Užribis. Lietuvos nepriklausomybės pradžioje nusikalstamos struktūros, taip pat  ultrapatriotais vadinti asmenys bandė įbauginti visuomenę ir teisėsaugą.

Jų taikiklyje atsidūrė verslininkai, žiniasklaida, apskritai valstybės tvarka, o kai kada – ir pačių nusikalstamų grupuočių lyderiai. Kas sieja garsiuosius sprogdinimus, sukėlusius didelį atgarsį visoje šalyje?

Per 25-erius Lietuvos nepriklausomybės metus buvo įvykdyta daugybė sprogdinimų. Visuotinio nusikalstamumo laikotarpiu – nuo 1993-iųjų iki 1998-ųjų gegužės – šalyje užregistruoti 444 sprogdinimai! Vėliau šio pobūdžio nusikaltimų kasmet vis mažėjo, o pastaraisiais metais nuaidi vos vienas kitas sprogimas.

Beveik visi jie buvo išaiškinti, tačiau trys didžiausio atgarsio sulaukę sprogdinimai – Bražuolės tilto, dienraščio „Lietuvos rytas“ redakcijos nebaigto statyti priestato ir saugumo pareigūno Juro Abromavičiaus – tapo neatskleistais XX amžiaus pabaigos rezonansiniais nusikaltimais.

Kai šių eilučių autorius ėmėsi tirti anuomet visą šalį sudrebinusių minėtų sprogimų užkulisius, iš Generalinės prokuratūros Komunikacijos skyriaus vedėjos Elenos Martinonienės atskriejo toks laiškas: „Atsakydama į Jūsų paklausimą galiu informuoti tik tiek, kad visi trys Jūsų minimi tyrimai šiuo metu yra sustabdyti.“

Verta pastebėti, kad pirmieji sprogimai mūsų šalyje nugriaudėjo dar gerokai prieš 1990-ųjų kovą – nepriklausomybės paskelbimą.

Per vieną privačių pokalbių buvę aukšti KGB darbuotojai prisiminė, kad dar sovietmečiu griaudėjo paslaptingi sprogimai. Vieną 1986-ųjų vakarą Kaune buvo susprogdinta sovietiniais laikais įprasta ryšio priemonė – sena telefono būdelė. Į šio sovietiniais laikais masinę paniką sukėlusio nusikaltimo vietą teko išskubėti net tuomečio Lietuvos SSR vidaus reikalų ministro pavaduotojui Marijonui Misiukoniui ir jo vadovaujamos iš talentingiausių operatyvininkų surinktos grupės sekliams. Nors manyta, kad taip galėjo pokštauti vaikai, šio nusikaltimo vykdytojai neatskleisti iki šiol.

1989 m. gegužės 20 dieną 7 val. 50 min. Tauragės miesto centre važiuojantis savo automobiliu susprogdintas 32 metų gėlių pardavėjas Jonas Liorančas. Vyriškis žuvo iš karto. Kartu važiavęs jo tėvas Augustinas Liorančas buvo sunkiai sužalotas. Nors būta įvairiausių versijų, nusikaltimo vykdytojai ir užsakovai iki šiol nesurasti. Apžiūrėję įvykio vietą tuometės milicijos darbuotojai konstatavo, kad automobilio nuolaužos dėl stipraus smūgio lėkė net 20 metrų. Verslumu garsėjusio J.Liorančo kūnas buvo smarkiai sudarkytas, o ant galinės sėdynės sėdėjęs jo tėvas neteko sąmonės. Įdomi aplinkybė: sprogstamasis užtaisas suveikė būtent tada, kai tauragiškis paspaudė stabdį. Pajudėjęs iš namų ir nuvažiavęs pusantro kilometro jis nė karto nestabdė.

Už trijų kilometrų nuo Tauragės Butkelių kaime gyvenęs J.Liorančas pats tvarkė savo ūkį, augino gėles ir jas pardavinėjo. Apsukrus gėlininkas žmonos neturėjo, tačiau apie jo meilės nuotykius ne tik kaime, bet ir visoje Tauragės apskrityje sklido legendos. Pasak kaimynų, dieną ir naktį pas jį važiuodavo mašinos, plūdo draugai.

Pasakojama, kad J.Liorančas vertėsi ir spekuliacija – supirkdavo deficitines prekes ir vėliau jas parduodavo. „Tačiau jis nebuvo joks verslininkas, kaip vėliau rašė laikraščiai. Vyras tebuvo paprastas gėlių prekeivis, savas pagrindiniame Tauragės turguje. Jis buvo apsmurgęs, nevalyvas, tikras mažo provincijos miestelio su kuklia buitimi atstovas. Tuometis vidaus reikalų ministras M.Misiukonis sušaukė pajėgiausius kriminalistus ir iškėlė versiją, kad šis įvykis – Lietuvoje galvas keliančių reketininkų gaujų išpuolis arba tarpusavyje besivaidijančių provincijos banditėlių konflikto atomazga. Bet viskas buvo gerokai paprasčiau. Siekdami išaiškinti sprogimą, su kolegomis visą vasarą praleidome Tauragėje“, – prisiminė organizuotų nusikaltėlių išpuolius tyrusio vadinamojo 6-ojo skyriaus vadovas Alvydas Sadeckas.

Patyrę kriminalistai sužinojo, kad likus mėnesiui iki J.Liorančo mirties miliciją pasiekė duomenys, jog tų pačių metų balandžio 11 ir 17 dienomis nežinomi asmenys jau kėsinosi į gėlių prekeivį. Du sykius bandyta jo atsikratyti prijungus prie automobilio elektros srovę iš Liorančų namo rūsio.

„Jo namų durys visada būdavo plačiai atvertos. Nuolat vykdavo puotos – vakarodavo visi, kas netingėjo ir turėjo sveikatos. Jis buvo gana vaišingas, nemokamai girdė visus kaimynus, aplinkinių namų merginas, moteris. Tad pirmųjų pasikėsinimų metu atsitiktinėmis aukomis galėjo tapti ir bet kuris bičiulis ar jo geidžiama simpatija“, – pasakojo A.Sadeckas, kurio vadovaujamiems vyrams buvo liepta kaip įmanoma greičiau išaiškinti paslaptingo sprogdinimo Tauragėje priežastis.

Praėjus kelioms dienoms po šio įvykio Tauragėje apsilankiusiam žurnalistui  J.Liorančo kaimynai pasakojo, kad vyriškis ne kartą guodėsi pavargęs nuo persekiojimų, dažnai būdavęs susikrimtęs, jog kažkas siekia jo mirties.

Aplinkiniams buvo aišku, kad tauragiškis nebeturėjo jėgų priešintis persekiotojams. „Jis nebuvo iš pasiturimai gyvenančių žmonių, kad kas nors jį norėtų sprogdinti dėl to, jog neva kažkam trukdęs prekiaudamas gėlėmis. Taip, jis turėjo pinigų, kuriuos, beje, laikė po čiužiniu, bet nebuvo turtingas, klestintis vietos verslininkas, galintis sudaryti rimtą konkurenciją“, – neabejojo A.Sadeckas.

Tarp pagrindinių šio tamsaus nusikaltimo tyrėjų buvo ir Visvaldas Račkauskas, tuometis Vidaus reikalų ministerijos Kovos su socialistinės nuosavybės grobstymu valdybos Informacijos, analizės ir profilaktikos skyriaus inspektorius.

Šiandien prisimindamas prieš 26 metus Lietuvą sudrebinusį sprogimą, V.Račkauskas sako, kad šio garsaus nusikaltimo motyvas taip ir liko mįslė net didžiausią patirtį turintiems teisėsaugos vilkams.

„Šios kruvinos istorijos versijų buvo kelios. Viena jų – J.Liorančas Tauragėje užaugintas gėles realizuodavo ir Kaliningrade, iš to verslo surinkdavo didžiules pajamas. Antra, jis palaikė artimus ryšius su sovietų karininkais ir jų moterimis – žmonomis, meilužėmis ar giminaitėmis, – prisimena V.Račkauskas. – Tad tikėtina, kad galėjo būti ir pavydaus ar aistringai įsimylėjusio kariškio keršto motyvas. Neatmestina, kad gėlininkas neblogas pajamas užtikrinusia veikla galėjo sudaryti konkurenciją ir vietos nusikaltėlių veikėjams. Įdomiausia, kad sprogmuo po tauragiškio vairuojamais žiguliais buvo įmontuotas itin profesionaliai ir eiliniams banditams nebūdingu metodu – sujungtas su stabdžio svirtimi. Tą nelemtą dieną jis pajudėjęs iš namų sustojo pirmoje sankryžoje ir vos tik sustojęs susprogo.“

Pasakodamas apie Tauragėje padarytą nusikaltimą, 6-ojo skyriaus iniciatorius A.Sadeckas prasitarė, kad šią bylą iki šiol dažnai prisimena. „Tai vienas iš nedaugelio atmintyje išlikusių nusikaltimų, deja, neišsiaiškintas. Buvo apklausti žuvusiojo sugėrovai, moterys, kurios leisdavo laiką jo namuose, net jų vyrai, pažįstami, kaimynai. Tačiau taip ir nesuradome aiškaus motyvo, kuris būtų leidęs nustatyti tikrąsias tauragiškio žūties aplinkybes. Manau, buvome beveik prisikasę iki tikrojo sprogdintojo, tačiau mums kažko pritrūko. Spėju, kad taip pasielgta dėl keršto. Kokio? Sunku pasakyti. Narpliodami nusikaltimą iš kolegų Rusijoje gavome panašių bylų kopijas – viena jų taip pat ne mažiau intriguojanti. Pasirodo, kartą vieno ruso žmona skrido tolimojo reiso lėktuvu. Atskridusi nuvyko į pobūvį. Jame atidarė atskraidintą torto dėžę, ši susprogo. Jei tai būtų nutikę skrydžio metu, ko gero, niekas nebūtų galėjęs patikėti, kad būtent dėl tokios priežasties susprogo lėktuvas. Moteriai sprogmenį pakišo jos vyras. Jis sakė, kad taip amžiams norėjęs atsikratyti sutuoktinės, bet kodėl – nesugebėjo suprantamai paaiškinti“, – pasakojo A.Sadeckas.

Kaip teigė Tauragės sprogdinimo bylą tyrusių kriminalistų grupėje dirbęs žmogus,  tarp įtariamų sprogdintojų buvo ir sovietų armijos majoras, kuriam J.Liorančas esą davė pinigų automobiliui pirkti. Tiriant bylą jis paslaptingai dingo Rusijos platybėse. „Buvo aptikti tam tikri nužudytojo ryšiai su Kaliningradu, keliais jo gyventojais. Tačiau tai nepadėjo išaiškinti nusikaltimo. Tai vienas tamsiausių ir mįslingiausių nužudymų per visus mano karjeros teisėsaugoje metus“, – prisipažino buvęs pirmasis Lietuvos kriminalinės policijos vadovas, pirmosios privačios ir sėkmingai tebegyvuojančios saugos tarnybos „Ekskomisarų biuras“ steigėjas A.Sadeckas.

1994 m. lapkričio 6 dieną apie 7 valandą ryto susprogdintas geležinkelio tiltas per Bražuolės upelį. Verta prisiminti, jog iškart po šio, ko gero, pirmojo teroro akto nepriklausomos šalies istorijoje iš aukščiausių tribūnų liejosi skambūs žodžiai, kad ištirti tokį įvykį – Lietuvos garbės reikalas. Tačiau prabėgo daugiau kaip dvidešimt metų, o šioje byloje vis dar nėra nė vieno įtariamojo.

Tąsyk tik per plauką išvengta dviejų keleivinių traukinių katastrofos – netoliese gyvenantys žmonės, išgirdę sprogimą, spėjo sustabdyti artėjančius traukinius. Tą rudens rytą traukiniu Klaipėda–Vilnius važiavo apie 260, o Sankt Peterburgas–Kaliningradas – apie 600 keleivių.

