Teodoras Medaiskis / BFL/A.Ufarto nuotr.

Nauja pensijų įstatymo redakcija nustato aiškesnę ir skaidresnę pensijų apskaičiavimo, taip pat ir jų indeksavimo tvarką.

Dr. Teodoras Medaiskis, socialinio modelio bendraautorius VU profesorius

Bendroji ir individualioji dalys. Kaip ir anksčiau, socialinio draudimo pensiją sudaro dvi dalys, tik dabar jos pervadintos, kad pavadinimai labiau atitiktų esmę: bendroji dalis, kuri priklauso tik nuo asmens turimo pensijų draudimo stažo, ir individualioji dalis, kuri priklauso nuo asmens mokėtų įmokų.

Bendroji dalis dabar aprėpia ir anksčiau mokėtą priedą už stažą, dėl to asmenims, turintiems didesnį stažą, ji tampa šiek tiek didesnė negu anksčiau mokėta pagrindinės dalies ir stažo suma. Skaičiuojama ji labai paprastai: turimo stažo santykis su vadinamuoju būtinuoju stažu lemia, kokia bus mokama bazinės pensijos dalis. Pavyzdžiui, jei asmuo turi 40 metų stažą, o būtinasis stažas šiandien yra 30 metų, tai toks asmuo gaus bendrąją dalį, lygią 4/3 bazinės pensijos. Tiesa, būtinojo stažo reikalavimas per ateinantį dešimtmetį laipsniškai didinamas iki 35 metų, nes didėja ir išėjimo į pensiją amžius, kaip jau buvo nustatyta ankstesniu įstatymu.

Apskaitos vienetai. Skaičiuojant individualią dalį, remiamasi naujove – apskaitos vienetais, kurie pakeičia anksčiau buvusius koeficientus. Mokėjęs įmoką, kuri nustatytu tarifu turi būti sumokėta nuo vieno vidutinio darbo užmokesčio, asmuo įgyja vieną apskaitos vienetą. Ir visai nesvarbu, ar tas asmuo samdomas, ar savarankiškai dirbantis, ar dar kokią veiklą vykdantis. Mokėjai daugiau – įgijai daugiau apskaitos vienetų. Per visą gyvenimą surinktas apskaitos vienetų kiekis dauginamas iš vieneto vertės eurais (kuri nuolat indeksuojama). Ši sandauga ir yra individualios pensijos dalies dydis.

Draudžiamosioms pajamoms vis labiau atsiliekant nuo vidutinio darbo užmokesčio, tai didino įmokų vertės nelygybę.

Ši pensijos apskaičiavimo tvarka per bendrąją dalį šiek tiek didina pensijas, bet svarbiausia tai, kad ji leidžia išvengti dviejų rimtų dabartinio pensijos skaičiavimo ydų. Pirma, pagal dabartinę tvarką gali atsitikti taip, kad įmokų mokėjimas mažintų pensijos dydį, nes įmokos nuo nedidelio uždarbio mažina dabartinio koeficiento, pagal kurį apskaičiuojama pensija, vidurkį. Dabar taip nebus: kiekviena, kad ir nedidelė, įmoka pensiją tik didins. Antra, apskaitos vienetas įgyjamas už Statistikos departamento skelbiamą vidutinį darbo užmokestį, o ne už nežinia kaip nustatytas „draudžiamąsias pajamas“. Iki šiol vidutinį uždarbį gaudavęs asmuo vienais metais galėjo įgyti vienokius, kitais metais jau kitokius koeficientus, atsižvelgiant į tai, kokios buvo nustatytos draudžiamosios pajamos. Draudžiamosioms pajamoms vis labiau atsiliekant nuo vidutinio darbo užmokesčio, tai didino įmokų vertės nelygybę.

