Prezidentė Dalia Grybauskaitė patvirtino, kad Prezidentūroje svarstoma iniciatyva teismuose diegti tarėjų institutą, bet sako, kad tarėjai turėtų spręsti ar patarinėti ne visose bylose.

“Iš principo tarėjai gali atsirasti kai kuriose bylose, tokia praktika yra Vakarų Europos šalyse, kai labiau yra įtraukiama visuomenė į kai kurių bylų bent jau svarstymą patarėjo statusu”, – žurnalistams pirmadienį dėstė šalies vadovė.

Jos teigimu, tai būtų “atsivėrimas visuomenei”, tačiau pabrėžia, kad tokias naujoves reikia įvesti atsargiai.

“Toks atsivėrimas visuomenei tikrai galimas Lietuvoje, bet tam reikia iš tiesų rimtų įstatyminių pakeitimų ir ne į visas bylas. Reikėtų įvedinėti šį institutą atsargiai ir palaipsniui, bet aš esu atvira ir manau, kad tokia tarėjų forma galėtų atsirasti Lietuvoje kaip ir kitose Europos valstybėse”, – sakė D.Grybauskaitė.

Kad Lietuvoje turi būti pradėtos aktyvesnės diskusijos dėl tarėjų arba prisiekusiųjų instituto įkūrimo, yra nutaręs ir didžiausios valdančiosios Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos prezidiumas.

Lietuvoje teismų tarėjų institucija panaikinta 1995 metais. Teisininkai ir politikai neturi vienos nuomonės, ar ją vertėtų atkurti. Tokios iniciatyvos šalininkai teigia, kad siūlomas reglamentavimas padidintų teismų veiklos skaidrumą. Savo ruožtu kritikai sako, kad tarėjų institutas nėra Lietuvos teisinės tradicijos dalis – jis įvestas sovietmečiu, todėl laikytinas svetimkūniu. Be to, nuogąstaujama, kad įvedus teismų tarėjų institutą, teismų procesai dar labiau pailgėtų.

Puiki reputacija tarptautinėse teisės institucijose ir vis menkstantis pasitikėjimas savoje šalyje – tokia šiandien lietuviškų Temidės tarnų kasdienybė. Kodėl žmonės netiki teismais ir kaip keisti šią padėtį, klausiame Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto dekano, 1996–2005 m. Konstitucinio Teismo teisėjo prof. dr. Egidijaus Jarašiūno, siūlomo atstovauti Lietuvai Europos Sąjungos Teisingumo Teisme.

E.J.: Teismo sprendimas gali būti teisingas, bet jeigu juo netikima, jo reikšmė nedidelė. Teisingumas yra prasmingas, jei juo pasitikima. Tačiau niekas nepasiūlo modelio, kuris padėtų stiprinti pasitikėjimą teismais. Anksčiau skeptiškai vertinau prisiekusiųjų instituciją, bet dabar manau, kad apie tai verta diskutuoti. Tiesa, tuomet susidurtume su papildomų lėšų poreikiu, be abejo, ir prisiekusiųjų parinkimu. Tačiau teisingumas nėra pigus dalykas ir tam tikri sprendimai turi būti padaryti.

VEIDAS: Bet ko dabar reikėtų imtis, kai dėl vadinamosios kediados žmonės tokie įsiaudrinę, kad ne tik imasi patys spręsti, kas kaltas, o kas ne, bet net ir vykdyti bausmes?

E.J.: Jei visuomenė civilizuota, ginčas turi būti sprendžiamas teisiškai. Kad ir kokie būtų blogi teismai, jie už linčo teismą tūkstantį kartų geresni, nes šis neklauso argumentų. Beje, žmonės turėtų pripažinti, kad jeigu kas rimtai pažeistų jų teises, jie patys eitų į teismą ir bylinėtųsi.

VEIDAS: Tačiau teisėjai, net jei jų verdiktas teisingas, save užsikėlę ant pjedestalo – savo sprendimų viešai neaiškina, net kalba taip, kad norint suprasti paprastam žmogui reikia vertėjo.

