Pastaruoju laikotarpiu padidėjęs teisėsaugos organų agresyvumas verslo atžvilgiu pradeda kelti rimtų abejonių, ar Lietuvoje kurti ir plėtoti verslą yra saugu ir patikima. Teisėsaugos institucijų skambiai pradėtų, bet subliūškusių ikiteisminių tyrimų ar teismo procesų skaičius – grėsmingai didelis, kasmet padarantis šalies verslui ir visai ekonomikai šimtamilijoninių nuostolių, kurių valstybės institucijos nejaučia pareigos net suskaičiuoti ir įvardyti.

Advokatas dr. Algimantas ŠINDEIKIS

Nors atkūrus mūsų valstybės nepriklausomybę Konstitucijoje buvo įtvirtinta nuostata, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva (Konstitucijos 46 str.), pastarųjų metų ir dienų įvykiai atskleidžia, kad verslas, siekdamas įgyvendinti savo plėtros tikslus, yra nuolat persekiojamas teisėsaugos institucijų ir dažnai net priverstas sudaryti abejotinos reputacijos sandorius su politikais, nesibodinčiais pasipelnyti iš neskaidraus verslo reguliavimo ir nuolat dėl to kylančių konfliktų. Kyla pagrįstas klausimas, ar dėl šių korupcinių sandorių kaltas tik amoralus, bet savo išgyvenimo uždavinius sprendžiantis verslas, o ne verslo plėtrą, kapitalo kaupimo, jo koncentravimo, konkurencijos instinktus nepagrįstai suvaržiusi politinė šalies valdžia, dažnai pati siekianti neteisėtai pasipelnyti iš neprotingų, bet masinio rinkėjo skonį tenkinančių suvaržymų.

Prekyba ir gamyba negali klestėti šalyse, kuriose verslo teisinis reguliavimas nuolat kinta, žmonės negali jaustis saugūs naudodami ir kurdami savo privačią nuosavybę.

Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrinėtojas Adamas Smithas, savo pagrindiniame veikale „Tautų turtas ir jo prigimtis“ (sutrumpintai „Wealth of the Nations“, 1776 m.) analizuodamas įvairias pasaulio valstybes ir bandydamas atskleisti, kodėl vienos yra turtingos ir lydimos sėkmės, o kitos – visada skurdžios ir nelaimingos, padarė ir šiandieninei Lietuvos valstybei svarbią išvadą: „Prekyba ir gamyba negali klestėti šalyse, kuriose verslo teisinis reguliavimas nuolat kinta, žmonės negali jaustis saugūs naudodami ir kurdami savo privačią nuosavybę, kur verslo sutartis neturi įstatymo galios ir kur piliečiai neturi tinkamo ir pagrįsto pasitikėjimo valstybės vykdomu teisingumu.“

Kapitalizmo ir laisvosios rinkos teorijų pradininkas akivaizdžiai parodė skirtumus tarp skurdžių ir turtingų tautų, bet neatrodo, kad mes Lietuvoje suprantame jo įžvalgas ir sugebame jomis pasinaudoti praėjus daugiau nei dviem šimtams metų.

Pastarųjų metų įvykiai, susiję su stambių verslo bendrovių savininkų, vadovų, aukšto rango verslo vadybininkų, turėjusių neprie­kaištingą reputaciją ir tarnavusių Lietuvos visuomenei kaip jos lyderiai, areštais, skambiomis, lydimomis automatininkų, teisėsaugos institucijų operacijomis, kuriose aktyviai dalyvauti pakviečiami ir žiniasklaidos atstovai, užduoda daug klausimų, į kuriuos dažniausiai neišgirstame jokių atsakymų. Visi šie įvykiai nepasibaigia tik skambių įtarimų pareiškimais. Toks agresyvus, daug klausimų užduodantis teisėsaugos institucijų veikimas sukelia įvairių minčių ir jausmų skirtingiems visuomenės sluoksniams.

Piliečiai, dėl savo asmeninio likimo ar pažiūrų priskiriantys save prie kairiųjų, tokias teisėsaugos organų operacijas sutinka su džiaugsmu ir pasitenkinimu, nes taip neva patvirtinamas jų įsitikinimas, kad dėl visų jų nelaimių ir nepriteklių kaltas grobuoniškas verslas ir jo savininkai, o teisėsauga pagaliau imasi tinkamų priemonių sukčiams verslininkams tramdyti, užkerta kelią jų daromiems nusikaltimams, valstybės ir piliečių apvaginėjimui.

Aktyviai veikianti, pigaus populiarumo besivaikanti žiniasklaida, pamiršusi Kons­ti­tucijoje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą, verslą „palaidoja“ dar gerokai iki teismo proceso pabaigos.

Liberalesnės visuomenės dalies atstovai, kurie supranta ir vertina verslo reikšmę tiek savo, tiek visos valstybės ekonominiam ir socialiniam pajėgumui, turėtų jaustis tokiais teisėsaugos veiksmais perspėta, kad jiems suklydus ar ne­pasisekus valstybės struktūros su pasimėgavimu su jais susidoros, pasitelkusios visas savo ar­se­nale esančias teisėtas priemones – turto areštus, begalinius patikrinimus, daug metų vykstančius ikiteisminius tyrimus, jų verslo ir asmeninių duo­menų perdavimą bulvarinėms, dažnai jokio su­pratimo apie gaunamą informaciją ir jos tikslus neturinčioms žiniasklaidos priemonėms. Aktyviai veikianti, pigaus populiarumo besivaikanti žiniasklaida, pamiršusi Kons­ti­tucijoje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą, verslą „palaidoja“ dar gerokai iki teismo proceso pabaigos.

Patys verslininkai, susidūrę su brutalumu valstybės teisėsaugos struktūrų, dažnai savo operacijoms pasitelkiančių ir automatininkų būrius, yra suglumę ir nuščiuvę, nors tiek politikų, tiek visuomenės veikėjų ir nuomonės reiškimo lyderių viešai deklaruojama,  kad verslas turi būti visais įmanomais būdais skatinamas, nes nuo jo būklės ir galimybių priklauso ir šalies ekonominė, ir socialinė gerovė.

Kita vertus, populiariojoje (dažnai veikiančioje bulvarinės žiniasklaidos principais, bet save rimtai vertinančioje) žiniasklaidoje pasipila piktdžiugiški pranešimai ir publikacijos apie klestinčią korupciją ir verslo amoralumą.

Nacionalinė pažangos programa pamiršta

Kyla pagrįstų abejonių, ar 2012 m. Seime patvirtinta 2014–2020 m. nacionalinės pažangos programa (toliau – Programa), parengta siekiant įgyvendinti Valstybės pažangos strategiją „Lietuva 2030“ ir sukurti pažangią, modernią ir stiprią valstybę, pasižyminčią sumanios visuomenės, sumanios ekonomikos ir sumanaus valdymo derme, apskritai turi ką nors bendro su šalyje vykstančiais procesais ir tapo šalies politikų ir valdininkų darbotvarkės dalimi.

Mastrichto universiteto atlikto tyrimo duomenimis, Lietuva pagal kūrybiškumo klimatą ES užima 25 vietą, Lietuvai taip pat būdingas žemas inovacijų lygis.

Programoje skelbiama, kad Lietuvos gyventojų kūrybingumo ir inovatyvumo potencialas vis dar naudojamas per mažai. Mastrichto universiteto atlikto tyrimo duomenimis, Lietuva pagal kūrybiškumo klimatą ES užima 25 vietą, Lietuvai taip pat būdingas žemas inovacijų lygis. Pavyzdžiui, pagal globalų inovacijų indeksą Lietuva užima 40 vietą pasaulyje, didelė jaunimo dalis nelinkusi imtis lyderystės steigiant verslą. 2011 m. rugsėjo 2–17 d. bendrovės RAIT atlikta 15–74 metų nuolatinių Lietuvos gyventojų apklausa parodė, kad 37 proc. jų rinktųsi samdomą darbą valstybiniame sektoriuje, o 23 proc., galėdami laisvai pasirinkti, norėtų įkurti savo verslą arba imtis individualios veiklos, todėl siekiama skatinti kūrybiškumą, dalyvavimą kultūrinėje veikloje ir stiprinti vaikų ir jaunimo lyderystę bei verslumą.

Teoriškai lyg viską suvokiame. Programoje aiškiai įvardijama, kad ilgalaikis, tvarus ir darbo vietas kuriantis šalies ekonominis augimas ir aukštas šalies verslo konkurencingumas įmanomas tik išmokus prisitaikyti prie pasaulinių ekonominių bei finansinių procesų ir juos numatyti, naudojant visuomenės kūrybinį ir verslumo potencialą, sukūrus tvarią ir efektyvią ekonominę infrastruktūrą, skatinant privataus sektoriaus dalyvavimą kuriant infrastruktūrą, naikinant biurokratinius apribojimus, šalinant ydingas plėtrą ribojančias nuostatas, sudarant sąlygas kuriamiems naujiems ir plėtojamiems verslams naudotis reikiamais finansiniais bei kitais ištekliais.

Ekonominis augimas nebus tvarus, o verslo konkurencingumas – aukštas, jeigu nebus užtikrinama tolygi visų šalies vietovių ir regionų ekonominė plėtra ir naudojami jų ekonominiai pajėgumai. Todėl esminės ilgalaikio, tvaraus ir darbo vietas kuriančio ekonominio augimo ir aukšto šalies verslo konkurencingumo prielaidos ir valstybės investicijų kryptys yra verslumą skatinančios ir verslo plėtrai palankios sąlygos.

Ribojantis, perteklinis, neracionalus ar sudėtingas reguliavimas sudaro nepalankias sąlygas kurti ir plėtoti verslą, sukuria ad­mi­nistracinę naštą ir didina prisitaikymo prie ap­lin­kos pokyčių išlaidas.

Ekonominis šalies augimas ir aukštas verslo įmonių konkurencingumas nebus įmanomi be verslui palankios reguliacinės, mokesčių ir konkurencijos aplinkos. Ribojantis, perteklinis, neracionalus ar sudėtingas reguliavimas sudaro nepalankias sąlygas kurti ir plėtoti verslą, sukuria ad­mi­nistracinę naštą ir didina prisitaikymo prie ap­lin­kos pokyčių išlaidas. Atvirai konkurencijai pa­lan­kus verslo reglamentavimas didintų verslo kon­kurencingumą ne tik šalies viduje, bet ir išorė­je. Užtikrinus augimui palankią reguliacinę ir mo­kesčių aplinką būtų sudarytos palankesnės są­ži­ningos konkurencijos ir kainų vartotojams ma­žė­jimo energetikos ir kituose sektoriuose są­ly­gos.

Programoje konstatuojama, kad Lietuvos visuomenei būdinga kūrybiškumo ir verslumo įgūdžių stoka, rizikos ir atsakomybės baimė. Naujo verslo pradžios ir esamo plėtros sąlygos šalyje taip pat gana ribotos. Dėl to steigiama palyginti mažai įmonių, į kurias pritraukiama nedaug privačių ir tiesioginių užsienio investicijų (TUI). Siekiant ekonominio augimo, būtina formuoti palankią viešąją nuomonę apie verslą ir verslumą, vykdyti verslą skatinančias iniciatyvas, teikti pagalbą verslo pradžiai ir didinti verslo pa­slaugų bei finansinių išteklių prieinamumą pra­dedantiesiems verslą. Taip pat būtinos valstybės investicijos plėtojant privačioms ir tiesioginėms investicijoms reikalingą infrastruktūrą, vykdant investicijų pritraukimo iniciatyvas ir teikiant finansines paskatas investuotojų projektams.

Deklaruojamas ir realus valdymo modelis skiriasi

Programoje įtvirtintas bendrasis tikslas – siekti visuomenės poreikius atitinkančių ir į šalies pažangą orientuotų viešojo valdymo rezultatų. Efektyvus viešasis valdymas yra svarbus šalies pažangą lemiantis veiksnys. Į šalies pažangą orientuotas viešasis valdymas turi būti vystomas atsižvelgiant į visuomenės poreikius, esamą šalies viešojo valdymo situaciją ir sistemingai įgyvendinant viešojo sektoriaus inovacijas. Įgyvendinami viešojo valdymo pokyčiai turi padėti užtikrinti šalies konkurencingumą ir didinti visuomenės pasitikėjimą viešojo valdymo institucijomis. Esminės viešojo valdymo tobulinimo sritys, į kurias turi būti sutelktos valstybės pastangos, susijusios su pozityvios viešosios erdvės formavimu.

Entuziastingai pradėję kovą su verslu teisėsaugos institucijų pareigūnai pajuto gavę carte blanche susidorojimui su oligarchais ir kitomis menkesnėmis verslo organizacijomis.

Kodėl taip nutiko, jog verslas nejaučia, kad Programoje deklaruoti tikslai ir būdai jai įgyvendinti randa savo vietą politikų bei valdininkų veiksmuose ar bent jau jų sąmonėje? Ar Prezidentės Dalios Grybauskaitės metiniuose pranešimuose teisėsaugos organams nusiųstas neatsargus pranešimas, kad daugelio blogybių šalyje priežastis yra verslas ir verslininkų oligarchinės struktūros, nesuklaidino teisėsaugos pareigūnų? Matyt, entuziastingai pradėję kovą su verslu teisėsaugos institucijų pareigūnai pajuto gavę carte blanche susidorojimui su oligarchais ir kitomis menkesnėmis verslo organizacijomis, verslininkais, kurie bus įtarti nesąžiningu, per daug aktyviu noru gauti ES lėšas ar bandys kištis į šalyje vykstančius politinius procesus, siekdami paveikti politikus, ar kitaip stengsis realizuoti savo įtaką užsitikrindami palankias verslo sąlygas, kurias jiems privalo užtikrinti, bet neužtikrina valstybė.

