškodavo knygose, žinynuose ar enciklopedijose, o dabar neretai lenda į internetą. Vis dėlto kur labiau mums kenkia piratavimas, nelegalus knygų, kurioms galioja autorinės teisės, atsisiuntimas. Galbūt inertnautai mano kitaip, bet iš tiesų tai yra parasčiausia vagystė“, – sako D.Viliūnienė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-25-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Pasaulio mastu daugiausiai pasiekę ir geriausiai žinomi yra Lietuvos technologijų srities mokslininkai.

Technologijos ir inžinerija yra ta mokslo sritis, kurioje išskirti vieną iškiliausią lietuvių mokslininką, laimėjimais labiausiai žinomą pasaulyje, yra itin sunku. Įvertinus daugybę kriterijų – mokslininkų aktyvumą rašant mokslines publikacijas užsienio leidiniams, dalyvavimą tarptautiniuose projektuose, užsienio patentus, pranešimus mokslo kongresuose – paaiškėjo, kad Lietuvos technologijų mokslas tikrai nesnaudžia ir siekia koja kojon žengti su Vakarais.
„Mes kuo puikiausiai galime konkuruoti ir su japonais, ir su amerikiečiais“, – neabejoja KTU Telematikos mokslo laboratorijos vadovas prof. Arminas Ragauskas. Šį mokslininką, kurio vadovaujama komanda sukūrė pirmąjį neinvazinį galvospūdžio matavimo prietaisą pasaulyje, atsižvelgdami į jo didelį mokslinį aktyvumą (ypač – užsienio patentų gausą, dalyvavimą tarptautiniuose projektuose, pranešimus užsienio mokslo kongresuose) ir laimėjimus tarptautiniu mastu šiemet pripažinome verčiausiu „Mini Nobelio“ technologijų mokslo srityje.
Šiaip ar taip, be A.Ragausko, būtina paminėti ir dar daug kitų mokslininkų, kurių laimėjimai moksle žvelgiant tarptautiniu mastu pastaruosius keletą metų buvo taip pat reikšmingi. Tai to paties KTU mokslininkai Jurgis Staniškis, Rymantas Jonas Kažys, Valentinas Snitka, Vytautas Ostaševičius, Rimvydas Simutis, Sigitas Tamulevičius, Antanas Verikas, Ramutis Petras Bansevičius (praėjusių metų „Mini Nobelio“ nominacijos inžinerijos srityje laureatas), taip pat Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesoriai Gintaris Kaklauskas, Donatas Čygas, Edmundas Kazimieras Zavadskas, Pranas Baltrėnas, Rimantas Kačianauskas. Vieni jų buvo stiprūs išradimų srityje ir buvo produktyviausi pagal registruotus užsienio patentus, kiti per pastaruosius dvidešimt metų parašė ir paskelbė daugiausiai mokslo darbų užsienio leidiniuose ir turėjo aukščiausius cituojamumo rodiklius.

Kaip mokslinę idėją paversti realiu parduodamu produktu?

Lietuvos mokslų akademijos Technikos mokslų skyriaus pirmininkas prof. V.Ostaševičius apgailestavo, kad užsienio mokslo leidinių publikacijas akylai seka kinai ir po to realizuoja aprašytas technologijų idėjas savo šalyje. Tačiau tai ne tik Lietuvos mokslininkų problema: idėjos kopijuojamos ne tik iš lietuvių, bet ir kitų šalių mokslininkų straipsnių. Užtat kai kurie technologijų srityje dirbantys mokslininkai mano, kad jei sugalvojai bent šį tą naujo, verta rašyti ne straipsnį, o idėją iškart patentuoti. Šiuo požiūriu vadovaujasi ir A.Ragauskas – mokslinių publikacijų jis spausdina palyginti mažai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-3-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Informacinių ir ryšio technologijų sprendimų tiekėja „Huawei“ Vilniuje surengė 4G mobiliojo interneto įrangos demonstraciją, kurios metu atskleidė ketinimus iki 2015-ųjų tapti trečiąja „debesų“ kompiuterijos (angl. „cloud computing“) sprendimų tiekėja pasaulyje.

„„Huawei“ į „debesų“ kompiuterijos sprendimų vystymą pradėjo investuoti prieš 5 metus ir tai tapo viena pagrindinių kompanijos strategijų. „Huawei“ tikslas – įsitvirtinti šioje srityje ir tapti viena iš trijų „debesų“ kompiuterijos sprendimų lyderių“, – teigia „Huawei“ technologijų vadybininkas Baltijos šalims George Zhangas. „Kompanija „Huawei“ didelį dėmesį skiria moksliniams tyrimams ir vystymui: tuo užsiima net 46 proc. visų kompanijos darbuotojų, o visame pasaulyje įsteigta 15 mokslinių tyrimų ir plėtros centrų.“

4G demonstracijos Vilniuje metu „Huawei“ mobiliojo ryšio operatoriams pristatė „Gyvenimo debesyse“ ir „Darbo debesyse“ sprendimus, terminalų įrangą ir spartaus mobiliojo interneto galimybes. Per Europą keliaujantis „Huawei“ 4G interneto sunkvežimis Vilniuje pradėjo turą po Baltijos šalis.

“Spartus mobiliųjų technologijų vystymasis įvairių paslaugų aplikacijų pagalba pagreitina mobilųjį internetą nuo megabitų iki gigabitų. Mobilusis internetas iš naujo apibrėžė tai, kaip mes komunikuojame ir gyvename. Atsirandant naujiems ir novatoriškiems verslo modeliams, telekomunikacijų rinka susiduria su dideliais iššūkiais ir naujomis galimybėmis“, – teigia George Zhangas.

