Scanpix

Aukščiausi Lietuvos vadovai vienas po kito zuja tarp Lietuvos ir Izraelio: neseniai iš Artimųjų Rytų sugrįžo premjeras Algirdas Butkevičius, prieš kelias dienas ten lankėsi Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Jos teigimu, Lietuvos ir Izraelio santykiai dabar yra geriausi per visą istoriją. Tad kas jai uždraustų pasvajoti apie Lietuvą, kaip tarpininkę Izraelio ir Palestinos taikos derybose, arba Izraelio dujų importą?

Rima JANUŽYTĖ

Lydima užsienio reikalų ir ūkio ministrų bei Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky, Prezidentė Dalia Grybauskaitė per kelias dienas aplėkė beveik visą Tel Avivą. Spėjo susitikti su Izraelio prezidentu Reuvenu Rivlinu ir premjeru Benyaminu Netanyahu, dalyvauti Izraelyje pirmą kartą rengiamame Pasaulio lietuvių ekonomikos forume, atidaryti Pasaulio litvakų forumą, apsilankyti Holokausto aukų atminimui skirtame „Yad Vashem“ muziejuje ir, bene svarbiausia, neformalioje aplinkoje pabendrauti su daugybe Izraelio verslininkų, su susidomėjimu besižvalgančių į Lietuvos pusę.

Santykių pakilimas

Prezidentės teigimu, šiuo metu Lietuvos ir Izraelio santykiai yra pagarbūs ir atviri, geriausi per visą istoriją. O kartu su ja Izraelyje lankęsis vyriausiasis patarėjas užsienio politikos klausimais Renaldas Vaizbrodas priduria, kad dvišalių santykių pakilimas tęsiasi jau keletą metų, nuo 2013-ųjų, kai Lietuvoje lankėsi tuometis Izarelio prezidentas Shimonas Peresas. „Gera­no­riškumas, Izraelio verslo susidomėjimas, turistų iš Izraelio pagausėjimas rodo didėjantį sėkmingą dvišalį bendradarbiavimą“ – neabejoja R.Vaizbrodas.

Prezidentė žada, kad tokio bendradarbiavimo tik daugės, o jo kokybė gerės. Izraelyje D.Grybauskaitė lankėsi panašiu ir labai konkrečiu tikslu. Tel Avive, Izraelio verslo sostinėje, ji atidarė savo globojamą, pirmą kartą Izraelyje vyksiantį Pasaulio lietuvių ekonomikos forumą (PLEF), kuriame dalyvauja per 100 Izraelio ir Lietuvos verslo atstovų, ūkio, užsienio reikalų ministrų, savivaldybių merų, pasaulio litvakų ir išeivijos lietuvių.

„Izraelis – ypatinga šalis, kurią Pasaulio lietuvių ekonomikos forumo rengėjai pasirinko neatsitiktinai. Tai inovacijų ir aukštųjų technologijų srityje pirmaujanti valstybė, turinti puikiai išplėtotus mokslo ir verslo ryšius visame pasaulyje. Didelė Lietuvą menanti žydų litvakų bendruomenė, įvairiose srityse Izraelyje sėkmingai dirbantys Lietuvos universitetų absolventai – tai puikus bendradarbiavimo potencialas, kurį turime geriau išnaudoti. Tikimės, kad forumas padės stiprinti dvišalius ekonominius ryšius, atvers kelią naujiems bendriems verslo ir mokslo projektams“, – teigė Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Izraelyje Edminas Bagdonas.

Šiame forume mūsų šalies mokslininkai, verslininkai ir politikos atstovai pristato inovatyvius elektroninės valdžios ir mobiliojo ryšio sprendimus, medicinos paslaugų turizmą, startuolius, mokslinių tyrimų atviros prieigos centrų galimybes.

Na, o Izraelio verslininkai ir mokslininkai neslepia, kad Lietuva jiems atrodo įdomi rinka. Lietuvos ir Izraelio mokslininkai jau dabar kartu įgyvendina daugiau kaip 60 mokslinių tyrimų projektų, tačiau, Prezidentės teigimu, šis bendradarbiavimas galėtų būti dar intensyvesnis. Pavyzdžiui, kibernetinio saugumo srityje.

