Apie 2015 m. vykusius ryškiausius pokyčius Lietuvos verslo teisės srityje ir apie tai, ko galime tikėtis ateinančiais metais Lietuvos verslui svarbiais klausimais, kalbamės su advokatu, vienu žinomiausių Lietuvoje bylinėjimosi, arbitražo, viešojo sektoriaus ir Europos Sąjungos teisės ekspertų, advokatų kontoros „Balčiūnas ir Grajauskas“ partneriu Gintaru Balčiūnu.

Justina Karinauskaitė

– Kokius ryškiausius praėjusių metų pokyčius ir procesus verslo teisės srityje galėtumėte išskirti?

– Džiugu, kad Lietuva toliau sėkmingai eina į priekį ir pastaraisiais metais tarptautiniuose reitinguose pavyksta pagerinti savo pozicijas. Žinoma, kartais sprendimus politikai priim dėl reitingų, tačiau tiems, kurie dirba praktikoje, versle, svarbiau ne reitingų lentelės, bet tikri verslo aplinką lengvinantys pokyčiai.

Jei kalbame apie praėjusius metus, matyt, vienas di­­džiausių ir garsiausiai nuskambėjusių teisinių įvykių yra Darbo kodekso projekto rengimas ir svarstymas.  Darbo santykių socialinis modelis, nors ir šiek tiek modifikuotas, yra viena iš nedaugelio teisės sričių Lietuvoje, kurią galima pavadinti praėjusio amžiaus palikimu. Toks darbo teisinių santykių reguliavimas koks yra šiuo metu, be abejo, toliau egzistuoti negali ir yra aiškus įvairių procesų stabdis.

– Kaip manote, kodėl užsitęsė naujo socialinio modelio svarstymas?

– Šio projekto rengėjai ir jo derintojai nepadarė visų namų darbų taip, kaip turėjo padaryti. Norint, kad naujasis Darbo kodeksas būtų legitimus, būtina platesnė, atviresnė, kantresnė diskusija ir  jo suderinimas su valdžio institucijomis bei darbuotojų ir darbdavių atstovais.

Žinoma, toks svarbus ir milžiniškas darbas nėra įveikiamas taip greitai, kaip norėtųsi. Terminai, kurie buvo nustatyti šio jautraus ir svarbaus projekto suderinimui, man atrodo, nebuvo pakankami, juk svarbiau, kad spren­­­dimas būtų priimtas ne tik greitai, bet ir teisingai.

Darbo santykių pakeitimus sunkina ir maži atlyginimai, kurie Lie­tuvoje šiuo metu vieni mažiausių Eu­ro­pos Sąjungoje, bei didelė socialinė žmonių atskirtis. Jau­triausios socialinės grupės ir jų interesai Lietuvoje ne visada tinkamai atstovaujami, todėl suprantama bai­­­­minamasi, kad priimtas naujasis projektas gali dar la­biau nuskriauti mažas pajamas gaunančius asmenis bei atimti iš jų  ir taip menkas socialines garantijas.

Deja, Lietuvoje kol kas pasigendu požiūrio, kuris ska­­tintų stengtis ne daugiau taupyti, bet daugiau už­dirb­ti  ir išleisti, taip sukuriant didesnę gerovę vi­siems. Ne­reklamuokime Lietuvos kaip „pigios šalies“, o jos darbuotojų kaip „pigios darbo jėgos“,  tai akivaizdžiai ne­teisinga ir atgyvenusi politinė Lietuvos kryptis.

Nors esamas Darbo kodeksas yra viena didžiausių problemų Lietuvos teisinio reguliavimo srityje, sunku tikėtis, kad jis bus priimtas ateinančiais metais.

– Ar praėjusiais metais buvo realių teigiamų pokyčių, veikiančių verslo aplinką Lietuvoje?

– Ryškėja vis didesnio integravimosi į ES teisės aplinką tendencijos. Mūsų teismuose vis dažniau taikoma Europos Teisingumo Teismo praktika bei nagrinėjm kitų ES valstybių  teismų praktika, suformuota konkrečiose bylose. Visa tai didina Lietuvos teismų praktikos stabilumą, sudaro prielaidas priimti mažiau atsitiktinių sprendimų.

Toliau sėkmingai plėtojamas e. teismo projektas. Vis daugiau bylų sprendžiama elektroninėje terpėje, tai gerokai supaprastina, pagreitina ir atpigina procesus tiek proceso dalyviams, tiek teismams. Tikiuosi 2016 metais jau ir dalis baudžiamojo proceso bylų bus perkelta į e. formatą, toliau vystant e. teismo sistemą.

Reikia pažymėti, kd toliau dekriminalizuojamos tam tik­ros veiklos, t.y. tai, kad anksčiau buvo laikoma nu­­­si­kal­timu, išbraukiama iš nusikaltimų sąrašo. 2015 metais pa­galiau Lietuvoje buvo dekriminalizuota įžeidi­mo sudėtis, tai reiškia, kad tai nebėra nusikaltimas. Įžei­dimo atveju asmuo savo teises gali ginti civiline tvar­ka, prašydamas žalos atlyginimo bei ginti savo teises ir įstatymo saugomus interesus kitais, įstatyme nu­statytais būdais.

– Betarpiškai dalyvaujate verslo valdymo veikloje, esate vieno iš didžiausių Lietuvoje koncerno „Achema grupė“ valdybos pirmininko pavaduotojas, kitų svarbių įmonių  ir asociacijų valdybos narys, taigi jums tenka tiesiogiai susidurti su verslu ir jo valdymu, atstovauti verslo interesams valstybės institucijose ne tik teismuose. Kaip vertinate stambaus verslo pasirinkimą perkelti kapitalą iš Lietuvos į kitas ES šalis?

Verslas Lietuvoje kol kas vis susiduria su įstatymų ne­apibrėžtumu, neaiškiu mokesčių reguliavimu, dažnu jų kei­timu. Papildomų mokesčių, tokių kaip SGDT ar VIAP įvedimas, neaiškumas ir neskaidrumas jų taikymo ta­ri­fuo­se apsunkina verslo padėtį, todėl jam sunku kon­ku­ruoti su kitų šalių verslu, o Lietuvai su kaimyninėmis ša­limis.

Lietuvai šiuo metu reikalingas saugumas, tačiau buvo nueita lengviausiu keliu, energetinio saugumo  naštą didžiąja dalimi uždedant ant verslo ir taip sudarant jam sunkesnes sąlygas konkuruoti. Nepavyksta išvengti ir kuriozų, – VIAP mokestis 2016 metams nustatytas taip, kad, įmonės pačios gaminančios elektros energiją jo sumokės daugiau, nei jos negaminančios. Tai mano įsitikinimu, akivaizdžiai neigiamai veikia Lietuvos ūkį ir neskatina gamybos.

Kapitalas ES viduje turi teisę ir gali judėti ten, kur jam sudaromos geresnės sąlygos, todėl ne paslaptis, kad kai kurios didelės Lietuvos įmonės ir įmonių grupės iškelia kapitalą į Estiją, Olandiją ir kitas palankesnes verslui ir stabilesnes jurisdikcijas.

Teisininkų gildijų egzaminų neišlaiko gerokai daugiau kaip pusė kandidatų. Kvalifikacinių egzaminų statistika rodo, kad kelerius metus niekas nenorėjo būti prokurorais. Pasirodo, negalėjo, nes šis egzaminas nevyksta jau nuo 2011 m.

Norint pakliūti į visas teisės gildijas – notarų, antstolių, teisėjų prokurorų, reikia laikyti kvalifikacinius egzaminus. Tiesa, įstatymai numato kelias išimtis, pavyzdžiui, socialinių mokslų teisės krypties daktarams, kurie egzaminų laikyti neprivalo. Tokie barjerai aktualūs, nes, kaip aiškina pašnekovai, didžiąją dalį laikančiųjų kai kuriuos egzaminus sudaro kandidatai iš kitų gildijų.

„Vokietijoje pavogto automobilio numerius perkalė Lenkijoje ir neteisėtai atvežė į Lietuvą. Ar tai yra kontrabanda?“ – toks advokatų kvalifikacinio egzamino klausimas nustebino Paulių Astromskį, tada dar advokato padėjėją, besispecializuojantį civilinėje, komercinėje teisėje. Šiandien P.Astromskis – sėkmingai dirbantis advokatas, profesinės advokatų bendrijos „Viliušis ir Astromskis“ partneris.  Advokatų kvalifikacinį egzaminą jis įveikė iš antro karto. Su advokatūros praktika susipažinusiam advokato padėjėjui reikėjo grįžti į pirmo studijų kurso laikus ir mintinai mokytis kodeksus. Juk egzaminas iš norinčiųjų tapti advokatūros praktikais reikalavo teorinių žinių.

„Veido“ kalbinti pašnekovai atsidūsta: laimei, egzamino programa buvo pakeista, tad jau šiemet būsimieji advokatai turi pademonstruoti ir praktinius gebėjimus – vien kalimo nepakanka. Nors ir kritikuojami, kiti profesiniai egzaminai taip pat nestokoja praktinių užduočių.

„Veido“ atliktas tyrimas rodo, kad su egzaminais pretendentai susidoroja sunkiai. Pavyzdžiui, mažiausia sėkmė lydėjo kandidatus prisijungti prie antstolių gildijos: per penkerius metus šį egzaminą išlaikė 18, arba 15 proc., kandidatų, o daugiausiai pretendentų gavo teisę apsivilkti teisėjo mantiją – šį egzaminą 2010–2013 m. išlaikė 45 proc. pretendentų, taigi beveik pusė.

„Veido“ kalbinti teisės ekspertai, kvalifikacinių egzaminų komisijų nariai svarsto, kad geriausiai egzaminus pavyksta išlaikyti su „virtuve“ susipažinusiems praktikams, kurie jau turi stažo bagažą tam tikroje srityje. Pavyzdžiui, advokatūros, pretendentų į teisėjus egzaminus geriau laiko advokatų ar teisėjų padėjėjai. Susikirsti daugiau šansų turi kandidatai, pereinantys į kitą gildiją, pavyzdžiui, prokurorai, išmanantys baudžiamąją teisę, atidžiau turi rengtis notaro egzaminui, kuriame reikalaujama daugiausia civilinės teisės žinių.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 312014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-31-2014-m

Data: 2014 m. gegužės mėn. 9 diena (penktadienis).