E.J.: Teisėjai turi būti šiek tiek pakylėti, nes jie vykdo teisingumą. Kita vertus, šiame teisingume neturi būti jokių paslapčių. Teisėjo sprendimo motyvacija turi būti aiški, laiku išdėstyta ir, jei skiriama tiesiogiai žmonėms, jie turi aiškiai ją suprasti. Tai viena teisės aksiomų. Kitas dalykas, kai sprendimas skiriamas valstybės institucijoms, be to, būna bylų, kur be specialių terminų sunku apsieiti.

VEIDAS: Teisingumo ministerija siūlo atsisakyti nesudėtingų ginčų sprendimo teismuose, supaprastinti teismų procesus, kad sumažintų dabar tikrai didžiulį teismų darbo krūvį, o teisėjai galėtų geriau įsigilinti į rimtesnes bylas. Tačiau ar tai dar nesumažins teisingumo?

E.J.: Išeitys mažinti teismų krūvį yra trys: pertvarkyti teisminį procesą, didinti finansavimą, didinti technines galimybes. Tačiau dvi pastarosios reikalauja daug lėšų. Žinoma, nesudėtingus ginčus galima išspręsti ir “greituoju būdu”, bet jei kiltų ginčas, vis tiek bus galimybė jį spręsti teisme. Tad siūlymai neapkrauti teismų smulkiais darbais pagirtini, tik, žinoma, reikia atsirinkti smulkius neperžengiant proto ribų.

VEIDAS: Grįžkime prie didelį rezonansą visuomenėje sukėlusios bylos dėl Drąsiaus Kedžio ir Laimutės Stankūnaitės dukters globos. Net dalis teisininkų atkreipė dėmesį, kad Kėdainių teismas laikėsi įstatymo raidės, bet ne esmės. Ar Jūs pripažįstate teisėje egzistuojant šias dvi kategorijas – įstatymo raidę ir įstatymo dvasią?

E.J.: Yra ir įstatymo raidė, ir dvasia – jų supriešinti negalima. Blogai, kai sprendimo aiškinimas lyg iš dangaus nuleistas – jis turi atsiremti į įstatymo tekstą, bet aiškindamas sprendimą visuomet eini giliau, nei užrašyta įstatymo tekste. Jei būtų nepaisoma įstatymo dvasios, užtektų suvesti bylos duomenis ir gauti atsakymą. Tačiau gyvenime viskas sudėtingiau. Geras teisėjas yra tas, kuris jaučia niuansus tarp įstatymo raidžių, kurie ir reiškia tikrą teisingumą. Teisėjas turi pakankamai teisinių priemonių pasverti, koks tu esi žmogus ir ką padarei. Pats sovietmečiu dešimt metų dirbau advokatu. Mačiau teisėjų, kurie, buvau įsitikinęs, sąžiningai išnagrinės bylą, nesvarbu, koks būtų sprendimas. Tačiau šimtais tokių teisėjų nesimėto, o profesija juk gana masinė.

VEIDAS: Pats rengiate teisininkus, tad teisėjų kvalifikacija – ir Jūsų darbo rezultatas.

E.J.: Norint būti geru teisininku vien žinių neužtenka – dar turi būti ne “judošius”, nes toks žmogus, dar ir turintis teisės žinių, gali padaryti daug bloga. Teisės taisykles išmokti galima, bet teisingumui vykdyti to neužtenka. Jei teisininko dvasinės savybės ir žinios sutampa, galima tikėtis gero rezultato.

VEIDAS: Jūsų kadencijos Konstituciniam Teismui ne kartą buvo priekaištauta, kad jis aiškina daug plačiau, nei jam suformuluotas klausimas. Ar tai ir reiškė įžvelgti ne tik įstatymo raidę, bet ir dvasią?