D.Grybauskaitė ir Izraelio prezidentas susitikime šį žodžių junginį pakartojo bene daugiausia kartų. Mat Lietuvą nepaprastai domina unikali Izraelio patirtis užsitikrinant kibernetinį saugumą, ypač valstybiniame sektoriuje ir šauktinių kariuomenėje rengiant nacionaliniam saugumui reikalingus IT specialistus. Izraelis yra tarp pirmaujančių valstybių pagal kibernetinio saugumo sprendimus ir antra po JAV pagal parduodamų sprendimų apyvartą.

Nauja niša geopolitiniuose žaidimuose?

Izraelyje apsilankiusi Prezidentė neslepia ambicijų rasti savo vietą sprendžiant sudėtingą Izraelio ir Palestinos taikos derybų klausimą. Per susitikimą su litvakiškas šaknis pabrėžiančiu pernai išrinktu Izraeliu vadovu Reuvenu Rivlinu D.Grybauskaitė aptarė visus svarbiausius geopolitinius sopulius, pradedant padėtimi Ukrainoje, Sirijoje ir pabėgėlių krize, baigiant kova su terorizmu ir ISIS, Jungtinių Tautų vaidmeniu užtikrinant taiką pasaulyje.

Ypač daug dėmesio buvo skirta Izraelio ir ES santykiams bei Artimųjų Rytų taikos procesui. Ir paaiškėjo kodėl: iš Tel Avivo nuvykusi į Palestiną, D.Grybauskaitė prasitarė, kad Lietuva visai nesikratytų taikos derybų tarpininkės ar, tiksliau kalbant, vienos iš tarpininkių vaidmens.

O kodėl ne? Ne tiek daug šalių vadovų sugeba draugiškai pasišnekučiuoti ir su Izraelio, ir čia pat – su Palestinos lyderiais, ir dar su vienais bei kitais rasti bendrą kalbą. Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie dvigubą A.Butkevičiaus vizitą į Artimuosius Rytus prieš keletą mėnesių.

O jei tokios Lietuvos ambicijos nesukeltų juoko nei Izraeliui, nei tarptautinei bendruomenei, ką gali žinoti, gal užsitikrintume sau darbo daugeliui metų į priekį. Kalbėti apie skausmingą Artimųjų Rytų situaciją su ironija išties nedera, tačiau, kaip sakoma, geriau žvirblis ar konkretus Izraelio investuotojas rankoje, nei taikos derybininkės balandis kur nors Gazos Ruože.

Tikėtis, kad Lietuva staiga taps pasaulinio lygio žvaigžde – derybininke, galima, bet nepatartina. O štai užmegzti naujų verslo ryšių – galima ir net būtina.

Scanpix

Rasizmas. Jaunų iš Etiopijos į Izraelį vaikystėje emigravusių tamsiaodžių žydų protestai Tel Avivo ir Jeruzalės gatvėse šiomis dienomis labai primena neramumus, besiritančius per JAV miestus nuo Fergusono iki Baltimorės.

Šimtų Etiopijos žydų bendruomenės narių, jau kelis dešimtmečius gyvenančių Izraelyje, kraujas verda. Holono mieste įvyko beveik tas pats, kas jau daugiau nei metus vis pasikartoja Amerikoje: du policininkai be rimtos priežasties panaudojo brutalią jėgą prieš jiems neįtikusį tamsiaodį.

Stebėjimo kameros užfiksavo, kaip policijos pareigūnas Holono mieste netikėtai užpuolė iš Etiopijos kilusį Izraelio kareivį Demasą Fekadeh. Įraše matyti, iš pradžių uniformuotas karys stovi šalia savo dviračio, kalbėdamasis mobiliuoju telefonu, tačiau prie jo priėjęs policininkas liepia pasitraukti ir pradeda stumti šalyn. Kareivis klausia, kas nutiko, o policininkas su priartėjusiu kolega, užuot paaiškinę, pradeda šiurkščiai stumdyti ir mušti D.Fekadeh. Trumpam išsilaisvinęs, kareivis pakelia didelį akmenį ir grasina jį mesti, tačiau tada pareigūnai pagrasina jam ginklu.

