"Veido" archyvas

Lietuvoje teisiniai ginčai vis dažniau sprendžiami pasitelkus antstolius: jų teikiama faktinių aplinkybių konstatavimo, arba “teisinės fotografijos”, paslauga padėjo laimėti jau ne vieną bylą.

“Faktinių aplinkybių konstatavimas tapo lūžiu anksčiau sunkiai išsprendžiamuose ginčuose”, – teigia Lietuvos antstolių rūmų atstovai, kurių paslauga advokatams ir jų klientams padėjo laimėti jau ne vieną bylą.

Paprastai kalbant, faktinių aplinkybių konstatavimas, dar vadinamas teisine fotografija, – tai įrodymų fiksavimas teisinėmis priemonėms. Tai ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje kitų Vakarų šalių labai plačiai taikoma antstolių paslauga. Antstolio užfiksuotos faktinės aplinkybės gali padėti nuginkluoti nesąžiningą oponentą teisme, o dažnai išsprendžia problemą ir visai be teismo.

Antstolis, surašydamas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, gali užfiksuoti bet kokius objektyviai matomus arba girdimus įrodymus: įvykių aplinkybes, turto ar daiktų būklę ir kt. Esant antstolio užfiksuotų įrodymų, turtinių ginčų sprendimas paspartėja.

Užfiksavęs daiktų, turto būklę arba kokią nors situaciją, antstolis visa tai aprašo specialiame protokole. Faktinės aplinkybės papildomai gali būti fiksuojamos vaizdo ar garso įrašymo priemonėmis. Antstoliui pasirašius faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, vienas jo egzempliorius įteikiamas klientui, o antrasis užklijuotame voke saugomas antstolio archyve.

Ir verslininkams, ir gyventojams

Pastaraisiais metais faktinių aplinkybių konstatavimo atvejų sparčiai daugėja. “2003-iaisiais, kai tik paslauga atsirado, surašiau apie 15 protokolų, o praėjusiais metais jų buvo per šimtą”, – teigia antstolis Irmantas Gaidelis.
Panašias tendencijas pastebi ir regionuose dirbantys antstoliai. Jų teigimu, faktinių aplinkybių konstatavimo skaičius per keletą metų padidėjo du tris kartus.
Jonavoje dirbantis antstolis Nikolajus Aleninas vis dėlto pripažįsta, kad tai, ar klientas kreipsis į antstolį prašydamas užfiksuoti faktines aplinkybes, daugiausia priklauso nuo advokato suinteresuotumo laimėti bylą, nuo to, kaip nuoširdžiai ir kruopščiai jis renka įrodymus. “Savarankiškai, be advokato paraginimo, į antstolius prašydami konstatuoti faktines aplinkybes kreipiasi apie 10 proc. klientų. Visi kiti ateina dėl to, kad taip jiems pataria advokatai. Na, o ar advokatas patars, priklauso nuo jo kompetencijos, kurios regionuose galbūt kartais pristinga”, – priežastis, kodėl regionuose kol kas šia paslauga naudojamasi ne taip aktyviai, kaip būtų naudinga besibylinėjantiesiems, aiškina antstolis.
Beje, svarbu paminėti, kad ši paslauga mokama, o kaina yra sutartinė ir priklauso nuo to, ką antstoliui tenka daryti: ar pakanka nuvykti į vieną arba kitą objektą su fotoaparatu, ar kelias dienas stebėti situaciją ir ją fiksuoti. Tačiau kalbinti advokatai pripažįsta, kad nors pasitaiko atvejų, kai kviesti antstolio iš tiesų neapsimoka, dažnai jų klientams tai finansiškai naudingiau ir pigiau, nei ilgai ir galbūt nesėkmingai bylinėtis, išleidžiant kur kas daugiau pinigų.
“Klientai supranta, kad tai naudinga, ir vis dažniau bei įvairesniais atvejais kreipiasi į mus prašydami užfiksuoti faktines aplinkybes”, – teigia antstolis I.Gaidelis.
Taigi objektų, apie kurių padėtį surašomi tokie protokolai, spektras labai sparčiai plečiasi. Tiesa, kaip ir prieš ketverius penkerius metus, dažniausiai į antstolį kreipiamasi dėl buitinių konfliktų, susijusių su žala. Pavyzdžiui, dėl kaimynų buto užliejimo, kitų vandentiekio ir kanalizacijos avarijų, turto sugadinimo. Regionuose, be šių atvejų, labai dažnai pasitaiko ir ginčų, susijusių su žeme ar kitu nekilnojamuoju turtu.
Tačiau tiek regionuose, tiek didžiuosiuose Lietuvos miestuose objektų spektras labai plečiasi. Antstoliai vardija įvairiausius pavyzdžius iš savo praktikos, pradedant akcininkų ginčais, klaidinga reklama internete, išdegintais miškais, baigiant konfliktais prekybos centruose ar eismo įvykiais, taip pat skyrybų bylose dažnai pasitaikančiais atvejais, kai fiksuojamas susirašinėjimas elektroniniu paštu ar trumposiomis žinutėmis.
Dažnėja atvejų, kai faktinės aplinkybės fiksuojamos su logistika susijusiose situacijose, tarkime, kilus krovinių pervežimo nesklandumų, kai vėluojama, fiksuojamas krovinių trūkumas arba sugadinimas. Pavyzdžiui, antstoliai kviečiami, jei sulaukęs krovinio iš užsienio klientas pastebi, kad prekės yra sugadintos, nes buvo netinkamai supakuotos. Toks atvejis vienam Lietuvos verslininkui padėjo be jokių ginčų atsisakyti iš Olandijos gautų prekių ir pareikalauti naujų.
Kitas atvejis – kai antstoliui užfiksavus aplinkybes vienai keleivinio transporto priemonėmis prekiaujančiai bendrovei pavyko laimėti ginčą su keleivių vežimo bendrove. Mat ši, įsigijusi naujų transporto priemonių, itin dažnai naudojosi garantinio aptarnavimo paslauga ir sukėlė įtarimų, kad transporto priemonės naudojamos netinkamai. Antstolis buvo paprašytas keletą dienų stebėti keleivių įlaipinimą į šios bendrovės turimas transporto priemones ir užfiksavo, kad daugeliu atvejų transporto priemonėmis buvo vežama kone dvigubai daugiau keleivių, nei leidžia transporto priemonės gamintojai.
Be to, vis daugiau klientų naudojasi faktų konstatavimo paslauga, ne jau kilus konfliktui, o siekdami apsidrausti nuo galimų pasekmių ar užbėgti už akių pretenzijoms. Tuo pastaruoju metu labai dažnai naudojasi statybų bendrovės. Pavyzdžiui, kai daromas kapitalinis remontas trečiame aukšte, o namas yra gana senas, bendrovė siekia apsidrausti, kad kaimynas iš viršaus arba apačios nepasinaudotų situacija ir neimtų teigti, jog dėl remonto suskilinėjo jo sienos. Tokiu atveju geranoriškai susitariama su kaimynais ir kviečiamas antstolis, kuris užfiksuoja, kaip visos sienos atrodė iki remonto. Taip automatiškai užbėgama už akių bet kokiems ginčams ateityje.

Padeda laimėti bylas

Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvoje jau būta nemažai atvejų, kai faktinių aplinkybių konstatavimas padėjo laimėti bylą, ir, priešingai, iki pergalės pritrūko būtent to, kad teismui nepateikta įrodymų apie faktines aplinkybes. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, antstolio surašytas įstatymų nustatyta tvarka, pagal Civilinio proceso kodekso nuostatas laikomas rašytiniu įrodymu.
Juolab kad antstoliai, fiksuodami faktines aplinkybes, lieka visiškai nešališki – jie tiesiog užfiksuoja, kokia buvo faktinė situacija vienu ar kitu metu, ir neatstovauja kliento interesams. Be to, protokolas, kuriame užfiksuotos faktinės aplinkybės, tampa svarbiu įrodymu, nes jame yra ne vien faktinių aplinkybių aprašymas, bet ir, tarkime, nuotraukų ar filmuotos medžiagos. Pavyzdžiui, antstoliai kviečiami į akcininkų ar bankroto kreditorių susirinkimus, turto dalybų vietas, kur naudodamiesi vaizdo kamera užfiksuoja aplinkybes.
Pasitaiko atvejų, kai antstolį kviečiasi akcininkas, siekdamas užfiksuoti, kad jis nebuvo įleistas į valdybos posėdį ar jam nebuvo leista balsuoti priimant svarbų sprendimą. Akivaizdu, kad tokio fakto negalėtų konstatuoti, tarkime, policijos pareigūnai, nes tai paprasčiausiai nėra jų funkcija. O nekonstatavus šio fakto akcininkui teisme būtų labai sudėtinga įrodyti, kad jis sako tiesą. Šiuo atveju jis gali jaustis ramus, kad teismas nenuspręs, jog pritrūko įrodymų.
O juk kaip tik taip nutiko ir garsiojoje “Linkomanijos” byloje, kai nepasinaudojus šia įrodymų fiksavimo galimybe subliūško visas procesas. Jei šios aplinkybės būtų buvusios užfiksuotos, Lietuvos antipiratinės veiklos asociacijai (LANVA) greičiausiai būtų padėjusios laimėti bylą dėl autorių teisių pažeidimo – piratavimo internete.
Priminsime, kad tuomet galutine ir neskundžiama nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog vadinamoji “Linkomanijos” byla buvo nutraukta pagrįstai, nes policija paprasčiausiai nesugebėjo surinkti įrodymų.

Įkirta
Dabar antstoliai užfiksuoti faktinių aplinkybių kviečiami du tris kartus dažniau nei prieš ketverius metus.

Box

Faktinių aplinkybių konstatavimas
Civiliniuose teisiniuose santykiuose faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas yra įrodinėjimo priemonė, kurios paskirtis – padėti nustatyti reikšmingas faktines aplinkybes. Faktinės aplinkybės gali būti konstatuojamos teismo pavedimu ir privačių fizinių ar juridinių asmenų prašymu. Fiksuodamas faktines aplinkybes, antstolis privalo laikytis objektyvumo, nešališkumo bei tikslumo principų.

