Vadovas. Lygiai pusė Vakarų laivų gamyklos generalinio direktoriaus Arnoldo Šileikos gyvenimo susieta su šia bendrove, kurioje karjeros laipteliais pakilo nuo pameistrio iki generalinio direktoriaus, o buvusią sovietinę įmonę pavertė viena moderniausių Baltijos šalyse.

Šiuo metu Vakarų laivų gamyklos (VLG) įmonių grupei priklauso aštuoniolika įmonių. Prieš kurį laiką jų buvo net dvidešimt trys, tačiau audringame verslo vandenyne, jei nori ne tik išsilaikyti paviršiuje, bet ir plaukti visu greičiu į priekį, neišvengiami pokyčiai.

Arnoldas Šileika – vadovas, kurio žvilgsnis krypsta toli už horizonto. Jis – didžiulio laivo kapitonas, ir jei mato, kad kažkuri veikla nėra efektyvi, imasi atsakomybės ir veiksmų, kurie dažnai nėra labai lengvi, nes susiję su žmonėmis. „Tuos sprendimus priimti nėra lengva, tačiau būtinybė verčia judėti į priekį, ieškoti optimalių valdymo sprendimų. Jei nieko nedarysi, gali būti per vėlu, neefektyvi veikla gali virsti didžiuliais nuostoliais“, – sako A.Šileika, kuriam jau ne kartą teko imtis ryžtingų sprendimų dėl antrinių įmonių restruktūrizavimo ar jų jungimo.

Kai prieš dvidešimt penkerius metus, vos baigęs Kauno politechnikos instituto Klaipėdos fakultetą ir įgijęs laivų inžinieriaus specialybę, tuometėje Vakarų laivų remonto įmonėje pradėjo dirbti meistro padėjėju, ši buvo specializuota žvejybinių laivų remonto įmonė. Vėliau A.Šileika tapo cecho meistru, viršininko pavaduotoju, cecho viršininku, gamybos direktoriumi ir galiausiai, 2001 m. Estijos koncernui „BLRT Grupp“ privatizavus įmonę, buvo paskirtas generaliniu direktoriumi, kuriam teko tikras iššūkis iš buvusios sovietinės laivų remonto įmonės išauginti naujos kokybės įmonių grupę, pajėgią konkuruoti globalioje laivybos rinkoje. Taip atsirado įmonių grupė Vakarų laivų gamykla, kurios savarankiškų įmonių veikla prasideda įspūdinga laivų statyba ir baigiasi kur kas proziškesnėmis laivų valymo paslaugomis.

Šiandien įmonių grupė tvirtai stovi ant keturių kojų – laivų statybos, laivų remonto, metalo konstrukcijų gamybos bei krovinių krovos ir sandėliavimo paslaugų. Būtent toks veiklų diversifikavimas ir jų sinergija VLG leido išgyventi sunkiausius įmonės istorijoje 2012–2013 metus. Tuomet laivybos sektorius, glaudžiai susijęs su viso  pasaulio ekonomika, patyrė sunkią krizę.

„Laivybos sektorius – labai globalus verslas, atspindintis globalios ekonomikos pokyčius. Apie 90 proc. krovinių pasaulyje yra pervežami laivais. Ir jei šlubuoja pasaulio ekonomika, problemų patiria ir laivybos sektorius – sumažėja krovinių srautai, laivų poreikis. Laivų savininkai nebeuždirba pinigų, neturi galimybių investuoti. Visa tai veikia mūsų verslą – tų, kurie aptarnauja, remontuoja laivus ir juos stato. Sumažėjus užsakymų didėja konkurencija, visa tai kerta per kainas“, – pasakoja A.Šileika.

Vidiniai Lietuvos ekonomikos sunkumai daugiausia iš eksporto gyvenančios įmonės nepalietė, tačiau globalūs pasaulio uraganai aptalžė gana smarkiai. 2012–2013 m. krizė laivybos versle buvo didžiojo ekonomikos burbulo pasekmė, kai pakilimo bangos pagauti verslininkai investavo ne tik į nekilnojamąjį turtą, bet ir į laivų statybą. Buvo pristatyta daug laivų, o krovinių jiems ėmė trūkti. Tuomet krito laivų nuomos kainos, įmonės bankrutavo, daug laivų buvo parduota, supjaustyta į metalo laužą. Didžiausią nuosmukį VLG įmonių grupėje tuomet patyrė laivų statybos verslas, o išgyventi pavyko kitų veiklų sąskaita.

Sėkmingai audras atlaikęs A.Šileika sako, kad 2014-ieji buvo pakankamai geri ir įmonių grupė pernai dirbo pelningai, daugėjo naujų laivų statybos užsakymų, geri pagrindai buvo padėti ir šiems metams. „Turime nemažai užsakymų ir į ateitį žvelgiame optimistiškai“, – džiaugiasi vadovas.

Vadovauti tokio dydžio įmonių grupei, kurioje dirba daugiau nei pusantro tūkstančio žmonių, – didžiulis iššūkis. Tačiau jį priimti nėra jau taip sunku, kai dirbi mėgstamą darbą ir šalia turi profesionalų komandą, kuria gali pasitikėti kaip pats savimi. „Turiu puikią vadovų komandą, labai ja džiaugiuosi ir esu jai dėkingas. Reikėjo ne vienų metų, kol tokia komanda buvo suformuota, išugdyta, kartu mokėmės ir tobulėjome“, – tvirtina A.Šileika.

Tomas Pauliukas šios komandos nariu tapo būdamas 25-erių. Tuomet vos trejus metus įmonėje dirbusį jaunuolį A.Šileika paskyrė vadovauti didžiulės įmonių grupės buhalterijai. „Tai iš tiesų buvo gana drąsus sprendimas, bet A.Šileika nepabijojo suteikti man tokių įgaliojimų, pasitikėjo ir leido imtis didžiulės atsakomybės“, – sako dabartinis įmonių grupės finansų ir ekonomikos direktorius.

Pasak T.Pauliuko, A.Šileika visuomet pasižymėjo drąsiais sprendimais, jam vadovaujant įmonė išgyveno didžiules mentaliteto, veiklos transformacijas. „Įsivaizduokit, tai buvo tik siauroje laivų remonto srityje veikianti buvusi sovietinė įmonė, kuri vadovaujant A.Šileikai buvo suskaidyta į atskiras įmones, turinčias savarankiškai dirbti ir užsidirbti. Buvo pradėti visiškai nauji laivų statybos, metalo konstrukcijų ir krovos verslai. Dabar pajamos iš laivų remonto sudaro vos 18 proc. grupės pajamų. Visa kita – nuo nulio išauginti verslai, dabar sudarantys VLG branduolį“, – pasakoja T.Pauliukas.

Jo teigimu, A.Šileika – užsispyręs gerąja prasme, ambicingas ir darbštus vadovas, didelius reikalavimus pirmiausia keliantis sau, o tada ir kitiems. Jis turi nuomonę, bet girdi ir kitus, diskutuoja ir skatina diskusijas. „Jei ateini su gera idėja, visuomet palaikys, nenužudys iniciatyvos. Rankos visada atrištos darbui – tik eik, daryk, duok rezultatą. Žinot, aš esu jaunas, bet kartais ir mane stebina generalinio direktoriaus energija, užsidegimas. Stovėti vietoje jam tas pats, kas kristi atgal. Todėl visą laiką eina ir mus veda į priekį, yra smalsus, novatoriškas ir nuolat siekiantis pažangos“, – gerų žodžių vadovui negaili kolega.

Pats A.Šileika sako, kad darbe tenka būti visokiam: jei reikia, būna ir labai griežtas. „Šiuo metu mano vadovavimo stilius yra demokratiškas, ugdantis. Bet skirtingais įmonės gyvavimo etapais tenka elgtis skirtingai. Nežinau, kas gali nutikti rytoj“, – juokiasi jis.

Šiemet penkiasdešimtmetį švęsiantis VLG vadovas savo pirmojoje ir vienintelėje įmonėje jau išdirbo ketvirtį amžiaus, bet sako turįs dar daug nepadarytų darbų ir galimybių tobulėti. Savęs jis neįsivaizduoja jokioje kitoje srityje. „Mes esame inžinerinės pramonės įmonė ir čia reikalingos žinios, kad nepadarytume klaidų. Procesų gausa ir projektai, kuriuos vykdome, yra gana sudėtingi. Kai gali derinti savo profesinį inžinerinį išsilavinimą ir verslo patirtį, rezultatai išeina neblogi. Vienodų dienų pas mus nebūna ir nuobodžiauti nėra kada. Kiekviena diena pilna atradimų, pokyčių. Judėjimas ir verslo dinamika – didžiulė“, – apie savo kasdieninį darbą kalba  A.Šileika.