VRM turi planą, kiek ir kokios žalos turi būti atlyginta valstybei

Šalies Vidaus reikalų ministerijos (VRM) metinės ataskaitos atskleidžia, kad šios ministerijos kontroliuojamos teisėsaugos institucijos, tarp jų ir Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba (FNTT), yra susidariusios nusikaltimų valstybės finansų sistemai pradėtų ikiteisminių tyrimų, jų tyrimo, laikino nuosavybės teisių apribojimo planus. Taip FNTT kelia sau tikslus imtis maksimalių priemonių padarytos žalos atlyginimo ir civiliniam ieškiniui ar galimam turto konfiskavimui užtikrinti. Bet šios VRM struktūros pamiršta savo veikloje atskleisti, kiek jų pradėtų ikiteisminių tyrimų subliūško ikiteisminio tyrimo stadijoje ar teismuose padarė žalos asmenims ir verslo bendrovėms (o kaip neigiama pasekmė – verslo gyvybingumui, jo vystymui ir valstybės biudžetui), kurios buvo nepagrįstai apkaltintos, bet joms pritaikytos veiklos suvaržymo, turto arešto priemonės, o praėjus keleriems metams teismuose išteisintos.

VRM ataskaitose nerasite duomenų apie tai, kiek nuostolių verslas ir valstybė patyrė dėl FNTT pradėtų, bet dar ikiteisminio tyrimo stadijoje ar teismuose subliūškusių tyrimų.

VRM metinėse atskaitose pateikti duomenys liudija, kad ištiriama tik daugiau nei pusė visų pradėtų ikiteisminių tyrimų (duomenys iš VRM 2014 m. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos ataskaitos). Šiose VRM ataskaitose nerasite duomenų apie tai, kiek nuostolių verslas ir valstybė patyrė dėl FNTT pradėtų, bet dar ikiteisminio tyrimo stadijoje ar teismuose subliūškusių tyrimų. Kiek padaryta žalos verslui, o kartu ir šalies ekonomikai dėl neatliktų investicijų, sustojusių verslo projektų.

Kaip visiškai verslui nepriimtina aplinkybė turėtų būti vertinama ir tai, kad VRM planuose (toks planas atitinka ir Generalinės prokuratūros planus) yra įtvirtina vidutinė ikiteisminio tyrimo trukmė – 460 dienų, o FNTT tokius tyrimus vidutiniškai atlieka per 485 dienas.

Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) 2015 m. veiklos ataskaitoje pripažįstama, kad baigtų ir teismui perduotų ikiteisminių tyrimų daugiau nutraukiama, nei juose pasiekiama teigiamų rezultatų. Daugiau nei pusė pradėtų ikiteisminių tyrimų trunka ilgiau nei 9 mėnesius. Beveik pusė asmenų, kurių bylos atiduodamos teismui, yra išteisinami.

Šalies teisėsaugos vadovams, teismams nedaro įspūdžio ir tai, kad Strasbūro žmogaus teisių teismas savo jurisprudencijoje yra paraginęs Europos Tarybos valstybių narių teismus atsižvelgti į tai, jog nacionalinėms valstybėms ribojant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos I protokolo 1 straipsnyje saugomą teisę į nuosavybę, turi būti vertinama tai, kad verslo bendrovių komercinė sėkmė, jų gyvybingumas yra ne tik verslo bendrovių akcininkų, jų darbuotojų nauda, bet ir visos visuomenės ekonominės gerovės tikslas (daugiau informacijos apie verslo reikšmingumą valstybių gerovei bylose „Latridis vs Graikija“, 1999 m., „Steel ir Moris vs Didžioji Britanija“, 2005 m.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nenori matyti valstybės padarytos žalos verslui

Kaip labai pavojingas reiškinys turėtų būti vertinamas ir tas faktas, kad Lietuvos Aukš­čiau­siasis Teismas (LAT) savo jurisprudencijoje bendrovių bankrotus vis dažniau pripažįsta tyčiniais, pats imdamas spręsti, ar vienas arba kitas verslo sprendimas buvo naudingas, ar žalingas bendrovei ne tik teisiniu, bet ir ekonominiu, vadybiniu požiūriu, taip teismui žengiant į sritį, kuri Kons­ti­tucijos jam nėra priskirta.

Teismas, teisėjai neturi jokios ekonominės veiklos patirties ir todėl neturėtų vertinti įmonių vadovų sprendimų tikslingumo ekonominiais, vadybiniais aspektais. Tokias išvadas teismai turėtų daryti ne patys, o patikėti jas ekspertams, pačioms verslą vienijančioms organizacijoms. Dėl tokios formuojamos teismų praktikos tyčinio (civilinėje teisėje) ar nusikalstamo (baudžiamojoje teisėje) bankroto bylose yra paneigiamas pats verslo bendrovės įkūrimo tikslas ir jos gyvybingumo principas – atsakomybė ir kaltė už įmonės žlugimą perkeliama nuo įmonės jos vadovams, savininkams ar įkūrėjams.

Esant tokiam teisniam reguliavimui kalbos apie verslo ir verslininkystės skatinimą yra tik tušti lozungai.

Formuojant tokią teismų praktiką nereikia tikėtis, kad Lietuvoje bus steigiama daugiau verslo bendrovių ir piliečiai ryšis rizikuoti ne tik savo investuotu kapitalu, bet ir asmenine reputacija, šeimos gerove, nes verslo nesėkmės rizika mažoje Lietuvos rinkoje yra labai didelė, o atsakomybė pagal teismų suformuotą praktiką – kriminalizuota. Esant tokiam teisniam reguliavimui kalbos apie verslo ir verslininkystės skatinimą yra tik tušti lozungai. Piliečių savisaugos instinktas pataria elgtis visai kitaip – savo energiją, lavinimąsi kreipti saugios valstybės tarnybos, viešojo sektoriaus sričių, o ne asmeninio verslo kūrimo link.

LAT, turėdamas pareigą formuoti vienodą teismų praktiką dėl valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veiksmų baudžiamojo proceso metu, suteikia tik labai retas ir ribotas galimybes verslo bendrovėms, savininkams apginti savo teises ir prisiteisti iš valstybės patirtą žalą.

Valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso srityje, įtvirtinta civilinio kodekso 6.272 straipsnio 1 dalyje. Tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė turi kilti nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Bet kaip tokia valstybės pareiga atsiranda, išaiškina LAT: civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų – neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto bei priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos ryšio (LAT civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 6 d. nutartis). Todėl valstybei pareiga atlyginti verslui padarytą žalą atsiranda tik tokiu atveju, jei pareigūnai veikė neteisėtai (arba neteisėtai neveikė). Tokiais atvejais, jei pareigūnai veikė teisėtai, bet nesugebėjo įvertinti pradėtų tyrimų perspektyvos subliūkšti, valstybei jokia atsakomybė nekyla.

Tokia LAT jurisprudencija kertasi su šalies Konstitucijoje, Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje įtvirtinu visiško žalos atlyginimo principu. Nors LAT pabrėžia, kad teismas, sprendžiantis dėl valstybės civilinės atsakomybės, gali prieiti prie priešingos išvados dėl tam tikrų procesinių veiksmų teisėtumo, negu padarytoji baudžiamajame procese, bet ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų neteisėtais veiksmais, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga, teismo gali būti pripažinti ir tokie veiksmai, kuriais, nors jie ir atitiko atitinkamas baudžiamojo proceso teisės normas, pažeistos pareigūnų bendrosios rūpestingumo ir atidumo pareigos (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, BPK 2 straipsnis).

Net jei praėjus keleriems metams po kaltinimų verslui, vadovams, savininkams pareiškimo jie yra visiškai išteisinami, tai nereiškia, kad valstybė turi atlyginti verslo patirtus nuostolius, jam padarytą žalą.

Tačiau ne bet koks baudžiamosios ar baudžiamojo proceso teisės pažeidimas pripažįstamas neteisėtu veiksmu, dėl kurio galėtų atsirasti valstybės civilinė atsakomybė. Šiuo požiūriu siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminės ir lemiamos reikšmės ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese.

Taip atverdamas neribotas galimybes teisėsaugos organams persekioti verslininkus, LAT įtvirtina, kad teisėsaugos institucijų neteisėti veiksmai, su kuriais įstatyme siejama valstybės prievolė atlyginti žalą (neteisėtas nuteisimas, neteisėtas suėmimas, neteisėtas sulaikymas, neteisėtas procesinės prievartos priemonių pritaikymas, neteisėtas administracinis areštas), yra procesiniai teisiniai veiksmai, tiesiogiai reglamentuojami baudžiamojo proceso ir administracinės teisės normų.

Lietuvos Aukščiausias Teismas savo praktikoje laikosi principinių nuostatų, kad net ir visiškai išteisinančio nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti. Taigi, pagal LAT suformuotą teismų praktiką, net jei praėjus keleriems metams po kaltinimų verslui, vadovams, savininkams pareiškimo jie yra visiškai išteisinami, tai nereiškia, kad valstybė turi atlyginti verslo patirtus nuostolius, jam padarytą žalą.

Ar supranta, kokia pavojinga pozicija yra įtvirtinta bendrųjų teismų jurisprudencijoje prisiteisiant atlyginti žalą verslui, šalies verslo organizacijos?

Kyla pagrįsta abejonė, ar tokia LAT pozicija atitinka mūsų Konstituciją, kurioje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo, visiško padarytos žalos atlyginimo principas. Ar sutinka verslo bendruomenė su tokia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota pozicija dėl valstybės atsakomybės apribojimų atlyginti žalą visiškai subliūškus ikiteisminiams tyrimams ar teismo procesams prieš verslą? Ar supranta, kokia pavojinga pozicija yra įtvirtinta bendrųjų teismų jurisprudencijoje prisiteisiant atlyginti žalą verslui, šalies verslo organizacijos?

Akivaizdu, kad tokia teismų praktika stumia verslą į nepavydėtiną poziciją. Pernelyg entuziastingi ir menką nuovoką apie verslą, jo valdymą, patiriamas rizikas, konkurenciją turintys pareigūnai ir teisėjai gali sužlugdyti ir žlugdo verslus be jokios asmeninės ir valstybės atsakomybės. Ar pagrįsta tai, kad tokiu atveju verslas, o ne valstybė turi prisiimti visas patirtas žalas ir nuostolius? Jei valstybė nustato tokį  verslo teisinį reguliavimą, kuris leidžia ikiteisminio tyrimo institucijoms nevertinant savo veiksmų rizikos ir galinčios kilti žalos verslui imtis veiksmų vardan bendrojo visai visuomenei gėrio – teisingumo įgyvendinimo, tai teismui priėmus išteisinamąjį nuosprendį ir taip pripažinus, kad nėra pagrindo taikyti baudžiamąją atsakomybę, visa visuomenė, t.y. valstybė, turėtų prisiimti pareigą atlyginti verslui, jo vadovams ir savininkams padarytą žalą.

Tokia LAT pozicija kelia rimtų abejonių dėl tokios Civilinio kodekso 6.272 straipsnio inter­pretacijos. Ar ji tikrai atitinka įstatymo leidėjo tikrąją valią? Ar ji atitinka Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas, saugančias privačią nuosavybę, nes tokia LAT jurisprudencija įtvirtina kaip teisėtus ir tokius atvejus, kai prieš verslo bendroves pradedami ikiteisminiai tyrimai, pritaikomos įvairios sankcijos, o nutraukus ikiteisminį tyrimą ar teismui išteisinus, jau de facto žlugus verslui ar jam patyrus didelių nuostolių, juos de jure turi prisiimti pas verslas. Esant tokiai padėčiai žala verslui turėtų būti atlyginta bet kuriuo atveju, antraip tai bus ne teisingumas, o tiesiog susidorojimo su verslu įteisinimas.

Viena verslo žlugdymo istorija: „BOD Group“ atvejis

Vidmantas Janulevičius: „Vieną dieną gauni aukš­čiausių valstybės vadovų vertingus ir skambius apdovanojimus, paskatinimus sparčiai plėto­ti aukštųjų technologijų verslus, o kitą – pro­kuro­rai, pasinaudodami žiniasklaidos priemo­nėmis, tave paskelbia sukčiumi ir pradeda daug me­tų trunkančius ir niekaip nesibaigiančius ty­rimus.“

Kokių pražūtingų verslui pasekmių gali su­kelti nepagrįstai, rizikingai pradedami, nutraukiami ir vėl atnaujinami ikiteisminiai tyrimai, puikiai iliustruoja „BOD Group“ įmonių grupės, jų vadovų ir savininkų ikiteisminis persekiojimas. „BOD Group“ yra didžiausia pramoniniu būdu įrašytų CD, DVD, „Blu-ray Disc“ kompaktinių plokštelių gamintoja Baltijos šalyse ir viena moderniausių įmonių grupių Centrinėje ir Rytų Europoje. Prieš kelerius metus „BOD Group“ įmonės pradėjo dirbti atsinaujinančios energetikos sektoriuje, o praėjusiais metais optinių lęšių gamybos srityje – bendradarbiauti su garsiomis Vakarų įmonėmis.

Tai lietuviško kapitalo, ypač aukštų technologijų eksporto bendrovė, kurios veikla plėtojama ne vienoje pasaulio valstybėje. Tokios įmonių grupės veikla laikoma prioritetine pagal keletą tiek Lietuvos, tiek ES teisės aktų bei strateginių planų. Šiai sričiai skiriamos ypač didelės ES paramos lėšos, kurias Lietuvai sunkiai sekasi panaudoti, nes šalyje yra mažai verslo, turinčio gebėjimų ir patirties veikti bei konkuruoti aukštųjų technologijų rinkose. „BOD Group“ ES paramos lėšas aukštųjų technologijų projektams naudoja išimtinai tose srityse, kuriose Lietuvos pramonė niekada nekūrė ir negamino produkcijos, o produktai buvo importuojami iš Azijos šalių.

Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai, dar 2012 m. įtarę, kad BOD įmonių grupės vadovai, savininkai gali būti neteisėtai panaudoję ES lėšas 2009 m. šios įmonių grupės veiklai, jos technologinei plėtrai, jau treti metai persekioja visas šios grupės įmones, vadovus ir savininką. Prokurorai daro savarankiškas, tik jiems vieniems suprantamas išvadas apie bendrovės lėšų priskyrimą prie apyvartinių ir neapyvartinių lėšų, vertina atliktus rinkos tyrimus kaip netinkamus, nors Lietuvos verslo paramos agentūra tokius tyrimus pripažįsta tinkamais ir aiškiai išsako savo poziciją dėl „BOD Group“ įmonių veiklos skaidrumo.

Prokurorai „BOD Group“ įmonių metinių finansinių ataskaitų korekcijas, kurios yra įprasta bendrovių buhalterinės apskaitos tvarkymo praktika, siekia įvardyti kaip sukčiavimą, tarp įmonių sudaromas sutartis ir teikiamas paskolas vertina kaip nesąžiningas, apgaulingas, vertina sudarytų nuomos sutarčių tikslingumą, kišdamiesi į verslo vykdymo savo nuožiūra laisvės principą. Taip BOD įmonių grupė, kuri siekia didinti savo konkurencingumą pasaulio aukštųjų technologijų rinkose, yra nepagrįstai kriminalizuojama. Dėl tokių prokuratūros veiksmų, pasunkėjus įmonių galimybėms skolintis apyvartinių lėšų, vykdyti naujus projektus, buvo iš dalies sustabdyti gamybos procesai arba smarkiai sumažintos gamybos apimtys.

Pradėjus ikiteisminį tyrimą „BOG Group“ bendrovių įkūrėjo ir vadovo V.Janulevičiaus ėmė šalintis draugai, verslininkai, nes suprato, kad jo telefoninių pokalbių yra klausomasi.

Tokie trukdymai sukėlė rimtų pasekmių ir valstybės interesams, nes „BOD Group“ įmonės dėl patirtų nuostolių ir sumažėjusios apyvartos į valstybės biudžetą sumoka mažiau mokesčių, pavyzdžiui, pridėtinės vertės mokesčio nuo neįvykdyto pardavimo bei pelno mokesčio nuo negautų pajamų. Be to, nepagrįstai daroma žala valstybės įvaizdžiui ES institucijose. Tą patvirtina ir aplinkybė, kad pradėjus ikiteisminį tyrimą ES Audito Rūmai atliko ES suteiktos paramos panaudojimo patikrinimą, kurio metu buvo aiškiai konstatuota, kad jokių pažeidimų nenustatyta. Bet šalies teisėsaugos institucijos neturi įstatymais įtvirtintos pareigos apskaičiuoti ir įvertinti, kokia žala padaryta tokiais ikiteisminiais veiksmais įmonių grupei.

Prieš dvejus metus pradėjus ikiteisminį tyrimą „BOG Group“ bendrovių įkūrėjo ir vadovo V.Janulevičiaus ėmė šalintis draugai, verslininkai, nes suprato, kad jo telefoninių pokalbių yra klausomasi. Bankai atsisakė išduoti naujas paskolas apyvartinėms lėšoms, būtinoms bendrovių veiklai vykdyti, nepaisant to, kad anksčiau išduotos paskolos buvo grąžintos.

Tokiu atveju siekiant, kad veikla nesustotų ir negrėstų įmonės bankrotas, verslui  tenka skolintis iš privačių skolintojų ir mokėti mažiausiai dvigubai didesnes palūkanas. Kadangi pritaikyti apribojimai disponuoti turtu, o turtas nusidėvi ir jo negali parduoti kaip nereikalingo, nors jis dar turi savo vertę rinkoje, tenka patirti didelę žalą, kuri vargu ar kada nors bus atlyginta.

Didelės ekonominės žalos pasekmių atsiranda visoms grupės įmonėms. Bendras „BOD Group“ įmonių paskolų portfelis sudaro apie 17 mln. eurų, kas yra visiškai normalu įmonių grupei, kurios apyvarta siekia dešimtis milijonų eurų, grupė sparčiai plėtojasi užsienio rinkose, o eksportas sudaro apie 90 proc. visos pagaminamos produkcijos. Dėl didesnės paskolų iš privačių asmenų kainos įmonių grupės metinės išlaidos palūkanų padidėjimui kasmet sudaro mažiausiai 250 tūkst. eurų. Kadangi ikiteisminis tyrimas vyksta nuo 2014 m., ši suma jau artėja prie milijono eurų.

Dėl atliekamų tyrimų ir spaudoje nuolat pasirodančių pranešimų užsienio partneriai atsisako bendrų projektų. Užsienio ambasados Lietuvoje renka tokią informaciją ir perduoda savo verslo struktūroms kitose šalyse. BOD atveju pradėjo strigti derybos, kurios vyko su didele Turkijos įmone dėl gamyklos šioje šalyje statybos.

Pareigūnams ir teisėjams visiškai nesvarbi ir ta aplinkybė, kad ES lėšos, dėl kurių panaudojimo teisėtumo vyksta tyrimas, panaudotos 2009 m. ir dėl pareigūnų bei ikiteisminio tyrimo teisėjo veiksmų „BOD Group“ įmonių grupės veikla yra smarkai apsunkinta, įmonės patiria didelę žalą, nes veiklai vykdyti ir plėtoti tenka skolintis brangiau.

Bankai, pagal jiems nustatytą reguliavimą, apskritai nebegali skolinti įmonių grupei, prieš kurią yra pradėtas ir trečius metus be jokių rezultatų tęsiamas ikiteisminis tyrimas. Pareigūnai neįvertina, kad atliekant ikiteisminį tyrimą dėl lėšų panaudojimo teisėtumo, kyla pagrįsta rizika prarasti šias lėšas ne dėl jų galimo neteisėto panaudojimo, o dėl pačių pareigūnų veiksmų, kurie paralyžiuoja kasdienę bendrovės veiklą ir apsunkina jos plėtrą.

Kadangi daugelyje aukštųjų technologijų sričių Lietuva yra visiška naujokė, o „BOD Group“ aktyviai žengia ir į tokias labai pelningas sritis, kaip optinių lęšių gamyba, kurią pradėjo pasirašiusi bendradarbiavimo sutartį su Vokietijos aukštųjų technologijų bendrove „Schneider“ ir pastačiusi naują gamyklą, kurios produkcija iš esmės keičia optinių lęšių rinkos persiskirstymą, savaime suprantama, kad konkurentai į tokią BOD plėtrą reaguoja labai priešiškai, todėl ieško visokių būdų, taip pat ir neteisėtų, „BOD Group“ įmonių veiklai stabdyti.

„BOD Group“ atvejis yra tik vienas pavyzdys, kaip ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai, neturėdami pareigos prieš pradedant ikiteisminius tyrimus atskirti kriminalinio mąstymo verslininkus nuo sparčiai besivystančių aukštųjų technologijų verslų atstovų, lengvabūdiškai kelerius metus vykdydami, nutraukdami ir vėl atnaujindami neperspektyvius ikiteisminius tyrimus dėl prieš beveik dešimtmetį vykusio ES lėšų panaudojimo, gali užkirsti kelią aukštųjų technologijų bendrovių plėtrai, o kartu ir Lietuvos valstybės konkurencingumui.

Pareiga atskirti kriminalinį mąstymą

Jei prieš pradedant ikiteisminius tyrimus prieš verslo bendroves, jų vadovus, įkūrėjus ar savininkus prokurorai, FNTT, STT pareigūnai neturės įstatymais įtvirtintos pareigos įvertinti, kokia jų veiksmais bus padaryta žala verslui, o kartu ir valstybės ekonominei sistemai, jei toks tyrimas bus pradėtas nepagrįstai ir bus nutrauktas ar baigsis išteisinamuoju nuosprendžiu teisme, verslui ir valstybei teks ir toliau patirti šimtamilijoninius nuostolius dėl tokių pareigūnų veiksmų.

Tais atvejais, kai pareigūnų veiksmai sukelia ypač didelę žalą, sprendimus dėl ikiteisminio tyrimo privalėtų priimti tik patyrę ir atsakingi aukščiausio lygio prokuratūros ir kitų institucijų vadovai.

Siekiant sumažinti verslui daromą žalą, iš pra­džių, matyt, pakaktų, kad prokuratūros, FNTT, STT pareigūnai turėtų pareigą savo metinėse ataskaitose apskaičiuoti ir pateikti, kokią žalą verslui, kartu ir valstybei, padarė tie ikiteisminiai tyrimai ir kiti pareigūnų veiksmai tais atvejais, kai ikiteisminiai tyrimai buvo nutraukti ar teismo sprendimu buvo pripažinta, kad bendrovės ir asmenys yra išteisinami. Tokie skaičiavimai patiems pareigūnams padėtų tiksliau įvertinti savo veiksmų riziką ir jų padarinius. Tais atvejais, kai pareigūnų veiksmai sukelia ypač didelę žalą, sprendimus dėl ikiteisminio tyrimo privalėtų priimti tik patyrę ir atsakingi aukščiausio lygio prokuratūros ir kitų institucijų vadovai. Pareigūnai privalo būti mokomi ankstyvose ikiteisminių tyrimų stadijose skirti kriminalinį mąstymą nuo įprastos verslo rizikos.

Akivaizdu, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai turėtų visais atvejais įvertinti galimos žalos padarymo verslui mastą. Atsižvelgiant į galimos žalos verslui padarymo mastą, tik generalinio prokuroro ar teismo sprendimu galėtų būti pradėti tokie rizikingi ir didelę ekonominę žalą verslui bei visai valstybei galintys sukelti ikiteisminiai tyrimai.

Naująjį savaitraščio “Veidas” numerį galite įsigyti ČIA

Pastaruoju laikotarpiu padidėjęs teisėsaugos organų agresyvumas verslo atžvilgiu pradeda kelti rimtų abejonių, ar Lietuvoje kurti ir plėtoti verslą yra saugu ir patikima. Teisėsaugos institucijų skambiai pradėtų, bet subliūškusių ikiteisminių tyrimų ar teismo procesų skaičius – grėsmingai didelis, kasmet padarantis šalies verslui ir visai ekonomikai šimtamilijoninių nuostolių, kurių valstybės institucijos nejaučia pareigos net suskaičiuoti ir įvardyti.

Advokatas dr. Algimantas ŠINDEIKIS

Nors atkūrus mūsų valstybės nepriklausomybę Konstitucijoje buvo įtvirtinta nuostata, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva (Konstitucijos 46 str.), pastarųjų metų ir dienų įvykiai atskleidžia, kad verslas, siekdamas įgyvendinti savo plėtros tikslus, yra nuolat persekiojamas teisėsaugos institucijų ir dažnai net priverstas sudaryti abejotinos reputacijos sandorius su politikais, nesibodinčiais pasipelnyti iš neskaidraus verslo reguliavimo ir nuolat dėl to kylančių konfliktų. Kyla pagrįstas klausimas, ar dėl šių korupcinių sandorių kaltas tik amoralus, bet savo išgyvenimo uždavinius sprendžiantis verslas, o ne verslo plėtrą, kapitalo kaupimo, jo koncentravimo, konkurencijos instinktus nepagrįstai suvaržiusi politinė šalies valdžia, dažnai pati siekianti neteisėtai pasipelnyti iš neprotingų, bet masinio rinkėjo skonį tenkinančių suvaržymų.

Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrinėtojas Adamas Smithas, savo pagrindiniame veikale „Tautų turtas ir jo prigimtis“ (sutrumpintai „Wealth of the Nations“, 1776 m.) analizuodamas įvairias pasaulio valstybes ir bandydamas atskleisti, kodėl vienos yra turtingos ir lydimos sėkmės, o kitos – visada skurdžios ir nelaimingos, padarė ir šiandieninei Lietuvos valstybei svarbią išvadą: „Prekyba ir gamyba negali klestėti šalyse, kuriose verslo teisinis reguliavimas nuolat kinta, žmonės negali jaustis saugūs naudodami ir kurdami savo privačią nuosavybę, kur verslo sutartis neturi įstatymo galios ir kur piliečiai neturi tinkamo ir pagrįsto pasitikėjimo valstybės vykdomu teisingumu.“

Kapitalizmo ir laisvosios rinkos teorijų pradininkas akivaizdžiai parodė skirtumus tarp skurdžių ir turtingų tautų, bet neatrodo, kad mes Lietuvoje suprantame jo įžvalgas ir sugebame jomis pasinaudoti praėjus daugiau nei dviem šimtams metų.

Pastarųjų metų įvykiai, susiję su stambių verslo bendrovių savininkų, vadovų, aukšto rango verslo vadybininkų, turėjusių neprie­kaištingą reputaciją ir tarnavusių Lietuvos visuomenei kaip jos lyderiai, areštais, skambiomis, lydimomis automatininkų, teisėsaugos institucijų operacijomis, kuriose aktyviai dalyvauti pakviečiami ir žiniasklaidos atstovai, užduoda daug klausimų, į kuriuos dažniausiai neišgirstame jokių atsakymų. Visi šie įvykiai nepasibaigia tik skambių įtarimų pareiškimais. Toks agresyvus, daug klausimų užduodantis teisėsaugos institucijų veikimas sukelia įvairių minčių ir jausmų skirtingiems visuomenės sluoksniams.

Piliečiai, dėl savo asmeninio likimo ar pažiūrų priskiriantys save prie kairiųjų, tokias teisėsaugos organų operacijas sutinka su džiaugsmu ir pasitenkinimu, nes taip neva patvirtinamas jų įsitikinimas, kad dėl visų jų nelaimių ir nepriteklių kaltas grobuoniškas verslas ir jo savininkai, o teisėsauga pagaliau imasi tinkamų priemonių sukčiams verslininkams tramdyti, užkerta kelią jų daromiems nusikaltimams, valstybės ir piliečių apvaginėjimui.

