Komercinius transliuotojus vienijanti Lietuvos radijo ir televizijos asociacija (LRTA) teigia, kad Vyriausybė neturėtų suteikti nacionaliniam Lietuvos radijui ir televizijai (LRT) išimtinės teisės turėti atskirą transliacijų tinklą.

Tokią poziciją asociacija išsakė, kai praėjusią savaitė LRT taryba kreipėsi į Vyriausybę, prašydama užtikrinti, kad ateityje nacionalinio transliuotojo programoms būtų skirtas atskiras transliacijos tinklas.

LRTA prezidentės Laura Blaževičiūtė BNS sakė, jog valstybė turėtų skatinti konkurenciją televizijos signalų siuntimo srityje. Ji pabrėžė, kad LRT jau dabar turi išskirtinę teisę į radijo dažnius ir televizijos kanalus, nes tai yra užfiksuota teisės aktuose, o komerciniai transliuotojai laisvus siuntimo tinklų resursus gauna dalyvaudami konkursuose.

“Vyriausybė turėtų kitokiu būdu sureguliuoti šį klausimą, o ne suteikti išimtines teises į tinklą. Tai iš esmės sukurtų rinkoje dar vieną valstybinio sektoriaus žaidėją. Turėti dvi atskiras valstybines įmones, valdančias tinklus, nėra ekonomiškai naudinga, nes reikalautų didelių papildomų investicijų”, – teigė L.Blaževičiūtė.

Jos tvirtinimu, išsamiai įvertinti tokį siekį būtų galima tik žinant tvarką, kuria vadovaujantis atskiras transliacijų tinklas būtų skirtas LRT, kaip būtų panaudoti likę tinklo pajėgumai.

“Ar LRT juos naudotų tik naujoms programoms kurti ar sieks ir komercinės naudos juos perleidžiant? LRT misija yra kurti programas, šiai funkcijai vykdyti ji gauna valstybės finansavimą, o taip pat ir komercinės reklamos pajamas, – dėstė asociacijos prezidentė. – Visos kitos funkcijos yra komercinės ir turi būti reguliuojamos rinkos. Išskirtinės sąlygos, ypač jei jos sukurtos valstybės pinigų pagalba, iškreipia konkurenciją.”

LRT tarybos pirmininkas Dainius Radzevičius yra sakęs, jog viena iš priežasčių, kodėl LRT reikia atskiro tinklo, yra ta, kad ateityje programos gali būti transliuojamos raiškiosios televizijos arba vadinamuoju HD (angl. High definition) signalu. Tai, anot jo, reikalautų gerokai didesnio transliavimo pajėgumo.

“Jeigu valstybės šioje srityje elgsis protingai, skaitmeninės antžeminės televizijos kanalų tikrai nepritrūks, todėl nėra logiška rezervuoti šiuos resursus iš anksto konkretiems siuntėjams. (…) Skaitmeninis signalo siuntimo būdas atveria galimybes daug taupiau naudoti eterio dažnius ir mažina šios paslaugos kaštus”, – ateities perspektyvas įvertino J.Blaževičiūtė.

Šiuo metu skaitmeninei antžeminei televizijai šalyje yra skirti keturi transliacijų tinklai, kiekvienu iš jų transliuojama po dešimt kanalų. Šiuo metu dviem tinklais kanalus siunčia valstybės įmonė Lietuvos radijo ir televizijos centras (Telecentras), kitais dviem – bendrovė “Teo LT”.

Planuojama, kad po analoginės televizijos transliacijų išjungimo 2012 metų rudenį atsilaisvins dar penki tinklai, kuriais bus galima rodyti dar iki 50 televizijos kanalų.

Telecentro, teikiančio LRT transliacijų siuntimo paslaugas, generalinis direktorius Gediminas Stirbys BNS sakė, jog LRT siekis gauti atskirą transliacijų tinklą nestebina, tačiau nekomentavo, ar jis yra komerciškai pagrįstas.

Jis teigė, kad Telecentras galėtų patenkinti privačių klientų poreikius ir tuo atveju, jei įstatymais būtų įpareigotas skirti LRT atskirą transliacijų tinklą.

“Telecentras iki šiol tenkino visų transliuotojų poreikius ir vykdė visus įsipareigojimus, tai darys ir toliau”, – sakė G.Stirbys.

Šiuo metu Telecentro tinkle LRT turi dvi programas.

“Teo LT” Paslaugų plėtros ir rinkodaros tarnybos vadovas Nerijus Ivanauskas BNS sakė, kad televizijos signalui siųsti reikalingi tinklai yra itin ribotas daugelio pasaulio šalių resursas.

“Todėl svarbu su juo elgtis atsakingai ir panaudoti maksimaliai efektyviai bei naudingai televizijos žiūrovams. Iš anksto paskirsčius dažnius ir nenumatant, kas bus su jais daroma, kyla rizika, jog ne visi jie bus panaudoti efektyviai”, – sakė bendrovės atstovas.