Apie „Huawei Device“
„Huawei Device” yra įsitikinę, kad kiekvienas žmogus gali būti informacijos centras, o pasaulis būtų geresnė vieta, jei ryšio ir informacijos barjerai būtų nugriauti. Geras mobiliųjų telefonų portfelis, plačiajuosčio ryšio prietaisai ir namų įrenginiai liudija apie kompanijos dėmesį klientams ir jos įsipareigojimą teikti patogią mobiliojo interneto patirtį pasitelkiant nuolatines inovacijas. Remdamasi sėkminga jau daugiau nei du dešimtmečius vystoma veikla informacijos ir komunikacijos pramonėje, kanalo patirtimi, veiklos pajėgumais ir tarptautinių partnerių ištekliais, „Huawei Device“ transformuojasi iš vienu sandoriu milijonus įrenginių didelėms įmonėms parduodančios kompanijos į prekės ženklą „iš verslo į žmones“, tiesiogiai parduodama įrenginius milijonams žmonių. 2011 m. pabaigoje kompanijos produktai buvo parduodami daugiau nei 500 operatorių visame pasaulyje. Daugiau informacijos rasite „Huawei Device” svetainėje www.huaweidevice.com

Informacija apie „Huawei Device“ nuolat atnaujinama:
„Facebook“ puslapyje: www.facebook.com/HuaweiDeviceLietuva
„Twitter“ tinkle: www.twitter.com/HuaweiDevice
„YouTube“ kanale: www.youtube.com/user/HuaweiDeviceCo
„Flickr“: www.flickr.com/huaweidevice

Šiemet „Veidui“ sukanka dvidešimt metų – per šį laiką pasaulis pasikeitė iš tiesų radikaliai. Tad šiandien pabandysime prognozuoti, kaip technologijos pakeis pasaulį per atimiausius dvidešimt metų.

Per pastarąjį dvidešimtmetį IT, mokslo ar telekomunikacijų srityje įvyko daugybė stulbinamų pokyčių. Daugumos šiandien kasdieniais laikomų dalykų 1992-aisiais net nebuvo, o jei ir buvo, tai tik nedaugelis galėjo įsivaizduoti, kaip šios technologijos iš tikrųjų bus panaudotos.
Tarkim, holivudiniame veiksmo filme tuo metu pirmą kartą pamatę plytą primenantį mobilųjį telefoną, negalėjome pagalvoti, kad po dvidešimties metų būtent stacionarūs telefonai taps muziejaus eksponatais. Juk šiandien dauguma turi daugiau nei vieną mobilųjį ar net išmanųjį telefoną. Juolab kad išmanieji šiandien savo galimybėmis net kelis kartus lenkia prieš dvidešimt metų gamintus kompiuterius. O ką jau kalbėti apie nešiojamuosius kompiuterius, internetą, socialinius tinklus, vaizdo pokalbius, el. paslaugas ir el. parduotuves…
Tad jubiliejiniame „Veido“ numeryje bandysime apžvelgti, kaip technologijos ir mokslas keis mūsų gyvenimą ir kaip keisis pačios šios sritys. Žinoma, prognozuoti ateitį nėra dėkingas užsiėmimas. Juk žmogaus protas prisitaikęs matyti praeities ir dabarties faktus, pagal juos brėžti tiesę – prognozuojama ateitis dažniausiai nenukrypsta nuo šios tiesės. Bet tikrovėje įvykiai rutuliojasi ir technologijos keičiasi visai kitaip – netiesiškai ar net eksponentiškai. Vis dėlto pamėginkime apžvelgti šiandien pastebimas technologijų tendencijas bei sritis, kuriomis mokslininkų, inžinierių ir verslininkų susidomėjimas didžiausias, o su jomis suiję lūkesčiai – optimistiškiausi.

Žmogaus ir mašinos draugystė, arba duomenų srauto prislėgti

Moore’o dėsnis, teigiantis, kad maždaug kas pusantrų metų kompiuterių skaičiuojamoji galia padvigubėja, šiandien vis dar veikia. Tačiau galia viskas nesibaigia – dydis ir kaina taip pat veikia pagal šį dėsnį. Juk skaičiavimus atliekantys procesoriai vis mažėja, todėl šiandien turime išmaniuosius įrenginius, kurių galia prilygsta prieš mažiau nei dešimt metų egzistavusiems sparčiausiems kompiuteriams, o kaina kas keletą mėnesių sumažėja. Ir tai dar ne viskas – į procesorius šiandien montuojami ir kiti kompiuterio elementai, tarkime, vaizdo plokščių ar ryšio modemų vaidmenį atliekančios sistemos.
Mažyčiai, pigūs, galingi ir turintys galimybių kaip šveicariškas peiliukas – tokie procesoriukai, kuriuos Masačusetso technologijų instituto (MIT) inžinieriai pavadino „protingomis dulkėmis“, po dvidešimties metų kaip tikros dulkės bus visuose mus supančiuose daiktuose. Net mūsų batų paduose, kuriuose jie skaičiuos, kiek nuėjome, ir įkyriai pypsės, jei būsime linkę sėdėti prie kompiuterio. Palaukite, kokio kompiuterio? Ko gero, tokio daikto net nebus – žinant, kaip per pastaruosius dvidešimt metų pasikeitė informacinės technologijos, neverta net spėlioti, kaip atrodys ateities kompiuteriai.
Tačiau viena yra aišku: kompiuterizuoti prietaisai ir daiktai turės pačių įvairiausių jutiklių bei padėties nustatymo sistemų, rinksiančių didžiulį kiekį informacijos apie aplinką, mūsų įpročius, elgesį, buvimo vietą. Visų šių duomenų žmogus nesugebės sąmoningai apmąstyti, todėl prietaisai ir daiktai jungsis, „kalbėsis“ tarpusavyje bei priims tam tikrus sprendimus be mūsų įsikišimo – taip atrodys vadinamasis daiktų internetas.
Tai ne tik palengvins žmonėms gyvenimą, bet ir sukurs didžiulius kiekius duomenų. Davidas Clarkas iš MIT spėja, kad po 15 metų pasaulyje bus apie trilijoną į daiktų internetą susijungusių prietaisų. Regis, duomenų kiekiai irgi klausosi Moore’o dėsnio ir jau šiandien kas pusantrų metų jų padvigubėja.
Natūralu, kad didelė dalis šio informacijos srauto jau yra naudinga verslui, mokslui ar valdžios struktūroms, tad jau šiandien viena perspektyviausių profesijų yra informacijos kalnakasiai, sugebantys sukurti tokius algoritmus, kurie kuo geriau ir greičiau atsijotų grūdus nuo pelų. O juk šį darbą puikiai atlieka pats galingiausias kompiuteris – žmogaus smegenys.
Pasak Pietų Kalifornijos universiteto mokslininko Martino Hilberto, 2010-aisiais visų pasaulio kompiuterių skaičiuojamoji galia prilygo tam, ką žmogaus smegenys daro kas penkios minutės. Per artimiausius dvidešimt metų informacijos sritis bus ypač tobulinama, bandant suprasti, kaip veikia smegenys, ir kartu stengiantis sukurti dirbtinį jų variantą, tad jau tikrai galime tikėtis šiokio tokio proveržio, kuriant dirbtinį intelektą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Prieš Seimo rinkimus prasidėjo aštrios diskusijos dėl balsavimo internetu. Ar elektroninis balsavimas patikimas ir ar Lietuvos rinkėjai bei politikai pasirengę tokiems pokyčiams?