Beje, šiemet įmonių grupė ir jos vadovas sulaukė ne vieno solidaus įvertinimo. Lietuvos pramonininkų konfederacija Metų gaminio aukso medaliu apdovanojo VLG  pastatytą laivą, laikomą vienu moderniausių žvejybinių laivų visoje Europoje. Taip pat už pasiekimus plėtojant laivų statybos pramonę Lietuvoje, mokslo ir verslo bendradarbiavimo iniciatyvas, mecenatinę veiklą Petro Vileišio vardo garbės apdovanojimas buvo įteiktas ir VLG įmonių grupės generaliniam direktoriui A.Šileikai.

Neseniai VLG įmonių grupę pasiekė dar viena džiugi žinia – ji tapo Ūkio ministerijos surengto Nacionalinio kokybės vadybos prizo konkurso laimėtoja didelių įmonių kategorijoje. Šis prizas rodo, kad įmonė atitinka itin aukštus vadybos reikalavimus. Skiriant šį prizą vertinama įmonės vadovo, kaip lyderio, veikla, įmonės politika ir strategija, procesų ir išteklių valdymas, taip pat klientų, darbuotojų poreikių tenkinimas.

Nesunku nuspėti, kad iš visų didžiulės įmonės veiklų A.Šileikai mieliausia laivų statyba. „Iki rakto“ pastatyti laivai – neabejotinai didžiausias visos įmonių grupės pasididžiavimas. „Laivų statyba pagal projektų sudėtingumą prilyginama kosminių raketų pramonei. Laivų statybos „iki rakto“ projektai reikalauja labai daug vadybos, inžinerijos, technologinių žinių, taip pat finansų. Įmonė turi būti gerai pasirengusi tokio lygio projektams: laiku juos įgyvendinti, viską kokybiškai atlikti, atitikti visus reikalavimus. Tai tikrai nėra paprastas verslas, ir man pačiam džiugu, kad Lietuvoje jis yra, o tokio lygio ir masto įmonė kaip mūsų – vienintelė ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos valstybėse“, – didžiuojasi A.Šileika.

Didžiausia Lietuvoje inžinerinės pramonės įmonių grupė Vakarų laivų gamykla  garsina Lietuvos, kaip jūrinės valstybės, vardą ir pasaulyje. Lietuvių pastatyti laivai plaukioja visame pasaulyje, o pagrindiniai jų užsakovai – danai, vokiečiai, suomiai. Pernai įmonių grupės antrinė įmonė Vakarų Baltijos laivų statykla pastatė ir pirmą laivą lietuvių užsakovams – tai mokslinių tyrimų laivas „Mintis“, skirtas Klaipėdos universitetui. 39 metrų ilgio ir 12 metrų pločio katamarano tipo laivas bus naudojamas tiek moksliniams tikslams, tiek įvairių jūrinio sektoriaus veiklų poreikiams: stebės jūrinę aplinką, atliks žuvų išteklių tyrimus, reaguos į taršos incidentus, vykdys palaidoto cheminio ginklo taršos monitoringą.

Vakarų laivų gamykla nesiorientuoja į masinių krovininių laivų gamybą, o stato specializuotus laivus: jūrinius vilkikus, uosto gilinimo laivus, laivus, skirtus vėjų parkams jūroje statyti, automobilių, keleivių keltus. Pernai buvo pastatytas išskirtinis žvejybinis laivas, kurį Lietuvos pramonininkų konfederacija ir apdovanojo Metų gaminio aukso medaliu. Pasak A.Šileikos, šis vienai Danijos kompanijai pastatytas laivas pernai buvo didžiausias ir moderniausias tokio tipo laivas Europoje. Jis yra skirtas gaudyti žuvims, kurios laivo viduje suleidžiamos į specialias talpyklas, bet neužšaldomos, o atšaldomos jūros vandeniu ir gyvos atkeliauja į žuvų perdirbimo gamyklas.

„Galime didžiuotis projektais, kurie garsėja visoje Europoje, – sako A.Šileika. – Vieni pirmųjų Europoje pastatėme vėjo jėgainių montavimo ir aptarnavimo jūroje laivą. Unikaliame laive sumontuoti keli kranai, sraigtasparnio nusileidimo aikštelė ir kita moderniausia įranga. Taip pat atlikome keletą puikių laivų korpuso pailginimo projektų. Turėjome ir daugiau įdomių projektų, kai galėjome pademonstruoti, ką sugebame.“

Pagrindiniai lietuvių konkurentai laivų statybos versle – Lenkijos laivų statybos įmonės. Tačiau kadangi verslas globalus, tenka konkuruoti ir su kitų Europos šalių laivų statybos ir remonto įmonėmis, taip pat ir su Azijos šalių laivų statybos kompanijomis. „Vien Europoje yra 300 laivų statybos ir remonto įmonių. Daug jų Vokietijoje, Italijoje, Prancūzijoje. Dėl kiekvieno užsakymo vyksta kova, ir norėdamas jį gauti turi būti geresnis nei kiti. Mūsų esminiai konkurenciniai pranašumai – darbų atlikimo terminai, kokybė ir kaina“, – pasakoja A.Šileika.

Jis pripažįsta, kad ir ateityje laukia nemažai iššūkių. Šiandien laivybos sektoriuje statomi vis didesnių parametrų ir tonažo laivai, todėl norint išlikti konkurencingiems būtina prisitaikyti prie šių rinkos poreikių. Įmonei būtina pagerinti uosto infrastruktūrą, įsirengti didesnius laivų dokavimo pajėgumus. Į Klaipėdos uostą atplaukiančių laivų skaičius  mažėja arba išlieka toks pat, o krovinių daugėja. Tai rodo, kad laivų parametrai, tonažas didėja, todėl būtina adekvačiai reaguoti į rinkos paklausą. Įmonei prireiks ir nemažų investicijų, siekiant išplėsti savo galimybes laivų statybos, remonto ir krovos versle.

„Mūsų strategija – kokybiškas įmonės šuolis į kitą lygą, kurioje įmonė būtų pajėgi atlikti didelio tonažo ir gabaritų laivų remonto, pertvarkymo darbus. To nori ir laukia ne vienas mūsų klientas, dažnai klausiantis, kada gi mes būsime tam pasirengę“, – ateities planais dalijasi A.Šileika.

VLG grupės ateitis nemažai priklauso nuo bendrų Klaipėdos uosto plėtros tendencijų. Per pastaruosius metus uoste įvyko daug pokyčių, daug investuota ir į uosto plėtrą. Visa tai didina uosto patrauklumą, augina krovinių srautus, kuria darbo vietas ir pridėtinę vertę. Prie Klaipėdos uosto patrauklumo nemažai prisideda ir įmonių grupės VLG siūlomos paslaugos, nes į uostą su kroviniais atplaukę laivai gali pasinaudoti ir laivų remonto bei statybos paslaugomis.

„Aš manau, kad Klaipėda – labai konkurencingas uostas. Jis nėra labai didelis, bet gerai tvarkomas, saugus, jame teikiamos aukštos kokybės paslaugos, generuojama didžiulė pridėtinė vertė. Klaipėdos uostas tarp Baltijos valstybių neabejotinai yra lyderis. Gerėjant santykiams su kaimynais, keičiantis geopolitinei situacijai, krovinių srautai didės, todėl didės ir uosto reikšmė, galimybės bei svoris“, – įsitikinęs A.Šileika.

Aušra Pocienė

Apie Vakarų laivų gamyklos įmonių grupę

Pardavimo pajamos: 2013 m. – 110 mln., 2014 m. – 96 mln. Eur

Darbuotojų skaičius: 1641

Eksporto apimtys: 2013 m. – 81 mln., 2014 m. – 60 mln. Eur

Eksporto šalys: Danija, Vokietija, Suomija

Labdara: 2013 m. – 94 tūkst., 2014 m. – 102 tūkst. Eur

Arnoldas Šileika

Amžius: 49 metai.

Profesija: laivų inžinierius.

Alma mater: Kauno politechnikos institutas (Klaipėdos fakultetas).

Darbo patirtis: įmonė „Vakarų laivų remontas“, įmonių grupė Vakarų laivų gamykla.

Šeima: žmona Diana turi savo floristikos verslą, sūnus Mažvydas dirba SEB banke, duktė Kotryna Vilniaus universitete studijuoja mediciną.

Pomėgiai: darbą pradėti 6 val. ryto, žaisti tenisą ir klausytis muzikos.

Visuomeninė veikla: Lietuvos laivų statytojų ir remontininkų asociacijos prezidentas, Klaipėdos universiteto tarybos pirmininkas.

