Aušra LĖKA

„Utro krasit niežnym cvetom stieny drevnego Kremlia, prosypajetsia so svietom vsia sovietskaja strana!“ – originalo kalba dainuoja „Lietuvos ryto“ televizija. Nemokantiems rusiškai subtitrai paaiškina: „Rytas dažo švelnia šviesa senojo Kremliaus sienas, keliasi su aušra visa sovietų šalis!“
Ir baigiantis 27-tiems nepriklausomybės metams Lietuvos didžiausiuose devyniuose televizijų kanaluose beveik 200 valandų per savaitę vis dar budinama sovietų šalis ar bent jau nostalgija jai. Du trečdaliai šio laiko tenka dviem kanalams – „Lietuvos ryto“ televizijai ir BTV, per savaitę rusiškos produkcijos transliuojantiems po beveik 70 valandų, darbo dienomis – ir 13–15 valandų.

Šie du kanalai viršijo visus pernykščius rusiško šnekėjimo eteryje rekordus. Ir rodė toli gražu ne kokius Rusijos kino meno šedevrus. Juo toliau laiko juostoje tolstame nuo liūdno savo valstybės istorijos etapo, kai buvome okupuoti Sovietų Sąjungos, tuo daugiau rusiškai šnekančių vyrukų raudonais treningiukais su užrašu CCCP (SSRS – Sovietų Sąjunga) laksto lietuviškų televizijos kanalų ekranuose.

2007 m. per vieną sausio savaitę, politologo dr. Nerijaus Maliukevičiaus tyrimo duomenimis, lietuviški kanalai transliavo 79 val. rusiškos produkcijos. Pernai „Veidas“ nutarė suskaičiuoti, kiek per devynerius metus pakito šis skaičius, ir rezultatas šokiravo – jis liuoktelėjo vos ne dvigubai, iki 151 val. O šiemet pernykštis rekordas viršytas su kaupu: rusiškos produkcijos transliuojama 198 val., tai yra dviem paromis per savaitę daugiau nei pernai.

Kuo taip žavi Rusijos televizinė produkcija, kad ji poroje lietuviškų kanalų darbo dienomis užima daugiau laiko nei viso kito pasaulio produkcija kartu sudėjus?

„Lietuvos ryto“ TV – nostalgija raudoniems treningiukams

Spust pultelį ties „Lietuvos ryto“ TV kanalu, ir ekraną užlieja užsklandėlė „Graži mūsų Lietuva“ su nuostabiausiais mūsų valstybės vaizdais. Bet netrukus imi abejoti, gal ta Lietuva vėl ne mūsų, o rusų, jei toliau po keturias ir daugiau valandų kanalas valstybine kalba prabyla tik… reklaminių intarpų metu. Koks trumpas kitakalbis inkliuzas, ir vėl kelios valandos rusiškų keiksmų, snukiadaužio (tiesiogiai verčiant rodomos produkcijos herojų kalbą), žinoma, degtinės ir naminukės, nuo sovietmečio užsilikusio interjero.

„Lietuvos ryto“ TV pagal rusiškos produkcijos kiekį šiemet aplenkė savo konkurentę šioje srityje BTV: kas savaitę tokios transliuoja 69 val. 30 min., valanda ilgiau nei BTV, darbo dienomis – apie 10–13 val., savaitgaliais perpus mažiau.

Beje, „Lietuvos ryto“ TV didžiąją dalį rusiškos produkcijos tik subtit-ruoja. Pernai apie tai šnekintas kanalo vadovas Linas Ryškus motyvavo ir misija mokyti rusų kalbos. Graži misija. Tik žodyno mokoma tokio, kad nelabai praverstų pokalbiui su kultūringu rusu, nes serialų herojai – nesvarbu, ar banditai, ar milicininkai, ar gydytojai, vienodai plūstasi ir kalba žargonu.

Iš „Lietuvos ryto“ TV rodomų dešimties rusiškų serialų (pernai buvo šeši) devyni – kriminaliniai. Štai praėjusį šeštadienį šis kanalas su pertraukomis parodė net keturias „Skubaus iškvietimo“, o po to dar dvi kriminalinio serialo „Kartą Rostove“ serijas. „Skubus iškvietimas“, bent jau sprendžiant pagal vieną matytą seriją, atrodytų nekaltas detektyvinis filmas, pasakojantis, kaip juodąją buhalteriją tvarkęs finansininkas nutaria pasidaryti plastinę operaciją ir tapti neatpažįstamas, o jį vaikosi ir buvęs viršininkas, ir banditai, ir iš jo norintis pasipelnyti ligoninės personalas.

Bet Rusijos televizinė produkcija, bent jau ta, kuri bandoma (ir sėk-mingai) įbrukti valstybėms, kurias buvo okupavusi Sovietų Sąjunga, kaip čiulpinukai – iš paviršiaus nekalti, bet netrukus pajunti putiniškos propagandos įdarą. Štai seriale vyriškis sužadėtinę žadina dainele apie sovietų šalį, ligoninėje pacientas dėvi raudoną treningiuką su CCCP ženklu. Ak, tikriausiai visai atsitiktinai viena medicinos seselė kilusi iš Padniestrės – tarsi milžiniškoje Rusijoje scenarijaus autoriai nerado tinkamos vietovės, tad paminėjo šią, lyg tai būtų kokia Rusijos sritis, nors iš tikrųjų tai formaliai – Moldovos teritorija, tik prorusiškų jėgų neteisėtai nuo jos atplėšta.

Kito serialo „Kartą Rostove“ veiksmas vyksta 1962 m., kai sumažinus atlyginimus ir pabranginus maisto produktus Novočerkasko gyventojai išėjo į taikią demonstraciją, tačiau valdžia ėmė malšinti nepatenkintuosius karinėmis priemonėmis. Iš vienos serijos galima susidaryti įspūdį, kad filmo kūrėjai palaiko kovotojus su sovietiniu režimu. Tačiau, matyt, ne veltui Ukrainoje šis serialas uždraustas transliuoti: čia priimtas įstatymas, draudžiantis rodyti šalies agresorės Rusijos filmus, propaguojančius Rusijos jėgos struktūras. Bet Lietuvai tokie filmukai labai patinka. Štai pernai būtent sausio 13-ąją „Lietuvos ryto“ TV parinko serialo apie „gerąjį“ karvedį Staliną premjerai.

O serialai „Miškinis“ ir „Bitininkas“ skirti tiems, kam patinka stebėti Rusijos glūdumą. Praėjusią savaitę „Bitininke“ iki detalių rodyta, kaip siautėja į kaimą iš kariuomenės grįžę keturi atitarnavę girti šauktiniai, rusiškai vadinami dembeliais. Jie priekabiauja prie jaunos medikės, suteikusios jiems pagalbą, tyčiojasi iš moterų, užpuola vaiką, padega šieną, bando įsilaužti į kaimo parduotuvę ir t.t., ir pan. Daugelis, net milicijos pareigūnai, iš pradžių bando taikstytis – kad tik nesugadintų dembeliams šventės, mat, paaiškinama, rusams tokia proga įprasta prisigerti iki žemės graibymo. Bet pagaliau tvarką imasi daryti Glebas Zbrujevas – buvęs vienas geriausių Maskvos kriminalistų operatyvininkų, kuris, dėl sveikatos „nurašytas“ į atsargą, o dar ir paliktas žmonos, persikraustė į kaimą ir užsiėmė bitininkyste.

Daug naminukės, apleisti nameliai, nešienauta žolė. Gal iš tiesų „Lietuvos ryto“ TV, rodydama rusišką produkciją, mano vykdanti šviečiamąją-mokomąją misiją: palyginti net su labiausiai apleistais lietuviškais kaimais, mūsiškiai atrodo klestintys.

„Miškinyje“ – visiška Rusijos glūduma, kaimas taigoje, kur, atrodo, veiklūs tik banditai ir brakonieriai. Subtitrų vertėjas bando bent kiek civilizuočiau išversti ne tik banditų, bet ir milicininkų leksiką: štai milicininkas siunčia žmones į „obezdjanik“ – suprask, beždžionyną, bet vertėjas, pagrįstai spėdamas, kad Lietuvoje žmonės gali nesuprasti, kuo čia dėta zoologija, verčia – į areštinę.

„Albanas“ – kriminalinis serialas su tarptautiniu politiniu atspalviu, tik nieko bendra su Albanija: Albanas – specialiosios paskirties būrio majoro Viktoro Albancevo pravardė. Rusiškasis Terminatorius rangą ir vardą užsitarnavo šalindamas neįtikusiuosius sovietinės valstybės valdžiai, vėliau  vykė kriminalinio pasaulio autoritetų užsakymus. Bet dabar jis – teigiamas herojus. Albanas infiltruojamas į nacionalistinę nusikaltėlių organizaciją, kuri įtariama kėsinusis į kinus studentus, paskui Kinijos ambasadorių.

O „Moterų svajonės apie tolimus kraštus“ pasakoja painią istoriją, kaip jaunas vienos stambios įmonės finansininkas Vadimas siunčiamas į Sočį nugabenti lagamino su begale pinigų. Jis kartu pasiima ir mylimąją Galią, tikėdamasis romantiško savaitgalio prie jūros. Bet dingo ir mylimoji, ir pinigai. Kaip visuose rusiškuose serialuose, ir šiame daug degtinėlės, girtų ašarų, sentimentalumo, korupcijos ir ilgakojų blondinių.

Vienintelis rusiškas detektyvinis serialas, kuriame pareigūnai negirtauja ir neblevyzgoja, tyrėjai dirba su modernia aparatūra ir jų patalpos nėra avarinės būklės, – „Pėdsakas“. Tai rusiškas „CSI“ klonas.

Rusiška produkcija lietuviškuose kanaluose paprastai būna arba kriminalai, arba pigūs juokeliai, arba mistika. Pastarosios auditorijai skirtas serialas „Chiromantas“.

„Lietuvos ryto“ televizija rodo ir du rusakalbius Ukrainos gamybos serialus. Be seniai rodomo „Moterų daktaro“ – naujas, 2015 m. serialas „Neišsižadėk“.

Siužetas toks: mergina išėjo į mokslo metų pradžios šventę, po to – atminties praradimas, o atsikvošėjo kruvinomis rankomis. Apkaltinta žiauria politiko žmogžudyste, kalėjime pasijunta esanti nėščia. Mergina supranta, kad politikas ją išprievartavo. Naujagimę ji atiduoda auginti seseriai. Po 17 metų kalėjime ji rengiasi grįžti pas dukrą, bet prasideda karas Donbase.

Tik nereikia turėti iliuzijų, kad taip dažnai rusiškai kalbanti „Lietuvos ryto“ TV nutarė parodyti ne tik Rusijos, bet ir Ukrainos šių įvykių versiją. Ukrainoje kilo pasipiktinimas, kad seriale beveik nėra ukrainietiškai kalbančių veikėjų, kai kuriuose epizoduose palankiai pavaizduoti teroristai ir Rusijos kariai Donecke, o serialas perša antiukrainietiškas nuostatas. Svarstyta šio serialo rodymą Ukrainoje nutraukti. Jo kūrėjai aiškinosi, kad filmas yra rusų kalba, nes… sunku rasti ukrainietiškai kalbančių aktorių.

BTV – nepabudę iš sovietmečiu  patirtos komos

BTV kanalas, nors šįsyk pagal rusišką produkciją užleido lyderystę „Lietuvos ryto“ televizijai, pasiekė dienos rekordą: trečiadienį rusiškai BTV kalbėjo 14 val. 50 min., t.y. apie 62 proc. paros. Tiesa, priešingai nei „Lietuvos ryto“ TV, rusiški serialai BTV įgarsinti lietuviškai.

BTV irgi rodo dešimt rusiškų serialų (pernai – perpus mažiau), iš jų aštuonis kriminalinius. Beje, ši tematika populiari ir BTV rodomuose kitų šalių serialuose.

Serialų „Tokia tarnyba“, „Muchtaro sugrįžimas“, „Sudužusių žibintų gatvės“, „Galvų medžiotojai“ schema panaši į analogiškos tematikos vakarietiškų serialų – nusikaltimų tyrimas atmiežiamas tyrėjų pasišaipymais vieniems iš kitų ir jų asmeninio gyvenimo siužetais. Bet yra ir nepalyginamų dalykų, tai visų pirma suvartojamo alkoholio kiekiai ir tyrimų techninės įrangos modernumas.