Pensijų indeksavimas. Bazinės pensijos dydis bei apskaitos vieneto vertė dabar bus indeksuojami pagal trejų praėjusių, einamųjų ir trejų ateinančių metų prognozuojamus darbo užmokesčio fondo augimo indeksus. Taip tikimasi užtikrinti ekonomiškai, o ne politiškai motyvuotus sprendimus, susieti pensijų didėjimą su darbo užmokesčio didėjimu ir kartu sukaupti rezervą, kuris leistų nemažinti pensijų, jei darbo užmokestis šalyje kurį laiką sumažėtų.

Ligšiolinė tvarka, kai įmokos buvo imamos nuo viso darbo užmokesčio, o išmokos skaičiuojamos tik nuo penkerių draudžiamųjų pajamų, nebuvo visiškai teisinga.

Papildomas šios pensijų skaičiavimo tvarkos privalumas yra tas, kad ji leidžia kasmet atnaujinti jau mokamos pensijos dydį ne tik dėl indeksavimo, bet ir atsižvelgiant į per metus sumokėtas įmokas. Jei pensininkas dirba, moka įmokas, tai papildomai jo įgyti apskaitos vienetai kasmet automatiškai įskaitomi į bendrą sumą. Visos iki 2018 m., kai įstatymas įsigalios, dar neapskaitytos įmokos bus įskaitytos į stažą bei apskaitos vienetus, dėl to tokias įmokas mokėjusių asmenų pensijos bent kiek padidės.

Įmokų „lubos“. Seimas pagaliau pasiryžo tam, kad socialinio draudimo įmokos nebūtų skaičiuojamos nuo labai didelių (10 šalies vidutinių) atlyginimų, laipsniškai šią ribą mažinant. Ligšiolinė tvarka, kai įmokos buvo imamos nuo viso darbo užmokesčio, o išmokos skaičiuojamos tik nuo penkerių draudžiamųjų pajamų, nebuvo visiškai teisinga. Ji buvo motyvuojama socialinio solidarumo sumetimais: turtingesnieji tegu sumoka ir už ne tokius turtingus. Tačiau perskirstomoji (solidarumo) funkcija socialinio draudimo pensijose ir taip jau vykdoma per bendrąją pensijos dalį, kuri nuo įmokų nepriklauso. Tegu tie turtingieji sumoka daugiau bendrų mokesčių, iš kurių ta bendroji dalis ir bus finansuojama, o individualiojoje dalyje laikykimės griežto proporcingumo: kuo daugiau mokėjau, tuo daugiau apskaitos vienetų turi būti priskaitoma be jokių iškraipymų.

Penkių apskaitos vienetų per metus pakanka solidžiai (mūsų sąlygomis) pensijai, todėl daugiau priskaityti ir nereikėtų, vadinasi, nereikėtų imti ir įmokų. Jei gaunantieji didelius atlyginimus norėtų dar didesnės pensijos – jiems, kaip ir visiems kitiems, atviri kaupiamieji pensijų fondai.

Trys klausimai Socialinio modelio projekto bendraautoriui, Vilniaus universiteto prof. dr. Teodorui Medaiskiui

– Seimo pradėtoje svarstyti „Sodros“ reformoje kai kas iš socialinio modelio projekte siūlytų sisteminių permainų išskabyta, kai kas palikta. Kaip vertinate, kad nepritariama vadinamosioms „Sodros“ įmokų luboms?

– Taip, įmokų lubas buvo siūloma įvesti. Ne iš karto, nes nukentėtų išmokų gavėjai, o laipsniškai, pradedant nuo dešimties vidutinių darbo užmokesčių ir leidžiantis iki penkių. Socialinio draudimo išmokos turėtų būti proporcingos mokėtoms įmokoms (reikalaujate mokėti įmokas, tai proporcingai nuo jų skaičiuokite ir išmokas). Perskirstymas mažesnes išmokas gaunančiųjų naudai pensijų sistemoje turėtų vykti per bendrąją (bazinę) pensijos dalį (todėl ir siūloma jos finansavimą perkelti į biudžetą), o individualiosios (įmokų) dalies dydį turėtų nulemti įmokos. Dabar mažas pajamas gavusio asmens pensijos santykis su buvusiu uždarbiu gali siekti daugiau kaip 70 proc., o dideles pajamas gavusiojo (ir nuo jų įmokas mokėjusio) – 20 proc. ar net mažiau.