“Šiuo metu suformuotas, mūsų nuomone, puikiai veikiantis mechanizmas, kai dėl dažnių skyrimo rengiamas konkursas ir licencija skiriama konkrečius planus turinčiam paslaugų teikėjui. Manome, jog atsilaisvinsiantys dažniai turėtų būti paskirti tokiu pačiu būdu”, – aiškino N.Ivanauskas.

Anot ministerijos, taip siekiama užkirsti kelią asmenims gauti tiek tiesioginių, tiek netiesioginių pajamų iš jų padarytų nusikaltimų bei mažinti motyvaciją daryti pelną teikiančias nusikalstamas veikas.

Šiuo metu Baudžiamasis kodeksas nenumato galimybės iš nusikaltimą padariusio asmens konfiskuoti tą turtą ar pajamas, kurias jis gavo pasinaudodamas nusikalstamu būdu įgytu turtu ar pinigais.

“Pavyzdžiui, pavogęs didelę sumą pinigų asmuo už juos įsigijo vertybinių popierių, kuriuos vėliau pelningai pardavė. Tokiu būdu įgytos uždarbio dalies pagal įstatymus konfiskuoti negalima”, – sakoma ministerijos pranešime spaudai.

Teisingumo ministerijos teigimu, tai reiškia, kad net ir už nusikaltimo padarymą nuteistas asmuo, iš kurio konfiskuojama pavogtai lygi pinigų suma, gauna naudos.

Pagal projektą, siūloma nustatyti, kad iš nusikaltimą padariusių asmenų galėtų būti konfiskuota bet kokia ekonominė nauda, gauta iš neteisėtos veikos. Šiai galimybei įtvirtinti yra parengtos Baudžiamojo kodekso pataisos.

Greta minėtų pokyčių, projekte taip pat siūloma įtvirtinti išplėstinį turto konfiskavimą. Įtvirtinus šią priemonę, teismas, priimdamas sprendimą dėl bausmės už sunkius ar labai sunkius nusikaltimus paskyrimo, galėtų peržiūrėti ir visą kaltinamojo turimą turtą bei įvertinti, ar jis yra proporcingas to asmens pajamoms.

Jei paaiškėtų, kad tokiam asmeniui priklausantis turtas taip pat galėjo būti įgytas nusikalstamu būdu (nebūtinai iš tos pačios nusikalstamos veikos, už kurią asmuo yra teisiamas), jis taip pat būtų konfiskuotas. Pavyzdžiui, asmuo nuolat užsiima kontrabanda stambiu mastu, tačiau pareigūnams įkliūva tik vieną kartą. Priimdamas sprendimą dėl bausmės už šį konkretų nusikaltimą, teismas galėtų įvertinti visą teisiamo asmens turtą ir jei asmuo negalėtų pagrįsti, kad turtą įgijo legaliai, turtas būtų konfiskuotas.

Tai galėtų būti padaryta nepaisant to, kad nebūtų nustatyta konkreti nusikalstama veika, iš kurios kaltininkas galėjo gauti šią turtinę naudą. Šiuo metu tokios galimybės įstatymuose nėra numatyta, tad konfiskuoti galima tik tą turtą, kuris įgytas konkretaus nusikaltimo, už kurį asmuo teisiamas, metu.

Minimos Baudžiamojo kodekso pataisos šiuo metu yra pateiktos visuomenei ir suinteresuotoms institucijoms derinti. Patikslinus po pastabų, projektas bus teikiamas Vyriausybei, o šiai pritarus – Seimui. Išsamiau su projektu galima susipažinti internete.

Rengti įstatymus, vykdyti kitas valstybės institucijų funkcijas privalo valstybės tarnautojai, tačiau jie šiam darbui samdo kitus. Už mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigus.

Advokatų kontoros “Zabiela, Zabielaitė ir partneriai” tinklalapyje tarp veiklos sričių nurodytas ir teisės aktų rengimas. Vardijami keliasdešimt jų rengtų teisės aktų projektų ar įstatymų, kuriuos rengiant kontoros atstovai dalyvavo darbo grupėse ar joms vadovavo. Ne mažiau įspūdingas ir skelbiamas klientų sąrašas. Gal sutapimas, bet kai kurie advokatų rengti teisės aktų projektai reguliuoja tą sritį, kurioje kontora turi ne vieną klientą. Advokatas Vytautas Zabiela patikino, kad interesų konfliktų nėra buvę. Vis dėlto, teisingumo ministro Remigijaus Šimašiaus manymu, neturėtų taip būti, kad advokatas rengia įstatymą tos srities, iš kurios turi klientų.