Vieta: Lietuvos Respublikos Seimo III-ųjų rūmų „Konferencijų“ salė.

Trukmė: Vienos dienos renginys.

Organizatorius: Lietuvos teisininkų draugija kartu su Lietuvos Respublikos Seimo teisės ir teisėtvarkos komitetu. Kongreso sklandų darbą užtikrina Kongreso organizacinis komitetas.

Dalyvių skaičius: Apie 300.

Tikslinė auditorija: Lietuvos ir užsienio šalių teisininkai (teisėjai, advokatai, notarai, antstoliai, prokurorai ir kiti viešojo ir privataus sektoriaus teisininkai, teisės mokslininkai) ir teisės klausimais besidomintys visuomenės atstovai.

Kongreso kalba: Lietuvių. Užtikrinamas sinchroninis vertimas į anglų kalbą.

Viešinimas: Informaciją apie renginį bus viešinama per televiziją, radiją, laikraščius ir žurnalus bei internetą.

Trumpas Kongreso aprašymas

2014 m. gegužės 9 d. 9 val. Lietuvos Respublikos Seimo III-ųjų rūmų „Konferencijų“ salėje vyks V-asis Lietuvos teisininkų kongresas „Teisinės institucijos modernioje visuomenėje“, skirtas Lietuvos teisininkų draugijos 25-mečiui paminėti.

1920 m. vasario 21 d. įsikūrusi Lietuvos teisininkų draugija vienijo žymius Lietuvos teisininkus. Draugijai vadovavo Antanas Kriščiukaitis (1920-1933 m.), Petras Leonas (1934 -1935 m.), Jonas Gudauskas (1937-1938 m.) ir Česlovas Butkys (1938-1940 m.), draugijos valdybos nariais buvo prof. Mykolas Riomeris, Augustinas Janulaitis, advokatas Zigmas Toliušis, Vladimiras Stan­kevičius ir kiti. Viena iš itin svarbių Draugijos veiklos krypčių buvo teisinis švietimas, seminarų, konferencijų ir kongresų organizavimas. Penktasis visuotinis Lietuvos teisininkų suvažiavimas turėjo būti surengtas dar 1940 metų rusėjo mėnesį, tačiau dėl Sovietų Sąjungos okupacijos šis kongresas neįvyko: Draugija kartu su kitomis visuomeninėmis organizacijomis buvo uždrausta ir 1940 m. birželio 15 d. nustojo egzistuoti.

1989 m. kovo 9 d. Vilniuje, buvusiuose Profsąjungų kultūros rū­muose, įvyko atkuriamasis visuotinis teisininkų draugijos susirinkimas, kuris rezoliucijomis pasmerkė Sovietų okupaciją, reikalavo užtikrinti pagrindines žmogaus teises ir laisves, kvietė puoselėti vertybių Lietuvą. Per 25-erius metus atsikūrusi Lietuvos teisininkų draugija periodiškai rengė Pasaulio lietuvių teisininkų kongresus. 2014 metais buvo nuspręsta tęsti prieškario Lietuvos teisininkų draugijos puoselėtą tradiciją ir surengti V-ąjį Lietuvos teisininkų kongresą.

Kongreso tikslas – sukviesti įvairių teisinių institucijų vadovus diskusijai apie Lietuvos teisininkų ir teisinių institucijų vietą šiuolaikinėje visuomenėje, jų teises ir pareigas, veiklos garantijas, tarpinstitucinę sąveiką ir tarpusavio bendradarbiavimą, santykis su kitomis valstybės institucijomis, veiklos galimybes ir atsakomybę Lietuvos narystės Europos Sąjungoje perspektyvoje bei veiklos probleminius aspektus.

Kongrese pranešimus skaitys žymūs teisininkai ir svarbiausių teisinių institucijų vadovai. Pranešimus skaityti kviečiami Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo Pirmininkas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Pirmininkas, Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo Pirmininkas, Lietuvos Respublikos Generalinis Prokuroras, Policijos Generalinis Komisaras, Lietuvos advokatūros Pirmininkas, Notarų rūmų Pirmininkas, Antstolių rūmų prezidiumo Pirmininkas, Vilniaus komercinio arbitražo teismo Pirmininkas ir kiti garbūs teisininkai.

V-asis Lietuvos teisininkų kongresas – tai puiki proga pasidalinti patirtimi, nubrėžti ateities teisinių institucijų veiklos gaires ir maloniai pabendrauti.

Rolando Pakso kandidatavimas prezidento rinkimuose, referendumas žemės pardavimo klausimais ar valdininkų algų atstatymas – pastaruoju metu Konstitucinis Teismas tarė galutinį žodį teise itin didelio rezonanso dilemose. Ar kritika kai kuriems iš šių sprendimų argumentuota? Kaip atsitinka, kad tą patį Teismo nutarimą abi konflikto pusės sugeba suprasti kaip savo pergalę? Galų gale, ar Konstitucinis Teismas tikrai mato, kaip kad derėtų, ne tik Konstitucijos raidę, bet ir dvasią?

To klausiame konstitucinės teisės autoriteto 1999 – 2008 m. Konstitucinio Teismo teisėjo, dabar Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto prof. Vytauto Sinkevičiaus.

VEIDAS: Nors Konstitucinis Teismas ką tik pareiškė, kad stojimo į Europos Sąjungą sutarties nesilaikymas de facto prieštarauja Lietuvos Konstitucijai, tačiau Vyriausioji rinkimų komisija balsuodama nesustabdė referendumo dėl draudimo parduoti žemę užsieniečiams, nors tai prieštarauja mūsų europiniams įsipareigojimams. Kaip teisiniu požiūriu vertintina tokia situacija?

V.S.: Teisiniu požiūriu situacija tikrai yra neįprasta ir gana sudėtinga. Prisiminkime, kad Konstitucinis Teismas 1994 m. viename iš nutarimų yra suformulavęs tokią nuostatą: jei yra surinkta 300 tūkst. piliečių parašų, referendumas turi būti skelbiamas ir jo paskelbimas negali būtų saistomas jokiomis kitomis sąlygomis ir jokių institucijų sprendimais.

Tačiau užpraėjusią savaitę Konstitucinis Teismas pateikė konstitucinių pataisų darymo taisykles, kurių viena sako, kad negalima padaryti tokių konstitucinių pataisų, kurios paneigtų Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kylančius iš Lietuvos narystės Europos Sąjungoje. Kitaip tariant, teismas pasakė, kad norint nustatyti kitokią taisyklę, nei kylančią iš Lietuvos įsipareigojimų būnant Europos Sąjungos nare, prieš tai reikia išspręsti narystės Europos Sąjungoje klausimą. Taigi pagal aktą dėl narystės Europos Sąjungoje žemė gali būti parduodama užsieniečiams, to negalima drausti, tačiau konstitucine pataisa norima nustatyti priešingai. Konstitucinis Teismas pasakė, kad taip negali būti, nes Konstitucijoje negali būti dviejų skirtingų taisyklių, kurių viena leistų, kita tą patį draustų.

Vyriausioji rinkimų komisija atsidūrė tokioje situacijoje, kai parašai referendumui iš esmės surinkti, tačiau paskelbtos ir Konstitucinio Teismo suformuluotos Konstitucijos keitimo taisyklės. Maža to, Konstitucinis Teismas netiesiogiai pasakė, kad turi įgaliojimus tirti Konstitucijos pataisų atitiktį Konstitucijai ir turi teisę pripažinti jas prieštaraujant Konstitucijai. Vadinasi, Teismas netiesiogiai pasakė, kad jei tokia Konstitucijos pataisa, kuri nustatytų draudimą užsieniečiams pirkti žemę, bus padaryta, Teismas pripažins ją prieštaraujančia Konstitucijai. Vadinasi, turime situaciją, kai visi suprantame, kad referendumas yra beprasmis, nes jo rezultatas bus niekinis: net jei žmonės pritars neleisti parduoti žemės užsieniečiams, tai bus pripažinta prieštaraujančiu Konstitucijai.

VEIDAS: Jei referendumui niekinis, bet parašų jam surinkti bus pakankamai, kas turi teisinį galią jį sustabdyti?

V.S.: Dabar iš tiesų labai svarbus klausimas, kuri institucija gali oficialiai konstatuoti, kad toji siūloma Konstitucijos pataisa, prieštarauja Konstitucijai, ir kas gali priimti sprendimą sustabdyti tokį referendumą, kuris iš esmės beprasmiškas, nes jo rezultatas vis tiek bus pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

VRK priėmė sprendimą toliau tikrinti parašus. Turbūt dabar vienintelis būdas išspręsti klausimą, ar galimas toks referendumas – dar kartą kreiptis į Konstitucinį Teismą. Jei VRK patvirtins, kad 300 tūkst. rinkėjų parašų, atitinkančių reikalavimus, surinkta, Seimas turės priimti nutarimą ir paskelbti referendumą. Tą Seimo nutarimą, kuriuo bus skelbiamas referendumas, galima bus apskųsti Konstituciniam Teismui prašant ištirti, ar jis neprieštarauja Konstitucijai, ar nėra pažeidžiamos konstitucinių pataisų darymo taisyklės, apie kurias Konstitucinis Teismas ką tik pasakė nagrinėdamas Seimo narių klausimą dėl Lietuvos banko. Kreipimuisi pakanka 29 parlamentarų parašų.

Konstitucinis Teismas gali atsakyti, ar gali referendumas būti vykdomas iš anksto žinant, kad juo pateiktas klausimas prieštarauja Konstitucijai. Toks būtų teisinis klausimo sprendimas ir tokiu būdu gautume oficialų atsakymą, ar toks referendumas gali įvykti ar ne. Kad VRK nutarė toliau tikrinti parašus, tai savaime negarantuoja, jog referendumas tikrai įvyks, nes jei Konstitucinis Teismas pasakytų, kad negalima skelbti tokių referendumų, nors ir yra surinkti parašai, referendumas ir neįvyktų. Atsižvelgdamas į savo pastarąjį nutarimą Konstitucinis Teismas tuo pačiu galėtų pakoreguoti ir savo 1994 m. doktriną.