„Prokurorų patikrinime“ skurdžiame prokuratūros interjere prokurorai bando atsikratyti besikreipiančiųjų, technikos skyriaus viršininkas Saša darbo kabinete paskiria pasimatymus iš karto dviem – vienai brunetei, kitai blondinei. Tiriamoje byloje rodoma ligoninė su sugedusiais liftais ir aplaidžiais darbuotojais, imančiais kyšius. Vyr. gydytoja gydosi prisiklijuodama ant rankų avižų ir kviečių, kita medikė siunčia pacientus šarlatanams, šie juos apnuodija ir numarina.

„Farų karai“ (pagal originalą turėtų būti „Mentų karai“) pasakoja istoriją apie nušautą dėstytoją, pas kurį merginoms studentėms egzaminą tekdavo laikyti demonstruojant ne žinias, o savo kūną. Policininkė prie negyvėlio irgi išsitraukė veidrodėlį, nes tuoj susitiks su patinkančiu jai kitu pareigūnu. O seriale „Šuo“ pareigūnas savo tarnybiniam šuniui sako: „Tu – šuo, ji – mergina, turėtum būti protingesnis.“ Seksistinių pareiškimų ir vaizdų rusiškuose serialuose netrūksta.

„Paskutiniame fare“ (vėl kažkodėl išversta „faras“, o ne taip kaip originale ir kaip realybėje – „mentas“) milicijos kapitonas Aleksejus Davidovas pabunda po 20 metų trukusios komos. Jį viskas stebina: kad pasikeitė milicija, kad nėra spirito „Rojalis“, o kur dar internetas, mobilieji telefonai. Žodžiu, daug komiškų situacijų kriminalinėje aplinkoje.

Tik žiūrint ir kitus rusiškus serialus susidaro įspūdis, kad jų kūrėjai, priešingai nei „Paskutinio faro“ herojus, vis dar panirę į komą ir, regis, nenori iš jos pabusti: nors serialai palyginti nauji, kai kurie vaizdai juose atrodo lyg filmuoti prieš ketvirtį amžiaus. Gal kad rusiški serialai orientuoti į sovietmečio nostalgiją? Tokiu atveju pateisinami ir „kodiniai“ vaizdeliai – beviltiškai senamadiški interjerai ir garderobai, sovietiniais metais buvę priimtini įpročiai ir chamizmas. Gal todėl rusiškuose serialuose geria visi – banditai, gydytojai ir internai, karo didvyriai, prokurorai ir milicininkai.

BTV po žiaurybių pereina ir prie „Mistinių istorijų“ ar juokų – komedijos žanrui atstovauja trumpas istorijas apie tipines moteris tipinėse situacijose pasakojantis serialas „Viena už visus“.

BTV rusiškame meniu – ir pokalbių laida „Kalbame ir rodome“, nesiskirianti nuo kitose šalyse pagal tą patį formatą kuriamų laidų. Šią savaitę jauna moteris ieškojo tėvo, prieš 25 metus palikusio jos besilaukiančią motiną. Viskas lyg ir gerai. Tik klausimas: kodėl labiau norima rodyti rusišką kontekstą, o ne bet kurios kitos valstybės?

Kvatojame ir buriame rusiškai

TV6, trečias ant rusiškos produkcijos pakylos, daugiausiai kvatoja, kikena ar žvengia. „6 kadrai“ – situacijų rinkinys, pavyzdžiui, kaip Levu Tolstojumi gydoma nemiga ar kaip milicijos majoras į cheminę valyklą atneša kostiumą su dviem šautinėmis skylutėmis ir žada vakare atnešti dar.

„Saša ir Tania“ – dar vienas ne itin gilių buitinių juokelių, besisukančių apie vieną šeimą, šiupinukas. Pavyzdžiui, Tania vyro prašo atidaryti stiklainį agurkų ir giria už vyriškumą. Tiesa, pripažįsta, kad šaldytuve yra atidarytas, bet nori padrąsinti vyrą, kuriam naktį ne viskas pasisekė.

„Rezidentai“ toliau tęsia pasakojimus apie nevykėlius rezidentus: ligoninės skyriaus vadovas po avarijos patenka į komą, tad pasinaudoję proga rezidentai vienas nuo kito gainioja pacientus, o geriausias komos ištikto gydytojo draugas darbo kabinete geria su avariją sukėlusia mergina, bando ją suvilioti, teisindamasis, kad taip atkeršytų už draugo sužalojimą. Žodžiu, laaaabai juokinga.

„Naša Raša“ – gerokai aukštesnio humoro kategorijos, galima sakyti, savotiška Rusijos gyvenimo parodija.

TV1 nuosekliai rūpinasi mistika. „Būrėją“ net vadina realybės dokumentika. O serialas „Akloji“ pataria: visada rūpinkitės, kad jūsų drabužių sagos būtų vienodos, nes viena užkalbėta raudona saga vos neišardė šeimos.

Rusiškai kalba ir TV8 – kasdien vaikučiams skiria po dozę sovietinių laikų „multikų“, nes juk auditoriją reikia ugdytis nuo mažens. Iš tiesų kai kurie filmukai labai mieli. Klausimas tik dėl keistų proporcijų tarp Rusijos ar netgi dar Sovietų Sąjungos ir viso kito pasaulio kartu sudėjus.

Didieji komerciniai kanalai rusišką produkciją praktiškai palikę savo antriniams kanalams: TV3 terodo „Ekstrasensų mūšį“, kitą rusišką produkciją palikę TV6 ir TV8; LNK rusiškos produkcijos visai nerodo, nes tai su kaupu „kompensuoja“ šios grupės BTV kanalas, taip pat TV1.

Rusakalbėje lavinoje prieš srovę – tik LRT Kultūros kanalu rusų kalba transliuojamos trumpos „Deutsche Welle“ žinios ir informacinė-analitinė laida iš Prahos „Dabar pasaulyje“.

Televizijos pabūklai informaciniame kare

Akivaizdu, bet neįtikėtina (čia ne apie tokio pavadinimo rusišką laidą): Lietuvos sovietinė praeitis tolsta, rusakalbių gyventojų mažėja, o rusiškos produkcijos Lietuvos televizijos tinkleliuose pastebimai daugėja.

Maža to, kaip primena politologas dr. Mažvydas Jastramskis, visuomenės apklausų duomenimis, standartinis Lietuvos žmogus Rusiją vertina kaip nedraugišką Lietuvai valstybę, kuri kelia grėsmę, jam nepatinka Vladimiras Putinas, o Rusijos žiniasklaidos jis nelaiko objektyvia. Tik nedidelė mažuma, apie 10–15 proc. Lietuvos gyventojų, yra labiau prorusiškų nuostatų.

Tad Rusijos „minkštąsias galias“ tyrinėjantis politologas N.Maliukevičius retoriškai klausia: kokia ta metų metais egzistuojanti didžioji paslaptis, kad lietuviškuose TV kanaluose toks didžiulis kiekis rusiškos produkcijos?

LNK grupės, kuriai priklauso ir BTV, atstovas spaudai Gediminas Malaškevičius aiškina, kad BTV – vienintelis šios grupės kanalas, kuriame yra daugiau rusiškos produkcijos, ir tai susiklostė istoriškai: „Daugiau tokios produkcijos BTV pradėjo transliuoti apie 2001–2002 m., o mes šį kanalą galutinai įsigijome tik 2013 m. BTV kanalo auditorijos įpročiai formavosi daugiau nei dešimt metų, o visi žino, kad televizijos auditorija labai inertiška, jos įpročius keisti yra nelengvas darbas. Pastaraisiais metais ne kartą bandyta BTV žiūrovams pasiūlyti vakarietiškos produkcijos, rodytos kelios dešimtys geriausių pasaulio serialų, apdovanotų prestižiniais „Auksiniais gaubliais“, tokių kaip „Moderni šeima“ ir „Didžiojo sprogimo teorija“, geriausiu laiku parodėme kritikų išliaupsintą „Kortų namelį“. Bet kalbant apie komercinę televiziją, kuri išsilaiko parduodama savo pritraukiamą auditoriją, reikia pabrėžti, kad televizija seka žiūrovų įpročius, o ne atvirkščiai. Kodėl žiūrovai renkasi vieną ar kitą dalyką – tai jau mentaliteto klausimas, kuris galėtų būti nagrinėjamas mokslininkų. Kelių ir klystkelių būdu mes ieškome programų, kurių žiūrovai lauktų ir jas žiūrėtų. Vieni dalykai pasiteisina, kiti ne. Šiame procese teisėjas yra žiūrovas.“

Beje, LNK atstovas siūlo ne mechaniškai skaičiuoti rusiškos produkcijos valandas, o pasidomėti jos pritraukiama auditorija. Pavyzdžiui, serialas „Muchtaras“ gruodį buvo populiariausias tarp visų rusiškų programų BTV, bet teužėmė 22 vietą šio kanalo programų rikiuotėje. Vakarais, kai žiūrovų daugiausiai, nuo 20.30 val. BTV rusiškų programų netransliuoja.

G.Malaškevičius atkreipia dėmesį, kad kiti LNK grupės kanalai rusiškai transliuoja nedaug: LNK visai nerodo rusiškos produkcijos, TV1 teturi du serialus, kurie netrukus baigsis, o „Info TV“ kasdien rusų kalba transliuoja žinias „Šiandien pasaulyje“, kurias rengia „Amerikos balsas“ ir „Laisvosios Europos radijas“. Jos, pasak LNK atstovo spaudai, rodomos jaučiant pareigą padėti rusakalbei auditorijai atsilaikyti prieš galingą Rusijos propagandą rusiškuose kanaluose.

G.Malaškevičius aiškina, kad sudarant programą grupės kanalams siekiama maksimaliausio kainos ir žiūrovų santykio. Jeigu Lietuvos rinka būtų didesnė, mūsų kanalai transliuotų tik lietuvišką produkciją, nes tradiciškai Lietuvoje autorinė produkcija yra žiūrimiausia.

Ar tiek rusiškos produkcijos – tik iš „biednumo“? Pernai apie tai šnekintas „Lietuvos ryto“ TV vadovas L.Ryškus tai paneigė: jo tikinimu, didelių kainų skirtumų tarp kitų šalių ir Rusijos analogiškos produkcijos nėra, be to, neteisingai manoma, jog perkant paketą į jį įsiūloma produkcijos su didelėmis nuolaidomis, o paskui viską privalu ištransliuoti.

Tad kodėl tuomet tiek daug laiko „Lietuvos ryto“ kanalas skiria rusiškai produkcijai? „Nes ji kokybiška ir ją žmonės žiūri“, – teigė L.Ryškus.

Tačiau galima abejoti, ar tikrai tiek daug rusiškos produkcijos yra todėl, kad toks auditorijos poreikis, nes tokią produkciją itin gausiai rodančių kanalų – „Lietuvos ryto“ TV ir BTV reitingai atsilieka nuo rusiškai beveik nerodančių TV3, LNK ir LRT televizijos.

Maža to, pasak N.Maliukevičiaus, nors galima sakyti, kad taip atsiliepiama į dalies vyresnės kartos, tebeturinčios nostalgijos sovietmečiui, poreikius, TV kanalų susikoncentravimas į rusišką produkciją – kelias į savotišką liūdną jų pabaigą, nes vyresnės kartos, kuri žiūri šią produkciją, mažėja ir vis mažės.

Dėl L.Ryškaus minėtos rusiškos produkcijos kokybės taip pat galima ginčytis – lietuviški TV kanalai rodo tikrai ne iškilią rusišką klasiką ar vertingus naujus kūrinius. Žinoma, prie kultūros lobyno nepriskirsi ir ekranus užplūdusių turkiškų ar kitų serialų, bet skirtumas tas, kad rusiškieji dar turi ir papildomą „misiją“.

Seimo narys konservatorius Laurynas Kasčiūnas neabejoja: „Reikia aiškiai suvokti, kad tai nėra tik kinas, tik televizija. Kultūra ir politika Rusijoje susipynusi, Rusija televiziją laiko savo minkštosios galios instrumentu. Per televizinę produkciją ji formuoja tam tikrus tapatybinius dalykus, prijungia tokią produkciją žiūrinčius žmones prie šios kultūrinės bei informacinės erdvės, o iš to plaukia visa kita. Žinau, kai kas tokį požiūrį vadina paranojišku, bet aš taip nevadinčiau. Tai rimti dalykai, kurie klibina tapatybinį pasaulį, diegia rusiško pasaulio koncepciją per bendras sampratas, vertybes, gyvenimiškas situacijas. O Rusija gerai moka tai daryti.“

Politologas N.Maliukevičius atkreipia dėmesį, kad tam tikros geokultūrinės žinutės įterpiamos net į iš pirmo žvilgsnio banalias rusiškas komedijas ir įprastinius serialus, juose vaidina aktoriai, kurie yra vieni didžiausių V.Putino politikos apologetų. Akivaizdu, kad lig šiol esame įstrigę toje pačioje posovietinėje ar rusiškoje televizinėje erdvėje, nors politinėje erdvėje jau tiek metų priklausome kitam – Vakarų pasauliui.