"Veido" archyvas

1. Viešumas. Didesnis prokuratūros, advokatūros ir teismų darbo viešumas, skelbiant internete ne tik teismo nutartis, bet ir prokurorų kaltinamąsias išvadas bei advokatų kalbas ir kartu visuomenei pateikiant suprantamus rezonansinių bylų komentarus.
2. Opinija. Teisėjų, advokatų, prokurorų asmenybių aktyvus dalyvavimas viešojoje erdvėje, atsakant į visuomenei rūpimus klausimus, neužleidžiant visos viešosios erdvės nekvalifikuotiems ir lėkštiems žurnalistams ar kitiems viešosios nuomonės formuotojams.
3. Naujovė. Piliečių skundo dėl žmogaus teisių gynimo Konstituciniame Teisme įgyvendinimas.
4. Seimas. Konstitucijai prieštaraujančių įstatymų pašalinimas iš Lietuvos teisės sistemos, įstatymų leidėjams nustojant kurti teisinį nihilizmą.
5. Darbo krūvis. Teismų darbo krūvio susiejimas su teisėjų korpuso dydžiu, sustabdant “konvejerinį” teismų darbą ir tolesnį teismų sistemos kompromitavimą nekokybišku teisingumo vykdymu.
6. Siekis. Pašalinimas iš teismų darbo tų visuomeninių konfliktų sprendimų, kuriems nėra būtina teisminė institucija.
7. Reforma. Modernios teisminės mediacijos instituto įtvirtinimas, keičiant dalį teismo verdiktų pačių piliečių pasiektomis taikos sutartimis.
8. Bylos. Grupinių ieškinių teisme instituto įtvirtinimas civilinėse bylose, suteikiant galimybę didelėms piliečių grupėms spręsti analogiškus ginčus (pensijų, atleidimo iš darbo etc.) kartu, taip leidžiant sumažinti bylų skaičių ir pasisamdyti brangesnius bei kvalifikuotesnius konsultantus ar advokatus.
9. Kartų kaita. Teisėjų korpuso atnaujinimas jaunais, kvalifikuotais ir gebančiais kurti pasitikėjimo teismais atmosferą teisininkais.
10. Arčiau žmonių. Teisininkų arogancijos keitimas pareiga daryti teisę suprantamą ir prieinamą visuomenei. Posovietinio teisinio nihilizmo keitimas pritarimu ir pagarba Vakarų demokratiškų visuomenių sukurtai teisinei tvarkai.

Per pastaruosius 15 metų nusikaltusių moksleivių skaičius Lietuvoje padidėjo net 2,5 karto. Nepilnamečiai vis dažniau vagia, plėšikauja, vartoja narkotikus ir daro nusikaltimus apsvaigę nuo kvaišalų. Ypač didelį nerimą kelia nors ir nežymiai, bet nuosekliai didėjantis vaikų padarytų labai sunkių ir sunkių nusikaltimų skaičius. Štai Statistikos departamento duomenimis, iš 250-ies 2009-aisiais ištirtų žmogžudysčių, kas keturioliktą įvykdė nepilnametis, iš 273 sunkių sveikatos sutrikdymų – kas dvyliktą padarė nepilnamečiai. Dar labiau šokiruoja tai, kad iš 124 ištirtų išžaginimų ir pasikėsinimų išprievartauti – nepilnamečiai padarė kas ketvirtą nusikaltimą.

Atkreiptinas dėmesys, kad nepilnamečių “indėlis” į nusikalstamumą yra kur kas didesnis negu jų dalis, lyginant su visu gyventojų skaičiumi. Kitaip tariant, nepilnamečiai nusikalsta dažniau negu suaugę žmonės. O kuo jaunesnis žmogus, pirmą kartą padaręs nusikaltimą, tuo didesnė tikimybė, kad ateityje jis vėl nusikals. Tarkime, šiuo metu nepilnamečių įkalinimo įstaigose laikoma nemažai jaunuolių, jau nusikaltusių po tris keturis kartus.

Tiesa, čia tikriausiai neužtenka kalbėti vien apie vaikus, kur kas prasmingiau nagrinėti viso jaunimo nusikalstamumo tendencijas. Nes pasirodo, kad net kas antras kaltinamasis Lietuvoje yra jaunesnis nei 30 metų. Iš šios kategorijos žmonių dažniausiai nusikalstamas veikas ir baudžiamuosius nusižengimus daro 18–24 metų jaunuoliai. Savo “kriminologiniu aktyvumu” jiems prilygsta, tik nepilnamečiai. Šie 14–17 metų vaikai ir paaugliai kasmet padaro net 15 proc. visų nusikalstamų veikų.

Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centro direktorius Evaldas Visockas įspėja, kad net ir tokie grėsmingi duomenys iš esmės nerodo realybės – ji kur kas prastesnė: “Remtis oficialiais statistiniais rodikliais yra sudėtinga, nes visuomenėje nėra didelio pasitikėjimo teisėsauga – dažnas nusikaltimas lieka neužregistruotas, – sako direktorius. –  Sprendžiant iš atliktų viktimologinių tyrimų, nusikalstamumo rodiklius galima dauginti iš dviejų ar net trijų.”

Svarbu pabrėžti, kad daugumą nusikaltimų (kone 75 proc.) nepilnamečiai padaro ne vieni, o veikdami bendrininkų grupėse. Labai dažnai (daugiau nei 20 proc.) atvejų vaikai nusikalsta būdami neblaivūs.

Vilniaus vyriausiojo policijos komisariato prevencijos skyriaus vyresnioji specialistė Nomeda Cibarauskienė atskleidžia dar vieną problemos pusę: greta augančio bendro jaunimo nusikalstamumo ryškėja dar ir nusikalstamų veikų pobūdžio kaita. “Dabar vaikai daug žiauresni, ciniškesni, nusikaltimus jie daro su patyčiomis ar net filmuojant. Jie nebijo nusikalsti net viešose vietose, nes paprasčiausiai jaučiasi nebaudžiami. Negana to, pastebimas dar ir vaikų iki 14 metų įvykdytų rimtų nusikaltimų didėjimas”, – dėsto specialistė. Pareigūnai teigia, kad daugumą jų nusikalsti pastūmėja suaugusieji, nes vaikams iki 14 metų už nusikaltimus netaikoma baudžiamoji atsakomybė.

Priežasčių daug

Vaikų nusikalstamumo didėjimas kelia vienintelį klausimą: “Kaip suvaldyti situaciją?” Specialistų teigimu, norint išspręsti augančio jaunimo nusikalstamumo problemą, pirmiausiai reikia suvokti ir šalinti to atsiradimo priežastis.

Mykolo Romerio universiteto Psichologijos katedros dėstytoja prof. Rita Bandzevičienė tvirtina, kad rasti riziką nusikalsti didinančių veiksnių galima ir genuose, ir šeimoje, ir visuomenėje. Įtakos turi ir televizijos bei internetas. O kad konkretus nusikaltimas būtų padarytas – reikia dar ir tam tikrų aplinkybių, situacijos. Visų pirma labai svarbios yra individualios psichologinės priežastys: “Yra žinoma, kad anksti pasireiškęs agresyvumas, ypač smurtavimas, žiaurus elgesys su gyvūnais, psichopatiniai bruožai, pavyzdžiui, egocentriškumas, melavimas, nejautrumas kitų poreikiams – rizikos vėliau nusikalsti veiksniai, – vardija profesorė. – Tačiau nusikaltėliu negimsta niekas. Jei tokie bruožai koreaguojami, tinkamai į juos reaguojama, vaikas išmoksta valdyti socialiai nepriimtiną elgesį. Svarbiausia, kad vaikai turėtų kuo mažiau priežasčių būti agresyvūs.”

Profesorė taip pat pabrėžia, kad kriminologiniu požiūriu asociali šeima, girtaujantys, narkotikus vartojantys, smurtaujantys ar nusikaltimus darantys tėvai ar artimieji – taip pat delinkventinio elgesio rizikos veiksniai. Statistiniai duomenys rodo, kad dažniau nusikaltimus padaro (ar bent už juos nuteisiami) vaikai iš nedarnių, žemesnio socialinio ir ekonominio statuso šeimų. Paviršutiniški, atsainūs ir šalti santykiai šeimoje, bendrų interesų neturėjimas, nenuoseklus arba agresyvus auklėjimo stilius, emocinis vaiko atstūmimas gali prišaukti daug bėdų ir suluošinti vaiko gyvenimą.

Ypač jaunuolio raidai svarbi aplinka ir bendravimas švietimo institucijoje. Rizika ypač sustiprėja, jei mokykloje ar už jos ribų vaikas turi asocialių draugų, įsitraukia į asocialias grupes, anksti išbando svaigalus ir narkotikus. Tokia veikla dažniausiai siejasi su jauno žmogaus neužimtumu arba užimtumu proasocialia veikla. “Jis gali reikštis ir šeimoje, ir mokykloje. Svarbu ne tai, kad vaikas ar paauglys turi “per daug laisvo laiko”, bet tai, kad jis turi per mažai galimybių užmegzti visaverčius bendradarbiavimo santykius, mokytis atsakomybės, derinti teises ir pareigas, išbandyti ir ugdyti savo gebėjimus, sulaukti rezultatų, pripažinimo ir paskatinimo, o tai lemia jauno žmogaus savigarbos jausmą ir ateities planus”, – tvirtina profesorė.

Deja, daugybė šio laikotarpio vaikų didžiąją dalį laisvo laiko praleidžia prie televizijos ekrano arba kompiuterio. R.Bandzevičienė net neabejoja, kad žiniasklaida, ypač televizija ir internetas, kompiuteriniai žaidimai ir kitos komunikacinės technologijos daro didelį poveikį jaunimo nuostatoms ir elgesiui. Pasiguosti būtų galima nebent psichologiniais tyrimų rezultatais, kad net ir destruktyvi informacija (pvz., muštynių ar žudynių vaizdo įrašas) gali neturėti ilgalaikių neigiamų pasekmių vaiko elgesiui, jeigu po jos stebėjimo vyksta aptarimas, teigiamų ir neigiamų aspektų įsisąmoninimas. Tik specialistė nemano, kad tėvai ir pedagogai apskritai skiria tam laiko.

O juk tėvų elgesys vaikų ateičiai turi lemiamos įtakos. Tarptautiniai tyrimai liudija, kad net 75–90 proc. (nelygu šalis) vaikų savo brendimo periodu nusižengia teisei (žinoma, tai dažniausiai smulkūs nusižengimai), ir nuo tėvų reakcijos ir atpildo priklausys, ar prasižengti linkę jaunuoliai liausis, ar kaip tik jų veika ims didėti ir žiaurėti.