Prieš porą savaičių prasidėjo Vyriausiosios rinkimų komisijos ir portalo „Delfi“ su partneriais elektroninio balsavimo eksperimentas. Jam vykstant visi norintieji ne tik sužinos, kaip veikia balsavimas internetu, bet ir specialioje svetainėje galės pabandyti balsuoti. Projekto metu vykstančiose diskusijose politikai, politologai, IT srities atstovai bei kiti specialistai diskutuoja apie balsavimo internetu pranašumus, trūkumus ir, svarbiausia, apie tai, kada tokiu būdu bus galima balsuoti ir Lietuvoje.
Kol kas niekas nedrįsta spėlioti, kada galėsime balsuoti internetu. Nors šiandien didesnė dalis visuomenės tokio balsavimo nori, tačiau atrodo, kad politikai vis dar neturi valios tokį sprendimą priimti: dauguma renkasi abstrakčių baubų paieškas, o ne konkrečius techninius argumentus.
Naujausios technologijos atveria vis daugiau galimybių įvairiose srityse, taip pat  ir vienos svarbiausių valstybės institucijų – Seimo rinkimuose. Deja, taip jau sutvarkytas žmogaus protas, kad jis dažniausiai nespėja su technologiniu progresu ir niekada galutinai nesuvokia visų atvirų galimybių bei tykančių pavojų, kuriuos ir sukuria technologijos. Todėl įdomu pažvelgti, kiek technologijos leidžia apgaudinėti demokratinę rinkimų sistemą bei kaip jos galėtų ją patobulinti.

Abejotina technologijų pagalba machinacijoms
Jau tikrai nemažai Lietuvos gyventojų šiandien turi išmaniuosius telefonus ar planšetinius kompiuterius, o šie įrenginiai leidžia vartotojui kišenėje turėti nedidelio kompiuterio, televizoriaus bei telefono hibridą. Todėl natūralu, kad informacinės technologijos vis dažniau pasitelkiamos rinkimų agitacijai: Lietuvoje šiandien nieko nestebina politikų siuntinėjamos SMS žinutės, kaip tik prieš rinkimus padidėjęs daugumos politikų aktyvumas socialiniuose tinkluose ar net kuriami ir platinami „YouTube“ filmukai. Lygiai taip pat šios priemonės gali būti naudojamos ir juodajai viešųjų ryšių taktikai, kai apie politinius priešininkus skelbiama neigiama ar klaidinga informacija, tačiau Lietuvoje tokie metodai kol kas dar gana reti.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog informacinės technologijos galėtų būti naudingos ir tiems politikams ar partijoms, kurios suinteresuotos užsiimti įvairiomis machinacijomis, kad į savo pusę patrauktų ar nupirktų daugiau balsų. Tačiau technologijos greičiau naudojamos ne pačiai apgavystei, o kaip priemonė gauti įrodymų apie padarytą nusižengimą ar nusikaltimą.
„Žinau, kad Lietuvoje perkant rinkėjų balsus buvo prašoma telefonu nufotografuoti tai, kaip buvo pažymėtas biuletenis, ir nuotrauką parodyti balsų pirkėjui kaip įrodymą. Tačiau net ir padarius nuotrauką biuletenį vis dar galima sugadinti, o išėjus – gauti pinigus už balsą“, – komentuoja politologas dr. Lauras Bielinis.
Beje, patys balsų pirkėjai gali būti apgauti įvairiais būdais: juk jei apylinkėje yra kelių partijų balsų pirkėjų, keli nesąžiningi rinkėjai gali nufotografuoti už skirtingas partijas ir kandidatus pažymėtus biuletenius, o vėliau persiųsti nuotraukas vienas kitam ir paimti pinigus už neva atiduotus balsus.
„Balsų pirkimo statistikos nevedame, tiesa, per pastaruosius rinkimus tokių atvejų buvo jau šiek tiek daugiau“, – teigia Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas Zenonas Vaigauskas.
Pasak jo, tam yra dvi galimos priežastys: viena, kad anksčiau balsavimas iš anksto vykdavo paštu ir ten pirkti balsus būdavo lengviau. „Taip pat yra stipriai padidėjęs žmonių nepakantumas tokioms machinacijoms, todėl apie juos dažniau pranešama policijai“, – priduria Z.Vaigauskas.
Vis dėlto balsų pirkėjai dažniau renkasi klasikinį būdą, žaismingai vadinamą „karusele“, kai mikroautobusu prie balsavimo apylinkės atvežamas būrys nesąžiningų rinkėjų. Vienas rinkėjas išneša nepažymėtą biuletenį, balsų pirkėjas jį pažymi, o tada jau kitas papirktas rinkėjas jį įmeta į urną ir išneša „švarų“ biuletenį. Tokiu atveju balsų pirkėjai turi daugiau kontrolės, be to, paliekama mažiau nelegalios veiklos pėdsakų – telefone likusios biuletenių nuotraukos bei susirašinėjimo su balsų pirkėjais žinutės lengvai galėtų mesti įtarimo šešėlį.
Prakalbus apie balso kainą, Z.Vaigauskas prasitaria, kad šiandien ji yra šiek tiek išaugusi ir gali siekti apie 20–50 Lt. „Mano žiniomis, balso kaina siekia apie 20 Lt ir nemanau, kad šiais metais ji turėtų būti didesnė, – juk tokiems rinkėjams neatsirado naujų „darbo“ sąnaudų“, – dėstė pavardės atskleisti nenorėjęs Seimo narys.
„Tačiau tokie pažeidimai sudaro tik nedidelę dalį, ir mes turime pasitikėti rinkėju bei jo sąžiningumu svarbiausio demokratijos užtikrinimo įrankio atžvilgiu. Priešingu atveju tektų abejoti tuo, ar visiems žmonėms verta suteikti balso teisę“, – apibendrina Z.Vaigauskas. Juolab kad naujosios technologijos rinkėjams kaip tik atveria galimybes patiems tapti stebėtojais ir garantuoja rinkimų skaidrumą.
Negalima nepaminėti ir to, kad naujausios technologijos dažniau naudojamos autokratinėse ar problemų dėl demokratijos principų laikymosi turinčiose valstybėse, – kaip priemonė, užmaskuojanti tikrąsias valdančiųjų machinacijas per rinkimus. Štai per pastaruosius rinkimus, vykusius Rusijoje, dešimtyse tūkstančių balsavimo apylinkių buvo sumontuota keli šimtai tūkstančių internetinių vaizdo kamerų, kurios transliuodamos vaizdą iš rinkimų apylinkių turėjo įtikinti piliečius, kad rinkimai vyksta skaidriai. Prieš kelerius metus vykstant prezidento rinkimams panašios taktikos ėmėsi ir autokratinė Azerbaidžano valdžia.
Kai kurių Afrikos valstybių valdžia eina dar toliau. Tarkime, Ganoje ar Zimbabvėje šiandien svarstoma apie kompiuterines sistemas, kurios rinkėjų tapatybę tikrintų pagal biometrinius duomenis (pirštų atspaudus, akies rainelę). „Taip bandoma sukurti iliuziją, kad rinkėjai iš tiesų kontroliuoja demokratinių rinkimų skaidrumą“, – priduria L.Bielinis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-40) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

