TV sezonas

Aušra LĖKA

Šiandien svarbiausias televizijos populiarumo matmuo – ar žiūrovas buvo prajuokintas, bent jau toks susidaro įspūdis pažiūrėjus naujojo sezono lietuviškų televizijos kanalų pirmąsias laidas ir dar nerodytų anonsus.

Su humoru humoro laidose sekasi nekaip – laidos uždaromos ir vos po mėnesio eteryje, tačiau vėl imamasi kurti naujas. Bet kitose laidose puikiai sekasi sumindyti žmones viešomis patyčiomis, gal ką ir pralinksminančiomis. Žvengiama ir daugelyje TV serialų. Prie humoro, tik juodojo, žanro dera priskirti ir komercinių kanalų „aukso fondą“ – laidas, kuriose valandomis rodomi girti vyrai, mojuojantys savo „pasididžiavimu“, ar televizinės pasaulio gelbėtojos, bedarbėms keikūnėms vežančios „putojančio“.

Nejuokinga? Nieko baisaus – fone galima už­leisti įrašytą kvatojimą.

Televizija – feisbuko juokelių atrajojimas

Kvatojama ir vienoje didžiausių šio TV sezono naujovių – naujoje Andriaus Tapino internetinėje „Laisvės TV“. Iš šios naujovės daug tikimasi: jei A.Tapinas sugebėjo sukviesti vos ne pusę Lietuvos į „Laisvės pikniką“, gal ir televizijai pasiseks akumuliuoti lėšų, idėjų ir žiūrovų. Nors, žinia, vienkartiniu renginiu sublizgėti lengviau nei kasdieniniu.

Smalsu buvo pažiūrėti, kuo geresnė „Laisvės TV“ už kitus lietuviškuosius TV kanalus, ypač LRT, – juk, pasak A.Tapino, katalizatoriumi steigti savą televiziją ir tapo tai, kad naujajame sezone LRT televizijoje neliko vietos jo „Pinigų kartai“. Debiutiniame intelektualios satyros vakaro šou (taip laidą pristato jos rengėjai) „Laikykitės ten su Andriumi Tapinu“ šis faktas buvo bene kandžiausiai ir paminėtas. A.Tapinas ironizavo, kad jo laida laikėsi plataus požiūrio, o reikėjo – siauro: žodžių žaismą apie siaurą, suprask, Siaurą (taip vadinamas LRT generalinis direktorius Audrius Siau­rusevičius), buvo nesunku pagauti.

Ir kiti siužetai debiutinėje laidoje buvo ir aktualūs, ir taiklūs, ir juokingi. Tik rask, kad gudrus, de­šimt skirtumų, lygindamas su TV3 premjera „Gero vakaro šou“: ir ten, ir ten senoviškas ma­syvus stalas, identiškas Vilniaus vaizdelis fone, ne itin įdarbinti muzikantai, „gyva“ auditorija, maža to, net ir siužetai tie patys – ir ten, ir ten zuikučiu šokinėjantis tas pats Seimo narys, jau spėjęs apšokti feisbukus.

Tačiau nedera kaltinti, kad A.Tapinas plagijuoja „Gero vakaro šou“ ar atvirkščiai, tiesiog abi laidos kopijuoja amerikietiškojo „late-night talk show“ formatą ir kartoja nemažai feisbuko juokelių. Tik, bėda, kad antrą kartą nebeima juokas iš to paties, iš ko jau juoktasi socialiniuose tinkluose.

Beje, grįžkime prie „siauro požiūrio“ į „Pinigų kartą“. Labai smerkti LRT lyg ir negalima:

KANTAR TNS duomenimis, šios laidos 2016 m. vidutinė auditorija buvo apie 2 proc. Palyginimui, populiariausia šio sezono pirmos savaitės LRT TV laida „Dėmesio centre“ surinko 5 proc., tačiau daug LRT TV laidų sudomino net vos mažesnę nei 2 proc. auditoriją – ir „Istorijos detektyvai“, ir „Žurnalistinis tyrimas“, ką jau kalbėti apie „Kas ir kodėl?“ ir kt.).

Dar įdomiau – kokia aktualesne savo žiūrovui laida LRT pakeitė „Pinigų kartą“? Jei tai naujoji laida-viktorina „Paklauskim Lietuvos“, tai tikrai siauras požiūris. LRT vis kartoja apie kultūringą pramogą, tačiau jokia kultūra nekvepia laidelė, užsiimanti giliamintiškais tyrimais, kas tautai svarbiau – meilė ar milijonas eurų, arba ko tauta labiau bijo – šildymo kainų, nusikaltėlių ar pelių.

Beje, LRT spalį žada naują humoro (kaip reklamuoja – kokybiško humoro) laidą-konkursą „Humoro lyga“. Čia aktoriai humoristai ir jų surinktos komandos turės prajuokinti ne tik televizijos žiūrovus, bet ir komisiją (jau girdžiu kolegės atodūsį: ar laidų be komisijų jau nebebūna?).