Kalbant apie vaikų nusikalstamumo mažinimą, tam galėtų padėti įvairios prevencijos programos. Deja. E.Visockas apgailestauja, kad Lietuvoje prevencinės programos dažnai nėra tokios efektyvios, kokios galėtų būti, ir ne tik dėl lėšų trūkumo ar netinkamo jų panaudojimo, bet ir dėl pačių programų kokybės ar dėl jų vykdytojų.

Tiesa, svarbu ne tik prevencinės priemonės. Kasmet net keli šimtai nepilnamečių nusikalstamas veikas padaro pakartotinai, todėl specialistai tvirtina, kad mums reikėtų keisti poveikio priemones nusikaltusiems vaikams ir mokytis iš Skandinavijos šalių. Juk per keliolika metų Lietuvoje įsitikinta, kad laisvės atėmimas nusikaltus neprilygsta elgesio koregavimui. Esą jaunasis nusikaltėlis tik taip gauna atlygį už netinkamą veiksmą, o problemos, kurios ir lemia šį elgesį, nesprendžiamos (priešingai, įkalinimo įstaigose paaugliai išeina gansterių universitetus).

Tad jaunimo nusikalstamumas nebe tokio didelio masto reiškiniu taps tik tada, kai pasikeis nusistovėjusios pažiūros, kad problemų turintiems žmonėms reikia padėti, o ne izoliuoti, taip dar labiau keliant jų negatyvų požiūrį ir neapykantą. Deja, Lietuvoje toks požiūris vis dar vertinamas kaip erezija.

Vaikų atsakomybė

Statistika liudija, kad kasmet Lietuvoje nusikalsta vidutiniškai 1000–1200 vaikų iki 14 metų, tačiau dėl amžiaus jie netraukiami baudžiamojon atsakomybėn.

Priminsime, kad pagal Lietuvos baudžiamuosius įstatymus vaikams iki 14 metų amžiaus, padariusiems nusikalstamas veikas, netaikoma baudžiamoji atsakomybė, nes jie nėra sulaukę LR BK nustatyto minimalaus baudžiamosios atsakomybės amžiaus, o nuo keturiolikos iki šešiolikos metų jie atsako tik už tam tikras baudžiamojo įstatymo numatytas nusikalstamas veikas.

Nuteistieji

2009 m. teismai nuteisė 14,7 tūkst. žmonių, iš jų kas vienuoliktas buvo 14–17 metų amžiaus nepilnametis. Palyginti su 2008 m., nuteistų suaugusiųjų skaičius padidėjo 2 proc., nepilnamečių – 6 proc.

Prezidentei pareikalavus panaikinti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą, ši vieną po kito ėmė atskleisti plataus masto nusikaltimus, o artėjant savivaldybių tarybų rinkimams jau tradiciškai suaktyvėjo STT veikla.

Prieš savaitę STT triukšmingai suimto Alytaus mero Česlovo Daugėlos likimas, regis, buvo nulemtas dar pavasarį. Kovo pradžioje apsilankiusi Alytuje, prezidentė Dalia Grybauskaitė, tiesioginiame vietos radijo stoties eteryje klausiama, ar ji žino apie Alytaus mero aferas, sakė: “Turiu tam tikros informacijos apie įvairią veiklą ir apie šiokį tokį interesų konfliktą. Turiu galvoje statybos įmonių akcijas ir panašiai. O prokuratūra, kuri šiandien nėra aktyvi, tikrai sulauks neeilinio patikrinimo”.

Prokurorai ateina pagal grafiką

Pasak prezidentės, tuo metu laikinai generalinio prokuroro pareigas ėjęs Raimondas Petrauskas jai buvo pažadėjęs rudenį atlikti neeilinį Alytaus prokuratūros patikrinimą ir pažiūrėti, kaip ši gina viešąjį interesą.
Na ir sutapk tu man taip – atėjo prezidentės ir Generalinės prokuratūros pažadėtasis ruduo, atėjo ir prokurorai su STT agentais į mero Č.Daugėlos, savivaldybės administracijos direktoriaus Giedriaus Čereškevičiaus, savivaldybės Statybų skyriaus vedėjo Sigito Stumbro, Statybų skyriaus vyriausiosios specialistės Jūratės Sadauskienės ir bendrovės “Kortas” (kurios akcijos priklauso Č.Daugėlai) direktoriaus pavaduotojo Eimučio Biekšos kabinetus.

Viena vertus, galima tik džiaugtis, kad, reikia manyti, jau buvęs Alytaus meras Č.Daugėla, įkandin kurio skandalų bei finansinių machinacijų šleifas driekėsi ne vienus metus ir buvo toks akivaizdus, kad netgi Socialdemokratų partija, paprastai iki galo ginanti savus, pašalino jį iš savo gretų, pagaliau sės ant teisiamųjų suolo.

Kita vertus, šis beveik paradinis Alytaus savivaldybės vadovų sulaikymas, žiūrint iš šono, atrodo truputį keistai ir kelia daugybę klausimų. Jei darysime prielaidą, kad Alytaus prokurorai ir STT tirti Alytaus mero veiklą suskato tik po viešo prezidentės D.Grybauskaitės paraginimo, tai kokio žioplumo turėtų būti Č.Daugėla, kad, žinodamas, jog atsidūrė po specialiųjų tarnybų didinamuoju stiklu, toliau tęstų savo korupcinę veiklą ir leistų teisėtvarkai surinkti įrodymus? Juoba kad miesto sporto komplekso rekonstrukcija, dėl kurios, kaip teigiama, ir įklimpo Č.Daugėla, tuo metu jau buvo praktiškai baigta.

O jeigu pavasarį į Alytų prezidentė vyko jau žinodama, kad praktiškai visi įrodymai apie mero Č.Daugėlos ir jam priklausančių įmonių korupcinius sandėrius surinkti ir galima apie tai kalbėti viešai, kodėl buvo delsiama iki spalio? Nejau septynių mėnesių prireikė tam, kad STT ir prokurorai galėtų teisiškai apiforminti surinktus įrodymus ir įtarimus? O gal buvo duotas laikas (ir ženklas) tiek prezidentei D.Grybauskaitei, tiek STT nesvetimiems socialdemokratams, kad šie suskubtų išmesti Č.Daugėlą iš partijos ir jis iki rudens įsitvirtintų alytiškių galvose kaip nepartinis meras? Juk iki kitų metų vasarį vyksiančių savivaldybių tarybų rinkimų liko vos penki mėnesiai.

Išrankioji STT

STT direktorius Žimantas Pacevičius kategoriškai neigia bet kokias jo agentų vykdomų sulaikymų sąsajas su politiniais procesais. Bet 2008-aisiais, artėjant Seimo rinkimams, STT vieną po kitos pradėjo triuškinti savivaldybių administracijas. STT agentų vizitų tuomet sulaukė liberalcentristams, socialliberalams, konservatoriams, pilietininkams bei “Tvarkos ir teisingumo” partijoms priklausantys politikai, bet nė pirštu nebuvo paliesti valdančiosios, taigi pačios įtakingiausios Socialdemokratų partijos atstovai.

Prieš 2004 m. Seimo rinkimus STT smogė visoms pagrindinėms partijoms, bet nepalietė į pergalę tuomet nusitaikiusios Viktoro Uspaskicho Darbo partijos. Po 2003-iųjų prezidento rinkimų, kai valstybės vadovu išrinktas Rolandas Paksas pagrasino keisti STT vadovus, ši tarnyba nedelsdama atskleidė “didžiąją žemgrobių bylą”, kuri pasibaigė niekuo, bet kurį laiką leido R.Paksui spausti politinius oponentus. Tų pačių metų vasarą demonstratyvūs STT agentų veiksmai prieš Artūrą Zuoką Vilniaus savivaldybėje lėmė, kad buvęs liberalcentristas Vilmantas Drėma perbėgo į Socialdemokratų partiją ir sostinės meru tapo šiai partijai priklausantis Gediminas Paviržis. Vėliau, kai A.Zuokas susigrąžino V.Drėmą ir mero postą, STT padarė viską, kad A.Zuokas būtų nuteistas už tą patį, ką pirma jo padarė socialdemokratai, prieš kuriuos net tyrimas nebuvo pradėtas.

Sukrutusi FNTT

Nuo pat šių metų sausio tiek prezidentė D.Grybauskaitė, tiek premjeras Andrius Kubilius siekė pertvarkyti vieną svarbiausių kovos su korupcija ir mokesčių slėpimu instrumentų – Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą (FNTT). Per didelius vargus, pasitelkus prokuratūrą, pavyko iškrapštyti iš posto ilgametį FNTT vadovą Romualdą Boreiką ir į jo vietą paskirti Vitalijų Gailių. Bet tiek Prezidentūra, tiek Vyriausybė vien šia permaina patenkinta nebuvo ir spaudė už FNTT veiklą atsakingą vidaus reikalų ministrą Raimundą Palaitį reorganizuoti tarnybą, ją prijungiant prie Mokesčių inspekcijos.

Suvokusi, kad kalbama apie jos, kaip savarankiškos ir labai įtakingos slaptosios tarnybos, išlikimą, FNTT staiga ėmė demonstruoti karštligišką ir itin sėkmingą veiklą. Vien per rugpjūtį ir rugsėjį (tuomet kaip tik Vyriausybėje svarstyti galutiniai FNTT reformos variantai) šios tarnybos agentai suėmė vienos įtakingiausių Klaipėdos įmonių – su socialdemokratais glaudžiai susijusios “Naftos grupės” – vadovus, kurie įtariami pasisavinę daugiau kaip 30 mln. Lt, legalizavę per 20 mln. Lt, įgytų nusikalstamu būdu, ir padarę valstybei žalos už 4 mln. Lt.

Po mėnesio Vilniuje FNTT sulaikė dviejų dešimčių žmonių grupę, sukčiavimo būdu pasisavinusią per 3 mln. Lt PVM mokesčio. Pabrėžtina, kad ir šioje byloje figūruoja itin įtakingų verslininkų pavardės, kratos atliktos vienoje didžiausių statybos bendrovių “Eikos statyba”, kurios vadovas Robertas Dargis, kaip kalbama, panoro dalyvauti rinkimuose į Vilniaus savivaldybės tarybą.