Šis vaizdo įrašas bemat sukėlė protestų bangą nuo Jeruzalės iki Tel Avivo, o galiausiai visa tai peraugo į susirėmimus su policija, per kuriuos sužeista dešimtys policininkų ir protestuotojų. Policija nurodė, kad demonstracijoje dalyvavo apie 3 tūkst. žmonių, o žiniasklaida citavo protestų organizatorius, kurie sakė, kad susirinko apie 10 tūkst. žmonių.

„Nei juodi, nei balti – mes visi esame žmogiškos būtybės!“ – skandavo protestuotojai, kaltindami Izraelio policiją rasizmu. Aistras šiek tiek apmalšino skubiai įvykęs Izraelio premjero Benjamino Netanyahu susitikimas su Izraelio etiopų bendruomenės atstovais, pačiu D.Fekadeh ir kelių ministerijų pareigūnais. Tačiau Izraelyje dabar kalbama, kad Etiopijos žydų bendruomenė – lyg parako statinė, kuri gali sprogti įvykus dar vienam bent panašiam atvejui. O jų, kaip rašo įtakingas leidinys „Haaretz“, pasitaiko nuolat.

Izraelyje šiandien gyvena apie 135 tūkst. iš Etiopijos kilusių tamsiaodžių žydų, pasinaudojusių 1977-aisiais priimtu sprendimu Etiopijos žydams suteikti teisę apsigyventi Izraelyje.

Etiopijos žydai, dar vadinami „Beta Izraeliu“, Etiopijoje gyveno kaip izoliuota žydų grupė ir iki XIX a. septintojo dešimtmečio su kitais žydais nekontaktavo.

Ši grupė turi kelias skirtingas savo istorijos versijas. Kai kurie sako, kad jie yra karaliaus Saliamono ir karalienės Šebos palikuoniai, kiti tvirtina esantys Dano genties, vengusios pilietinio karo ir dėl to išėjusios iš senovės Izraelio, ainiai. Kad ir kaip būtų, Izraelis šiuos žydus galiausiai pripažino ir leido jiems imigruoti į šalį.

XX amžiaus pabaigoje Izraelio ir JAV vyriausybės keletą kartų – 1984 ir 1991 m. rengė specialiąsias operacijas, skirtas Rytų Afrikos žydams gelbėti ir perkelti į Izraelį, o antrojoje jų – slaptoje operacijoje „Saliamonas“ dalyvavo ir šiuo metu Lietuvoje dirbantis Izraelio ambasadorius Amiras Maimonas. Tuomet vos per vieną savaitgalį iš Etiopijos keturiasdešimčia lėktuvų iš Adis Abebos buvo išskraidinta 15 tūkst. Etiopijos žydų.

Ši operacija dabar įtraukta į vadovėlius, o Izraelis iki šiol, bent oficialiai, didžiuojasi 1977-ųjų sprendimu.

„Galiu pasakyti, kad tai yra vienas pagrindinių Izraelio valstybės pamatų – mes tęsime absorbavimo politiką. Kaip žinote, mes neturime konstitucijos, bet turime du pamatinius įstatymus. Vienas jų nusako teisė sugrįžti. Tai reiškia, kad kiekvienas žydas, nesvarbu, kur jis ar ji gyventų, turi prigimtinę teisę imigruoti į Izraelio valstybę. Vyriausybės užduotis jį priimti, suteikti tai, ką vadiname absorbavimo paketu, tai yra mokymus, išsilavinimą, paskolas, stipendijas bei panašius dalykus“, – „Veidui“ yra sakęs Izraelio ambasadorius A.Maimonas.