Liberalesnės visuomenės dalies atstovai, kurie supranta ir vertina verslo reikšmę tiek savo, tiek visos valstybės ekonominiam ir socialiniam pajėgumui, turėtų jaustis tokiais teisėsaugos veiksmais perspėta, kad jiems suklydus ar ne­pasisekus valstybės struktūros su pasimėgavimu su jais susidoros, pasitelkusios visas savo ar­se­nale esančias teisėtas priemones – turto areštus, begalinius patikrinimus, daug metų vykstančius ikiteisminius tyrimus, jų verslo ir asmeninių duo­menų perdavimą bulvarinėms, dažnai jokio su­pratimo apie gaunamą informaciją ir jos tikslus neturinčioms žiniasklaidos priemonėms. Aktyviai veikianti, pigaus populiarumo besivaikanti žiniasklaida, pamiršusi Kons­ti­tucijoje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą, verslą „palaidoja“ dar gerokai iki teismo proceso pabaigos.

Patys verslininkai, susidūrę su brutalumu valstybės teisėsaugos struktūrų, dažnai savo operacijoms pasitelkiančių ir automatininkų būrius, yra suglumę ir nuščiuvę, nors tiek politikų, tiek visuomenės veikėjų ir nuomonės reiškimo lyderių viešai deklaruojama,  kad verslas turi būti visais įmanomais būdais skatinamas, nes nuo jo būklės ir galimybių priklauso ir šalies ekonominė, ir socialinė gerovė.

Kita vertus, populiariojoje (dažnai veikiančioje bulvarinės žiniasklaidos principais, bet save rimtai vertinančioje) žiniasklaidoje pasipila piktdžiugiški pranešimai ir publikacijos apie klestinčią korupciją ir verslo amoralumą.

Nacionalinė pažangos programa pamiršta

Kyla pagrįstų abejonių, ar 2012 m. Seime patvirtinta 2014–2020 m. nacionalinės pažangos programa (toliau – Programa), parengta siekiant įgyvendinti Valstybės pažangos strategiją „Lietuva 2030“ ir sukurti pažangią, modernią ir stiprią valstybę, pasižyminčią sumanios visuomenės, sumanios ekonomikos ir sumanaus valdymo derme, apskritai turi ką nors bendro su šalyje vykstančiais procesais ir tapo šalies politikų ir valdininkų darbotvarkės dalimi.

Programoje skelbiama, kad Lietuvos gyventojų kūrybingumo ir inovatyvumo potencialas vis dar naudojamas per mažai. Mastrichto universiteto atlikto tyrimo duomenimis, Lietuva pagal kūrybiškumo klimatą ES užima 25 vietą, Lietuvai taip pat būdingas žemas inovacijų lygis. Pavyzdžiui, pagal globalų inovacijų indeksą Lietuva užima 40 vietą pasaulyje, didelė jaunimo dalis nelinkusi imtis lyderystės steigiant verslą. 2011 m. rugsėjo 2–17 d. bendrovės RAIT atlikta 15–74 metų nuolatinių Lietuvos gyventojų apklausa parodė, kad 37 proc. jų rinktųsi samdomą darbą valstybiniame sektoriuje, o 23 proc., galėdami laisvai pasirinkti, norėtų įkurti savo verslą arba imtis individualios veiklos, todėl siekiama skatinti kūrybiškumą, dalyvavimą kultūrinėje veikloje ir stiprinti vaikų ir jaunimo lyderystę bei verslumą.

Teoriškai lyg viską suvokiame. Programoje aiškiai įvardijama, kad ilgalaikis, tvarus ir darbo vietas kuriantis šalies ekonominis augimas ir aukštas šalies verslo konkurencingumas įmanomas tik išmokus prisitaikyti prie pasaulinių ekonominių bei finansinių procesų ir juos numatyti, naudojant visuomenės kūrybinį ir verslumo potencialą, sukūrus tvarią ir efektyvią ekonominę infrastruktūrą, skatinant privataus sektoriaus dalyvavimą kuriant infrastruktūrą, naikinant biurokratinius apribojimus, šalinant ydingas plėtrą ribojančias nuostatas, sudarant sąlygas kuriamiems naujiems ir plėtojamiems verslams naudotis reikiamais finansiniais bei kitais ištekliais.

Ekonominis augimas nebus tvarus, o verslo konkurencingumas – aukštas, jeigu nebus užtikrinama tolygi visų šalies vietovių ir regionų ekonominė plėtra ir naudojami jų ekonominiai pajėgumai. Todėl esminės ilgalaikio, tvaraus ir darbo vietas kuriančio ekonominio augimo ir aukšto šalies verslo konkurencingumo prielaidos ir valstybės investicijų kryptys yra verslumą skatinančios ir verslo plėtrai palankios sąlygos.

Ekonominis šalies augimas ir aukštas verslo įmonių konkurencingumas nebus įmanomi be verslui palankios reguliacinės, mokesčių ir konkurencijos aplinkos. Ribojantis, perteklinis, neracionalus ar sudėtingas reguliavimas sudaro nepalankias sąlygas kurti ir plėtoti verslą, sukuria ad­mi­nistracinę naštą ir didina prisitaikymo prie ap­lin­kos pokyčių išlaidas. Atvirai konkurencijai pa­lan­kus verslo reglamentavimas didintų verslo kon­kurencingumą ne tik šalies viduje, bet ir išorė­je. Užtikrinus augimui palankią reguliacinę ir mo­kesčių aplinką būtų sudarytos palankesnės są­ži­ningos konkurencijos ir kainų vartotojams ma­žė­jimo energetikos ir kituose sektoriuose są­ly­gos.

Programoje konstatuojama, kad Lietuvos visuomenei būdinga kūrybiškumo ir verslumo įgūdžių stoka, rizikos ir atsakomybės baimė. Naujo verslo pradžios ir esamo plėtros sąlygos šalyje taip pat gana ribotos. Dėl to steigiama palyginti mažai įmonių, į kurias pritraukiama nedaug privačių ir tiesioginių užsienio investicijų (TUI). Siekiant ekonominio augimo, būtina formuoti palankią viešąją nuomonę apie verslą ir verslumą, vykdyti verslą skatinančias iniciatyvas, teikti pagalbą verslo pradžiai ir didinti verslo pa­slaugų bei finansinių išteklių prieinamumą pra­dedantiesiems verslą. Taip pat būtinos valstybės investicijos plėtojant privačioms ir tiesioginėms investicijoms reikalingą infrastruktūrą, vykdant investicijų pritraukimo iniciatyvas ir teikiant finansines paskatas investuotojų projektams.

Deklaruojamas ir realus valdymo modelis skiriasi

Programoje įtvirtintas bendrasis tikslas – siekti visuomenės poreikius atitinkančių ir į šalies pažangą orientuotų viešojo valdymo rezultatų. Efektyvus viešasis valdymas yra svarbus šalies pažangą lemiantis veiksnys. Į šalies pažangą orientuotas viešasis valdymas turi būti vystomas atsižvelgiant į visuomenės poreikius, esamą šalies viešojo valdymo situaciją ir sistemingai įgyvendinant viešojo sektoriaus inovacijas. Įgyvendinami viešojo valdymo pokyčiai turi padėti užtikrinti šalies konkurencingumą ir didinti visuomenės pasitikėjimą viešojo valdymo institucijomis. Esminės viešojo valdymo tobulinimo sritys, į kurias turi būti sutelktos valstybės pastangos, susijusios su pozityvios viešosios erdvės formavimu.

Kodėl taip nutiko, jog verslas nejaučia, kad Programoje deklaruoti tikslai ir būdai jai įgyvendinti randa savo vietą politikų bei valdininkų veiksmuose ar bent jau jų sąmonėje? Ar Prezidentės Dalios Grybauskaitės metiniuose pranešimuose teisėsaugos organams nusiųstas neatsargus pranešimas, kad daugelio blogybių šalyje priežastis yra verslas ir verslininkų oligarchinės struktūros, nesuklaidino teisėsaugos pareigūnų? Matyt, entuziastingai pradėję kovą su verslu teisėsaugos institucijų pareigūnai pajuto gavę carte blanche susidorojimui su oligarchais ir kitomis menkesnėmis verslo organizacijomis, verslininkais, kurie bus įtarti nesąžiningu, per daug aktyviu noru gauti ES lėšas ar bandys kištis į šalyje vykstančius politinius procesus, siekdami paveikti politikus, ar kitaip stengsis realizuoti savo įtaką užsitikrindami palankias verslo sąlygas, kurias jiems privalo užtikrinti, bet neužtikrina valstybė.

VRM turi planą, kiek ir kokios žalos turi būti atlyginta valstybei

Šalies Vidaus reikalų ministerijos (VRM) metinės ataskaitos atskleidžia, kad šios ministerijos kontroliuojamos teisėsaugos institucijos, tarp jų ir Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba (FNTT), yra susidariusios nusikaltimų valstybės finansų sistemai pradėtų ikiteisminių tyrimų, jų tyrimo, laikino nuosavybės teisių apribojimo planus. Taip FNTT kelia sau tikslus imtis maksimalių priemonių padarytos žalos atlyginimo ir civiliniam ieškiniui ar galimam turto konfiskavimui užtikrinti. Bet šios VRM struktūros pamiršta savo veikloje atskleisti, kiek jų pradėtų ikiteisminių tyrimų subliūško ikiteisminio tyrimo stadijoje ar teismuose padarė žalos asmenims ir verslo bendrovėms (o kaip neigiama pasekmė – verslo gyvybingumui, jo vystymui ir valstybės biudžetui), kurios buvo nepagrįstai apkaltintos, bet joms pritaikytos veiklos suvaržymo, turto arešto priemonės, o praėjus keleriems metams teismuose išteisintos.

VRM metinėse atskaitose pateikti duomenys liudija, kad ištiriama tik daugiau nei pusė visų pradėtų ikiteisminių tyrimų (duomenys iš VRM 2014 m. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos ataskaitos). Šiose VRM ataskaitose nerasite duomenų apie tai, kiek nuostolių verslas ir valstybė patyrė dėl FNTT pradėtų, bet dar ikiteisminio tyrimo stadijoje ar teismuose subliūškusių tyrimų. Kiek padaryta žalos verslui, o kartu ir šalies ekonomikai dėl neatliktų investicijų, sustojusių verslo projektų.

Kaip visiškai verslui nepriimtina aplinkybė turėtų būti vertinama ir tai, kad VRM planuose (toks planas atitinka ir Generalinės prokuratūros planus) yra įtvirtina vidutinė ikiteisminio tyrimo trukmė – 460 dienų, o FNTT tokius tyrimus vidutiniškai atlieka per 485 dienas.

Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) 2015 m. veiklos ataskaitoje pripažįstama, kad baigtų ir teismui perduotų ikiteisminių tyrimų daugiau nutraukiama, nei juose pasiekiama teigiamų rezultatų. Daugiau nei pusė pradėtų ikiteisminių tyrimų trunka ilgiau nei 9 mėnesius. Beveik pusė asmenų, kurių bylos atiduodamos teismui, yra išteisinami.

Šalies teisėsaugos vadovams, teismams nedaro įspūdžio ir tai, kad Strasbūro žmogaus teisių teismas savo jurisprudencijoje yra paraginęs Europos Tarybos valstybių narių teismus atsižvelgti į tai, jog nacionalinėms valstybėms ribojant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos I protokolo 1 straipsnyje saugomą teisę į nuosavybę, turi būti vertinama tai, kad verslo bendrovių komercinė sėkmė, jų gyvybingumas yra ne tik verslo bendrovių akcininkų, jų darbuotojų nauda, bet ir visos visuomenės ekonominės gerovės tikslas (daugiau informacijos apie verslo reikšmingumą valstybių gerovei bylose „Latridis vs Graikija“, 1999 m., „Steel ir Moris vs Didžioji Britanija“, 2005 m.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nenori matyti valstybės padarytos žalos verslui

Kaip labai pavojingas reiškinys turėtų būti vertinamas ir tas faktas, kad Lietuvos Aukš­čiau­siasis Teismas (LAT) savo jurisprudencijoje bendrovių bankrotus vis dažniau pripažįsta tyčiniais, pats imdamas spręsti, ar vienas arba kitas verslo sprendimas buvo naudingas, ar žalingas bendrovei ne tik teisiniu, bet ir ekonominiu, vadybiniu požiūriu, taip teismui žengiant į sritį, kuri Kons­ti­tucijos jam nėra priskirta.

Teismas, teisėjai neturi jokios ekonominės veiklos patirties ir todėl neturėtų vertinti įmonių vadovų sprendimų tikslingumo ekonominiais, vadybiniais aspektais. Tokias išvadas teismai turėtų daryti ne patys, o patikėti jas ekspertams, pačioms verslą vienijančioms organizacijoms. Dėl tokios formuojamos teismų praktikos tyčinio (civilinėje teisėje) ar nusikalstamo (baudžiamojoje teisėje) bankroto bylose yra paneigiamas pats verslo bendrovės įkūrimo tikslas ir jos gyvybingumo principas – atsakomybė ir kaltė už įmonės žlugimą perkeliama nuo įmonės jos vadovams, savininkams ar įkūrėjams.

Formuojant tokią teismų praktiką nereikia tikėtis, kad Lietuvoje bus steigiama daugiau verslo bendrovių ir piliečiai ryšis rizikuoti ne tik savo investuotu kapitalu, bet ir asmenine reputacija, šeimos gerove, nes verslo nesėkmės rizika mažoje Lietuvos rinkoje yra labai didelė, o atsakomybė pagal teismų suformuotą praktiką – kriminalizuota. Esant tokiam teisniam reguliavimui kalbos apie verslo ir verslininkystės skatinimą yra tik tušti lozungai. Piliečių savisaugos instinktas pataria elgtis visai kitaip – savo energiją, lavinimąsi kreipti saugios valstybės tarnybos, viešojo sektoriaus sričių, o ne asmeninio verslo kūrimo link.

LAT, turėdamas pareigą formuoti vienodą teismų praktiką dėl valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veiksmų baudžiamojo proceso metu, suteikia tik labai retas ir ribotas galimybes verslo bendrovėms, savininkams apginti savo teises ir prisiteisti iš valstybės patirtą žalą.

Valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso srityje, įtvirtinta civilinio kodekso 6.272 straipsnio 1 dalyje. Tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė turi kilti nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Bet kaip tokia valstybės pareiga atsiranda, išaiškina LAT: civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų – neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto bei priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos ryšio (LAT civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 6 d. nutartis). Todėl valstybei pareiga atlyginti verslui padarytą žalą atsiranda tik tokiu atveju, jei pareigūnai veikė neteisėtai (arba neteisėtai neveikė). Tokiais atvejais, jei pareigūnai veikė teisėtai, bet nesugebėjo įvertinti pradėtų tyrimų perspektyvos subliūkšti, valstybei jokia atsakomybė nekyla.

Tokia LAT jurisprudencija kertasi su šalies Konstitucijoje, Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje įtvirtinu visiško žalos atlyginimo principu. Nors LAT pabrėžia, kad teismas, sprendžiantis dėl valstybės civilinės atsakomybės, gali prieiti prie priešingos išvados dėl tam tikrų procesinių veiksmų teisėtumo, negu padarytoji baudžiamajame procese, bet ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų neteisėtais veiksmais, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga, teismo gali būti pripažinti ir tokie veiksmai, kuriais, nors jie ir atitiko atitinkamas baudžiamojo proceso teisės normas, pažeistos pareigūnų bendrosios rūpestingumo ir atidumo pareigos (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, BPK 2 straipsnis).

Tačiau ne bet koks baudžiamosios ar baudžiamojo proceso teisės pažeidimas pripažįstamas neteisėtu veiksmu, dėl kurio galėtų atsirasti valstybės civilinė atsakomybė. Šiuo požiūriu siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminės ir lemiamos reikšmės ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese.

Taip atverdamas neribotas galimybes teisėsaugos organams persekioti verslininkus, LAT įtvirtina, kad teisėsaugos institucijų neteisėti veiksmai, su kuriais įstatyme siejama valstybės prievolė atlyginti žalą (neteisėtas nuteisimas, neteisėtas suėmimas, neteisėtas sulaikymas, neteisėtas procesinės prievartos priemonių pritaikymas, neteisėtas administracinis areštas), yra procesiniai teisiniai veiksmai, tiesiogiai reglamentuojami baudžiamojo proceso ir administracinės teisės normų.

Lietuvos Aukščiausias Teismas savo praktikoje laikosi principinių nuostatų, kad net ir visiškai išteisinančio nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti. Taigi, pagal LAT suformuotą teismų praktiką, net jei praėjus keleriems metams po kaltinimų verslui, vadovams, savininkams pareiškimo jie yra visiškai išteisinami, tai nereiškia, kad valstybė turi atlyginti verslo patirtus nuostolius, jam padarytą žalą.

Kyla pagrįsta abejonė, ar tokia LAT pozicija atitinka mūsų Konstituciją, kurioje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo, visiško padarytos žalos atlyginimo principas. Ar sutinka verslo bendruomenė su tokia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota pozicija dėl valstybės atsakomybės apribojimų atlyginti žalą visiškai subliūškus ikiteisminiams tyrimams ar teismo procesams prieš verslą? Ar supranta, kokia pavojinga pozicija yra įtvirtinta bendrųjų teismų jurisprudencijoje prisiteisiant atlyginti žalą verslui, šalies verslo organizacijos?

Akivaizdu, kad tokia teismų praktika stumia verslą į nepavydėtiną poziciją. Pernelyg entuziastingi ir menką nuovoką apie verslą, jo valdymą, patiriamas rizikas, konkurenciją turintys pareigūnai ir teisėjai gali sužlugdyti ir žlugdo verslus be jokios asmeninės ir valstybės atsakomybės. Ar pagrįsta tai, kad tokiu atveju verslas, o ne valstybė turi prisiimti visas patirtas žalas ir nuostolius? Jei valstybė nustato tokį  verslo teisinį reguliavimą, kuris leidžia ikiteisminio tyrimo institucijoms nevertinant savo veiksmų rizikos ir galinčios kilti žalos verslui imtis veiksmų vardan bendrojo visai visuomenei gėrio – teisingumo įgyvendinimo, tai teismui priėmus išteisinamąjį nuosprendį ir taip pripažinus, kad nėra pagrindo taikyti baudžiamąją atsakomybę, visa visuomenė, t.y. valstybė, turėtų prisiimti pareigą atlyginti verslui, jo vadovams ir savininkams padarytą žalą.

Tokia LAT pozicija kelia rimtų abejonių dėl tokios Civilinio kodekso 6.272 straipsnio inter­pretacijos. Ar ji tikrai atitinka įstatymo leidėjo tikrąją valią? Ar ji atitinka Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas, saugančias privačią nuosavybę, nes tokia LAT jurisprudencija įtvirtina kaip teisėtus ir tokius atvejus, kai prieš verslo bendroves pradedami ikiteisminiai tyrimai, pritaikomos įvairios sankcijos, o nutraukus ikiteisminį tyrimą ar teismui išteisinus, jau de facto žlugus verslui ar jam patyrus didelių nuostolių, juos de jure turi prisiimti pas verslas. Esant tokiai padėčiai žala verslui turėtų būti atlyginta bet kuriuo atveju, antraip tai bus ne teisingumas, o tiesiog susidorojimo su verslu įteisinimas.

Viena verslo žlugdymo istorija: „BOD Group“ atvejis

Vidmantas Janulevičius: „Vieną dieną gauni aukš­čiausių valstybės vadovų vertingus ir skambius apdovanojimus, paskatinimus sparčiai plėto­ti aukštųjų technologijų verslus, o kitą – pro­kuro­rai, pasinaudodami žiniasklaidos priemo­nėmis, tave paskelbia sukčiumi ir pradeda daug me­tų trunkančius ir niekaip nesibaigiančius ty­rimus.“

Kokių pražūtingų verslui pasekmių gali su­kelti nepagrįstai, rizikingai pradedami, nutraukiami ir vėl atnaujinami ikiteisminiai tyrimai, puikiai iliustruoja „BOD Group“ įmonių grupės, jų vadovų ir savininkų ikiteisminis persekiojimas. „BOD Group“ yra didžiausia pramoniniu būdu įrašytų CD, DVD, „Blu-ray Disc“ kompaktinių plokštelių gamintoja Baltijos šalyse ir viena moderniausių įmonių grupių Centrinėje ir Rytų Europoje. Prieš kelerius metus „BOD Group“ įmonės pradėjo dirbti atsinaujinančios energetikos sektoriuje, o praėjusiais metais optinių lęšių gamybos srityje – bendradarbiauti su garsiomis Vakarų įmonėmis.

Tai lietuviško kapitalo, ypač aukštų technologijų eksporto bendrovė, kurios veikla plėtojama ne vienoje pasaulio valstybėje. Tokios įmonių grupės veikla laikoma prioritetine pagal keletą tiek Lietuvos, tiek ES teisės aktų bei strateginių planų. Šiai sričiai skiriamos ypač didelės ES paramos lėšos, kurias Lietuvai sunkiai sekasi panaudoti, nes šalyje yra mažai verslo, turinčio gebėjimų ir patirties veikti bei konkuruoti aukštųjų technologijų rinkose. „BOD Group“ ES paramos lėšas aukštųjų technologijų projektams naudoja išimtinai tose srityse, kuriose Lietuvos pramonė niekada nekūrė ir negamino produkcijos, o produktai buvo importuojami iš Azijos šalių.

Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai, dar 2012 m. įtarę, kad BOD įmonių grupės vadovai, savininkai gali būti neteisėtai panaudoję ES lėšas 2009 m. šios įmonių grupės veiklai, jos technologinei plėtrai, jau treti metai persekioja visas šios grupės įmones, vadovus ir savininką. Prokurorai daro savarankiškas, tik jiems vieniems suprantamas išvadas apie bendrovės lėšų priskyrimą prie apyvartinių ir neapyvartinių lėšų, vertina atliktus rinkos tyrimus kaip netinkamus, nors Lietuvos verslo paramos agentūra tokius tyrimus pripažįsta tinkamais ir aiškiai išsako savo poziciją dėl „BOD Group“ įmonių veiklos skaidrumo.

Prokurorai „BOD Group“ įmonių metinių finansinių ataskaitų korekcijas, kurios yra įprasta bendrovių buhalterinės apskaitos tvarkymo praktika, siekia įvardyti kaip sukčiavimą, tarp įmonių sudaromas sutartis ir teikiamas paskolas vertina kaip nesąžiningas, apgaulingas, vertina sudarytų nuomos sutarčių tikslingumą, kišdamiesi į verslo vykdymo savo nuožiūra laisvės principą. Taip BOD įmonių grupė, kuri siekia didinti savo konkurencingumą pasaulio aukštųjų technologijų rinkose, yra nepagrįstai kriminalizuojama. Dėl tokių prokuratūros veiksmų, pasunkėjus įmonių galimybėms skolintis apyvartinių lėšų, vykdyti naujus projektus, buvo iš dalies sustabdyti gamybos procesai arba smarkiai sumažintos gamybos apimtys.

Tokie trukdymai sukėlė rimtų pasekmių ir valstybės interesams, nes „BOD Group“ įmonės dėl patirtų nuostolių ir sumažėjusios apyvartos į valstybės biudžetą sumoka mažiau mokesčių, pavyzdžiui, pridėtinės vertės mokesčio nuo neįvykdyto pardavimo bei pelno mokesčio nuo negautų pajamų. Be to, nepagrįstai daroma žala valstybės įvaizdžiui ES institucijose. Tą patvirtina ir aplinkybė, kad pradėjus ikiteisminį tyrimą ES Audito Rūmai atliko ES suteiktos paramos panaudojimo patikrinimą, kurio metu buvo aiškiai konstatuota, kad jokių pažeidimų nenustatyta. Bet šalies teisėsaugos institucijos neturi įstatymais įtvirtintos pareigos apskaičiuoti ir įvertinti, kokia žala padaryta tokiais ikiteisminiais veiksmais įmonių grupei.

Prieš dvejus metus pradėjus ikiteisminį tyrimą „BOG Group“ bendrovių įkūrėjo ir vadovo V.Janulevičiaus ėmė šalintis draugai, verslininkai, nes suprato, kad jo telefoninių pokalbių yra klausomasi. Bankai atsisakė išduoti naujas paskolas apyvartinėms lėšoms, būtinoms bendrovių veiklai vykdyti, nepaisant to, kad anksčiau išduotos paskolos buvo grąžintos.

Tokiu atveju siekiant, kad veikla nesustotų ir negrėstų įmonės bankrotas, verslui  tenka skolintis iš privačių skolintojų ir mokėti mažiausiai dvigubai didesnes palūkanas. Kadangi pritaikyti apribojimai disponuoti turtu, o turtas nusidėvi ir jo negali parduoti kaip nereikalingo, nors jis dar turi savo vertę rinkoje, tenka patirti didelę žalą, kuri vargu ar kada nors bus atlyginta.

Didelės ekonominės žalos pasekmių atsiranda visoms grupės įmonėms. Bendras „BOD Group“ įmonių paskolų portfelis sudaro apie 17 mln. eurų, kas yra visiškai normalu įmonių grupei, kurios apyvarta siekia dešimtis milijonų eurų, grupė sparčiai plėtojasi užsienio rinkose, o eksportas sudaro apie 90 proc. visos pagaminamos produkcijos. Dėl didesnės paskolų iš privačių asmenų kainos įmonių grupės metinės išlaidos palūkanų padidėjimui kasmet sudaro mažiausiai 250 tūkst. eurų. Kadangi ikiteisminis tyrimas vyksta nuo 2014 m., ši suma jau artėja prie milijono eurų.

Dėl atliekamų tyrimų ir spaudoje nuolat pasirodančių pranešimų užsienio partneriai atsisako bendrų projektų. Užsienio ambasados Lietuvoje renka tokią informaciją ir perduoda savo verslo struktūroms kitose šalyse. BOD atveju pradėjo strigti derybos, kurios vyko su didele Turkijos įmone dėl gamyklos šioje šalyje statybos.

Pareigūnams ir teisėjams visiškai nesvarbi ir ta aplinkybė, kad ES lėšos, dėl kurių panaudojimo teisėtumo vyksta tyrimas, panaudotos 2009 m. ir dėl pareigūnų bei ikiteisminio tyrimo teisėjo veiksmų „BOD Group“ įmonių grupės veikla yra smarkai apsunkinta, įmonės patiria didelę žalą, nes veiklai vykdyti ir plėtoti tenka skolintis brangiau.

Bankai, pagal jiems nustatytą reguliavimą, apskritai nebegali skolinti įmonių grupei, prieš kurią yra pradėtas ir trečius metus be jokių rezultatų tęsiamas ikiteisminis tyrimas. Pareigūnai neįvertina, kad atliekant ikiteisminį tyrimą dėl lėšų panaudojimo teisėtumo, kyla pagrįsta rizika prarasti šias lėšas ne dėl jų galimo neteisėto panaudojimo, o dėl pačių pareigūnų veiksmų, kurie paralyžiuoja kasdienę bendrovės veiklą ir apsunkina jos plėtrą.

Kadangi daugelyje aukštųjų technologijų sričių Lietuva yra visiška naujokė, o „BOD Group“ aktyviai žengia ir į tokias labai pelningas sritis, kaip optinių lęšių gamyba, kurią pradėjo pasirašiusi bendradarbiavimo sutartį su Vokietijos aukštųjų technologijų bendrove „Schneider“ ir pastačiusi naują gamyklą, kurios produkcija iš esmės keičia optinių lęšių rinkos persiskirstymą, savaime suprantama, kad konkurentai į tokią BOD plėtrą reaguoja labai priešiškai, todėl ieško visokių būdų, taip pat ir neteisėtų, „BOD Group“ įmonių veiklai stabdyti.

„BOD Group“ atvejis yra tik vienas pavyzdys, kaip ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai, neturėdami pareigos prieš pradedant ikiteisminius tyrimus atskirti kriminalinio mąstymo verslininkus nuo sparčiai besivystančių aukštųjų technologijų verslų atstovų, lengvabūdiškai kelerius metus vykdydami, nutraukdami ir vėl atnaujindami neperspektyvius ikiteisminius tyrimus dėl prieš beveik dešimtmetį vykusio ES lėšų panaudojimo, gali užkirsti kelią aukštųjų technologijų bendrovių plėtrai, o kartu ir Lietuvos valstybės konkurencingumui.