Dar po poros savaičių FNTT sutriuškino Alytuje įsikūrusį kontrabandinių cigarečių sandėlį, kuriame rasta apie 1,3 mln. vienetų cigarečių, vertų beveik pusės milijono litų. Kaip čia neprisiminsi liepą vieno iš premjero sudarytos darbo grupės kovai su kontrabanda narių “Veidui” pasakytų žodžių: “Jeigu rudens pradžioje nepradės ristis stambaus masto kontrabandos organizatorių galvos, rudens pabaigoje pradės ristis galvos tų, kurie turėjo kovoti su kontrabanda”.

Matant tokias tendencijas kyla mintis – gal geriau rinkimai vyktų kasmet? Tuomet ir teisėtvarka dirbtų ne priešokiais, o nuolatos.

"Veido" archyvas

“Ketinu iš kolegės pasiskolinti nemenką sumą pinigų, tačiau neišmanau, kokį dokumentą geriau pasirašyti: skolos raštelį ar vekselį. Nes nelabai suvokiu jų skirtumų. Gal galėtumėte paaiškinti”, – laiške prašo Ilona E. iš Kauno.

Norint užfiksuoti skolinius įsipareigojimus tarp draugų, kaimynų ar pažįstamų, vietoj skolos raštelio naudingiau pasirašyti paprastąjį vekselį, kuris, jeigu pinigai negrąžinami sutartu laiku, padeda išvengti bylinėjimosi procedūrų ir teismo išlaidų. Tuo tarpu skolos raštelis viso labo yra tik pagrindas kreiptis į teismą. Nors ir skolos raštelis turi atitikti tam tikrus reikalavimus: jame turi būti ne tik nurodytos paskolos sąlygos, bet ir patvirtinta, kad paskolos davėjas sumokėjo paskolos gavėjui pinigus raštelio pasirašymo dieną.

Vekselis nuo skolos raštelio iš esmės skiriasi tuo, kad visų pirma tai yra vertybinis popierius, turintis didesnę teisinę galią ir daug veiksmingesnis. Vekselis – tai dokumentas, kuriuo jį pasirašantis asmuo be jokių sąlygų įsipareigoja sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui. Išrašyti vekselį patogu tuo, kad tai galima padaryti bet kuriame blanke – tiek Finansų ministerijos ar Lietuvos banko platinamuose blankuose, tiek jį surašant paprastame popieriaus lape. Tik labai svarbu, kad jame būtų visi įstatymo numatyti rekvizitai.

Trūkstant kurio nors rekvizito, notaras vykdomojo įrašo skolai išieškoti neišduos.

Yra kelios vekselių rūšys

Yra dvi vekselių rūšys – tai paprastieji ir įsakomieji vekseliai.

Paprastasis vekselis leidžia gana greitai, lengvai ir saugiai pasiskolinti ar paskolinti pinigų. Specialistų nuomone, pasitelkus tokius vekselius skolas tvarkyti patogu, nes sutaupoma daug laiko, nemažai išlaidų ir nesunkiai išvengiama teismų.

Paprastasis vekselis – tai dokumentas, kurio davėjas be sąlygų įsipareigoja vekselio turėtojui sumokėti vekselyje įrašytą sumą. Paprastajame vekselyje turi būti:

• žodžiai “paprastasis vekselis” tekste, ta kalba, kuria vekselis išrašytas;

• besąlyginis įsipareigojimas sumokėti nurodytą sumą;

• mokėjimo terminas;

• mokėjimo vieta;

• asmens vardas, pavardė, kuriam ar kurio įsakymu turi būti sumokėta;

• išrašymo vieta ir data;

• išrašančiojo paprastąjį vekselį asmens parašas.

Įsakomasis vekselis – vekselis, kurio davėjas įsako kitam asmeniui, kad šis vekselyje įrašytą sumą sumokėtų jame nurodytam asmeniui. Įsakomajame vekselyje turi būti:

• žodžiai “įsakomasis vekselis” tekste, ta kalba, kuria vekselis išrašytas;

• besąlyginis įsakymas sumokėti įrašytą sumą;

• turinčio sumokėti asmens (mokėtojo) vardas, pavardė;

• mokėjimo terminas;

• mokėjimo vieta;

• asmens vardas, pavardė, kuriam ar kurio įsakymu turi būti sumokėta;

• išrašymo vieta ir data;

• išrašančio vekselį asmens (vekselio davėjo) parašas.

Abiejų rūšių vekseliai, jeigu juose nėra nors vieno iš išvardytojo rekvizito, neturi vekselio galios (išskyrus tam tikrus atvejus).

Kada vekselis tampa teisiniu dokumentu

Yra tam tikri nurodymai, kuriais remiantis vekselis tampa teisiniu dokumentu, o ne paprastu skolos rašteliu. Vekselio pasirašymas turi būti labai tikslus ir su privalomais (anksčiau išvardytais) punktais. Pavyzdžiui, jūs iš kolegos pasiskolindama 1500 litų vekselyje nurodote, kad grąžinsite pinigus gruodžio 31 d. Visą laiką, kol skola nebus grąžinta, jūsų pasirašytą vekselį turės jūsų kolega, t.y. kreditorius. Ir tik tokiu atveju, jei pasiskolintos pinigų sumos jūs laiku negrąžintumėte (t.y. neapmokėtumėte gruodžio 31 d. vekselio), jūsų kolega iškart įgytų teisę kreiptis į notarą. Šis jam išduotų vykdomąjį dokumentą, kitaip vadinamą vykdomuoju įrašu. Gavęs šį notaro patvirtintą dokumentą, kreditorius iškart gali kreiptis į antstolį ir sutaupyti laiko bei lėšų, kurių kitu atveju (jei skola nėra grąžinama) prireiktų sunkiam teismų maratonui.

Ir vis dėlto: nors vekselis gali būti sukurtas ir be teisės specialistų pagalbos, pasirašymo metu patikimiau jį patvirtinti pas notarą – taip apsisaugosite nuo bet kokios nepageidaujamos rizikos.

"Veido" archyvas

Oficialiais duomenimis, šiuo metu Lietuvoje su organizuotu nusikalstamumu vienaip ar kitaip susiję apie 600 žmonių

Tarptautinės organizuotos nusikalstamos grupuotės Lietuva naudojasi kaip savotišku logistikos centru, per kurį į rytus ir į vakarus keliauja patys įvairiausi narkotikai, prostitutės, ginklai, vogti automobiliai, klastotės ir pan.

Gerai organizuoti, turintys ryšių ir, svarbiausia, universalūs, juodosioms rinkoms pristatantys visko, ko tik reikia. Taip lietuvius ir organizuotą nusikalstamumą mūsų šalyje organizuoto nusikalstamo grėsmių Europos Sąjungai įvertinime apibendrina Europolas.

Organizuotumu šiurpina Europą

Europolo analitikai, aptardami organizuotą nusikalstamumą visoje ES, Europos žemėlapį yra padaliję į penkias dalis, vadinamuosius kriminalinius centrus, o trys Baltijos šalys priskiriamos vienam iš jų. Konstatuojama, kad Šiaurės rytų kriminaliniame centre pagrindinį vaidmenį vaidina lietuviškos nusikalstamos grupuotės.

Lietuviai visoje Europoje garsūs, kai kalbama tiek apie organizuotas automobilių vagystes, tiek apie narkotikų pervežimą, tiek apie prostitucijos organizavimą, tiek apie pinigų padirbinėjimą. Pasižymėję jie ir daugumoje kitų nusikalstamų veikų. Beje, lietuviai nusikaltėliai labai lankstūs, tamsiajame pasaulyje jie labai vertinami dėl to, kad turi daug įvairių ryšių su Kaliningrado, Latvijos, Lenkijos, Vokietijos, Baltarusijos ir ypač Rusijos nusikaltėliais.

Būtent Lietuvoje estų, lenkų, latvių gaujos, kaip savotiškame turguje, apsirūpina nelegaliomis prekėmis ir toliau jas platina savo šalyse. Reikia gabenti kokainą į Rusiją? Lietuviai tai gali padaryti be didelių sunkumų. Į Sankt Peterburgą tiesiogiai iš Pietų Amerikos vežamas kokainas keliauja į Baltijos regioną ir iš čia gali būti “paskirstamos” Šiaurės Rytų rinkoms – Lietuvoje dideli kiekiai neužsibūna. Ne tik narkotikai, bet ir įvairios klastotės iš Sankt Peterburgo keliauja būtent į Lietuvą ir tik po to atsiduria Vakarų Europos juodosiose prekyvietėse.

"Veido" archyvas

“Europolo” žemėlapis atskleidžia, kaip per Lietuvą juda nelegalios prekės ir kaip nusidriekę nusikaltėlių maršrutai

Vogtos mašinos, cigaretės, ginklai, nelegalūs migrantai, moterys seksualiniam išnaudojimui – visa tai ES pasiekia per Baltijos šalių regioną, ypač Lietuvą. Į Rytus per Lietuvą keliauja kokainas, kanapės. Sintetiniai narkotikai iš ES šiaurės vakarų per Lietuvą nukeliauja į Skandinavijos rinkas, ypač anamfetaminas, kuris, negana to, Lietuvoje dar ir gaminamas.

Pareigūnai: viską žinome, tik nieko nesakysime

“Organizuotas nusikalstamumas neturi kvapo, aromato ir iš esmės yra nematomas, bet kiekvienas žino, kad jis egzistuoja. Bet kai jūs tai suvokiate, kai jis tampa realybe, jūs neturite jokio šanso, būna per vėlu”, – yra pasakęs vienas austrų teisininkas.

“Stebime”, “tiriame”, “mums viskas žinoma” – tokius atsakymus dažniausiai pateikia už organizuotą nusikalstamumą atsakingi Lietuvos pareigūnai. Kad ir kas tai būtų – vieši pranešimai, veiklos ataskaitos ar šiaip pasisakymai, kalbant apie organizuotą nusikalstamumą akcentai dėliojami labai panašiai. Ką mes žinome? Ogi tai, kad 2009 m. pradžioje Lietuvoje veikė 18 organizuotų nusikalstamų grupių ir kad apie 600 žmonių vienaip ar kitaip Lietuvoje buvo susiję su organizuotu nusikalstamumu.

Mūsų pareigūnai ir operatyvininkai valandų valandas gali kalbėti apie didžius praeities žygdarbius, sulaikant “daktarus”, Sigitą Gaidjurgį, “Vilniaus brigadą”, “daškinius” ar “tulpinius”, kitus nusikalstamo pasaulio veteranus. Jie niekada nepamirš apie tai priminti ir palyginti, kad, pavyzdžiui, 1993-iaisiais organizuotų nusikalstamų grupių buvo net šeši šimtai.