Nors per apžiūrą kažkodėl nerasta jokių sprogstamųjų medžiagų pėdsakų, ekspertai mano, kad buvo susprogdinta bomba, prilygstanti maždaug 14 kilogramų trotilo. Viena pagrindinių versijų, iškeltų po įvykio, buvo ta, kad sprogimas vienaip ar kitaip susijęs su Rusijos armijos kariniu tranzitu per Lietuvą. Šalies politiniai radikalai buvo labai nepatenkinti vykstančiu kariniu tranzitu ir taip bandė jį sustabdyti. Kitos versijos – šalyje klestėjusių organizuotų nusikaltėlių provokacija, pačių Rusijos kariškių darbas, nepatenkinto geležinkelininko akcija, nors ir buvo tiriamos, tačiau iki šiol laikomos mažai tikėtinomis.

Galima sakyti, kad būtent šis įvykis ir išgarsino Bražuolę visos šalies mastu. Bražuolė – tai kaimas Trakų seniūnijoje, už penkių kilometrų į šiaurę nuo Trakų miesto, prie plento į Vievį. Sovietinės okupacijos metais Bražuolė buvo kolūkio centrinė gyvenvietė. Dabar čia gyvena bemaž 300 gyventojų.

Stebina, kad iki 1997 m. pradžios Bražuolės diversijos tyrimas vyko gana uždarai.  Viešumos nepasiekdavo beveik jokios jo detalės. Dabar jau aišku, kad tuo metu šalies specialiosios tarnybos ne tik tyrė bylą, bet ir aršiai pjovėsi tarp savęs slėpdamos informaciją, o kartu turėjo atlaikyti milžinišką dešiniųjų politikų spaudimą.

Per minėtą laikotarpį buvo sulaikytas vienas didžiausių to meto diversantų – šiaulietis Žilvinas Razminas, žinomas šalies politikos marginalas. Jis 1999 m. įkūrė Nacionaldemokratų partiją, bandė siekti politinės karjeros, tačiau nesulaukęs rinkėjų paramos padarė išvadą, kad rinkimuose dalyvauti neapsimoka. Kurį laiką Ž.Razminas buvo nacionalistines idėjas propaguojančio Mindaugo Murzos-Gervaldo bendražygis. Tačiau prieš dvejus metus šių šiauliečių nacionalistų keliai išsiskyrė – M.Gervaldas iš savo partijos gretų bičiulį pašalino.

Pernai rudenį Ž.Razminas vėl leido apie save priminti žiniasklaidai, kai siekė įrodyti, kad Jungtinės Amerikos Valstijos nėra Lietuvai draugiška valstybė, nepaisant, kad jos prezidentas Barackas Obama po Rusijos intervencijos Ukrainoje akcentavo įsipareigojimus savo sąjungininkėms NATO ir parodė solidarumą su Rytų Europos valstybėmis, tarp jų ir Lietuva. Nors Ž.Razminas tikino nepalaikantis nei JAV, nei Rusijos, tačiau pastarąją šis veikėjas stengėsi nušviesti kaip nekeliančią grėsmės Lietuvos saugumui.

Žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kad Ž.Razmino sekėjai Panevėžio, mažesnių miestų gyventojų pašto dėžutėse pernai platino lapelius, kviečiančius sukilti prieš Europos Sąjungą ir NATO. Tiesa, pats Ž.Razminas nuo šios akcijos kategoriškai atsiribojo.

Po Bražuolės įvykių sulaikytas Ž.Razminas dirbo Šiaulių bendrovės „Rėkyva“ apsaugos tarnybos viršininku. Pirmąsyk į teisėsaugininkų akiratį šis skandalais pagarsėjęs vyras pateko dar 1990-ųjų pradžioje. Jau tada buvo gauta žinių, kad jis gali būti prisidėjęs prie Kryžkalnio memorialo susprogdinimo, tačiau tuomet valdžia ten didelio nusikaltimo neįžvelgė.

„Tada turėjome informacijos, kad prie minėto sprogdinimo pagal veikimo braižą galėjo prisidėti net ir vienas buvęs aukštas teisėsaugos pareigūnas, kuris vėliau susidėjo su radikaliais politikais“, – prisiminė tuometis šalies policijos generalinio komisaro pavaduotojas Benas Lazutka.

1991-ųjų vasarą driokstelėjo du sprogimai Lietuvos ateities forumo organizuotame mitinge Šiauliuose. Laimė, tada žmonės nenukentėjo. Ir vėl tarp įtariamų asmenų  ryškėjo Ž.Razmino pavardė.

1992 m. sausį iš Šiauliuose dislokuoto Rusijos karinio dalinio buvo pavogta daugiau kaip 300 nevaldomų raketinių sviedinių, daug kitų šaudmenų. Buvo įtarimų, kad šie sprogmenys pavogti Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyriaus užsakymu. Tarp įtariamųjų – keli Šiaulių savanoriai ir Ž.Razminas.

Tų pačių metų sausio 24-ąją Ž.Razminas sulaikytas Rygoje, nes Latvijos pareigūnai pas jį ir jo bendrakeleivius aptiko tris pistoletus, granatų, dujinių balionėlių. Iš areštinės Rygoje Ž.Razminas bandė nelegaliai siųsti laiškus į Lietuvą, juose reikalavo išlaisvinimo, grasino paskelbsiąs kai kam nepatogios informacijos. Laiškuose buvo minimos Aukščiausiosios Tarybos narės Rūtos Gajauskaitės, teisininko Kazimiero Motiekos, skandalingais išsišokimais pagarsėjusio politiko Vytauto Šustausko bei kitų neblogai žinomų asmenų pavardės. Neaišku, ar kas nors iš tų žmonių Ž.Razminui padėjo, tačiau į Latvijos kalėjimą jis taip ir nepateko – atsidūrė Lietuvoje.

Tiriant Bražuolės diversiją atskleista ir pogrindinė „Juodvarnių“ organizacija, per kratas pas šios organizacijos narius rastas nemažas arsenalas sprogmenų. Paaiškėjo, kad šią nelegalią organizaciją rėmė aukščiausia tuometė Krašto apsaugos ministerijos ir Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (SKAT) valdžia.

Kovo 11-osios akto signataras, pirmasis krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius, paprašytas prisiminti audringą šalies laikotarpį, pasakojo, kad garsiųjų ir politinį atspalvį turinčių sprogdinimų užuomazgų reikia ieškoti dar 1992 metais.

„Istorija prasidėjo būtent tada, kai konservatoriai patikėjo, kad visą valdžią gali perimti į savo rankas. Jie manė, kad Sąjūdis – nieko vertas, išskyrus juos pačius. Kovą su Lietuvos demokratine darbo partija jie pralaimėjo. Tai konservatoriams tapo nepakeliama našta. Tad visa Vytauto Landsbergio aplinka bandė pritraukti neformalių žmonių, – pasakojo A. Butkevičius. – 1992–1993 m. konservatorių kompanija pritilo, nes dar nepasitraukę iš Lietuvos rusų kariškiai turėjo nemažai šansų įsitvirtinti valdžioje.“

Kaip žinome, 1993-iųjų rugpjūčio 31-ąją iš Kauno geležinkelio stoties išlydimas paskutinis Rusijos oro desantinės kariuomenės dalinys. Tų pačių metų rugsėjo pradžioje Lietuvoje viešint Jonui Pauliui II į netoli Kauno esančius Lekėčių miškus su ginklais pasitraukia nemažas būrys Krašto apsaugos savanoriškųjų pajėgų savanorių, vadovaujamų Jono Maskvyčio.

Po septynerių metų, 2000-ųjų spalį, J.Maskvytis bus nuteistas ketverius metus kalėti už nelegalaus rusų gamybos ginkluotės arsenalo laikymą. Kaip prisipažins teisme buvęs tariamo savanorių maišto lyderis, ginklai buvo įsigyti iš Rusijos specialiosios (žvalgybinės-diversinės) paskirties 108-ojo pulko, dislokuoto Kaune, Panemunėje, karininkų.

Kaip vėliau paaiškėjo, vadinamieji sukilėliai buvo aprūpinti ne tik Rusijos elitinio desantininkų pulko amunicija, bet ir SSRS generalinio štabo kariniais topografiniais žemėlapiais, kuriuos 1988 m., Atgimimo išvakarėse, liepęs patikslinti vienas iš sovietinės karinės žvalgybos šefų.

Pakaunės miškuose kilęs savanorių sukilimas, anot A.Butkevičiaus, – politikų suorganizuotas maištas. „Juk tai pripažino ir dabar jau amžiną atilsį Algirdas Patackas. Ne kas kitas, o būtent jis rašė manifestus savanoriams. Pagrindinis jų tikslas buvo sukurti kūną, kuris valdančiajai partijai įteigtų, kad reikalingi priešlaikiniai rinkimai. Tačiau net ir šio perversmo konservatoriams nepavyko surengti. Tuo metu sukviesti savanorių vadai tiesiai pareiškė, kad prie šio maišto neprisidės. Galiausiai J.Abromavičius viešai įvardijo neapykantos kurstytojus. Bet konservatoriai pralaimėjo daugiau nei triuškinamai, nes Algirdas Brazauskas tapo Lietuvos prezidentu“, – dėstė tais pačiais savanorių maišto metais krašto apsaugos ministro pareigas savo noru palikęs A.Butkevičius.

Jo teigimu, kai kurie veikėjai rimtai svarstė, kad skandalingas Bražuolės tilto susprogdinimas įžiebs konfliktą su Rusijos kariuomene. „Po šio įvykio kovingumu ir teisybės ieškojimu garsėjusiam J.Abromavičiui psichologinė motyvacija buvo milžiniška. Kitokio mechanizmo, kaip politinio, šioje istorijoje įžvelgti nebuvo įmanoma. Lietuvos ryšiai su Vakarais buvo pakankamai intensyvūs. Juk prorusiškoms jėgoms nebuvo tikslo sprogdinti tokio objekto. Akivaizdu, kad sprogdintojai taikėsi į karinį transportą, judantį į Kaliningradą, – vaizdžiai pasakojo A.Butkevičius. – Taigi J.Abromavičius pradėjo tyrimą. Tai buvo pavojinga, nes tyrimas kenkė konservatoriams. Kiek žinau, J.Abromavičius krašto apsaugos ministrui Česlovui Stankevičiui išsiuntė faksogramą, kurioje buvo išdėstęs, kad paskelbs savo surinktą medžiagą apie tariamus Bražuolės sprogdintojus. Tačiau paskelbti šių duomenų jis nespėjo, nes po jo automobilio dugnu buvo pritaisytas sprogmuo.“

Pats A.Butkevičius buvo surinkęs unikalios informacijos apie tų dienų įvykius. Archyvų dėžės su dokumentais buvo laikomos sovietinių „Kalašnikov“ automatų dėžėse. Visa tai buvo sudėta sovietinių laikų garaže, kuris vėliau nežinomų nusikaltėlių buvo apšvarintas. „Faktas, kad visi archyvai buvo pavogti. Tačiau juose nebuvo daug aštrios informacijos apie to meto politikus ir jų neteisėtus veiksmus“, – paslaptingai šyptelėjo A.Butkevičius.

Šiandien jis neabejoja, kad prie visų trijų iki šiol teisėsaugos neištirtų sprogdinimų prisidėjo žmonės iš tos pačios grupės: „Lietuvos ryto“ redakcijos susprogdinimas – tai labai aiškiai atlikta bauginimo akcija. Kad ir kurį laiką po to žiniasklaidoje neretai linksniuotas V.Landsbergio lūpomis ištartas terminas „bombikės“ sukelia įvairiausių minčių.“

1995 m. lapkričio 16-ąją apie 23 val. 40 min. Vilniuje nugriaudi neįtikėtino stiprumo garsas – susprogdinamas „Lietuvos ryto“ redakcijos statomas naujasis priestatas pačiame sostinės centre.