E.J.: Kad Konstitucinis Teismas atsakytų į vieną klausimą, dažnai reikia atsakyti ir į kitus. Europinės konstitucinės jurisdikcijos praktikoje tai plačiai naudojama ir už tai giriama, o mes buvome kritikuojami. Europos kontekste Lietuvos Konstitucinis Teismas traktuojamas gerai. Beje, net keturi jo sprendimai (dėl prezidento apkaltos, parlamento narių teisių, Konstitucinio Teismo, kaip teismo, mirties bausmės) šalia Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Belgijos, Ispanijos, Italijos, Vengrijos ir Lenkijos pavyzdžių įtraukti į knygą “Didieji Europos konstitucinių teismų sprendimai”. O Teisingumo Teismas pagal kūrybinį ES teisės aktų aiškinimą yra lyderių lyderis, jam sprendžiant klausimus suformuluota doktrina, kad ES sutartys nėra vien implicitinis, t.y. tiesioginis tekstas, bet ir eksplicitinis, paaiškinantis visumą.

VEIDAS: O kaip ES Teisingumo Teismas sprendžia koliziją, kas turi pirmenybę – nacionalinė ar europinė teisė?

E.J.: ES teisė lyg ir dviejų aukštų: vieną taiko nacionaliniai teismai, kitą – ES Teisingumo Teismas, ir amžinas ginčas, kuri turi pirmenybę. Teoriškai šią problemą siūloma spręsti teismų dialogu. Teisingumo Teismas, interpretuodamas ES teisę, stengiasi neperžengti ribų, kurios kliudytų nacionalinėms konstitucijoms, o nacionaliniai konstituciniai teismai aiškina konstitucijas ES teisės kontekste. Lietuvos Konstitucija 2004 m. papildyta konstituciniu aktu dėl Lietuvos narystės ES, kuriame nustatyta taisyklė, kad ES teisės normos turi pirmenybę prieš įstatymus ir kitus teisės aktus, bet ne prieš pačią Konstituciją.

Diskusijos tęsiasi nuo 1964 metų, tačiau Europoje vystosi ir ES, ir nacionalinės teisės, yra nusistovėjęs praktinis sugyvenimo būdas, nes tiek nacionaliniai teismai, tiek Teisingumo Teismas veikia racionaliai.

VEIDAS: Jeigu Jūsų kandidatūrą patvirtins ir Lietuvos, ir ES institucijos, nuo spalio pakeisite atsistatydinti nusprendusį dabartinį Lietuvos atstovą Teisingumo Teisme Praną Kūrį. Kokia šio teismo specifika?

E.J.: ES Teisingumo Teismas šiek tiek panašus ir į tarptautinį, ir į konstitucinį, ir į bendrą. Visų pirma jo paskirtis – tikrinti ES institucijose priimtų aktų teisėtumą, panašiai kaip šalyse konstituciniai teismai tikrina teisės aktų atitikimą konstitucijoms. Antra, jis sprendžia ginčus, ar valstybės laikosi ES sutarčių. O pagal statistiką daugiau kaip pusė darbų – ES šalių teismų kreipimaisi išaiškinti tam tikras ES sutarčių ar išvestinių ES teisinių aktų nuostatas. Daugiausia tai ginčai, susiję su ūkio, asmenų, prekių, kapitalo laisvuoju judėjimu. Per metus išnagrinėjama apie 680 bylų. Lietuva nėra iš tų, kurios šiam teismui duoda daug darbo, nors teismai yra kreipęsi. Štai Konstitucinis Teismas yra kreipęsis, kai nagrinėjo bylą dėl elektros energetikos įstatymo.

VEIDAS: Buvote vienas aktyviausių Sąjūdžio žmonių Panevėžyje, esate Kovo 11-osios Akto signataras. Ar netraukia atgal į politiką?

E.J.: Ne. Kodėl? Tiesiog viskam savas laikas. Ir politikoje buvau daugiau teisininkas nei politikas.

VEIDAS: Vis dėlto ką šiandien siūlytumėte, jei būtumėte Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas ar teisingumo ministras?

E.J.: Nesu. Mano darbas – ugdyti jaunus teisininkus, rašyti mokslo darbus teisės klausimais, organizuoti teisės veikalų leidimą. Pirmiausia stengiuosi atlikti tai, kas man priklauso. Ne taip, kaip sakydavo sovietiniais metais, kad geriausia rūpintis indėnais Amerikoje, o ne dirbti tai, už ką esi atsakingas.