VEIDAS: Bet jei VRK būtų sustabdęs referendumo iniciatyvą, ar nebūtų apkaltintas Konstitucinio Teismo išaiškinimo dėl referendumų nesilaikymu?

V.S.: Tokiu atveju VRK sprendimas galėjo būti skundžiamas Vyriausiajam administraciniam teismui. Tokiu atveju gal ir šiame etape šis teismas galėjo pasakyti savo žodį.

VEIDAS: Vis dėlto ar teisūs tie, kurie mano, kad VRK turi teisę tiesiog neregistruoti referendumo iniciatyvos, jei ir be Konstitucinio Teismo buvo aišku, kad Konstitucijoje įrašyta prievolė laikytis ES duotų įsipareigojimų?

V.S.: Grįžtame prie to paties klausimo – kas gali pasakyti, kas prieštarauja Konstitucijai. Ar VRK turi tokią teisę? Teisinio aiškumo, kas, kokiame etape ir kokį sprendimą gali priimti, stokojama. Šią spragą gali užpildytu Konstitucinis Teismas, jei į jį bus kreiptasi dėl žemės pardavimo referendumo. O pagrindo kreiptis tikrai yra. Juolab susiduriame su klausimu, ar reikia išmesti milijonus į balą, žinant, kad referendumas, net jei rinkėjai palaikys siūlomą nuostatą, vis tiek bus pripažintas antikonstituciniu ir bus niekinis. Konstitucinis Teismas yra vienintelė institucija, kuri gali šiuo klausimu įnešti aiškumą.

VEIDAS: Rolandas Paksas džiaugiasi, kad Konstitucinis Teismas atvėrė jam kelią kandidatuoti prezidento rinkimuose, neva europinę teisę iškeldamas aukščiau nacionalinės. Ar tikrai taip?

V.S.: Konstitucinio Teismo nutarime nėra nė vieno žodžio, ką kalba jūsų nurodytas asmuo ir jo partija. Konstitucinis Teismas apskritai nenagrinėjo santykio tarp Konstitucijos ir ES teisės – tik pasakė, kad jei pagal Konstituciją Lietuva prisiėmė įsipareigojimus, kylančius iš Lietuvos narystės Europos Sąjungoje, tuos įsipareigojimus reikia vykdyti ir negalima nustatyti taisyklių, kurios tuos įsipareigojimus paneigtų.

Buvo pareikšta vieno Konstitucinio Teismo teisėjo nuomonė, kad teismas atidavė prioritetą Europos Sąjungos teisės viršenybei. Tačiau toks požiūris, manau, neturi jokio konstitucinio pagrindo, nes Lietuvos pareiga laikytis įsipareigojimų Europos Sąjungai kyla ne iš Europos Sąjungos teisės, o iš pačios mūsų Konstitucijos: tauta referendumu priėmė sprendimą, kad Lietuva stoja į Europos Sąjungą, tuo pačiu nutardama, kad Lietuva prisiima visas pareigas, visus įsipareigojimus, kylančius iš šitos narystės.

Be to, kandidatai į Lietuvos Respublikos prezidentus registruojami, jei atitinka numatytus reikalavimus pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, o ne pagal kokį tarptautinio teismo sprendimą. Europos žmogaus teisių teismas ar kiti tarptautiniai teismai apskritai neturi teisės nagrinėti tokių klausimų. Ir šiuo konkrečiu atveju Žmogaus teisių teismas atmetė kaip nepriklausantį jo jurisdikcijai prašymą tirti, ar nebuvo pažeistos asmens teisės uždraudžiant jam kandidatuoti į Lietuvos Respublikos prezidento pareigas, nes Žmogaus teisių konvencija garantuoja asmens teisę būti renkamam į įstatymų leidžiamąją, bet ne į valstybės vadovo instituciją.

Teiginiai, kad Konstitucinis Teismas atvėrė kelią ar sudaro prielaidas registruoti asmenį kandidatu į Lietuvos Respublikos prezidentus, remiantis Europos Sąjungos teise, jos viršenybe neturi jokio teisinio pagrindo. Konstitucinio Teismo nutarime nėra tokių teiginių ir nėra tokių sąvokų.

VEIDAS: O kokia būtų teisinė situacija, jei Seimas būtų priėmęs konstitucinę pataisą, atveriančią R.Paksui kelią kandidatuoti rinkimuose, o sekančią dieną Konstitucinis Teismas būtų paskelbęs, kad tokia pataisa antikonstitucinė?

V.S.: Konstitucijos pataisa įsigalioja ne anksčiau kaip praėjus mėnesiui po jos priėmimo. Jei Seimas būtų balsavęs už pataisą, o Konstitucinis Teismas per tą mėnesį pasakęs, kad ji antikonstitucinė, ji negalėtų įsigalioti. Bet tam tikros teisinės sumaišties, žinoma, būtų.

Konstitucinis Teismas nagrinėjo kitą klausimą – ar Konstitucijai neprieštarauja jos 125-ojo straipsnio pataisa, susijusi su Lietuvos banku. Jos esmė – ar Seimo komitetas gali pakeisti iniciatorių – ketvirtadalio Seimo narių pateiktą tekstą. Teismas pasakė, kad negali, kitaip tariant, suformulavo taisyklę, kuri turi būti taikoma ir Konstitucijos 74-ojo straipsnio pakeitimo dėl kandidatavimo į prezidento pareigas atveju. Bet akivaizdu, kad ta pataisa, jei būtų buvusi padaryta, būtų antikonstitucinė. Ja negalima būtų remtis, nes negalima eiti į prezidento rinkimus remiantis antikonstitucine Konstitucijos pataisa.

VEIDAS: Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas po šio nutarimo reiškė apmaudą, kad Konstitucinis Teismas paverčia Seimą pašto dėžute. Būta politikų nepasitenkinimo ir po Teismo pozicijos, kad Seimas neturi teisės reikalauti generalinio prokuroro ataskaitos. Ar šiuose Teismo sprendimuose neįžvelgiate Seimo galių menkinimo?

V.S.: Seimo nariai neturėtų užmiršti, kad jie, prieš pradėdami eiti šias pareigas, prisiekė gerbti Konstituciją ir įstatymus, o Konstitucijoje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija. Konstitucinis Teismas aiškiai pasakė, kokios yra konstitucinių pataisų darymo taisyklės, ir jos privalomos Seimui ir kiekvienam jo nariui. Teigti, kad Seimas padaromas pašto dėžute, – galbūt daugiau emocija, bet ji nėra grindžiama jokiais teisiniais argumentais.

VEIDAS: Ar nėra pagrindo kalbėti, kad bręsta priešprieša tarp Seimo ir Konstitucinio Teismo?

V.S.: Pastaraisiais metais Seimas nemažai bylų Konstituciniame Teisme pralaimi, ir iš kai kurių Seimo narių, kitų pareigūnų pasisakymų matyti, kad bandoma įteigti visuomenei nuomonę, kad jis nuolat sprendžia ne taip, kaip reikia, pasėti tam tikrą nepasitikėjimą. Bet taip kenkiame visai teisinei sistemai, valstybės autoritetui, taip smukdoma pagarba teisei. Negalima dėl savo politinių, asmeninių, grupinių, partinių ambicijų kelti tam tikrą sumaištį, menkinant Konstitucinio Teismo nutarimus.

VEIDAS: Po Konstitucinio Teismo nutarimo dėl aukštų valdininkų ir teisėjų algų pasigirdo nuomonių, kad biudžeto klausimai neturėtų būti šio Teismo vertinimo objektas. Kaip vertinate tokią nuomonę?

V.S.: Konstitucinis Teismas veikia pagal įgaliojimus, kurie nustatyti Konstitucijoje, o pagal ją jis turi tirti visų įstatymų, taip pat ir susijusių su biudžetu, ekonominiais dalykais atitiktį Konstitucijai. Ar reikia apriboti jo įgaliojimus? Manau, ne, nes tada atsirastų labai didelė sritis, kurios teisinis reguliavimas nepakliūtų į konstitucingumo kontrolę ir tai atrištų rankas politinei valdžiai nepaisyti Konstitucijos siekiant savo trumpalaikių tikslų.

Pavyzdžiui, buvo nustatytas toks reguliavimas – nemokėti policininkams už viršvalandžius. Tai taip pat susiję su biudžeto lėšomis. Jei Konstitucinis Teismas neturėtų įgaliojimų tirti tokio klausimo, kas apgintų jų teises? Konstitucinis Teismas turi teisę ir pareigą ginti visų asmenų teises. Siaurinti jo įgaliojimus Lietuvos sąlygomis, kai čia tokia menka teisinė ir ypač politinė kultūra, būtų neteisingas žingsnis.

VEIDAS: Pastaraisiais metais Konstitucinis Teismas svarstė itin daug rezonansinių, visuomenę audrinančių klausimų. Gal tai bręstančio Konstitucijos peržiūros poreikio ženklas?

V.S.: Konstitucijos stabilumas yra didelė konstitucinė vertybė, nes ji leidžia prognozuoti valstybės, visuomenės raidą – politinę, ekonominę socialinę. Todėl Konstituciją reikia keisti tik tada, kai tai neišvengiama ir ne tik šios dienos, bet ir ilgalaikėje perspektyvoje, tada, kai tokia pataisa kyla iš objektyvaus poreikio, o ne kažkokių politinių ar kitokių interesų.

Neretai tai, kas atrodo neišspręsta Konstitucijoje, gali išspręsti konstitucinė doktrina, kitaip tariant, Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstituciją gali pritaikyti jos nuostatas šių dienų poreikiams – tekstas yra nekeičiamas, bet jis įgyja platesnę prasmę, o naujoji išplėtota konstitucinių nuostatų samprata atitiks naujus visuomenės, valstybės, asmens poreikius. Vadovaujantis tokiu požiūriu nematau kažkokių Konstitucijos nuostatų, kurios trukdytų dabartinei visuomenės ir valstybės raidai, neleistų apginti žmogaus teisių ir laisvių.