Parlamentaras L.Kasčiūnas svarsto, kad reiktų galvoti, kaip padėti vystyti nacionalinę televizinę produkciją ir taip atsilaikyti prieš Rusijos dempinguojamas rusiškos produkcijos pardavimo kainas. Kad būtų labiau integruojamasi į europinę, o ne rusišką informacinę erdvę, jo iniciatyva Seime įregistruota Visuomenės informavimo įstatymo pataisa, kuria siūloma bent jau mažinti rusų kalba retransliuojamų televizijos programų, kad ES kalbomis jos sudarytų ne mažiau kaip 90 proc. kiekviename vartotojams siūlomame televizijos programų pakete. Beje, praėjusios kadencijos Seimas buvo atmetęs panašias Prezidentės Dalios Grybauskaitės pataisas.

Pastaraisiais metais akivaizdi tendencija: intensyvėja Rusijos informacinis karas, o kartu daugėja rusiškos produkcijos Lietuvos komerciniuose TV kanaluose. Kodėl ir kas tuo suinteresuotas – akivaizdu. Bet visai kitas klausimas, kodėl taip darome. Juolab jei tokia produkcija nei labai populiari, nei pigesnė, kaip tikino rusiškiausio mūsų valstybėje „Lietuvos ryto“ TV vadovas.

Ir dar vienas apmaudus lietuviškų televizijų liapsusas: maža, kad kai kurie kanalai pusę laiko skiria rusiško ar greičiau vis dar sovietinio gyvenimo būdo propagavimui ir nostalgijos kurstymui, bendrystės su Rusija ugdymui, tam imama antrinti ir lietuviška nacionaline televizine produkcija. Štai TV3 rodo lietuviškuosius „Rezidentus“, sukurtus pagal rusiškus „Interny“. Tiesa, klinika čia prabangesnė, bet klonuojamas rusiškas nuo sovietmečio nepakitęs gyvenimo būdas. Ar nebūtų vertingiau sekti vakarietiško gyvenimo pavyzdžiais?

Kenanas Aliyevas / G.Karpavičiūtės nuotr.

Evaldas LABANAUSKAS

„Rusijos žiniasklaida, būtent Dmitrijus Kiseliovas, net keletą kartų savo laidose paminėjo mus kaip grėsmę Rusijos nacionaliniam saugumui“, – teigia naujojo medijos projekto „Dabartinis laikas“ („Nastojaščeje vremja“ arba „Current Time“) vykdomasis redaktorius Kenanas Aliyevas.

Jau netrukus Lietuvos rusakalbiams ir vi­siems kitiems, kurie supranta rusiškai, tu­rėtų būti pasiūlytas naujas televizijos kanalas. Kuo jis skirsis nuo kitų? Vienas jo vadovų K.Aliyevas interviu „Veidui“ teigia, kad tai ne­bus propagandos ar antipropagandos kanalas. „Mūsų tikslas – duoti žmonėms didesnį pasirinkimą. Internetas ir kitos naujosios technologijos suteikia šią galimybę“, – sako jis.

– Kiek žinau, televizija „Dabartinis laikas“ yra gan neseniai gyvuojantis projektas. Gal galėtumėte plačiau apie jį papasakoti?

– „Dabartinis laikas“ – tai medijos projektas. Tai ir televizija, ir socialinė medija, ir palydovinė televizija. Projektas pradėtas 2014 m. spalį kaip kiekvienos dienos 30 minučių trukmės informacinė laida. Iki šiol ši laida egzistuoja ir ją galima matyti per mūsų partnerius, tarp jų ir Lietuvoje (LRT, LNK). Taip pat mūsų laidą galima matyti Latvijoje, Gruzijoje, Moldovoje, Ukrainoje ir Vidurinėje Azijoje.

– Tai laida rusų kalba?

–  Taip, rusų kalba. Kol kas tai buvo kasdieninė laida, bet mes planuojame plėstis ir tapti tikru televizijos kanalu, kuris bus transliuojamas Lie­tuvoje. Mes įžvelgiame galimybių. Jau dabar projektas sėkmingas, sulaukia auditorijos dėmesio ir, mūsų manymu, tai svarbus informacijos šaltinis, ypač šalyse, kurios ribojasi su Rusija.

– Bet ne pačioje Rusijoje?

–  Žinoma, ir pačioje Rusijoje. Rusijoje mus galima matyti per socialinę mediją arba internetą. Kitas žingsnis – mes pradedame palydovinės televizijos veiklą Rusijoje. Transliacijos vyks kiekvieną dieną, 24 valandas. Tai bus tarptautinių naujienų kanalas rusų kalba, skirtas rusakalbių auditorijai. Transliacijos prasidės jau šią vasarą. Todėl mes jau ieškome partnerių Lie­tuvoje, kurie įtrauktų mūsų televiziją į ka­belinių televizijų paketą.

Mes necenzūruojame naujienų, nekuriame propagandos, nemeluojame savo auditorijai – mes atskleidžiame tiesą.

Žinoma, Lietuvoje ši auditorija nėra didelė, bet ji mums svarbi. Mes norime jai teikti subalansuotą, objektyvią ir profesionalią informaciją bei naujienas. Žinau, kad šioje rinkoje jau veikia daug žaidėjų, bet mes tikime, kad rasime savo nišą.

– Tai bus naujienų kanalas?

–  Taip, tai bus naujienų kanalas, bet kartu bus rodomi dokumentiniai filmai, kultūros, kelionių ir net realybės šou laidos. Taip pat norėtumėme kurti specialią laidą Baltijos valstybėms.

Siekiame, kad mūsų laidos būtų naudingos žmonėms tiek informacijos, tiek pramoginiu po­žiūriu. Mūsų žurnalistai labai kvalifikuoti. Daug jų yra iš Rusijos, Ukrainos ir t.t. Mes turime didelį žurnalistų tinklą ir šiais talentais naudosimės kurdami aukštos kokybės produkciją.

– Kokio dydžio dabar jūsų redakcija?

–  Nepakankamai didelė. Bet kokiu atveju mūsų gretos augs. Naujoje medijos eroje mes esame ne tik televizija, mes – ir socialinė medija.

Nors rinka labai konkurencinga – daug naujienų ir žiniasklaidos organizacijų, trans­liuo­jan­čių rusų kalba, vis dėlto manome, kad turime nišą: mes necenzūruojame naujienų, nekuriame propagandos, nemeluojame savo auditorijai – mes atskleidžiame tiesą.

Pavyzdžiui, kalbėdami apie Rusijos įvykdytą Krymo aneksiją ir agresiją Rytų Ukrainoje mes bandome išklausyti abi puses, kad žmonės ga­lėtų susidaryti aiškų paveikslą, kas vyksta. Kal­bėdami apie Baltijos valstybes mes nagrinėjame tokias temas, kaip saugumas, energetinis saugumas, gynyba ir politiniai klausimai, iššūkiai, su kuriais susiduria šios šalys.

Manau, kad žmonės, kurie ieško tiesos, objektyvios informacijos, visada ją suras, ir bū­tent todėl matome nišą.

Baltijos šalyse yra daug žmonių, turinčių is­torinių ryšių su Rusija, ir tai svarbi auditorija. Žinau, jog vietos televizijos daro viską, kad pasiektų šią auditorijos dalį. Mūsų vaidmuo – pateikti tarptautinę įvykių perspektyvą rusų kalba: kas vyksta Ukrainoje, Sirijoje ar JAV rin­kimuose? Tai svarbūs įvykiai, ir manau, kad žmonės turi teisę matyti juos iš skirtingų perspektyvų.

– Vis dėlto jūsų medijos projekto pagrindas – televizija?

–  Taip, bet kartu ir internetas bei socialinė medija. Mūsų duomenimis, per savaitę pasie­kiame 2 mln. žmonių Rusijoje. O Rusijos rinka yra labai ribojama. Rusijos televizijos lengvai pasiekiamos čia, bet Rusijoje transliuoti labai sunku. Manau, kad žmonės, kurie ieško tiesos, objektyvios informacijos, visada ją suras, ir bū­tent todėl matome nišą.

– Ar tikrai žmonės nori žinoti tiesą? Juk dažnai tiesa nėra labai maloni.

–  Negalime teisti auditorijos. Žmonės turi skir­tingų vilčių, vieni naujienas gauna per pramogas, kiti – per rimtus kanalus. Žmonėms reikia suteikti pasirinkimo galimybę. Jie patys nu­spręs, ką nori žiūrėti, skaityti ar ko klausytis. Mūsų tikslas – duoti žmonėms didesnį pasirinkimą. Internetas ir kitos naujosios technologijos suteikia šią galimybę.

Be to, reikia turėti omenyje faktą, kad pa­saulyje yra 300 mln. kalbančiųjų rusiškai.

– Kiek korespondentų biurų turite?

–  Tai bendras projektas su „Europos laisvės ra­diju/Laisvės radiju“ ir „Amerikos balsu“. Mū­sų pagrindiniai biurai yra Prahoje ir Va­šingtone. Žurnalistai dirba visame pasaulyje, turime 19 biurų.

– Tai yra jūs naudojatės jau turima „Europos laisvės radijo/Laisvės radijo“ ir „Amerikos balso“ infrastruktūra?

– Taip, tai jungtinis projektas. Kartu mes la­bai skaidrūs dėl mūsų finansavimo. Mus finansuoja JAV Kongresas.

– Jei ne paslaptis, koks jūsų biudžetas?

–  Jūs jį galite surasti svetainėje bbg.gov. Ten pateikiami visų šių struktūrų biudžetai. Savo ruožtu pasakyčiau, kad tai tikrai nėra pakankamai didelis biudžetas.

Medija, ypač televizija, kainuoja nemažai. Vis dėlto turime užtektinai pinigų, kad vykdytume veiklą.

– Neįsižeiskite, bet turiu paklausti: ar galime lyginti jūsų medijos projektą su „Russia Today“, „Al Jazeera“ ar „Sputnik“ žiniasklaidos organizacijomis?

–  Nemanau. Visų pirma mes nepozicionuojame savęs kaip propagandos ar antipropagandos kanalo. Nepaisant to, kad Rusijos žiniasklaida, būtent Dmitrijus Kiseliovas, net keletą kartų savo laidose paminėjo mus kaip grėsmę Rusijos nacionaliniam saugumui.

Mes nepozicionuojame savęs kaip propagandos ar antipropagandos kanalo.

Jeigu tiesos sakymas yra grėsmė nacionaliniam saugumui, tai jau jų problema. Mes ne­ma­nome, kad esame grėsmė. Mes esame profe­sionalūs žurnalistai. Mūsų komandoje yra žmonių, kurie dirbo „Dožd“, „Laisvės radijuje“; žmonių, kurie atėjo iš Ukrainos televizinės rinkos. Tai profesionalūs žurnalistai. Jie prisidėjo prie mūsų tikrai ne kurti propagandos. Jie mato, kad mes esame profesionalai.

Galite pasirinkti bet kokį mūsų straipsnį arba reportažą ir patikrinti, ar jis objektyvus, subalansuotas, teisingas ir profesionalus, ar ne.

Aš tikiu, kad niekas neturi tiesos monopolio. Mūsų tikslas – nušviesti svarbius įvykius, ren­ginius profesionaliai ir objektyviai. Ir jei tai neatitinka Kremliaus strategijos, t.y. neleisti, kad žmonės žinotų daugiau, kas vyksta už Ru­si­jos ribų ir jos viduje, tai nėra propaganda. Tai tik­ras naujienų nušvietimas, taip, kaip daro be­veik visas pasaulis.

"Scanpix" nuotr.

– Vis dėlto jūsų „taikinyje“ – ne tik Rusija, bet ir kitos posovietinės šalys?

–  Būtent. Lietuva – laiminga šalis, nes turi tikrai nepriklausomą žiniasklaidą. Bet jei pažvelgsime į buvusios Sovietų Sąjungos žemėlapį – labai daug šalių iki šiol kovoja, kad turėtų laisvą žiniasklaidą. Dauguma šalių vertinamos kaip pusiau laisvos.

Jokia technologija, jokia socialinė žiniasklaida neatstos žurnalistikos, nes žurnalistų vaidmuo – paaiškinti, kas vyksta ir ko­dėl tai vyksta.