Įdomu tai, kad likus kelioms savaitėms iki šio teroro akto dienraštis per kelis numerius baigė spausdinti žurnalisto Arvydo Lekavičiaus tyrimą „Kauno nusikalstamas pasaulis: įtakos sferų dalybos pažymėtos krauju“. Šiame žurnalistiniame tyrime atskleisti kriminalinių nusikaltėlių ryšiai su sovietinės armijos kariškiais. Lietuviško trikotažo kontrabandoje nusikaltėliai naudojosi desantininkų transportinės aviacijos lėktuvais Kėdainių oro uoste.

Straipsnyje buvo įvardytas ir Lietuvos kariuomenės generolas, palaikęs artimus ryšius su Kauno nusikaltėlių gaujomis. Taip pat buvo minimos pavardės kitų garsių nusikaltėlių autoritetų, kurie praeityje tarnavo sovietų desantinės žvalgybos būriuose arba vadinamuosiuose sportininkų batalionuose, kurie faktiškai būdavo GRU (Vyriausioji žvalgybos valdyba) parengiamoji grandis.

Tomis 1995-ųjų rudens dienomis netikėtai dingsta „Lietuvos ryto“ redakcijos Kauno skyriaus automobilis, kuris netrukus paslaptingai atsiranda.

Šiandien, nuo šių įvykių praėjus beveik dvidešimčiai metų, Aleksejus Pogorelskis, buvęs ilgametis Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos vyresnysis komisaras, neslepia atlikęs operatyvinį tyrimą „Lietuvos ryto“ redakcijos susprogdinimo byloje.

Šiuo metu vadovaujantis tarptautinės saugos tarnybos „Staysafe Security Baltic“ padaliniui mūsų šalyje A.Pogorelskis dažnai įvairiais klausimas bendrauja su pagrindiniu minėtos bendrovės steigėju – buvusiu ilgamečiu Niujorko policijos departamento ir Federalinio tyrimų biuro darbuotoju Peteriu Grinenko. Šis pagarsėjo sulaikęs vieną garsiausių visų laikų kriminalinio pasaulio įžymybių. Tų pačių 1995-ųjų birželio 8-ąją, kai dviejų FTB agentų, tarp kurių buvo ir P.Grinenko, vedamas į agentūros biurą, garsusis Rusijos mafijos krikštatėvis Viačeslavas Ivankovas, pravarde Japončikas, spjaudėsi iš pykčio ir spardė fotografus. Prieš patekdamas devyneriems metams už grotų ir išsiunčiamas atgal į Rusiją, Japončikas Amerikoje aktyviai reketavo emigrantus iš buvusios Sovietų Sąjungos. Ne vienas jų už nepaklusnumą vėliau sumokėjo gyvybe.

„Pamenu, vykdydami operatyvinį tyrimą rinkome duomenis apie žmogų, kuris pardavinėjo sprogmenis. Jis buvo vilnietis, iš Šaulių sąjungos ar savanorių, dabar tiksliai neprisimenu, – pasakojo A.Pogorelskis. – Turėjome įtarimų, kad prie redakcijos sprogdinimo jis pridėjo savo rankas. Bet Vilniaus apygardos prokuratūra pasiėmė tą medžiagą, nors sulaikėme jį būtent mes, po to jis buvo nuteistas. Tačiau dėl sprogdinimo redakcijos kieme kažkaip viskas nutilo. Asmeniškai šios medžiagos taip ir neteko vartyti. Neįsivaizduoju, kaip įvykiai klostėsi toliau, bet operatyviniai darbuotojai nuo šio tyrimo buvo nušalinti“.

Prisimindamas tą laikotarpį, A.Pogorelskis pabrėžė, kad tais metais „Lietuvos rytas“  atliko ypač daug aštrių ir objektyvių žurnalistinių tyrimų. „Faktas, kad kai kuriems asmenims tai galėjo nepatikti. Bet mus po to nukreipė į kitą pusę. Tad jokio ypatingo spaudimo nesulaukėme, nes tiesiog buvome atskirti nuo operatyvinio tyrimo, – atvirai pasakojo A.Pogorelskis. – Tais laikais sprogdinimai buvo madinga nusikalstamų grupuočių santykių aiškinimosi priemonė. Mums pavyko ištirti nemažai sprogdinimų, nelegalių ginklų prekybos atvejų. Ir šie tyrimai sėkmingai judėjo ne tik Vilniuje, bet ir Panevėžyje, Šiauliuose.“

Tuometinius įvykius gerai prisimena ir viena iš nedaugelio to meto redakcijos darbuotojų – Bronė Vainauskienė, buvusi ilgametė dienraščio „Lietuvos rytas“ žurnalistinių tyrimų autorė. Ji iškart prašneko apie galimą politinę liniją.

„Kodėl man atrodo politinė linija? Jei tai būtų profesionalų darbas, tuo metu šalies policijai vadovavę tokie asmenys, kaip V.Račkauskas ir V.Sadeckas, tikrai būtų negalėję to neištirti. Nustebino, kad tą vakarą tarsi specialiai buvo nusuktos kameros Vilniaus banke (dabartiniame SEB banke – red. past.), paprastai apimančios tą plotą, kur buvo padėtas sprogmuo. Paaiškinimas iš banko buvo toks: tą vakarą vyko remontas. Juokinga. Įdomi detalė: pirmas po įvykio į redakcijos kiemą įvažiavo M.Misiukonis. Kaip žinome, tuo metu jis ėjo apsaugos vado pareigas Vilniaus banke. Mes tada gyvenome Pilies gatvėje ir atvažiavome iškart po jo. Atvažiuoti Iš Pilies gatvės į Gedimino prospektą – juokingas atstumas“, – prisimena B.Vainauskienė.

Keisčiausia, kad sprogmuo buvo padėtas prie buhalterijos patalpų. „Iš pradžių mes, visi redakcijos darbuotojai, buvome apklausinėjami dėl savo rašinių. Koks rašinys galėjo tapti pagrindu įvykdyti teroro aktą, sukėlusį baisią kažkieno neapykantą? Kol visos versijos buvo dėliojamos, kažkodėl vyko tų versijų „gamyba“ ir prokuratūroje, – stebėjosi B.Vainauskienė. – Bet nė viena versija dėl paskelbtų rašinių nebuvo iškelta. Paskui išlindo tokia: jie susisprogdino patys, norėdami panaikinti kažkokius pėdsakus buhalterijoje. Bet buhalterijos patalpos nebuvo pažeistos. Iš jų nedingo nė vienas popierius. Tad klausimas – kodėl? Jei buhalterijoje kažko trūksta, tada suprantu – realu kelti versiją, kad kažkas kažką norėjo sunaikinti. Iš karto po įvykio atvažiavo policija ir viskas buvo užplombuota. Tai buvo antrasis išpuolis. Kiek anksčiau prieš sprogdinimą buvo ir grasinimas susprogdinti. Šitą atvejį labai gerai prisimenu. Buvo iškelta versija, kad per kiemą dienos metu atėjo žmonės. Pamenu, mūsų sūnus buvo tą vakarą prie namų ir išgirdęs sprogimą paskambino man ir pasakė: „Klausyk, kažkam nepasisekė.“ Kaip vėliau paaiškėjo, tam kažkam ir buvo mums.“

B.Vainauskienė mano, kad tai buvo kerštas. Kad buvo intensyviai ieškoma vietos, kur nepasitaikytų atsitiktinių žmonių. „Tą vakarą pastatą saugojęs budėtojas buvo netoliese, laimė, smūginė banga jo nepagriebė. Jei tai būtų nutikę, žmogus būtų ištiškęs į duris. Bet banga nuėjo į Vilniaus gatvę. Net ir pačiame kieme atsitiktinai buvęs žmogus po tokio sprogimo būtų smarkiai nukentėjęs. Vietos, kur padėtas sprogmuo, parinkimas reiškia: mes jums parodysime, mes jus užčiaupsime. Iš pradžių dar buvo įtarimas, negeras jausmas, ar tai nebus konkurentų darbas – dienraščio „Respublika“ veiksmai. Bet, man rodos, po šio įvykio į kiemą tą patį vakarą atskubėjo ir pats šio leidinio leidėjas Vitas Tomkus“, – pasakojo B.Vainauskienė.

Labai patogu buvo kažkam pateikti su finansais susijusią versiją, nes ją buvo galima tirti iki begalybės – tuo šiandien esanti tikra B.Vainauskienė. „Daugybė nesąmonių buvo prigalvota. Daug nelogiškų situacijų, kurios absoliučiai nieko bendro neturėjo su tikrosiomis priežastimis, – prisimena buvusi žurnalistė. – Ta versija, kad patys siekėme sunaikinti nusikalstamus finansinius įkalčius, tam tikrą laiką išties sklandė. Tais metais buvo didelis popieriaus stygius. Tada kažkam parūpo, iš kur tas popierius atsiradęs, ir pradėjo knibinėti įvairius niekalus. Tardymo metu pasijutau kaip nusikaltėlė. Tąsyk tardymą atliko prokuroras Dainius Baraniūnas. Jis domėjosi, iš kur atsirado papildomų akcijų. Atsakiau, kad už dividendus, iš kurgi kitur. Tai ir yra didis klausimas.“

Pareigūnai, pasak B.Vainauskienės, sugebėjo išaiškinti visus garsiausius nusikaltimus iki siūlo galo – visas mafijos grupuotes sugaudė, tačiau kažkodėl liko tik keturi nusikaltimai: Kryžkalnio motinos paminklo, Bražuolės, laikraščio redakcijos ir J.Abromavičiaus sprogdinimai.

„Aišku, kad visi šie atvejai yra sukibę į vientisą grandinę, ir kažkas tai labai gerai žino. Bet tas kažkas, ko gero, iki mirties tylės. Apie tai niekas nėra linkęs viešai šnekėti, nes kažkam tai būtų didelis politinis demaskavimas, – neabejoja B.Vainauskienė. – Išties tais laikais tarp savanorių ar kitų politinių padlaižių buvo nemažai ir fanatikų, kurie nugirdę, kad kažkam kažkas nepatinka, imdavosi neadekvačių veiksmų. Praėjus dienai po šio įvykio atėjo pranešimas policijai, kad kažkur padėtas sprogmuo. Bet jo nebuvo. Ir tai buvo pretekstas teisėsaugai įsiveržti į redakciją. Tada buvo išnešti mano asmeniniai užrašai, telefonų knygelė, kurių daugiau ir nebemačiau. Tiesiog kažkam labai parūpo iškasti kažką tokio, sužinoti, kokie ryšiai, kas, kaip ir su kuo. Reikia prisiminti, kad tai buvo sudėtingas laikas. Tada žmonės dar buvo labai įtarūs ir dažniausiai nesigaudydavo tam tikrose situacijose.“

Pasak B.Vainauskienės, daugelis to meto veikėjų ne savo noru buvo tampomi už virvučių, kažkas turėjo kažkokias pareigas atlikti. Nemažai metų žurnalistikos srityje išdirbusi moteris pasakojo, kad nuo pat nepriklausomybės paskelbimo buvo surinkusi vertingų faktų, kiek žmonių iš Sąjūdžio buvo „pakabintų“ arba tiesiog infiltruotų.