Aišku viena: 1990-aisiais manėme, kad užtenka parengti gerą įstatymą, ir viskas išsispręs. Deja. Gerą įstatymą parengti paprasčiau, nors irgi nelengva, nes nustatome taisykles, tačiau jas užrašome žodžiais, kuriuos kai kas traktuoja kitaip ir taip atsiranda “landų”. Tačiau gero įstatymo teksto priėmimas yra tik darbo pradžia. Visa bėda – teisės akto taikymas. Reikalinga visuomenė, kuri supranta kitoniško gyvenimo taisykles.

Viena, ką galima padaryti, – lavinti jaunus žmones. Keičiantis kartoms, žinoma, atsiras naujų problemų, bet gal tų, kurias turime, nebus. Tą jau matau: jauni žmonės daugelį dalykų supranta pagal konstitucinės demokratijos standartus kaip savaime suprantamą, nors vyresnės kartos žmonėms tai reikia aiškinti. O teismai – civilizacijos išradimas, padedantis visuomenei sugyventi. Kad jų veikla problemiška, reikia suprasti, nes teisėjai – gyvos visuomenės gyvi žmonės.

Seimas antradienį po pateikimo pritarė pataisų projektams, kuriais būtų numatyta, per kiek laiko privaloma atlikti ikiteisminį tyrimą skirtingo sudėtingumo bylose.

Dėl minėtų Baudžiamojo kodekso ir Baudžiamojo proceso kodekso pataisų, kurias Seime parengė speciali darbo grupė, priėmimo parlamentarai balsuos, kai jos bus apsvarstytos komitetuose.

Pataisas pristatęs Teisės ir teisėtvarkos komiteto narys Vidmantas Žiemelis sakė, jog šiuo metu teisės aktuose fiksuota norma, jog ikiteisminį tyrimą reikia atlikti per įmanomai trumpiausią laiką – pernelyg abstrakti.

Pateiktomis pataisomis, jei asmeniui būtų pareikštas įtarimas arba suvaržytos asmens teisės, ikiteisminis tyrimas turėtų būti atliktas: dėl baudžiamojo nusižengimo ir nesunkaus nusikaltimo – per 2 mėnesius; dėl apysunkio nusikaltimo – per 3 mėnesius; dėl sunkaus nusikaltimo – per 6 mėnesius; dėl labai sunkaus nusikaltimo – per 9 mėnesius.

Taip pat numatoma galimybė dėl bylos sudėtingumo ar didelės apimties ikiteisminį tyrimą kontroliuojančio prokuroro motyvuotu prašymu tyrimą pratęsti. Dėl to spręstų aukštesnio rango prokuroras.

– Lietuvoje teismais pasitiki labai menkas nuošimtis gyventojų, bet dauguma pasitiki Europos Žmogaus Teisių Teismu. Kaip tai paaiškinti?

– Mes sukurti padėti nacionaliniams teismams. Viskas prasideda nacionaliniuose teismuose. Jei visos nacionalinės teisminės priemonės išnaudotos, bet žmogus jaučia, kad jo teisės neapgintos, neatkurtos, tada galima kreiptis į mūsų teismą. Belgijoje (ponia F.Tulkens yra Belgijos deleguota teisėja – A.Š.) dauguma žmonių nacionaliniais teismais pasitiki. Žinoma ir belgai kreipiasi į Strasbūro teismą. Tokius pasitikėjimo skirtumus, matyt, lemia tai, kad mes sprendžiame tik žmonių teisių klausimus.

– Lietuvoje piliečiai dažnai skundžiasi nesuprantantys, ką ir kodėl taip nusprendžia teismai.