Pernai LRT irgi bandė juokauti, tačiau „Dė­mesio pakrašty“ kūrėjams Haroldui Mac­kevičiui ir Vytautui Šerėnui nepavyko pakartoti nei „Dė­me­sio centre“ (kurio pavadinimą perfrazavo savo laidai), nei savo pačių legendinių „Dviračio žynių“ šlovės. Eteryje laida išsilaikė vos mėnesį ir atsisveikino dėl paprasčiausios priežasties: nes nejuokinga. Beje, ir kažkada cituoti „dviratininkai“ – „Dvi­račio šou“ ištremti iš LNK į antrinį INFO TV kanalą, kuris ir pats, ir ši laida menkai težiūrimi.

Pernai TV3 bomba turėjusi tapti Arūno Va­linsko „Svogūnų Lietuva“ išsilaikė ilgiau, bet anks­tesniųjų „svogūnų“ populiarumui irgi neprilygo nė iš tolo.

Televizija žiauri, nori žvaigždžių, bet vis naujų. Nebėra LNK eteryje ir jos pernykštės debiutantės „Su cinkeliu“. Tad visų trijų praėjusiame sezone debiutavusių humoro laidų neliko.

Kai pagrindinis anekdotas – laidos dalyviai

Nearkliškas humoras, į aktualijas reaguojanti satyra televizijoje – dalykas rimtas ir kainuojantis. Daug lengviau (ir pigiau) juokinti anekdotais ar buitiniais juokeliais. Tad šiemet iki to kartelė ir nuleista.

LNK debiutavusioje anekdotų laidoje „Tik ne­sijuok“ ne koks žmogelis iš liaudies, o vienas iš unikaliais ir išskirtiniais pristatytų laidos svečių pasakoja anekdotą, kodėl princesės nekakoja. Ir visa auditorija leipsta iš juoko.

Juokinga ir tai, kad laidą veda LNK sporto žinių vedėjas Tomas Langvinis. Gal iki kitų olimpinių žaidynių LNK nebebus sporto žinių? Bet jei TV3 pagrindinė žinių vedėja Renata Šakalytė-Jakovleva prieš pat žinias veda verksmingą laidą, kodėl kito kanalo sporto žinių vedėjas negali vesti kvatojančios?

Beje, gal LNK tikrai neliks sporto informacijos, nes tas pats T.Langvinis turbūt neturi ką veikti, jei dar dalyvavo ir kitoje laidoje kaip komandos da­lyvis, o dar vienoje yra nuolatinis komisijos na­rys. Ir kiti anekdotų pasakotojų laidos dalyviai šį ar ankstesnius sezonus jau buvo laidų ekspertai, ko­misijų nariai ar dalyviai: lengviau išvardyti, ko­kios srities ekspertu nebuvo žmogumi legenda pristatytas visažinis Giedrius Drukteinis, o Simona Nainė – dainininkė, dizainerė, laidų, kurias veda jos vy­ras, dalyvė – pernai dalyvavo dainų šou, šiemet jau varžėsi dėl prizo naujame vyro vedamame humoro žaidime „Geriausi mūsų vakarai“.

Didžiąja LNK sezono naujiena vadinamame šou „Aš galiu!“ rodo, ką gali, pernai šou dainavusi nu­skriaustųjų ramintoja ir užtarėja Donata-Laisva, di­džiausia žvaigžde tapusi, kai ištekėjo už bene aštuoniskart teisto kalinio, dar Erika Vi­tulskienė (ji TV projektuose jau ir šoko, ir čiuožė), išskirtinė tuo, kad yra puikiojo tenoro Merūno žmona, žinoma, vis dar špagatą padarantis visų komisijų aštrialiežuvis Jurijus Smoriginas ir tie patys „radistai“ Jonas Nainys ir Rolandas Mac­kevičius, kurie čia pasivaržę ima diriguoti kitoms varžytuvėms laidoje „Geriausi mūsų vakarai“ (kur bepavar­džiai – ringo mergaitė Simona, skautas Seržas ir dar keli vis tie patys per laidas keliaujantys personažai žaidžia nelabai intelektinius žaidimus, ir jiems linksma. Gal kam linksma ir į tai žiūrėti?). Ir t.t., ir pan.

Maža ta Lietuva, kas ginčysis, bet tikrai didesnė nei kokios dvi dešimtys žmonių, pamainomis tai kovojančių dėl prizo, tai komisijose vertinančių tuos kovojančiuosius. Gal būtų galima teisinti, kad sezono pradžioje taip reklamuojami nauji veidai, bet kad tai tęsiasi visą sezoną. Žinoma, žvaigždės, žinomi žmonės – masalas žiūrovui, bet visi žinome, kas būna persisotinus.

