Sveikatos apsaugos ministras Raimondas Šukys – užsispyręs, uždaro būdo, gyvenantis savo galva ir įtakoms nepasiduodantis politikas, karjerą padaręs remdamasis teisininko profesiniais gebėjimais, o jeigu ketvirtą kartą laimės rinkimus, taps visų dešiniųjų partijų geidžiamu veikėju.

Jei vertinsime formaliai, politiku R.Šukys tapo prieš 12 metų, kai 2000-ųjų rudenį, Liberalų sąjungos iškeltas Vilniaus Fabijoniškių apygardoje, kone dviguba balsų persvara įveikė Naujosios sąjungos atstovą Povilą P.Karoblį.

Ieškojo jauno gabaus teisininko

Tačiau iš tiesų su politika R.Šukys susijęs nuo pat 1992-ųjų, kai jaunas, bet perspektyvus Šiaulių konsultacinės bendrovės „Verslo raktas“ teisininkas ir Vilniaus universiteto doktorantas buvo pakviestas konsultuoti ką tik Seimo rinkimus laimėjusios Lietuvos demokratinės darbo partijos frakcijos. „Tuo metu Seimo Valstybės ir teisės komiteto pirmininkas buvo profesorius Pranciškus Stanislovas Vitkevičius, – paklaustas, kokiais keliais šiaulietis R.Šukys pateko į Vilnių, „Veidui“ pasakojo tuometis Seimo LDDP frakcijos seniūno pavaduotojas Algirdas Kunčinas. – Mes jo paprašėme, kad rekomenduotų į patarėjus kokį jauną, bet išmanantį ir perspektyvų teisininką. Jis ir pasiūlė buvusį savo studentą R.Šukį.“
Tiesa, LDDP frakcijos referentu R.Šukys išdirbo neilgai. Vos po metų jį pasikvietė tuomečio Seimo Nacionalinio saugumo komiteto narys Vytautas Juškus, tapęs tik ką sukurtos Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijos pirmininku. „Pasikviečiau jį į komisijos patarėjus, nes pamačiau, kad tai ne tik kvalifikuotas teisininkas, bet ir labai principingas, teisingas žmogus, – pasakojo „Veidui“ dabar Šiaulių savivaldybės tarybos narys V.Juškus. – Šios jo savybės man labai imponavo, juoba menant, kas tuomet dėjosi valstybėje, Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijai labai reikėjo tokių žmonių, dėl kurių elgesio galėtum būti ramus: nedarys jokių neteisėtų veiksmų, neims jokių kyšių. Tiek R.Šukys, tiek Nijolė Šidagienė (šiuo metu Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja), kurią tada irgi pasikviečiau, visiškai pateisino pasitikėjimą. Beje, iki tol R.Šukio nepažinojau, tik jam pradėjus dirbti ENTK sužinojau, kad jis, kaip ir aš, šiaulietis. Bet žinote – aš visą gyvenimą dirbu su žmonėmis ir nė karto nesu apsirikęs kviesdamas juos dirbti kartu.“