– Ar jau būtų pakeliama valstybės biudžetui grąžinti motinystės (tėvystės) išmokas, kurios pasaulyje garsėjo kaip didžiausios?

– Jeigu kalbama apie socialinio draudimo motinystės (tėvystės) išmokas, nereikėtų  pamiršti, kad „Sodrą“ į skolas nugramzdino ne tik padidintos pensijos, bet dar labiau – padidintos motinystės išmokos. Motinystės (tėvystės) draudimo išlaidos 2009 m. buvo daugiau kaip keturiskart, o dabar dukart didesnės nei 2007 m. (2015 m. – 165,5 mln. eurų).

Dabar mažas pajamas gavusio asmens pensijos santykis su buvusiu uždarbiu gali siekti daugiau kaip 70 proc., o dideles pajamas gavusiojo (ir nuo jų įmokas mokėjusio) – 20 proc. ar net mažiau.

Jeigu kalbėsime apie nedraudžiamąsias paramos išmokas vaikams, gal ir būtų verta neperžengiant sveiko proto ribų didinti paramą šeimoms, auginančioms du ir ypač tris vaikus. Tačiau, mano nuomone, pagrindinės pastangos (ir lėšos) turi būti nukreiptos ne į pinigines išmokas, o į šeimos ir darbo pareigų derinimo galimybių palaikymą, vaikų darželių infrastruktūros plėtrą ir pan. Negimdo vaikų ne todėl, kad negauna 20 ar 30 eurų, o todėl, kad nenori nutraukti profesinės karjeros, kad per menkos galimybės gauti ne piniginę, o visokeriopą kitokią vaiko priežiūros paramą ir pan. Šiuo požiūriu ir socialinio draudimo motinystės (tėvystės) išmoka (jos paskirtis – kompensuoti darbo užmokestį, kol vienas iš tėvų privalo būti su vaiku) neturi būti mokama per ilgai, kad vaiką prižiūrinti mama ar tėtis neiškristų iš darbo rinkos, neprarastų profesinių įgūdžių greitai kintančių reikalavimų aplinkoje.

– Kas iš esmės keistųsi, ėmus mokėti pensijas ir iš „Sodros“, ir iš valstybės biudžeto?

– Dabar visos socialinio draudimo pensijos mokamos vien iš įmokų, priskaitomų nuo darbo užmokesčio. Sumažėjus darbo užmokesčiui ar dirbančiųjų skaičiui, iš karto ima trūkti lėšų. Bendrosios (nepriklausančios nuo asmens darbo užmokesčio) pensijos dalies finansavimo perkėlimas į biudžetą leistų pensijas mokėti ne iš vieno, o iš įvairių šaltinių. Toks finansavimas būtų patikimesnis, mažiau priklausomas nuo galimų darbo užmokesčio svyravimų, be to, leistų sumažinti tiesioginį darbo jėgos apmokestinimą, kas savo ruožtu teigiamai veiktų užimtumą. Gaila, kad linkstama į sprendimą perkelti minėtą finansavimą „pagal galimybes“, o ne pagal iš anksto griežtai nustatytą procentinį dydį kasmet.

BFL / G.Savickio nuotr.

Be sienų. Dabar galima laisvai keliauti ir dirbti net keliose Europos Sąjungos šalyse. Bet tai taip pat reiškia, kad ir darbo stažas bei gerovė senatvei gali būti kaupiamos skirtingose vietose.