katkus

“Prancūzų patarlė sako: žmogų, kaip ir triušį lengviausia pagauti už ausų. Mus, kaip tuos triušius, politikai prieš rinkimus ir gaudo. Tai yra politikams palankią informaciją bandoma “įkelti” į rinkėjų ausis, o per jas – ne tik į jų sąmonę, bet ir pasąmonę”, – sako informacinio psichologinio poveikio metodus tyrinėjantis Organizacijų vertinimo agentūros (OVA) ekspertas, Kauno technologijos universiteto doc. dr. Petras Oržekauskas.
Iš tiesų, kaip paaiškinti, kad vos baigiasi rinkimai ir visi puola piktintis, kas tokius žmones į valdžią išrinko. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia: praėjusių Seimo rinkimų vienų favoritų – Arūno Valinsko Tautos prisikėlimo partijos – reitingas greit po to nukrito nuo buvusių 15 iki 3 proc.
O kaip paaiškinti mūsų trumpą politinę atmintį, kad nebeprisimename nei kaip Rolandas Paksas savo finansinių rėmėjų reikalus Prezidentūroje tvarkė, nei kaip Viktoras Uspaskichas buvo pabėgęs į Rusiją ir tik su antrankiais pargrąžintas?
Ar gali būti tiek daug Lietuvoje naivių, lengvatikių ar tokiems poelgiams pritariančių žmonių? Gal dalis jų rinkėjų būna apkvaišinti “almaksų” juodųjų ar bent jau pilkųjų rinkimų technologijų? O gal, daro prielaidą kiti ekspertai, versijos apie juodąsias rinkimų technologijas pasitelkiamos tik nesėkmei rinkimuose pateisinti?

Mundurai plaunami psichologinio poveikio priemonėmis

Lietuvos viešojoje erdvėje nesunku pastebėti labai keistų dalykų. “Kas yra Paksaitė ir jos vyras? Ji paprasta moteris, turinti išskirtines finansines sąlygas, ir tiek – nei visuomenės veikėja, nei dainininkė, nei minties galiūnė, nei knygų rašytoja ir net ne skaitytoja, nes viename interviu prisipažino skaitanti tik žurnalus. Jos vyras, baustas už daugkartinius kelių eismo taisyklių pažeidimus, irgi nėra asmuo, kurį dėl teigiamo išskirtinumo turėtų nuolat pristatinėti žiniasklaida. Tačiau ši šeima mirguliuoja įvairių leidinių, interneto portalų puslapiuose ir rodoma tik iš teigiamos pusės. Ar tai atsitiktinumas? Vertinant R.Pakso ir jo partijos politinius tikslus bei šiuolaikinių informacinio psichologinio poveikio technologijų efektyvumą – tikrai ne”, – mano P.Oržekauskas.
Ekspertas aiškina, kad siekiant pakeisti paties objekto (asmens, reiškinio, organizacijos ar valstybės) neigiamą vertinimą, naudojamos pilkosios technologijos – kalbama ne apie patį objektą, bet apie su juo susijusius elementus, kurie, nors ir dirbtinai, gali ne tik pridengti objekto neigiamas puses, bet ir pagerinti jo įvaizdį.
“Perpratus informacijos priėmimo bei fiksavimo pasąmonėje mechanizmą, galima pasiekti įspūdingų rezultatų, – neabejoja P.Oržekauskas. – Juolab žinant Lietuvos žmonių politinės atminties trumpumą, kurį galima sulyginti su dažymo procesu, kai viršutinis sluoksnis uždengia prieš tai buvusią spalvą – svarbu kuo daugiau dažų ir gerai parengti dažytojai.”
Pasitelkus šiuolaikines informacijos skleidimo priemones ir jų mastą, žmones paveikti labai paprasta. O teigiamos šeimos paveikslo piešimas, ypač vertinant dabartinę Lietuvos šeimų padėtį ir žmonių konservatyvumą šiuo klausimu, turi dvigubą efektą: skalbiamas R.Pakso munduras ir kartu baksnojama į dabartinę valdžią, kad ji griauna šeimos instituciją. Geresnio rakto į Lietuvos rinkėjų širdį nerasite nė su žiburiu.
Eksperto manymu, R.Paksas savo įvaizdį formuoja naudodamasis įvairiomis dirbtinėmis priemonėmis, pasitelkdamas pagalbinius elementus, apgalvotus pagal specialiai jam parengtą tikslinę ir gerai suderintą programą.
Jis daro prielaidą, kad politikų ir partijų reklama ne tik niekuo nesiskiria nuo elementarių prekių reklamos, bet kartais netgi pasižymi psichologinio karo metodų elementais. Be tradicinių informacinio psichologinio poveikio priemonių: informacinio propagandinio, kai menkinami oponentai ir laimėjus rinkimus žadamas rojus žemėje, ar neurolingvistinio programavimo, kai labai konkreti tezė kartojama kaip malda, yra požymių, kad Lietuvoje gali būti pasitelktas ir psichotroninis poveikis, kai įvairiais vaizdiniais tam tikro dažnio bangų poveikiu žmonės veikiami apeinant sąmonę.
Tyrimai rodo, kad tik 11–13 proc. žmonių, dažniausia jaunų, politikos srityje daromam tokiam poveikiui nepasiduoda. “Tą žino ir asmenys, norintys pasinaudoti psichotroniniu poveikiu. Štai niekaip nepritariama elektroniniam balsavimui per rinkimus. Kodėl? Nes čia aktyviausias būtų jaunimas. O baimės, kad toks balsavimas nepatikimas, nepagrįstos, nes tokiu atveju turėtume atsisakyti ir elektroninės bankininkystės”, – sako P.Oržekauskas.
Efektyviausiai psichotroninį poveikį galima naudoti radijo ir televizijos kanalais. Vadinamasis 25-asis kadras įsigaliojus elektroniniam informacijos perdavimo būdui įgyja dar didesnę galimybę, nes jį sugaudyti čia dar sunkiau. Lengviausia tokį poveikį pasiekti radijo ir televizijos kanalais, o didžiąją jų auditorijos dalį sudaro vidutinio ir vyresnio amžiaus mažesnių miestelių ir kaimų gyventojai, į kuriuos labiausiai ir nusitaikiusios populistinės partijos.