Lietuviškas suskystintų dujų terminalas kompensuotų rusiškų dujų stygių ir jų dar liktų latviams.

ES naujienas apžvelgiantis laikraštis „EUObserver“ pateikė Vokietijos Kelno universiteto ekspertų atliktą kompiuterinį modelį, parodantį, kurios Sąjungos valstybės būtų labiausiai pažeidžiamos Rusijai nutraukus dujų tiekimą.

Tarp potencialių aukų – Suomija. Šalis būtų viena labiausiai nukentėjusių valstybių, jei Rusija į ekonominę kovą paleistų savo sunkiąją artileriją – dujų ir elektros blokadą. Rugsėjo 8-ąją Suomija kartu su keliomis kitomis valstybėmis atsisakė pritarti naujoms Europos Sąjungos sankcijoms Rusijos atžvilgiu: taip pasielgė Vokietija, Kipras, Italija ir Austrija.

Vokietijos ar Austrijos pozicija nieko pernelyg nenustebino – šios valstybės jau gerokai anksčiau užėmė poziciją, kad reikia derėtis su Rusija, juk Vokietijos kanclerė Angela Merkel Europos užkulisiuose neretai vadinama Vladimiro Putino drauge. Bet suomių laikysena šiek tiek netikėta. Jie – Rusijos kaimynai, kuriems, kaip ir kitoms Baltijos regiono valstybėms, ne visai adekvačių V.Putino sprendimų atveju kyla didžiausia grėsmė.

Baltijos šalys – Estija, Latvija, Lietuva tvirtai pasisako už sankcijų Rusijai sugriežtinimą, o Suomija nusprendė pasukti kitu keliu ir pritarė galimybei atidėti arba, esant reikalui, atšaukti naujus ekonominius suvaržymus Rusijai.

Lietuva – saugi?

Kokią ateitį ES apžvalgininkai ir mokslininkai piešia Lietuvai? „EUObserver“ nuomone, Lietuva bus viena saugiausių šalių, kurios visiškai nepajus dujų trūkumo, jei koncernas „Gazprom“ nutrauks dujų tiekimą vienam, trims, šešiems ar devyniems mėnesiams. Rusiškų dujų stygiaus nepajus energetiškai nepriklausomos valstybės – Norvegija, Belgija, Prancūzija ar Jungtinė Karalystė.

Kelno universiteto mokslininkai savo prognozę, paremtą kompiuteriniu skaičiavimu, atliko ištyrę visų ES šalių dujų vamzdynų sistemas, dujų talpyklas bei suskystintų gamtinių dujų (SGD) infrastruktūrą.

Seimo narys, buvęs ūkio ministras Dainius Kreivys, kalbėdamasis su „Veidu“, buvo optimistas: „Jeigu SGD terminalas Klaipėdoje pradės veikti laiku, mes išvengsime didžiųjų rizikų. Jei Rusija dujas atjungtų visoje teritorijoje, iš pradžių galėtų kilti techninių nesklandumų, kažkur galbūt trūktų pralaidumo. Tačiau tokios techninės problemos yra sprendžiamos. Šis „EUObserver“ pateiktas tyrimas iš principo teisingas. O jei dujos bus atjungtas po SGD terminalo paleidimo, tai rizikos mes visai nepatirsime. SGD terminalas kompensuotų rusiškas dujas ir jų dar liktų latviams.“

Klaipėdos SGD terminalas nuo pat projekto pradžios buvo vertinamas jei ne kaip energetinės nepriklausomybės garantas, tai bent kaip vienas svarbiausių žingsnių jos link. Tačiau jis turėtų pradėti veikti tik gruodžio 3-iąją. Kas būtų, jei Rusija dujas nustotų tiekti jau rytoj?

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 352014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-35-2014-m

Klaipėdos konteinerių terminalas šiemet šventė 20 metų jubiliejų. Terminalo generalinis direktorius Vaidotas Šileika pasakoja, kad didžiausias proveržis terminalo gyvavimo istorijoje prasidėjo 2004 m., kai terminalas tapo regiono lyderiu konteinerių krovos srityje. Lyderio vardo jis nepraranda iki šiol.

VEIDAS: Sakykite, direktoriau, ką jaučiate vadovaudamas įstaigai, sulaukusiai gana įspūdingo amžiaus – dvidešimtmečio?
V.Š.: Tai ne tik mums, bet ir Klaipėdos valstybiniam jūrų uostui reikšmingas įvykis. Būtent mūsų įmonė pirmoji pradėjo pritraukti į uostą konteinerių ir ro-ro krovinių. Mes buvome tie pionieriai, kurie per pastarąjį dvidešimtmetį Klaipėdos uostą išvedė į konteinerių krovos lyderius rytiniame Baltijos jūros regione. Iki 2004 m. čia pirmavo Rygos uostas, kuris buvo svarbiausias konteinerių perkrovimo centras, o nuo 2004-ųjų situacija pasikeitė mūsų naudai.
VEIDAS: 20 metų – įspūdinga istorija. Bet be investicijų terminalo veikla būtų stovėjusi kaip sugedęs vanduo. Kokios svarbiausios investicijos atliktos per pastaruosius metus ir kiek jos leido išplėsti veiklą?
V.Š.: Ryškiausi pokyčiai terminalo veikloje įvyko 2005 m. pabaigoje, kai įsigijome KLASCO konteinerių terminalą. Tai buvo savalaikis ir labai mums svarbus sprendimas. Iki tol turėjome labai ribotas galimybes toliau plėsti konteinerių krovos verslą dėl vietos, krantinės ilgio ir grimzdos trūkumo, todėl ir buvo priimtas sprendimas pirkti minėtą terminalą. Išsiplėtus naujoje teritorijoje įmonės pajėgumai padvigubėjo, todėl susidarė galimybės pritraukti kur kas daugiau klientų.
Tačiau tuo neapsiribojome ir toliau tobulinome įsigytą terminalą kasmet investuodami į jo infrastruktūrą ir krovos techniką. Įsisavinta ir konteinerių krovai pritaikyta rezervinė teritorija, iki 820 metrų pailginta terminalo krantinė, pastatyta rampa ro-ro tipo laivams švartuoti. Nuo 2005 m. terminalo pajėgumą padidinome mažiausiai tris kartus, smarkiai išplėtėme jame kraunamų krovinių ir teikiamų paslaugų asortimentą.
Naujausia investicija – praėjusiais metais įsigytas kranas geležinkelio operacijoms, kuris leido gerokai padidinti našumą aptarnaujant konteinerinius traukinius.
VEIDAS: Kiek laiko jūs pats dirbate terminale?
V.Š.: Terminalui atidaviau jau 19 metų, dirbu beveik nuo pat jo gyvavimo pradžios. Taigi ši įmonė, galima sakyti, įaugusi į mano gyvenimą. Esu jos patriotas. Kad ir kokias pareigas ėjau, visada norėjosi, kad terminalas būtų viena efektyviausių įmonių, kurioje būtų gera dirbti, kad žmonės didžiuotųsi čia pakliuvę, o klientai būtų patenkinti čia teikiamomis paslaugomis.
Kiekviena įmonė turi turėti savo viziją. Ją turime ir mes, ir aš tikiu, kad tikrai galime ją įgyvendinti.
VEIDAS:  O kokia ji 76 mln. Lt metinę apyvartą turinčioje įmonėje?
V.Š.: Nepaisant to, kad esame konteinerių krovos lyderiai ir Klaipėdos uoste, ir regione, palyginti su mūsų artimiausiais kaimynais ir su uoste veikiančiomis kitomis panašaus pobūdžio bendrovėmis, turime ne pačias geriausias infrastruktūros sąlygas. Mūsų galimybes mažina ribotas gylis prie krantinės. Šiuo metu galime priimti laivus, kurių grimzda siekia 10 metrų.
Pasaulinės laivų tendencijos aiškios – laivai didėja, atitinkamai reikia ir didesnės grimzdos laivus galinčių priimti uostų. Šiuo metu atsiliekame nuo artimiausių kaimynų 3,5 ar net 4 metrais gylio. Tad šiuo metu svarbiausias mūsų uždavinys – parodyti Klaipėdos uostui, kad be infrastruktūros plėtros terminalas negalės toliau didinti krovos apimčių ir patenkinti didėjančių klientų poreikių. Mes labai tikimės, kad Klaipėdos uosto direkcija tuo pasirūpins, juo labiau kad jau yra parengusi Malkų įlankos gilinimo projektą, kurį įgyvendinus bus pasiektas 14–14,5 metro gylis. Tai būtų pakankamas gylis dideliems laivams priimti ir didelis postūmis tolesnei terminalo plėtrai.
Kartu mes esame numatę didelę investicinę programą, kuri bus įgyvendinta, kai tik turėsime gilesnę krantinę.
VEIDAS: Taigi galima sakyti, kad nuo 2004 m. prasidėjęs didysis terminalo renesansas tebesitęsia iki šiol?
V. Š.: Dabartinis terminalo pajėgumas yra 450 tūkst. sąlyginių konteinerių (TEU), o išplėtoję infrastruktūrą, investavę į papildomą techniką, krovos apimtis planuojame padidinti iki 600 tūkst. TEU. Taigi perspektyvos geros, bet jos šiuo metu labiausiai susijusios su uosto infrastruktūros plėtros tempais.
Praėjusiais metais perkrovėme 3,6 mln. tonų įvairių krovinių. Didžiąją dalį sudarė kroviniai konteineriuose (83 proc.). Konteinerių apyvarta per metus pasiekė 271 083 TEU, tai sudaro 67 proc. visų Klaipėdos uoste perkrautų konteinerių ir apie 25 proc. konteinerinių krovinių rinkos Baltijos šalyse.
Šiais metais planuojame išlaikyti panašų perkrautų konteinerių skaičių, nes stiprėja konkurencija ir vyksta tam tikras konteinerių rinkos persiskirstymas. Tačiau šiemet pavyko padidinti kitų krovinių apimtis, todėl bendra krovinių apyvarta nuo metų pradžios, palyginti su praėjusių metų pirmuoju pusmečiu, išaugo 12 proc. Tai kompensuoja tam tikrą konteinerių krovos apimčių nuosmukį.
VEIDAS: Įmonė prisideda prie įvairių socialinių projektų. Papasakokite, kaip kilo mintis miestui padovanoti skulptūrą.
V.Š.: Dėl visko „kaltas“ dvidešimtmetis – norėjome įamžinti šią datą ir kartu prisidėti prie miesto gražinimo. Įmonės jubiliejaus proga Šiauriniame rage prie Danės upės buvo atidengta skulptoriaus Romualdo Kvinto skulptūra „Bučinys“, nuo šiol džiuginsianti klaipėdiečių ir miesto svečių akį.
Išties Klaipėdos konteinerių terminalas aktyviai dalyvauja socialinėje veikloje, prisideda įgyvendinant įvairius socialinius, kultūros ir meno projektus, yra nuolatinis Jūros šventės ir Pilies džiazo festivalio rėmėjas.

Suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) tiekimo bei prekybos gamtinėmis dujomis bendrovė LITGAS, priklausanti energetikos įmonių grupei „Lietuvos energija“, pasirašė bendrąsias, neįpareigojančias prekybos SGD sutartis su septyniomis pasaulinėmis SGD tiekimo kompanijomis. Tai atveria galimybes Lietuvos rinkai pasiūlyti suskystintų gamtinių dujų iš kompanijų, kurios visos kartu tiekia apie pusę pasaulio SGD.

„Pasirašę sutartis su tokiais tiekėjais, įgyjame labai dideles pasirinkimo galimybes greitai ir efektyviai pirkti suskystintas gamtines dujas pasaulinėje neatidėliotinų sandorių (SPOT) rinkoje. Galėsime dinamiškai reaguoti į pokyčius regiono bei tarptautinėse rinkose, išnaudoti galimybes nupirkti SGD, kuomet jos bus pigiausios, tapti SGD prekiautoju pasaulinėje arenoje bei patiekti gamtinių dujų Lietuvos rinkai“, – teigė UAB LITGAS generalinis direktorius Dominykas Tučkus.

LITGAS taip pat galės pasiūlyti alternatyvią kainodarą, susietą su pasaulinėmis SGD rinkomis.

Tiekti SGD bendrovė galės pradėjus veikti Klaipėdos SGD terminalui.

Bendrosiomis sutartimis nustatomi rėmai, apibrėžiantys atsiskaitymų, krovinių pristatymo, atsakomybių pasidalinimo, bendras konfidencialumo ir kitas panašias sąlygas, tam, kad kiekvieno pirkimo atveju nereikėtų derėtis dėl jų ir būtų galima gerokai sutrumpinti pirkimo procesą.

Sudarydama šias sutartis, LITGAS įgyja potencialius tiekėjus, iš kurių vėliau galės rinktis konkrečius pasiūlymus SGD pirkti bei parduoti SGD. Kiekvienam pirkimui būtų sudaromi atskiri susitarimai, kuriuose nustatytas konkretus perkamų dujų kiekis ir kaina, pristatymo terminai.

Pagal šias bendrąsias sutartis LITGAS pirks ir bandomąjį SGD krovinį, skirtą Klaipėdos SGD terminalo testavimui. Šis krovinys Klaipėda turėtų pasiekti spalio pabaigoje.

Naujame Centriniame Klaipėdos terminale kasmet bus aptarnaujama daugiau nei pusė milijono keleivių ir perkraunama apie 6 mln. tonų krovinių.

Centrinis Klaipėdos terminalas – pirmasis ir didžiausias toks terminalas ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse. Iki šiol uostamiestyje vykusios gana gausios terminalų statybos buvo labiau orientuotos į krovinių krovą, kurių ir atsiperkamumas daug greitesnis. Šis keleivių infrastruktūros terminalas labiau skirtas keleivių patogumui.
Pasak susisiekimo ministro Rimanto Sinkevičiaus, naujasis šiuolaikiškas keleivių ir krovinių terminalas sudarys palankias sąlygas plėtoti jūrų transporto paslaugas, skatinti turizmą. Tai ypač svarbu formuojant Lietuvos, kaip turistams patrauklios šalies, įvaizdį. Be to, Centrinio Klaipėdos terminalo įkūrimas aktualus visam transporto sektoriui, mat atsiranda dar viena intermodalinio pervežimo ašis – jūrų greitkelis, sujungtas su automagistrale Klaipėda–Vilnius, IXB tarptautinio transporto koridoriaus dalimi.
Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinio direktoriaus Arvydo Vaitkaus teigimu, iki šiol keleivių aptarnavimo infrastruktūra uoste buvo gana silpnai išplėtota, o tai stabdė jūrų turizmą. Pastačius šiuolaikišką keleivių ir krovinių terminalą, sudarytos palankios sąlygos jūrų turizmui ir verslui plėtoti.
“Atėjo momentas, kai Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija ir valstybė gali investuoti į tokius lėčiau atsiperkančius projektus su socialiniu atspalviu. Terminale bus aptarnaujami pavieniai keleiviai, keleiviai su automobiliais”, – pabrėžia Centrinio Klaipėdos terminalo generalinis direktorius Benediktas Petrauskas.
Per metus šiame terminale galės būti aptarnaujama daugiau nei 0,5 mln. keleivių bei 6 mln. tonų krovinių. Čia taip pat bus sukuriama naujų darbo vietų, o naujos verslo galimybės turėtų sudominti ir verslininkus.
Centrinėje Klaipėdos uosto dalyje iškilęs moderniausias Baltijos šalyse keleivių ir krovinių terminalas su klinkeriniais mūro fragmentais ir fachverko elementais darniai įsikomponavo į miesto architektūrą. Tarptautinių keltų ir kruizinių lainerių keleivių patogumui – 4500 kv. m aptarnavimo ir administracinis biurų pastatas su maitinimo įstaigomis, ekspozicijų sale, informacija turistams apie Lietuvą, greta įrengta didelė automobilių stovėjimo aikštelė.

Investicijų proveržis Klaipėdos uoste
Dėl įgyvendintų investicijų masto 2013-ieji Klaipėdos uostui tapo proveržio metais. Sėkmingai pasinaudota ir ES struktūrinių fondų lėšomis: modernizuojant jūrų uostą per metus investuota apie 112 mln. Lt ES paramos. Ji suteikta pagal Susisiekimo ministerijos administruojamą Ekonomikos augimo veiksmų programos priemonę “Krovinių ir keleivių aptarnavimo infrastruktūros plėtra Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste”. Pabrėžtina ir tai, kad investicijos į uosto infrastruktūrą duoda žaibišką grąžą – jos atsiperka per pustrečių metų.
Pasak Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinio direktoriaus A.Vaitkaus, šiuo metu uosto direkcija yra numačiusi beveik 1,2 mlrd. Lt investicijų į uosto infrastruktūrą.
Daugiau kaip pusė tos sumos tektų uosto gilinimui: apie 600 mln. Lt – laivybos kanalui gilinti ir apie 150 mln. Lt – gyliui prie krantinių užtikrinti.