– Išmokti rašyti teismo sprendimus taip, kad juos suprastų žmonės, nėra paprasta. Vakaruose taip pat buvo daug nuveikta tam, kad piliečiai pasitikėtų teismais, teisėjais. Teisėjai turi dirbti bendruomenei. Tai yra teisėjų kultūros dalykas. Pasitikėjimo burtų lazdele nepasieksi, tai ilgalaikis procesas. Mes Belgijoje šalies teisės universitetuose daug dirbome, kad teismai priartėtų prie bendruomenių. Žmonėms reikia aiškinti, kad jie turi kovoti dėl savo teisių, o teisėjams – kad jie turi suprantamai aiškinti, ką ir kodėl nusprendžia: ką jie daro, kodėl taip daro, kokiais motyvais, argumentais remiasi. Teismams reikia būti atviresniems. Bendruomenei ir teismams negalima pasidalyti į priešingas stovyklas. Visi turi gerbti save ir vieni kitus. Ir bendruomenė turi būti palankesnė teismams, stengtis suprasti, ką daro teismai. Beje, ir žurnalistai prie šio proceso gali reikšmingai prisidėti.

– Ar paprasti piliečiai gali suprasti teismų sprendimus, teisėjų argumentaciją?

– Jei kalba yra baisi, komplikuota, sprendimus suprasti sunku. Tada teisėjų reikia klausti, kodėl ta kalba tokia, kodėl sprendimas ir jo motyvai tokie sudėtingi, ar sprendimas negalėtų būti aiškesnis, paprastesnis. Teisinėje kalboje galima daug ką pakeisti. Žinoma, yra labai sudėtingų bylų, bet dažniausiai galima rasti paprastesnių žodžių paaiškinti tam, kas nuspręsta. Teisingumo vykdymo tikslas yra padėti žmonėms. Be supratimo to negalima padaryti. Teisėjų pareiga išaiškinti, ką jie nusprendžia, tik tada žmonės priims tai kaip teisingumą. Priešingu atveju žmonės šių sprendimų nepriims. Ir nepasitikės.

Septintojo dešimtmečio pradžioje Belgijos universitetai buvo pradėję judėjimą – padėti visuomenei suprasti teisę. Buvo daug profesorių teisininkų, kurie ėjo į bendruomenes ir aiškino teisę, teismų sprendimus. Tai buvo didelis judėjimas ir Belgijoje jis labai pasiteisino. Šiandien pasitikėjimas Belgijos teismais gana didelis.

Seimas nusprendė imtis svarstyti siūlymą supaprastinti mažai pavojingų administracinių pažeidimų bylų nagrinėjimą bei sumažinti administracinių teismų darbo krūvį.

Teisingumo ministerijos parengtose Administracinių teisės pažeidimų kodekso pataisose siūloma nustatyti, kad tais atvejais, kai pažeidėjas neginčytų pažeidimo fakto, jam grėstų ne didesnė nei 3000 litų piniginė bauda, būtų prasižengiama pirmą kartą ir nebūtų kitų sunkinančių aplinkybių, pažeidimą padaręs asmuo galės per 10 dienų sumokėti pusę minimalios baudos.

Jei asmuo to nepadarys, administracinio pažeidimo protokolas bus persiunčiamas teismui arba įgaliotai institucijai nagrinėti įprastu būdu ir jam teks sumokėti gerokai didesnę baudą nei siūlyta iš pradžių.

Šiuo metu nepaisant administracinio pažeidimo pavojingumo, visuomet yra pradedamas sudėtingas bylos nagrinėjimo procesas – skiriamas bylos nagrinėjimo posėdis, paštu kviečiamos bylos šalys, jame dalyvauja liudytojai, pareigūnai, teisėjas ir t.t. Mažai pavojingų prasižengimų atveju, kuomet pažeidėjui gresia pvz. keliasdešimt litų bauda, toks procesas reikalauja neproporcingai daug laiko, pinigų ir žmogiškųjų išteklių sąnaudų.

Teisingumo ministro Remigijaus Šimašiaus teigimu, sudarius asmeniui galimybes greitai „susitaikyti“ su valstybe, būtų abipusiai sutaupyta ir laiko, ir pinigų. Kartu tai gerokai sumažintų institucijų darbo krūvius, mažėtų eilės teismuose, o teisėjai galėtų daugiau laiko skirti sudėtingesnių bylų nagrinėjimui.