Ne mažiau prie valstybės teisinių pagrindų klojimo prisideda ir kitos stambios advokatų kontoros. Kad ir toks pavyzdys: aštuoniose iš devynių prie Saulėtekio komisijos sudarytų darbo grupių buvo advokatų kontorų, daugiausia “Lideika, Petrauskas, Valiūnas ir partneriai LAWIN” atstovų, o keliose jų jie sudarė beveik trečdalį narių. Vienoje iš tokių Verslo darbdavių konfederacijai atstovavusio “Puntuko” generalinio direktoriaus Vytauto Vidmanto Zimnicko pastebėjimu, įstatymų leidyboje visų socialinių grupių, mokslo, teisininkų atstovų sąveika – tik į naudą, tačiau reikėtų laikytis ir jų atstovų proporcijų. Keturioms iš devynių darbo grupių net vadovavo advokatų kontoroms atstovaujantys teisininkai, nors už priimtus sprendimus valstybės tarnautojai atsakytų pagal Valstybės tarnybos įstatymą, o kitiems – jokios atsakomybės.

Taigi situacija daugiau nei keista: įstatymus Lietuvoje kuria ne tie, kuriems už šį darbą mokesčių mokėtojai moka algas, – tikrieji įstatymų kūrėjai, parinkti pagal neaiškius kriterijus, dažnai netgi lieka anonimais. Tai teisėkūros procesą daro neskaidrų, brangų ir, kas galėtų paneigti, galimai neteisėtai veikiamą. Tokį praėjusią savaitę Valstybės kontrolės paskelbtą įspėjimą politikai sutiko kaip įprasta – su olimpine ramybe. Tačiau ar tikrai ramu valstybės piliečiams?

Valstybės kontrolė atkreipia dėmesį, kad įstatymus rengti pirmenybė teikiama advokatų kontoroms, o mokslininkų potencialu kažkodėl naudojamasi nepakankamai. Pasitaiko net kuriozinių atvejų: iki šių metų kovo galiojo Vyriausybės teisinių paslaugų teikimo sutartis su Vilniaus ir Mykolo Romerio universitetais, tačiau jų atstovai į premjero sudarytas darbo grupes dažnai net nebuvo įtraukti. Valstybės kontrolė po tyrimo priėjo prie išvados, kad darbo grupės pačios teisės aktų net nerengia, o projektai dažnai tiesiog perkami iš advokatų kontorų.

Skaidrumo teisėkūrai neprideda ir tai, kad įstatymais nereglamentuojama, ką galima samdytis įstatymų projektams rengti, kaip apmokama už šį darbą, nenumatyta ir jokia atsakomybė už darbo kokybę. Tikrieji įstatymo rengėjai net slepiami. Štai pernai parengtame Paslaugų įstatymo projekto aiškinamajame rašte neminima, nei kas siūlė projektą, nei kas jį rengė, o valstybės auditoriai išsiaiškino, kad iš tikrųjų pirminį projektą rengė advokatų kontora, kurios paslaugas pirko Ūkio ministerija.

Toks teisėkūros įslaptinimas palankus korupcijai. Vakarų valstybėse, kaip pabrėžia Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras, lobistinė veikla deklaruojama oficialiai.

“Įstatymų leidyba be galo svarbi demokratinio valdymo dalis, tačiau dažnai susidaro įspūdis, kad Lietuvoje sprendimai priimami pagal neaiškius kriterijus. Vis dar nėra plačiai taikoma išlaidų ir naudos analizė, įstatymų projektai valstybės įstaigų tinklalapiuose skelbiami vėliau, nei turėtų būti, jei tikrai būtų norima įtraukti į jų svarstymą piliečius”, – vardija “Transparency International” Lietuvoje vadovas Sergejus Muravjovas.

Jis stebisi, kad nėra aiškinama, kodėl į darbo grupes ar pasitarimus kviečiamas vienos ar kitos nevyriausybinės organizacijos atstovas, juolab ir nemažai šių organizacijų vengia viešai skelbti informaciją apie savo veiklą ir finansavimo šaltinius, o tai neleidžia sudaryti vaizdo, kam iš tikrųjų tie žmonės atstovauja.

Teisingumo ministras R.Šimašius pritaria, kad geram įstatymui parengti reikia stengtis pritraukti kuo daugiau intelektinių išteklių, tačiau sistema turi būti ir skaidresnė, ir lankstesnė. “Žinoma, interesų susikirtimas galimas ir turi būti priemonių jam išvengti: turėtų būti taikomi tokie mechanizmai, kurie uždarytų kelius interesų konfliktui, bet ne vienai ar kitai grupei dalyvauti rengiant įstatymus”, – įsitikinęs R.Šimašius, primindamas, kad buvo ir tokių pavyzdžių, kai valstybės tarnautojai, rengę tam tikrus teisės aktus, po to gana masiškai išėjo dirbti į tais įstatymais reglamentuojamą sritį. Jo įsitikinimu, politinė atsakomybė turi tekti tiems, kurie samdo asmenis teisės aktams rengti. Ir, žinoma, tiems, kurie už juos balsuoja.