Viktorija Karsokaitė, euroblogas.lt

Beatričė Kepežinskaitė dirbti pradėjo dar nebaigusi mokyklos ir įstojusi į universitetą po paskaitų papildomai uždarbiaudavo. Po pirmo kurso ji išvyko į Ispaniją ir šiuo metu ten gyvena.

„Pradėjau dirbti dar 12-oje klasėje, po pamokų uždarbiaudavau savo reikmėms. Po to įstojau į universitetą ir studijas derinau su darbu. Bet visą gyvenimą norėjau gyventi Ispanijoje, šią kalbą mokiausi mokykloje ir pagaliau nusprendžiau šią savo svajonę išpildyti. Tačiau išvažiavus tapo neaišku, kas bus su mano darbo stažu, kurį sukaupiau Lietuvoje“, – sako Beatričė.

Tinklaraštis Euroblogas.lt specialistų klausia, ar galima tikėtis gauti dvi skirtingų Europos šalių pensijas ir kokia yra pensijų skyrimo tvarka.

2+2 = pensija

„Sodros“ Užsienio išmokų tarnybos direktoriaus pavaduotoja Lidija Stasiūnienė ramina Beatričę. Anot jos, kiekviena valstybė darbo stažą apskaičiuoja pagal nacionalinius teisės aktus, tačiau išdirbti metai sumuojami. Pavyzdžiui, 5 metus išdirbus Lietuvoje ir 12 metų Airijoje, bendras darbo stažas sudarys 17 metų.

Asmeniui, dirbusiam Lietuvoje 17 metų, Latvijoje – 16 metų ir Jungtinėje Karalystėje – 15 metų, kiekviena šalis, skirs pensiją pagal joje įgytą stažą ir gautas pajamas.

„Kiekviena valstybė moka pensiją tik už toje šalyje įgytą stažą. Pavyzdžiui, asmeniui, dirbusiam Lietuvoje 17 metų, Latvijoje – 16 metų ir Jungtinėje Karalystėje – 15 metų, kiekviena šalis, skirs pensiją pagal joje įgytą stažą ir gautas pajamas“, – teigia „Sodros“ specialistė. Ji pridūrė, kad jei teisė į pensiją įgyta keliose šalyse, kiekviena jų pensiją apskaičiuos proporcingai toje šalyje įgytam stažui.

Be to, ši sistema patogi tuo, kad nebūtinai turi gyventi toje šalyje, iš kurios gauni senatvės pensiją, – gali keliauti kur nori, o pinigai bus pervedami į nurodytą banko sąskaitą.

Tiesa, kad įgytum teisę į bent minimalią pensiją, reikia turėti ne mažesnį nei vienerių metų darbo stažą. Kadangi skaičiuojamas bendras stažas toje valstybėje, jis gali būti įgytas skirtingais laikotarpiais.

„Tačiau susumavus darbo stažą, įgytą visose ES ir (arba) EEE valstybėse narėse, taip, jis turi būti ne mažesnis nei valstybės, kurioje siekiama teisės į pensiją, nacionaliniuose teisės aktuose nustatytas minimalus darbo stažas“, – teigia L. Stasiūnienė.

„Sodros“ specialistė primena, kad darbo stažas, gautas susumavus Lietuvoje ir kitose ES valstybėse narėse įgytą stažą, turi būti ne mažesnis nei 15 metų.

Taigi, kur reikėtų kreiptis Beatričei? Pasak L. Stasiūnienės, Lietuvoje reikėtų kreiptis į bet kurį „Sodros“ teritorinį skyrių, o gyvenant kitoje valstybėje, kreiptis reikia į tos šalies kompetentingą įstaigą. Jai reikėtų pateikti dokumentus, patvirtinančius asmens darbo stažą visose šalyse (jei siekiama, kad darbo stažas būtų sumuojamas). Tai gali būti darbo sutartys, įvairios formos, socialinio draudimo pažymėjimai ir daugybė kitų – priklausomai nuo toje šalyje galiojančių teisės aktų.