„Žmonių, kuriuos tam tikros įstaigos šantažavo ir kurie neturėjo kito pasirinkimo. Kai rašiau knygą „Skandalingoji lito istorija“ (išleista 2003 m.; žurnalistės viešai paskelbti tyrimai apnuogino litų gamybos paslaptis. Šioje knygoje rašoma, kad Lietuva išvengė didelių finansinių nuostolių, kurie grėsė, jei valstybei būtų ilgai tekę naudotis 1990 m. pavyzdžio litais, kuriuos buvo lengva klastoti paprasčiausiu spalvoto kopijavimo aparatu – red. past.) buvo aiškus vienas asmuo, įpainiotas į šią tamsią istoriją, – pasakojo B.Vainauskienė. – Kaip vėliau paaiškėjo, jų buvo ne vienas. Antrasis taip ir nebuvo paviešintas, nes nebuvo surasti jo dokumentai. Bet aiškiai mačiau, ką jis darė. Buvo akivaizdu, kad tas žmogus labai suinteresuotas padaryti niekšybę. Nenorėjo leisti įsitikinti, kokia buvo reali popierinių pinigų padėtis. Nes tuo metu tai buvo tiksinti finansinė bomba valstybei, stovinčiai kaip ant vištos kojelės. Manau, kad tokių žmonių pasitaikė ir panašiose rezonansinėse istorijose. Nors vėliau paaiškėjo, kad garsieji sprogdinimai susiję su buvusiu Seimo nariu Algirdu Petrusevičiumi, bet tiesioginės sąsajos niekas nesugebėjo rasti. Be to, tai buvo žmogus iš politikos, su dideliu užnugariu.“

Po „Lietuvos ryto“ sprogdinimo redakcijai iš valstybės lėšų buvo paskirta finansinė kompensacija – kaip nukentėjusiai nuo teroro akto. „Tai buvo parama, kad laiku galėtume baigti statybas. Tada labai pasitikėjome teisėsauga. Bet manau, kad patys turėjome rimčiau dirbti. Galbūt iš pradžių nemanėme, kad į šią istoriją įsipainiojusi politika. Bet jei tai būtų buvęs kažkokių banditų darbas, jie būtų buvę šimtu procentų išaiškinti, – šiandien neabejoja B.Vainauskienė. – Reikėjo daugiau mesti pajėgų šiam reikalui atskleisti, bet kita vertus… Prisiminkime kad ir vėlesniais metais nutikusią „Lietuvos ryto“ krepšinio arenos (dabartinė Teatro arena – red. past.) padegimo istoriją, į ją taip pat per vėlai įsitraukėme, nes įkalčiai jau buvo panaikinti. Tai galėjo padaryti ir konkurentai, ir nepatenkinti kaimynai… Tada tikrai galėjo identifikuoti padegėjus, nes buvo pasklidusi informacija, kad prieš pat gaisrą vienoje degalinėje žmogus pylėsi degalų į bakelį. Mes manėme, kad šitą vaizdo įrašą pasiėmė policija, bet kai policininkai kreipėsi, paaiškėjo, kad vaizdo įrašas jau pašalintas. Manau, kad šitie visi sprogdinimai yra siejami su tam tikrais politiniais ekstremistais, kurie tada galėjo turėti ryšių su jėgos struktūromis. Juk Vadovybės apsaugos departamento antrajame skyriuje klestėjo keista sistema – vyko masinis šnipinėjimas. Tikslių detalių neprisiminsiu, bet buvo asmenų, kurie vėliau sulaukė įtarimų dėl ginklų ar buvimo tam tikrose vietovėse. Tiesiog reikėjo ieškoti daugiau liudininkų, bet oficialūs organai nuėjo kažkur grybauti, todėl viskas ir baigėsi.“

1997 m. sausio 31-osios vakare Kaune, Šilainiuose, Kuršių gatvėje, po Lietuvos savanorio kapitono J.Abromavičiaus vairuojamu automobiliu „Volkswagen Passat“ pakištas sprogmuo nusinešė karininko gyvybę. Dar ir šiandien per kai kurias televizijos laidas transliuojami 1993-iųjų rudenį įamžinti vaizdai iš savanorių maišto pakaunėje, kuriuose nufilmuota, kaip suvargęs J.Abromavičius miške iš vieno kario rankų išplėšia automatą ir pasileidžia bėgti.

Prieš savo žūtį J.Abromavičius aktyviai rinko informaciją apie Bražuolės diversiją. Kelios dienos prieš tai jis dar suspėjo informuoti Generalinę prokuratūrą, kad Krašto apsaugos ministerijos vadovybė turi žvalgybos ir kontržvalgybos parengtą pažymą apie 1994–1996 m. Lietuvoje įvykdytus sprogdinimus. Nors J.Abromavičiaus susprogdinimo užsakovai ir vykdytojai taip ir liko neįvardyti, 2006 m. rugsėjo 7 dieną Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos departamentas priima nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl Valstybės saugumo departamento darbuotojo nužudymo.

Daug metų minėtam Generalinės prokuratūros padaliniui vadovavęs Algimantas Kliunka, neseniai paprašytas išsamaus komentaro šia tema, atsakė: „Apie tas bylas nelabai benoriu kalbėti. Daug nervų sugadino nuolatinis daugelį metų trukęs priekaištavimas dėl tų bylų neištyrimo, prieštaringų interesų, tarp jų ir politinių, susidūrimas, bandymas išgauti ir pasinaudoti ikiteisminio tyrimo medžiaga prieš politinius oponentus ir jos išgavimas bei pagarsinimas per laikinąsias tyrimo komisijas, priešingos pusės nepasitenkinimas ir išpuoliai, kai kurių institucijų ir pareigūnų neveiklumas bei tam tikras bailumas pirmaisiais etapais tiriant Bražuolės ir  „Lietuvos ryto“ objektų susprogdinimo bylas… Šiaip tyrėjai, jų vadovai keisdavosi, palikdavo tas bylas ar jas perduodavo mano vadovautam padaliniui. Lyg mes, prokurorai, turėjome jas vieni atskleisti.“

Buvęs aktyvus 1990-ųjų pradžios politinis veikėjas teisininkas Egidijus Bičkauskas pasakojo, kad minimu laikotarpiu, kai šalyje vienas po kito driokstelėjo garsūs sprogimai, niekam nebuvo didelių sunkumų gauti sprogstamųjų medžiagų.

„Tada iš Lietuvos besitraukiantys sovietų praporščikai galėjo įsiūlyti ką tiktai panorėjus. Nesunkiai galėjai ir seną sovietinį tanką gauti. Jau šiais laikais turiu vienos šiauliečių nusikaltėlių gaujos bylą, iš kurios matyti, kad senuose nusikaltimuose panaudotos sprogstamosios medžiagos yra paimtos iš sovietų armijos kariškių sandėlių, – pasakojo E.Bičkauskas. – Dėl Bražuolės susprogdinimo – tai buvo politinis momentas. Šis įvykis galėjo būti siejamas su dešiniaisiais patriotais, bet nereikėtų kategoriškai atmesti ir tos pačios GRU pusės, kuri Lietuvoje veikė gana aktyviai. Bet pats asmeniškai būčiau labiau linkęs tikėti, kad tai dešiniųjų patriotų provokacija. Šnekant apie „Lietuvos ryto“ redakcijos susprogdinimą sunku atsakyti vienareikšmiškai. Sakyčiau, ir šioje, ir kiek anksčiau – 1993 m. spalį įvykdytos „Respublikos“ žurnalisto Vito Lingio žmogžudystės byloje galima įžvelgti politinių momentų, siekiant paveikti valdžią ir žiniasklaidą. Net jei tai ir susiję su tam tikromis to meto publikacijomis, tai galėjo būti bandymai užčiaupti žiniasklaidą, kad ji neliestų tam tikrų temų. Kartu tai buvo mėginimas perimti spaudimą vienam įtakingiausių to meto Lietuvos dienraščių. Tegul neįsižeidžia policija, bet manau, kad iš dalies dėl jos nekvalifikuotumo teroristinis aktas prieš redakciją ir nebuvo išaiškintas.“

Žvelgdamas į J.Abromavičiaus bylos užkulisius, E.Bičkauskas kaip pagrindinę bėdą  įvardijo politinių kuluarų sąsajas su kriminaliniu pasauliu. „Net ir J.Abromavičiaus atveju buvo ir tam tikri naftos, spalvotųjų metalų gabenimo į Rusiją reikalai. Juk tas laikotarpis buvo sudėtingas tuo, kad visi tarybiniai įstatymai ir normos žlugo, o naujos dar nebuvo sukurtos. Buvo tam tikras vakuumas, chaosas“, – primena E.Bičkauskas.

Jam, kaip advokatui, Lietuvos apeliaciniame teisme yra tekę ginti ir vieną garsiausių ultrapatriotų istorijose minimų veikėjų, buvusį Seimo narį, ginklų bei sprogmenų kolekcininką A.Petrusevičių. Nors iš pradžių žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kad susprogdinto J.Abromavičiaus byloje vieno apklausto liudytojo parodymais minima, jog A.Petrusevičius galėjo prisidėti prie kauniečio nužudymo, vėliau esą prokurorai nepanoro tyrėjų surinktų įrodymų pateikti teismui.

Praėjus dešimtmečiui, 2007-ųjų spalį, konservatorių patriarcho V.Landsbergio 75-ojo gimtadienio minėjimas Nacionalinės filharmonijos salėje Vilniuje braškėjo nuo išsipusčiusių žinomų visuomenės veikėjų. Tarp fortepijonu skambinusio jubiliato pasiklausyti atėjusių svečių buvo pastebėtas ir A.Petrusevičius.

Po kelerių metų, 2010-ųjų balandį, Lietuvos apeliacinis teismas paskelbė, kad A.Petrusevičius pripažintas kaltu dėl neteisėto disponavimo, prekybos šaunamaisiais ginklais, tačiau jam 2008 m. balandžio 23 d. Kauno apygardos teismo skirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Todėl apeliacinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad A.Petrusevičius pripažino kaltę ir dėl jos gailėjosi, skyrė penkių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, į ją įskaičiuojant laiką, kurį A.Petrusevičius jau praleido anksčiau suimtas ir įkalintas.

Įdomiausia, kad lietuviško šaunamojo ginklo kūrėju ir krikštatėviu laikomas kaunietis areštinėje praleido tik dešimt dienų. Kokios aukštos jėgos visą tą laiką globojo A.Petrusevičių, taip ir liko nežinoma, tačiau minčių ir spėlionių net ir šiandien kyla pačių įvairiausių.

 

Paslaptingiausi sprogimai Lietuvoje

1990 ir 1991 m. Vilniuje kelis kartus pasikėsinta į „Vilniaus brigados“ reketininkų padalinio vadeivą Algis Daraškevičių, pravarde Kablukas. Vestuvių dieną buvo susprogdinta jo „Mazda“, tačiau niekas rimčiau nenukentėjo. Vėliau sprogo jo automobilis „Toyota“. Tąkart A.Daraškevičius apdegė. Išgyvenęs net du iki šiol neištirtus pasikėsinimus į gyvybę, A.Daraškevičius pastaraisiais metais yra atsiribojęs nuo nusikalstamo pasaulio ir jau daugelį metų gyvena Airijoje.

1993 m. birželio 14 d. Klaipėdoje, Kurpių gatvėje, sprogo automobilis „Alfa Romeo“, kurį vairavo banditų pasaulyje gerai žinomas Vincas Varnas, pravarde Čiangas. Jis iškart žuvo. Kalbėta, kad prieš mirtį buvęs Afganistano karo dalyvis, priklausęs specialiosios paskirties sovietų kariškių daliniams, rimtai konfliktavo su uostamiestyje tais laikais klestėjusios Gaidjurginių gaujos vadeivomis. Nusikaltimas neišaiškintas.

1995 m. liepos 26 d. Vilniuje įmestas sprogmuo į M.K.Čiurlionio gatvėje esantį tuomet leidžiamo laikraščio „Diena“ redaktoriaus Ryčio Tarailos namą. Sprogimas stipriai apgadino pirmame namo aukšte veikusios JAV bendrovės patalpas ir R.Tarailos automobilį „Mercedes-Benz“. Nusikaltimas nebuvo išaiškintas.

 

Dabar bombos neįdomios

1995-ųjų gegužės 26-osios vidurdienį Vilniaus centre, šalia Vyriausybės rūmų, „Mercedes“ automobilyje prieštaringos reputacijos bankininką, garsėjusį ryšiais su nusikalstamu pasauliu, Rimantą Grainį susprogdinęs buvęs garsiausias Lietuvos sprogdintojas, iki gyvos galvos nuteistas Valerijus Januškevičius prieš keletą metų išleistoje žurnalisto D.Dargio knygoje „Vilniaus bomberio išpažintis“ atvirai prašneko, kad kiekvienam profesionaliai dirbančiam žudikui svarbiausia ne galingas sprogmuo, ginklas ar šovinių skaičius, o laikas, greitis ir slaptumas.