Mūsų vaidmuo – užpildyti šią spragą, suteikti žmonėms informacijos, kurios jie negali gauti savo šalyje. Tai ilgas procesas. Tarkim, „Laisvės radijas“ veikia jau 65 metus, tarnaudamas savo auditorijai. Dabar mes esame naujame etape – tai naujųjų technologijų era.

– O kaip jūs įsivaizduojate pačios žurnalistikos ateitį šioje naujųjų technologijų eroje?

–  Manau, kad jokia technologija, jokia socialinė žiniasklaida neatstos žurnalistikos, nes žurnalistų vaidmuo – paaiškinti, kas vyksta ir ko­dėl tai vyksta.

Taip, tai iššūkių metas žurnalistikai, nes da­bar labai daug informacijos ir dažnai sunku ją patikrinti, o tuo kartais bando pasinaudoti valdžia.

Mes nuolat diskutuojame, kaip pritraukti daugiau auditorijos. Mes privalome prisitaikyti prie naujos realybės.

– Kokį vaidmenį čia vaidina socialinė medija?

–  Mes turime būti ten, kur yra auditorija. Ne­ga­lima to ignoruoti. Jei „The New York Ti­mes“ dabar pirma paleidžia svarbias naujienas per savo „Facebook“ paskyrą, tam yra priežastis. Jie bando pasiekti auditoriją.

Mes turime būti ten, kur yra auditorija.

Tačiau kartu mes niekada negalime pamiršti tikslumo. Greitis negali pakeisti tikslumo. Nes jei kartą suklysite, neteksite pasitikėjimo. Mums svarbu pasitikėjimas, todėl mes stengiamės būti objektyvūs ir profesionalūs kiek įmanoma. Ar mes darome klaidų? Taip, mes darome klaidų ir nesigėdijame jų pripažinti.

– Kaip „Dabartiniam laikui“ sekasi socialinėje medijoje?

–  Mes vis dar naujas vardas, bet įsitraukimo skai­čiai yra daug geresni nei turimų sekėjų skaičius. O įsitraukimas yra svarbiausia. Galbūt da­bar skaičiai kuklūs, bet jie didėja kiekvieną dieną.

Netrukus mes būsim prieinami Lietuvoje 24/7.

Vien Lietuvoje, kur mūsų laidą rodo du te­levizijos kanalai, savaitės auditorija siekia 13 proc. Tai labai geri skaičiai, ypač turint omeny, kad Lietuva nėra rusakalbė šalis. Tai reiškia, kad ne tik rusakalbiai, bet ir lietuviškai kalbantys žmonės mus žiūri. Netrukus mes būsim prieinami Lietuvoje 24/7.

– Ar turite biurą Baltijos valstybėse?

– Ne, mes naudojamės laisvai samdomų žurnalis­tų paslaugomis. Galbūt kada nors atidarysime čia biurą. Dabar mums svarbiausia rasti kuo daugiau partnerių, kuriems mūsų turinys – visiškai nemokamas.

Kenanas Aliyevas

• Gimė Azerbaidžane. Studijavo žurnalistiką Baku ir Vašingtone.
• Nuo 1994 m. „Europos laisvės radijo/Laisvės radijo“ rusų kalba bendradarbis.
• Vėliau dirbo Vašingtone „Amerikos balse“ ir bendradarbiavo su BBC.
• 2003 m. laimėjo „Amerikos balso“ aukso medalį už profesinius pasiekimus.
• Taip pat vertėjavo, dėstė Kaukazo istoriją, politiką ir religiją JAV valstybės departamento Užsienio tarnybos institute.
• 2004 m. grįžo į Prahą, į „Europos laisvės radiją/Laisvės radiją“.
• Iki 2015 m. vadovavo „Europos laisvės radijo/Laisvės radijo“ Azerbaidžano tarnybai.
• Šiuo metu yra projekto „Dabartinis laikas“ vykdomasis redaktorius.
• Moka azerbaidžaniečių, anglų, rusų, čekų ir turkų kalbas.

Pasišovusi pirmąją naujo televizijų sezono savaitę pabūti uolia jų žiūrove, džiūgavau – kas gali būti geriau, nei darbo metu žiūrėti televizorių. Net ėmiau niūniuoti legendinę „Tele bim bam“ dainelę „Labai geras daiktas yra televizorius“. Bet niūniavosi neilgai.

Aušra LĖKA

Patogiai susirangau ant sofos, pultelis rankoje ir – į atsinaujinusį, svarbesnį nei tai, kas svarbiausia, 20 kartų visaip labiau, juokingiausią ir dar įvairiausiais epitetais apšlovintą televizijos pasaulį.

Aperityvas, kaip žinoma, skirtas apetitui sužadinti. Tad didžiausių lietuviškų TV kanalų – TV3, LNK ir LRT televizijos, kurie visi trys naują sezoną šiemet pradėjo nuo rugpjūčio 31-osios, pirmosios naujo sezono laidos, nesvarbu, naujos ar iš ankstesnių sezonų, tikiuosi, bus išskirtinės, mat pagal jas žiūrovas spręs, žiūrėti jas ar ne. O konkurencija dėl žiūrovo (komerciniuose kanaluose tai reiškia ir dėl reklamos) – nuožmi.

Nusiteikusi būti viliojama naujais ir kokybiškais produktais – spūst pultelį. Tiesa, prabangos visą savaitę vien žiūrėti televizorių neturėjau, tad, ačiū šiuolaikinės televizijos išmanumui, kasdien pažiūrėdavau po porciją tos ir ankstesnių dienų programos, stengdamasi laidas surikiuoti pagal žanrą ar tematiką.

Uvertiūra: vieni investavo į reginį, kiti – į vaišes

Jei jau pasižadėjau akis pražiūrėti į naujo sezono lietuviškus kanalus, jaučiu pareigą pradėti nuo uvertiūros – sezono pristatymų.

LRT jubiliejinį 90-ąjį radijo ir 58-ąjį televizijos sezoną atvėrė Valdovų rūmuose. Jei net nieko nežinotum apie šią televiziją, iš pristatymo vietos ir turinio galėtum spręsti, kad tai solidus kanalas, o jungiantis su kitais miestais ir pasaulio šalimis pasiųstas signalas, kad tai – ne kokia vieno kiemo televizija.

Pagal pavardžių pasikartojimo dažnumą atrodė, kad kanalas turi dvi žvaigždes – Edmundą Jakilaitį ir Zitą Kelmickaitę, kurių pilna ir kur reikia, ir kur be jų puikiai galima apsieiti. Žinoma, tokios charizmatiškos asmenybės – lobis. Bet kai „Auksinio proto“ savireklama paremta pirma iš jo šią sezoną iškritusia Z.Kelmickaite, klausimas vienintelis – už ką jai taip? O E.Jakilaitis, lietuviškasis Larry Kingas, lyg koks Užgavėnių persirengėlis, Kauno Rotušės aikštėje demonstravo kojas su projekto „Nacionalinė ekspedicija. Nemunu per Lietuvą“ šortais, o po keliolikos minučių jau su solidžia eilute dirigavo dūdų orkestrui.

Apskritai sezono pristatymas dar kartą parodė, kad šou nėra stiprioji LRT pusė. Kai tik šis kanalas bando pataikyti į komercinių TV stilių, atrodo geriausiu atveju komiškai. Kai pagirtiną už patriotizmą laidą „Tikri vyrai“, skirtą paskatinti jaunimą eiti tarnauti į kariuomenę, pristatė iš komercinių kanalų šou ir skandalų laidų matyta toli gražu ne šaukiamojo amžiaus moteriškė vakariniu makiažu (ir pirmoje naujojo sezono laidoje vis kartojusi, kad ji be makiažo ir kariuomenėje neištvers) – ar tai tikrai tas pavyzdys, kuris turėtų patraukti jaunimą?

O kai LRT sezono atidarymo šventės muzikinė programa apsiribojo „Eurovizijoje“ kukliai pasirodžiusiais keturiais atlikėjais ir Rosita Čivilyte, beliko spėlioti: gal „Eurovizijos“ dalyvius sutartys verčia koncertuoti LRT nemokamai, o LRT nutarė investuoti į vaišes, bet ne į reginį savo svečiams, o paskui ir kanalo žiūrovams.

Ką jau kalbėti apie tai, kad reklamos nerodantis TV kanalas vis tiek apie porą minučių skyrė savireklamos intarpui, kuriame pristatė tą patį, ką tik ką jau buvo pristatęs.

TV3 ir šiemet 20-metį švenčianti jauniausia iš didžiųjų trejetuko LNK eteryje savo pristatymų dar neparodė, bet LNK savo fejerverkais, lazerių šou, atrakcijomis sostinės Katedros aikštėje ir Bernardinų sode jau padarė šventę ne tik iš renginio į renginį kaip į darbą vaikštančiai grupei draugų, bet ir nemažai daliai savo auditorijos. TV3 taip pat nepristigo fantazijos parengti įspūdingą reginį, kaip ir dera televizijai.

Komercinių žinių vedėjai: solidūs vyrai ir jaunos gražuolės

Kad ir papeikusi LRT, savo „darbinį“ televizinį rytą, žinoma, pradedu nuo „Labas rytas, Lietuva“. Nuo ko daugiau – juk tai vienintelė rytinė laida. Ambicijų kurti tokią laidą turėjo ir kiti kanalai, bet jos baigėsi fiasko. O „Labas rytas, Lietuva“, atvirkščiai, dar ir plečiasi: naująjį sezoną žadina ir šeštadieniais, tiesa, leisdama kiek ilgiau pamiegoti.

LRT plečia ir visą savo informacinių laidų frontą – be ligšiolinių naujienų laidų, net naktį bus kartojamos trumposios žinios. Įdomu viena: ar pasaulyje nutikus kokiam svarbiam įvykiui žinios bus atnaujintos? Beje, nuo šiol nacionalinis transliuotojas neis miegoti visą naktį, tik originalios programos naktinėtojams nesiūlys – eteris bus skirtas kartojimams.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-36-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuvos radijas ir televizija pristatė naująjį sezoną. Žinant, kad nuo 2015 m. visuomeninio transliuotojo biudžetas gerokai išaugs, iš jo norėtųsi daugiau išskirtinumo, gal net kokybinio proveržio. Sulauksime, bet veikiausiai ne šiemet ir ne kitąmet.

Vilnietė vadybininkė Justė pripažįsta, kad Lietuvos radiją ir televiziją (LRT)  įsijungia retokai – nebent ieškodama konkrečių laidų ar filmų. Išpuoselėtoji žinių laida „Panorama“ jos irgi per daug nežavi – Justė mieliau renkasi žinias žiūrėti per TV3 ar LNK.

„Per LRT retai rodo gerų filmų. Dažnai norisi elementarios holivudinės komedijos ar veiksmo filmo, o ne istorinių ar retro filmų. Aišku, yra įdomių laidų – „Pinigų karta“ ar „Labas rytas“. Kelis kartus buvau įsijungusi „Auksinį balsą“, tačiau jis manęs nesužavėjo. Dėl meninių šou, manau, komerciniai kanalai labiau stengiasi ir jų laidas tiesiog smagiau žiūrėti“, – savo televizijos žiūrėjimo įpročius dėsto mergina.

Mąstančių panašiai kaip Justė ir per daug nesižavinčių visuomeninio transliuotojo produkcija Lietuvoje rastume nemažai. Nuo kitų metų sausio 1-osios keisis nacionalinio transliuotojo finansavimo modelis ir LRT biudžetas gerokai padidės, tad gal su daugiau pinigų LRT, kaip kažkada yra sakęs vienas jos generalinių direktorių, iš tikrųjų sugebės tapti antrąja BBC?

Žinoma, jei nacionalinis transliuotojas vis dar kelia sau didesnes ambicijas. Svarbu, kad tik nevyrautų tokios nuotaikos, kaip Vilniaus universiteto Informacijos ir komunikacijos katedros lektoriaus (beje, buvusio generalinio direktoriaus) Kęstučio Petrauskio patektame pavyzdyje: „Man patiko vienos žinomos laidos vedėjos pareiškimas: „Na, nežiūri mano laidos, bet mano laida vis tiek nesikeis.“ Tai gerai iliustruoja situaciją televizijoje.“

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 342014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-34-2014-m

Šiuo metu Lietuvoje nė vieno veikiančio televizoriaus neturi 4 proc. namų ūkių, o teiginys “aš nežiūriu televizoriaus” tampa vis populiaresnis.