Generalinio prokuroro Dariaus Valio veikla pastaruoju metu (ir, tiesą sakant, jau daug mėnesių) neatrodo įkvepianti. Kone kiekvieną savaitę jį perlieja kritikos banga, vos ne kas savaitę jis turi aiškintis, o Generalinė prokuratūra neprimena stabilaus laivo. Tačiau priekaištai D.Valiui visuomenės neįtikina. Kaip paaiškėjo iš “Veido” užsakymu tyrimų bendrovės “Prime consulting” atliktos sociologinės apklausos, neigiamai šį aukštą pareigūną vertina 29,4 proc. respondentų, o daugiau nei pusė – vidutiniškai. Šiek tiek daugiau nei dešimtadalis D.Valio veiklą vertina teigiamai.
Kartu pasidomėjome ir kaip visuomenė vertina generalinio policijos komisaro Sauliaus Skvernelio darbą. Paaiškėjo, kad iš esmės taip pat vidutiniškai ir tik keliais procentais geriau nei D.Valio.

Kaip jūs vertinate generalinio prokuroro D.Valio veiklą? (proc.)

Vidutiniškai    58,2
Neigiamai    29,4
Teigiamai    11,2
Nežinau / neturiu nuomonės    1,2

Kaip jūs vertinate policijos generalinio komisaro S.Skvernelio darbą? (proc.)

Vidutiniškai    60,2
Neigiamai    26,2
Teigiamai    12,2
Nežinau / neturiu nuomonės    1,4

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2013 m. spalio 28–30 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Egidijus Kūris į Lietuvos teisininkų elitą įsirašė ir kaip autoritetingas teisės mokslininkas, ir kaip aktyviausias Konstitucinio Teismo pirmininkas, išplėtęs šio Teismo gilinimosi ribas.

Nors dažnai įtakingiausių Lietuvos žmonių sąrašo viršūnėje vietą garantuoja aukščiausios pareigos, teisininkas Egidijus Kūris į teisininkų elitą patenka visai dėl kitų priežasčių. Po įsimintino savo karjeros etapo – pirmininkavimo Konstituciniam teismui (KT) 2002–2008 m. – jis grįžo į akademinę veiklą, bet vis tiek išliko tarp įtakingiausių Lietuvos teisininkų.
„Yra kelios priežastys, kodėl E.Kūris atsiduria šiame sąraše. Pirmiausia ir svarbiausia priežastis – jis labai gerai pasirengęs profesiniu, kvalifikaciniu požiūriu. Dėl jo teisinės kvalifikacijos ir jaučiamas jo autoritetas teisinėje bendruomenėje. Antra, tai žmogus, kuris sugeba labai raiškiai ir aiškiai dėstyti savo mintis, jis puikus teisės teoretikas, mokslininkas. Kita vertus, E.Kūris turėjo galimybę pasireikšti – jis buvo KT pirmininkas, Vilniaus universiteto (VU) Viešosios teisės katedros vedėjas“, – vardija Mykolo Romerio universiteto profesorius, buvęs KT teisėjas, šiame teisme dirbęs kartu su E.Kūriu, Vytautas Sinkevičius.
Iš tiesų, visuomenei E.Kūris gerai įsiminė, nes KT pirmininkavo išskirtiniu metu – per priesaiką sulaužiusio Rolando Pakso apkaltą, kurią dauguma tautiečių akylai stebėjo. Solidus, konkretus, principingas, charizmatiškas, kalbos dovaną turintis E.Kūris darė įspūdį, o jo, kaip autoritetingo teisininko ir Konstitucijos aiškintojo, įvaizdis išliko ir vėliau – jis mielai dalyvaudavo televizijų laidose, komentuodavo žiniasklaidai svarbiais klausimais, nebijodavo kritikuoti politikų.
Beje, netrukus E.Kūris pradės tarptautinę karjerą – išvyks teisėjauti į Europos Žmogaus Teisių Teismą, kuriame dvi kadencijas dirbo ir jo tėvas Pranas Kūris. „Nebūsiu pirmasis, kurio tėvas dirbo šiame teisme. Tokių atvejų jau būta“, – paklaustas, ar į tarptautinę karjerą neria sekdamas tėvo pėdomis, tarsi nejaukiai pasijunta E.Kūris.

Gabumais garsėjo nuo vaikystės

Tai, kad E.Kūris tapo vienu autoritetingiausių Lietuvos teisininkų, lėmė ir asmeninės savybės, ir išskirtinė aplinka. Jis gimė iškilių teisininkų, sovietiniais laikais Lietuvoje ėjusių aukštas pareigas, šeimoje. Jo tėvas P.Kūris – ne tik garsus teisininkas, bet ir diplomatas, politikas, dirbęs teisingumo ministru tiek LSSR, tiek pirmojoje Vyriausybėje po nepriklausomybės atkūrimo.
Tad nors rinktis teisę būtų buvęs natūralus sprendimas ir jaunajam Kūriui, paskutinėje mokyklos klasėje jis staiga susidomėjo fizika ir apsisprendė studijuoti fiziką. Bet užteko pusmečio, kad suvoktų esąs ne savo rogėse, ir į teisės studijas pareitų antrame kurse.
„Net jei niekas neskiepija, nebando įkalbėti ir įtikinėti, kokį kelią pasirinkti, šeimoje natūraliai vis tiek vyksta tam tikros kalbos, vyrauja tam tikra dvasia. Gal tai ir šeimos įtaka, kad teisę pasirinkau, kita vertus, aš visada buvau visuomeniškai orientuotas“, – savo apsisprendimą aiškina E.Kūris.
Viena vertus, aukštas pareigas einančio nomenklatūros veikėjo sūnus lavintis turėjo visai kitokias sąlygas nei daugelis jo bendraamžių. Kita vertus, tai, kad tapo vienu žymiausių šiandienos teisininkų, jau lėmė ir asmeninės savybės bei gabumai. Kaip pastebi V.Sinkevičius ir kiti buvę E.Kūrio kolegos, tai iš prigimties labai gabus, talentingas, apsiskaitęs, intelektualus žmogus, pasižymintis fenomenalia atmintimi.
„Žmogus laisvai operuoja faktais apie dešimtmečio senumo KT bylas, gali jas pacituoti. Visi, kurie pradeda su E.Kūriu bendrauti, per dešimt minučių pamato, kad jis turi fenomenalią atmintį“, – pabrėžia ilgametis E.Kūrio kolega universitete, Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Nekrošius.
Kiti kolegos papildo, kad E.Kūris gerą atmintį turi ne tik su teise susijusiems dalykams, bet ir eilėraščiams, perskaitytoms knygoms ar anekdotams, kurių jo pasisakymuose nestinga. „Jis net iš mokyklos laikų kūrinius prisimena, gali išdainuoti visą „Jėzų Kristų superžvaigždę“, – dar vieną detalę įlipdo politologas Lauras Bielinis, taip pat dirbęs kartu su E.Kūriu.
E.Kūrio gabumai išryškėjo dar ankstyvoje vaikystėje – skaityti jis išmoko sulaukęs vos trejų metų. „Išmokau pats, nes labai norėjau. Kaip man pasakojo vyresnieji, iš senelio atimdavau laikraštį ir reikalaudavau, kad rodytų visas raides. Vėliau kažkieno pamokytas senelis pradėjo slėpti laikraščius – manė, gal šitam vaikui ateityje bus kas nors negerai“, – šypsosi E.Kūris.
Vėliau jam puikiai sekėsi ir mokslai. Jo studijų laikų draugas ir bendrakursis advokatas Olegas Urbonas pamena, kad E.Kūris buvo pats pažangiausias kurso studentas, mokęsis tik labai gerai pažymiais. Studijų metais išryškėjo ir savybė, kurią vėliau minės dauguma jį pažįstančių žmonių (tiesa, vieni teigiamame, o kiti neigiamame kontekste), – tvirtumas, kuris kai kam atrodo jau virtęs kategoriškumu.
„Jis turi labai tvirtą charakterį ir visada pasiekdavo, ko nori. Pamenu, per vieną egzaminą jam šiek tiek nepasisekė – gavo prastesnį pažymį. Dėstytoja nenorėjo jam leisti perlaikyti egzamino, bet jis pasiekė savo – perlaikė ir gavo aukščiausią balą. Teisės specialybėje tvirto stuburo reikia – lankstumas svarbus, bet be kieto stuburo šioje profesijoje labai sudėtinga. Kita vertus, tas stuburas turi būti paremtas žiniomis, profesionalumu, o jis visa tai turi“, – mano O.Urbonas.
Tiesa, kai kurie kalbinti teisininkai prisipažino, kad dirbti su E.Kūriu dėl šios savybės nebuvo lengva, nes jis visada turėdavo tvirtą nuomonę, kurią atkakliai gindavo. Tad diskusijos su juo būdavo itin aštrios, o kad įsiklausytų ir į kitą nuomonę, reikėdavo pateikti itin rimtų argumentų. Tai pasitempti versdavo ir aplinkinius.
Beje, E.Kūris garsėja ir darbštumu: V.Sinkevičius pamena, kad KT vadovavimo laikais jam buvo visiškai įprasta ateiti į darbą septintą ryto, o išeiti 22–23 valandą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2013-m-2 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Nusikalstamumas Lietuvoje būtų mažesnis, o nusikaltimai – mažiau žiaurūs, jei mūsų šalyje būtų kitokia bausmių sistema ir jei į laisvę išėję nuteistieji neatsidurtų užribyje.