Kalinys tikino, kad, žvelgiant dabartiniu žvilgsniu, tuometis bombų padėjimas jam neatrodo labai intriguojantis ir ypatingo proto reikalaujantis darbas. „Aš tų bombų dabar galėčiau dešimtimis prigaminti ir padėti, bet man tai nebūtų įdomu, – yra sakęs Lukiškių kalėjime bausmę atliekantis V.Januškevičius. – Ką nors apiplėšti vidury dienos būtų sunkiau, o pagrobti turtuolio sūnų ir neįkliuvus paimti iš jo tėvuko pinigus – dar gerokai problemiškiau. Juk reikia apskaičiuoti „smūgio jėgą“, kad žmogus, išgirdęs reikalavimus, nepultų į paniką, nebėgtų skambinti į policiją. Jei darbo imsis pareigūnai – operacija žlugusi. Teks arba paleisti įkaitą, arba… Negi su policija žaisi katę ir pelę. Juk su dabartine technika pagauti žmogų, perduodantį pinigus, ne taip ir sunku.“

Dailius Dargis

 

 

Vokiečių policija paskelbė tikrą karą šios šalies baikerių klubams. Pastarieji, pasak policijos pareigūnų, yra įsivėlę į prekybą narkotikais ir ginklais, taip pat kontroliuoja prostituciją.

 

Kova su šiomis baikerių grupuotėmis yra patikėtas federalinių žemių pareigūnams ir vietinei policijai. Daugelio Vokietijos žemių politikai jau seniai kalbėjo, kad reikia uždrausti baikerių klubus, o pastaraisiais mėnesiais, regis, ryžtingai perėjo prie veiksmų. Buvo surengta krūva pasalų, kratų bei areštų. Sulaikytieji ir kiti baikeriai nutarė pasitraukti į pogrindį ir paskelbė uždarantys klubus. Tačiau ekspertai abejoja tokia lengva teisėsaugos pergale, spėdami, kad tai – tik taktinis baikerių manevras: galų gale baikeris, be įprastų jam odinių kelnių ir striukės, visą gyvenimą ir toliau išliks baikeriu.

Pačiais įtakingiausiais baikerių klubais Vokietijoje šiuo metu yra laikomi „Hells Angels“ ir „Bandidos“. Pirmasis susikūrė dar 1970 m., o antrasis – tik prieš dvidešimt metų. Tačiau įtaką kriminaliniame pasaulyje abu klubai įgavo vienu metu – 2000-2001 m. Tyrėjų pasakojimu, sostinę Berlyną, kaip ir kitus didmiesčius, abu klubai yra pasidaliję per pusę: šiaurę kontroliuoja „Bandidos“, o pietus – „Hells Angels“. Beje, pastaraisiais metais baikerių klubai nenori apsiriboti vien Vokietija – kaskart stiprėja jų įtaka Rytų Europos valstybių kriminaliniame pasaulyje.

Baikerių klubus galima sulyginti su mafijos pasauliu su jų savais kodeksais bei taisyklėmis, kovomis dėl įtakos sferų ir nelegaliais verslais. Priešprieša tarp grupuočių egzistavo iki pastarojo meto, kol jų taisykles pradėjo laužyti policijos veiksmai.

 

Karas aktyvėja

Valdžia jau seniai rengėsi karui su šiomis grupuotėmis ir šiuo metu ėmėsi itin aktyvių veiksmų. Gavusi žinių iš savo slaptų informatorių, valdžia pradėjo krėsti baikerių lyderių butus, kratų metu surado didelius kiekius narkotikų, ginklų bei milžiniškas sumas pinigų. Paskutiniu metu buvo uždrausta baikerių veikla Berlyne, Potsdame, Kelne, Bremene, Kylyje bei Neumiunsteryje. Apie draudimus federaliniu mastu kol kas nekalbama, tačiau valdžia tikina, kad gali atitikti ir tai. Ryžtingi veiksmai iššaukė audringą reakciją ir iš baikerių pusės. Kai kurie rinkosi į atviras protesto akcijas įvairiuose miestuose. Gyventojų reakcija buvo neigiama ir daugelis jų šias baikerių akcijas suprato kaip grasinimus. Prieš mėnesį apie 300 baikerių su savais motociklais surengė važiavimą Frankfurto gatvėmis. Tokius pasivažinėjimus Frankfurto baikeriai rengia kiekvienais metais, tačiau šiųmetinis buvo skirtas protestuoti prie dviejų šio miesto klubų uždraudimą.

Traukiasi į pogrindį

Tuo tarpu kiti „Hells Angels“ klubų filialai griebėsi kitokios taktikos – jie pasitraukė į pogrindį. Apie tai, pavyzdžiui, paskelbė „Bandidos“ klubo padalinys „Del Este“ iš Hennigsdorfo miesto. Baikeriai priėmė sprendimą išsiskirstyti po to, kai vietos policija surengė reidą ir areštavo 7 šio klubo baikerius. „Del Este“ buvo laikomas pakankamai įtakinga baikerių organizacija visoje Vokietijoje, jos lyderis 38-erių metų Stephanas Thorstenas priklauso pačiai baikerių viršūnėlei. Jis turėjo teisę „teisti“ nesilaikančius baikerių kodekso taisyklių, prasikaltusius, išdavikus ir perbėgelius į kitus klubus. Beje, minėtasis baikeris anksčiau yra tarnavęs policijoje, tačiau buvo išmestas už brutalios jėgos panaudojimą. Vėliau jis dirbo saugos tarnyboje – šių tarnybų darbuotojai sudaro labai nemenką dalį baikerių klubų narių. 1997 m. S. Thorstenas surengę pasikėsinimą prieš tuometinį Vokietijos automobilių asociacijos prezidentą Wolfą Wegenerį. Už tai jis gavo 7 metus kalėjimo. Išėjęs iš kalėjimo, jis tapo „Del Este“ klubo lyderiu.

Be pastarojo klubo, apie išsiskirstymą paskelbė ir Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės Oberhauseno miesto „Bandidos“ klubo filialas. Visai neseniai apie likvidaciją paskelbė ir Hanoverio baikerių klubas.

 

Policija baikeriais netiki

Tačiau policija netiki, kad baikeriai pradėjo skirstytis savanoriškai. Vokietijos Brandenburgo vidaus reikalų ministras Dietmaras Woidkė pareiškė, kad nors baikeriai ir pradėjo skirstytis, situacija šioje žemėje išlieka pakankamai įtempta. Jo žodžiais, baikerių pranešimai apie klubų uždarymą nieko nereiškia. Policijai akivaizdu, kad baikeriai skuba paskelbti apie likvidaciją, kadangi nujaučia, kad jų klubus rengiasi uždrausti keltina federalinė valdžia. Oficialūs baikerių pranešimai apie klubų uždarymus dar nereikškia, kad jų patalpose ir vadeivų butuose nebus atliekamos kratos ir areštai. Patys baikeriai irgi turi informatorių policijoje, kurie stengiasi padėti baikerių vadams išvengti sulaikymo.

 

Susiję ir su politika

Baikerių ryšiai su nusikalstamu pasauliu – nėra viena blogybė. Ne ką geriau, kad dauguma baikerių klubų palaiko glaudžius ryšius su ultradešiniųjų politinėmis organizacijomis. Policijos duomenims, Brandenburge ultradešiniųjų eitynėse visada dalyvauja ir didelės grupės baikerių, o patys ultranacionalistai masiškai stoja į baikerių klubus. Valdžiai baikeriai ir nacionalistai viename katile – tikras pradaro puodas.

Kita vertus, kalbėti apie baikerius kaip apie politikus kol kas ankstoka: tyrėjai tvirtina, kad neonacius į baikerių klubus vilioja čia egzistuojanti griežta hierarchija, brutali, bet griežta vidaus tvarka. Patys baikeriai į neonacių organizacijas taip pat nesiveržia, jų nevilioja ultradešinioji ideologija. Pavyzdžiui, klubai nesibaimina į savo gretas priimti ir imigrantus – vienu iš „Hells Angels“ lyderiu neseniai tapo buvęs boksininkas, išeivis iš Turkijos. Be to, daugelyje Vokietijos vietų į klubus buriasi vien imigrantai. Štai Kelne susikūrė klubas „MC Median Empire“, kurio nariai vien kurdai, mat medianai yra kurdų protėviai. Pirmą kartą apie kurdų baikerių klubą buvo prabilta po to, kai 2010 m. Bremeno kurdų klubas pradėjo konfliktuoti su vienos „Hells Angels“.

 

Nieko bendro su romantika

Šalies policija paskelbė, kad baikerių klubų atžvilgiu žada laikytis „nulinės tolerancijos“ politikos. Dabartinės baikerių organizacijos neturi nieko bendro su romantiškomis kelionėmis motociklais po pasaulį, tai dažniausiai nusikalstamos organizacijos“, – tvirtina policijos vadovai. Berlyno policija pareiškė, kad baikerius baus net ir už menkiausius nusižengimus – už važiavimą be vairuotojo pažymėjimo, valdžios pareigūnų įžeidinėjimą, už važinėjimą neblaiviems. Jei motociklininkas nusižengs antrą kartą, bausmė bus kur kas griežtesnė.

Pačių baikerių kodeksas griežtai draudžia bendrauti su pareigūnais, juo labiau policijai teikti bet kokią informaciją – tai bene pats svarbiausias baikerių įstatymas. Tačiau policija teigia, kad nors ir sunkiai, kartais pavyksta prisikalbinti baikerius bendradarbiauti.

 

Policijos taktika agresyvės

Tvarkos sergėtojai tegali tik pasikliauti areštuotais baikeriais, jei jiems pažadama nemažai lengvatų. Būtent tokiu būdu pavyko uždaryti „Hells Angels“ filialą Hanoveryje. Policijai pavyko areštuoti klubo narį Steffeną R. pravarde „Imperatorius“ už sutenerio veiklą ir sunkų kūno sužalojimą. Teisėsaugai jis papasakojo, kad Hanoverio klubo lyderis Frankas Hanebuthas užsakė nužudyti turką, kuris dvejus metus buvo laikomas dingusiu be žinios. Neva šis turkas perbėgo kelią nusikalstamai „Hells Angels“ veiklai. Dėl to turką ilgai kankino kitų klubo narių akivaizdoje, o po to nušovė. F. Hanebuthas pareiškė, kad turkas neva buvo psichiškai nesveikas, todėl jį ir reikėjo „likviduoti“. Kuo baigsis ši istorija, kol kas neaišku, tačiau policijai kur kas svarbesnis ne šis žmogžudystės faktas, kiek spaudimas baikerių klubams išsivaikščioti. Tačiau tokia agresyvia policijos taktika kai kurie ekspertai abejoja. Iki šiol baikeriai mėgdavo save demonstruoti – jie nešiojo specialius atpažinimo ženklus, kokiam klubui priklauso. Dabar gi jie privalės slapstytis, vadinasi, susekti juos bus kur kas sunkiau. Manyti, kad baikeriai atsisakys savo tamsių, bet labai pelningų darbelių, būtų per daug naivu. Baikeriai, matyt, pradės burti naujas, kur kas labiau konspiracines organizacijas ar tiesiog susilies su jau veikiančiomis kriminalinėmis gaujomis. Policija irgi supranta, kad šiuo metu nusistovėjusi laikina ramybė ilgai nesitęs.