Tokia, „bendro sumavimo sistema“ galioja nuo Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą datos – 2004 m. gegužės 1 d. L. Stasiūnienė teigia, kad toks pensijų kaupimo būdas sudaro galimybes žmonėms keliauti ES teritorijoje ir neprarasti savo teisių į išmokas. Be to, nėra diskriminacijos dėl pilietybės, asmuo bendrauja su viena įstaiga, kuri bendradarbiauja su kitų valstybių kompetentingomis įstaigomis.

Kiekviena šalis už save

Vilniaus universiteto dėstytojas  profesorius Teodoras Medaiskis tinklaraščiui Euroblogas.lt teigia, kad sistema, kai išeinančiam į pensiją asmeniui kiekviena šalis apskaičiuoja pensiją pagal savo įstatymus, įskaitydama visose kitose ES šalyse įgytą stažą, bet moka tik už toje šalyje įgytą stažo dalį, yra teisinga. Tokiu būdu sudarytą pensijos dydį išmoka tos šalies, kur pensininkas gyvena, įstaiga, atsiskaitydama su kitomis šalimis.

„Jei dirbdamas žmogus mokėjo mokesčius ar įmokas keliose šalyse, tai kiekviena iš tų šalių ir yra proporcingai atsakinga pagal savo įstatymus už to žmogaus apsaugą senatvėje. Ši sistema suteikia teisę gauti pensiją ir tuo atveju, jei konkrečioje šalyje žmogus nėra įgijęs reikalaujamo stažo. Pavyzdžiui, Lietuvoje tik 10 metų dirbęs žmogus pensijos negautų, nes minimalus Lietuvoje reikalaujamas stažas – 15 metų. Tačiau jei šis žmogus turi dar 30 metų stažo kitose ES šalyse, Lietuva skaičiuos jam pensiją pagal savo įstatymus už 40 metų stažą ir mokės 10/40, t.y. ketvirtadalį apskaičiuoto dydžio“, – aiškina ekonomistas.

Kai dirbantys uždirbs dvigubai daugiau, o mokesčiai bus surenkami kur kas geriau, dvigubai didesnės bus ir pensijos.

Tačiau, anot T.Medaiskio, reikėtų nepamiršti, kad kiekviena šalis taiko savus įstatymus. Tai minėjo „Sodros“ specialistė, tačiau profesorius tai itin pabrėžia. Jei, pavyzdžiui, kokiam nors asmeniui Lietuvoje pensija mokama nuo 62 metų, tai nuo tokio amžiaus Lietuvos pensijos dalį toks asmuo ir gaus. Tačiau jei jis kitą stažo dalį yra įgijęs Britanijoje, tai britai pagal savo įstatymus pradės mokėti savąją dalį tik nuo 65 metų.

„Su kai kuriomis trečiosiomis šalimis ES šalys sudaro dvišales sutartis, paremtas tuo pačiu principu. Žinoma, lieka šalių, su kuriomis sutartys nesudarytos. Jei pensines teises Lietuvoje įgijęs žmogus gyvena tokioje šalyje, tai Lietuva jam siunčia į tą šalį tokią pensiją, kokią jis gautų, gyvendamas Lietuvoje“, – komentuoja T.Medaiskis.

Lietuvos pensijų sistemos bėda – pernelyg mažos pensijos

Komentuodamas Lietuvos socialinio draudimo pensijų sistemą, ekonomistas T.Medaiskis teigė, kad šis modelis priklauso vadinamam kontinentiniam (arba Bismarcko) modeliui, kurį geriausiai atitinka Vokietijos pensijų sistema. Anot jo, velnias slypi ne sistemoje ir paties modelio keisti nėra reikalo, – nuo to pinigų daugiau neatsiras.