Fabrikuodami komentarus internete bando formuoti nuomonę
“Viešųjų ryšių technologijų” bendrovės vadovas Kęstutis Gečas sako, kad pastaraisiais mėnesiais internete pastebimai padaugėjo komentarų “į vienus vartus”.
Kad tai sisteminga ir kryptinga kampanija, įrodo ir žurnalisto Artūro Račo pasidomėjimas, kas taip energingai komentuoja jo rašinį 15min.lt. Išsiaiškinus, iš kokių internetinių adresų tai daroma, paaiškėjo įdomi schema: tuo pačiu adresu  Darbo partijos lyderį paliaupsina Birutė, o po kelių minučių – Antanas, paskui per kelias minutes “darbiečių” gerbėja Hana tampa Lijana, o Genka – Asta ir t.t. “Bandoma sudaryti nuomonę, kad tokia daugumos žmonių pozicija”, – mano K.Gečas.
Tačiau ar, pavyzdžiui, už Tautos prisikėlimo “šoumenus” rinkėjai balsavo per savo naivumą, ar tai buvo protesto balsai,? O gal žmonės buvo paveikti kokių informacijos “pakrovimo” technologijų? K.Gečo manymu, čia lėmė visuomenės neišprusimas. Tuokart suveikė A.Valinsko bandymas palinksminti tautą, vaidinti savą, politika nesusitepusį žmogų.
OVA ekspertas P.Oržekauskas primena, kad žmonių sąmonėje A.Valinskas buvo kaip Robinas Hudas, vienintelis puikiai sugebėdavęs išsityčioti iš politikų balandžio 1-ąją dalydamas “Auksinius svogūnus”. Bet, jo manymu, antrą kartą į tą pačią upę Tautos prisikėlimo partija, jei ji vis dar egzistuotų, neįbristų.
Komunikacijos konsultacijų agentūros “VRP|Hill & Knowlton” valdybos pirmininkas Mykolas Katkus kvailybėmis ir humoru paremtų politinių kampanijų nepriskiria juodosioms technologijoms. Štai Seimo nario Antano Nedzinsko triuką – savivaldybių rinkimuose neakcentuoti, kad į Alytaus tarybą kandidatuoja ne jis, o jo tėvas, taip pat Antanas Nedzinskas, maža to, suvaidinti vestuves su dar viena kandidate į vietos valdžią – M.Katkus vadina ne juodąja, o “vestuvine” technologija.
“Yra partizaninė rinkodara, kai bandoma mažu biudžetu suduoti stiprų smūgį. O A.Nedzinsko atvejis paprasčiausia kvailas, nes interneto laikais nuslėpti, kas iš tikrųjų kandidatuoja ir kas tuokiasi, neįmanoma. Pigiausia reklama – nusimauti kelnes ir perbėgti Gedimino prospektu. Juk apie tai būtinai kažkas parašys”, – ironizuoja viešųjų ryšių specialistas.
Jo manymu, juodosios technologijos – rusų viešųjų ryšių kompanijų sugalvotas būdas, kaip brangiau parduoti savo paslaugas. O Lietuvoje prieš pradedant kalbėti apie kažkokias partizanines rinkimų kampanijos technologijas pirmiausia reikia pamąstyti apie standartines. Juk mūsų politikai nežino nei kaip sėdėti, nei kaip kalbėti.

Agituoja ne idėjomis, o saldainiais
Iki naujo Seimo rinkimų liko 83 dienos. Politinė kampanija tęsiasi jau ilgiau nei 100 dienų. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto doc. Kęstutis Girnius mano, kad politinė rinkiminė reklama įstatymu taip apribota, jog žmogus, atvykęs į Lietuvą prieš rinkimus, nė nepastebėtų vykstančios agitacijos.
Bet, pasak Vakaruose gyvenusio politologo, kalti ne tik suvaržymai, bet ir Lietuvos politikų nenoras bendrauti su žmonėmis: JAV vykstant rinkimų kampanijai kandidatai keliauja po šalį – susitikimas po susitikimo, o Vokietijoje kandidato atvykimui į miestą suteikiama didelė reikšmė. “Lietuvoje stulbinamas pasyvumas. O kai pralaimimi rinkimai, imama ieškoti juodųjų technologijų ir įtakų iš Rytų. Neneigiu, kad jų gali būti, bet abejoju, ar jos labai veiksmingos”, – mano K.Girnius.
Vyriausiajai rinkimų komisijai, artėjant Seimo rinkimams, jau tenka nagrinėti skundus apie ne visai švarią rinkimų agitaciją ar paslėptą reklamą. Komisijos pirmininkas Zenonas Vaigauskas pasakoja, kad dabar tiria atvejį, kai Seimo nario mandato siekiantis šiaulietis Linas Andrulis gerinosi rinkėjams dalydamas saldainius, o įstatymas tai daryti draudžia.
Vis dėlto, Z.Vaigausko manymu, Lietuvoje tokie pagudravimai toli gražu neprilygsta prasimanymams Rusijoje, kurioje tai didelis verslas. “Pas mus apie kandidatus kuriami teigiami filmai, o ten oponentai susuka kompromituojančius”, – mini Z.Vaigauskas.
Beje, šiemet rinkimų Rusijoje nėra, tad nešvariųjų technologijų kūrėjai metėsi į Gruziją, Ukrainą. Kas galėtų paneigti, kad galbūt užsakovų rado ir Lietuvoje?

Formalių ir neformalių visuomenės sambūrių daugės tiek dėl nusivylimo politikais, tiek ir dėl besiplečiančių virtualių komunikacijos kanalų.