Kai nori, gali – tokią išvadą apie policijos profesinius sugebėjimus galime daryti po sėkmingos operacijos Garliavoje, užtikrinant teismo sprendimo įgyvendinimą.
Galima ir laiką deramą pasirinkti, ir prieigas bei perimetrą blokuoti, ir reikiamą kiekį pareigūnų pasitelkti, kad būtų suvaldyta minia ir suimti visi, kurie priešinasi įstatymo vykdymui, ir stebėjimo kameras uždengti, ir pasiimti reikiamų priemonių durims bei langams įveikti. Tai yra veikti taip, kaip tokiais atvejais ir privalo veikti profesionali demokratinės valstybės policija.
Norintiems pavirkauti dėl „policijos smurto prieš mergaitę“ teks priminti, kad policininkai mergaitės iš viso nelietė, o teisėtą prievartą panaudojo tik prieš tuos, kas priešinosi įstatymui bei teisėtiems pareigūnų reikalavimams. Reikia pabrėžti, kad Lietuvos pareigūnai sugebėjo tikrai gan delikačią (pirmiausia dėl žiniasklaidos ir visuomenės dėmesio) operaciją įgyvendinti taip, kad neprireikė naudoti nei šaunamųjų ginklų, nei pipirinių dujų, be kurių prieš dešimtmetį nesugebėjo apsieiti profesionalumo stoka skųstis negalinti JAV teisėsauga kubiečio berniuko Eliano Gonzalezo grąžinimo tėvui į komunistinę Kubą atveju.
Beje, ši 2001-aisiais plačiai nuskambėjusi byla galėtų būti puikus pavyzdys mūsų teisiškai dar labai nebrandžiai visuomenei, rodantis, koks turi būti požiūris į teismo sprendimus teisinėje valstybėje. Tiek tuometis JAV prezidentas Billas Clintonas, tiek generalinė prokurorė Janet Reno pripažino, kad teismo sprendimas – grąžinti berniuką, kurį į laisvą Ameriką jo motina atgabeno savo gyvybės kaina, atgal į komunistinę Kubą jo tėvui – prieštarauja jų asmeniniams įsitikinimams. Bet įstatymo ir teisės viršenybė yra tas pamatas, ant kurio pastatyta Amerika, tad teismų sprendimams nedrįsta prieštarauti net prezidentai.
Stebint sklandų policijos darbą praėjusį ketvirtadienį ir menant jos bejėgišką trypčiojimą per pirmąją operaciją kovo mėnesį, kyla natūralus klausimas: o kas pasikeitė, kad tuomet negalėjo, o dabar – gali? Peršasi du atsakymai.
Pirmasis – kaip buvo pranešta, pastarąją, sėkmingą, operaciją suplanavo ir jai vadovavo iš Vilniaus atvykę policijos pareigūnai. O kovo mėnesį veikė kauniečiai, dar kartą patvirtindami liūdną, nors seniai teisėsaugai žinomą faktą: Kaunas yra Kaunas.
Kauno policija yra tiek persisėmusi vietinėmis „paniatkėmis“, taip suaugusi su šešėliniu pasauliu, kad bet kokie jų ryžtingi veiksmai prieš Kauno nusikalstamumą yra neįmanomi. Taip susiklostė dar nuo sovietinių laikų, kai pirmą kartą už rimtus dalykus suimtus Daktarus vežė uždaryti į Vilniaus izoliatorių, nes Kaune jie būtų jautęsi kaip namie, – taip vyksta iki šiol. Jeigu reikia semti „kavenskus“, medžiagą renka ir operaciją planuoja vilniečiai, kauniečius pasitelkdami nebent paskutiniu momentu, kaip fizinę masę. „Kavenskos“ teisėsaugos nepatikimumas pasiekęs tokį lygį, kad netgi paprastam gatvių patruliavimui kartkartėmis tenka pasitelkti Vidaus saugumo tarnybos karius, nors šie ir nėra policininkai. Bet kas belieka, jei paprasti Kauno patruliai nedrįsta sudrausminti vietinių „bachūrų“?
Šitai suvokiant kyla mintis: gal esminę teisėsaugos pertvarką Lietuvoje pradėti nuo Kauno policijos panaikinimo? Kaip buvo padaryta Gruzijoje, tiesiog likviduojant ištisus milicijos struktūrinius padalinius, o naujus kuriant vien iš naujų, niekuomet su teisėsauga nesusijusių asmenų. Nes į klausimą, kuriems galams reikalinga Kauno policija, jeigu vis tiek visą jos darbą tenka daryti vilniečiams, anksčiau ar vėliau turės būti atsakyta.
Antrasis atsakymas išplaukia iš pirmojo: operacijai Garliavoje buvo galima pasitelkti Vilniaus pareigūnus todėl, kad neliko politinių trukdžių tai daryti. Operacijos dieną nuskambėję premjero Andriaus Kubiliaus, vidaus reikalų ministro Artūro Meliano, teisingumo ministro Remigijaus Šimašiaus, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko Stasio Šedbaro pareiškimai apie tai, kad teismų sprendimai privalo būti vykdomi, o politikai privalo nesikišti į teisėsaugos veiksmus, aiškiai parodė, kur šiandien sutelkta politinė valia ir kokia toji politinė valia yra. Tai kartu ir atsakymas į klausimą, kodėl būtina pirmiausia vykdyti teismo sprendimą Garliavoje, jeigu yra daug kitų neįvykdytų teismų sprendimų.
Garliavoje buvo sprendžiamas klausimas, kas šiandien valdo Lietuvą: Garliavos teisininkų ir nusikaltėlių šeimyna, ar teisėtai ir demokratiškai išrinkti Lietuvos Respublikos Seimas ir Vyriausybė? Visiems šešėlinio pasaulio atstovams, visiems garliavinių klano slaptiems rėmėjams Kauno teisėsaugoje ir kitiems, bandžiusiems šitą sovietukų maištą prieš Lietuvos Respubliką panaudoti saviems tikslams, pasiųstas aiškus signalas, kad Lietuvą valdo demokratiškai renkama valdžia, o ne klanai.
Šitą reikia suprasti labai aiškiai: pasitelkdamas minios instinktus, įtakingas klanas bandė įteisinti šešėlinį, nuo Lietuvos įstatymų ir teisėsaugos nepriklausomą pasaulį, kuriame valstybės teismų sprendimai priimami tik grupės išrinktųjų naudai ir vykdomi tik tuomet, jei neprieštarauja klano interesams. Jeigu politikai būtų sudrebėję, jeigu teismo sprendimas taip ir būtų paliktas neįgyvendintas, kitą dieną tokios klanų valdomos garliavos būtų pradėjusios kurtis visoje Lietuvoje, ypač provincijoje, kur vietos nusikalstamas pasaulis, teisėsauga ir valdžiukė neretai glaudžiai susiję ne tik verslo interesų, bet ir giminystės saitais. Operacija Garliavoje užkirto kelią klanų Lietuvos kūrimui.

Pasitelkdamas minios instinktus, įtakingas klanas bandė įteisinti šešėlinį, nuo Lietuvos įstatymų ir teisėsaugos nepriklausomą pasaulį.

Drąsiaus Kedžio dramą sukūrė pati Lietuvos teisėsauga ir dabar už tai skaudžiai moka.

Ar gali būti taip, kad aukšti policijos pareigūnai žinojo apie Drąsiaus Kedžio žudynių planus, tačiau į slaptojo liudytojo įspėjimus ne tik deramai nesureagavo, bet netgi sąmoningai bandė tai nuslėpti? O jei vis dėlto tai tėra iki smulkmenų apgalvota nusikaltėlių provokacija, kaip ginasi posto netekęs generalinio komisaro pavaduotojas Visvaldas Račkauskas, kokie tuomet buvo jų motyvai?
Skandalas policijos vadovybėje kol kas pateikia daugiau klausimų nei atsakymų, kaip ir visa Kauno pedofilijos byla. Patyrę pareigūnai – buvę generaliniai prokurorai, komisarai ir teisėjai bei kiti žinomi teisininkai „Veidui“ pateikia savo įvykių, susijusių su policijos vadovybe, vertinimus bei galimas priežastis.

Buvę generaliniai prokurorai: tarp operatyvininkų ir tyrėjų tvyro konkurencija

Policijos viršūnės sukompromituotos, pasitikėjimas teisėsauga pakirstas. Taip policijos vadovybės padėtį viešai prabilus slaptajam policijos informatoriui apibūdina 1997–2000 m. generalinio prokuroro pareigas ėjęs advokatas Kazys Pėdnyčia.
„Jei tai tikrai žulikų pasaulio sukurptas galingas smūgis, tai jis parengtas labai profesionaliai, nes pateikta tokių detalių, kurių iškart negali nei patvirtinti, nei atmesti: akivaizdu, kad būtina atlikti kruopštų tyrimą, – teigia K.Pėdnyčia. – O nusikaltėlių interesas galėtų būti labai paprastas – sukompromituoti ir susilpninti teisėsaugos struktūrą, nukreipti dėmesį nuo kažkokių dalykų.“
Vis dėlto K.Pėdnyčiai galimos provokacijos, apie kurią vos kilus skandalui prabilo V.Račkauskas, versija neatrodo įtikinama. Tokios nuomonės ir Artūras Paulauskas, dirbęs generaliniu prokuroru 1990–1995 m. Pasak jo, slaptojo agento pateikiamos detalės ir atskiri įvykių fragmentai byloja, kad jis žino daug ir su policija tikrai bendradarbiavo. „Tad kas tai: pražiopsojimas ar aplaidumas? Kita vertus, D.Kedžio byla rezonansine tapo tik po žudynių, iki tol triukšmo buvo kur kas mažiau. Tad visai gali būti, kad policija tiesiog neįvertino kylančios grėsmės. Be to, kiek žinoma, informatorius su pareigūnais ėmė bendradarbiauti likus kelioms savaitėms iki žudynių, o jų išvakarėse apie D.Kedžio planus pranešė tik kažkuriam žemesnio rango pareigūnui, tad kyla klausimas, ar tas pareigūnas apskritai perdavė tai aukštesniems kolegoms. Galėjo būti ir taip, kad sprendimą, reaguoti ar ne, priėmė jis vienas“, – tikėtiną įvykių scenarijų dėsto A.Paulauskas.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

. Iš “Veido” užsakymu tyrimų bendrovės “Prime consulting” atliktos naujausios sociologinės apklausos paaiškėjo, kad daugiau nei pusė respondentų D.Valio veiklą vertina vidutiniškai, apie ketvirtadalis – neigiamai, o apie penktadalis teigiamai.
Kiek prastesnių apklaustųjų vertinimų sulaukė Specialiųjų tyrimų tarnybos vadovas Ž.Pacevičius: jo veiklą neigiamai vertinančių respondentų dvigubai daugiau nei teigiamai, o ir vidutiniškai jį vertinančiųjų mažiau nei generalinį prokurorą D.Valį.

Kaip Jūs vertinate dabartinio generalinio prokuroro D.Valio veiklą? (proc.)

Vidutiniškai    52,2
Neigiamai    24
Teigiamai    18,4
Nežinau/neturiu nuomonės    3,2
Nieko nežinau, ką jis veikia    2,2

Kaip Jūs vertinate dabartinio Specialiųjų tyrimų tarnybos vadovo Ž.Pacevičiaus darbą? (proc.)

Vidutiniškai    38,6
Neigiamai    36,2
Teigiamai    15
Nieko nežinau, ką jis veikia    7,2
Nežinau/neturiu nuomonės    3

Šaltinis: “Veido” užsakymu tyrimų ir konsultacijų bendrovės “Prime consulting” 2011 m. liepos 2–6 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į “Veidą” būtina.

Teisėsaugos institucijų aukščiausių ir padalinių vadovų rotacija tikrai bus įgyvendinta, ir tai duos naudos valstybei, teigia Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto (TTK) pirmininkas Stasys Šedbaras.

Parlamentaras tokią poziciją išsakė trečiadienį po susitikimo su prezidente Dalia Grybauskaite, kuriame, anot jo, daugiausia kalbėta apie Prokuratūros įstatymo svarstymo eigą.

“Kol kas mūsų darbo grupės, Prezidentūros ir prokuratūros nuomonės sutampa. Turi būti dviejų lygių prokuratūra. O po to yra atitinkamos detalės, kurias reikia sutvarkyti įstatyme. (…) Aš manau, kad teisėsaugos institucijų vadovai, ne tik pirmieji, bet ir padalinių vadovai neturėtų užsisėdėti, turėtų būti tam tikras judėjimas. Turėtų būti galimybė kandidatuoti, konkuruoti su jaunimu, jaunomis jėgomis. Tas procesas tikrai bus, jis tikrai bus įgyvendintas ir, manau, valstybei tikrai duos naudos”, – sakė S. Šedbaras.