„Tikriausiai visi sutiktų, kad bene didžiausia Lietuvos pensijų sistemos bėda – pernelyg mažos pensijos. Tačiau padėčiai pataisyti labiausiai reikalingi ne pačios pensijų sistemos, o bendri ekonominiai pokyčiai. Kai dirbantys uždirbs dvigubai daugiau, o mokesčiai bus surenkami kur kas geriau, dvigubai didesnės bus ir pensijos“, – įsitikinęs ekonomistas.

Pasak T.Medaiskio, pirmiausiai reikėtų taisyti ne pensijų sistemą, o iš pamatų, kaip seną kilimą, iškratyti visą šalies ekonomiką. Tai, profesoriaus nuomone, iš esmės pakeistų esamą padėtį.

BFL

Pensijos. Ateities pensininko gyvenimo orumą lems ne tik grynieji ekonomikos rodikliai. Kad būtų surenkama daugiau lėšų pensijoms, pagaliau turime išaugti iš sukčiavimo kultūros. Tik matydamas pažangą šioje srityje Vilniaus universiteto docentas socialinių mokslų daktaras Teodoras Medaiskis drįstų skelbti optimistinę pensijų didėjimo prognozę.

VEIDAS:Ar galėtume palyginti padėtį to dirbančiojo, kuris šiandien tampa pensininku, ir to, kuris į užtarnautą poilsį išeis po dešimtmečio?

T.M.: Dešimtmetis – ne toks jau didelis laiko intervalas, kad galėtume tikėtis radikalių pokyčių. Atsimenu, atkūrę nepriklausomybę manėme, kad po dešimtmečio, na, po penkiolikos metų, o po dvidešimties – tai jau tikrai gyvensime ne prasčiau kaip Vakarų Europoje. Praėjo dvidešimt penkeri metai, gyvename tikrai geriau, bet vis dar toli gražu ne taip, kaip senųjų Europos Sąjungos šalių dirbantieji ar pensininkai.

Dešimtmečio pokyčių mastą galime įvertinti ir atsigręžę dešimčia metų atgal, į 2005-uosius. Turinčio būtinąjį draudimo stažą senjoro vidutinė senatvės pensija tų metų kovo mėnesį buvo 395 Lt (114 eurų), dabar – 252 eurai (870 Lt). Tai yra daugiau nei dvigubai didesnis dydis, tačiau tada jis sudarė apie 43 proc. vidutinio neto darbo užmokesčio, o 2014 m. pabaigoje – apie 45 proc. vidutinio neto darbo užmokesčio. 2015 m. pradžios vidutinis darbo užmokestis dar nepaskelbtas, bet, manau, pensijos ir neto uždarbio santykis pirmąjį šių metų ketvirtį išliks 43–45 proc. lygio.

Taigi apžvelgiant praėjusį dešimtmetį galima sakyti, kad pensininkų santykinė padėtis, palyginti su dirbančiaisiais, beveik nepakito arba tik truputį pakito senjorų naudai (ypač turint galvoje krizės laikotarpį, kai pensijos buvo sumažintos mažiau, negu krito darbo užmokestis, todėl vidutinės pensijos ir vidutinio neto darbo užmokesčio santykis buvo pašokęs iki Lietuvoje dar neregėtų 50 proc. aukštumų).

Vertindami vidutinės senatvės pensijos dydį remiamės „Sodros“ duomenimis. Tačiau 2015-ųjų situacija nuo 2005-ųjų skiriasi tuo, kad dabar išeinantys į pensiją žmonės jau yra įgiję santaupų pensijų fonduose. Neseniai atlikto tyrimo duomenimis, vidutinio uždarbio gavėjas, dalyvavęs kaupime nuo pat pradžios (t.y. nuo 2004 m.) turėtų būti sukaupęs apie 2–2,5 tūkst. eurų, kuriuos gali pasiimti išeidamas į pensiją. Tiesa, jo „Sodros“ pensija dėl dalyvavimo kaupime, to paties tyrimo duomenimis, yra beveik keturiais eurais mažesnė. Padaliję sukauptą sumą iš vidutinės tikėtinos gyvenimo išėjus į pensiją trukmės, gauname kad ir nežymią persvarą kaupusiųjų naudai. Be to, reikia nepamiršti, kad kalbame apie kaupimo laikotarpį, per kurį dėl krizės pensijų fondų aktyvų vertė kurį laiką smarkiai krito. Jei ne krizė, kaupusiųjų persvara būtų bent kiek didesnė.