Patyčių daugyn – reitingai aukštyn

Prie humoro ar greičiau patyčių laidų priskirtinos bene visos, kuriose yra komisija. Žinoma, dauguma lietuviškų TV kanalų laidų – ne lietuviška išmonė, jos kuriamos pagal tarptautinius formatus. O nuo komisijos šmaikštumo priklauso ir šių laidų populiarumas. Vienos iš tokių laidų rengėjai pasakojo, kad žiūrimumas padidėja, kai kalba komisija, o ne kai pasirodo konkursantas. Natūralu: jei žiūrovą domintų sportiniai šokiai ar opera, jis žiūrėtų, kaip tai daro profesionalai, o ne mėgėjai.

Vis dėlto TV3 „X faktoriuje“ Marijono Mi­ku­tavičiaus patarimas jaunam dainorėliui nedainuoti merginai, kuriai nori patikti, – viena, o Justės Arlauskaitės-Jazzu raivymasis, grimasos, įžeidinėjimai – visai kas kita (taip, tos pačios Jazzu, kuri viešumoje mėgsta kalbėti apie toleranciją).

Galima teisintis, kad laidos dalyviai patys kalti, nes savo noru lipa ant scenos. Tačiau juk laidos autoriai parenka, ką rodyti, kiek rodyti, iki kiek ty­čiotis. Tačiau kad maža nepasirodytų, nusidainavusiai panelei dainavimo konkurse dar pasiūloma ir pašokti ar iki beveik nervinio priepuolio privedamas kuklus vaikinukas.

Kuo daugiau kalbame apie patyčias, tuo TV ek­rane jų daugiau. Ir dangstytis vien formato reikala­vimais kažin ar sąžininga, nes sąmojis, kurio apstu tokių laidų originaluose, nėra tas pat kas patyčios.

Ir vėl ne mūsų išradimas, o nuo „supuvusių“ Va­­karų ar nedraugiškų mums Rytų nusižiūrėti va­di­namieji žvengiamieji serialai, kurių fone, kad susivoktumėte, kada kas pasakyta juokinga, kartais net užleidžiamas kvatojimas.

TV3 aktualijų serialu pavadintas „Apie mus ir Kazlauskus“ iš tiesų kartais prajuokina, kad ir pa­girtina savitarna: nereikėjo nė aktorės samdyti – Prezidento našlė Kristina Brazauskienė suvaidino save, apyžioplę kirpyklos klientę.

Populiariausiame reginyje mūsų televizijose – per TV3 rodomame seriale „Moterys meluoja ge­riau“ irgi apstu pasijuokimo iš žmonių bukumo. Jei tai pigaus juoko serialų parodija, tai visai taiklu.

TV3 žada, kad vėl bus komiškasis „Bruto ir Neto“ ir rusiško serialo bei rusiško gyvenimo su­vo­kimo klonas „Rezidentai“. Nesusimąstant, iš ko juo­kiamės, labai juokinga.

Beje, prie humoro žanro reikėtų priskirti ir tai, kad TV3 ir LNK vėl tuo pačiu metu rodo ir savo pra­moginius šou, ir žinias, ir „alkoholines“ laidas apie neva gelbėtojus. Daug metų šie du populiariau­si TV kanalai varžosi, kuris – kurį, neleisdami žiū­rovams mylėti abiejų, jei tik analogiškos laidos ne­sidubliuotų tuo pačiu laiku. Naudota net tokia gu­drybė: vienas kanalas žinias pradeda keliomis aki­mirkomis anksčiau, tada kitas dar akimirka anks­čiau, kol akimirkos virto minutėmis. Žinia, gu­drybių yra. Bet gal geriau investuoti į turinį?

Alkoholikų reklama

O prie juodojo humoro priskirtinose pypsiukais nusagstytose laidose – nieko nauja. Toji pati jau mi­nėta Donata-Laisva LNK „24 valandose“ taiko dvi bedarbes, jų žodžiais tariant, „bardako“ kaimynes. Po daugybės pypsiukais pridengtų moteriškių kalbos perlų – valio, rankų paspaudimai. Bet televizija principinga – netrukus Donata-Laisva grįžta patikrinti, kaip sekasi jos herojėms, o lauktuvių veža torčiuką ir „putojančio“. Gal didesnė pagalba būtų, jei televizija savo herojus ne girdytų „putojančiu“, o paragintų bedarbes moteris ieškotis dar­bo?

Kitame siužete televizija imasi pardavinėti va­gonėlį, mat jis pirktas už pinigus vyro, kurį iš namų už išgėrinėjimą išmetė jo sugyventinė, kurią jis laikė savo žmona, tiesa, jau ketvirta, kurios pirmas vyras pasikorė, antras pabėgo. Paini istorija. Tik kokiam tikslui ji rodoma visai Lietuvai?

O laidą vainikuoja bandymas Evaldui iš Dar­bėnų surasti draugę. Geroji televizija demonstruoja beveik striptizą, gerai, kad dar sustojo vyrui nusirengus tik iki pusės, paskui imasi šviečiamosios misijos – vyrukas duoda patarimų, kad nuo kiaušinio su alumi geriau „stovi“.