Pareiga atskirti kriminalinį mąstymą

Jei prieš pradedant ikiteisminius tyrimus prieš verslo bendroves, jų vadovus, įkūrėjus ar savininkus prokurorai, FNTT, STT pareigūnai neturės įstatymais įtvirtintos pareigos įvertinti, kokia jų veiksmais bus padaryta žala verslui, o kartu ir valstybės ekonominei sistemai, jei toks tyrimas bus pradėtas nepagrįstai ir bus nutrauktas ar baigsis išteisinamuoju nuosprendžiu teisme, verslui ir valstybei teks ir toliau patirti šimtamilijoninius nuostolius dėl tokių pareigūnų veiksmų.

Siekiant sumažinti verslui daromą žalą, iš pra­džių, matyt, pakaktų, kad prokuratūros, FNTT, STT pareigūnai turėtų pareigą savo metinėse ataskaitose apskaičiuoti ir pateikti, kokią žalą verslui, kartu ir valstybei, padarė tie ikiteisminiai tyrimai ir kiti pareigūnų veiksmai tais atvejais, kai ikiteisminiai tyrimai buvo nutraukti ar teismo sprendimu buvo pripažinta, kad bendrovės ir asmenys yra išteisinami. Tokie skaičiavimai patiems pareigūnams padėtų tiksliau įvertinti savo veiksmų riziką ir jų padarinius. Tais atvejais, kai pareigūnų veiksmai sukelia ypač didelę žalą, sprendimus dėl ikiteisminio tyrimo privalėtų priimti tik patyrę ir atsakingi aukščiausio lygio prokuratūros ir kitų institucijų vadovai. Pareigūnai privalo būti mokomi ankstyvose ikiteisminių tyrimų stadijose skirti kriminalinį mąstymą nuo įprastos verslo rizikos.

Akivaizdu, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai turėtų visais atvejais įvertinti galimos žalos padarymo verslui mastą. Atsižvelgiant į galimos žalos verslui padarymo mastą, tik generalinio prokuroro ar teismo sprendimu galėtų būti pradėti tokie rizikingi ir didelę ekonominę žalą verslui bei visai valstybei galintys sukelti ikiteisminiai tyrimai.

Teisingumo ministras Juozas Bernatonis liepos 8-9 d. dalyvaus neformaliame Europos Sąjungos Teisingumo ir vidaus reikalų ministrų susitikime Milane (Italija). Šiame susitikime teisingumo ministrai aptars asmens duomenų apsaugos reformos, Europos prokuratūros įkūrimo, naujų strateginių gairių teisingumo srityje įgyvendinimo ir supaprastinto dokumentų judėjimo tarp valstybių narių klausimus.
Tai bus pirmasis teisingumo ministrų susitikimas po to, kai liepos pradžioje pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai estafetę perėmė Italija.
„Italijai perėmus pirmininkavimą darbotvarkėje bus daug klausimų, dėl kurių diskusijos jau vyko ir Lietuvos pirmininkavimo laikotarpiu. Užbaigę šiuos svarbius klausimus ženkliai priartėsime prie dar efektyviau veikiančios vientisos ir modernios Europos Sąjungos teisės sistemos“, – pažymi teisingumo ministras J. Bernatonis.
Susitikimo pradžioje ministrai apsikeis nuomonėmis dėl asmens duomenų apsaugos šalyse narėse sistemos. Pagrindinis Europos Komisijos pasiūlytos asmens duomenų apsaugos reformos tikslas – atnaujinti galiojančias ES duomenų apsaugos taisykles reaguojant į globalizacijos ir informacinių technologijų plėtrą. Reforma siekiama užtikrinti nuoseklesnį, aiškesnį ir sklandesnį duomenų apsaugos standartų taikymą visose ES šalyse. J. Bernatonis pabrėžia, kad, siekiant išvengti praktinių sunkumų ir teisinio neapibrėžtumo, bendros taisyklės turi būti taikomos tiek viešajam, tiek privačiam sektoriui.
Susitikime taip pat bus aptarti Europos prokuratūros steigimo klausimai. Teisingumo ministro teigimu, Lietuva iš esmės pritaria Europos prokuratūros idėjai ir sveikina Europos Komisijos pastangas kovojant su nusikalstamomis veikomis, pažeidžiančiomis Europos Sąjungos finansinius interesus. Tačiau, anot ministro, tam, kad būtų sukurta efektyviai veikianti prokuratūra dar reikia įdėti pastangų tobulinant pasiūlymo tekstą, įskaitant ir nuostatas dėl Europos prokuratūros veiksmų teisminės kontrolės.
ES teisingumo ministrai diskutuos ir dėl naujo pasiūlymo skatinti laisvą piliečių ir įmonių judėjimą supaprastinant tam tikrų viešųjų dokumentų pripažinimą Europos Sąjungoje. Ministras pažymi, jog Lietuva pasisako už tai, kad supaprastinta tvarka būtų taikoma kuo ilgesniam viešųjų dokumentų sąrašui, ir pritaria,  kad bendravimui tarp valstybių narių būtų naudojama patobulinta Vidaus rinkos informacinė sistema. Įdiegus naujoves, sumažėtų ES valstybių narių institucijų administracinė našta.
Europos Vadovų Taryba 2014 m. birželio 27 d. patvirtino naujas teisingumo srities strategines gaires artimiausiems metams. J. Bernatonis pabrėžia, kad būtina siekti, jog ateityje teismų sprendimai ES erdvėje būtų pripažįstami ir vykdomi be papildomų tarpinių procedūrų. Šiuo tikslu ypatingas dėmesys ir toliau turėtų būti skiriamas valstybių narių institucijų tarpusavio pasitikėjimo skatinimui, efektyviai išnaudojant teisės praktikų mokymo priemones.

Didelių politinių ambicijų neturintis Valentinas Mazuronis jau daugiau nei dešimtmetį yra pats ištikimiausias Rolando Pakso politinis palydovas, jo vietininkas partijoje ir viešumoje kalbantis „Tvarkos ir teisingumo“ veidas.

Dabartinį „Tvarkos ir teisingumo“ partijos pirmininko pavaduotoją, šios partijos frakcijos Seime seniūną Valentiną Mazuronį daugelis apibūdina kaip patį protingiausią iš paksistų. Tai neturėtų stebinti, nes vien jo profesija – architektas – liudija, kad jos atstovas turi turėti tiek tvirtą matematinį protą, reikalingą konstrukcijoms apskaičiuoti, tiek gerą vaizduotę ir erdvinį matymą, kad dar pradėdamas brėžti ant popieriaus lapo suvoktų, kaip turės atrodyti pastatas. Sprendžiant iš V.Mazuronio, kaip profesionalo, kūrinių – Šiaulių Vilniaus gatvės rekonstrukcijos, kelių visuomeninių, prekybinių ir komercinių pastatų, architektas jis tikrai neblogas. Nors kaip politikas jis sugeba daugiau atrodyti, negu būti.

Kūrė Liberalų sąjungą

Į politiką V.Mazuronis pasuko tikrai anksti, dar 1991-aisiais, tapdamas Šiaulių savivaldybės, kurioje posėdžiavo iki pat 2004-ųjų, nariu, tad politinį stažą ir patirtį turi pavydėtinai ilgą. Tačiau už Šiaulių miesto ribų žinomas jis tapo tik 2002 m., kai tik ką susikūrusi prezidentinių ambicijų neslepiančio Rolando Pakso įkurta Liberalų demokratų partija išsirinko jį vicepirmininku ir kartu lyderio dešiniąja ranka.
Lig tol visą laiką V.Mazuronis priklausė vienai partijai – Lietuvos liberalų sąjungai, buvo jos Šiaulių skyriaus pirmininkas. „Valentiną pažįstu nuo Liberalų sąjungos laikų. Jis buvo vienas aktyviausių šios partijos kūrėjų ir kartu idėjinis liberalas – tikras, o ne toks, kurie tik pasivadina, kai reikia, – prisimena ilgametis Futbolo federacijos prezidentas Liutauras Varanavičius. – Manau, kad būdamas idėjinis jis negalėjo taikstytis su situacija, į kurią pateko tuometis partijos vadas, ir pasirinko R.Pakso pusę. Nenoriu diskutuoti dėl R.Pakso nušalinimo, bet Valentiną gerbiu už aiškią nuomonę ir principingumą. Nesvarbu, ar tai atitinka mano įsitikinimus, – pats nuomonės turėjimas ir principingumas yra sveikintini.“
Sunku rasti atsakymą, kodėl ilgametis idėjinis liberalas 2001-ųjų rudenį, kai antrą kartą iš premjero posto atstatydintą, dar kojų partijoje apšilti nespėjusį R.Paksą Liberalų sąjunga nutarė pakeisti tokiu pačiu kaip V.Mazuronis ilgamečiu liberalu Eugenijumi Gentvilu, pasirinko nuverstojo pusę. Tuomet Panevėžyje vykusiame liberalų kongrese aistrų buvo daug, senieji liberalai neslėpė nebematą prasmės laikyti pirmininko poste nuolat pralaimintį svetimkūnį R.Paksą, tegu ir davusį partijai naudos per 2000 m. Seimo rinkimus. Bet apie metimą iš partijos ar skilimą kalba tuomet nėjo – R.Paksas buvo išrinktas partijos vicepirmininku, tačiau jam to buvo per maža: jis tikėjosi, kad Liberalų sąjunga taps jo tramplinu į prezidento postą, o partija aiškiai suformulavo, kad kandidatas bus LLS pirmininkas. Tad R.Paksas trenkė durimis ir išėjo kurti savosios Liberalų demokratų partijos, kartu išsivesdamas pulkelį senųjų liberalų, įskaitant dalį Šiaulių skyriaus. Tarp jų ir V.Mazuronį.

Nuėjo paskui R.Paksą

„Valentinas partijoje darė protingo, racionalaus žmogaus įspūdį, – pasakojo „Veidui“ E.Gentvilas. – Sunku pasakyti, kodėl jis tuomet pasirinko R.Paksą. Galiu tik daryti prielaidą: juodu su kitu į Liberalų demokratų partiją tuomet išėjusiu partiečiu Dailiu Barakausku abu yra iš Šiaulių. O D.Barakauskas buvo ant manęs užpykęs, kai formuojant Ministrų kabinetą aš pasisakiau prieš jo kandidatūrą į susisiekimo ministro postą ir dar pasišaipiau, pavadindamas „Misteriu Taip“. Tad gal V.Mazuroniui sukilo kokios draugiškos ar šiaulietiškos ambicijos?“
Nors greičiausiai V.Mazuronį pas R.Paksą nuvedė tas pats visų minimas jo charakterio pragmatizmas: kandidato į prezidentus R.Pakso populiarumas ir reitingai buvo aukšti, tikimybė, kad jis taps valstybės vadovu – didelė. O Liberalų sąjunga, kaip tuo metu daugelis manė, pasitraukus R.Paksui turėjo vėl kristi už patekimo į Seimą barjero ribos. Kas tuomet galėjo pasakyti, kad ji, nepaisant visų skilimų, įsitvirtins tarp nuolatinių parlamentinių partijų?
V.Mazuronis „ūkiškai“ pasirinko R.Paksą. Ir pralaimėjo, nors iš pradžių viskas atrodė atvirkščiai. 2002 m. išrinktas prezidentu R.Paksas partijos pirmininku vietoje savęs paliko V.Mazuronį, tad šio karjera atrodė įspūdinga: per pusantrų metų – iš Šiaulių savivaldybės nario į „prezidentinės“ partijos pirmininko postą. Tačiau netrukus prasidėjo skandalas po skandalo – pirma „burtininkės“ Lenos Lolišvili, paskui Jurijaus Borisovo, galiausiai atėjo apkalta. (…)

Demagogija prilygsta G.Kirkilui, ištikimybe – L.Graužinienei

„V.Mazuronis palyginti neblogai įvaldęs viešųjų ryšių metodiką, – antrina Seimo Tėvynės sąjungos frakcijos seniūnas Jurgis Razma. – Trumpi sakiniai, reikiamas, gerai artikuliuotas kalbos tonas. Daliai rinkėjų toks stabilus, vienodas kalbėjimas daro įspūdį. Jis sugeba sistemingai, nesutrikdamas kartoti dalykus, kuriuos mano esant reikalinga įteigti savo rinkėjams. Toks jis ir Seime, nors jeigu man dabar reikėtų prisiminti, kokių idėjų jis per pastaruosius aštuonerius metus yra pasiūlęs, nesugebėčiau įvardyti nė vienos. Bent jau tikrai nieko reikšmingo. Iš esmės V.Mazuronis, naudodamasis savo, kaip Seimo frakcijos seniūno, o vienu metu – Seimo opozicijos lyderio, statusu, tiesiog rūsčiu, kritišku tonu komentuoja politinius įvykius.“
Galima pridurti, kad kritikuoja V.Mazuronis ne tik šiuo metu valdančiųjų konservatorių, bet ir ankstesnės kadencijos socialdemokratų Vyriausybės veiksmus. Netgi šiek tiek juokinga matyti jo parašą greta J.Razmos po užklausa tuomečiam premjerui Gediminui Kirkilui, ką Vyriausybė nuveikusi siekiant SSRS okupacijos padarytos žalos atlyginimo? O griežtas principingumas jam kažkodėl netrukdo vadovauti Seimo komisijai, tyrusiai „Snoro“ banko bankrotą, nors tame banke pinigus laikė paties V.Mazuronio motina, leidusi sūnui disponuoti sąskaita, o vienas tų Lietuvos banko valdybos, į kurią krypo daugiausiai kritikos strėlių pražiopsojus padėtį „Snore“, narių Vaidevutis Geralavičius eina į Seimo rinkimus „Tvarkos ir teisingumo“ partijos sąraše.
Lygiai kaip 2009-aisiais, būdamas iškeltas savo partijos kandidatu prezidento rinkimuose, V.Mazuronis žadėjo „reikalauti, kad Lietuva išliktų saugios branduolinės energetikos šalimi bei įgytų realią energetinę nepriklausomybę“, o kai birželį atėjo laikas balsuoti už įstatymus, atveriančius kelią Visagino atominės statybai ir kiekvienas Seimo nario balsas buvo gyvybiškai svarbus, pasisakė prieš ir nedalyvavo balsavime. Bet tai neturėtų stebinti, nes tokia tradicinė paksistinė maniera – kalbėti viena, daryti kita, o paskui išleisti V.Mazuronį į viešumą paaiškinti, kad viskas yra ne taip, kaip atrodo. (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” Nr. 35, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-35-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