Po tragedijos Panevėžyje, kai nusikaltėliai išprievartavo ir gyvą automobilyje sudegino moksleivę, ekspertai pateikė daugybę vertinimų, visuomenė – dar daugiau klausimų, buvo ne tik rasti nusikaltimą padarę asmenys, bet ir nustatyti visi klerkai bei verslininkai, kurių nusikalstamas abejingumas neužkirto kelio šiai tragedijai. Tačiau vienas klausimas iškeltas nebuvo: kas suformavo tokius pabaisas? Nebuvo tokio klausimo, natūralu, kad nėra ir atsakymų. Tad į šį klausimą pabandys atsakyti “Veidas”.
Dauguma pastebėjo, kad įtariamieji merginos nužudymu teisti jau po keletą kartų ir jų kriminalinė biografija itin įspūdinga. Vienas jų savo karjerą pradėjo nuo nepilnamečių kolonijos, vėliau tęsė Pravieniškių suaugusiųjų pataisos namuose. Ten buvo taip stipriai “pataisytas”, kad laisvėje siautėjo kaip laukinis žvėris, ir dabar, tikėtina, gaus laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos.
Beje, dabar visų plačiai aptarinėjamas atvejis nėra unikalus – iš tikrųjų daugumos nusikaltėlių žiaurumo pagrindai suformuojami ne namuose, ne mokykloje ir net ne gatvėje, o įkalinimo įstaigose. Pas mus nusikaltusių paauglių problema išsprendžiama itin greitai: prasikaltę paaugliai uždaromi į Kauno nepilnamečių koloniją. Nors išties juos reikėtų gydyti, daug dėmesio skiriant psichologinei reabilitacijai. O ką prasikaltę paaugliai gauna įkalinimo įstaigoje? “Zeko” mąstymo pagrindus, nes ir ten, kaip suaugusiųjų kolonijose, jau senokai gyvuoja vadinamosios kalinių kastos, žargonas ir savos taisyklės.
Dauguma jaunuolių stipriai ir būna pažeidžiami kaip tik pirmojoje įkalinimo įstaigoje. Vėliau kalinio filosofija jiems tampa artima, o nusikaltimai tampa tarsi gyvenimo būdu.
Didžiuma mūsų visuomenės už nusikaltimus reikalauja kuo griežtesnių bausmių, tačiau žmonės nesupranta, kad taip jie pjauna šaką, ant kurios patys sėdi. Lietuvoje vidutinė laisvės atėmimo bausmė yra daugiau nei ketveri metai (Skandinavijos šalyse vidutinė laisvės atėmimo bausmė – trys keturi mėnesiai), bet svarbu žinoti, kad dveji metai įkalinimo įstaigoje yra būtent ta riba, kurią peržengus žmogaus buvimas įkalinimo įstaigoje tampa nebe auklėjimu ar atgailavimu už padarytus nusikaltimus, o nuteistojo mąstymo ir gyvenimo būdo lūžiu. Žmogaus, kuris kalinamas ketverius ir daugiau metų, galvoje vyksta negrįžtami procesai. Absoliuti dauguma jų išėję į laisvę nebemokės normaliai gyventi, nesugebės užsidirbti pinigų, be to, bus pikti ant viso pasaulio ir kerštaus pirmam pasitaikiusiajam jų kelyje. Dauguma buvusių kalinių laisvėje neužtrunka: vėl padaro žiauresnį ar mažiau žiaurų nusikaltimą ir grįžta “namo”, į koloniją.
Taigi Lietuvoje veikianti bausmių ir įkalinimo sistema veda į aklavietę, į vis žiauresnius nusikaltimus, didindama nesaugumo jausmą, todėl šioje srityje būtinos permainos. Lygiai taip pat stipriai tobulinti ir gerokai daugiau finansų skirti reikia ir teistųjų grįžimo į laisvę socialinėms programoms. “Juk vieno nuteistojo išlaikymas Lietuvos visuomenei kainuoja 18 tūkst. Lt per metus. Jei kažkokia panaši suma būtų skiriama buvusio kalinio reabilitacijai laisvėje, nė kiek neabejoju, kad į įkalinimo įstaigas grįžtų gerokai mažiau asmenų, padariusių naujus nusikaltimus, šie nebūtų tokie žiaurūs, o visuomenės saugumo jausmas padidėtų”, – dėsto Mykolo Romerio universiteto Baudžiamosios teisės ir kriminologijos katedros docentas Alfredas Kiškis.
„Taip, tikrai esama ligonių, kuriuos reikia izoliuoti nuo visuomenės. Bet daugeliu atvejų, kai kalinyje įžiūri žmogų, yra didelė tikimybė, kad jis pasikeis. Dauguma žmonių, kurie ateina į reabilitacijos centrą, kurie jame ir apsigyvena, dažnai į kalėjimą jau nebesugrįžta, – pasakoja Lietuvos kalinių globos draugijos reabilitacijos centro vadovė Milda Bliumenzonienė. – Jei tie jaunuoliai Panevėžio rajone būtų buvę prižiūrimi, kas nors jau būtų pamatęs, kas jiems darosi, ir, galimas daiktas, nusikaltimas nebūtų įvykęs.“
Svarbiausia, kad atlikę bausmę žmonės turėtų kur apsigyventi, turėtų kur įsidarbinti, turėtų kur pasitikrinti sveikatą, o jei yra priklausomi nuo narkotikų ar alkoholio – ir dėl to sulauktų pagalbos. Jei viso to nebus arba bus tik iš dalies, turėsime tai, ką turime šiandien: daug tragedijų ir daug į įkalinimo įstaigas vis sugrįžtančių nuteistųjų. Juk pastaraisiais metais po amnestijos ar dėl lygtinio paleidimo į laisvę išeina po 2–3 tūkst. kalinių. Ir jei jie neturi kur dėtis ar neturi iš ko pragyventi, tada kiekvienas iš mūsų esame potencialūs jų taikiniai.

Įkalinimo vietų daugėja

2012 m. probacijos tarnybos iš viso prižiūrėjo 21 107 asmenis (3260 iš jų bausmės vykdymas atidėtas, 2950 nuteisti laisvės apribojimo bausme, o 1005 iš pataisos įstaigų paleisti lygtinai).
„Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad bausmę atlikęs žmogus iš mūsų įstaigos išeina lyg ir tinkamai pasirengęs gyvenimui, bet negalime numanyti, kas jam atsitiks rytoj. Tiesa ta, kad šiandien nuteistieji nelabai turi kur eiti, laisvėje jie labai sunkiai gali susirasti darbo. Tada jie pradeda blaškytis, todėl pasitaiko tragedijų. Rimtų nusikaltimų riziką dar labiau padidina narkotikai ir alkoholis, kuriuos laisvėje jie gali vartoti be saiko“, – komentuoja Alytaus pataisos namų direktorius Kęstutis Jasmontas.
Kad nuteistieji sugrįš į kalėjimą, rizika labai didelė. JAV teisingumo statistikos biuro skirtingais metais atlikti tyrimai atskleidžia recidyvizmo mastą: iš dešimties buvusių kalinių penki į kalėjimus grįžta greičiau nei po trejų metų, o 2007 m., kai iš kalėjimų išėjo daugiau kaip milijonas kalinių, 16 proc. už grotų grįžo dar tais pačiais metais. Pasirodo, didžiausia naujo nusikaltimo tikimybė (daugiau kaip 70 proc.) – teistiems už įvairias vagystes, bet ir sunkius nusikaltimus padarę nusikaltėliai neretai nusikaltimus pakartoja (2,5 proc. prievartautojų, 1,2 proc. žudikų).
Lietuvos kalėjimų departamento duomenimis, 2012 m. laisvės atėmimo bausmė buvo skirta 536 asmenims, kurie ne vėliau kaip prieš metus jau buvo teisti laisvės atėmimu. Vadinasi, 16,4 proc. išėjusiųjų į laisvę atgal sugrįžo pirmaisiais metais.
Taigi nei dabartinės Lietuvos bausmių sistemos, nei buvusių kalinių reabilitacijos sistemos vykusiomis nepavadinsi.
M.Bliumenzonienė kritikuoja visą mūsų baudžiamąją sistemą, kuri, užuot perauklėjusi nuteistuosius, sukuria visą arsenalą galimybių pasireikšti jų kriminaliniam potencialui. „Kai žmogus dvyliktą kartą kali Vilniaus pataisos namuose ir nežino kodėl, bet elgiasi vis blogiau, nuoširdžiai nesuprantu, kokią funkciją atlieka tokia įstaiga ir kodėl ji dar neuždaryta“, – stebisi M.Bliumenzonienė.
Pasak jos, nėra ko stebėtis grįžtamumo į pataisos namus mastu, nes jie tampa tiesiog „namais“, kuriuose už nieką nereikia mokėti, o dar laukia savi draugai. Tiesa ta, kad buvusieji įkalinimo įstaigose vėliau jų nebebijo.
“Pasaulinė tendencija, kad įkalinimo vietų ir jų darbuotojų daugėja (Lietuvoje turime 10 įkalinimo įstaigų ir daugiau nei 3,7 tūkst. jose dirbančių darbuotojų – G.S.), įrodo, jog kalėjimų sistema nutolo nuo kadaise jai keltų tikslų, nesugeba atskirti pataisomų ir nebepataisomų nuteistųjų ir ilgainiui tampa pramone, kuri prasikaltusį asmenį dažnai tik dar labiau sugadina”, – įsitikinęs Norvegijos kriminologas ir sociologas Nilsas Christie.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-40-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Teisės studijos išlieka populiariausių socialinių mokslų viršūnėje: nepaisant gąsdinimų pasakojant apie absolventus už prekystalių, šį fenomeną stebime toliau.
Šiemet Vilniaus universiteto teisės studijos patenka į populiariausių studijų programų antrą vietą – čia studijų sutartis sudarė 274 būsimi pirmakursiai. Mykolo Romerio universitete mokysis 203 teisės studentai, 182 teisės ir muitinės veiklos pirmakursiai, o 163 krims dar kito pavadinimo – teisės ir ikiteisminio proceso mokslus. Kauno Vytauto Didžiojo universitetas pasirengęs priimti 156 būsimuosius teisininkus.
2010 m. teisės diplomus gavo 1828 absolventai, o pernai Lietuvos aukštosios mokyklos parengė 2097 teisininkus. Matyt, todėl Panevėžyje į prokuroro padėjėjo vietą taikosi 20, o Vilniuje – net 40 galimų darbuotojų.
Tokia loterija nestebina prokuroro Ginto Ivanausko. Jis teigia, kad įsidarbinti prokuratūroje vis sudėtingiau, nes čia smarkiai sumažėjo etatų. G.Ivanausko žodžiais, daugiausiai galimybių yra tapti advokatu, nes jų skaičius nenustatytas. “Sudėtingiausia tapti notaru: jų yra mažiausiai, o kaita – nedidelė”, – teigia G.Ivanauskas.
Lietuvoje yra apie 2 tūkst. advokatų, 2 tūkst. jų padėjėjų, beveik 800 teisėjų. Lietuvos advokatūros advokatų tarybos pirmininkas dr. Leonas Virginijus Papirtis pabrėžia, kad nors pamainos jiems ir reikia, negalima plėstis iki begalybės, todėl ir ne visi pasirinkusieji teisės mokslus privalo tapti teisėjais, prokurorais ar notarais.
Deja, kai kalbama apie tiesiogiai su studijomis susijusias darbo vietas, kuriose tradiciškai įsivaizduojama teisininko mantija, – notaro biurą, advokatų kontorą, teismą ar prokuratūrą, tai jų, personalo paieškos ir atrankos įmonės “Indigroup” duomenimis, yra vos keliems procentams teisės absolventų.
Tiesa, “Indigroup“ atstovas Ramūnas Volkovas guodžia, kad teisės studijų programos yra universalios ir esą joks darbdavys nepraleis progos priimti į darbą vadybininką, turintį teisininko išsilavinimą. O L.Papirtis primena, kad tokie specialistai gali išnaudoti ir kelių pakopų aukštojo mokslo sistemą: teisės studijas derinti su ekonomikos ir tapti sėkmingai dirbančiu vadybininku, kurio norės darbdavys, bet ne advokatu.