Tačiau Etiopijos žydų bendruomenė Izraeliui vis tiek kelia nemažai rūpesčių. Nepaneigiamas faktas, kad jai iki šiol nepavyko visiškai įsilieti ir asimiliuotis, nors baigia išnykti daugelis jų iš Etiopijos į Izraelį atsivežtų tradicijų. Baigia išnykti net ~amharic~ kalba, kuria šie žydai kalbėjosi Etiopijoje, – dabar daugelis jų kalba hebrajiškai, o gimtosios kalbos nė neprisimena. Be to, nors daugelis jų Etiopijoje buvo atsivertę į krikščionybę, dabar didžioji dalis šių žmonių yra priėmę judaizmą.

Vis dėlto Etiopijos žydų bendruomenė, kad ir kaip stengtųsi pritapti, vis tiek išsiskiria, ir ne vien odos spalva. Ji yra menkiau išsilavinusi, gauna mažesnes pajamas, su ja dažniau siejamas ir nusikalstamumas. Ar taip yra dėl jų pačių kaltės, ar dėl to, kad „Beta Izraelio“ vaikams šiandien sudaromos prastesnės sąlygos, vienareikšmio atsakymo, matyt, nėra, kaip ir kalbant apie tamsiaodžius Fergusone ar Baltimorėje.

„Rasizmas Tel Avive yra toks pat tikras ir skausmingas, kaip ir Baltimorėje. Emociniu požiūriu protestai čia ir už Atlanto yra identiški“, – teigiama „Haaretz“. Tiek vienur, tiek kitur protestuotojai jaučiasi įžeisti, pažeminti, neteisingai vertinami.

Nors Etiopijos žydai Izraelyje gyvena palyginti trumpą laiką, jie jau spėjo susidurti su mokyklų segregacija, diskriminacija gaunant būstą. Pernai rugsėjį kilo skandalas dėl to, kad kai kurie žydų rabinai atsisakė registruoti Etiopijos žydų santuokas suabejoję jų „žydiškumu“. Per visą gyvenimo Izraelyje istoriją net pasitaikė atvejų, kai Etiopijos žydams nebuvo leista tapti kraujo donorais, moterims, jų neinformuojant, buvo skiriamos ilgalaikės kontracepcijos priemonės, o sąmokslo teorijų mėgėjai puse lūpų kalba, kad prieš kelis dešimtmečius Etiopijos žydų vaikai net buvo skiepijami vakcinomis, turėjusiomis sukelti jiems nevaisingumą visam likusiam gyvenimui.

Vis dėlto liūdniausia statistika susijusi su savižudybių skaičiumi. Etiopijos žydų bendruomenėje savo noru iš gyvenimo žmonės pasitraukia penkis kartus dažniau nei visoje šalyje.

„Būdamas juodaodis šiandien turiu protestuoti. Asmeniškai nesu patyręs policijos smurto, bet jis nukreiptas prieš mano bendruomenę, kurią turiu palaikyti“, – teigia protestuose dalyvavęs 34 metų Eddie Maconenas.

Beje, Etiopijos žydus palaiko ir nemaža dalis Izraelio gyventojų. Tamsiaodžius žydus iš Etiopijos remiantis ir protestuose kartu su jais dalyvavęs izraelietis Zionas Cohenas įsitikinęs, kad protestuojantys etiopai yra šimtu procentų teisūs. „Ši šalis – rasistinė, ir mes jų nepriimame“, – teigia aktyvistas.

Vis dėlto, nors „Beta Izraelio“ atstovai iki šiol skundžiasi Izraelyje patiriantys diskriminaciją, tačiau vieni jų sugeba nustebinti nusikaltimais, kiti – pasiekimais.

Izraelyje dabar labai populiaru priminti, kad prieš kelerius metus gražiausios Izraelio merginos karūna atiteko žydei iš Etiopijos Titi Aynaw, o realybės šou „Big Brother“ laimėtoja tapo jos tautietė Hagit Yaso. Etiopijos muziką Izraelyje išpopuliarino labai išgarsėjęs dainininkas Idanas Raichelis. Tačiau tai būtų tas pats, kaip pasakyti, jog Amerikoje nėra rasizmo vien todėl, kad karjeros aukštumų sugebėjo pasiekti LeBronas Jamesas ar dainininkė Beyonce.