Kai Europoje griūva Vyriausybės, o arabų pasaulyje revoliucijos suorganizuojamos per socialinius tinklus, Lietuva atrodo beveik kaip ramybės oazė. Politikos barikadose šaudoma, bet tuščiais šoviniais. Nepaisant interpeliacijų ar grasinimų jas surengti, pasišpagavimo net pačios valdančiosios daugumos viduje, Andrius Kubilius įeis į istoriją kaip pats nemylimiausias, bet kartu ir pirmasis per pastaruosius 22-ejus metus visą kadenciją poste išsilaikęs Ministras Pirmininkas.
Pats A.Kubilius ateinantiems keliolikai metų Lietuvai žada ateitį praktiškai be debesėlių, o pamatus jai jaučiasi pats padėjęs per pastaruosius ketverius metus. Tereikia, pasak premjero, tęsti pradėtus darbus ir daugiau pasitikėti savimi bei kitais. Kitų „Veido“ ekspertų įžvalgos ne tokios euforiškos.

Darbotvarkėje – dvidešimties metų senumo problemos
Valdymo sistemų specialistui Vincentui Jasiulevičiui prieš trylika metų buvo patikėta parengti strategiją „Lietuvos ateities scenarijus. 2001–2010–2020 metai“. 85-kių įvairių sričių ekspertų parengta studija net išleista atskiru leidiniu ir išplatinta, pavyzdžiui, mokyklose, kad jaunoji karta žinotų, kur link eina valstybė. Tačiau ten nenuėjome ir ne todėl, kad vizionieriai būtų klydę. „Parašiau strategijos „Lietuva 2030“ rengėjams – paimkite mūsų studiją ir tik pavėlinkite datas. Joje – ir energetikos nepriklausomybės projektai, ir mokslo sąveika su praktika, gamyba. Viskas jau turėjo būti padaryta prieš dešimt dvylika metų“, – konstatuoja V.Jasiulevičius. Ekspertas piktinasi, kad neatsižvelgta ir į akcentuotą pamatinį teisės ir teisingumo principą visose srityse. Neatkreiptas dėmesys ir į prognozuotą emigraciją.
Prisiminus, kad energetiniai projektai, apie kuriuos šiandien diskutuojame, ar iš mirties taško nepajudėjęs daugiabučių renovavimas buvo įrašyti dar pirmosios Vyriausybės programoje, akivaizdu, kad ateities viziją turime, tačiau politikai sabotuoja jos įgyvendinimą. Tad dar iki pat 2020 m. pagrindiniai politikų darbotvarkės klausimai liks tie patys – energetinė nepriklausomybė ir mažėjantis valstybės gyventojų skaičius. Žinoma, plius tai, ko pirmųjų strategijų kūrėjams nė nesisapnavo – 47 mlrd. Lt pasiekusi valstybės skola.
„Mažėsiantis gyventojų skaičius turės didelių pasekmių. Politikai kvailai ar ciniškai apsimetinėja, kad tų problemų nebus, – pabrėžia ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto dėstytojas dr.Vincentas Vobolevičius. – Sunkiau bus subalansuoti „Sodros“ biudžetą, mažės vartotojų – mažės poreikis kurti darbo vietas, mažės studentų – mažės universitetų. Išeitys – didinti gimstamumą, bet tai sunkiai padaroma, įsileisti imigrantus, bet tai problematiška Lietuvos atveju. Iš ekonominės pusės vienintelis realus dalykas – kelti darbo našumą, skatinti pažangias technologijas“.
Ekspertas atkreipia dėmesį, kad ateityje ir ES toli gražu nebus labai dosni – jau dabar yra ženklų, kad naujam laikotarpiui negausime tiek, kiek norėtume. O ir pačios ES laukia permainos. Sociologas dr. Mindaugas Degutis prognozuoja: „ES, išgyvenusi dabartinę krizę, turės tapti labiau centralizuota. Nenustebintų, jei šiame procese ji šiek tiek ir aptrupėtų.“

Viešasis sektorius: reformos būtinos, bet neplanuojamos
Lietuvos politikų laukia labai rimti iššūkiai, reikalaujantys efektyvinti valstybės valdymą ir viso viešojo sektoriaus darbą. Seimo dabar analizuojamoje strategijoje „Lietuva 2030“ pažymima: „Valdžios gebėjimas plačiai teikti paslaugas ir užtikrinti aukštą jų kokybę tiesiogiai priklauso nuo valdžios išlaidų dydžio“. Pagal jas (37,4 proc. BVP) esame 25-ti ES (ES vidurkis – 46,9 proc.), tačiau skaičiuojant pagal gyventojų skaičių turime beveik dukart didesnį viešąjį sektorių nei turtingieji vokiečiai. Bet nepaisant viešojo sektoriaus darbuotojų gausos pagal Pasaulio banko skaičiuojamo valdžios efektyvumo rodiklį tesame 21-mi iš 27-ių ES. Akivaizdu, kad esminės reformos būtinos, tačiau nežinia kas turi nutikti, kad politikams užtektų tam politinės valios, jei to neprivertė padaryti net pasaulinė ekonomikos krizė. Priežastis elementari: tas išpūstas viešasis sektorius – tai ir patys politikai, ir potencialūs 400 tūkst. jų rinkėjų.
Ekspertai neprognozuoja didelių pokyčių nei valdžios institucijose, nei rinkimų sistemoje, nes, kaip pastebi V.Vobolevičius, juk ją keičia tie, kurie yra jos laimėtojai. „Pirmuosius dešimt nepriklausomybės metų rinkimų sistema buvo keičiama, bet dabar ji nusistovėjo. Drastiškų pokyčių nebebus, bet ne todėl, kad ji tobula, o todėl, kad ji palanki tiems, kurie yra valdžioje“, – sako V.Vobolevičius. Pavyzdžiui, logiška būtų mažėjant gyventojų mažinti Seimo narių skaičių, bet parlamentarai nenorės susiaurinti savo šansą būti perrinktais, o referendumui organizuoti reikia daug finansinių ir žmogiškųjų išteklių.