Organizuotos nusikalstamos grupuotės Lietuvoje jaunėja, intelektualėja ir žiaurėja. Tokių teorinių minčių apie organizuotų nusikaltėlių veiklą Lietuvoje ir už jos ribų galima išgirsti užsukus į Policijos departamentą, tačiau apie tai, kas vyksta dabar – nė žodžio.

Juk nusikalstamų veikų, pavyzdžiui, susijusių su narkotikais, skaičius, kaip rodo policijos duomenys, padidėjo du kartus ir siekia du tūkstančius. Kas šiuos nusikaltimus vykdo, kas organizuoja – lieka neaišku.

“Organizuotas nusikalstamumas nėra nekintantis, sustabarėjęs procesas. Čia ne kokia įstaiga su savo funkcijomis ar darbo sutartimis, – aiškina Kriminalinės policijos biuro viršininkas Algirdas Matonis. – Negalima atskleisti to, kas dar nėra teisiškai kvalifikuota”.

Panašiai kalba ir Algimantas Kliunka, Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyr. prokuroras: “Tos grupuotės nėra taip išgarsintos žiniasklaidos, kaip pirmosios organizuoto nusikalstamumo veteranų gaujos, ir net daugeliui teisininkų, kurie su jomis nekovoja, nėra žinomos”.

Gal nemėgsta pasakoti?

Mykolo Romerio universiteto (MRU) Baudžiamosios teisės ir kriminologijos katedros vedėjas Aurelijus Gutauskas, tyrinėjantis organizuotą nusikalstamumą ir kovą su juo Lietuvoje, tvirtina, kad iš esmės kovai su organizuotu nusikalstamumu mūsų šalyje naudojamas vis tas pats metodas – siekiama prispausti silpniausią nusikalstamos organizacijos grandį ir išgauti duomenis apie kitus jos narius, o tai kartais metų metus trunka.

“Kitų variantų beveik ir nėra, tai pasaulyje dabar pagrindinis būdas. Prispaustieji neretai policijai atskleidžia dalį turimos informacijos, tikėdamiesi išvengti atsakomybės. Jeigu banditai nekalbėtų, vargu ar operatyvinėmis priemonėmis būtų galima sutriuškinti kokias nors grupuotes”, – svarsto A.Gutauskas.

MRU docentas kovotojus su organizuotu nusikalstamumu siūlo vertinti šiek tiek atlaidžiau, nežiūrėti į juos taip kritiškai. Rengiant mokslinius tyrimus jam yra tekę iš vidaus susipažinti su kriminalinės policijos biuro pareigūnų veikla, pamatyti operatyvinį darbą: “Jie iš tiesų daug dirba, tik gal nemėgsta apie tai pasakoti. Vis dėlto tas nematomas darbas tikrai vyksta, ir jo mastas didžiulis”.

A.Gutauskas įsitikinęs, kad pagrindinė organizuoto nusikalstamumo strategija Lietuvoje turėtų būti reagavimas į šio socialinio reiškinio priežastis, o ne į atsiradusius padarinius: “Manyčiau, kad pastarasis požiūris – atgyvena, nes reagavimas į atsiradusius padarinius iš esmės yra jau antrinė prevencija”.

Dvi didžiausios pareigūnų operacijos, šiemet sudavusios stiprų smūgų narkotikų prekeiviams

Susėmė “Lapino” gaują

Šį mėnesį prokurorai ir kriminalistai pasigyrė sudavę triuškinamą smūgį narkomafijos grupuotei, siautėjusiai sostinėje. Įtarimai pareikšti 27-iems narkotikus platinusio nusikalstamo susivienijimo nariams. Iš viso įtarimai dėl nusikalstamo susivienijimo organizavimo, vadovavimo bei dalyvavimo jo veikloje pateikti daugiau kaip 60 asmenų, tačiau dėl dalies iš jų ikiteisminis tyrimas dar tęsiamas.

Dalis įtariamųjų už grotų atsidūrė praėjusių metų gruodį, kiti – šiemet vasario mėnesį. Tiesa, iki šiol nesurastas nuo teisėtvarkos besislapstantis “Lapinas”. Taip vadinamas gaujos vadeiva Justas Belousovas.

Rekordinis kiekis kokaino

Šių metų sausį buvo sulaikyta didžiausia kada nors Lietuvoje aptikta kontrabanda – pusė tonos kokaino.
Įtardami narkotinių medžiagų kontrabandą, pareigūnai Klaipėdos jūrų uoste patikrinimo konteinerį, kuriame ir aptiko šį labai didelį kokaino kiekį. Tai didžiausias kada nors Lietuvoje ir vienas didžiausių Europos Sąjungoje sulaikytas šio narkotiko kiekis. Remiantis įvairiais skaičiavimais, didmeninė šio sulaikyto kokaino kaina gali siekti nuo 50 iki 100 mln. Lt. Jeigu visas šis kiekis būtų patekęs į gatvės prekybą, jo vertė būtų apie 250–300 mln. Lt.

Pareigūnai įtaria, kad didžioji dalis sulaikytų narkotikų būtų buvusi išgabenta iš Lietuvos ir paskirstyta Rusijoje bei Šiaurės Europoje.

"Veido" archyvas

Prie Seimo protestuojantys policininkai turėtų pykti ir ant reformų vis neįgyvendinančių savo vadovų

Šiuo metu vienam viešąją tvarką gatvėse palaikančiam Lietuvos policininkui virš galvos rikiuojasi mažiausiai septyni kabinetuose dirbantys viršininkai.

Protesto akcijas dėl menkstančio finansavimo prie Seimo ir Vyriausybės rengiantiems Lietuvos policininkams savo pyktį, regis, derėtų nukreipti dar viena kryptimi: dėl apgailėtinos jų materialinės padėties kalti ir jų sistemos vadovai, nesugebantys įvykdyti struktūrinės policijos sistemos reformos.

Daug besidubliuojančių funkcijų, neracionalių veiksmų, galybė kabinetuose šiltai sėdinčių viršininkų, netaupus ūkio tvarkymas – visa ši grandinė prisideda prie to, kad pirminė policijos grandis, tai yra gatvėse viešąją tvarką užtikrinantys inspektoriai ir patruliai, yra prasčiausiai aprūpinta sistemos apačia, priversta taupyti kiekvieną benzino lašą ir gaunanti įtemptą darbą nepakankamai atlyginantį uždarbį.

Pinigų valstybės biudžete yra tiek, kiek yra. Jų nepadaugės, net jei vienu metu į gatves išeis visi Lietuvos policininkai, gydytojai ir mokytojai. Šiuo atveju teisus yra premjeras Andrius Kubilius, pareiškęs, kad už kiekvieno sektoriaus tinkamą veikimą, esant tiek pinigų, kiek jų dabar yra, atsakingi tų sistemų vadovai. Paprastų, gatvėse patruliuojančių policininkų pastabos liudija, kad sutaupyti policijos sistemoje tikrai yra kur – net ir be jokių reformų, kurioms pradėti nuolat stinga politinės valios ir pačių policijos vadovų ryžto.

Vieno darbą – trise

Viešosios tvarkos pažeidimas Estijoje: patrulis sulaiko pažeidėją, pasikviečia jį į modernia įranga aprūpintą automobilį, per porą minučių kelių klavišų paspaudimu išsiaiškina sulaikytojo biografiją ir, jei nėra reikalo jo izoliuoti, priima sprendimą pažeidėją paleisti. Tada vėl grįžta patruliuoti į gatvę.

Viešosios tvarkos pažeidimas Lietuvoje: patrulis sulaiko pažeidėją, veža jį į artimiausią policijos nuovadą, ten apylinkės inspektorius užveda bylą ir tada nuovados viršininkas priima sprendimą – jei byla neteisminė, sulaikytasis paleidžiamas. Procesas tęsiasi kelias valandas, per tą laiką patrulio gatvėje nėra.

Iš šio paprasčiausio kasdienybės pavyzdžio matyti, dėl ko Estijai pakanka daug mažesnio nei Lietuvoje angelų sargų skaičiaus, kartu nenusileidžiant Lietuvai pagal jokius visuomenės saugumo įvertinimo kriterijus.

19 metų policijoje tarnaujantis Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato viešosios policijos tyrėjas, apylinkės inspektorius Vladas Sanda pavydi Estijos kolegoms kur kas geresnių darbo sąlygų. “Juokingiausia, kad visą tą laiką pas mus taip pat atseit vyksta reformos. Policijos vadai, vidaus reikalų ministrai keičiasi, ir kiekvienas iš tribūnų vis raportuoja apie permainas. Bet, patikėkite, niekas iš esmės paprastoje eilinėje Lietuvos nuovadoje taip ir nėra pasikeitę”, – tvirtina pašnekovas.

Jis juokiasi, kad jau du kartus dėl valdymo reformos buvo gavęs atleidimo lapelį ir abu kartus priimtas atgal. Pasikeitė tik pareigų pavadinimas, bet pats darbas ir jo sąlygos – nė per nago juodymą.

Seimo Nacionalinio saugumo komiteto ir gynybos komiteto narys Kęstutis Masiulis sutinka, kad Lietuvos policijos reforma iki šiol iš esmės taip ir nėra pradėta. “Tik šnekama, bet nieko nedaroma”, – tvirtina politikas.

Jis įsitikinęs, kad policijai, kaip ir bet kuriai kitai organizacijai, tinka tie patys racionalios vadybos principai – aiškiai apibrėžtos kiekvienos pareigybės funkcijos, besidubliuojančių darbų panaikinimas, racionalus vadovaujančio ir darbus dirbančio personalo santykis. “Tuo tarpu Lietuvos policijoje viršininkų tikrai per daug. Todėl ir biurokratijos, popierizmo sistemoje pernelyg daug. Juk tiems viršininkams kažkas turi prigaminti popierių, kuriuos jie kilnoja”, – ironizuoja Seimo narys.

V.Sanda skaičiuoja, kad virš jo, gatvėse patruliuojančio ir viešąją tvarką palaikančio policininko, galvos rikiuojasi septyni kabinetuose sėdintys viršininkai: vyresnysis tyrėjas – nuovados viršininko pavaduotojas, nuovados viršininkas, už viešąją tvarką atsakingas komisariato viršininko pavaduotojas, komisariato viršininkas, Vilniaus vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos įgaliotinius kuruojančio skyriaus vyriausiasis specialistas ir galų gale dvi paskutinė grandys – apskirties viršininko pavaduotojas viešajai policijai bei pats apskrities viršininkas. “Visi jie gatvėse, žinoma, nedirba”, – paaiškina policininkas.