Anuometinė Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisija buvo ne tas pat, kaip iš jos išsirutuliojusi dabartinė Seimo Antikorupcijos komisija. ENTK atlikdavo savarankiškus tyrimus, dirbdavo su pirminiais įvairių privatizavimo ar finansinių aferų dokumentais. Komisijoje dirbantys teisininkai daug geriau nei šalies politinė vadovybė matydavo ir suvokdavo, kas iš tiesų dedasi Lietuvoje. 2005-aisiais, jau tapęs Seimo nariu, R.Šukys, kaip buvęs ENTK patarėjas, liudijo laikinajai Seimo komisijai, tyrusiai EBSW veiklą. Jis pabrėžė, kad “premjerams nebuvo įmanoma suvokti bankuose vykusių procedūrų, bet ekspertai suvokė”. Pasak R.Šukio, tuomet pagrindinė problema buvo ne aukščiausi šalies vadovai, o tai, kad vidutinės grandies valstybės ir banko tarnautojams trūko valstybinio mąstymo.
Anuometinėje finansinių piramidžių griūčių, bankų išgrobstymo ir valstybės turto privatizavimo skandalų kupinoje atmosferoje Seimo ENTK buvo viena pagrindinių žurnalistų dėmesį traukiančių valstybės institucijų. Svarbiausia žiniasklaidos žvaigždė buvo ENTK pirmininkas V.Juškus, bet savo dėmesio dalies sulaukdavo ir komisijos patarėjai. R.Šukys tuomet įsiminė kaip nekalbus, dėmesio vengiantis, atsargiai į žurnalistus ir bendravimą su jais žiūrintis žmogus.
Beje, jis pirmas pagrasino paduoti mane į teismą už tai, kad, remdamasis savais šaltiniais LDDP vadovybėje, parašiau, jog R.Šukiui pasiūlytas aukštas postas, jei jis sugebės teisiškai įrodyti, kad tuo metu dienraščio „Respublika“ kelti kaltinimai LDDP pasisavinus komunistų partijos turtą yra nepagrįsti. Tai yra kad viskas buvo būtent taip, kaip galima apibūdinti plačiai nuskambėjusia prezidento Algirdo Brazausko fraze, pasakyta uždarame LDDP vadovybės pasitarime aptariant partijos turto reikalus: „Vsio zakonno“. Į teismą tuomet R.Šukys manęs nepadavė, LDDP advokatu netapo, į aukštus valstybinius postus nenuėjo. Reikalas, atrodė, pamirštas, juoba kad netrukus po 1996-ųjų Seimo rinkimų, kuriuose R.Šukys nesėkmingai bandė dalyvauti su nepartinių kandidatų susivienijimu “Rinkimai ’96″ (sąrašo lyderis buvo kitas žinomas teisininkas Stasys Šedbaras), pasibaigusių konservatorių pergale, jis iš ENTK prapuolė.
Todėl teko gerokai nustebti, kai vėlyvą 1997-ųjų rudenį po Valdo Adamkaus įregistravimo kandidatu į Lietuvos prezidentus proga „Naručio“ viešbučio restorano rūsyje vykusiame vakarėlyje prie manęs netikėtai priėjo seniai pamirštas R.Šukys ir… atsiprašė už tą kelerių metų senumo incidentą. Pasak jo, viskas, kas tuomet buvo parašyta, iš esmės teisinga. Jei neapgauna atmintis, per pastaruosius 15 metų R.Šukys yra vienintelis taip pasielgęs politikas.