TRYS KLAUSIMAI

Remigijui Šimašiui, teisingumo ministrui

VEIDAS: Kokias pagrindines klaidas padarė teisinės institucijos, kad neužkirto kelio dabartinei situacijai Garliavoje? Ką Jūs konkrečiai padarėte ir ką ketinate padaryti situacijai išspręsti?
R.Š.: Pradėčiau nuo policijos, kuri, prieš kelerius metus priimdama velionio Drąsiaus Kedžio pareiškimą, jo keliamas hipotezes užfiksavo kaip faktus. Taip pat atkreipčiau dėmesį, kad visą šios istorijos laikotarpį šlubuoja adekvatus informacijos pateikimas visuomenei į jai rūpimus klausimus. Galiausiai paskutiniu metu Vaiko teisių apsaugos tarnybai, policijai ir antstolei akivaizdžiai pritrūko susiklausymo ir koordinacijos vykdant teismo sprendimą.
Noriu priminti, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją politikai, įskaitant ministrą, negali daryti įtakos teismams ir kitiems teisiniams procesams bylose, tad ką būtina padaryti visiems politikams – leisti institucijoms dirbti ir pareikalauti, kad jos dirbtų efektyviai ir adekvačiai. Teisinio reguliavimo problemos, kurios buvo išryškėjusios, yra išspręstos dar pernai: patikslintas Civilinio proceso kodeksas nustato priemones neturtinių sprendimų nevykdymo atveju, Sprendimų vykdymo instrukcija nustato, kaip bendradarbiauja Vaiko teisių apsaugos tarnybos ir antstoliai.
VEIDAS: Kas būtent dabar paskatino teikti įstatymų projektus dėl vaikų seksualinio išnaudojimo? Ar tai susiję su D.Kedžio istorija?
R.Š.: Projektai, patikslinantys ir papildantys Lietuvoje esančias teisines priemones dabar teikiami dėl prieš trejus metus atsiradusios atitinkamos tarptautinės konvencijos ir joje numatytų priemonių prieš naujas vaikų seksualinio išnaudojimo formas ir problemas. Per tuos trejus metus buvo derinamasi ir prie Europos Sąjungoje per tą laiką rengtų teisinių dokumentų, kurie kaip tik dabar yra baigiami.
VEIDAS: Siūlote į teismų darbą įtraukti visuomenės atstovus, kurie dalyvautų sprendžiant svarbias bylas ir patartų teismui, kokį sprendimą priimti. Ar nuo to neatgraso Garliavos įvykiai, kurie parodė, kad nemažai žmonių vertindami rezonansinius įvykius dažnai vadovaujasi daugiau emocijomis nei faktais ir įrodymais?
R.Š.: Atvirkščiai. Esu įsitikinęs, kad kiekvienas žmogus, kai turi galimybę detaliai susipažinti su bylos aplinkybėmis konkrečiai, o ne tik per žiniasklaidos veidrodį, prisidėtų prie to, kad teismo sprendimas būtų teisingesnis ir suprantamesnis.

Ministro Pirmininko interviu Lietuvos radijui.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė nesutiko atleisti vidaus reikalų ministro Raimundo Palaičio, nors to siekėte Jūs – Vyriausybė vadovas. Seimo pirmininkė Irena Degutienė siūlo paleisti Seimą ir ruoštis pirmalaikiams rinkimams. Jai kyla abejonių, ar Prezidentė pasitiki Vyriausybe, tai reiškia ir Jumis. Vakar vakare posėdžiavo TS-LKD vadovybė. Premjere, ką nusprendėte vakar? Kaip vertinate susidariusią padėti?

Prezidentė išsakė savo nuostatą nepritarti mano siūlymui atleisti ministrą R. Palaitį iš pareigų, traktuodama tai kaip koalicijos priešrinkiminį pasistumdymą. Šiuo klausimu mūsų požiūriai skiriasi. Siūlydamas atleisti ministrą nesiekiau jokių partinių tikslų ar partinių ambicijų patenkinimo. Siekiau vieno dalyko – kad Lietuvoje būtų daugiau teisingumo. Mano įsitikinimu ministras skubotai, nepagrįstai, be aiškių motyvų atleisdamas du aukšto lygio profesionalus, kriminalistus – FNTT vadovus – iš esmės pažeidė visuomenės siekį Lietuvoje turėti daugiau teisingumo. Požiūriai su Prezidente išsiskyrė. Diskusijos, matyt, persikels į Seimą, kur situacija gali klostytis įvairiai. Irena Degutienė išsakė nuogąstavimą, kad po tokio Prezidentės sprendimo įtampų Seime gali būti daugiau. Ji taip pat išsakė savo nuomonę, kad jeigu tų įtampų bus labai daug, reikėtų galvoti ir apie neeilinius Seimo rinkimus. Situacija galėjo būti paprastesnė, jeigu Prezidentė būtų išgirdusi mūsų nuostatas ir mūsų požiūrį į teisingumo atstatymą. Situaciją gali palengvinti patys koalicijos partneriai liberalcentristai arba pats ministras.

Kaip?

Apsispręsdami. Pats ministras galėtų apsispręsti ir netapti kliūtimi koalicijos ir viso Seimo konstruktyvesniam darbui.

Dėl pasitikėjimo – Jūs manote Prezidentė pasitiki Vyriausybe ir Jumis?

Aš tikrai nesiimu to spręsti, bet negirdėjau kokių nors žodžių, kurie leistų galvoti, kad Prezidentė vakar paskelbė nepasitikėjimą Vyriausybe ar Premjeru. Jeigu Prezidentė būtų norėjusi tą padaryti, tai ji turi konstitucinę teisę tiesiai pasiūlyti Seimui atleisti iš pareigų Ministrą Pirmininką. Prezidentė vakar pasakė tik tai, kad mano pasiūlytas ministro klaidos atitaisymo būdas jai yra netinkamas.

Dabar aišku, kad Seimo pirmininkės ir Seimo daugumos frakcijos vadovo Jurgio Razmos nuomonės dėl pirmalaikių rinkimų išsiskyrė. Jūs nepasakėte savo nuomonės dėl pirmalaikių rinkimų galimybės.

Jūs vis ieškot išsiskyrimų tarp TS-LKD – jų nėra. Yra diskutuojama apie skirtingus dalykus. Seimo pirmininkė labai aiškiai pasakė, kad ji mato pavojų, kad po tokio Prezidentės sprendimo Seime gali kilti labai daug politinio chaoso, interpeliacijų ir Seimas gali tiesiog nebesugebėti dirbti konstruktyviai. Tai įvertindama jinai ir pasiūlė Seimui apsispręsti, ar Seimas norėtų dirbti konstruktyviai ir galbūt tada surastų būdus atskiros frakcijos, atskiros partijos, nuo kurių personalijų tolesnio problemų sprendimo ir priklauso tolesnis Seimo efektyvus darbas. Ar Seimas, nematydamas galimybių konstruktyviai spręsti problemas, tiesiog eitų į pagreitintus rinkimus. Visų pirma, reikia pasiūlyti tom frakcijom, tiems asmenims patiems spręsti problemas, kurios iki šiol neišsisprendė ir kurios tas įtampas sukelia.

Ką nutarėte dėl koalicijos ateities? Kaip elgsis didžioji valdančioji dauguma su savo partneriais liberalcentristais?

Jau vakar ministrė R. Juknevičienė, dalyvavusi mūsų vadovybės pasitarime, siūlė vieną sprendimų, kuris būtų pats efektyviausias. Tai ministrui pačiam apsispręsti, ar jisai nematytų galimybių padėti koalicijai toliau nebebūti paskendusiai šiose problemose. Iš kitos pusės, mums labai svarbu teisingumo atstatymas ir mes aptarėme visą eilę veiksmų, kuriuos,  jeigu jau pats ministras negali padaryti, sieksime padaryti Vyriausybėje. Teisingumas neteisingai atleistų pareigūnų atžvilgiu taip pat yra labai svarbus tikslas, kurį turime pasiekti. Būtų didelė klaida FNNT vadovų skyrimo konkurso nenukelti vėlesniam laikui. Mes taip pat manome, kad FNTT vadovų atleidimo įsakymai yra neteisingi ir juos, jei ne pats ministras atšaukia, turėtų atšaukti Vyriausybė. Trečias dalykas, kaip jau sakiau praėjusią savaitę ir ką parodo dabartinė situacija – atsakomybė už tokią struktūrą kaip FNTT, vienam ministrui gali būti per didelė našta. Todėl galvodami apie struktūrinę FNTT vietą valstybės sąrangoje, turime keisti jos atskaitomybę ir priklausomybę nuo Vidaus reikalų ministerijos.

Siekiant įgyvendinti tai ką Jūs išvardinote, ar gali padėti Antikorupcijos komisijos tyrimo paviešinimas?

Išvadas mes žinome. Buvo nustatyta tikrai daug faktinių aplinkybių, kurias visos institucijos turėtų nuosekliai išnagrinėti. Tą turėtų spręsti Seimas ir Seimo Antikorupcinė komisija. Visuomenei žinoti daugiau tiesos yra reikalinga ir vertinga. Tik tokiu keliu einant mes galime garantuoti, kad mūsų valstybėje bus daugiau teisingumo.

Jūs ką tik sakėte, kad Vyriausybės įsakymu galima grąžinti atleistus FNTT  vadovus?

Vyriausybės nutarimu galima panaikinti neteisėtus arba prieštaraujančius Konstitucijai ministro įsakymus.

Ar valdančiosios koalicijos partneriai gali toliau dirbti kartu? Štai valdančiojo Liberalų Sąjūdžio pirmininkas susisiekimo ministras E. Masiulis sako, kad jeigu tokios galimybės nėra, tuomet derėtų svarstyti apie naują valdančiąją koaliciją arba mažumos Vyriausybės galimybę.

Tikrai negaliu ginčytis su tokia kolegos E.Masiulio nubrėžta perspektyva. Jeigu liberalcentristai nekeis savo požiūrio į bendrą darbą bei tam tikrų bendrų principų įgyvendinimą ir bent minimaliai neprisidės prie teisingumo principų atstatymo, tuomet turėsime galvoti apie kitus variantus, apie mažumos Vyriausybę taip pat.

Ar interpeliacija Vidaus reikalų ministrui šiuo metu yra galima? Ar ruošiatės jai?

Svarstymai Seime parodys, kaip tai gali klostytis. Aš negaliu atsakyti, kas vyks Seime. Aš galiu pasakyti, kas nevyks Vyriausybėje. Interpeliacijos koalicijos viduje nėra pats  tinkamiausias instrumentas.

Atranka į FNTT vadovus turėtų vykti šį penktadienį. Taip sakė vidaus reikalų ministras po susitikimo su Prezidente. Kas Jums žinoma, Premjere? Taip ir bus?

Tikrai negalėčiau ką nors daugiau pasakyti. Siūlysiu Vyriausybėje priimti sprendimą, kuriuo siektume šį konkursą nukelti į vėlesnį laikotarpį, kad iki to laiko situacija su buvusiais pareigūnais ir pačios FNTT statusu būtų iki galo išsiaiškinta.

Seimo opozicijos lyderis Algirdas Butkevičius sako, kad Prezidentei atsisakius atleisti vidaus reikalų ministrą valdantieji turi arba susitarti ir dirbti drauge, arba Vyriausybė privalo pasitikrinti pasitikėjimą Seime. Kaip vertinat opozicijos lyderio žodžius?

Būtų gerai išgirsti opozicijos lyderio žodžius apie teisingumą.

Ir dar, opozicijos nuomone, energetiniai įstatymai, kuriuos Seimas turėtų priimti pavasario sesijoje, nėra paruošti.

Kartais susidaro vaizdas, kad opozicijos lyderis negyvena Lietuvoje ir nežino, kad derybos dėl Visagino atominės elektrinės vyksta su dideliu pagreičiu, kad kaip tik kovo, balandžio, gegužės mėnesiais yra planuojama pasiekti visą eilę susitarimų, kurie ir turės būti pateikti Seimui, kad šis jiems pritartų. Raginčiau geriau susipažinti su darbų grafiku ir matyti, kada kokie sprendimai yra rengiami ir kada jie pateks į Seimą. Suskystintų dujų terminalo statybos reikalai taip pat labai sparčiai eina į priekį. Baigiamas rengti įstatymo projektas, kuris apibrėš, kaip dirbs terminalas po 2014 metų. To įstatymo svarstymas yra numatytas Seime balandžio mėnesį ir tinkamu laiku bus pateiktas Seimui.

Premjere, FNTT vadovas ir jo pavaduotojas buvo atleisti, nes įtarta, kad pareigūnai nutekino informaciją apie būsimus teisėsaugos veiksmus prieš „Snorą“. Skandalas dėl pareigūnų atleidimo tiek įsisuko, kad visuomenė senokai nesulaukia žinių apie patį „Snorą“. Premjere, ar turite kokių nors žinių apie „Snoro“ banko veiklos tyrimą? Kur dingo beveik 4 milijardai litų?