Jis skaičiuoja, kad savo darbo valandomis (įprastinė patruliuojančio policininko darbo diena dėliojama slankiuoju grafiku, nuo pirmadienio iki penktadienio dirbama arba nuo 7:30 iki 15:30 val. arba nuo 13 iki 22 val.) jis suspėja tik aplankyti jam priskirtos teritorijos įtartinas vietas, vykti spręsti konfliktinių situacijų. O štai “popierizmui” – visų situacijų aprašymui, išvadų parengimui jau tenka skirti laisvalaikį. “Darbo metu dirbu kojomis, o po darbo – galva”, – aiškina V.Sanda.

Bazinis atlygis už tokį darbo krūvį – 2100 Lt į rankas. Papildomai policininkai uždirba budėdami ne savo darbo valandomis, savaitgaliais, švenčių dienomis.

Neūkiškumo pavyzdžiai

Policijos generalinis komisaras Vizgirdas Telyčėnas atkreipia dėmesį, kad policijos reforma Estijoje buvo įvykdyta ekonominio pakilimo metais. Tada atleista apie 2 tūkst. pareigūnų ir atleistųjų sąskaita buvo galima pagerinti likusiųjų dirbti materialinę bazę. “Tai buvo politinis, o ne policijos vadovybės sprendimas. Ir Lietuvoje, norint mažinti pareigūnų, reikalingi politiniai sprendimai. Turi būti įvertinta bendra viešojo saugumo padėtis šalyje ir sprendimai priimami įvertinus visų statutinių organizacijų, o ne vien tik policijos, skaičių ir išdėstymą. Tai jau ne policijos įtakos zona”, – pabrėžia policijos vadovas.

Tačiau Seimo narys K.Masiulis atkerta, kad reformų iniciatyva turi eiti ne iš politikų, bet iš pačių policijos vadovų pusės. “Sistemos vadovui turi skaudėti, jei jo pavaldiniai neturi ko valgyti ir kuo apsirengti, tai jis turi siūlyti racionalias išeitis”, – neabejoja politikas.

Savąją versiją, dėl ko policijos reforma Lietuvoje niekaip neįgyvendinama, turi ir V.Sanda. “Jau daug metų dirbu sistemoje, visokių kalbų girdėjau”, – sako jis. Policininkas mano, kad permainoms labiausiai priešinasi šiltose kėdėse sėdintys vidurinės ir aukštesniosios grandies pareigūnai, jau daug metų tarnaujantys sistemoje, palaikantys vieni kitus ir turintys užnugarį tarp politikų, ypač savivaldybių lygmeniu.

V.Telyčėnas informuoja, kad jau yra paskelbtas tarptautinis konkursas dėl išorinio Lietuvos policijos sistemos auditoriaus, padėsiančio nubrėžti pertvarkymų gaires. “Policijoje planuojame įdiegti modernius valdymo modelius ir galutinai realizuoti kokybės vadybos sistemą”, – žada vadovas.

Tuo tarpu paprastas policininkas V.Sanda duria pirštu į kasdienius šios sistemos neūkiškumo pavyzdžius ir sako, kad sutaupyti būtų galima jau šiandien, nelaukiant išorinių pasiūlymų dėl reformos.

Pavyzdžiui, policininko uniformos komplektas kainuoja 3 tūkst. Lt. “Uniformos pusiau sintetinės, jų savikaina mažesnė kelis kartus. Tačiau niekas nieko nedaro – galioja tos pačios kosminių kainų, dar ekonominio augimo metais pasirašytos sutartys”, – pastebi jis. Pareigūnas yra palyginęs – į komplektą įeinantys marškinėliai specializuotoje karinės atributikos parduotuvėje kainuoja 40 Lt, o policija juos perka už 60 Lt.

Kitas jo pastebėjimas taip pat susijęs su uniforma. Ją Policijos departamente jam išdavė aukštą vyresniosios komisarės laipsnį turinti moteris. “Įtariu, ji nėra budėjusi gatvėje ar iš arti mačiusi lavono. Tačiau jos laipsniai kyla taip pat sėkmingai, kaip ir realų policijos darbą dirbančių žmonių. Svarbu laiku patekti į sistemą”, – šaiposi V.Sanda.

Jis yra vienas Policijos pareigūnų profesinės sąjungos vadovų – ši organizacija ne kartą yra siūliusi “išstatutinti” administracinį darbą sistemoje dirbančius žmones, kuriems dabar priklauso lygiai tokios pat papildomos socialinės garantijos, kaip ir už pavojingas darbo sąlygas valstybės remiamiems policininkams. “Vadai palinksi galvomis, kad reikėtų to imtis, tačiau rezultatų – nulis”, – apibendrina pašnekovas.

Gatvėse – tik trečdalis

• Lietuvos kriminalinėje ir viešojoje policijoje šiuo metu dirba 10 062 pareigūnai, iš jų pirminei grandžiai, tai ir tiems, kurie patruliuoja, priklauso 3704 pareigūnai.

• Iš viso šiuo metu Lietuvos policijoje dirba 10 844 pareigūnai. Iš jų 1199 yra aukštesniosios grandies pareigūnai, 5598 priskiriami vidurinei grandžiai – tai yra apylinkės inspektoriai, tyrėjai, operatyviniai darbuotojai, nepilnamečių reikalų pareigūnai, o 4047 – viešąją tvarką fiziškai palaikantys pareigūnai.

Šaltinis: Policijos generalinis komisariatas

Ar daug bylų pralaimi garsiausi civilinių bylų advokatai? Ar tai reiškia, kad jie dažniausiai imasi ginti teisius asmenis? Tai, suprantama, ironija, o ne klausimai, į kuriuos kas nors nežinotų atsakymo. Jei esate eilinis ne daugiau nei vidutinių pajamų pilietis, nekiltų fantazija kreiptis į prestižiškiausias advokatų kontoras, nes teisinės išlaidos dažnu atveju viršytų ieškinio sumą. Galima moralizuoti apie teisingumo pirmenybę, bet galima ir taip pasakyti – už kvalifikuotą darbą reikia ir daugiau mokėti.

Tokia aiški ir paprasta teisinio teisingumo schema: varžytis teismuose įmanoma tik savo kategorijos kovose, tai yra jei ir jūsų oponentas neturi pinigų tikrai aukštos kvalifikacijos, vadinasi, ir brangiam, advokatui. Net jei ne jūsų vieno, bet ir panašaus likimo brolių teises pažeidė didelė korporacija, piniguočius ar valstybė, dažniausiai laukia ilga donkichotiška kova su vėjo malūnais. Ar yra kokia išeitis, kad teisingumas “atpigtų”?

Kiek kainuoja ginti savo teises

“Jei pavienis pareigūnas bandytų bylinėtis, jis būtų pasmerktas nesėkmei”, – nė kiek neabejoja Nacionalinio pareigūnų profesinio susivienijimo (NPPS) tarybos narys Vladimiras Banelis. Tam reikia ir nemažų pinigų, ir laiko. Štai šiuo metu NPPS administruoja 205 bylas, kuriose 523 pareiškėjai kovoja, kad jiems valstybė grąžintų nesumokėtą užmokesčio dalį už viršvalandžius. Nors Konstitucinis Teismas priėmė verdiktą, kad Seimo priimtas įstatymas jų nemokėti yra antikonstitucinis, teisminiai ginčai tebesitęsia, ir nei kiek tai dar truks, nei kiek kainuos, suskaičiuoti nelengva.

V.Banelis vardija vidutines sumas: pirmos instancijos teisme pirminio skundo parengimas kainuoja apie 1200 Lt, o skundo tikslinimas – 400–1200 Lt. Yra bylų, kuriose skundą tekdavo tikslinti net po kelis kartus. Advokato atstovavimo teisme viena valanda kainuoja apie 160 Lt, tiek pat ir pasirengimo bylai. Jei teisininkui tenka vykti į kitą miestą, atitinkamai prisideda išlaidų, vien už kelionę bent jau 80–160 Lt. Tad pirmos instancijos teismas atsieina apie 1500–3000 Lt.

Jei teisminiai ginčai tęsiasi antros instancijos teisme, skundo parengimas apeliacijai kainuoja apie 1600 Lt, atsiliepimas į atsakovo apeliacinį skundą – apie 1200 Lt, pasirengimas posėdžiui (ne mažiau kaip dviejų valandų) – 300 Lt ir daugiau, dalyvavimas teismo posėdyje – 160 Lt valanda. Viską sudėjus antroji instancija kainuoja 3000–4500 Lt. Vadinasi, bendras procesas gali siekti ir apie 7500 Lt.

Bylinėjimosi išlaidos, jei pareigūnai kovotų pavieniui, gali būti net didesnės nei suma, kurią kai kurie jų siekia susigrąžinti. Tai būtų didelės išlaidos ir panašaus likimo piliečiams – vaikus auginančioms mamoms ar pensininkams, taip pat pasiryžusiems teisme susigrąžinti, ką valdžia iš jų atėmė. Vienas būdų jiems padėti realiai ginti savo teises taupant pinigus, tačiau kartu išgalint pasitelkti kvalifikuotą gynėją, būtų kolektyvinis ieškinys. Bet Teisingumo ministerija tokį savo pačios užsakymu (tiesa, dar buvusios Vyriausybės) Vilniaus universiteto teisės specialistų atliktą taikomąjį mokslinį tyrimą paslėpusi stalčiuose jau antri metai. Tiesa, žada rugsėjį šių ieškinių reglamentavimo koncepciją pagaliau pateikti viešam derinimui.

Taupiau, greičiau, teisingiau

Vienas šio tyrimo autorių, Civilinio kodekso tėvu vadinamas prof. Valentinas Mikelėnas, dabar dirbantis advokatu, neabejoja kolektyvinio ieškinio instituto privalumais. Tai leistų racionaliau panaudoti ir piliečių, ir valstybės išteklius, nes vietoj kelių šimtų ar net tūkstančių būtų viena byla, tad iš karto atkristų tokios problemos, kaip šaukimo įteikimas kiekvienam bylos ieškovui, būtų taupomas ir laikas, ir lėšos. Tiesa, ir dabar galima apie bylos nagrinėjimą paskelbti žiniasklaidoje, bet jei ieškovų keli šimtai, visuomet gali atsirasti tokių, kurie nepastebės skelbimo. Sutrumpėtų civilinių bylų procesas, būtų užtikrinta vienoda teismų praktika tų pačių ieškinių atžvilgiu.