“Kažkada buvo madinga televiziją žiūrėti, dabar kita mada – daugelis tvirtina jos nežiūrintys, tačiau paklauskite taip tvirtinančių žmonių, kaip jiems, atrodė atakos Maidane, ir jie jums viską detaliai nušvies. Tiek to nežiūrėjimo”, – atlaidžiai šypteli televizijos senbuvė žurnalistė Edita Mildažytė.
Vis dėlto ji pripažįsta, kad televizijos reportažai šiandienos vartotoją vis dažniau pasiekia virtualiomis formomis internete ar išmaniajame telefone.
“Mano pačios vaikai neturi televizoriaus ir jiems jo nereikia kaip prietaiso, nes jie žino, kur guli juos dominanti informacija. Taigi nebėra poreikio makaluotis po visus televizijos kanalus. Tenka pripažinti – jaunoji karta išties atsisveikina su televizija, o televizininkai dirba vidurinės ir senosios kartos žiūrovams”, – konstatuoja ne vieną televizijos projektą prodiusuojanti pašnekovė.
E.Mildažytės teigimu, postmodernizmo amžius šiandien jau leidžia kiekvienam norinčiajam sudaryti televizijos programą pačiam, o televizijos laidų nebebūtina žiūrėti televizijos transliacijų metu, daugelis jas peržiūri tada, kai turi laiko, pasiėmę iš mediatekų. Kita vertus, nepaisant to, kaip televizija žiūrima (tradiciškai namie per televizorių ar internete), poreikis kurti kokybišką turinį išlieka.
Deja, būtent jo šiandien labiausiai ir pasigenda Lietuvos televizijų kanalus įsijungiantys žiūrovai.
Remiantis naujausiais duomenimis, dėl pigių ir bukinančių pramogų bei atstumiančio smurto nuo televizorių ekranų kasmet pasitraukia vis didesnis procentas išsilavinusių žmonių (dar ne taip seniai Lietuvos televizijos tenkinosi 27 proc. televizijos žiūrovų, o šiandien šis skaičius besiekia 15 proc.), o ekspertai jau netolimoje perspektyvoje prognozuoja dar mažesnę tradicinę televizijos žiūrovų auditoriją.
“Neabejotinai Lietuvos televizijos žiūrovų ir ateityje mažės. Tai susiję su keliomis priežastimis: viena jų ta, kad mūsų televizijos nerodo iniciatyvos ir nedidina kokybės reikalavimų, kita neatsiejama ir nuo technologinio šuolio. Televizija vis labiau transformuojasi ir artėja prie internetinių technologijų. Tradicinė televizija miršta drauge su vyresniąja žiūrovų karta, nes jaunimas jau nebeturi įprastų televizijos vartojimo įgūdžių”, – įžvalgomis apie šiandieninės televizijos transformacijas dalijasi Lietuvos nepriklausomų prodiuserių asociacijos pirmininkas Kęstutis Drazdauskas.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 212014" bei įvedę gautą
kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-21-2014-m

Televizija keičiasi. Jos turinys vis labiau persikelia į internetinę erdvę, o žiūrovai įgyja daugiau galios valdyti televizijos žiūrėjimo procesą.

Lietuvoje jau rodomas lietuviškas serialas, skirtas ne televizijai, o internetui. Mariaus Čižausko ir Olego Surajevo sumanyta juokinga komedija jaunimui apie keturis skirtingus jaunuolius, sutikusius dalyvauti realybės šou, pataikė tiesiai į dešimtuką ir pritapo prie naujų pasaulinių televizijos tendencijų. Tėra sukurtos vos dvi šio internetinio serialo serijos, tačiau jis turi jau 16 tūkst. sekėjų socialiniame tinkle “Facebook”, o pirmoji jo serija sulaukė daugiau nei 170 tūkst. peržiūrų “YouTube” svetainėje.
Televizinis turinys kuriamas apeinant pačią televiziją – regis, tokia praktika tampa vis populiaresnė.
Pasak aktoriaus M.Čižausko, į televiziją patekti sunku, o internete galima paleisti, ką tik nori. “Iš esmės tai yra jau parengta platforma, nereikia niekam atsiskaitinėti ir nieko įrodinėti. Mūsų, jaunų kūrėjų, sprendimas buvo pradėti nuo to. Internetas priima visus”, – dėsto vaikinas, pridurdamas, kad internete atsiras bent penkios serijos.
Šis serialas ilgai nebuvo vienišas Lietuvos virtualiojoje padangėje. Kovą pasirodė kitas penkių serijų internetinis serialas “0 sveikų”, kurį režisavo gerai pažįstamas aktorius Ramūnas Cicėnas. Kūrėjai nusipelnė liaupsių, nes puikiai išnaudojo interneto galimybes, sukurdami ne įprastą, o žaismingą interaktyvų serialą. Tai reiškia, kad tai, kaip viskas klostysis, sprendė patys žiūrovai: istorija būdavo stabdoma įdomiausioje serijos vietoje ir ekrane pasirodydavo du galimi tolesnės eigos pasirinkimai. Katras jų surinkdavo daugiau balsų, ta linkme ir pasisukdavo istorija.
Taigi matome, kad internetui skirtos produkcijos tik daugėja. Tai kūrėjams suteikia daugiau kūrybinės laisvės ir leidžia daryti tai, ko negali tradicinė televizija.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 192014" bei įvedę gautą kodą. Žinutės kaina 4 Lt.

Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-19-2014-m

Praėjo daugiau nei pusantro mėnesio nuo Lietuvos radijo ir televizijos komisijos (LRTK) sprendimo stabdyti Kremliaus propaganda ir nesantaikos kurstymu kaltintų rusiškų kanalų – iš pradžių  “NTV Mir Lithuania”, o po to ir “RTR Planeta” – transliaciją.
Kas nuo to pasikeitė? „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ atlikta didžiųjų Lietuvos miestų gyventojų apklausa rodo, kad dauguma – 38,8 proc. ir iki tol tikina nežiūrėję rusiškų televizijų, todėl jokio poveikio nepajuto.
Panašus, bet šiek tiek mažesnis skaičius apklaustųjų (32,4 proc.) tikina, kad jie taip pat nepajuto jokios šio LRTK sprendimo įtakos. Tačiau ne dėl to, kad nežiūrėjo, o dėl to, kad ir toliau žiūri rusiškas televizijas per palydovą ar kitomis priemonėmis. Nenuostabu, kad palydovinės įrangos pardavėjai teigia negalintys atsiginti klientų.
Taigi trečdaliui gyventojų ir toliau plaunamos smegenys, o jie dėl to ne tik nesuka galvos, bet net patys tai linkę inicijuoti. Tiesa, daugiau nei ketvirtadalis (26,6 proc.) šį LRTK sprendimą vertina teigiamai, nes daugiau “nebegirdi propagandos”. Plaukus raunasi tik 2,2 proc. apklaustųjų.
Bendras rezultatas – televizijų draudimas, regis, didelio poveikio neturėjo, ir mūšį su Kremliaus propaganda Lietuva toliau pralaimi. Tie, kurie nežiūrėjo, ir toliau nežiūri, o tas trečdalis gyventojų, kurie žiūrėjo, ir toliau žiūri rusiškas televizijas.
Kita “Veido” užsakymu atlikta apklausa rodo, kad tik 9 proc. gyventojų siūlo visiškai drausti rusiškas televizijas, o dauguma – 54,8 proc. mano, kad rusiškas laidas reikia cenzūruoti. Pritarti atskiros rusiškos televizijos kūrimui linkę vos 3,2 proc.
Tuo metu net 27,6 proc. respondentų siūlo niekaip nekovoti su Kremliaus propaganda. Įdomu, ar dėl to, kad netiki pergale, ar dėl to, kad propaganda jiems patinka?

Kokią įtaką jums turėjo sprendimas sustabdyti rusiškų “NTV Mir Lithuania” ir “RTR Planeta” kanalų transliaciją? (proc.)
Jokios, nes iki šiol nežiūrėjau    38,8
Jokios, nes iki šiol galiu žiūrėti per palydovą ar kitomis priemonėmis    32,4
Teigiamą, nebegirdžiu propagandos    26,6
Neigiamą, neturiu ką žiūrėti per televiziją    2,2

Kaip siūlytumėte kovoti su Kremliaus propaganda?
Cenzūruoti rusiškų televizijų laidas    54,8
Niekaip    27,6
Visiškai drausti rusiškas televizijas    9
Neturiu nuomonės    5,4
Kurti atskirą rusišką televiziją    3,2

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2014 m. gegužės 5–7 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Šiuo metu Lietuvoje nė vieno veikiančio televizoriaus neturi 4 proc. namų ūkių, o teiginys “aš nežiūriu televizoriaus” tampa vis populiaresnis.

“Kažkada buvo madinga televiziją žiūrėti, dabar kita mada – daugelis tvirtina jos nežiūrintys, tačiau paklauskite taip tvirtinančių žmonių, kaip jiems, atrodė atakos Maidane, ir jie jums viską detaliai nušvies. Tiek to nežiūrėjimo”, – atlaidžiai šypteli televizijos senbuvė žurnalistė Edita Mildažytė.
Vis dėlto ji pripažįsta, kad televizijos reportažai šiandienos vartotoją vis dažniau pasiekia virtualiomis formomis internete ar išmaniajame telefone.
“Mano pačios vaikai neturi televizoriaus ir jiems jo nereikia kaip prietaiso, nes jie žino, kur guli juos dominanti informacija. Taigi nebėra poreikio makaluotis po visus televizijos kanalus. Tenka pripažinti – jaunoji karta išties atsisveikina su televizija, o televizininkai dirba vidurinės ir senosios kartos žiūrovams”, – konstatuoja ne vieną televizijos projektą prodiusuojanti pašnekovė.
E.Mildažytės teigimu, postmodernizmo amžius šiandien jau leidžia kiekvienam norinčiajam sudaryti televizijos programą pačiam, o televizijos laidų nebebūtina žiūrėti televizijos transliacijų metu, daugelis jas peržiūri tada, kai turi laiko, pasiėmę iš mediatekų. Kita vertus, nepaisant to, kaip televizija žiūrima (tradiciškai namie per televizorių ar internete), poreikis kurti kokybišką turinį išlieka.
Deja, būtent jo šiandien labiausiai ir pasigenda Lietuvos televizijų kanalus įsijungiantys žiūrovai.
Remiantis naujausiais duomenimis, dėl pigių ir bukinančių pramogų bei atstumiančio smurto nuo televizorių ekranų kasmet pasitraukia vis didesnis procentas išsilavinusių žmonių (dar ne taip seniai Lietuvos televizijos tenkinosi 27 proc. televizijos žiūrovų, o šiandien šis skaičius besiekia 15 proc.), o ekspertai jau netolimoje perspektyvoje prognozuoja dar mažesnę tradicinę televizijos žiūrovų auditoriją.
“Neabejotinai Lietuvos televizijos žiūrovų ir ateityje mažės. Tai susiję su keliomis priežastimis: viena jų ta, kad mūsų televizijos nerodo iniciatyvos ir nedidina kokybės reikalavimų, kita neatsiejama ir nuo technologinio šuolio. Televizija vis labiau transformuojasi ir artėja prie internetinių technologijų. Tradicinė televizija miršta drauge su vyresniąja žiūrovų karta, nes jaunimas jau nebeturi įprastų televizijos vartojimo įgūdžių”, – įžvalgomis apie šiandieninės televizijos transformacijas dalijasi Lietuvos nepriklausomų prodiuserių asociacijos pirmininkas Kęstutis Drazdauskas.
Nuo komercinių Lietuvos televizijų supanašėjimo pavargęs ir jau gerą pusmetį TV pultelio į rankas neimantis prodiuseris neabejoja, kad nacionalinių televizijų, einančių įprastu keliu, laukia ne patys geriausi laikai. “Europoje ir JAV kabelinės televizijos jau patiria didžiulių nuostolių, taigi televizijos, šiandien dar negalvojančios apie transformaciją ir persikėlimą į interneto erdvę, neabejotinai patirs nuostolių”, – prognozuoja pašnekovas.
K.Drazdauską, kaip ir daugelį kitų “Veido” pašnekovų, nuo tradicinės televizijos atgraso originalaus turinio nebuvimas. “Reklamos perteklius užmuša bet kokį norą likti prie vieno ar kito televizijos kanalo. Juolab gyvenimo tempas retam tokią prabangą leidžia. Vis labiau išprusęs vartotojas gali rinktis iš didžiulės pasiūlos, taigi nieko nuostabaus, kad pasirenkami kitų Europos valstybių transliuotojai”, – apibendrina pašnekovas, pats televiziją iškeitęs į radiją.