TV3 „TV pagalba“ bando ir tai perspjauti: laidos vedėjas susijaudinęs praneša, kad pamatysime to, ko nesame matę, – nuo to paties vyro laukiasi ir žmona, ir meilužė, beje, jos dar ir giminaitės. Vyras bėga, gelbėtoja sodinasi į automobilį žmoną ir ve­jasi. Kur tuo metu kiti jos penki (!) vaikai – ne­aišku. Ir šis siužetas rutuliojasi painiai, nes moterytės, kaip ir jų bendras vyras, cituojant juos, su kuo nori, su tuo guli, tad kas susigaudys, kuris kieno vai­kas, kada kas su kuo gyveno.

Pagaliau gelbėtoja atveža valgio vaikams, pa­reklamuoja, kas už jį sumokėjo. Bet ar ne tvaresnė pagalba būtų paskambinti vaiko teisių tarnybai ir informuoti, kad vaikai badmiriauja?

LNK realybės drama pavadintas „Pagalbos skam­­butis“, rengiamas bendradarbiaujant su Lie­tu­vos policija, – greičiau realybės tragikomedija. Am­žinoji šių laidų klasika: kad ir neryškiai, ro­do­ma, kaip sulaikytas kelių erelis išsitraukia ir de­mons­truoja savo vyrišką „pasididžiavimą“. Aki­vaizdu, kad asmuo apsvaigęs, savęs nekontroliuoja, bet jei televizija ne tokia kaip jos herojus, kam mė­gautis valandiniais siužetais apie tai? Tai panašiau į pamokėles, kad žiūrovai įsidėmėtų ir galėtų at­kar­toti „he­rojų“ elgesį, nei pastangas nuo to atbaidyti.

O LNK laida KK2 reklamuoja savo naują vedėją, važiuoja į jos mokyklą Vėžaičiuose. Naują žvaigždę sutikusios mokytojos sveikina ją, lyg ši būtų gavusi Nobelio premiją, ir sako, kad labai žiūrinčios KK2, nors, atrodytų, mokytojai turėtų būti šiek tiek kitokių laidų auditorija.

KK2 vėl priminė ir LNK daug metų eksploatuotą (ar reklamuotą?) herojų Viktorą Uspas­kichą. Da­bar jis – sielos žinovas, pristatęs savo naują „kancėpsiją“, kad kūnas yra instrumentas sielos kvalifikacijai kelti, ir vadovėlį apie tai. Žurnalistas ir pirtyje su atgimusiu V.Uspaskichu išsikaitino, ir jo kny­gą pavartė. Džiaugsmas Kėdainių „kniaziaus“ gerbėjams, kurie, kaip ne vienas jų aiškino, už jį ir balsuodavę, nes bet ko juk per televizorių nerodo.

LNK grupės programų direktorius Aivaras Prancūzevičius taip pristatė kanalo meniu: „Mūsų laidų pasiūlą palyginčiau su paveikslu, kuriame prabangūs, taurūs ir konservatyvūs „Valandos su Rū­ta“, Žinių ir „Nuo… iki…“ tonai susipynę su šiuo­­laikinės TV tautosakos chuliganišku KK2, „Pagalbos skambučio“, „Tik nesijuok!“, „24 valandų“ ir „Yra, kaip yra“ gaivalu, o šių nesibaigiantį in­tensyvumą papildo žaižaruojantys potėpiai.“

Bet ko verti visi nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos įstatymai, Lie­tu­voje vadinami itin griežtais, kai vaikišku laiku ro­doma tokia „gaivališka tautosaka“?

Deja, tokios laidos kur kas populiaresnės nei kokia pažintinė LRT TV laida. O „TV pagalba“ – antra pagal reklamą, tarp patraukliausių reklamai yra ir kitų panašių laidų. Ar reklamos užsakovai neturi skrupulų dėl to, ką remia?

Rusiška produkcija labiau žavi TV savininkus, o ne žiūrovus

Gal vidines grėsmes sunkiau matyti nei išorines, nes, kaip „Veidui“ yra pasakojęs rusiškas įtakas ty­rinėjantis politologas dr. Nerijus Maliukevičius, kai kurie reklamos užsakovai atsisakė skelbti savo reklamą per „Pervyj Baltijskij kanal“ dar iki jo transliacijų sustabdymo, kai buvo parodyti pseudodokumentiniai filmai apie Sausio 13-ąją, nes tai ir reklamos užsakovų reputacijos reikalas.