Kooperuodamasi grupė asmenų įstengtų samdytis kvalifikuotą teisininką. Pavyzdžiui, advokatas V.Mikelėnas sako, kad mielai tam suburtų komandą, nes čia ne vieno advokato darbas, ir imtųsi tokių bylų.

Daug metų JAV gyvenusi Vijolė Arbas pasakoja, kaip prieš kelis dešimtmečius ji pati išbandė kolektyvinio ieškinio privalumus. Susibūrę šimtai, gal net tūkstantis vienišų motinų pasisamdė gerą advokatą ir laimėjusios bylą išsaugojo teisę į išmokas net pradėjusios dirbti. Moteris pasakoja, jog advokatas tokiose bylose turi labai stengtis ir tikėti, kad laimės, nes pagrindinis jo atlyginimas – sėkmės mokestis. Tiesa, turtingesnės pareiškėjų grupės surenka ir pradinę įmoką, o kai pareiškėjų tiek daug, ir maža suma išauga į solidžią.

Suprantama, egzistuoja ir neigiamų tokio ieškinio padarinių. Pavyzdžiui, gali padaugėti nepagrįstų ieškinių, tai gali tapti nesąžiningos konkurencijos įrankiu ar net sukelti verslo bankrotą, jeigu susikooperuotų didelė grupė ieškovų. Tačiau privalumų neabejotinai daugiau.

Beje, grupės ieškinys ir šiuo metu yra įtvirtintas Civilinio proceso kodekse, tačiau tik vienu sakinuku, ir to, teisingumo viceministro Gyčio Andrulionio nuomone, aiškiai nepakanka, siekiant šį institutą taikyti praktikoje. “Jį reikia plėsti ir skatinti taip, kad jis taptų efektyviu teisių gynimo mechanizmu. Toks kolektyvinis interesų gynimo būdas leistų ne tik viena byla išspręsti daug vienarūšių reikalavimų, bet ir jie įgytų didesnį svorį, negu tai darant individualiai, nes sudėjus net ir nedideles prašomų atlyginti žalų sumas bendras ieškinys gali tapti įspūdingas. Į tai atitinkamai reaguoja ir bylos atsakovai, o jie gali būti didelės kompanijos, kurioms atskiri ieškiniai nebūna tokie reikšmingi. Tai savotiškas viešojo intereso gynimo įrankis”, – mano viceministras.

Teismai grupių ieškinių nenori

“Instrumentas yra, bet juo naudotis – jau kitas dalykas. Kiekvienas teismas turi prerogatyvą spręsti, ar priimti grupės ieškinį. Pavyzdžiui, teismas motyvuoja, kad tai vilkins procesą, nes jei 90 žmonių paduoda ieškinį ir pritrūks nors vieno iš jų kokios pažymos, procesą teks stabdyti, visi kiti 89 lauks to vieno dokumentų. Tačiau praktiškai rengiant grupės ieškinį juk stengiamasi surinkti visų ir visus dokumentus. Teismai tokias bylas linkę išskirti, kad neva procesas greitėtų, tačiau iš tiesų procesai negreitėja, o teismai skundžiasi jiems tenkančiu nepakeliamu bylų skaičiumi”, – sako V.Banelis.

Kęstutis Čilinskas, Seimo nario mandatą iškeitęs į nestereotipinio advokato, ginančio paprastus piliečius nuo stambių verslininkų ar valstybės antiįstatyminių veiksmų, iš asmeninės patirties sako, kad nors dabartiniame Civilinio proceso kodekse ir nėra reglamentuojamas ieškovų skaičius, tais atvejais, kai iškyla ieškinys prieš valstybę, valstybė ima įrodinėti, kad taip negalima.

Jis neslepia, kad iš pačių teisėjų lūpų yra girdėjęs: “Įstatymai, Konstitucija – gerai, tačiau svarbiausia – koks bus politinis sprendimas. Kai eina kalba apie valstybei keliamus reikalavimus, teismai vadovaujasi politiniais sprendimais, nes jie rūpinasi savo karjera, nedrįsta naudotis įstatymu”.

Advokatas vardija receptus, kaip kitos šalys bando teisėjus padaryti labiau nepriklausomus. Kai kuriose valstybėse aukštesnių teismų teisėjai, kaip ir kiti aukšti pareigūnai, yra renkami. Tada teisėjams nėra baimės ginti žmonių teises ir vykdyti teisingumą. Kitas instrumentas – tarėjų institutas. Prie to dar pridūrus aiškiai reglamentuotą kolektyvinio ieškinio galimybę, jau būtų galima tikėtis šiokių tokių poslinkių.

Beje, teisėjų gildijos atstovų nuomonės apie kolektyvinio kreipimosi galimybių išplėtimą gauti nepavyko, nors, kaip aiškėja iš K.Čilinsko ar V.Banelio patirties, nuomonė nekokia. Vieni atostogauja, kiti patarė ieškoti kitų pašnekovų, o Aukščiausiajame Teisme, po to, kai nepavyko jokiais telefonais, net mobiliaisiais, prisiskambinti viešųjų ryšių specialistei, Civilinių bylų skyriaus pirmininkės telefonu atsiliepusi moteris ne tik informavo, kad pirmininkė atostogauja, bet dar ir pagėdino: nejaugi aš mananti, kad va taip paskambinsiu ir su manimi šnekėsis tokio rango vadovė?

Toks susireikšminimas, deja, turbūt nenustebintų nė vieno, turėjusio reikalų teismuose.

Kolektyviniai ieškiniai pasaulyje

Šie ieškiniai dėl savo specifikos pasaulyje dažniausiai leidžiami srityse, kuriose dažniausiai susiduriama su masiniais žmogaus teisių pažeidimais, – vartotojų, aplinkos apsaugos, konkurencijos santykių, akcininkų (investuotojų) apsaugos ar darbo santykių.
Grupės ieškinio modelis bene plačiausiai taikomas JAV, Kanadoje, Australijoje. Grupės ieškiniai įtvirtinti ES narėse – Prancūzijoje, Vokietijoje, Norvegijoje, Nyderlanduose, Jungtinėje Karalystėje ir kitose, tačiau skiriasi jų parinkti modeliai, nustatytos taikymo sritys.
Beje, kaip pabrėžia prof. V.Mikelėnas, užsienio šalyse tokiose bylose atsakovas dažniausiai būna ne valstybė, kaip kad dabar būtų Lietuvoje, o didžiulės korporacijos – tabako, chemijos pramonės, farmacijos, statybinių medžiagų (prisiminkime garsiąją asbesto bylą, kai buvo nustatyta, kad jis kenkia žmonių sveikatai).
Beje, V.Mikelėno pastebėjimu, labai daug bylų baigiasi taikos sutartimi, nes nė viena rimta kompanija niekada nenorės atsidurti teisme. Štai dabar rengiami verslininkų, užsiimančių žvejyba, turizmo verslu Meksikos įlankoje, ieškiniai dėl nuostolių po “British Petroleum” gręžinio avarijos. Prognozuojama, kad byla gali ir nepasiekti teismo, jei bendrovė sutiks mokėti dideles kompensacijas.

BFL

Pranešimų apie sulaikomus narkotikų gabentojus žiniasklaidoje šmėsčioja beveik kasdien. Ir akys, ir ausys prie jų beveik priprato. Tai tarsi naujienos apie didesnes ir mažesnes pergales iš nepabaigiamo karo, kuriame laimėtojų nematyti. Pareigūnai dirba savo darbą, bet niekas nežino, kiek kvaišalų prasprūsta – kiek jų nusėda Lietuvoje, kiek iškeliauja anapus valstybės sienos. Apie aukas kalbama dar rečiau.

Nors Afganistanas toli

Nepilnametė Renata parašė tokį laišką į priklausomybės ligų reabilitacijos bendruomenę “Vilties švyturys”, jau aštuonerius metus užsiimančią narkomanų grąžinimu į gyvenimą: “Sveiki, norėčiau paklausti, ką man daryti. Trejus metus uosčiau amfetaminą, dabar ir šaudytis pradėjau, yra noras ir heroino pabandyti, bet susilaikau ir įsišaunu amfetamino, jaučiu, kad nemoku bendrauti realybėje su žmonėm, galvoju vien tik apie narkotikus, niekas nedomina, jokie užsiėmimai, niekas, su artimaisiais šiurkščiai bendrauju, būnu nervinga, be nuotaikos, rėkiu be reikalo ant namiškių, visada mąstau, kaip ištrūkti iš namų pas narkomanus.” Jau vien tai, kad mergina parašė šį laišką, daug pasako: ji nori išsigelbėti, bet nežino, kaip.

Panašių laiškų yra ir daugiau. Kėdainių rajone Kalnaberžės kaime įsikūrusios bendruomenės vadovas Albertas Lučunas pastebėjo, kad tokių reabilitacijos centrų paslaugų poreikis padidėjo. Į juos kreipiasi prieš aštuonerius metus Lietuvoje įvykusio narkotikų vartojimo sprogimo aukos. Maždaug dešimties metų stažą turintys narkomanai ima suvokti, kad jokie kiti būdai, kuriuos jie išmėgino, norėdami atprasti nuo kvaišalų, nepadėjo. Bet kasmet prisideda naujų aukų, tokių kaip Renata, nors A.Lučunas, lankydamasis mokyklose, atkreipė dėmesį ir į tai, kad jaunimas pakankamai informuotas – daugelis supranta, jog jau pirma pažintis su narkotikais gali būti lemtinga.

Vadovavęs Lietuvos priklausomybės ligų reabilitacijos centrų asociacijai, o dabar – tarptautinei tokių centrų asociacijai “Žmogaus gerovė”, A.Lučunas reaguoja ir į pasaulinę informaciją apie narkotikus. Jis sako, kad vien šiemet dėl Afganistano narkotikų pasaulyje mirė apie 10 mln. žmonių, vadinasi, iki metų pabaigos aukų bus tiek, kad pasieksime Antrojo pasaulinio karo aukų skaičių. Ir jeigu šią akimirką Afganistane būtų sustabdyta heroino ir opijaus gamyba, jų prigaminta tiek, kad dar užtektų penkiasdešimčiai metų. Žinoma, jie įvairiais keliais pasiekia ir Lietuvą. O juk, be Afganistano, esama ir daugiau šaltinių. Kuo tai ne karas?