Prisidėjo prie V.Adamkaus pergalės

Į akis krito, kad tame vakarėlyje R.Šukys laikėsi kartu su lig tol nematytu aukštu, lieknu, juodai vilkinčiu jaunu vyru, vengusiu pernelyg didelio žurnalistų dėmesio. Pasiklausęs sužinojau, kad tai Artūras Zuokas, buvęs žurnalistas, dabar verslininkas, padedantis V.Adamkui rengti rinkimų kampaniją. Pats R.Šukys, pasirodo, tuo metu buvo A.Zuokui priklausančios BNA grupės juridinis patarėjas, V.Adamkaus rinkimų štabo narys.
Pažintis su A.Zuoku, vėliau virtusi asmenine draugyste, tapo pusantro dešimtmečio trunkančios R.Šukio politinės karjeros pradžia. A.Zuokas „Veidui“ sakė jau tiksliai nebeprisimenantis, kada susipažinęs su R.Šukiu, bet manąs, kad tai įvykę dar šiam dirbant Seimo ENTK, kai kažkas iš pažįstamų rekomendavo jam šį puikiai civilinę ir nekilnojamojo turto teisę išmanantį juristą. „Tuo metu aš jau buvau organizavęs savo verslą, man reikėjo žmogaus, kuris galėtų padėti spręsti teisines problemas, – pasakojo A.Zuokas. – Taip pat mačiau, kad tai žmogus, tiesiog skirtas parlamentinei veiklai. Kai 1996-ųjų rinkimai jam baigėsi nesėkmingai, ėmėme bendradarbiauti. Netrukus jis tapo ir Liberalų sąjungos nariu.“
Kiti A.Zuoką artimai pažįstantys asmenys „Veidui“ kalbėjo dar konkrečiau: R.Šukys tuomet buvo „A.Zuoko teisinės smegenys“. Juodu kartu ieškodavo prasiskolinusių įmonių, jų akcininkų, pigiai įsigydavo akcijas, vėliau įsigydavo ir visą nekilnojamąjį turtą. Ši veikla, vykusi tuomet dar aktyviai veikusio reketo sąlygomis, buvusi gana pavojinga, bet R.Šukio pastangomis viskas būdavo daroma teisiškai absoliučiai nepriekaištingai, tad susidūręs su nusikalstamų struktūrų spaudimu A.Zuokas galėdavęs ne „tartis“, o kreiptis į teisėsaugą ir nesutarimus spręsti teisiniu būdu. Pasakojama, esą R.Šukys, 1996-aisiais baigęs VU Teisės fakulteto doktorantūrą kaip nuosavybės teisių atkūrimo, gynimo ir apsaugos specialistas, tuomet teismuose nepralaimėjęs nė vienos bylos.
Kai Vyriausioji rinkimų komisija 1997-aisiais iš pirmo karto nenorėjo registruoti V.Adamkaus kandidatūros prezidento rinkimams ir jo štabui teko kreiptis į teismą, teigta, kad nors pagrindiniai advokatai buvę Gintautas Bartkus ir Vincas Verseckas, būtent R.Šukys sugalvojęs, jog kandidato ryšį su Lietuva reikia grįsti ne fiziniu buvimu, o bendra veikla su Lietuvos fiziniais ir juridiniais asmenimis. Taip pat V.Adamkaus štabe dirbęs A.Zuokas šio pasakojimo patvirtinti nesiėmė, sakydamas, kad ši teisinė koncepcija buvo „kolektyvinio proto“ kūrinys, tačiau R.Šukys tikrai dalyvavęs ją kuriant. Šiaip ar taip, 1997-ųjų spalio pradžios įvykiai pelnė R.Šukiui ilgametį V.Adamkaus palankumą, jo pavardė būdavo nuolat minima tarp kandidatų į svarbiausių valstybės institucijų – Valstybės kontrolės, Specialiųjų tyrimų tarnybos – vadovus, kurių paskyrimą lemia prezidentas. (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-39) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Profesinės etikos problemos šiuo metu sulaukia daug dėmesio tiek Lietuvoje, tiek visame posovietiniame regione.

Teisininkų bendruomenė yra atsidūrusi po visuomenės padidinamuoju stiklu: teismo, prokuratūros ir teisėtvarkos įstaigos raginamos inicijuoti esminius pokyčius savo veikloje ir kelti vis aukštesnius profesinės etikos reikalavimus. JAV teisės specialisto prof. Howardo W. Brillo mintys tokiame kontekste neabejotinai vertos dėmesio.

Ar jūs matote galimą prieštaravimą tarp to, kaip visuomenė žvelgia į teisininkus, ir jų profesinės atsakomybės atlikti savo darbą?

Aš tikiu, kad teisėjai kaip profesionalai yra įsipareigoję visuomenei. Teisininkai ne tik atstovauja savo klientams – jie turi pareigą tarnauti teisingumo sistemai ir visuomenei apskritai. Pavyzdžiui, aš visuomet skatinu studentus naudoti savo teisines žinias padėti nevyriausybinėms aplinkosaugos, vaikų, gyvūnų apsaugos ar kitoms organizacijoms, mokykloms, bažnyčioms, fondams. Tokia yra profesionalo misija. Dalis to, jog esi teisės praktikas–profesionalas, turi būti siejama su šių įgūdžių panaudojimu padėti kitiems. Nematau tame prieštaravimo. Priešingai – matau galimybę tai padaryti. Pavyzdžiui, aš dalyvauju krikščioniškos organizacijos veikloje, kurios tikslas – skatinti teisininkus padėti bažnyčioms spręsti teisinius klausimus.

Kaip Jūs suprantate teisėjo vaidmenį ir koks gali būti jo santykis su visuomene? Viena samprata, tarkime, gali būti tokia: teisėjas traktuojamas kaip „izoliuotas“ nuo visuomenės ar, galbūt, net ir advokatų asociacijos (nes nenorime jokių preferencijų teikimo ar nederamo elgesio apraiškų). Kaip vienas mano kolegų teigia, teisėjai tuo būdu turi būti tarsi vienuoliai savo viduramžiškose celėse.