Turinys išlieka, kinta forma
Jei tikėsime rinkos ir žiniasklaidos tyrimų bendrovės TNS LT tyrimo duomenimis, šiuo metu Lietuvoje nė vieno veikiančio televizoriaus neturi 4 proc. namų ūkių (2012 m. neturėjo 2 proc., 2011 m. – 1 proc.) dažniausiai tai jaunų, 20–29 metų amžiaus didmiesčio gyventojų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, pasirinkimas.
“Ši auditorija televizijos turinį pasiekia jau ne tradiciniu būdu, o per kitus prietaisus, dažniausiai per kompiuterius ir mobiliuosius telefonus. Tyrimo duomenys rodo, kad daugiau nei 67 proc. televizoriaus neturinčių namų ūkių turi asmeninį kompiuterį, per kurį galima žiūrėti TV programas”, – teigia TNS LT projektų vadovė Lina Petraitienė.
Tokia televizijos vartojimo forma jau kuris laikas populiari ir kitose valstybėse. Kaip pavyzdį galima paminėti Londoną ir jame jau ne vienus metus gyvenančią istorinių romanų “Silva Rerum” autorę bei dailės istorikę Kristiną Sabaliauskaitę. Rašytojos namuose tradicinio televizoriaus nėra daugiau kaip dešimt metų, tačiau tai – jokia kliūtis pasižiūrėti mėgstamas laidas ar serialus.
“Įprastai norimas laidas ar kelis protingesnius serialus pasižiūriu legaliai internete per vadinamąjį “catch-up”, – sako rašytoja. Tokia forma socializuotis ir neatitrūkti nuo visuomenės aktualijų patraukli ne vienam londoniečiui, prancūzui, vokiečiui ar JAV gyventojui.
Tendencija atsisakyti televizijos žiūrėjimo jau ne pirmus metus populiarėja ir Lietuvoje, bet, kaip pastebi L.Petraitienė, netrūksta ir tokių žmonių, kurie vis dar ištikimi šiai komunikacijos priemonei: šiuo metu Lietuvoje daugiau nei pusė (53 proc.) namų ūkių gyventojų teigia turintys vieną televizorių, trečdalis, arba 32 proc., – du, 9 proc. – tris, o 2 proc. namų ūkių turi keturis ir daugiau televizorių.
Psichologą, psichoterapeutą Andrių Kaluginą taip pat drąsiai galima vadinti žmogumi, kuris pamiršo, kaip atrodo tradicinė televizija. Daugiau nei dvidešimt metų be televizoriaus gyvenantis “Veido” pašnekovas neslepia – šiuo metu itin madinga būti užsiėmusiam, nuolat skubėti, o aplinkiniams tvirtinti, kad neturi kada įsijungti televizoriaus. “Tokia žmogaus pozicija tarsi parodo, kad jis šiuolaikiškas, aktyvus ir visų trokštamas, – sako psichologas. – Kita vertus, atsiskyrėlis tampi, ne neturėdamas televizoriaus, o neprisijungęs prie socialinio tinklo “Facebook”. Jaunimas šiandien gyvas internetinėmis žiniomis, o apie televiziją vyrauja stereotipinė nuomonė: tai pensininkų laisvalaikis – vien žemo lygio popsas ir pigūs šou su kalbančiomis galvomis.”
A.Kaluginas tvirtina televizijos atsisakęs ne dėl mados, o todėl, kad pajutęs – ji išties vagia brangiausią žmogaus gyvenimo laiką. Psichologas sutinka, kad vartojant televiziją saikingai galima gyventi gana harmoningą gyvenimą, tačiau kai pagunda pramogauti – nuolat šalia, kyla reali grėsmė turiningesniam laisvalaikiui, knygoms ir kokybiškam bendravimui.
Jau kurį laiką nuo tradicinės televizijos išsilaisvinęs psichoterapeutas grįžti prie šio įpročio nė nemano: norimus serialus Andrius randa internete, filmus jam mieliau žiūri kino teatre, o aktualijos pasiekiamos virtualioje erdvėje.
Su tuo, kad žmonės vis labiau atsigręžia į tikrąsias vertybes, ima vertinti gyvą, o ne virtualų bendravimą, linkęs sutikti ir televizijos sultyse nuolat verdantis laidos “Labas rytas” veidas Ignas Krupavičius: “Daugelis jau pajuto, ką iš jų atėmė šiuolaikinės technologijos, taigi nieko keista, kad vis labiau branginamas asmeninis laikas, o norimos televizijos laidos žiūrimos ne jų transliacijos metu, bet turint laiko.”
Tiek I.Krupavičius, tiek A.Kaluginas neabejoja, kad praleisti vakarą kultūringai įmanoma ir žiūrint televizorių, tik svarbu, kad sutaptų šeimos narių poreikiai. “Ir pats pažįstu nemažai šeimų, kurios gana harmoningai leidžia savo savaitgalio vakarus prie televizinių projektų, todėl situacijos nedramatizuoju ir nevadinu televizijos blogio įrankiu”, – tikina A.Kaluginas.
Vis dėlto Lietuvoje apstu vaikus auginančių šeimų, kurios jau nepamena, kada žiūrėjo į televizoriaus ekraną. Viena tokių – dizainerių Giedriaus Paulausko ir Aistės Krasuckaitės šeima. Niekada labai tvirtų televizijos žiūrėjimo tradicijų neturėjusi pora galutinai jų teigia atsisakiusi po sūnaus gimimo. “Kai nenaudojamas televizorius metus laiko prastovėjo kampe, o į jo vietą pastatėme vaiko lovytę, galutinai supratome, kad šis daiktas mūsų namuose nereikalingas”, – tvirtina G.Paulauskas.
Kurį laiką silpnybę sporto laidoms jautęs pašnekovas džiaugiasi galutinai išsigydęs nuo šios priklausomybės: “Daugelis galbūt nė nejaučia, kokią įtaką jų gyvenimui daro televizijos žiūrėjimas. Aš pats laimėjau labai daug laiko, išmokau kokybiškiau atsipalaiduoti, nebeplaukti pasroviui.”
Narkopsichologai, mėgstantys lyginti televizijos žiūrėjimą su narkotinėmis priemonėmis, dažnai primena, kad televizija – bene stipriausiai žmogaus psichiką veikianti priemonė, galinti susilpninti kritinį mąstymą, nutolinti asmenį nuo realybės ir pakeisti jo tarpusavio santykius su aplinkiniais. Taigi verta susiskaičiuoti, kiek valandų per parą prabėga prie šios komunikacijos priemonės.

Vis dar lenkiame latvius ir estus
Nepaisant to, kad atsisakyti televizijos žiūrėjimo Lietuvoje tampa vis populiariau ir daugėja namų ūkių, kuriuose šios žiniasklaidos priemonės nesama, televizijos žiūrėjimo trukmė pastaraisiais metais ne mažėja, bet ilgėja. Remiantis TV metrų duomenimis, 2013 m. kiekvienas Lietuvos gyventojas per dieną prie televizoriaus praleido vidutiniškai 3 val. 40 min., o tai yra keturiomis minutėmis daugiau nei 2012 m. Tuo metu mūsų kaimynai prie televizoriaus sėdėjo šiek tiek trumpiau: estai – 3 val. 36 min., latviai – 3 val. 19 min.
Iš tiesų dalį lietuvių prie televizorių ekranų tebelaiko iš tėvų namų atsinešta televizijos žiūrėjimo tradicija, tačiau vyraujančios mados, kritinis mąstymas ir vis didėjančios galimybės rinktis bet kurią kitą žiniasklaidos priemonę keičia vartojimo įpročius iš esmės.
“Aš pats gimiau Lietuvoje, kurioje televizijos dar nebuvo, išgyvenau jos atsiradimą, populiarėjimą, geriausius jos laikus, kada buvo gėda prisipažinti, kad namie neturi televizoriaus. Tačiau šiandien vis dažniau išgirstu, kad jį įsijungti nebemadinga”, – prisipažįsta televizijos kritikas ir LRT tarybos pirmininkas prof. Žygintas Pečiulis.
Gana dažnai jį glumina šalies intelektualų pozicija, neva jie nebežiūri Lietuvos televizijų, o vykstančius įvykius seka stebėdami vien BBC ar CNN. “Juk šie kanalai apie Lietuvą nieko nepasakoja. Asmeniškai man būtų keista gyventi Lietuvoje ir nieko apie tai negirdėti. Lokalumo aspektas vis dėlto turėtų išlikti”, – dėmesį atkreipia Ž.Pečiulis.
Su tuo, kad nei tradiciniu, nei virtualiu formatu šiandien televizijos nežiūrintis žmogus save apriboja, linkęs sutikti ir žurnalistas, radijo laidų veteranas Audrys Antanaitis: “Aš pats negalėčiau didžiuotis tuo, kad nežiūrių televizijos, neskaitau laikraščių ar knygų. Save gerbiančiam ir išsilavinusiam žmogui šie dalykai atrodo gana svetimi, tačiau jei norime pademonstruoti savo nepakantumą ar pižoniškumą, matyt, tinka ir toks būdas. Kita vertus, atsisakydami visuomeninių procesų analizės iš pirmų lūpų (informacinės analitinės laidos) įrašome save į tamsuolių, nenorinčių gauti šios informacijos, sąrašą.”
Paklaustas, kaip vertina šių dienų televiziją, A.Antanaitis sutinka, kad šiandien joje esanti žurnalistikos dalis nėra didelė, o ir pramogų joje per daug. “Mano manymu, televizija turėtų ne tik linksminti, bet ir auklėti, šviesti, informuoti. Žinoma, labai daug ką šiandien galima rasti ir internete, bet ten būtina sąlyga – gebėti atsirinkti, priešingu atveju gali užgriūti didžiulis šiukšlių srautas”, – mąsto žurnalistas.

Praėjusią savaitę didieji Lietuvos TV kanalai pradėjo naują sezoną. Peržvelgus, kokių naujovių televizijos pasiūlys šį rudenį ir žiemą, paaiškėjo, kad pokyčiai tėra kosmetiniai.

„Mėgstu žiūrėti Didžiosios Britanijos visuomeninio transliuotojo BBC programas, nes jose bet kokia tema išanalizuojama itin giliai. Tai, mano nuomone, yra tiriamoji žurnalistika. O štai įsijungęs JAV televizijos kanalą CNN jau per pirmas 15 minučių sužinau, kas įvyko pasaulyje“, – pasakoja televizijos žiūrovas, „Microsoft“ sveikatos apsaugos sprendimų direktorius Centrinei ir Rytų Europai Mindaugas Glodas.
Iš tiesų, tarkime, CNN žinių srautas yra neaprėpiamai didelis: kasdien žiūrimiausiu metu kanalas be perstojo rodo naujienas iš viso pasaulio, taip pat kuria originalias laidas apie verslą ir finansų rinką, o jei plačios apžvalgos nepakanka, žiūrovai gali stebėti dar ir išskirtinius interviu, reportažus ar pokalbių laidas.
Jei žinios išvargino, nuotolinio valdymo pultelio spustelėjimu galima pasinerti į „Discovery“ pramogą ar rasti bet kokį kitą kanalą, kurio programa, matyt, bus įdomesnė ir naudingesnė už tuo metu rodomą Lietuvos komercinių televizijų turinį.
„Susidaro įspūdis, kad lietuviškieji TV kanalai perima rusiškos, bet ne Vakarų Europos televizijos manieras“, – pabrėžia Nacionalinės prodiuserių asociacijos vadovas Kęstutis Drazdauskas, mūsų televizijose pasigendantis išties originalaus turinio, kurio kurti ir transliuoti nesibodi kitų Europos valstybių TV kanalai.
Lietuvos prodiuseriai nuolat pabrėžia kuriantys tai, ką nori matyti Lietuvos žiūrovai. Tačiau tai nėra tiesa, nes Lietuvos televizijos jau prarado daugybę žiūrovų: juk kadaise žiūrimiausias TV laidas žiūrėdavo net 27 proc. Lietuvos gyventojų, o dabar – jau tik 15 proc.
Ateityje šie skaičiai dar labiau trauksis, nes mūsų televizijos kokybės reikalavimų ne tik nedidina, bet netgi vis labiau mažina. Todėl ir praranda vis daugiau išsilavinusių žiūrovų, nes šie televizoriaus arba apskritai nežiūri, arba mieliau renkasi kokybiškus Jungtinės Karalystės, Vokietijos, JAV, Prancūzijos ar Rusijos kanalus.
Tiesa, televizijos kritikas prof. Žygintas Pečiulis teigia, kad ir užsienio TV kanalų per daug idealizuoti nevertėtų: „Nors mūsų televizijos kanalai tikrai nusipelno kritikos, tačiau apskritai mūsų televizijos tikrai negalima vadinti provincialia, nes juk matome pasaulinio formato žaidimų, pramoginių laidų, serialų, kartais – ir neblogų filmų. Maža to, Lietuvoje jie rodomi praktiškai nevėluojant, o žiūrovai, grįžę iš Londono ar Niujorko, kartais net piktinasi, kad pasaulio sostinėse ir Vilniuje mato tą patį. Iš tiesų televizija – tokia medija, kurią rasi ir kaimo pirkioje, ir didžiausio šviesulio namuose, o jos kūrėjai priversti ieškoti aukso vidurio.”