Ilga fronto linija

Praėjusią savaitę Baltarusijoje, Molodečno rajone, buvo sulaikytas Lietuvos piliečio automobilis. Juo į kaimyninę šalį buvo įvežta daugiau kaip 60 tūkst. tablečių narkotikų su itin pavojinga psichotropine medžiaga – daugiau nei 18 kilogramų. Jeigu narkotikų kurjeriui būtų pavykę prasmukti, į juodąją rinką būtų pakliuvusi beveik 2 mln. Lt vertės siunta. Baltarusijos pasieniečiai ją pripažino viena didžiausių per pastaruosius metus. Šiam kurjeriui gresia prarasti laisvę 13 metų.

O kitas kurjeris visai neseniai įkliuvo Vilniaus oro uoste. Pasieniečiai sulaikė vadinamąjį narkotikų mulą – 27 metų Nigerijos pilietį, atskraidinusį savo skrandyje kilogramą kokaino plastikinėse kapsulėse. Beje, jis buvo gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

Visai kitokį krovinį gabeno 33 metų vilkiko vairuotojas iš Šalčininkų rajono. Vilkiką birželio gale Valstybės sienos apsaugos tarnybos operatyvininkai sostinės gatvėje sustabdė neatsitiktinai. Vairuotojas jiems padavė dokumentus apie gabenamus baldus, bet puspriekabėje buvo aptikti trys plastikiniai indai su skysčiu. Įtariama, kad tai – žaliava, iš kurios galėjo būti pagaminta apie 100 kg amfetamino grupės narkotikų, kurių vertė – maždaug milijonas litų.

Tai tik keletas iš pastarojo meto pranešimų apie narkotikų vežėjus. O kaip atrodo platintojai? Pavasarį Panevėžyje policijos pareigūnai sulaikė penkis panevėžiečius, įtariamus narkotinių ir psichotropinių medžiagų laikymu bei platinimu. Du jau anksčiau buvo teisti, trys įkliuvo pirmą kartą. Jauniausi – 23 metų amžiaus. Manoma, kad jie ne tik prekiavo kvaišalais, bet ir patys juos vartojo.

Šie su keliomis dešimtimis gramų amfetamino sulaikyti panevėžiečiai – tik smulkmė. O štai birželį Lietuvos kriminalinės policijos biuro Organizuoto nusikalstamumo tyrimo padalinių pareigūnai kartu su Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorais bei Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnais, dalyvaujant Lietuvos antiteroristinių operacijų rinktinės “Aras” kovotojams, surengė slaptą operaciją, kuri baigėsi septynių narkotikų platintojų sulaikymu. Netrukus teismas leido juos suimti. Pas juos rastas ne tik didelis heroino ir kokaino kiekis, bet ir didelės pinigų sumos. Tikimasi, kad ši operacija sunaikino vieną narkotikų tiekimo kanalą.

Aguonas keičia heroinas

Praėjusių metų pabaigoje Vidaus reikalų ministerijos atstovai konstatavo, kad didėja neteisėta narkotikų apyvarta: ne tik sulaikoma vis daugiau narkotikų, bet ir didėja jų kiekiai, narkotikų rinkoje pasirodo ir plinta naujos nekontroliuojamos psichoaktyviosios medžiagos.

Beje, narkotikų kainai sunkmetis įtakos nepadarė – ji išliko stabili. Narkotikų kontrolės departamento direktorės pavaduotojo Povilo Radzevičiaus teigimu, departamentui šiuo metu didelį susirūpinimą kelia būtent naujosios medžiagos. Atsiranda vis naujų ir nežinomų, kurių rizikai įvertinti reikia laiko. O ir tradiciniai kvaišalai lietuviškoje rinkoje per pastarąjį dešimtmetį keitėsi vietomis. Aguonas, kurios 1998 m. buvo pagrindinis narkotikas, sprendžiant iš sulaikymo atvejų, dabar beveik visiškai išstūmė heroinas ir kanapės, nedaug nusileidžiantys rinkoje karaliaujantiems sintetiniams narkotikams.

Dėl didesnės narkotikų apyvartos Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) Operatyvinės valdybos 1-ojo skyriaus vyriausiasis specialistas Rolandas Terminas kaltina sunkmetį: nemažai nusikalstamo pasaulio veikėjų, ekonominio pakilimo metais pasukusių į statybų ar nekilnojamojo turto verslą, grįžo prie senų užsiėmimų. Įgūdžių jie neprarado.
“Narkotikai – vienas lietuvių uždarbio šaltinių”, – tikina R.Terminas. Užtat operatyvininkai, tarp kurių daug jaunimo, turėjusio susitaikyti su sumažintu darbo užmokesčiu ir nemokamais viršvalandžiais, praranda motyvaciją stengtis.

Kovą su narkotikų verslu taip pat apsunkina aplinkybė, kad Europos Sąjungos vidinės sienos beveik nekontroliuojamos, o patruliai labiau rūpinasi nelegalia migracija. Jau minėtas nigerietis su kokaino kapsulėmis skrandyje į Vilnių taip pat atskrido vienu ES vidinių reisų. Jį pavyko sulaikyti dėl to, kad operatyvinės tarnybos laiku gavo informacijos.

“Jeigu pažvelgtume į statistiką, kiek lietuvių sulaikoma dėl narkotikų užsienio šalyse, akivaizdžiai pamatytume, kad per Lietuvą vykdomas gana stambus kvaišalų tranzitas”, – sakė VSAT operatyvininkas.

Pastaruoju metu Lietuvos muitinei pavyko užkirsti kelią net kelioms narkotikų siuntoms iš Pietų Amerikos valstybių. Balandį kilogramą kokaino, paslėpto pintų dirbinių pakuotės sienelėse, vienam Mažeikių gyventojui buvo mėginta atsiųsti iš Kosta Rikos. Kita siunta iš ten pat turėjo patekti į Kazlų Rūdą. Ji birželio pabaigoje buvo aptikta sporto treniruoklio dėžės dvigubame dugne. Trečia kokaino siunta iš Bolivijos – 2,5 kg kokaino – buvo paslėpta moteriškose rankinėse.

Muitinės kriminalinės tarnybos Narkotikų kontrolės skyriaus viršininko pavaduotojo Arūno Ivaškos įsitikinimu, reikėtų sutelkti visų institucijų, atsakingų už nelegalaus verslo kontrolę, pajėgas ir stiprinti bendradarbiavimą, taip pat visais būdais gerinti prevencinį darbą mokyklose.

Apleista prevencija

Deja, prevencinis darbas su vaikais mąžta. Pirmiausia, kaip sakė Narkotikų kontrolės departamento direktorės pavaduotojas, dėl sumažėjusio finansavimo. Prieš trejus metus 813 prevencijos projektų buvo skirta 2,6 mln. Lt. 2008 m. projektų sumažėjo iki 71 ir jie buvo paremti 720 tūkst. Lt, o pernai liko tik 45 projektai ir 180 tūkst. Lt parama. O gaila. Amerikiečiai yra suskaičiavę, kad į tėvams skirtas prevencines programas investuotas doleris duoda beveik 10 dolerių naudos, o į mokiniams skirtas prevencines programas investuotas doleris grįžta su 4,25 dol. nauda.

Beje, kovojant su narkotikų žala galima prašyti ir ES paramos lėšų. “Vilties švyturio” bendruomenė parašė projektą, gavo paramos ir pastatė dideles dirbtuves, kuriose darbuojasi jos nariai. O Varėnos rajone Panaros kaime įsikūrusi Pilnų namų bendruomenė irgi tikisi, kad jos projektas bus finansuojamas.

Bendruomenės vadovas kunigas Valerijus Rudzinskas paprašė: “Parašykite, kad mums labai reikia reabilitacijai skirto pastato”. Trylika metų veikianti bendruomenė gyvena itin kukliai. Užtat apie 40 proc. jos buvusių narių, gydomų taip pat darbo terapija, malda ir dvylikos žingsnių programa, laikosi blaivaus gyvenimo būdo. Tai neįtikėtinas rezultatas pačiam kunigui. Kiekvienas kovoja, kaip gali, ir toje fronto pusėje, kurią pats pasirenka.

"Veido" archyvas

Dar praėjusią savaitę 66-iuose Lietuvos teismuose buvo 19 laisvų teisėjų etatų, tarp jų ir teismų vadovų. Bet penktadienį po Teisėjų tarybos posėdžio jų liko mažiau. Mat taryba pritarė prezidentės Dalios Grybauskaitės pasirinktai Lietuvos apeliacinio teismo teisėjo Egidijaus Žirono kandidatūrai į šio teismo pirmininkus. Be to, taryba prezidentei patarė Klaipėdos apygardos teismo pirmininku skirti šio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininką Arvydą Daugėlą, o Kauno miesto apylinkės teismo teisėją Nerijų Meilutį – Kaišiadorių rajono apylinkės teismo pirmininku. Dar devynis teisėjus patarta skirti apylinkių teismų teisėjais. Bet tuo pačiu metu keturiuose teismuose jau baigiasi teisėjų įgaliojimų laikas. Teisėjų tarybos pirmininkė Laima Garnelienė “Veidui” tvirtino, kad ir šie etatai tušti ilgai nebus, nes pretendentų į skelbiamas teisėjų atrankas gana daug.

Pretendentų stoka negali skųstis ir laisvos prokurorų vietos. Jų esama vienuolikoje prokuratūrų. Štai dėl Šalčininkų rajono apylinkės prokuroro vietos neseniai konkuravo dešimt pretendentų, o Ukmergėje – net 12. Norinčiųjų dirbti Visagino miesto prokuratūroje buvo šeši. Generaliniam prokurorui jie rekomenduoti tokia eiliškumo tvarka, kokią nustatė atrankos komisija. Praėjusią savaitę komisija posėdžiavo net dvi dienas. Jai vadovaujantis Generalinės prokuratūros Tarptautinių ryšių ir teisinės pagalbos skyriaus vyriausiasis prokuroras Rolandas Tilindis sakė, kad sąrašas išlaikiusiųjų egzaminus dirbti prokuroro darbą yra ilgas. Iš viso pretendentų sąraše net 79 pavardės. Bet naujokai gali tikėtis etato tik tose prokuratūrose, kuriose pernelyg didelis darbo krūvis. Nauji etatai nėra steigiami.