Specialiųjų tarnybų galimybės vis didėja. Tik Lietuvai ši išvada nelabai tinka.

Pažanga ir vis besiplečiančios žmogaus galimybių ribos užburia. Tarkime, po kruvinos atakos per Bostono maratoną atrodė, kad nusikaltimo tyrėjai įstumti į visišką aklavietę ir rasti maratono sprogdintojus bus panaši užduotis, kaip šieno kupetoje rasti adatą. Bet teroristai buvo surasti stebėtinai greitai. JAV federalinis tyrimų biuras ir kitos specialiosios tarnybos veikė tiesiog tobulai ir žaibiškai daugiatūkstantinėje minioje sugebėjo pastebėti įtartinus asmenis, vėliau juos identifikuoti. Turėdami vien nekokybiškas nuotraukas, pareigūnai itin greitai nustatė ir pačius sprogdintojus. Iš pradžių vienas teroristas sugebėjo pabėgti, ir ėmė atrodyti, kad jo surasti nebėra šansų, tačiau FTB, policijos pareigūnai ir net valdžios institucijos ir vėl veikė tiesiog nepriekaištingai. Uždarė pusę miesto, sustabdė visą eismą, paprašė gyventojų pagalbos, ir nusikaltėlis buvo sučiuptas per pusę paros.
Nė kiek neabejoju, kad amerikiečiai ir ypač Bostono gyventojai didžiuojasi šia operacija. Po tokių nusikaltimų išaiškinimų pasitikėjimas policija, FTB ir apskritai pareigūnais smarkiai padidėja, žmonės jaučiasi saugesnis ir supranta, kad JAV turi daugybę būdų bei priemonių teroristams ir stambiems nusikaltėliams pažaboti.
Kad pradėti karą su valstybe beviltiška, turėtų suprasti ir vis daugiau teroristų ar šiaip banditų. Jie taip pat turėtų suprasti, kad nekaltų žmonių žudynių organizatoriai ir vykdytojai sava mirtimi nemiršta. Kitaip tariant, pažangiosios Vakarų valstybės, pasitelkdamos naujausias technologijas, sugeba užtikrinti vis didesnį savo piliečių saugumą, o teroristinės organizacijos pralaimėjimų patiria kur kas daugiau nei pergalių.
Tačiau čia svarbu paminėti, kad įkvepiančios ir didžiuotis verčiančios teisėtvarkos institucijų operacijos vyksta kažkur toli, bet ne pas mus. Apie mūsų teisėtvarkos institucijų ir pareigūnų pergales girdėjome jau seniai. O jei pas mus ir sulaikomas koks stambus tarptautinis nusikaltėlis, tai vėlgi lemia Amerikos FTB ar kitų valstybių specialiosios tarnybos – mūsų pareigūnai nusikaltėlius tik sulaiko.
Ir apskritai Lietuvoje kur kas dažniau girdime ne apie sėkmingas mūsų specialiųjų tarnybų operacijas ir pergales, bet apie tai, kad policija kažkur laiku nenuvyko ir neužkirto kelio tragedijoms, apie tai, kad kažkur suimti kontrabandininkams talkinę policininkai, arba apie tai, kad policija Lietuvoje dirbtų daug geriau, jei papildomai gautų 50 mln. Lt. Nors aišku viena, kad net jei papildomai skirtume ir 100 mln. Lt, policijos darbo rezultatai praktiškai nepasikeistų. Jau ir dabar įsėdęs į policijos automobilį pasijunti vos ne kaip kosminiam laive – tiek daug ten visokios technikos ir įrangos, jau ir dabar pareigūnai daugybę duomenų gali pasitikrinti neišlipdami iš automobilio, bet mūsų teisėtvarkos institucijų rezultatai tikrai neįkvepiantys.
Ir tai pasakytina ne tik apie policiją, bet ir apie mūsų specialiąsias tarnybas. Susidaro įspūdis, kad tiek mūsų Saugumo departamentas, tiek Specialiųjų tyrimų tarnyba, tiek Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba šiuo metų lengvai prisnūdusios.
Ir toks policijos bei specialiųjų tarnybų darbas ir rezultatai Lietuvos gyventojų tikrai neįkvepia. O kai jie dar pamato, kad kokia nors Darbo partijos juodosios buhalterijos byla teisme nagrinėjama penkmečiais, tai į tokį teisingumą apskritai numoja ranka.

Ką per šiuos ketverius metus teisingumo srityje nuveikė Andriaus Kubiliaus Vyriausybė ir kokių klausimų pirmiausia imtųsi jis, jei iš advokato kėdės persėstų į premjero? Rolando Valiūno, verslo advokatų kontoros LAWIN vadovaujančiojo partnerio, požiūris ir pasiūlymai.

Žiūrint siaurai į teisės sritį, per šiuos ketverius metus nieko ypatinga neįvyko: vieni teisės aktai buvo sėkmingesni, kiti – mažiau sėkmingi, bet tai natūralu. Tačiau jei kalbėsime apie teisingumo sritį, galima pastebėti, kad, be rutininių darbų, vyko ir labai įdomių diskusijų apie visuomenės įtraukimą į teismų darbą. Mano supratimu, šios diskusijos buvo reikalingos jau seniai.
Ar visuomenės įtraukimas į teismų darbą yra teisingas žingsnis? Kaip pavyzdys galėtų būti, tarkime, JAV prisiekusiųjų teismai. Tiesą sakant, aš neturiu vienareikšmio atsakymo, nesu tikras, jog Lietuvoje galėtų veikti prisiekusiųjų teismai, visų pirma dėl to, kad mūsų šalis labai maža ir čia visi vieni kitus pažįsta. Tad tai būtų sudėtinga.
Jei kalbėsime apie tarėjus, tai kadangi aš teisės studijas baigiau 1989 m., juos vis dar atsimenu. Anuomet tarėjai buvo du žmonės, kurie ateidavo praleisti laiko teisme ir tiktai išskirtiniais atvejais turėdavo klausimų. Jie buvo labiau statistai, o teisėjas realiai viską spręsdavo vienas.
Ar mūsų visuomenė šiuo metu yra kitokia? Be abejo, kitokia. Bet ar mūsų visuomenė pribrendusi prie situacijos, kad teismo sprendimas būtų priimamas balsų dauguma ar du tarėjai galėtų turėti persvarą prieš teisėją, tai didelis klausimas. Norėtųsi (tai, aišku, neįmanoma) viename apylinkės teisme padaryti eksperimentą ir visuomenei stebint pasižiūrėti, kas iš to išeina. Bet vienu metu tai pradėti visoje šalyje man būtų šiek tiek baisu.

Būtina didinti visuomenės pasitikėjimą teismais

Per šiuos ketverius metus teismų srityje eita teisinga kryptimi, bet tas kelias yra toks tolimas, jog pasakyti, kad jis jau nueitas, būtų visiška netiesa.
Kad visuomenė jaustųsi saugi, labai svarbu, o gal net svarbiausia, kad ji pasitikėtų teismais. Jeigu visi tikėtų, kad tai, ką dėl Seimo rinkimų nusprendė Konstitucinis Teismas, yra teisinga, tada ir visuomenė jaustųsi gerai – štai yra aiškus sprendimas. Bet Lietuvoje taip nėra, iš karto prasideda šurmulys ir ginčai: vieni sako, kad sprendimas teisingas, kiti – kad niekinis, ir visai nesvarbu, koks jis būtų.
Taigi pasitikėjimas teismais yra be galo svarbu. O tam, kad jis būtų, teisme reikalingi du pagrindiniai dalykai: kompetencija ir padorumas. Šiuo požiūriu aš matau teismuose žingsnių labai teisinga linkme, kompetencija juose tolygiai didėja, tačiau ar tai pakankama? Mano atsakymas kategoriškas: ne. Kodėl?
Tiksliai nežinau, bet apylinkės teismo teisėjo atlyginimas yra nuo 3 tūkst. Lt. Galbūt žurnalistas, o gal gamyklos darbininkas Marijampolėje ar koks nors fermos darbininkas Pakruojyje pasakytų, kad 3 tūkst. Lt yra fantastiški pinigai, duokit juos man ir aš šoksiu bei dainuosiu. Deja, gyvenime kiaušinius reikia lyginti su kiaušiniais, obuolius – su obuoliais. Klausimas, ar apylinkės teismo teisėjui 3 tūkst. Lt yra dideli pinigai. Mano supratimu, absoliučiai ne, nes jis turi alternatyvų. Žmogus, tapęs teisėju, jei jis padorus ir kompetentingas, yra laukiamas įmonėse, nes joms reikia juristų, advokatų kontorose, galų gale aš žinau daug teisininkų, kurie puikiai dirba ne teisinį darbą. Tai reiškia, kad žmogus aplink mato daug pagundų, jam siūlo geriau mokamus darbus, aš nekalbu apie kyšius. Ir teisėjai toms pagundoms pasiduoda. Todėl surinkti ypač gerus žmones, kurie būtų ir kompetentingi, ir padorūs, sunku.
Taip, tarp teisėjų yra daugybė padorių ir kompetentingų žmonių. Bet padorumas turi aiškų limitą – žmogus arba padorus, arba ne (nors sutinku, kad žmogus kartais gali būti ir šiek tiek padorus), o kompetencijos srityje tokių juoda–balta nėra, ji gali augti. Tad didesni atlyginimai, didesnės investicijos į teisėjų mokymus galėtų dar labiau keisti teisėjų darbą teigiama kryptimi, o tada ir visuomenės pasitikėjimas teismais didėtų. Kuo daugiau investuosime į teisėjų kompetenciją ir padorumą, tuo teismų sprendimai bus teisingesni ir žmonės pamažu pradės tikėti, kad teisingumas Lietuvoje yra.
Koks teismuose korupcijos mastas? Matyt, teigti, kad Lietuvos teismuose korupcijos nėra, būtų netiesa. Statistikos, kiek teisėjų “ima”, irgi turbūt nėra. Bet savo širdimi, žiniomis ir patirtimi jaučiu, kad korupcija, kuri egzistavo prieš penkiolika metų ir kuri egzistuoja šiandien, yra nepalyginti mažesnė. Teismuose šiuo klausimu daug kas pagerėjo iš esmės. Tikiu, kad yra daug padorių teisėjų, tik jiems kartais trūksta kompetencijos.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-47-3 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Išvalstybinti ekonomiką ir pereiti iš planinės į rinkos ekonomiką buvo nors ir skausminga, bet paprasta. Daug sudėtingiau su Konstitucija: jos tiesioginės naudos nematantys ir savo interesus arba ambicijas aukščiau kitų piliečių interesų iškeliantys tiek eiliniai piliečiai, tiek politikai, tiek teisėjai valstybės gyvenime lengva ranka kuria chaosą.