Pasak jo, prokuroras negali 30 metų dirbti vienoje apylinkėje, nes, ir būdamas principingas, įsigyvena į “tą teritoriją”.

“Jam pačiam būtų pagalba, jei jis padorus prokuroras, kad jis nebūtų verčiamas susigyventi su aplinka, kad jam būtų suteikta galimybė dirbti kitoje vietoje, tegu ir horizontalioje karjeroje, kad jis atvykęs į naują vietą atneštų naujos ugnelės. Čia yra pagalba sistemai, o ne todėl, kad sistemai norima ką nors blogo padaryti”, – dėstė TTK vadovas.

Jo tvirtinimu, dabartinis siūlymas įteisinti penkerių metų kadenciją vadovaujantiems prokurorams su galimybe likti pareigose dar vienai kadencijai yra logiškas.

“Vadovo pareigos nėra visam laikui duota dovana. (…) Leisti jam 20 ar 30 metų formuoti tą pačią politiką tam tikroje teritorijoje kažin, ar yra naudinga valstybei. Aš asmeniškai pritariu idėjai leisti pabandyti kitiems žmonėms”, – kalbėjo S. Šedbaras.

Seimas šiuo metu svarsto prezidentės parengtus ir pateiktus įstatymų pakeitimų projektus, pagal kuriuos, įvedamos rotacijos vadovaujantiems prokuratūrų, Valstybės saugumo departamento, Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnams.

Didesnė prokuratūros sistemos reforma dar rengiama.

Prancūzijos komunalinių paslaugų koncerno “Dalkia” valdomos bendrovės “Vilniaus energijos” veiksmais derėtų susidomėti teisėsaugai, teigia sostinės meras Raimundas Alekna.

Taip meras reaguoja į Energetikos ministerijos pateiktus duomenis, esą “Vilniaus energija” nuotolinius prietaisus naudoja ne tik šilumos apskaitai, bet ir tiekiamos šilumos kiekiui reguliuoti be namų administratorių ar gyventojų žinios, penktadienį teigia dienraštis “Vilniaus diena”.

“Manyčiau, kad čia reikalingas išsamus tyrimas. Tokiu atveju, manau, turėtų įsikišti ir teisėsaugos institucijos. Jeigu taip yra, tai visiškas skandalas. Maniau, kad kalbama tik apie skaitiklių duomenis”, – interviu sakė R.Alekna.

Pasak Vilniaus vadovo, paaiškėjus, kad šilumininkai tokiu būdu pažeidžia vartotojų teises, teisininkai galėtų spręsti, ar tai gali tapti motyvu nutraukti šilumos ūkio nuomos sutartį.

“Į šį klausimą gali atsakyti tiktai teisininkai. Bet kuriuo atveju, jeigu buvo sudarytos galimybės piktnaudžiauti, tai yra dar vienas klausimas, kurį turime labai detaliai išanalizuoti”, – įsitikinęs R.Alekna.

Viešųjų pirkimų tarnyba šią savaitę pareiškė stabdanti “Vilniaus energija” viešojo pirkimo konkursą šilumos punktų įrenginių ir šildymo bei karšto vandens sistemų priežiūros paslaugoms įsigyti.

“Vilniaus energija”, anot Energetikos ministerijos, gali kaip panorėjusi didinti ir mažinti sąskaitas už šildymą, esą tai daryti leidžia įtarimų kelianti šilumininkų įranga – šilumininkai patys gali reguliuoti į sostinės namus tiekiamos šilumos kiekį ir apie tai neinformuoti nei namų administratorių, nei gyventojų.

Generalinio prokuroro pavaduotojas Darius Raulušaitis patvirtino, jog Generalinė prokuratūra (GP) nėra gavusi jokio Viešųjų pirkimų tarnybos vadovo Žydrūno Plytniko pranešimo dėl jam esą daryto spaudimo ir dėl to tyrimas prokuratūroje neatliekamas.

Tačiau tuo pačiu GP atstovas ketvirtadienį Seimo Antikorupcijos komisijos darbo grupės galimoms korupcijos apraiškoms teismų, teisėsaugos bei kontroliuojančių institucijų veikloje posėdyje sakė nežinantis, ar Ž.Plytnikas nesikreipė į kitas teisėsaugos institucijas.

Kaip teorinę galimybę generalinio prokuroro pavaduotojas minėjo, jog yra įmanomas ir slaptas tyrimas, tokiu atveju apie jį ir nebūtų informuojama.

“Ž.Plytnikas su jokiais skundais, pareiškimais dėl daromo spaudimo į GP nėra kreipęsis ir jokie ikiteisminiai tyrimai dėl šito nėra vykę. Aš atsakymą duodu už GP, aš nežinau, ar Ž.Plytnikas nesikreipė į kitas institucijas, Valstybės saugumo departamentą, Specialiųjų tyrimų tarnybą, Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybą”, – darbo grupės posėdyje sakė D.Raulušaitis.

Tačiau jis minėjo, jog yra galimybė, kad toks tyrimas vyksta, tačiau yra įslaptintas. “Tarkim, buvo kreiptasi, bet ne viešu būdu – tie tyrimai irgi gali būt, bet tokio tyrimo buvimo faktas jau yra valstybės paslaptis”, – sakė GP atstovas.

Žiniasklaidoje paskelbus, esą jokios teisėsaugos institucijos nėra gavę Ž.Plytniko skundų dėl patiriamo spaudimo, Viešųjų pirkimų tarnybos vadovas trečiadienį pakartojo, kad apie jam darytą spaudimą medžiagą jis perdavė teisėsaugai.

“Ž.Plytnikas, kaip jau buvo minėjęs, kreipėsi į vienos teisėsaugos institucijos operatyvinį pareigūną ir perdavė jam konkrečią medžiagą dėl patirto spaudimo”, – trečiadienį pareiškė Viešųjų pirkimų tarnyba.

“Viešųjų pirkimų tarnyba nebuvo informuota, ar tyrimas pradėtas, taip pat neturi jokios informacijos apie tolesnius teisėsaugos institucijų veiksmus”, – teigiama tarnybos pranešime.

“Vilniaus diena” trečiadienį rašė, jog teisėsauga nėra gavusi jokių Ž.Plytniko skundų dėl neva patirto spaudimo.

Generalinės prokuratūros atstovė spaudai Vilma Budėnienė informavo, kad Ž.Plytniko skundų raštu nėra. Taip pat prokuratūros atstovams nebuvo pateikta ir jokios informacijos žodžiu. Tą patį pranešė ir Specialiųjų tyrimų tarnyba.

Pats Ž.Plytnikas viešai teigė kreipęsis į teisėsaugą dėl neva penkių politikų, kurie galėjo jį neteisėtai spausti. Asmenys nekonkretizuoti, tik užsiminta, kad jie priklauso įvairioms politinėms jėgoms.

Teisėsaugos institucijoms nepateikti oficialūs Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) direktoriaus Žydrūno Plytniko skundai dėl jam spaudimą dariusių politikų.

“Vilniaus diena” rašo, jog teisėsauga jau tomis dienomis ėmė stebėtis, kad negavo jokių Ž.Plytniko skundų. Jie neatsirado ir per dvi pastarąsias savaites, kuomet apie spaudimą VPT vadovas pranešė viešai.

Generalinės prokuratūros atstovė spaudai Vilma Budėnienė antradienį informavo, kad Ž.Plytniko skundų raštu nėra. Taip pat prokuratūros atstovams nebuvo pateikta ir jokios informacijos žodžiu. Tą patį pranešė ir Specialiųjų tyrimų tarnyba.

Todėl teisėsaugos institucijos netiria viešai paskleistos informacijos apie menamą politikų spaudimą Ž.Plytnikui, nes neturi tam jokio teisinio pagrindo.

Pats Ž.Plytnikas viešai teigė kreipęsis į teisėsaugą dėl neva penkių politikų, kurie galėjo jį neteisėtai spausti. Asmenys nekonkretizuoti, tik užsiminta, kad jie priklauso įvairioms politinėms jėgoms, įskaitant ir valdančiuosius, tarp jų – Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus.

Permainų teisėsaugos sistemoje šiemet bus, bet ne tokių esminių, kokios galėtų didinti pasitikėjimą ja.

Teismai užversti šimtais tūkstančių bylų, dauguma jų – civiliniai ginčai, tačiau tik kas septintas mūsų šalies pilietis Lietuvoje vykdomu teisingumu pasitiki. Nors vis gausėjančios bylos teismuose turėtų rodyti didėjantį piliečių suvokimą, kad teisingumo reikia ieškoti teisme, o ne rėkaujant, kumščiais mosuojant, linčo teismą rengiant, tačiau 2010-ieji išsiskyrė būtent tuo, kad vadinamosios pedofilijos bylos tyrimą bandyta perduoti žiniasklaidai, o teismo funkciją ir net bausmės vykdymą – miniai, linčo teismui.
Beje, teisminių ginčų daugėja visose šalyse – Lietuvos atvejis šiuo požiūriu tikrai neišskirtinis. Tačiau visoje ES savo šalies teisingumo sistema labiausiai nepasitiki būtent lietuviai. Ar 2011-aisiais bus kokių pokyčių, galinčių sumažinti šį nepasitikėjimą?

Reikia ne tik protingų teisės aktų, bet ir proto juos taikant

Metų pradžioje pagaliau galėsime susipažinti su kolektyvinio, arba grupės, ieškinio įstatymo projektu. Tiesa, įsigalioti jis galėtų ne anksčiau kaip 2012-aisiais. Pavasarį svarstyti bus pateiktas naujas Administracinių teisės pažeidimų kodeksas (ATPK), nes lig šiol Lietuvoje vis dar galiojo sovietinis. Seime jau maždaug metai guli Civilinio ir baudžiamojo proceso kodeksų pakeitimai, numatantys paprastų, lengvų bylų srauto atskyrimą nuo sudėtingesnių, teismų elektronizavimą, pavyzdžiui, elektroninių šaukimų įteisinimą.
Nuo sausio 1 d. įsigalios ATPK pakeitimai, užtikrinsiantys greitesnius ir pigesnius teismo procesus. Pavyzdžiui, asmuo per dešimt darbo dienų savo noru galės sumokėti baudą, lygią pusei jam paskirtos minimalios Administracinių teisės pažeidimų kodekse numatytos baudos. Pilietis gali mokėti mažesnę baudą, o valstybė greitai gauna pinigus į biudžetą, išvengia brangių teismo ir nuobaudų vykdymo procesų.
Tai bene ir visos šiemet numatomos naujovės. Jomis tikimasi pasiekti, kad eilės teismuose būtų mažesnės, teismo procesai greitesni – tai bent kiek išjudintų nuo bylų “užsikimšusius” teismus. Tačiau advokato, žmogaus teisių gynėjo Kęstučio Čilinsko nuomone, šios permainos tik kosmetinės, ir niekas iš esmės nuo to nepasikeis. O Seimo Teisės ir teisėtvarkos pirmininko Stasio Šedbaro manymu, leisdami naujus įstatymus visuomenės ir teisėsaugos nesutaikysime. “Ne vien įstatymų tekstas, bet sveikas protas juos taikant yra didžiausia problema”, – įsitikinęs parlamentaras.
Vis dėlto, kaip pastebi Vilniaus universiteto profesorius advokatas Vytautas Mizaras, teismuose yra nedidelių, tačiau gerų tendencijų: teisėjai atviriau bendrauja su visuomene, kai kurie teismai atsinaujina, keičiasi vadovai. “Pastaruoju metu judame į priekį, o kurį laiką judėjome atgal”, – konstatuoja ir Žmogaus teisių gynimo institutui vadovaujantis buvęs teisėjas Henrikas Mickevičius.
Šiokių tokių rezultatų duoda prezidentės taikoma teisėjų pasirinkimo sistema. Teisingumo ministras Remigijus Šimašius sako matąs “labai šviesius žmones, tampančius teismų pirmininkais”.
Tačiau blogai, kad problemos, galinčios pakeisti padėtį iš esmės, apeinamos. Pavyzdžiui, H.Mickevičiaus manymu, teismų sistema nesikeičia, nes teisėjai dirba kelis dešimtmečius, nemaža dalis – iki pat pensijos. Per metus į teismus naujų, sistemoje dar nedirbusių teisėjų ateina dirbti maždaug dvidešimt, per pastarąjį dešimtmetį – apie 230. Tai mažiau nei trečdalis visų teisėjų. Ir nors teisininkai nuolat pabrėžia darbo krūvio neatitinkantį darbo užmokestį (apylinkės teismų, kuriems ir tenka didžiausias darbo krūvis, teisėjai vidutiniškai uždirba 4,5 tūkst. Lt, atskaičius mokesčius), didelę atsakomybę, teisėjo mantijos atsisako vos vienas kitas. Štai pernai savo noru iš teisėjų atleisti trys, užpernai du.
O nepaisant kritikos ir abejonių dėl kai kurių teisėjų sąžiningumo, už teisėjo vardo pažeminimą pernai atleisti keturi, o 2008 ir 2009 m. – nė vieno. Tai tik paaiškina, kodėl iniciatyvą imtis permainų teismuose ir prokuratūroje dažniausiai rodo ne patys teisėjai ar prokurorai, o visuomenės atstovai ar politikai.