Arkliukas – pramogos ir serialai

Praėjusią savaitę didieji Lietuvos TV kanalai pradėjo naują sezoną. Peržvelgus, kokių naujovių televizijos pasiūlys šį rudenį ir žiemą, paaiškėjo, kad pokyčiai tėra kosmetiniai, kitaip tariant, jokių revoliucijų nebus. Savaime suprantama – ir jokio kokybinio šuolio aukštyn. Paprastai tariant, ir vėl bus siekiama įtikti įvairiam skoniui, ir vėl bus jojama ant pramogų ir serialų arkliuko. Šiokia tokia naujove galima laikyti tik tai, kad naująjį sezoną visos Lietuvos televizijos į eterį įsileis po humoro laidą ir po kriminalinę programą.
Beje, jų lygis ir kokybė skirsis. “Gal ir per drąsiai pasakysiu, bet yra humoras ir yra tai, apie ką kiti mano, kad tai humoras“, – paaiškina „Lietuvos ryto“ televizijos generalinis direktorius Linas Ryškus, savo vadovaujamos televizijos eteryje laukiantis vieno progresyvaus humoro atstovo.
Skeptiškai vertinantiems humoro laidas turėtume priminti, kad kartais viena humoro laida gali kilstelėti viso kanalo žiūrimumą. Tokį atvejį turėjome ir Lietuvoje, kai prieš trylika metų “Dviračio žynios” stipriai kilstelėjo visą Baltijos televizijos žiūrimumą. To paties tikimasi ir šiemet. Mat pernai “MG Baltic” šalia turėtos LNK televizijos su visais jos padaliniais įsigijo dar ir BTV, taigi visaip bando ją gaivinti ir traukti iš nuostolių. O visi “dviratininkai” ir vėl keliasi į BTV, ir vėl bandys reanimuoti šį kanalą.
O štai turiniu senokai supanašėjusios TV3 ir LNK televizijos nusprendė neberodyti pramoginių šokių projektų, kurie Lietuvoje buvo sėkmingi ir žiūrimi, palikdamos judesio reginį vienintelei LRT. Atsisakę šokių ant parketo ir komisijos narių apsižodžiavimo, šie kanalai įsigijo teises transliuoti pasaulyje populiarias laidas, kurios programą tarsi ir puošia, bet nežinia, ar netaps svetimkūniu Lietuvos eteryje, kuriame žiūrovai laukia ir deja vu efekto, kartojamų serialų, ir tuo pat metu skirtingų kanalų rodomų analogiškų laidų.
„Dar atsimenu vienos televizijos laidos nupirktą formatą „Ačiū Dievui, atėjai“, kuris, atrodė, sulauks didžiulės sėkmės. Deja, po kelių mėnesių jau teko keisti jo rodymo poziciją, nes nesisekė tragiškai, – prisimena Ž.Pečiulis. – O štai prieš kelias dienas įsijungiu Vokietijos RTL ir matau, kad toliau sėkmingai žaidžiama „Kas laimės milijoną?“, nors mes, matyt, klaustume, kiek gi galima. Todėl, ko gero, svarbiausia suderinti naujumo ir vertinamos tradicijos proporcijas.”
Svarbu paminėti, kad praėjusį sezoną mūsų televizijų programas pragiedrino naujienų laidos: jų daugėjo, televizijose atsirado reguliaraus dinamiško žinių srauto įspūdis. Šiemet šioje srityje esminių permainų jau nenumatoma, keisis tik žinių ir informacinių laidų laikas. “Daugybę metų TV3 ir LNK diktoriai pasisveikindavo tuo pat metu – 18 val. 45 min., o nuo šio rudens TV3 žinios prasideda jau 18 val. 30 min. ir trunka visą valandą. Ilgėja ir LRT naujienų laida „Šiandien“, bet trumpėja „Lietuvos ryto“ televizijos „Reporteris“, – informuoja Ž.Pečiulis.
Jei kalbėsime apie pramogas, krinta į akis, kad šalia kokybiškų ir populiarių užsienio serialų mūsų TV kanaluose savo vietą atranda ir žiūrovų mėgstami lietuviški aktoriai, taigi lietuviškų serialų mūsų televizijose kol kas tikrai nemažės.
“Viena vertus, tai lyg ir neblogai, nes juk tai originalios TV produkcijos kūrimas, kita vertus, tokius lietuviškus serialus, kokius televizijos rodo šiandien, žmonės žiūri iš inercijos, nes neturi geresnių alternatyvų, neturi iš ko rinktis. Bet kokiu atveju iš tiesų nemenkas auditorijos dėmesys lietuviškiems serialams rodo, kad žiūrovai vertina nacionalinį turinį. O televizijos, neinvestuodamos reklamos pinigų į originalaus audiovizualinio turinio kūrimą, į serialų kokybės didinimą, elgiasi ydingai. Liūdna, bet Lietuvoje, priešingai nei visoje Europoje, televizijos nedalyvauja nei kino filmų, nei TV serialų gamyboje. Dabartinių serialų biudžetai apverktini. Jie filmuojami situacijų komedijos principu: pastatoma kamera, aktorius prieš ją „atšneka“ tekstą dvidešimčiai serijų į priekį, bet jokio rimtesnio formato nėra”, – kritikuoja K.Drazdauskas
O ir vadinamosios originalios pramoginės programos, nors ir parengtos kokybiškiau, pataikauja gana prastam, provincialiam skoniui. „Per pastaruosius kelerius metus televizijos, galima sakyti, „atkalė ranką“ gaminti kelis formatus, kurie, jų nuomone, pelningi, tad juos ir klonuoja. Iš esmės televizijos konkuruoja gana paviršutiniškai ir dėl reitingų kovoja gana primityviai, – teigia K.Drazdauskas. – Tiesą sakant, aš sunkiai suprantu, kokie yra vertybiniai mūsų televizijų kriterijai. Jos iš esmės remiasi žemiausiu kutenimo instinktu. O tada, kai rodoma lengvai parduodama produkcija, nekeliant jokių didesnių moralinių uždavinių, atsiranda vertybinė problema.“

Praėjusių metų pabaigoje paskelbta apie bendrovės “Laisvas ir nepriklausomas kanalas”, valdančios televizijos kanalą LNK, planus įsigyti nuostolių kamuojamą bendrovę „Baltijos TV”.
Tiesa, “Laisvas ir nepriklausomas kanalas” vis dar laukia Konkurencijos tarybos leidimo įsigyti Baltijos TV (BTV), tačiau jau dabar BTV prasidėjo nemenki pokyčiai. Labiausiai jie pastebimi televizijos programų tinklelyje.
Vien šiais metais BTV eteryje startavo daug naujų laidų: “Žvaigždutės” apie pramogų pasaulio naujienas, laida tik suaugusiems “N-Uoga”, humoro šou “Juoko kovos”, pokalbių šou “Pasitarkime” su trimis garsiomis Lietuvos moterimis, Arūno Valinsko prodiusuojama laida “Lietuvos muzikos legendos”.
Tiesa, BTV atstovai neigia, kad pokyčiai tiesiogiai susiję su minimu sandoriu. Su juo nei šios televizijos programų tinklelio sudarytojai, nei administracijos atstovai nelinkę sieti ir pokyčių BTV valdyboje: esą naujasis pirmininkas Kasparas Jurgelionis ir dar du nauji valdybos nariai – Lina Pabedinskienė bei Romualdas Žadeika išrinkti pasibaigus senosios valdybos įgaliojimams.
Vis dėlto, jei BTV įsigijimo sandoris bus patvirtintas, šios televizijos vadovų laukia realios permainos: jiems teks išspręsti finansinius bendrovės nesklandumus (jau kuris laikas bendrovės įsipareigojimai viršija turtą) ir išauginti televizijos kanalo reitingus. Kaip šių abiejų tikslų būtų siekiama, BTV atstovai kol kas nelinkę komentuoti.
Priminsime, kad šiuo metu, tyrimų bendrovės TNS LT duomenimis, BTV užima ketvirtą vietą Lietuvoje, jai tenka apie 6 proc. auditorijos pagal žiūrėtą laiką.

Pasibaigė didysis rinkimų šou. Vadinasi, gana daug televizijos žiūrovų prarado jaudinantį malonumą: jie nebegalės ramiai sėdėti prie televizoriaus ir džiaugtis, kad yra daug protingesni už absoliučią daugumą Lietuvos politinio elito.

Tiesos nesakymas rinkėjams ir toliau išlieka pagrindinis Lietuvos politikų veikimo būdas. Mat pasakius tiesą tenka parodyti ir kelius, kaip iš tos nieko netenkinančios būsenos judėti geresnės ateities link. Bet čia Lietuvos politikų gebėjimai ir pasibaigia. Tiek dešinėje, tiek centre, tiek kairėje.
Per rinkimų debatus premjeras Andrius Kubilius didžiuodamasis skelbė, kad pernai Lietuvoje ekonomikos augimas buvo didžiausias visoje ES. Tai tikra tiesa. Bet sakant tokią tiesą reikėtų pridurti tai, kad sunkmečiu Lietuvos ekonomika nugarmėjo ir į rekordines visoje ES žemumas. O kaip žinome, būnant gilioje duobėje net ir atsiklaupti ant kelių jau atrodo didelis proveržis.
Tiesa yra ir tai, kad gyvename pačioje brangiausioje ES valstybėje, su didžiausiu emigracijos srautu, su praktiškai bankrutavusia “Sodros” sistema, su patrigubėjusia valstybės skola. Lygiai taip pat tiesa, kad visuomenės pasitikėjimas mūsų valstybės institucijomis dar labiau sumenkęs, be to, nesame patenkinti nei sveikatos apsauga, nei švietimo sistema, nei teisėsaugos darbu.
Tiesas būtų galima vardyti šimtais: juk žadėtas šešėlio triuškinimas pasibaigė neprasidėjęs, būstų renovacija nepajudėjo iš mirties taško, verslas prieš kiekvienas Kalėdas įprato būti apdovanojamas netikėtais naujais mokesčiais, kurie įsigalioja sausio 1 d.
Kita vertus, būtų neteisinga tvirtinti, kad A.Kubiliaus Vyriausybė buvo tokia pat gaisrų gesintoja ar burbulų bei nepagrįstų lūkesčių kūrėja, kaip ankstesnės Algirdo Brazausko ar Gedimino Kirkilo Vyriausybės. Ši pirmą kartą naujosios Lietuvos istorijoje visą Seimo kadenciją savo poste išbuvusi Vyriausybė Lietuvos politiką ir jos finansus grąžino į realybę. Fiskalinės drausmės įstatymai, Europos Sąjungos institucijų spaudimas kiek galima realistiškiau subalansuoti šalies biudžetą iš tiesų tapo šios Vyriausybės darbotvarke, veikiančia visus politinius sprendimus. Atviras kalbėjimas apie visų prievolę mokėti mokesčius, aktyvus siekimas sugrąžinti į mokesčių mokėtojų gretas anksčiau to nedariusius, drąsus žodis apie gėdingą išlaikytinių gyvenimo būdą – tikrai naujas Lietuvos politikos reiškinys, o nuolatinis raginimas gyventi pagal kišenę, regis, yra naujas atsakomybės lygis Lietuvos politikoje.
Vis dėlto A.Kubiliaus Vyriausybė negali būti vadinama esminių permainų Vyriausybe, kaip kažkada pati mums žadėjo ir gyrėsi. Pernelyg techninis ir buhalterinis požiūris į biudžetą ir į verslą, tarsi į meldžiamą karvę, kurią galima melžti kada panorėjus, yra įrodymas, kad šių politikų požiūris į valstybę ir joje gyvenančius žmones – primityvus, žemažiūris ir neatsakingas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-42-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šią savaitę Nacionalinėje dailės galerijoje rengiama diskusija apie kultūros temų nušvietimą televizijoje. “Veidas” domisi, ką apie tai mąsto rašytojai.