Uoste – valstybės ir verslo veiklos sinergija
Susisiekimo ministerijai teko įdėti nemažai pastangų, kad terminalo infrastruktūrai būtų skirta ir ES investicijų. Šio projekto būtinybe ir svarba reikėjo įtikinti Europos Komisiją. Derinimas užtruko apie dvejus metus, kol 2011-aisiais sulaukta palankaus sprendimo.
Įrengti naujojo keleivinių ir krovininių keltų terminalo infrastruktūrą kainavo apie 110 mln. Lt. Maždaug pusė sumos, 57 mln. Lt, – ES sanglaudos fondo lėšos. Skaičiuojama, kad kartu su šį objektą valdančios bendrovės investicijomis iš viso naujasis terminalas kainavo apie 185 mln. Lt.
Pasak susisiekimo ministro R.Sinkevičiaus, svarbiausia valstybės funkcija, turinti įtakos uosto konkurencingumui, yra užtikrinti savalaikę ir ekonomiškai naudingiausią uosto infrastruktūros plėtrą. Tačiau sėkmingai uosto veiklai vien infrastruktūros nepakanka, reikalingos ir uoste dirbančių privačių įmonių investicijos į terminalų įrangą, taip pat pastangos pritraukti daugiau keleivių ir krovinių. Labai svarbu, kad ir privati įmonė, kuri naudosis sukurta infrastruktūra, dalintųsi rizika, investuodama savo lėšas į terminalų plėtrą, bei garantuotų valstybei kuo didesnę ekonominę naudą.
Klaipėdos uosto apyvartos rezultatai rodo, kad dirbant tokiu principu valstybės ir privačių bendrovių veiklos sinergija uoste yra sėkminga. Vidutinis metinis Klaipėdos uosto apyvartos prieaugis per pastaruosius 14 metų yra didžiausias tarp Baltijos jūros uostų ir siekia 6,8 proc.

Laukiama kruizinių laivų
Šiemet Klaipėdos uostas rengiasi rekordiniam kruizinės laivybos sezonui – laukiama atplaukiant net 65 laivų. Iki 2002-ųjų kasmet į Klaipėdą užsukdavo vos keliolika kruizinių lainerių.
Tikrasis kruizinės laivybos proveržis uoste prasidėjo 2003 m., kai čia buvo pastatytas kruizinių laivų terminalas. Jau tais pačiais metais sulaukta 30 laivų ir beveik 9 tūkst. keleivių. Jų kasmet daugėjo – 2007-aisiais į uostą kruiziniais laivais atplaukė 37 tūkst. keleivių. Tačiau ekonominė krizė paveikė ir turizmą: atvykėlių srautai sumenko ir atsigauti ėmė tik po 2011 m. Pernai turistų vėl gausėjo, Klaipėdą aplankė 32 750 kruiziniais laivais atvykusių keliautojų.
Naujasis terminalas suteiks dar daugiau patogumų keleiviams – jo projektavimui ir statybai idėjų semtasi lankantis įvairiuose Europos uostuose, įvertinant Vokietijos, Danijos, Švedijos, Didžiosios Britanijos ir kitų šalių gerąją patirtį bei klaidas.

Stiprėjantis uostas
Be abejo, dėl keleivių ir krovinių Klaipėdai tenka varžytis su kitais Baltijos jūros uostais, ypač su esančiais šiauriau. Klaipėdos uoste nuolat vykdomos investicijos, modernizuojami ar statomi nauji terminalai leidžia sėkmingai konkuruoti su kaimyniniais uostais ir veržtis į pirmaujančias pozicijas.
Pastačius Centrinį Klaipėdos terminalą, uoste pagerėjo sąlygos ro-ro kroviniams gabenti. Jau dabar Klaipėdos uostas išsiskiria dideliu ro-ro krovinių srautu ir yra tokių krovinių lyderis regione. Pastatytas naujasis terminalas uosto pajėgumą krauti tokio tipo krovinius išaugino dvigubai.
“Kai kalbame apie būdus laimėti konkurencinėje kovoje, būtina pabrėžti investicijų į infrastruktūrą svarbą, būtinybę užtikrinti didesnius gylius, kad galėtume priimti didesnius laivus ir juos visiškai pakrauti. Gilinant uostą svarbus kiekvienas centimetras. Apskaičiuota, kad vienas gylio centimetras papildomai leidžia į “Panamax” tipo laivą krauti apie 160 tonų krovinių”, – teigia uosto generalinis direktorius A.Vaitkus.
Todėl 2014–2020 m. laikotarpiu suplanuoti svarbiausi Klaipėdos uosto bendrosios infrastruktūros projektai, kuriuos siekiama finansuoti ES paramos lėšomis (pvz., Malkų įlankos gilinimo nuo 11 iki 14,5 m darbai, molų rekonstrukcija ir Kuršių nerijos šlaito tvirtinimas, įplaukos kanalo gilinimas iki 17 m ir platinimas, žemsiurbės-žemkasės įsigijimas).
Siekdama stiprinti uosto reikšmę regione, Susisiekimo ministerija yra parengusi kompleksinę ilgalaikę (iki 2030 m.) Klaipėdos valstybinio jūrų uosto plėtros programą. Rengiant šią programą buvo analizuojama rinka ir konkuruojantys uostai, daromos krovinių apyvartos prognozės. Remiantis šiomis prognozėmis, konteinerių, ro-ro keltais gabenamų krovinių ir keleivių apyvarta Klaipėdos uoste didės sparčiau nei kitų krovinių.
“Galima tik pasidžiaugti, kad jau dabar Klaipėdos uostas išsiskiria įspūdingu ro-ro krovinių srautu ir yra tokių krovinių lyderis regione. Uostas pirmauja pagal mineralinių trąšų krovos rezultatus, taip pat yra konteinerių krovos lyderis tarp rytinės Baltijos pakrantės uostų. Tikimasi, kad pastatytas Centrinis Klaipėdos terminalas uosto pajėgumą krauti tokio tipo krovinius išaugins dvigubai”, – sako ministras R.Sinkevičius.
Jo teigimu, Klaipėdos uosto konkurencingumas padidės ir uoste pradėjus veikti tarptautiniam konteinerių paskirstymo centrui. Jau šiais metais uostas galės reguliariai priimti konteinerius plukdančius okeaninius laivus. Naujas konteinerių paskirstymo centras padės pritraukti naujus krovinių srautus, padidins Klaipėdos uosto konkurencingumą bei Lietuvos, kaip tranzito šalies, patrauklumą.

Centrinis Klaipėdos terminalas
Užimama teritorija – beveik 20 ha.
Bendras krantinių ilgis – 828 metrai.
Vienu metu gali švartuotis trys laivai.
Per metus galės būti aptarnaujama 0,54 mln. keleivių.
Per metus numatoma perkrauti 6 mln. tonų krovinių.
Per metus planuojama pervežti 0,5 mln. automobilių.
Bus galimybė vykdyti intermodalinę ir negabaritinių krovinių krovą.

2014-aisiais Lietuva turėtų pradėti eksploatuoti suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalą, taip pat įsibėgės darbai metais vėliau finišuosiančiose „NordBalt“ ir „LitPol Link“ elektros perdavimo linijų statybose.