Beveik prieš šimtą metų viena visuomeniškiausių, pilietiškiausių mūsų praeities asmenybių, Atkuriamojo Seimo narė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė „Karo meto dienoraštyje“ rašė: „Vergijos pančiai per daug įsirėžę į mūsų tautos kūną, kad minia suprastų tą palaimą, kuri plaukia iš organizuoto tautos gyvenimo.“ Šiuos žodžius priminė profesorė Viktorija Daujotytė neseniai pasirodžiusioje knygoje „Nerimas“, kurioje bandoma analizuoti grėsmes, kylančias mums ir mūsų valstybei. Profesorės išvados optimistinės: jei visi rasime jėgų prisidėti prie bendrojo gėrio kūrimo, yra vilties, kad su grėsmėmis Lietuva gali susitvarkyti.
O teisės filosofas Saulius Arlauskas savo monografijoje apie šiuolaikinės teisės filosofiją rašo: „Teisės kūrėjas – ne gamta. Teisės kūrėjas – žmogus.“ Tęsiant toliau šio filosofo mintį galima sakyti, kad koks žmogus – tokia ir teisė. Toji teisė, Konstitucija, kuria šiandien bandome naudotis Lietuvoje, sukurta senosios Europos civilizacijos, tad nenuostabu, kad mums ne viskas tinka. Plėsti savo vidinės Konstitucijos suvokimą mums trukdė ilgi okupacijų ir represijų metai.
Beje, jie buvo daug ilgesni nei laisvės metai. Nors turėjome Europą ir pasaulį nustebinusius pažangius valstybės Statutus ir Gegužės 3-iosios Konstituciją, bet tolesnį mūsų konstitucinį progresą sunaikino užkariautojai ir pavergėjai.
Šiandien tuos darbus dažnai tęsiame patys. Nors nuolat save įkalbinėdami, kad esame senosios Europos dalis, dažnai net nesusimąstome, jog šiuolaikinės Europos civilizacija mums dažnai būna per ankštas rūbas, kuris vis kokioje nepatogioje vietoje ima ir praplyšta.
Galėtume būti ramūs, jei prieš mūsų Konstituciją, teisę, taisykles burnotų nenorintys jų laikytis marginalai, nesusipratėliai, žudikai, prievartautojai, vagys, sukčiai. Bet kai tuo užsiima kunigas, Seimo pirmininkas ir prezidentė – viskas daug rimčiau. Kas užduoda neteisinio elgesio toną?
Štai ką apie teisę ir įstatymų laikymąsi Lietuvoje 23-iaisiais nepriklausomos valstybės metais kalba kunigas, buvęs disidentas, aktyvus Sąjūdžio dalyvis Robertas Grigas, su svita užkopęs ant Garliavos scenos: „Bet gražiausi dalykai Lietuvos istorijoje yra kilę būtent iš įstatymų nevykdymo.“ Minią, kuri pasiryžusi gultis kryžiumi prieš mergaitės grąžinimą Laimutei Stankūnaitei, kunigas palygino su tais lietuviais, kurie per Antrąjį pasaulinį karą nuo nacių gelbėjo žydus ar kovojo prieš sovietinę santvarką, ir tais amerikiečiais, kurie grūmėsi su rasizmu: „Pati krikščionybė yra įstatymų nesilaikymas. Kristus apgynė moterį, kurią ano meto įstatymai reikalavo užmušti akmenimis už neištikimybę. Žmoniškumo įstatymai – aukščiau už raidinius įstatymus, neteisingas nutartis.“
„Dabartiniams jų vykdytojams mergaitė – lyg skiedra, kurią galima padėti iš vienos vietos į kitą“, – užtikrintai įrodinėja dvasininkas, ragindamas ir įkvėpdamas žmones priešintis teismų sprendimams, jei šie yra neteisingi.
Kunigui padeda Atkuriamojo Seimo pirmininkas, europarlamentaras profesorius Vytautas Landsbergis. Jis rašo, kaip derėtų elgtis teismui, bet tas taip nesielgia, nes: <… deja, tiesos neieškančiam Teismui tai galėtų sutrukdyti, kaip ir viešumas, žodinis procesas.“
Šalies prezidentė toleruoja teisėją Neringą Venckienę, kuri ant Konstitucijos šoka pilvo šokį, kasdien žemindama savo kolegas teisėjus, bet dar ir šiandien tebevykdo teisingumą ir priima sprendimus Lietuvos Respublikos vardu. Ar galvoja prezidentė apie tai, kaip jaučiasi tie, kurie girdi Lietuvos Respublikos valią iš tokios teisėjos?

Elito spjūvis į Konstituciją

Kai Respublikos vardu veikianti Lietuvos Vyriausybė per naktį pakeičia mokesčius, tai Lietuvoje taip pat tampa teise. Nepaisant to, kad Mokesčių įstatyme aiškiai įrašyta, jog mokesčių pakeitimai įsigalioja tik po šešių mėnesių, pas mus, jei jie priiminėjami kartu su Biudžeto įstatymu, gali įsigalioti ir per naktį (ar tokia įstatymo norma neprieštarauja Konstitucijai, nė vienam parlamentarui neatėjo į galvą patikrinti, o verslas neišdrįso ieškoti būdų inicijuoti teismuose tokį konstitucinį patikrinimą).
Verslininkas, savo bendrovėje įdarbinęs dešimtis, šimtus, tūkstančius darbuotojų, susisaistęs verslo įsipareigojimais su didele verslo bendruomene tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, traktuojamas kaip aruodas, iš kurio galima bet kada pasisemti. Ar toks elgesys neprimena elementarios vagystės: man reikia – ateinu ir pasiimu? Juk taip pat elgiasi ir Vyriausybė.
Apie ES Konstitucijos ratifikavimo procesą Lietuvoje gėda ir kalbėti. Ratifikavome pirmieji, neturėdami net lietuviško teksto. Bet čia garsieji Antano Valionio „valstybininkai“ su savo komjaunuoliška teisine sąmone padėjo pamatą naujam politiniam veikimui: jei reikia Maskvai (atsiprašau, Briuseliui), mes turime būti pirmi. O mūsų Konstitucija nesvarbi. Kas ta mūsų Konstitucija, jei reikia Maskvai (vėl atsiprašau, Briuseliui).
Jei ant Konstitucijos spjauna elitas, kodėl jos turi laikytis kiti? Taip žmonių sąmonėje pamažu suformuojama nuostata, kad teisė nėra svarbu. Ji man reikalinga tada, kai turi apginti mano interesus, bet jei ji prieštarauja mano interesams, tai jos laikytis nereikia.
Toks konstitucinis ir apskritai teisinis nihilizmas jau duoda gražių vaisių, kurių tikrai nesiekė ir nesitikėjo nei profesorius V.Landsbergis, nei kunigas R.Grigas, nei prezidentė, nei Vyriausybė. Tuo, kad teismus reikia menkinti, jų sprendimų nevykdyti, teisę galima taikyti taip, kaip pačiam naudinga, jau pasinaudojo tie, kurie pagal Konstituciją niekada nesugebėjo ir neplanavo gyventi.
Štai Viktoras Uspaskichas ir Rolandas Paksas, abu sutrypę mūsų Konstituciją, šiandien ir vėl piliečių pasitikėjimo zenite. Nesvarbu, kad vienas apsivogęs dirbdamas ministru ir dabar dar su baudžiamosios bylos kupra, o kitas – trigubo Konstitucijos pažeidimo herojus. Kai Konstitucija, teisė, įstatymai nebesvarbu, gaivalas gali vėl sėsti ant balto žirgo ir bandyti dar kartą sukurti mitą apie tvarkos įvedimą. Tvarkos, pagal kurią jie patys neketina gyventi.
Žmonėms Lietuvoje nebesvarbu, kad taip jų atžvilgiu nusprendė teismai, teisėjai. Juk Lietuvoje gausu pranešimų, kad teismai yra žmonių ir valstybės priešai, jie korumpuoti ir neteisingi. Tą patį sako ir V.Uspaskichas su R.Paksu. Jiems taip reikia sakyti. Jiems tai patogu, o mums? Taip tokius politikus ir prikelia moralūs, bet savo veiksmų pasekmių nesuvokiantys politikai ir visuomenės veikėjai. O paskui stebisi, kaip čia yra, kad žmonės vėl pasitiki jau teistais asmenimis. Kaip netikės, jei tas teistumas paverčiamas fikcija, nesvarbiu ir nereikšmingu dalyku. Apie savo nekaltumą nuolat tvirtina ir Henrikas Daktaras, ir visi kiti Lietuvos kalėjimų gyventojai. Iš ko jie tai išmoko?

