Rengti įstatymus, vykdyti kitas valstybės institucijų funkcijas privalo valstybės tarnautojai, tačiau jie šiam darbui samdo kitus. Už mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigus.

Advokatų kontoros “Zabiela, Zabielaitė ir partneriai” tinklalapyje tarp veiklos sričių nurodytas ir teisės aktų rengimas. Vardijami keliasdešimt jų rengtų teisės aktų projektų ar įstatymų, kuriuos rengiant kontoros atstovai dalyvavo darbo grupėse ar joms vadovavo. Ne mažiau įspūdingas ir skelbiamas klientų sąrašas. Gal sutapimas, bet kai kurie advokatų rengti teisės aktų projektai reguliuoja tą sritį, kurioje kontora turi ne vieną klientą. Advokatas Vytautas Zabiela patikino, kad interesų konfliktų nėra buvę. Vis dėlto, teisingumo ministro Remigijaus Šimašiaus manymu, neturėtų taip būti, kad advokatas rengia įstatymą tos srities, iš kurios turi klientų.

Ne mažiau prie valstybės teisinių pagrindų klojimo prisideda ir kitos stambios advokatų kontoros. Kad ir toks pavyzdys: aštuoniose iš devynių prie Saulėtekio komisijos sudarytų darbo grupių buvo advokatų kontorų, daugiausia “Lideika, Petrauskas, Valiūnas ir partneriai LAWIN” atstovų, o keliose jų jie sudarė beveik trečdalį narių. Vienoje iš tokių Verslo darbdavių konfederacijai atstovavusio “Puntuko” generalinio direktoriaus Vytauto Vidmanto Zimnicko pastebėjimu, įstatymų leidyboje visų socialinių grupių, mokslo, teisininkų atstovų sąveika – tik į naudą, tačiau reikėtų laikytis ir jų atstovų proporcijų. Keturioms iš devynių darbo grupių net vadovavo advokatų kontoroms atstovaujantys teisininkai, nors už priimtus sprendimus valstybės tarnautojai atsakytų pagal Valstybės tarnybos įstatymą, o kitiems – jokios atsakomybės.

Taigi situacija daugiau nei keista: įstatymus Lietuvoje kuria ne tie, kuriems už šį darbą mokesčių mokėtojai moka algas, – tikrieji įstatymų kūrėjai, parinkti pagal neaiškius kriterijus, dažnai netgi lieka anonimais. Tai teisėkūros procesą daro neskaidrų, brangų ir, kas galėtų paneigti, galimai neteisėtai veikiamą. Tokį praėjusią savaitę Valstybės kontrolės paskelbtą įspėjimą politikai sutiko kaip įprasta – su olimpine ramybe. Tačiau ar tikrai ramu valstybės piliečiams?

Valstybės kontrolė atkreipia dėmesį, kad įstatymus rengti pirmenybė teikiama advokatų kontoroms, o mokslininkų potencialu kažkodėl naudojamasi nepakankamai. Pasitaiko net kuriozinių atvejų: iki šių metų kovo galiojo Vyriausybės teisinių paslaugų teikimo sutartis su Vilniaus ir Mykolo Romerio universitetais, tačiau jų atstovai į premjero sudarytas darbo grupes dažnai net nebuvo įtraukti. Valstybės kontrolė po tyrimo priėjo prie išvados, kad darbo grupės pačios teisės aktų net nerengia, o projektai dažnai tiesiog perkami iš advokatų kontorų.

Skaidrumo teisėkūrai neprideda ir tai, kad įstatymais nereglamentuojama, ką galima samdytis įstatymų projektams rengti, kaip apmokama už šį darbą, nenumatyta ir jokia atsakomybė už darbo kokybę. Tikrieji įstatymo rengėjai net slepiami. Štai pernai parengtame Paslaugų įstatymo projekto aiškinamajame rašte neminima, nei kas siūlė projektą, nei kas jį rengė, o valstybės auditoriai išsiaiškino, kad iš tikrųjų pirminį projektą rengė advokatų kontora, kurios paslaugas pirko Ūkio ministerija.

Toks teisėkūros įslaptinimas palankus korupcijai. Vakarų valstybėse, kaip pabrėžia Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras, lobistinė veikla deklaruojama oficialiai.

“Įstatymų leidyba be galo svarbi demokratinio valdymo dalis, tačiau dažnai susidaro įspūdis, kad Lietuvoje sprendimai priimami pagal neaiškius kriterijus. Vis dar nėra plačiai taikoma išlaidų ir naudos analizė, įstatymų projektai valstybės įstaigų tinklalapiuose skelbiami vėliau, nei turėtų būti, jei tikrai būtų norima įtraukti į jų svarstymą piliečius”, – vardija “Transparency International” Lietuvoje vadovas Sergejus Muravjovas.

Jis stebisi, kad nėra aiškinama, kodėl į darbo grupes ar pasitarimus kviečiamas vienos ar kitos nevyriausybinės organizacijos atstovas, juolab ir nemažai šių organizacijų vengia viešai skelbti informaciją apie savo veiklą ir finansavimo šaltinius, o tai neleidžia sudaryti vaizdo, kam iš tikrųjų tie žmonės atstovauja.

Teisingumo ministras R.Šimašius pritaria, kad geram įstatymui parengti reikia stengtis pritraukti kuo daugiau intelektinių išteklių, tačiau sistema turi būti ir skaidresnė, ir lankstesnė. “Žinoma, interesų susikirtimas galimas ir turi būti priemonių jam išvengti: turėtų būti taikomi tokie mechanizmai, kurie uždarytų kelius interesų konfliktui, bet ne vienai ar kitai grupei dalyvauti rengiant įstatymus”, – įsitikinęs R.Šimašius, primindamas, kad buvo ir tokių pavyzdžių, kai valstybės tarnautojai, rengę tam tikrus teisės aktus, po to gana masiškai išėjo dirbti į tais įstatymais reglamentuojamą sritį. Jo įsitikinimu, politinė atsakomybė turi tekti tiems, kurie samdo asmenis teisės aktams rengti. Ir, žinoma, tiems, kurie už juos balsuoja.