Partijos varžysis su socialiniais tinklais
Nedidės ir visuomenės pasitikėjimas politikais. „Sunku to tikėtis, kol didžiajai daliai visuomenės nėra galimybių savo darbu pragyventi oriai. Kada taip bus? Jei to neįvyko per 22-ejus, neįvyks ir per aštuonerius“, – prognozuoja sociologas M.Degutis. Net jei Lietuvos ekonomika stebuklingai suklestėtų, naivu tikėtis, kad požiūris keistųsi radikaliai. „Įsitikinimas, kad politika – purvinas reikalas, į kraują įdiegtas dar sovietmečiu, o dabartinė politinė praktika tą įsitikinimą tik stiprina. Kol daugumai politikų politika netaps profesija, o ne verslu, hobiu, draugų klubu ar atsitiktine pakelės užeiga, tol ir požiūris į ją bus arba kaip į vaikų žaidimus smėlio dėžėje, arba kaip į paršelių stumdymąsi prie lovio“, – neabejoja M.Degutis.
Politologas V.Vobolevičius prognozuoja, kad žmonės, ieškojusieji trečiojo kelio ir jo neradę, nustos dalyvauti rinkimuose, mažės populistinių partijų ir jų rėmėjų: „Susidarys įspūdis, kad įsigali ramesnė brandesnė politinė sistema. Kai kas sakys, kad konsolidavomės. Bet kol netapsime turtingesni, yra pavojus, kad ateis koks pranašas ir vėl tą masę išjudins.“
M.Degučio nuomone, tikėtina, kad politikai vis labiau susidurs su visuomeninių judėjimų konkurencija tiek idėjų, tiek ir visuomenės dėmesio požiūriu. Ne vienas jų pavirs politine partija. Visuomenės sambūrių – tiek formalių, tiek neformalių – tik daugės ir dėl nusivylimo dabartine politikų veikla, ir dėl lengviau prieinamų priemonių komunikuoti su didele visuomenės dalimi aplenkiant tradicinę žiniasklaidą. „Rinkėjai su Tautos prisikėlimo partija, atrodo, galutinai atsikando naujų partinių rinkiminių projektų, todėl naujos ėjimo į politiką formos bus patrauklesnės. Partijos dar, atrodo, ne iki galo suvokia, kad socialinė medija – tai ne tik dar vienas komunikacijos kanalas, kuriame galima reklamuotis, bet ir santykinai lengvas būdas apeinant partijas ir tradicinę žiniasklaidą užsiimti visuomenine ir politine veikla. Ar partijos sugebės prisitaikyti ir panaudoti šį reiškinį sau naudingu būdu, vienas svarbiausių iššūkių politikos veikėjams“, – įspėja M.Degutis.
O Mykolo Romerio universiteto Socialinės informatikos fakulteto dekanas dr. Saulius Norvaišas prognozuoja dar didesnius, tiesiog revoliucinius pokyčius, nes per pastaruosius porą metų išmaniosios technologijos padarė virsmą visuomenėje. Pašnekovas perspektyvą mato kolektyvinio intelekto technologijoms. „Ne lyderiai, o buriamos anoniminės komandos, naudojant socialinę programinę įrangą, sugereneruoja ir balsavimu priima geriausius pasiūlymus, nes juos siūlant ir priimant dalyvauja plataus spektro intelektas. Be to, paskui visi stengiasi jį įgyvendinti, nes tai ir jo sprendimas“, – paaiškina S.Norvaišas. Versle šis metodas jau naudojamas, o politikoje tai reikštų kažką panašaus į tiesioginę demokratiją ar Šveicarijos valdymo modelį.
„Taip, jei karo situacija, kažkam reikia neabejojant paklusti. Bet juk dabar ne karas“, – sako S.Norvaišas. Išmaniųjų technologijų, kurių politikai negali suvaldyti, pagrindu pasaulyje jau įvyko revoliucijos Šiaurės Afrikoje, kuriasi tiesiog virtualios valstybės su savo įstatymais, kaip Facebook ar Twitter. Bręsta didžiuliai technologijų iššaukti politiniai pokyčiai, prognozuoja S.Norvaišas.

Politikai vis labiau susidurs su visuomeninių judėjimų konkurencija tiek idėjų, tiek ir visuomenės dėmesio požiūriu

Politikos iššūkiai iki 2020 m.
1. Gyventojų mažėjimas: augant emigracijai, nedidėjant gimstamumui, daugėjant pensininkų ši problema išliks didžiuoju valstybės strategų iššūkiu.
2. Darbo našumo kėlimas: siekiant gelbėti ekonomiką, o kartu ir viešąjį sektorių, politikams teks ieškoti būdų, kaip skatinti Lietuvos gyventojų darbo našumo didinimą.
3. Emigracija: valstybės politika nedarbui mažinti turės būti išmintingesnė ir veiksmingesnė, nemaža dalis ES pinigų turės būti nukreipti jaunimo nedarbui mažinti.
4. Darbo jėgos pritraukimas: demografiniai rodikliai Lietuvą privers priimti sprendimus dėl imigracijos politikos.
5. Biudžeto deficitas ir valstybės skola: privalu įvykdyti esminę viešojo sektoriaus reformą, tačiau ekspertai tokios tikimybės neprognozuoja.
6. Energetikos projektai: svarbiausiems energetinę nepriklausomybę užtikrinsiantiems projektams užbaigti prireiks mažiausiai dar dviejų kadencijų.
7. Finansavimo iš ES mažėjimas: yra ženklų, kad 2014–2020 m. gausime mažiau lėšų nei dabar, tad reikės sprendimų, kaip šiuos pinigus efektyviausiai panaudoti.
8. Populistai: nepasitikėjimas valdžia liks didžiulis, vis mažiau rinkėjų eis balsuoti, mažės populistų partijų. Tačiau ši ramybė tebus išorinė, nes bet kuriuo momentu naujas pranašas galės patraukti šią visuomenės dalį.
9. Visuomeniniai judėjimai: jų – tiek formalių, tiek ne – daugės, o jų konkurenciją partijoms didins socialiniai tinklai.
10.Grupinis intelektas: naujos technologijos gali iš esmės pakeisti politiką iš atstovaujamosios į grupinio intelekto, tiesioginės demokratijos.

Lietuvos pažangos rodikliai 2020 m.
Rodiklis    ES vidurkis    Lietuvos rodiklis    Vieta ES 2009-2010 m.    Vieta ES 2020 m.
BVP vienam gyventojui    100 proc.    58 proc.    24 vieta    15 vieta
Inovatyvumo indeksas    0,465    0,227    25 vieta    15 vieta
Verslo aplinkos indeksas    -    8 vieta    8 vieta    ne žemesnė nei 5 vieta
Valdymo efektyvumo indeksas    4,97    4,22    21 vieta    15 vieta
Pasitikėjimas institucijomis (policija, parlamentu,Vyriausybe ir kt.)    vidurkis 46 proc.    30 proc.    30 proc.    45 proc.
Šaltinis: Strategija „Lietuva 2030“

Matematikos ir informatikos institute dirbantis profesorius Laimutis Telksnys – labai tinkamas pašnekovas, bandant prognozuoti ateities technologijas.