Tačiau ne visiems rūpi reputacija. Štai baiminamės dėl išorinių grėsmių, kad per kabelines Ru­sijos televizijos Lietuvos žmonėms gali būti plaunami smegenys. Tačiau KANTAR TNS duomenimis, „Pervyj Baltijskij kanal“ auditorija pagal žiūrėtą laiką siekia vos 1,6 proc., „NTV Mir Lietuva“ – 1,1, „REN Lietuva“ – 0,6 proc. O rusiškiausios iš lietuviškų kanalų – BTV ir „Lietuvos ryto“ TV, ku­rios darbo dienomis transliuoja ir apie dešimt valandų rusiškos produkcijos, auditorija pagal žiūrėtą laiką siekia atitinkamai net 6,8 ir 4,1 proc. Šie TV kanalai ir naująjį sezoną nekeičia savo politikos – koncentruojasi į rusišką produkciją, daugiausia serialus.

„Lietuvos ryto“ TV vadovas Linas Ryškus „Vei­dui“ yra sakęs, kad tai ne dėl pigumo, nes rusiška produkcija nebūtinai pigesnė nei kita. Beje, jo teigimu, tokios produkcijos žiūrovai – lietuviai, nes rusai žiūri rusiškas televizijas.

Būtų galima sakyti, kad nieko čia blogo, jei turime du kanalus, besispecializuojančius rodyti vienintelę iš užsienio kalbų – rusų temokančių žiūrovų auditorijai. Tačiau, pasak politologo N.Ma­liu­­kevičiaus, per lietuviškus kanalus rodoma rusiška produkcija turi tam tikrą geokultūrinį krūvį, įter­piamą net į banaliausias komedijas.

Beje, estų auditorijai rusiška produkcija jau paprasčiausiai nebeįdomi. Kodėl vis dar ypač įdo­mi mūsų poros TV kanalų savininkams ir vadovams? Juk žiūrovams – ne taip jau labai: į populiariausių laidų 30-uką šie du kanalai nepatenka, reta jų laida ar serialas viršija 2 proc. vidutinės auditorijos. Tačiau rusiškos produkcijos transliavimo trukmė valandomis per savaitę, N.Maliukevičiaus ir „Veido“ skaičiavimais, tik didėja: nuo 79 val. 2007 m. iki 151 val. šiais metais, ir daugiausia šių dviejų kanalų dėka.

Kokią kryptį rodo sezono naujovės

Taigi galima sakyti: sezonas naujas – tendencijos senos. „Lietuvos ryto“ TV ir BTV toliau bandys akumuliuoti rusakalbę ar sovietinio gyvenimo nostalgija tebegyvenančią auditoriją, daugiausia rusiškais serialais.

TV3 bei LNK ir toliau pasiryžę eterį užlieti pramoginėmis laidomis, kuriamomis pagal tarptautinius formatus, populiarumo nestokojančiomis alkoholiu prašvinkusiomis laidomis ir daug serialų.

Prie šviečiamųjų naujovių galima priskirti ne­bent LNK „Blogiausią Lietuvos vairuotoją“ – gal laida bent kiek prisidės prie vairavimo kultūros.

TV3 ketina rodyti projektą „IššŪKIS kaime“, kuriame žada atskleisti, ką reiškia savo rankomis puoselėti didžiulį ūkį.

Kitąmet 60-metį minėsianti LRT televizija, priešingai nei komerciniai kanalai, sezono naujovėmis demonstruoja vis didesnį patriotėjimą ir kultūrėjimą, jau pradėdama švęsti 1918 m. laukiantį valstybės šimtmetį. Laidoje „Laisvės vėliavnešiai“ ketinama parodyti 100 laidų – 100 portretų žmonių, kurie per visus tuos metus savo darbais ir kūryba prisidėjo prie Lietuvos kūrimo. LRT TV rodys „Videometros“ istorinį serialą „Laisvės kai­na. Savanoriai“. „Lietuvos kolumbuose“ Edita Mildažytė pasakos apie žymius pasaulio lietuvius.

LRT TV sezono naujiena – atkuriamosios dokumentikos filmų ciklas „Nematoma Lietuvos istorija“ apie atskleistus rezonansinius nusikaltimus.

Šiemet bene dar įdomesnė žada būti „Na­cio­nalinė ekspedicija: Nemunu per Lietuvą“, nes pa­sakojama apie tai, ko daug žiūrovų nematę, – lietuviškos istorijos vietas Baltarusijoje.

Viskas – kaip ir turėtų būti nacionaliniame ka­nale, kurį žiūrovai ir išlaiko tam, kad jame nebūtų beprasmių tuštybių. Tik vienas klausimas: kiek žmonių tai žiūri? Pirmą savaitę žiūrimiausia LRT TV laida „Dėmesio centre“ sulaukė 5 proc. vidutinės auditorijos, o, tarkime, TV3 „Moterys me­luoja geriau“ – net 8,4 proc.

Kultūros elito atstovai, šaukiantys, kokia nekultūringa televizija (ir jie dažnai teisūs), bent patys galėtų iš solidarumo žiūrėti LRT Kultūros kanalą, nes kultūros ir švietimo darbuotojų Lietuvoje daugiau nei šio kanalo žiūrovų (pagal žiūrėtą laiką – 0,9 proc. auditorijos).