„O televizijos nebus?“ – praėjusį pirmadienį nusivylęs klausė pumpėniškis, Pasvalio ligoninės rentgeno kabinetą „palaistęs“ nuodingais chemikalais. Po to piktadarys nepuolė bėgti – stovėjo koridoriuje netoliese, stebėdamas sutrikusius medikus ir laukdamas policininkų su žurnalistais. Žmogelis tikėjosi tapti dienos žinių „žvaigžde“, bet neišdegė: kameros ligoninėje pasirodė tuomet, kai jis jau buvo išvežtas daboklėn.
Ta pačią nusivylimo intonaciją: „O televizijos nebus?..“ – tenka girdėti ir iš kultūros renginių organizatorių, taip pat siejančių ambicingas viltis su TV kameromis. Netgi apima kvaila nuojauta, jog gyvai stebėti renginio susirinkę žiūrovai jiems tebuvo reikalingi kaip fonas – kad nesimatytų išdavikiškai tuščių kėdžių. Gal kultūrinis vyksmas šiais laikais tik filmuojamas beįgyja išliekamąją vertę?
Apie visa tai ketvirtadienį ir penktadienį kultūros žmonės kviečiami pasikalbėti Nacionalinėje dailės galerijoje rengiamoje tarptautinėje konferencijoje „Kultūra besikeičiančioje televizijoje: didžioji profanacija ar didžiulės galimybės?“ Joje pakviesti dalyvauti Lenkijos televizijos kultūros kanalo „TVP kultura“ muzikos programų vadovas Robertas Kamykas, Estijos nacionalinės televizijos savaitinio kultūros žurnalo „OP!“ vyriausiasis redaktorius Joonas Hellerma, Slovėnijos nacionalinės televizijos kanalo „RTV Slovenia“ kultūros ir meno programų vyriausiasis redaktorius Andražas Poschlas, Rusijos valstybinio humanitarinio universiteto docentė, Rusų kultūros tyrimų instituto vedančioji tyrėja Jekaterina Lapina-Kratasiuk ir kiti svečiai. Vaidas Jauniškis savo pranešime įrodinės, kad kultūra gali būti įdomi ekrane, Nerijus Milerius klaus, ar TV laidos objektyviai atspindi kultūros būvį, o Jonas Banys mėgins pagrįsti teiginį, jog nemokšiškas kultūros brukimas į televiziją kenkia ir televizijai, ir kultūrai.
„Veidas“ pasidomėjo, ką apie literatūros sklaidą per televiziją mąsto Lietuvos rašytojai.

Gintaras Grajauskas: „Šokinėjantis rašytojas manęs nesužavėtų“

„Kategoriškai formuluojant – nuo tokios televizijos, kokia yra dabar, padoriau būtų laikytis nuošalyje. Į dabartines lietuviškas televizijas žvelgiu skeptiškai. Netgi vertinant reklamos specialisto žvilgsniu – tie, kurie žiūri laidas apie „olialia pupytes“, nėra knygų skaitytojai. Ir jei „pupyčių“ fone jie pamatys kokį rašytoją – dėl to nepradės pirkti knygų. Nebent autoriui norisi vienadienio populiarumo – kad gatvėje kažkas, neskaitęs jo kūrinių, priėjęs pasakytų: „O, tu rašytojas, mačiau tave per “teliką“. Man to nereikėjo – jaunystėje gavau „vakcinos“ dozę, grodamas roko grupėje „Kontrabanda“. Žvaigždžių ligos simptomais persirgau anksti ir likau jiems atsparus“, – tvirtina poetas, prozininkas ir dramaturgas Gintaras Grajauskas.
Tačiau priduria, kad televizija savaime nėra kažkoks prigimtinis blogis, – viskas priklauso nuo to, kas laidas rengia ir kuriose iš jų būsi nusiteikęs dalyvauti. „Rašytojas, šokinėjantis šokių projekte, manęs nesužavėtų, tačiau rašytojo balsas kultūrinėse ar bendresnio pobūdžio visuomeninėse laidose galėtų būti įdomus. Į tokias laidas galima ir reikia eiti“, – neabejoja pašnekovas.
Ar Lietuvoje būtų įmanomos kultūrinės diskusijos? „Nebent Lietuvos televizijoje, nes komercinės tokio projekto niekada neįsileis. Reitingai juk vertinami kiekybiškai, o ne kokybiškai. Tas šimtas žiūrovų, kuriam tokia laida būtų įdomi, priklausytų finansiškai pajėgesniam viduriniam sluoksniui, tačiau televizijos verčiau renkasi 10 tūkst. mažesnės perkamosios galios atstovų. Tai puikiai matyti iš laidose reklamuojamų prekių asortimento: moteriški tamponai, dantų pasta ir “šnapsas”. Daugiau nieko toks žiūrovas ir nepajėgus įpirkti“, – ironizuoja G.Grajauskas.

Kornelijus Platelis: „Nebūtina primygtinai save reklamuoti“

Poetas Kornelijus Platelis pastebi, kad šiandien populiariausia ir kone vienintelė kalbėjimo apie literatūrą televizijoje forma – knygų reklama: taip leidyklos, parašiusios gerokai sureikšmintas anotacijas, bando knygas parduoti. O juk literatūrai nebūtina taip primityviai save reklamuoti.
„Pasigendu literatūrinių diskusijų – tokių, kokias, tarkim, Vokietijoje puikiai veda Marcelis Reich-Ranickis. Ir rusai turi savų kritikos korifėjų. Jeigu ekrane atsirastų šmaikštūs rašytojų pokalbiai apie gyvenimą, apie literatūrą, apie atskiras knygas – jie sulauktų ir TV prodiuserių, ir žiūrovų dėmesio. Matyt, ir mes patys kalti, kad „nepatraukiame“, nesugebame įdomiai padaryti. Tačiau vien todėl, kad primityviausiu būdu vaikomasi reitingų, neverta nurašyti televizijos kaip reiškinio: ji gali būti ir vienokia, ir kitokia“, – optimistiškai vertina „Literatūros ir meno“ vyriausiasis redaktorius.

Andrius Jakučiūnas: „Populiariajai literatūrai palaikymo nereikia“

„Rašytojo misija – pateikti kokybišką literatūros produktą. Jo vaidmuo, mano įsivaizdavimu, tuo ir baigiasi. Kažkur savo knygas nešti, kažkam brukti – nebe jo reikalas. Negalime būti visų galų specialistai, besirūpinantys dar ir literatūros sklaida“, – svarsto prozininkas Andrius Jakučiūnas.
Tai, kad LRT kultūros kanalas, kurio biudžetas buvo nurėžtas, filmuoja Rašytojų klubo renginius ir vėliau juo rodo, Andriaus manymu, – pigiausia ir primityviausia išeitis. Ji visai neskatina domėtis literatūra – užpildomas eteris, ir tiek. Išsilavinusi visuomenės dalis skaitys knygas, nepaisant to, bus literatūrinių laidų televizijose, ar nebus.
„Populiariajai literatūrai apskritai jokio palaikymo nereikia – ji pati išsikovoja sau dėmesio ir puikiai gyvuoja rinkos sąlygomis. Pagalbos reikia tik elitinei prozai ir, žinoma, poezijai, kurios tiražai labai maži“, – tvirtina A.Jakučiūnas, nepamiršdamas pridurti, kad dirbtinis dėmesys, per prievartą kemšama informacija gali išprovokuoti ir atstūmimo reakciją.
Antra vertus, neverta gėdytis knygų reklamos. „Tai greičiau iš sovietmečio atsinešta samprata, kad knyga – šventa ir jos pardavinėti negalima. Viską galima parduoti, tiesiog kūriniai, kurie stimuliuoja kultūrą, retai būna noriai perkami“, – primena rašytojas.

Marius Burokas: „Jaunimui norisi patrauklesnės formos“

Poetas ir kritikas Marius Burokas tiki, kad knygas televizijoje galima pristatyti patraukliai, tačiau šiuo metu jis to pasigenda. „Girdėjau, kažką įdomaus mėgina kurti internetinė televizija „Penki TV“. Bet Rašytojų klube įrašytų literatūros vakarų transliacijos ar šiaip kalbančios galvos manęs nežavi – jaunimui reikėtų patrauklesnės, žaismingesnės formos. Leidyklos galėtų pasinaudoti užsienio patirtimi ir kurti knygų “treilerius”, panašius į tuos, kurie anonsuoja būsimą kino repertuarą, nes įprastai – su viršeliais ir kainomis – pristatomi siužetai pasimeta bendrame sraute tarp pieno ir moteriškų paketų reklamų“, – tvirtina jaunosios rašytojų kartos atstovas.
Ar rašytojui verta dalyvauti pramoginėse laidose? Mariaus nuomone, kiekvienas sprendžia pats. Tačiau šou – taip pat profesija, tad ta kryptimi sukantieji turėtų objektyviai save įvertinti, kad reklama nevirstų antireklama. Iškalbingų ir mokančių save pateikti autorių nėra daug, o potencialių literatūrinių laidų vedėjų – juo labiau.
„Standartinį klausimų rinkinuką – „kaip pradėjote rašytojo kelią?“, „kokie jūsų kūrybiniai planai?“ ir pan. – gali pateikti kiekvienas, tačiau toks siužetas bus nuobodus netgi rytinių žinių žiūrovams“, – įsitikinęs M.Burokas.

Saulius Žukas: „Kritika arba žinybinė, arba leidėjų nupirkta“

„Užsienio televizijose matome laidų, kuriose ekspertai periodiškai aptaria įdomiausias knygų pasaulio naujienas. Prieš gerą dešimtmetį ir mes su Ryčiu Zemkausku siūlėme panašią laidą, tačiau idėja nevirto kūnu, niša taip ir liko neužimta. O argi šiandien nebūtų įdomu išgirsti, kaip specialistai vertina, tarkim, neseniai pasirodžiusią Alfonso Eidinto, Alfredo Bumblausko, Antano Kulakausko ir Mindaugo Tamošaičio „Lietuvos istoriją“? Bet nėra Lietuvoje tokių TV laidų“, – konstatuoja literatūrologas ir leidėjas Saulius Žukas.
Tik ar atsirastų kam tokiose laidose diskutuoti? Juk ne visi rašytojai netgi literatūros vakaruose sugeba sudominti auditoriją, ką jau kalbėti apie nematomus TV žiūrovus… Pasak S.Žuko, tai jau kitas klausimas: „Literatų intelektualinės pajėgos išties belikusios kuklios, netgi jei lyginsime su kitomis humanitarinėmis sritimis – ypač tais pačiais istorikais. Be to, stokojame literatūrinių diskusijų kultūros įgūdžių.“
O kad vien reklaminėmis anotacijomis paremtų naujų knygų apžvalgų nepakanka, suvokia ir patys leidėjai. „Būtume pasiryžę netgi skirti premijas tiems, kurie mūsų leidžiamas knygas analizuotų kritiškai. Tik kaip tai iš šalies atrodytų: pats imi ir nusiperki sau kritiką… Tarp mūsų šnekant, kone visa belikusi literatūros kritika dabar arba žinybinė, arba leidėjų nupirkta“, – neslepia S.Žukas.

Rolandas Maskoliūnas, LRT televizijos programų direkcijos direktorius
Kultūrinės laidos Lietuvoje, kurioje daugiausiai žiūrovų susidomėję dainininko Radžio vedybomis, turi pačius mažiausius reitingus. Panaši situacija visame pasaulyje, tik didesnėse šalyse netgi kuklius reitingus turinti TV laida gali save išlaikyti. Lietuvoje – ne. Beje, daugiau apie kultūros laidų žiūrovus sužinosime šių metų pabaigoje, kai bus pereita prie skaitmeninės televizijos. Kol kas LRT kultūros kanalo auditorijos tyrimai nėra tokie išsamūs ir patikimi kaip, tarkim, LRT televizijos.
Bet nemanau, kad rašytojai galėtų skųstis dėmesio stoka. Kasmet įrengiame savo studiją Vilniaus knygų mugėje, iš kurios transliuotas laidas vėliau kartojame. Šįmet, Maironio metais, rodome Maironio kūrybos skaitymus. Rašytojai yra laukiami LRT kultūros laidų svečiai. Rengti periodinius grožinės literatūros naujienų aptarimus, kuriuose dalyvautų šį procesą stebintys literatūrologai, pastaraisiais metais pasiūlymų nesulaukėme.