Reikšmingiausias Lietuvos energetikai 2014-ųjų įvykis numatomas tik ateinančių metų pabaigoje. Štai tuomet ir paaiškės, kas buvo teisus: tie, kurie tvirtino, kad SGD terminalas pradės veikti laiku (t.y. gruodžio 3-iąją), ar tie, kurie gąsdino, jog rudenį uosto akvatorijoje pasirodysiančio laivo dar neturėsime kur švartuoti. Nors laivas-saugykla „Independence“ laivų statyklą Pietų Korėjoje ketina palikti jau vasarį, iki rudens truks jo ir laive sumontuotos įrangos klasifikaciniai bandymai, kuriuos atliks bendrovės „Det Norske Veritas“ specialistai.
Terminalo krantinės rangovė – Latvijos bendrovė BMGS jos statybos darbus žada užbaigti pavasarį, rudenį turėtų finišuoti ir 18 km ilgio jungiamąjį dujotiekį tiesianti Vokietijos bendrovė „PPS Pipeline System GmbH“. Vis dėlto galutinius darbų pabaigtuvių terminus reguliuos ne tik pasirašytos sutartys, bet ir gamtos įnoriai: statybininkai negali dirbti uosto akvatorijoje, kai vėjo greitis ir banguotumas viršija nustatytas normas.
O štai krante svarbiausi laukiantys darbai – tiekimo sutarčių pasirašymas su palankiausias sąlygas pasiūlysiančiais SGD eksportuotojais ar jų tarpininkais bei terminalo pajėgumų paskirstymas jo naudotojams. Tiekėjai, kurie bus kviečiami tiesioginių derybų, paaiškės jau netrukus, šias derybas ketinama užbaigti iki 2014-ųjų vidurio. Būtinajai terminalo veiklai užtikrinti reikalingą 0,54 mlrd. kubinių metrų dujų kiekį iš Vyriausybės paskirtojo tiekėjo, kuriuo greičiausiai taps „Lietuvos energijai“ šįmet perduota bendrovė „LitGas“, privalės įsigyti gamtines dujas naudojantys reguliuojami šilumos ir elektros energijos gamintojai. Šio įpareigojimo jie neišvengs netgi tokiu atveju, jei paaiškės, kad dujų iš terminalo kaina viršija sausumos vamzdynais iš Rusijos pristatomų gamtinių dujų kainą. Tokiu atveju šį kainų skirtumą privalėtų dengti elektros energijos bei centralizuotai tiekiamos šilumos vartotojai, tačiau tai būtų jau ne 2014-ųjų, o 2015-ųjų ir vėlesnių metų piniginiai rūpesčiai.
Nuo to, kiek ir kokiems užmojams nusiteikusių naudotojų sulauks naujasis SGD terminalas, priklausys ir bendras per jį importuojamų dujų kiekis, o kartu – į Klaipėdos uostą įplauksiančių dujovežių dydis bei skaičius. Informacijoje, pateiktoje potencialiems terminalo naudotojams, nurodoma, kad maksimalus laukiamų dujovežių ilgis – 300 m, plotis – 50 m, grimzlė su kroviniu – 12,5 m. Sausį turėtų būti viešai paskelbtos naudojimosi SGD terminalu taisyklės, metų viduryje – paskirstomi terminalo pajėgumai ir pasirašomos sutartys su jo naudotojais, tuomet antroje metų pusėje „Klaipėdos nafta“ nustatys preliminarų dujų skystinimo (dujinimo) tarifą, o spalį žadama turėti ir metinį naudojimosi SGD terminalu grafiką.
Skystinimo tarifas, kurio viršutinę ribą nustatys Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (VKEKK), padengs kintamas su dujinimo veikla susijusias sąnaudas, jį mokės šią veiklą vykdantys terminalo naudotojai. O pastovios SGD terminalo sąnaudos bus dengiamos per papildomą saugumo dedamąją prie gamtinių dujų perdavimo tarifo, kurią mokės dujų perdavimo sistemos vartotojai. Kitaip sakant, į dujų perdavimo tarifus 2014-ųjų pabaigoje ar 2015-ųjų pradžioje sugrįš „terminalo mokestis“.
Nuo to, kokia pasirodys per SGD terminalą tiekiamų dujų kaina, greičiausiai priklausys ir tolesnių derybų su Rusijos koncernu „Gazprom“ dėl vamzdynais tiekiamų gamtinių dujų sėkmė. Antra vertus, ji priklausys ir nuo to, kuo 2014-aisiais baigsis Europos Komisijos tyrimas dėl „Gazpromo“ galimos neteisėtos verslo praktikos ES vidaus rinkoje. „Gazpromas“ Europos Komisijai jau pateikė pasiūlymų, kurie esą leistų nutraukti daugiau nei metus trunkantį jo veiklos tyrimą ir išvengti milijardinės baudos, galinčios siekti iki dešimtadalio dujų tiekimo ES šalims apyvartos. Paskelbusi tyrimo išvadas, Europos Komisija ketina reikalauti, kad „Gazpromas“ dujas tiektų vienoda kaina visiems ES didmenininkams ir keistų kainodaros principus, atsisakydama tiekiamų dujų kainos priklausomybės nuo naftos „krepšelio“.

Pokyčiai elektros rinkoje – tik po dvejų metų

Kol „PPS Pipeline System GmbH“ tebevirina dujotiekio vamzdžius, kuriuos rengiasi kloti Kuršių marių dugne (SGD terminalo prijungimo prie magistralinių dujotiekių projekte numatyta povandeninė 3 km ilgio dujotiekio atkarpa), elektros perdavimo linijos „NordBalt“ tiesėjai jau baigė horizontaliojo gręžimo darbus po Kuršių mariomis. Nuo Klaipėdos iki Alksnynės, 10 m gylyje po mariomis, įtaisyti du 1,5 km ilgio vamzdžiai, per kuriuos pavasarį, nuo Švedijos prie Lietuvos krantų atplaukus pirmajam specialiam laivui, bus traukiami du 12 cm skersmens „NordBalt“ jungties elektros kabeliai. Jie taip pat bus klojami 1,5 m gylyje po žeme Klaipėdos miesto ir Kuršių nerijos teritorijoje. Teigiama, kad šie darbai neturės įtakos automobilių eismui, mat linijos trasos sankirtose su keliais kabeliai taip pat bus traukiami po žeme, nepažeidžiant viršutinio grunto. Tarp Alksnynės ir Klaipėdos įrengtais vamzdžiais kabeliai turės būti nutiesti iki 2014 m. spalio. Iš viso 2014–2015 m. numatomi septyni povandeninių kabelių klojimo laivų reisai.
Vis dėlto atrodo, kad dėl projektuotojų ir projekto derintojų neapsižiūrėjimo Lietuvą su Švedija jungsiančio kabelio trasa gerokai apkarpys Klaipėdos uosto išorinio reido akvatoriją, kurioje laivai paprastai laukia leidimo įplaukti pro uosto vartus nepalankiomis oro sąlygomis arba tuomet, kai jiems reikalingos krantinės tebėra užimtos.
„Nordbalt“ turėtų pradėti funkcionuoti 2015-ųjų pabaigoje – tuo pat metu kaip ir pirmoji „LitPol Link“ 500 MW galios perdavimo linija. Pastarosios trasa nuo Miklusėnų skirstyklos prie Alytaus iki Elko miesto skirstyklos Lenkijoje šią žiemą bus pradėta ruošti 400 kV įtampos orinės linijos (pirmosios tokios Lietuvoje) tiesimui – kertami medžiai ir krūmai, žymimos būsimųjų atramų vietos. Jei ne abipus Lietuvos ir Lenkijos sienos išsidėstę landšaftiniai draustiniai ir kiti saugotini objektai, „LitPol Link“ trasa Lietuvos teritorijoje galėtų būti maždaug dvigubai trumpesnė nei šiuo metu numatytoji. Tačiau jai tenka aplenkti Metelių regioninį parką, Dusios, Metelių ežerus, dar Simną supančius ežeriukus, todėl atstumas nuo Alytaus iki Lenkijos sienos pailgėja iki 51 km. Parenkant trasos maršrutą atsižvelgiama ir į jai tiesti reikalingų privačios žemės servitutų skaičių. Vien Lietuvos teritorijoje „Litgrid“ turėjo derėtis daugiau nei su keturiais šimtais žemės savininkų.
Lenkijos pusėje dar 112 km besidrieksianti „LitPol Link“ trasa eis per Palenkės ir Varmijos Mozūrų vaivadijas. Lietuvos pusėje bus pastatyta apie 150 elektros stulpų, Lenkijos žemėje – dvigubai daugiau. Linijos statybos darbai bus pradėti pavasarį. Vidutinis atstumas tarp atramų numatomas 320 m, pačių atramų aukštis – apie 50 m. Tiesa, Lenkijos pusės miškuose atramų aukštis pasieks ir 70–90 m, mat tenykštė teritorija, kurią kerta „LitPol Link“ trasa, yra kalvotesnė.
Nėra abejonių, kad pradėjusios veikti „NordBalt“ ir „LitPol Link“ jungtys leis išvengti tokių kritinių situacijų šalies elektros rinkoje, kokias nepriklausomi energijos tiekėjai išgyveno 2013-aisiais. Kovo mėnesį trijų Baltijos šalių elektros perdavimo sistemos operatorių pasirašytas susitarimas dėl elektros srautų valdymo apribojo elektros importo iš Rusijos ir Baltarusijos galimybes, o nepakankamas pralaidumas tarp Estijos ir Latvijos elektros perdavimo sistemų neleido susidariusio stygiaus padengti iš Estijos importuojama elektra, todėl „NordPool Spot“ biržos Lietuvos prekybos zonoje neišvengta ryškių kainos šuolių. Dėl to keli ilgalaikėmis sutartimis savo veiklą grindę nepriklausomi elektros energijos tiekėjai patyrė rimtų nuostolių ir įsiskolino perdavimo tinklo operatoriui „Litgrid“, o tai savo ruožtu gresia licencijos praradimu. Vienam iš nepriklausomų tiekėjų – „Sky Energy Group“ VKEKK sprendimu licencija jau sustabdyta.