Mokesčių mokėtojų išlaikoma LRT TV turi pri­­vilegiją nesivaikyti pigaus populiarumo, kad gau­­tų reklamos, tačiau, kas rimta, neturi būti nuobodu. Kažin ar ir tokiomis laidomis kaip „Pa­klauskim Lietuvos“ nacionalinė televizija pritrauks sau lojalių žiūrovų. Smalsu, kiek toji laida išsilaikys.

O žiūrovams įtikti nelengva. Dabar apskritai geras tonas sakyti, kad televizijos nežiūri. Bet statistika rodo priešingai: KANTAR TNS duomenimis, 2006 m. vienas Lietuvos gyventojas žiūrėjo televizorių 192 minutes per parą, 2015 m. – 214, o šiemet – 217 minučių, t.y. ilgiau nei tris su puse valandos. KANTAR TNS duomenimis, daugėja ir reklamos televizijose: per šių metų sausio–liepos mėnesius, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, – 7,2 proc. (palyginimui, žurnaluose padaugėjo 2 proc., laikraščiuose sumažėjo 17,4 proc.).

Kokią televizija turi įtaką, rodo ir tas faktas, kad šiemet „Delfi“ rinkimuose antru po Pre­zi­dentės įtakingiausiu žmogumi valstybėje pripažintas televizijos žurnalistas (net ne savininkas, ar generalinis direktorius) Edmundas Jakilaitis. Jei niekas nežiūri televizijos, iš kur pažįsta E.Ja­kilaitį?

Televizijos įtaka turėtų reikšti ir atsakomybę. Žinoma, ne televizijos misija būti rimtai kaip Moks­lų akademija, televizija – ir pramogų, ir rim­tų diskusijų vieta. Bet gausybė alkoholikus eksponuojančių laidų, greičiau reklamuojančių tokį gyvenimo būdą, skatinančių jį imituoti, nei nuo jo atgrasančių, bukinančių pigių juokelių šou perteklius, patyčių kultūros propagavimas, kaip ir to populiarumas, nedaro mums garbės.

Stebina ir nauja tendencija apie viską kalbėti humoro ar satyros forma. Juk ne sovietmetis, kai teisybę galėjome pasakyti tik anekdotais. Ar tai nė­ra ženklas, kad juo daugiau kovojame su patyčio­mis, tuo dažniau tik šaipydamiesi ar net tyčiodamiesi pasijuntame laimingi?

O įtakingoji televizija tam duoda toną. Tei­sin­tis, kad tai žiūrovai buki, o kokia paklausa, tokia pasiūla, nėra visiškai teisinga, nes visų tri­jų pagrindinių kanalų informacinės laidos – tarp žiūrimiausios kanalų produkcijos. Gal, kaip ir ru­siškai kalbančių lietuviškų kanalų atveju, tai ne kiek žiūrovų, kiek kanalų savininkų ir vadovų pasirinkimas. Vienų – žmones laikyti užstrigusius po­sovietinėje erdvėje, kitų – bukinti, ugdyti auditoriją populistams.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

Jau pusę metų Lietuvos prekybos centruose galima rasti naujoviškų LCD bei plazminių televizorių, turinčių 3D technologiją ir leidžiančių matyti tikroviškus trimačius vaizdus. Ši technologija paremta tuo, kad atskirus vaizdus, kurie matomi dešine ir kaire akimi, žmogaus smegenys sujungia ir sukuria trečiosios dimensijos iliuziją. Tam reikia ne tik specialaus televizoriaus, bet ir specialių akinių. Du vaizdai, vienas kurių skirtas dešinei, o kitas – kairei akiai, greitai kaitaliojasi televizoriaus ekrane.

Europoje iki šių metų trečiojo ketvirčio parduota daugiau nei 25 tūkst. 3D televizorių, o Lietuvoje didelio susidomėjimo jie kol kas nesulaukė.

Pirmasis šiais televizoriais Lietuvoje ėmęs prekiauti “Topo centras” iki šios dienos yra pardavęs apie du šimtus įvairių gamintojų 3D televizorių. Penkių skirtingų gamintojų (“Samsung”, “Sony”, LG, “Philips”, “Panasonic”) iš viso 25 modelių televizorių kainos svyruoja nuo 4 tūkst. Lt iki 20 tūkst. Lt.

Priminsime, kad 3D televizoriais galima žiūrėti ne tik 3D, bet ir mums įprastus 2D vaizdus. Be to, kai kurių gamintojų 3D televizoriai geba 2D signalą transformuoti į 3D. Tai leidžia bet kurią televizijos laidą, filmą ar sporto rungtynes žiūrėti 3D formatu.

"Veido" archyvas

Televizijų laidos gimsta ir miršta. Kartais jos ištempia vieną sezoną, kartais net tris, o kartais ir poros mėnesių neištveria. Tačiau yra laidų, kurios rodomos dešimtmečiais. Kuo jos ypatingos?