Ar rasime nešališkų tarėjų

Teisėjų tarybos narys, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) pirmininkas Ričardas Piličiauskas nepasitikėjimą teisėjais vertina kaip vieną didžiausių teismų ir valstybės problemų. Teisingumo ministras Remigijus Šimašius teigiamu pokyčiu šia kryptimi laiko nuo pernai liepos teismuose pradėtus daryti garso įrašus. “Dalį teisėjų tai privertė elgtis korektiškiau. Ir žmonės, kurie kartais būdavo panašūs į “betmenus”, tapo normaliais žmonėmis”, – tvirtina ministras.
Ar dar galima tobulinti atranką į teisėjus? S.Šedbaro manymu, teisėjų atranka dabar kokybiškesnė, ir tai lemia, kad teisėjų kvalifikacija gerėja, tereikia jiems nepasiduoti politikų ar tam tikrų grupių spaudimui. “Teisėjų atrankoje dalyvauja visuomenės atstovai, į jų nuomonę atsižvelgiama, t.y. visuomenė tiesiogiai lemia teisėjo karjerą ir vertinimus. Mano nuomone, tai skaidri sistema”, – sako ir LVAT pirmininkas.
Tačiau aktyvūs visuomenės veikėjai Darius Kuolys, K.Čilinskas tvirtai tiki, kad padėtis į gerąją pusę keistųsi tik į teismų darbą įtraukus visuomenės atstovus. Apie tarėjų institutą, sudarytą iš visuomenės atstovų, kalbama nuo pat nepriklausomybės atkūrimo. “Kai toks didelis korupcijos lygis, kitos priemonės padėti jau nebegali. Kai kurie teisėjai kalba, kad du iš trijų yra korumpuoti”, – argumentuoja K.Čilinskas.
LVAT pirmininkas R.Piličiauskas sako, kad visuomenės atstovai galėtų dalyvauti administracinių teismų nagrinėjamose viešojo intereso gynimo bylose, kai nagrinėjami bendruomenei svarbūs statybų, teritorijų planavimo klausimai. R.Piličiauskas tikisi, kad 2011 m. bus rimtai diskutuojama dėl tam reikalingų konkrečių Konstitucijos pataisų, ir gal net jos bus priimtos.
Žmogaus teisių gynimo instituto vadovas H. Mickevičius teigia, kad kai kuriose šalyse teisėjas ir ginčo šalys sėdi prie apskrito stalo, t.y. viename lygyje; po teismo proceso teisėjas “žmogiška” kalba aiškina teismo motyvus. Ar galime, ar ne tai įsivaizduoti Lietuvoje?
Tačiau VU profesorius Vytautas Mizaras mano visiškai priešingai: “Taip, visuomenė nepasitiki teismais. Bet klausimas, ar ji pati savimi pasitiki. Tad ir jokios naudos tarėjų institutas neduotų. Priešingai, galėtų padėtį netgi pabloginti, nes mūsų valstybė per maža, kad rastume neutralių, niekieno įtakai nepasiduodančių visuomenės atstovų.”

Rengiasi stiprinti prokurorų “dantis”

Vadinamoji pedofilijos byla atskleidė ir Generalinės prokuratūros darbo spragas. Pasak parlamentaro S.Šedbaro, nuo prokuratūros taip pat reikia “nuplauti nepasitikėjimo ir neveiklumo purvą”. Konstatuota, kad dabartinė trijų grandžių prokuratūra neefektyvi, tad svarstoma palikti tik dvi. Beje, apie tai diskutuota ir prieš penkerius metus.
Seime savo eilės laukia ir įstatymo projektas, kuriuo siūloma sustiprinti prokurorų galias, kad šie galėtų labiau kontroliuoti ikiteisminio tyrimo pareigūnus, o dabar esą tų galių per mažai. “Dantis prokurorams šiuo požiūriu reikia grąžinti. Kad prokuroras galėtų tyrėją išsikviesti ir reikalauti paaiškinti, duoti nurodymus”, – aiškina S.Šedbaras ir tiki, kad šiemet taip reikalingas įstatymas bus priimtas.
“Veidas” jau rašė, kad Lietuvoje lig šiol niekas neskaičiavo, kiek kainuoja ikiteisminiai tyrimai, – juk kartais gaudant vištų vagį išleidžiama neproporcingai daug, o rezultatas būna apgailėtinas. S.Šedbaro teigimu, ir toliau bus tęsiama policijos tyrėjų korpuso pertvarka, tačiau greitų rezultatų čia tikėtis taip pat neverta. Sukurti korpusą profesionalių kompetentingų tyrėjų, nuo kurių surinktų duomenų iš esmės ir priklauso ikiteisminio tyrimo baigtis, nebus lengva.
“Prognozių” pašnekovai abejoja, jog numatomos ir jau įgyvendinamos permainos pasitikėjimą teisėsauga padidins jau šiemet, tačiau viliasi, kad jis bent jau didės. Be to, neaišku, ir ar viskas, kas siūlom, bus įgyvendinta. “Visuomenė turi patikėti pokyčių tvarumu, o tai užtruks”, – neabejoja R.Šimašius.
Tačiau niekas nekliudo kiekvienam teisėjui, kiekvienam prokurorui prisidėti prie pasitikėjimo teisingumu didinimo jau dabar, tiriant kiekvieną bylą.

PRGN. teismai
Box 1
Teismais pasitiki vis mažiau, o policija – daugiau
Pasitikėjo teismais (proc.)
1998 m.    2000 m.    2002 m.    2004 m.    2006 m.    2008 m.    2009 m.    2010 m.
16    18    17    24    19    19    17    14
Pasitikėjo policija (proc.)
22    28    32    32    30    31    34    35
Šaltinis: “Vilmorus” / “Lietuvos rytas”

Box 2
Visuomenės pasitikėjimas teisėsauga ES ir Lietuvoje
Vieta    Linkę pasitikėti (proc.)
1. Danija     80
8. Estija    52
20. Lenkija    31
24. Latvija     26
27. Lietuva    15
ES šalių vidurkis    43
Šaltinis: Eurobarometras, 2009 m. ruduo

Box 3
Bylų skaičius teismuose (tūkst.)*

2006 m.     253
2007 m.    260
2008 m.     319
2009 m.    379
2010 m. 11 mėn.     327
*Gauta nagrinėti visų kompetencijų ir instancijų teismuose.
Šaltinis: Nacionalinė teismų administracija

Nors šiemet, palyginti su praėjusiais metais, nusikaltimų Vilniuje sumažėjo 15,5 proc., sostinė vis dar tebėra nesaugiausias Lietuvos miestas. Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, pagal nusikaltimų, tenkančių tūkstančiui gyventojų, skaičių prasčiausiai atrodo taip pat Vilniaus rajonas, kuriame per metus nusikaltimų padaugėjo 12,1 proc., taigi jis jau aplenkė iki tol nusikaltėliais garsėjusį Panevėžį. Be to, Vilniaus apskrityje fiksuojamas ir didžiausias nusikaltimų neišaiškinamumo lygis – 31 proc.

Visoje Lietuvoje nusikalstamų veikų šiemet užregistruota 4,5 proc. mažiau nei pernai per tą patį laikotarpį.
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato duomenimis, sostinėje daugiausiai nusikaltimų padaroma Žirmūnų, Šnipiškių, Verkių ir Antakalnio seniūnijose. Antroje pagal nusikaltimų gausą grupėje yra Grigiškių, Naujamiesčio, Naujininkų, Panerių seniūnijos – jos garsėja nusikaltimais, susijusiais su narkotikais. Beje, šiemet čia padaugėjo ir sunkių nusikaltimų.

O pavojingiausios gatvės, kuriose padaroma daugiausiai nusikaltimų, yra sostinės Žirmūnų, Kalvarijų, Antakalnio, Architektų ir Taikos, Savanorių bei Gedimino prospektai.

Per 7 šių metų mėnesius Lietuvoje kilo 8657 gaisrai. Palyginti su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu, jų skaičius sumažėjo 26,4 proc. Gaisruose žuvo 137 žmonės (pernai per tą patį laikotarpį – 128), o 127 gyventojai (101) buvo traumuoti. Pastaruoju metu sparčiai didėja skęstančių ir nuskendusių žmonių skaičius. Nuo birželio 1 d. iki liepos 31 d. vien tik ugniagesiai gelbėtojai iš vandens telkinių ištraukė net 105 skenduolius, kai pernai per tą patį laikotarpį – 48.

Tad artėjant karštam savaitgaliui Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas dar kartą įspėja gyventojus būti ypač atsargiems prie vandens telkinių ir vandenyje: nesimaudyti nežinomose, nuošaliose vietose, ypač išgėrus alkoholinių gėrimų, nepalikti prie vandens be priežiūros mažamečių vaikų. Saugiau pasirinkti paplūdimį arba vietą, kur maudosi daugiau žmonių ir kur budi gelbėtojai.

Per karščius kyla ir gaisrų pavojus miškams. Tad su atvira ugnimi čia reikia elgtis labai atsargiai: nepalikti neužgesinto laužo, juos kurti tik tam skirtose vietose, nemėtyti neužgesintų nuorūkų, degtukų.

Daugiausia gaisrų kilo atvirose teritorijose – 45 proc. visų gaisrų, išdeginusių per 5,7 tūkstančio hektarų. Tačiau palyginti su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu, gaisrų skaičius čia sumažėjo 39 proc.

1339 gaisrai (arba 15,5 proc. visų gaisrų) kilo gyvenamosios paskirties pastatuose, o juose žuvo 113 žmonių.

Miestuose užgesinti 4463 gaisrai, o miesteliuose ir kaimo vietovėse – 4194.

Pagrindinės gaisrų priežastys: neatsargus gyventojų elgesys su ugnimi, žolės, ražienų deginimas, netvarkinga elektros įranga ir elektros prietaisų eksploatavimo taisyklių pažeidimai, krosnių, židinių ir dūmtraukių įrengimo bei jų eksploatavimo taisyklių pažeidimai, neatsargus rūkymas . Nors gaisrai, kilę dėl žaibo iškrovos sudaro tik 1 proc. visų gaisrų, tačiau palyginti su praėjusiais metais, šiemet jų kilo dvigubai daugiau – 91.

Be gaisrų gesinimo, ugniagesiai atliko ir 3971 kitą gelbėjimo darbą. Palyginti su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu, jų padaugėjo beveik 33 proc. Tam daugiausia įtakos turėjo pavasarį išaugęs gelbėjimo darbų skaičius potvynių užlietose teritorijose, vasaros karščius lydėjusios vėtros ir liūtys. Gelbėjimo darbų metu ugniagesiams pavyko išgelbėti dar 358 gyventojus, iš jų 52 vaikus.