Pareigūnų atleidimas iš FNTT vadovų, kaip rodo ir Seimo Antikorupcinės komisijos tyrimas, nieko bendro su informacijos nutekinimu iš Prokuratūros posėdžio neturi. FNTT vadovas generolas Gailius buvo atleistas iš pareigų, todėl, kad ministras Palaitis pareikalavo generolą Gailių, kad jis atleistų savo pavaduotoją. Generolui Gailiui nesutikus atleisti pavaduotojo Giržado, jis neteko teisės dirbti su slapta informacija ir buvo atleistas iš pareigų. Atrasti ką nors bendro su informacijos nutekinimu yra sunku. Dėl „Snoro“ reikėtų klausti Generalinės prokuratūros, kuri atlieka ikiteisminį tyrimą. Jis ir turėtų nustatyti, kokiais būdais buvę akcininkai Antonovas ir Baranauskas sugebėjo per pakankamai netrumpą laiką įvairiom fiktyviom finansinėm operacijom tokias pinigų sumas išplauti iš banko.

Ūkio bankas sausį dėl vienkartinio įvykio patyrė 50 mln. litų nuostolį. Investuotojams patariama atidžiau sekti Ūkio banko ataskaitas. Ar Jums žinoma Lietuvos banko nuomonė apie Ūkio banko veiklą, Premjere?

Informaciją apie bankų veiklą visų pirma turi analizuoti Lietuvos bankas. Tikiuosi, kad jie savo analizę neilgai trukus paskelbs. Aš negaliu nieko daugiau spręsti, kadangi neturim jokios kitokios informacijos. Tikimės, kad gausime tinkamą informaciją iš Lietuvos banko.

Ačiū už pokalbį.

BFL

“Prabangos” mokesčių įvedimas yra ne tik ekonominis, bet ir socialinio teisingumo klausimas: Lietuva turi mažinti takoskyrą tarp turtingųjų ir vargšų, mažinti nepasitikėjimą valstybe, teigia Seimo Pirmininkė Irena Degutienė.

“Šiuo atveju mes turime kalbėti ne tik apie tai, kiek įvedę šituos “prabangos” mokesčius surinksime į biudžetą pinigų, bet turbūt dar didesnis yra noras ieškoti ir solidarių valstybei sprendimo būdų, ieškoti bent minimalaus socialinio teisingumo. Šiandien yra didelė takoskyra tarp turtingų ir vargšų, pagal tai Lietuva dabar yra paskutinė Europos Sąjungoje. Tai – ne tas kelias, mes nenorėtume būti kaip Lotynų Amerikos kai kurios valstybės. Jei mes einam demokratinės, išsivysčiusios valstybės keliu, mes turim tą takoskyrą mažinti”, – trečiadienį “Žinių radijui” sakė Seimo Pirmininkė.

Pasak parlamento vadovės, būtent socialinio teisingumo siekimas yra priežastis, dėl kurios pridėtinės vertės mokesčio kėlimas nebūtų išeitis – kadangi dėl to neišvengiamai kiltų kainos, labiausiai nukentėtų kukliau ir skurdžiau gyvenantys žmonės.

I. Degutienės teigimu, turi būti nustatytos konkrečios ribos, skiriančios, tarkime, prabangų automobilį nuo kasdienio, ir pagal tai prabangiems automobiliams įvestas mokestis, o įvedant nekilnojamojo turto mokestį, žiūrėti į vidutinę nekilnojamojo turto vertę ir apmokestinti ją viršijančius būstus. Pasak parlamento vadovės, Seimo narių grupė jau rengia tai reglamentuosiančius įstatymų projektus.

I. Degutienė priminė, kad Lietuva šiuo atveju nebūtų išskirtinė. “Pasižvalgykime po visą pasaulį, kažkodėl mums atrodo, kad mes gyvenam izoliuotoje valstybėje ir esam kitokie negu kiti. Paimkim tą pačią Italiją. Ką naujas premjeras pirmiausia padarė? Pasiūlė nekilnojamojo turto ir “prabangos” mokestį įvesti. Visos valstybės eina tuo pačiu keliu, ir noriu priminti, kad tas pats Tarptautinis valiutos fondas prieš porą metų sakė apie tokių mokesčių didinimą”, – pabrėžė Seimo Pirmininkė.

Pensijų atkūrimas iki 2009 m. lygio, I. Degutienės manymu, yra būtinas: tai susiję su pasitikėjimu valstybe, kadangi visos valdžios grandys žadėjo, kad pensijos bus atkurtos.

“Esant pablogėjusiai finansinei situacijai Lietuvoje, vėl pensininkų sąskaita bandyti tvarkytis – ne tas kelias (…). Turime žymiai plačiau mąstyti negu vien tik dėlioti skaičius ir planus į ateitį”, – tvirtino parlamento vadovė.

Sprendimas įšaldyti pervedimus į pensijų fondus, anot I. Degutienės, būtų tik laikinas, priimtas spręsti krizinę situaciją. Šiuo metu, I. Degutienės nuomone, jaunimui susitaikyti su tokiu dalyku būtų lengviau negu pensininkams su neatkurtomis pensijomis. “Jei jau bendražmogiškai šnekėsim, šiandien pensininkas neturi jokios kitos perspektyvos, jis sovietmečiu yra užsidirbęs tą savo kuklią pensiją. O tie, kas dar yra jauni ir dar gali užsidirbti, tai jei vieni metai bus keblesni, nesurinks per tuos metus dar tiek į kaupiamąją sąskaitą, dar turi visą gyvenimą prieš akis”, – sakė Seimo Pirmininkė.

I. Degutienė išreiškė viltį, kad abi liberalų partijos šiuo atveju pademonstruos supratingumą, net jei tai ir ne visiškai atitinka jų ideologiją. Seimo vadovė priminė, kad koalicija sėkmingai ir stabiliai dirba jau trejus metus, per tą laiką ne kartą teko siekti kompromisų, bet dėl jų buvo susitarta.

Teisingumo ministras Remigijus Šimašius netrukus žada siūlyti Seimui naują lygtinio paleidimo tvarką.

“Rudenį sudariau darbo grupę lygtinio paleidimo sistemos pokyčiams parengti. Ji kaip tik baigia savo darbą ir, tikiuosi, Seimui po kelių savaičių pateikti skaidresnę ir aiškesnę tvarką nustatančią sistemą”, – savo tinklaraštyje rašo R.Šimašius.

Ministras sako nesistebintis, kad su lygtiniu paleidimu yra susijusi istorija, kai Kauno apygardos teisme buvo galimai klastojami teisėjų parašai po nutartimis dėl suimtųjų lygtinio paleidimo. Tai galėjo padaryti teisėjas Arvydas Stankus.

Generalinė prokuratūra ketvirtadienį pranešė pradėjusi ikiteisminį tyrimą dėl galimo teisėjų parašų klastojimo pagal Teisėjų tarybos vadovo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko Gintaro Kryževičiaus prašymą.

Apie galimą klastojimą pranešė kartu su A.Stankumi kolegijose dirbę Regina Cemnolonskienė ir Kęstutis Dargužis.

Ministras sako, kad teisėjų ir Teisėjų tarybos pozicija šiuo atžvilgiu – geras ženklas mažinant korupciją teismuose.

“Tai, jog du teisėjai netylėjo dėl savo kolegos klastotės, kad adekvačių priemonių ėmėsi Teisėjų taryba, yra geras ženklas, kuris papuošia jau kurį laiką vykstantį ne taip labai pastebimą procesą mažinant korupciją teismuose. Didžiuojuosi šiais teisėjais ir kviečiu tokį patį nepakantumą parodyti ir kitus”, – rašo R.Šimašius.

Tačiau, anot jo, tam, kad ši istorija nesibaigtų tik vieno atpirkimo ožio radimu, reikia “žengti toliau ir giliau”.

“Bus įdomu pamatyti detalią analizę (o šiuo atveju ji, manau, būtina) apie tai, ar tikrai Kauno apygardos teisme buvo visos būtinos procedūros, kurios užkirstų kelią šaukštui deguto apjuodinti teisingumą. O gal atvirkščiai, bylų skirstymo sistema ir kitos procedūros kaip tik tam sudarė sąlygas? Galiausiai reikia žiūrėti ir aplink – kas dėjo parašus ant dokumentų laisvės atėmimo įstaigose, kas buvo šių pamalonintų nuteistųjų advokatai”, – rašo ministras.

Pasak G.Kryževičiaus, teisėjų parašai galėjo būti suklastoti trijose bylose, kuriose spręstas klausimas dėl lygtinio paleidimo iš įkalinimo vietų anksčiau laiko. Tai pat tikrinami duomenys dar dėl 14-os bylų, kurias tyrusioms kolegijoms vadovavo A.Stankus. Išsiaiškinta, kad dviejose iš jų kyla abejonių dėl priimtų verdiktų.

K.Dargužis ir R.Cemnolonskienė tvirtino, kad priimtos nutartys nesutampa su tuo, kas parašyta pačiose nutartyse – esą kolegija buvo nusprendusi atmesti apeliacinius skundus, tačiau rezoliucinėse dalyse buvo parašyta, kad skundai yra tenkinami, taip pat ant tokių nutarčių galėjo būti suklastoti teisėjų parašai. Skundęsi nuteistieji dėl to buvo paleisti anksčiau.

A.Stankus šiuo metu serga. Jis yra įteikęs prašymą atleisti jį iš pareigų.

Europos Komisija atmetė Lietuvos ir kitų Rytų Europos šalių pasiūlymą numatyti bausmes už komunistinių režimų nusikaltimų neigimą, pranešė britų dienraštis “Guardian”.

“Dėl to nėra konsensuso. Skirtingų valstybių narių požiūris labai skiriasi”, – laikraščiui sakė teisingumo eurokomisarės atstovas Matthew Newmanas (Metju Niumanas).

“Šiuo metu nėra sąlygų teisėkūros iniciatyvai. Komisija ir toliau analizuos šį klausimą”, – teigė pareigūnas.

Lietuva ir dar penkios Vidurio bei Rytų Europos valstybės šį mėnesį paragino Europos Komisiją (EK) tinkamai įvertinti totalitarinius režimus, siekdamos tinkamo dėmesio ir komunistinio režimo nusikaltimams.

“Teisingumo principas turėtų užtikrinti teisingą kiekvieno totalitarinio režimo aukų traktavimą”, – sakoma teisingumo eurokomisarei Viviane Reding (Vivjanai Reding) adresuotame laiške, kurio kopiją gavo BNS naujienų agentūra.

Šeši ministrai laiške išsakė viltį, kad Europos Komisija imsis tolesnių žingsnių, “įskaitant galimą teisinę iniciatyvą kriminalizuoti totalitarinių nusikaltimų prieš asmenų grupes, apibrėžtas pagal socialinį statusą ar politinius įsitikinimus, teisinimą, neigimą ar šiurkštų menkinimą”.

Laišką pasirašė Lietuvos, Bulgarijos, Čekijos, Latvijos, Rumunijos ir Vengrijos užsienio reikalų ministrai. Jis paskelbtas laukiant Europos Komisijos išvadų dėl totalitarinių režimų nusikaltimų įvertinimo ES lygiu ir atitinkamo teisinio instrumento, pranešė Užsienio reikalų ministerija.

Laišką inicijavęs Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis BNS sakė, kad dalyje Europos dar nėra tinkamai suvokiami komunistinio režimo nusikaltimai.

“Visi žino apie nacizmo nusikaltimus, o apie totalitarinio komunistinio režimo nusikaltimus žino tik dalis Europos”, – BNS sakė ministras.

Lietuvos pareigūnai sako, kad sovietinės okupacijos pradžioje Lietuva prarado 780 tūkst. žmonių – daugiau nei 440 tūkst. paliko šalį ar buvo repatrijuoti, 275 tūkst. buvo išvežti į gulagą ar tremtį, žuvo per 20 tūkst. pasipriešinimo kovotojų, dar 25 tūkst. žuvo fronte.

Naciai ir jų kolaborantai Lietuvoje nužudė daugiau nei 200 tūkst. žydų.

“Tai, ką jie darė, buvo siaubinga, bet komunistiniai režimai nebuvo nukreipti prieš tautines mažumas”, – sakė Europos Komisijos atstovas M.Newmanas.

Lietuva šią vasarą priėmė Baudžiamojo kodekso pataisas, kurios numato, kad iki dvejų metų laisvės atėmimo bausme galima bausti tuos, kas viešai pritarė SSRS ar nacistinės Vokietijos įvykdytai agresijai prieš Lietuvą, SSRS ar nacistinės Vokietijos įvykdytiems Lietuvoje ar prieš Lietuvos gyventojus genocido ar kitiems nusikaltimams žmoniškumui, karo nusikaltimams, taip pat šiuos nusikaltimus neigė ar šiurkščiai menkino.

Be to, baudžiamojon atsakomybėn galima traukti ir tuos, kas pritarė 1990-1991 metais įvykdytiems kitiems agresiją prieš Lietuvos Respubliką vykdžiusių ar joje dalyvavusių asmenų sunkiems nusikaltimams, taip pat juos neigė ir šiurkščiai menkino.

Europos valstybės atsakomybę už itin sunkių nusikaltimų neigimą ar menkinimą reglamentuoja įvairiai. Čekija, Lenkija numato baudžiamąją atsakomybę už pritarimą ir nacių, ir sovietų režimų įvykdytiems genocido nusikaltimams, nusikaltimams žmoniškumui ir karo nusikaltimams, jų teisinimą, neigimą bei menkinimą.

Austrija, Belgija, Slovakija, Vokietija, Prancūzija numato baudžiamąją atsakomybę už pritarimą nacių įvykdytiems genocido nusikaltimams, nusikaltimams žmoniškumui ir karo nusikaltimams, jų teisinimą, neigimą bei menkinimą. Minėtos valstybės ir Ispanija, Portugalija, Liuksemburgas, Rumunija, Šveicarija kriminalizavo pritarimą kitiems panašiems nusikaltimams, nekonkretizuojant jų vykdytojų, jų teisinimą, neigimą bei menkinimą. Prancūzija išplėtė įstatymų taikymą armėnų genocido atžvilgiu.