Juk šis tuo metu dar jaunas mokslininkas „gūdžiais“ 1968-aisiais, kai dar nebuvo asmeninių kompiuterių, laikraštyje gana tiksliai nupiešė daugelį šiandienos technologijų: išmaniuosius telefonus, internetą ir paiešką jame, el. knygas, internetines filmų ir muzikos parduotuves. Todėl „Veidas“ kalbino L.Telksnį apie tai, kokias ateities technologijas jis mato po penkiolikos metų.

VEIDAS: Kaip per pastaruosius keletą dešimtmečių pasikeitė IT technologijos ir kur link jos judės ateityje?
L.T.: Per tą laikotarpį kasdienybėje atsirado labai daug smulkesnių uždavinių, kuriuos sprendžiame asmeniniais kompiuteriais, o dabar jau ir planšetiniais kompiuteriais bei išmaniaisiais telefonais. Didieji mokslo uždaviniai išliko, tarkim, meteorologijos, gyvybės mokslų, astronomijos, kuriems reikia ypač galingų superkompiuterių. O technologijų miniatiūrizacija neketina sustoti: juk, pavyzdžiui, ryšio modemas prieš keliasdešimt metų buvo spintos dydžio, o šiandien tai nedidukė plokštelė telefone. Viena sritis, kurią miniatiūrizacija artimiausiu metu stipriai paveiks, tai dėvimieji kompiuteriai (angl. wearable computer).
Štai ir mes dabar kuriame tokį prietaisą, dėvimąjį kompiuterį, kuris stebėtų širdies darbą. Tai paprastas dirželis su jutikliais, kurie matuoja širdies ritmą, analizuoja duomenis ir, atsiradus širdies veiklos anomalijoms, belaidžiu interneto ryšiu gali duomenis persiųsti į išmanųjį telefoną gydytojui arba artimiesiems. Mano kolega kaip tik dabar Trakuose bando „Ritmoskopą“: kartu su irkluotojų olimpiečių treneriais bei gydytojais stebi sportininkų širdies darbą per treniruotes.
Tokių sprendimų kuriama ir daugiau, o ateityje jie dar labiau mažės ir stebės ne tik širdies, bet ir kitų organų darbą. Tokie prietaisai leistų trumpiau laikyti žmones ligoninėse, padėtų užbėgti už akių tragiškiems ligų padariniams, be to, sumažintų laukiančiųjų tyrimų eiles. Aš manau, kad dėvimieji kompiuteriai per artimiausius dvidešimt metų taps įprastai naudojamais daiktais, ypač sveikatos apsaugos srityje.
VEIDAS: Kokias dar IT sritis išskirtumėte kaip labiausiai pažengsiančias per artimiausią dešimtmetį?
L.T.: Na, viena tokių sričių yra komunikacija su kompiuteriu: iki 2025-ųjų tikrai turėtume išmokyti kompiuterį suprasti, ką kalbame. Nuo kompiuterių sukūrimo praėjo keliasdešimt metų, bet su jais bendraujame lyg kurčnebyliai – gestais, juk nurodymus jiems vis dar duodame klaviatūra ir pele. Kalbos atpažinimas ir sintezavimas per artimiausius keliolika metų stipriai pažengs į priekį.
O ką kompiuteris atsakys į mūsų klausimus, priklausys nuo to, kaip pažengs dirbtinio intelekto kūrimo procesas. Vis dėlto nemanau, kad greitai sugebėsime sukurti savarankiškai mąstantį kompiuterį. Žmogaus smegenys turi ypač daug „darbinės atminties“, o per gyvenimą susidariusios neuronų jungtys sudaro tokį „procesorių“, kad vargu ar dirbtinis intelektas sugebės prilygti žmogaus mąstymui.
Dar viena susijusi sritis, kuri tikrai pakeis kasdienį mūsų gyvenimą, – tai visuotinė robotizacija. Šiandien robotai vis dar dažniau naudojami kariniams ar gynybos tikslams, tačiau kryptis aiški: po dvidešimties metų kuriami robotai bus pakankamai tobuli, kad galėtų pavaduoti žmones pavojinguose ar nešvariuose darbuose. O jei žvelgsime dar toliau į ateitį, aišku, kad technologijų miniatiūrizacija leis kurti vis mažesnius robotus. Galbūt bus sukurti nanorobotai, kurie, suleisti į kraują ateroskleroze sergantiems žmonėms, valys užsikimšusias kraujagysles.
VEIDAS: O kaip, jūsų nuomone, ateityje transformuosis pats internetas?
L.T.: Dažnai sakoma, kad internetas visą pasaulį pavertė globaliu kaimu. Žvelgdamas į ateitį manau, kad globaliame kaime reikės ir globalaus turgaus ar parduotuvės: turiu omeny, jog elektroninė prekyba taps vyraujančiu pirkimo būdu, be to, pačios parduotuvės taps vis globalesnės ir didesnio masto.
Viena aiškesnių sričių, kuri jau transformuojasi ir tikrai stipriai pasikeis per ateinantį dešimtmetį, – televizija. Iš srautinės, kai televizijos kūrėjai nusprendžia turinio seką, ji virsta televizija pagal pareikalavimą (angl. on demand), kai aš pats galėsiu susidaryti norimą laidų, serialų ar filmų tinklelį. Ir šis individualumo didėjimo principas pradės veikti kitose srityse.
VEIDAS: Jūsų prognozės prieš beveik penkiasdešimt metų gan tiksliai nupasakojo šiandienos technologijas. Kaip pavyko taip tiksliai numatyti IT ateitį?
L.T.: Na, daugelis technologijų tobulėja ne tiesiškai, o eksponentiškai. Duosiu jums pavyzdį. Regis, 1991-aisiais Hamburgo universitetas, vykdydamas Europos Sąjungos projektą, rengė prognozę, kaip Baltijos šalyse plėtosis mobilusis ryšys. Kai aš pateikiau savo prognozes, projekto vadovas liepė jas sumažinti, nes negalėjo patikėti tokiu šuoliu, kurį numačiau, – juk tuo metu buvome ką tik išėję iš Sovietų Sąjungos. Aš atsisakiau mažinti prognozes, ir jos vis dėlto buvo išspausdintos. Vėliau stebėjau GSM ryšio plėtrą ir ant savo prognozių kreivės vis dėdavau realią padėtį atitinkančius taškus: pasirodė, kad prognozuodamas apsirikau apie 28 kartus, bet į mažąją pusę! Iki šiol didžiuojuosi šiomis savo klaidomis.