Šiemet nemažai ilgaamžiškiausių televizijos laidų mini jubiliejus: “Panorama” minėjo keturiasdešimtmetį, “Tele bim bam” – dvidešimtmetį, “Nuo… iki” ir “Gustavo enciklopedija” – penkiolikos metų sukaktį.

Įdomu tai, kad reta kuri iš ilgaamžių laidų patenka į žiūrimiausiųjų dešimtukus. Tačiau nors trumpalaikės žiūrovų simpatijos stipriai svyruoja, senoms laidoms, kaip ir subrendusiam vynui, reitingai nė motais. Na, kad ir dešimtmečius eteryje esančiai Lietuvos televizijos žinių laidai “Panorama” arba “Dainų dainelei”, eteryje skambančiai nuo 1974-ųjų. Tuo tarpu į populiarumo viršūnes kopiantys muzikiniai konkursai – nuo “Dainuok su žvaigžde” iki “Chorų karų” – kas sezoną vis nauji.

Ilgaamžių laidų sąrašas toks margas, kad net sutrinki – nuo vaikų laidų iki kriminalų. Taigi kyla pagrįstas klausimas, ar galima įžvelgti kokią sėkmės formulę, lemiančią laidos amžių.

Sėkmės garantas – komanda

“Savo laidose kalbinau gausybę astrologų ir visuomet buvo smalsu: o kaipgi aš? Visi kaip vienas tvirtino: taip, televizija tavo arkliukas ir dar… politika. Na, jeigu politika ir šou yra vienas ir tas pats – ką gi. O jeigu rimtai, jei žinočiau, patentuočiau ir parduočiau. Kartais prodiuseriai net sako, kad mane klonuoti reikia”, – juokauja Rūta Mikelkevičiūtė, laidos “Nuo… iki”, eteryje besisukančios nuo 1995-ųjų, vedėja.

Kitos laidos, eteryje esančios jau septyniolika metų, “Dviračio šou” rengėjas Haroldas Mackevičius tarsi antrina Rūtai: “Prieš daugelį metų, kai laidą ėmėme rengti kasdien, planavome rodyti dvejus trejus metus. Kokia populiarumo paslaptis? Neanalizuojam. Atsikeliam ryte, einam į darbą ir stengiamės laidą padaryti taip, tarsi būtų paskutinė. Jei bandysi humoro laidos kūrimo procesą sumokslinti ar rasti metodiką, laidos nepadarysi. Gal mūsų paslaptis ta, kad, kaip ir žinių laidoje, naudojamės faktais, kuriuos padiktuoja kiti. Jei juos patiems reikėtų sugalvoti, gal tai žiūrovams nepatiktų”, – svarsto Haroldas.

Užtat klasikinės žinių laidos “Panorama” kūrėjas, LTV naujienų tarnybos direktoriaus pavaduotojas Jonas Ramelis keturiasdešimties metų sėkmės formulę išberia kaip žirnius: profesionalus kolektyvas, operatyvi ir objektyvi informacija. Gal ir taip. Iš tiesų, kone visi visų televizijų žiniukai mokyklą išėjo būtent LTV. Be to, ši laida skleidžia informaciją, kurios atsisako komercinės televizijos, na kad ir iš Lietuvos regionų.

Bet grįžkime prie komandos. “Kūrybinės grupės buvimas kartu nuo pradžios iki galo, jokių intrigų, kūrybinis procesas ir išdaigos. Jeigu grupė moka gyventi kartu ir tuomet, kai sekasi, ir tuomet, kai yra juodžiausioje duobėje, laidai sekasi”, – pabrėžia laidos “Sveikatai ir laimei” režisierė Lolita Ilginienė.

O “Gustavo enciklopedijos” kūrėjas Audrius Rakauskas tikina, kad tik jo ir Vaido Lekavičiaus tandemas leidžia sukurti laidą, kurią jau penkiolika metų žiūri ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. “Gerai perpratom vienas kitą ir žinome, ką galim”, – tikina autorius ir priduria, kad jei tektų samdyti animatorius, aktorius, sąmata būtų labai didelė, ir laida tikriausiai būtų uždaryta.

Talentas, o gal darbas?

Tačiau kolektyvas dar ne viskas. Pasirodo, reikia ir didelio noro dirbti. “Gustavo enciklopedija” neturi griežtų rėmų ir konkrečios temos – tai neribotos galimybės daryti, ką sugebu geriausiai, bei kurti, ką geidžia širdis ir leidžia fantazija, – tikina Audrius. – Mes dažnai daug ką darome iš entuziazmo, ir tai, ko kiti nedaro. Man išeina kaip pusiau darbas, pusiau hobis. Negali mintims nurodyti, kada joms šauti į galvą, atostogų nebūna”.