Finansų ministerija pasirašė valstybės garantijos sutartį su Europos investicijų banku (EIB) dėl 81,094 mln. eurų (280 mln. litų) banko teikiamos paskolos AB „Klaipėdos nafta“. Lėšos skirtos suskystintų gamtinių dujų (SkGD) terminalo investicijų projektui finansuoti.

Valstybės garantija suteikta, įvykdžius visas sąlygas, nurodytas šiemet liepos mėn. priimtame Seimo nutarime. Europos Komisija lapkričio 20 d. patvirtino, kad minėtam projektui suteikiama valstybės garantija yra su vidaus rinka suderinama valstybės pagalba. Gruodžio 5 d. garantijas administruojančiai Finansų ministerijai pagal pasirašytą sutartį įkeistas ir Hipotekos registre įregistruotas būsimas terminalo turtas.

Trečioji įvykdyta  sąlyga – „Klaipėdos nafta“ į valstybės iždo sąskaitą pervedė 0,1 proc. paskolos dydžio garantinę įmoką.

„Europos investicijų bankas itin palankiomis sąlygomis paskolino terminalo statybai pusę reikalingų lėšų. Tai tik dar kartą patvirtina, kad Lietuvos strateginis objektas laikomas patikima investicija ir yra reikšmingas visai Europos Sąjungai“,- sako finansų ministras Rimantas Šadžius.

EIB ir “Klaipėdos naftos” paskolos sutartis, pagal kurią 20 metų suteikiama iki 87 mln. eurų (300 mln. litų) paskola, pasirašyta šiemet liepą, o visa valstybės garantijos teikimo procedūra užtruko bemaž metus.

Dar šiemet „Klaipėdos nafta“ turi galimybę pasiskolinti iš EIB iki 81 mln. eurų (280 mln. litų). O iš viso pagal sutartį su EIB bendrovė galės skolintis iki 87 mln. eurų (300 mln. litų).

Planuojama, kad visos investicijos į SkGD infrastruktūrą, draudimui ir kitoms išlaidoms padengti sieks apie 450 mln. litų. Nuo 2014 m. taip pat turi būti pateikta 150 mln. litų vertės banko garantija laivo nuomos sutarčiai užtikrinti.

Nors Klaipėdos suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo statyba vyksta daugmaž pagal grafiką, Lietuvos energetinės nepriklausomybės priešininkai nenuleidžia rankų ir imasi kovoje su Visagino atomine elektrine išbandyto ginklo – referendumo.

Gegužės 3-ioji – reikšminga data Lietuvos kovoje dėl išsilaisvinimo iš “Gazpromo” dujų monopolijos gniaužtų: tądien tolimame Pietų Korėjos uostamiestyje Ulsane, neoficialiai vadinamame korporacijos “Hyunday” sostine, ant vandens nuleistas SGD laivas-saugykla, kuriam savininkai davė simbolinį „Independence“ – „Nepriklausomybės“ vardą. Po metų užbaigtas ir atplukdytas į Klaipėdą, „Independence“ taps esmine SDG terminalo dalimi: prie jo švartuosis tanklaiviai, atvešiantys suskystintas dujas, kurios, perpumpuotos į „Independence“ talpyklas, iš skysčio vėl įgis dujų pavidalą ir bus tiekiamos į jungiamąjį 18 kilometrų ilgio dujotiekį, kuriuo pasieks jau magistralinius vamzdynus, o per juos – vartotojus. Pagal planą, SGD terminalas veikti turėtų pradėti kitų metų spalio pradžioje.
Tik štai ar šiems planams lemta būti įgyvendintiems laiku? Pamatysime. O kol kas galima teigti, jog Lietuvoje pakanka jėgų, dariusių ir tebedarančių viską, kas jų galioje, kad SGD terminalo idėja būtų sukompromituota, o statyba – kaip galima labiau vilkinama.
Klaipėdos savivaldybės taryba nutarė labai savotiškai pasveikinti „Independence“ nuleidimą ant vandens: išvakarėse nutarta surengti vietinės reikšmės referendumą ir išsiaiškinti, pritaria klaipėdiečiai SGD terminalo statybai ar ne. Sprendimas mažų mažiausiai keistas, nes, viena vertus, pernai Klaipėdos savivaldybė jau davė sutikimą dėl terminalo vietos ir krantinės bei dujotiekio statybos, kita vertus, SGD terminalas – strateginės svarbos valstybės objektas, ir ne savivaldybei reguliuoti jau priimtus sprendimus. Juoba – „patariamaisiais“ referendumais.
Tačiau referendumo prieš terminalo statybą idėją įgarsinęs Klaipėdos vicemeras Artūras Šulcas neslepia – „galimybė sustabdyti jau pradėtus procesus yra“ ir atvirai baksnoja į lygiai tokį patį „neįpareigojantį“ referendumą dėl Visagino atominės elektrinės statybos, kuris staiga tapo tarsi įpareigojantis: „Dėl atominės elektrinės statybos taip pat buvo surengtas patariamasis referendumas, paaiškėjo, kad gyventojai nepritaria, tačiau diskusija vyksta iki šiol.“
Esmė ta, kad Klaipėdos savivaldybė rankovėje turi ginklą, kurį naudodama gali jei ne blokuoti, tai bent jau stipriai vilkinti SGD terminalo statybos darbus, – šį mėnesį turėtų būti sprendžiama, ar pritarti jungiamojo dujotiekio trasos, kurios dalis kabins šešis sklypus Klaipėdos miesto ribose, statybos specialiajam planui.
Tolesnį žaidimo planą nesunku nuspėti – atsiras susirūpinusių, ar dujotiekis neterš gamtos, ar jo statybos metu nebus sunaikinta kokių nors retų varliukų pamėgta kūdra, aplink savivaldybę šamanų šokius šoks „Klaipėdos likimui neabejingos visuomenės“ atstovai. O patys savivaldybės nariai žvelgs į SGD terminalą statančios „Klaipėdos naftos“ vadovus tyromis akimis, kuriose spindės klausimas: O ką mums duosit už tai, kad mes duotume leidimą statybai?
Tai, beje, ne pramanas, o tikrovė: Klaipėdos ir terminalo statybų realijas gerai išmanantys žmonės pasakojo, kad dar pernai diskusijos su savivaldybe ėjo labai sunkiai, ir sutikimas gautas Vyriausybei ir Susisiekimo ministerijai pažadėjus tam tikrų finansinių injekcijų. Tačiau per tą laiką valdžia pasikeitė, Susisiekimo ministerijai dabar vadovauja nebe klaipėdietis liberalas Eligijus Masiulis, bet socialdemokratas, ilgametis “Achemos” koncerno vadovybės narys Rimantas Sinkevičius, tad natūralu, kad jį labiau domino, kaip “Achemos” naudai pakeisti SGD terminalo finansavimo schemą, nei vykdyti ankstesnės Vyriausybės pažadus. Lygiai suprantama, kad Klaipėdos miesto galvos, pamačiusios, kaip lengvai ir greitai, remiantis tik gandais, nelaukiant, ką dėl “Achemos” skundo pasakys Europos Komisija, buvo pakeisti SGD terminalo finansavimo principai, nutarė išsireikalauti savo pyrago dalį.
SGD terminalu pasipiktinusi visuomenė jau irgi parengta: prieš savaitę visiems Klaipėdos savivaldybės tarybos nariams išsiuntinėtas prasta lietuvių kalba surašytas laiškas, kuriame gąsdinama, esą terminalo laivas-saugykla sprogs, sukels gaisrą, išdegins Neringos mišką. Vienintelė išeitis – perkelti terminalą šalia Būtingės, tegu tai dvigubai pakeltų jo kainą. Skaitydamas to „Pasipiktinusių miestiečių pasipriešinimo judėjimo STOP“ aktyvistų Vladimiro Nyrko ir Laimonio Starodubcevo laiško formuluotes pajutau stiprų deja vu jausmą: kažkur visa tai jau regėta.
Trumpa paieška, ir raudona rože padabintoje interneto svetainėje skaitau: „Ne kažkur jūroje, bet pačių klaipėdiečių panosėje, prie Kiaulės Nugaros, – 800 metrų iki pirmųjų gyvenamųjų namų Klaipėdos Smeltės kvartale – kėsinamasi pastatyti SGD terminalą! Iš kur tas klaipėdiečių nuolankumas ir ramybė, tokia patogi šio rizikingo objekto planuotojams? Simboliška, kad nepraėjus ir savaitei po to, kai Klaipėdos savivaldybė pritarė terminalo poveikio aplinkai vertinimo programai, Klaipėdos uoste įvyko du gaisrai. Mieli klaipėdiečiai, SGD terminalo projekto procedūros dar nebaigtos! Jūs dar turite teisę garsiai pasakyti STOP šiam terminalui“, – rašo LSDP Danės skyriaus pirmininko pavaduotojas Aloyzas Každailevičius.
O to „Pasipiktinusių miestiečių pasipriešinimo judėjimo STOP“ pirmininkė Ligita Girskienė per Seimo rinkimus kėlėsi kaip nepriklausoma kandidatė Danės rinkimų apygardoje.
Štai taip viskas sustoja į savo vietas: viena ranka valdantieji socdemai tarsi pritaria SGD terminalo statybai, o kita ranka, apmauta esą „nepriklausomų aktyvistų“ ir „pasipiktinusių miestiečių“ pirštine, deda visas pastangas, kad jį sustabdytų (būtina paminėti, kad LSDP Klaipėdos taryboje priklauso valdančiajai koalicijai) ar bent užvilkintų. Nes kiekviena diena virš numatyto SGD terminalo statybos termino – tai tiesioginiai nuostoliai Lietuvai ir pelnas “Gazpromui”. Už SGD laivo-saugyklos nuomą kasdien mokant po 492 tūkst. Lt, kiekvienas mėnesis terminalo statybos darbų uždelsimo reikštų 14,7 mln. Lt nuostolį.
Pavyzdį, kas nutinka, kai SGD terminalo statyba pradeda vėluoti, turime kaimyninės Lenkijos uostamiestyje Svinouiscyje. Ten dėl techninių ir finansinių nesklandumų terminalo statybos darbai jau dabar vėluoja pusmečiu, o tai reiškia, kad tie tanklaiviai su skystomis dujomis iš Kataro, kurie turėjo nuo kitų metų pradžios eiti Svinouiscį, dabar paskubomis išskirstomi į kitus Europos uostus, pardavinėjant jų krovinį su nuostoliu.