Nors, kaip perspėja Lietuvos bankas, „praeities rezultatai negarantuoja, kad tokie patys ar panašūs rezultatai bus ir ateityje“, galime manyti, kad ir po dešimtmečio vidutinė socialinio draudimo pensija sudarys 45, geriausiu atveju – 50 proc. vidutinio šalies neto darbo užmokesčio.

Šiuo metu siūloma pensijų skaičiavimo pokyčių. Jei jie bus priimti, padidins pensijos dydžio ryšį su viso gyvenimo uždarbio dydžiu. Kaupiamoji pensijų sudedamoji taip pat bus ženklesnė, ypač tų kaupimo dalyvių, kurie pasirinko tokį dalyvavimą antrojoje pakopoje, kai patys į ją sumoka papildomą įmoką savo lėšomis ir dėl to gauna valstybės subsidiją. Tačiau šiuo metu, „Sodros“ duomenimis, net 96 proc. antrosios pensijų pakopos dalyvių yra pasirinkę dalyvavimą sena tvarka, kai vos 2 proc. įmokų perkeliama iš socialinio draudimo į kaupimą. Toks dalyvavimas, kaip liudija minėtas tyrimas, gali duoti tik nežymų pensijos padidėjimą, iš esmės nekeičiantį bendro pajamų senatvėje dydžio.

VEIDAS: Kaip turėtų veikti socialinis mechanizmas, kad ateities pensininko, socialinių išmokų gavėjo siekis gyventi oriai taptu realus?

T.M.: Įmokų pensijoms tarifas Lietuvoje panašus į daugelio ES šalių, tai yra gana didelis. Tačiau bendrojo vidaus produkto (BVP) dalis, tenkanti pensijų išlaidoms, palyginti su ES, – viena mažiausių (Eurostato duomenimis, 2012 m. ji siekė 7,7 proc., kai ES vidurkis beveik dvigubai didesnis – 13,2 proc.). Paaiškinti tokį skirtumą būtų galima tuo, kad Lietuvoje mokesčiais, taip pat ir socialinio draudimo įmokomis surenkama kur kas mažiau lėšų negu senosiose ES šalyse. Todėl problemos sprendimas glūdi ne tiek socialinės apsaugos, kiek bendrosios ekonominės, mokesčių politikos srityje.

Kai mūsų ekonomika prilygs itin išsivysčiusių šalių ekonomikai, bus didesnis ir kokybiškesnis užimtumas, mūsų dirbantieji pajėgs uždirbti kur kas didesnius atlyginimus, o darbdaviai supras, kad tokius atlyginimus ir privalo mokėti, tada bus surenkama daugiau lėšų pensijoms, netgi esant dabartiniam įmokų tarifui. Kai pagaliau kada nors išaugsime iš sukčiavimo kultūros ir socialinio draudimo įmoka bus mokama nuo viso darbo užmokesčio, o ne nuo tos dalies, kuri netilpo į vokelį, pinigų pensijoms ir kitoms socialinio draudimo išmokoms bus daugiau, o ir dirbantieji įgis didesnes pensines teises. Jei per dešimtmetį pasiektume ženklios pažangos šiuose dalykuose, mano prognozė dėl pensijų dydžio būtų kur kas optimistiškesnė.