Protestus Izraelyje sukėlusio vaizdo įrašo herojumi tapęs D.Fekadeh irgi atstovauja pavyzdingiausiems ir daugiausiai pasiekusiems Etiopijos žydams. Už nepriekaištingą tarnybą jis net yra gavęs valstybinį apdovanojimą iš Izraelio prezidento Shimono Pereso rankų. Tačiau vien dėl to, kad yra tamsiaodis, jis užkliuvo pro šalį einantiems pareigūnams, ir jei ne įrašas, jam greičiausiai nebūtų pavykę išvengti bausmės už tariamą pasipriešinimą policijai.

Kaip ir Amerikoje, Izraelyje tamsiaodžius policija sustabdo ir nubaudžia daug dažniau nei kitus Izraelio gyventojus – tai patvirtina ir oficiali statistika.

Vis dėlto, jei ne įvykiai Fergusone ar Baltimorėje, vargu ar minėtas vaizdo įrašas būtų išprovokavęs tokius protestus ir susirėmimus su policija, kokie prieš savaitę sudrebino didžiuosius Izraelio miestus.

Kita vertus, tiesios paralelės linijos tarp Izraelio ir JAV brėžti negalima. Į JAV tamsiaodžiai daugeliu atvejų atvyko kaip vergai, kuriuos baltieji žiauriai išnaudojo ir suluošino ištisų kartų likimus. Izraelyje Etiopijos žydai apsigyveno savo noru, ieškodami geresnio gyvenimo.

Be to, šiuo metu Izraelis susiduria ir su pabėgėliais iš kitų Afrikos šalių, bet visuomenėje tiek Etiopijos žydai, kurie pagrįstai tikisi tokių pačių teisių kaip ir kiti žydai, tiek naujieji atvykėliai iš Afrikos „suplakami“ į vieną nemėgstamųjų grupę.

Beje, šie Izraelio gyventojai – dar viena tiksinti bomba. Afrikiečių pabėgėlių raidos centro (angl. ARDC) duomenimis, Izraelyje gali būti apie 20 tūkst. afrikiečių migrantų, atvykusių ieškoti prieglobsčio ar geresnio gyvenimo.

Daugiausiai jų yra iš Eritrėjos, kurią jie paliko bėgdami nuo brutalios diktatūros ir skurdo. Kita didelė pabėgėlių grupė – iš Pietų Sudano, nemažai atvyksta iš Kongo. Atvykėliai iš šių dviejų valstybių lengviau gauna oficialų statusą, nes oficialiai pripažinta, kad jose vyksta genocidas. Tačiau nuo pat Izraelio valstybės įkūrimo 1948 m. tik mažiau kaip 200 pabėgėlių čia pavyko gauti prieglobstį. „Amnesty International“ duomenimis, 2008 m. Izraelis suteikė prieglobstį tik keturiems jo prašantiems žmonėms, o 2009 m. prieglobstis nesuteiktas niekam.

Izraelio radikalai baiminasi, jog prieglobsčio suteikimas taps precedentu, o pabėgėliams čia taip patiks, kad jie ims masiškai plūsti ieškodami čia darbo ir socialinių garantijų. Tačiau nemažai Izraelio kovotojų už žmogaus teises primena, kad ir nuo persekiojimo bėgusiems žydams XX a. buvo užvertos daugybės valstybių durys, tad nereikėtų kartoti istorijos.

Matyt, tarp šių dviejų požiūrių takoskyra niekada neišnyks, o ir ką tik Izraelį sukrėtę Etiopijos žydų protestai vieniems atrodys tarsi perspėjimas apie tai, kas laukia plačiai atvėrus duris migrantams. O kiti tai supras kaip neabejotiną signalą, kad  šioje šalyje stinga pagarbos ir tolerancijos vieni kitiems.

Rima Janužytė