R.Mikelkevičiūtė šiuo požiūriu griežtesnė: “Šiek tiek talento reikia, bet svarbiausia – juodas darbas. Todėl labai svarbu dirbti tai, kas patinka, nuo ko “kaifuoji”. Jei dirbi nuoširdžiai, visuomet seksis, kitaip būti negali. Kita vertus, man neteko daryti karjeros per lovą, todėl negaliu pasakyti, ar tai veiksminga. Nors visokių dalykų apie save girdėjau”.

“Televizija – tai tik ilgas ir intensyvus darbas, o ne talentas, – pritaria ir “Stiliaus” autorė Violeta Baublienė. – Kuo daugiau dirbi, tuo daugiau išmoksti, o kai išmoksti, tada ir žiūrovai pastebi. Tai viena pagrindinių sąlygų, nes mano žiūrovai labai išsilavinę. Nors jie sako, jog žiūri dėl to, kad nerodome žmonių, kurie sukasi komerciniuose kanaluose. Tai mūsų stirpioji pusė”.

Žiūrovams reikia razinų

Violeta taip pat teigia, kad svarbiausia pačiam nepradėti nuobodžiauti, nes tada ir laidos tampa nuobodžios: “Į kiekvieną laidą būtina įdėti vadinamųjų razinų, kurios patrauktų žiūrovą. Savo laidos nemistifikuoju, tai, ką darome, iš esmės turi priklausyti bulvaro kategorijai, bet kadangi esame nacionaliname kanale, galime daryti bulvarą su tam tikru misijos aspektu – kad žmogus sužinotų daugiau, o ne jaustų pasitenkinimą klaustydamasis gandų. Yra trupučiukas ir to, bet, kaip sakoma, duok žmogui saldainį, kad suvalgytų vitaminą”.

L.Ilginienė pateikia dar kitokią laidos ilgaamžiškumo paslaptį. “Kiekvieną sezoną sugalvojam naują režisūrinę detalę. Dėl to skridome balionu, važiavome dviračiais, dalyvavome laidos vedėjos Rūtos Gancevičienės gimdyme, jojome arkliais”, – pasakoja Lolita ir priduria, kad laida privalo turėti savo raktą, ir kas sezoną naują. Todėl įvedamos naujos rubrikos. Pavyzdžiui, “Profesorius konsultuoja” atsirado dėl to, kad žiūrovai išgirstų profesionalo patarimą, juk ne visi gali patekti pas profesorių.

O štai A.Rakausko laidos žiūrovai patys įnoringiausi – vaikai. “Kartą jie atėjo į televiziją, o aš suplukęs dirbu. Pasisveikinau su vienu, padaviau ranką, o jis man sako: “Tavo rankos prakaituotos”. Vaikai nevynioja į vatą, jei nepatinka – pabėga. Kad patrauktum jų dėmesį, turi gerokai paplušėti”.

Audrius tikina, kad jam neįdomu rengti paprastas laidas, todėl dabar jis kuria laidą apie Edith Piaf. Anot jo, pažintinės laidos – štai kur įdomumas. Jis ir pats mokėsi iš “Kapitono Granto vaikų”: šis romanas – iš tiesų geografijos pažinimo knyga, tik daug greičiau įsisavinama nei nuobodus vadovėlis. Todėl dabar Audrius pats kuria panašius dalykus. Šalia “Gustavo enciklopedijos” atsirado “Tūkstantmečio datos”, o dabar ėmė atgimti ir Vilniaus legendos. Senosios, kad ir apie Barbakano baziliską, ir paties Audriaus sukurtos, pavyzdžiui, apie aviganį Vilnių, kuris nugalėjo miestą užpuolusį drakoną. Už šį gerą darbą miestiečiai savo miestą pavadino Vilniaus vardu.

Nuolatinė kaita yra ir tokios populiarios laidos, kaip “Dviračio šou”, variklis. “Mūsų laidoje yra tik vienas pastovus dalykas – Vytautas Šerėnas. Kiekvienais metais atsiranda naujų personažų, priimam naujų žmonių, sugalvojam naujų rubrikų, net formatas keičiasi. Jei būtų vis tas pats, žiūrovams atsibostų”, – svarsto H.Mackevičius.

Negalima meluoti žiūrovams

Visi kalbinti laidų vedėjai pabrėžia vieną labai svarbų dalyką: nemeluok. “Niekada nedariau kiaulysčių – nei žiūrovams, nei pašnekovams, niekada nepasakojau, ko man nesakė žmonės, – tikina V.Baublienė. – Jeigu tai yra vertybė, ji lemia mūsų sėkmę”.

Ir “Srovių” vedėja Audrė Kudabienė pritaria, kad svarbiausias principas – nemeluoti nei sau, nei žiūrovams. “Visi gudravimai ir nutylėjimai iš karto matomi. Žmogus supyksta ir nežiūri laidos, kuri nepateisina jo lūkesčių”, – apibendrina Audrė.