Teisėjo profesija reikalauja suderinti daug skirtingų dalykų. Viena vertus, jis turi spręsti bylas remdamasis teise, t.y. turi sugebėti atsiriboti ir pasakyti, koks yra tinkamas situacijos sprendimas net ir tada, jei visuomenei ar advokatų asociacijai jis nėra labai priimtinas. Kita vertus, manau, kad teisėjai turi dalyvauti visuomenės gyvenime, kalbėtis su žmonėmis. Pavyzdžiui, Arkanzaso valstijoje teisėjai yra renkami. Siekdami posto, jie vykdo kampanijas, išeina į visuomenę, spaudžia rankas žmonėms, prašo už juos balsuoti – taip jie visuomenei pristato ne tik save kaip asmenį, bet ir savo veiklos planą. Pavyzdžiui, aš priklausau Rotary klubui Fayetteville (red. Arkanzaso valstija). Tarp klubo narių, kurių yra apie 100, yra ir teisėjų. Jie aktyviai dalyvauja klubo veikloje. O tai taip pat yra vieša veikla, kuri – matoma visuomenei. Todėl nemanau, kad teisėjai turi būti tarsi vienuoliai.

Buvusios Sovietų Sąjungos šalyse ir beveik visoje Rytų Europoje teisėjai ir teisininkai dažnai vieni kitus pažįsta. Nuo jų tarpusavio santykių priklauso ir bylų baigtis. Lietuvoje tam apibrėžti yra net terminas – „telefoninio skambučio“ teisė.

Tokia problema aptinkama visame pasaulyje. Panašių atvejų, kuomet teisėjai yra draugiškesni atskiriems teisininkams arba laikosi pernelyg palankaus požiūrio tam tikrais klausimais, esame pastebėję ir Arkanzaso valstijoje. Kartais atrodo, kad jie nori padėti nusikaltimo aukai arba policijai. Toks elgesio modelis teisėjui yra netinkamas. Todėl tokiais atvejais privalu reaguoti greitai ir tinkamai – negali nepastebėti ir praleisti. JAV yra pavyzdžių, kuomet teisėjai ne tik buvo sugauti imant kyšius, bet turime ir tokių pavyzdžių, kuomet teisėjai prarado postus dėl pernelyg artimų ryšių su kai kuriais teisininkais. Kita vertus, ši neigiama praktika nėra palaikoma tik pačių teisininkų – žmonės taip pat neturėtų prašyti teisėjų taip elgtis. Paprastai visuomenei reikia dešimt, dvidešimt ar dar daugiau metų, kad suprastų tokio elgesio pasekmes.

Kokios nuobaudos Arkanzase yra skiriamos teisininkams, kurie pažeidžia profesinės etikos klausimus?

Vienas žinomiausių yra Billo Clintono atvejis, kuomet jo teisininko licenzija buvo sustabdyta penkeriems metams. Su Billu Clintonu ir Hilary Rodham – puikiais dėstytojais ir teisininkais – susipažinau pradėjęs dirbti Arkanzaso universitete. Todėl, kai tai įvyko, buvau šalia. B. Clintonas padarė klaidą – jis pasirašė dokumentus, dėl kurių vėliau jis negalėjo vykdyti teisinės veiklos. Tačiau savo praktikoje turėjau ir tokių atvejų, kuomet teisininkų licenzijos buvo sustabdytos visam laikui. Pavyzdžiui, žinomas valstybės tarnautojas klastojo dokumentus, pagrindžiančius savo išlaidas. Ataskaitose jis nurodydavo, kad pietavo su tam tikrais asmenimis. Ir, nors to iš tiesų nebūdavo, išlaidas jam padengdavo Arkanzaso valstija. Kai tai buvo nustatyta – jis prarado savo darbą, buvo pripažintas kaltu dėl padaryto nusikaltimo, visam laikui neteko licenzijos dirbti teisinį darbą ir prarado visuomenės pasitikėjimą. Šis nusižengimas – labai didelis. Paprastai, tokiais atvejais šie žmonės turi susirasti kitą darbą.

Kitiems pažeidimams taikomas vienerių metų ar 30 dienų licenzijos sustabdymas. Pavyzdžiui, tokia nuobauda skiriama teisininkui, kuris iš kliento paėmė pinigus ir pažadėjo padaryti darbą, bet jo neatliko. Žinoma, jis taip pat įsipareigoja grąžinti pinigus. Tačiau, jei jis šį pažeidimą įvykdo antrą ar net trečią kartą, etikos komisija nebūna tokia tolerantiška.

