Vienu iš dešimties šių metų svarbiausių reiškinių ar sėkmės istorijų „Veidas“ mano esant emocinę paramą telefonu ir laiškais teikiančios tarnybos „Jaunimo linija“ veiklą.
Skeptikai, žinoma, netruks pareikšti: anokia čia sėkmė – patyčių tarp vaikų ir paauglių mastas nemažėja, be to, esame dargi lyderiai pasaulyje pagal mokyklinio amžiaus vaikų, išgyvenančių patyčias, ir iš gyvenimo pasitraukiančių jaunų žmonių skaičių.
Bet tie, kurie nusiteikę pozityviai, tikrai atkreips dėmesį, kad savanoriškoje organizacijoje „Jaunimo linija“ vien per šiuos metus savanorių, daugiausia jaunų, norinčių neatlygintinai teikti pagalbą sunkumus išgyvenantiems vaikams ir paaugliams, skaičius padidėjo nuo 181 iki 381. „Jei visiškai tiksliai, – įsiterpia dr. Paulius Skruibis, profesionalus psichologas, organizacijos „Jaunimo linija“ vadovas, – ne visi kandidatai į savanorius, išlaikę pirmąjį atrankos etapą, taps savanoriais, bet viliamės, kad bent pusė jų tikrai papildys mūsų gretas.“
Ketvirtadalis savanorių patys yra kėlę ranką prieš save
Pasirodo, kad galėtum neatlygintinai padėti juodoje neviltyje skendintiems jaunuoliams, vien noro neužtenka. Atranka į savanorius niekuo nesiskiria nuo konkurso į kai kurias prestižines specialybes universitetuose. Pirmiausia su visais pretendentais kalbasi profesionalių psichologų komanda. Ir, įvertinę kiekvieno jų charakterį, gebėjimą išklausyti, atjausti ir bendrauti su skirtingais žmonėmis, pasiūlo tapti kandidatu į savanorius. Vėliau prasideda ilgi, šešis mėnesius trunkantys mokymai.
Tiesa, dalis kandidatų jau po pirmo mėnesio arba patys atsisako dalyvauti mokymuose, arba organizatoriai rekomenduoja jiems verčiau nebevargti. O po pusės metų visi apmokyti savanoriai laiko egzaminą. Ir visiškai nesvarbu, kiek jiems metų – 18 ar 45-eri, ar jie jau turi įgiję psichologo išsilavinimą, ar dar tik studijuoja universitete, o gal yra visiškai kitos studijų krypties atstovai, egzaminą privalu laikyti visiems. Ir tik tada, kai savanoriai pereina šį išbandymą, gali sėsti prie telefono ragelio.
Įdomu, kad po to, kai į akciją „Nebijok kalbėti“ bei „Tyla žudo“ įsitraukė muzikantas Andrius Mamontovas, krepšininkas Arvydas Sabonis, aktorius Arūnas Sakalauskas, verslininkas Vladas Lašas, radosi ir daugiau solidžių įmonių vadovų, panorusių tapti savanoriais. P.Skruibis kol kas nutyli jų vardus, nes šiek tiek baiminasi, kaip užsiėmę stambių verslų vadovai ras laiko keletą valandų kalbėtis su dvasinių sunkumų patiriančiais vaikais, paaugliais, jaunuoliais, o galbūt ir savo bendraamžiais. Mat „Jaunimo linija“, priešingai nei kitos specializuotos emocinę pagalbą telefonu teikiančios savanoriškos tarnybos, kalbasi su visais, nesvarbu, koks būtų skambinančiojo amžius.
Pasak „Jaunimo linijos“ vadovo, jis neveda statistikos, kiek žmonių tapo savanoriais dėl to, kad patys praeityje buvo susidūrę su patyčiomis, išgyveno nelaimingą meilę, nesusiklostė jų santykiai su tėvais ar kitais artimais žmonėmis, tačiau iš pokalbių su pretendentais sako susidaręs nuomonę, jog į savanorystę daugelis panyra po panašių asmeninių patirčių ar netekčių. Apie ketvirtadalį visų savanorių patys kadaise yra svarstę ar net mėginę žudytis, o absoliuti dauguma išgyveno artimo žmogaus savižudybę ar tiesiog susidomėjo psichologija.
Pats P.Skruibis iš pradžių į šią organizaciją atėjo irgi labiau smalsumo vedamas. Jis svajojo būti žurnalistu, o jo bendraklasė, planavusi tapti psichologe, bendramoksliui papasakojo apie netrukus po nepriklausomybės atkūrimo – 1991 m. vasario 16 d. psichologės psichoterapeutės dr. Kristinos Onos Polukordienės įkurtą organizaciją, iš pradžių teikusią emocinę paramą tik vilniečiams. Netrukus dvyliktokas Paulius jau sėdėjo prie telefono ragelio, o į žurnalistiką įstoti jam nepavyko.
Taigi 1995 m. tapęs „Jaunimo linijos“ savanoriu, P.Skruibis ėmė pats mąstyti apie psichologijos studijas. Dar po keleto savanoriavimo metų jis tapo tarnybos Vilniaus filialo vadovu, o 2011 m. ėmė vadovauti visai tarnybai.
Rekordiniai metai
Pernai „Jaunimo linijos“ savanoriai atsiliepė į daugiau kaip 105 tūkst. skambučių. Daugiau kaip 16 tūkst. visų skambučių buvo ilgi (taip savanoriai vadina skambučius, kai skambina ketinantis nusižudyti arba turintis tikrai labai rimtų problemų žmogus). Ilgi pokalbiai paprastai trunka daugiau nei 40 minučių.
Pasak P.Skruibio, skambučių sunkumą lemia dar ir paros metas. Darbo dieną pats skambučių pikas prasideda tarp 15 ir 21 val. Ir kuo toliau į naktį, tuo skambučiai „sunkėja“ – žmonės dalijasi vis didesnėmis bėdomis. Tarp 4 ir 6 val. paprastai niekas neskambina, o jei jau skambina, tai skambutis labai rimtas, dažniausiai žmogaus, galvojančio apie pasitraukimą iš gyvenimo. Ypač daug tokių sudėtingų pokalbių buvo po aktoriaus Vytauto Šapranausko savižudybės balandį. Skambino ir jauni, ir vyresnio amžiaus suicidinių minčių kamuojami žmonės.