Socialinės apsaugos žinioje esančios priemonės, siekiant šio progreso, greičiau yra antraeilės. Pavyzdžiui, būtų naudinga labiau susieti pensijų išmokų dydžius su mokėtomis įmokomis. Tai iš tikrųjų sustiprintų paskatas mokėti įmokas. Socialinio modelio rėmuose siūlome tai daryti, tačiau savaime ši priemonė mažai ką pakeis, kol nebus pasiekta aiškios pažangos mano minėtose srityse. Visą šalies ūkio plėtrą teigiamai paveikti labiausiai turėtų socialinio modelio projekte siūlomos darbo santykių ir užimtumo tobulinimo priemonės, skatinančios kokybišką užimtumą.

VEIDAS: Kaip suderinti socialinę apsaugą  su vis prastėjančia demografine padėtimi? Ar vis labiau senstančios visuomenės dirbančiųjų karta pajėgs surinkti lėšų savo tėvų ir senelių pensijoms?

T.M.: Veltui manoma, kad manevruojant įvairiais pensijų sistemos modeliais (einamojo finansavimo, kaupiamasis ir pan.) galima išspręsti šią problemą. Jei bus daug nedirbančių, bet mažai dirbančių žmonių, o jų darbas bus nenašus, negelbės jokie pensijų bei apskritai socialiniai modeliai, pensijos, kaip ir  kitos socialinės išmokos, liks neišvengiamai mažos. Todėl vien socialinės apsaugos priemonėmis šios problemos išspręsti nepavyks.

Kitos išeities, kaip dirbančiosios visuomenės dalies produktyvumo didinimas, nėra. To reikėtų siekti bent dviem susijusiais  būdais. Pirma, dirbančiųjų darbo našumas turi būti didesnis, antra, didesnė visuomenės dalis turi ilgiau ir stabiliau likti darbo rinkoje, jei gyvensime ilgiau.

Didesnį dirbančiųjų darbo našumą užtikrins aukštesnės technologijos, visą gyvenimą trunkantis mokymasis įvaldyti vis naujas technologijas, moderni ūkio plėtra, pažangesni darbo santykiai.

Ilgesnis ir stabilesnis buvimas darbo rinkoje pasiekiamas tinkamai įgyvendinant įvairiausias priemones. Tai priemonės užimtumui didinti bei nedarbui mažinti, lanksti sauga darbe. Tai gera šeimos ir darbo pareigų derinimo politika, kuri leistų abiem tėvams auginti vaikus, nepasitraukiant iš darbo rinkos, neprarandant profesinių įgūdžių ir karjeros ambicijų. Kartu tokia politika leistų didėti gimstamumui ir gerintų demografinę padėtį. Tai ir neišvengiamas pensinio amžiaus vėlinimas, siejant jį su didėjančia tikėtina gyvenimo trukme (norime ilgiau gyventi – teks ir ilgiau dirbti).

Pensijos amžiaus vėlinimas negali būti įgyvendinamas vien mechaniškai. Jį turi lydėti vyresnio amžiaus žmonėms pritaikytos mokymosi visą gyvenimą priemonės. Taip pat reikalingas naujas darbo bei pensijos derinimas, leidžiantis, kur įmanoma, įgyvendinti laipsnišką išėjimą į pensiją, kai vyresnis žmogus gauna dalį pensijos, o dalį dienos dirba, galbūt pavaduodamas jaunesnį kolegą, tuo metu prižiūrintį vaikus. Taip užtikrintume kartų patirties perimamumą, panaudotume vyresniųjų patirtį ir sudarytume sąlygas jaunimui derinti darbą ir šeimos pareigas.

Ta proga verta dar kartą paneigti paplitusį mitą, kad vyresnieji užima jaunimo darbo vietas. ES šalių duomenys rodo, kad tose šalyse, kuriose didelis vyresniųjų užimtumas, mažas ir jaunimo nedarbas. Ir priešingai – kur menkas vyresniųjų užimtumas, ten ir jaunimas neranda darbo.