Teisė – tiek griovimo, tiek kūrimo įrankis

Profesorius Valentinas Mikelėnas kelių autorių bendrame veikale „Nerimas“ primena, kad teisė – žmonių (taip pat tautų ir valstybių) sugyvenimo ir išgyvenimo priemonė (įrankis). Teisė – tai žmogaus minties ir civilizacijos produktas, ilgainiui pakeitęs kitą žmonių socialinio reguliavimo instrumentą – paprotį. Bet ar teisė gali viską? Genocidas, rasinė segregacija, holokaustas, masiniai trėmimai, dauguma kitų su žmoniškumu nesuderinamų žiaurumų buvo vykdoma remiantis teise. Po 1990 m. kovo 11-osios teisė taip pat buvo ne tik kūrimo, bet ir neproporcingo, gerai nepasverto griovimo įrankis. Bet V.Mikelėnas yra optimistas. Nors perspėja dėl teisinio fanatizmo, kurį gimdo teisės fetišizavimas ir teisės bei moralės, aukštesniųjų teisės principų atskyrimas, bet teisė yra viena iš priemonių, su kurios pagalba ateities grėsmes galima įveikti ar užkirsti kelią joms atsirasti.
Dėl savo Konstitucijos referendume balsavome prieš 20 metų, tačiau šiandien mums vėl reikia tartis dėl taisyklių laikymosi. Jos svarbesnės nei mūsų malonumai ar ambicijos. Net ir tuo atveju, kai mums labai nesinori ir nepatogu laikytis taisyklių (Konstitucijos, teisės), jų laikytis vis vien verta. Vardan savo pačių gyvenimo harmonijos ir saugumo. Nes jei taisyklių, kurios mums reikalingos, nesilaikys kiti žmonės, mūsų gyvenimas niekada nebus saugus ir harmoningas.
Akademinė bendruomenė, dažnai užsižaidžianti norminiais ginčais, nors ir labai svarbiais teisės mokslui bei tolesnei teisinės sistemos plėtrai, bet turinčiais labai mažą poveikį visuomenei ir jai mažai suprantamais, turėtų skirti didesnį dėmesį teisės vertybiniam turiniui, teisės aksiologijai, padedančiai posovietinei, pototalitarinei visuomenei suvokti taisyklių laikymosi prasmingumą ir naudingumą. Nes taisyklių (teisės), moralės normų atmetimas arba selektyvus asmeninis taikymas stabdo tolesnį mūsų valstybės progresą. Ir to pasekmės mūsų valstybės ateičiai bus dramatiškai liūdnos.

Per pastaruosius 22 metus Lietuvos valstybę lydėjo daug virsmų, o jos teisinė sistema išgyveno nemažai pakilimų, bet dar daugiau nuopuolių. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo teisėjo prof. Egidijaus Jarašiūno paprašėme įvertinti Lietuvos demokratijos, teisinės valstybės progresą per 22 nepriklausomos valstybės metus, taip pat pakomentuoti didžiausias mūsų teisines problemas.

E.J.: 22 metai – ne tiek daug. Kas padaryta? Turime valstybę, demokratijos sistema, kad ir ką kalbėtume, funkcionuoja, įtvirtintas žmogaus teisių apsaugos mechanizmas. Prieš 22 metus to nebuvo. Tai labai daug. Kita vertus, viskas labai gležna, neužbaigta. Kol kas visuomenėje demokratijos veiksmų prasmė, teisės reikalavimai suvokiami labai paviršutiniškai. Regime sumaištį ir vertybių sistemoje. Daug mūsų gyvenimo bruožų rodo, kad tebesame pereinamojo laikotarpio visuomenė. Tokiai visuomenei būdingi vertybiniai neaiškumai, nepagrįsti lūkesčiai, nusivylimai, tikrų ir laikinų dalykų sumaišymas. Susidūrus su kitokiais, nei buvo anksčiau, iššūkiais, sutrinkama ar jaučiama vidinio saugumo stoka…
Na, o didžiausia teisinė problema – žemas teisinės sąmonės lygis. Gaila, bet teisinės vertybės kol kas netapo lietuviško mentaliteto sudėtine dalimi. Tradiciškai Lietuvoje per menkai pasitikima teise. Žinoma, kai kalbame apie visuomenę, per du dešimtmečius mentaliteto pokyčių šuoliai nelabai ir galimi. Žmonės taip greitai nesikeičia, net ir norėdami. Neužtenka įstatymais įtvirtinti žmogaus teisių prioritetą – daug sunkiau jį paversti valstybės ir visuomenės gyvenimo kasdiene praktika. Pagarba kito teisėms, tolerantiškumas – vis dar tik siekiamybė.
VEIDAS: Lietuvoje netyla ginčai dėl “Garliavos bylos” sprendimo vykdymo. Kaip vertinate siūlymus nevykdyti teismo sprendimo? Ar tokios realijos nerodo nemažos dalies visuomenės, kai kurių politikų ar visuomenės veikėjų teisinio nihilizmo?
E.J.: Aišku viena: nėra Lietuvoje žmonių, kuriems būtų neprivalomi teismų sprendimai. O jeigu manoma, kad teismo sprendimas neteisingas, jį ginčyti galima tik teisinėmis priemonėmis ir tik teisės nustatyta tvarka. Tai paprastos modernių laikų civilizuotos visuomenės gyvenimo tiesos. Galima kalbėti, kas norima, bet alternatyva teisei yra neteisė, savivalė. Kitokių alternatyvų nėra.
O teisinio nilihizmo priežastys susijusios su Lietuvos visuomenės raida. Per XX a. mažai teisės išmokome, be to, nebuvo kada ir kaip. Du tarpukario dešimtmečiai vakarietiškos teisinės kultūros, deja, neišugdė. Tuo labiau kad po 1926 m. teisinei valstybei nelabai ir buvo vietos. Sovietinis laikotarpis – dvejopų standartų laikai, faktinis teisės formos prieš turinį įtvirtinimas. Nereikia stebėtis, kad ir toliau dažnai į teisę žvelgiama kaip į kažką svetima, primesta.
VEIDAS: Jūsų nuomone, kodėl Lietuvoje taip menkai pasitikima teismais?
E.J.: Priežasčių daug: tai ir bendro požiūrio į teisę ir teisines institucijas išraiška (teismas visuomenės sąmonėje pirmiausia matomas kaip visuomenei svetima, kažką baudžianti institucija), pati teismų darbo specifika (visada atsiras nepatenkintų ginčų sprendimo arbitru) ir teismų klaidos (net jei jos ištaisomos aukštesnės instancijos), pagaliau ir ne visi teisėjai savo elgesiu atitinka teisėjo standartus… Bet ar vien reitingais turime vertinti teismų darbą?
Teisminė valdžia pas mus suprantama kaip „tyli“ valdžia, kuri dirba savo darbą ir nesileidžia į aiškinimus. Tačiau teisingumas vykdomas žmonėms, ir pats teisingiausias sprendimas, jei bus suvokiamas kaip neteisingas, savo tikslo nepasieks. Čia yra pasitikėjimo teismais prasmė. Teisėjas ne tik turi gerai dirbti, juo dar turi būti ir tikima, nes teisingumo rezultatus jaučia žmonės. Bylos nagrinėjimas visados daugiau nei teisinis kryžiažodis.
Nieko nedarant viskas liks kaip buvę. O aš norėčiau, kad teismas visuomenės sąmonėje neliktų vien kaip baudimo institucija. Teismo darbo esmė kita – apginti žmogų, jo teises. Ir teisenos taisyklėse tai turi būti matoma, ir teismų sprendimuose pirmiausia tai turi būti akcentuojama. Pirmiausia – kas ginama, o tik po to – visa kita.
Yra valstybių, kuriose teismai tradiciškai vertinami gerai. Neatsitiktinai sakau „tradiciškai“. Toks pasitikėjimas pelnytas ne vienos teisininkų kartos darbu. Tokiame kontekste dirbti paprasčiau. Tačiau bet kokiu atveju teisėjai, kad ir kaip juos vertintų, turi sąžiningai dirbti savo darbą. Tai pamatų pamatas.
VEIDAS: Kaip vertinate ketinimą įvesti tarėjų institutą teismuose?
E.J.: Kaip vieną iš pastangų didinti pasitikėjimą teismais – taigi pozityviai. Tačiau savaime tai sėkmės negarantuoja, tai pernelyg supaprastintas požiūris. Esminis dalykas – tinkamas tarėjų dalyvavimo modelis. Antraip teismų samprata visuomenės samonėje mažai pakis, daugiau pasitikėjimo neatsiras. Daug klausimų (kokiuose teismuose, kokiose bylose jie dalyvaus, kokias funkcijas atliks, kokie būtini teisės pakeitimai, kokie materialiniai ištekliai reikalingi ir t.t.) verti rimtos diskusijos.
VEIDAS: Gal galėtumėte paprognozuoti, kokia bus tolesnė teisinės sąmonės raida Lietuvoje?
E.J.: Šalies raidoje visados galimos alternatyvos. Sėkmingos raidos atveju – per porą generacijų galima susiformuoti tvirtus teisinius pamatus. Teisinė civilizacija Lietuvoje tikrai galima, tokia perspektyva pamatuota ir visai tikėtina. Turime pasimokyti iš praeities, kitaip dabarties nepakeisime.
Teisinės sąmonės formavimui didžiulę įtaką daro europinis kontekstas. Lietuvos narystė ES – ne vien dalyvavimas bendrosios rinkos projekte. Tai geriausia teisinio pavyzdžio mokykla. Šis Europos susivienijimas nuo pat pradžių veikia pagal teisės taisykles. Sąžiningas teisės ir įsipareigojimų laikymasis – tokie Europos Sąjungos prioritetai. Pabrėžiama, kad Europos Sąjunga pirmiausia yra teisinė bendrija. Turime perimti gyvenimo pagal teisę patirtį. Tai dar viena mūsų dalyvavimo šioje Europos integracijos bendrijoje prasmė.

Įkirta
Daug mūsų gyvenimo bruožų rodo, kad tebesame pereinamojo laikotarpio visuomenė.