Mes visi darome klaidų. Aš juk taip pat buvau teisininku ir klydau. Tačiau visi patiriame ir to pasekmes: kartais finansines, o kartais ir kitokio pobūdžio. Mano nuomone, labai didelių nusižengimų atveju arba tuomet, kai tas pats nusižengimas padaromas keletą kartų, teisininkai turėtų visam laikui prarasti teisę dirbti teisinį darbą. Juk ir visuomenės pasitikėjimą jie jau būna praradę.

Neseniai Lietuvoje buvo atlikta apklausa, kuri atskleidė, kad teismais pasitiki mažiau nei 20 proc. šalies gyventojų. Pasitikėjimas kitomis teisinėmis profesijomis taip pat nėra aukštas. Kokios dar, Jūsų nuomone, be korupcijos ar kitų netoleruojamų reiškinių mažinimo, egzistuoja priemonės, galinčios pakeisti neigiamą visuomenės požiūrį į teisininkus?

Dažniausiai teisininkų veikla susijusi su teikiamomis paslaugomis klientams. Jie juos atstovauja net ir tuomet, kai pastarieji dėl padarytų nusikaltimų nėra palaikomi visuomenės. Tokia yra teisininko pareiga. O atstovaudami jie gali būti ir pernelyg entuziastingi, ir išsakyti poziciją, kurios galbūt objektyviai nepalaikytų. Jungtinėse Valstijose, kur egzistuoja rungtyniškumu paremta teisinė sistema, kartais tai daroma ypač uoliai. Vis dėlto, visuomenėje turi atsirasti suvokimas, kad teisininkas, kaip ir bet kuris kitas atsakingas darbuotojas, stengiasi gerai atlikti savo pareigą.

Kita vertus, teisininkai, bent jau JAV, kartais pernelyg sureikšmina pinigus: teko svarstyti ne vieną atvejį dėl per didelių teisinių paslaugų įkainių. O tokia praktika prisideda prie teisininkų reputacijos blogėjimo. Nors JAV pasitikėjimas teismais yra aukštesnis nei Jūsų šalyje. Galbūt dėl to, kad skandalų, į kuriuos įsipainioję teisėjai, pas mus nėra buvę daug.

Viename iš atsakymų minėjote, kad teisininkai, tarp jų ir teisėjai, turėtų būti visuomeniški. Tai galėtų teigiamai įtakoti visuomenės nuomonę.

Visiškai pritariu. Visose JAV valstijose yra skatinama teisininkų pro bono, t.y. nemokama, visuomenei naudinga veikla. Pavyzdžiui, praėjusių metų spalį vieną dieną Arkanzaso valstijos teisininkai gaisrininkams ir policininkams nemokamai teikė konsultacijas ir rengė įvairius teisinius dokumentus: testamentus, turto valdymo dokumentus ir pan. Paprastai tokių paslaugų kaina yra 100–150 USD. Tokiu būdu teisininkų bendruomenė išsakė ir savo dėkingumą šių profesijų atstovams už jų pasiaukojantį darbą.

JAV įprasta, kad teisininkai, nesitikėdami jokio užmokesčio, teikia paslaugas, nepasiturintiems, vaikams, visuomeninėms organizacijoms ir pan. Tokia veikla yra geros valios ženklas.

Svečią kalbino Charlesas F. Szymanskis, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius.

BFL

Mirė advokatas, žmogaus teisių gynėjas, Nepartinio demokratinio judėjimo steigėjas ir Tarybos narys Kęstutis Čilinskas.

Judėjimas pranešė, kad 65-erių K.Čilinskas mirė penktadienio vakarą.

Jis yra dirbęs Vyriausybės kancleriu, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos nariu, Seimo Žmogaus teisių komiteto patarėju. 2007 metų spalį pagal konservatorių sąrašą Alytaus rajone vykusiuose rinkimuose jis pateko į Seimą, aplenkęs Darbo partijos narį Viktorą Uspaskichą. Parlamento nariu jis buvo iki 2008-ųjų lapkričio 17 dienos.  “Vedui” jis yra parašęs ne vieną komentarą