Viena ranka valdantieji socdemai tarsi pritaria SGD terminalo statybai, o kita ranka, apmauta esą „nepriklausomų aktyvistų“ ir „pasipiktinusių miestiečių“ pirštine, deda visas pastangas, kad jį sustabdytų ar bent užvilkintų.

PATIKSLINMAS

Visi Baltijos jūros uostuose statomi suskystintų dujų terminalai dėl vienokių ar kitokių priežasčių veikiausiai bus užbaigti vėliau, nei planuojama.

Nuo Svinouiscio uosto Lenkijoje, pro Lietuvos Klaipėdą, iki Mugos ir Inko uostų Suomių įlankoje – visur, kur pradedama ar planuojama statyti suskystintų dujų terminalus, turinčius sukurti dujų rinką ir išlaisvinti vartotojus nuo “Gazpromo” monopolijos diktato, susiduriama su bankrotais, teismais, ginčais ir neišvengiamu projekto vėlavimu.

Energetikos ministras Jaroslavas Neverovičius nepraranda optimizmo, kalbėdamas apie jau kelis mėnesius nuo grafiko atsiliekančią Klaipėdos suskystintų dujų terminalo (SGD) statybą. Praėjusį ketvirtadienį susitikęs su Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos parlamentarais jis patikino, kad jeigu per artimiausią mėnesį ar du pavyks išspręsti teisme sustabdytą bendrovės „Klaipėdos nafta“ vykdomą 20 km ilgio dujotiekio, turinčio sujungti terminalą ir magistralinius vamzdynus, pirkimo procedūrą, tai ir pats dujotiekis, ir be jo veikti negalintis terminalas būsią pastatyti laiku.
Analogiškus patikinimus prieš porą savaičių susitikime su SGD terminalo priežiūros komisija dalijo ir „Klaipėdos naftos“ gen. direktorius Rokas Masiulis, ir premjeras Algirdas Butkevičius. Pastarasis aiškino, kad yra kreiptasi į Aukščiausiąjį Teismą, prašant paskirti bylos nagrinėjimui trijų teisėjų komisiją. „Tai yra strateginis valstybės projektas, apie kurį žino ir teisėjai, – aiškino premjeras. – Jie irgi prisiims atsakomybę, priimdami sprendimus. Esu šimtu procentų įsitikinęs, kad viskas (SGD terminalo statyboje) vyks pagal planą.“
Bet su teisminiais ginčais dėl tokios apimties užsakymų praktiškai susidūrę specialistai optimizmu nedega. „Pasakiau ministrui J.Neverovičiui, jog taip nebus, kad pavyktų dujotiekį nuo SGD terminalo iki magistralinio dujotiekio pastatyti laiku, ir galiu kirsti su juo lažybų, kad dujotiekio statybos konkursą laimėjusi vokiečių įmonė „PPS Pipeline Systems“ tikrai ras būdų, kaip arba uždelsti statybų grafike numatytą dujotiekio atidavimą, arba gerokai užkelti kainą, kurią pasiūliusi laimėjo konkursą“, – „Veidui“ sakė Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos narys, buvęs Klaipėdos uosto direktorius Eugenijus Gentvilas.
Pasak Seimo nario, šiuo metu terminalo statybos padėtis tokia: uosto gilinimo darbai vyksta pagal grafiką ir bus užbaigti laiku; sutartis dėl krantinės statybos su Latvijos įmone pasirašyta ir darbai turi prasidėti pagal grafiką; laivas-suskystintų dujų saugykla statomas pagal grafiką ir bus atplukdytas laiku.

Dujotiekis įstrigo teismuose

Įstrigo tik dujotiekio statyba: dėl teismuose užginčytų konkurso rezultatų, užuot pradėta, kaip planuota, šių metų sausio mėnesį, ji dabar keliasi kažkur į vasarą ar dar vėliau. „Kad laimėtų dujotiekio statybos konkursą, kurio vienintelis kriterijus buvo kaina, „PPS Pipelines Systems“ nuleido savo pasiūlymo kainą nuo 200 mln. iki maždaug 100 mln. Lt, – aiškina E.Gentvilas. – Bet tokių stebuklų su kainomis nebūna. Todėl ir sakau, kad vokiečiai arba statybų eigoje pakels kainą, arba užtęs darbus, bet tikrai niekaip nespės baigti dujotiekio iki 2014 m. spalio 1-osios. Jeigu statybos būtų prasidėjusios kaip planuota, statytojai darbams būtų turėję maždaug 20 mėnesių. Dabar jau balandis, o dar viskas teismuose. Tarkime, jeigu viskas bus taip gerai, kaip žada ministras, ir per mėnesį viskas išsispręs, tai dujotiekio statybos sutartis geriausiu atveju bus pasirašoma gegužę. Statybininkams liks geriausiu atveju tik 17 mėnesių. O jeigu teismai nesibaigs ir bus apeliacijos?“
Dujotiekį iki 2014 m. spalio 1 d. reikia pabaigti, nes tuo metu į Klaipėdą jau bus atplukdytas laivas-saugykla pradėti du mėnesius truksiančių terminalo bandymų: bus užpirkta 30 mln. Lt vertės bandomoji partija dujų, kurios bus paleistos jungiamuoju dujotiekiu į magistralinius tinklus. Nuo 2014-ųjų gruodžio 3 d. turi prasidėti SGD terminalo eksploatavimas normaliu režimu. Bet jeigu dujotiekis laiku nutiestas nebus, laivas-saugykla tuščiai stovės prie naujosios krantinės Klaipėdos uoste, „Klaipėdos naftai“ kasdien mokant po 492 tūkst. Lt už jo nuomą. Vien dėl to kiekvienas mėnesis dujotiekio statybos darbų uždelsimo reikštų 14,7 mln. Lt nuostolių.
Dujotiekio statybos konkursas įstrigo tada, kai jį pralaimėjusi vokiečių bendrovė „PPS Pipeline Systems“ užginčijo rezultatus Viešųjų pirkimų tarnyboje, nurodydama, esą rengėja – „Klaipėdos nafta“ jau konkursui vykstant pakeitė vertinimo kriterijus, vietoj darbų trukmės ir kainos palikdama tik mažiausios kainos kriterijų. Į „Klaipėdos naftos“ protestus, esą vokiečių pretenzijos nepagrįstos, nes konkurso sąlygose liko konkreti darbų pabaigos data – 2014 spalio 1 d. ir visi dalyviai tai žinojo, VPT neatsižvelgė ir liepė iš naujo kartoti konkurso procedūras. Dabar jau laimėjo vokiečiai, kone dvigubai sumažinę pasiūlymo kainą. Tačiau tada konkurso rezultatą teismui apskundė jau pralaimėjęs lietuvių konsorciumas, sudarytas iš „Kauno dujotiekio statybos“ ir „Šiaulių dujotiekio statybos“. Teismas kovo 8-ąją dujotiekio tiesimo pirkimo procedūrai pritaikė laikinosios apsaugos priemones ir ją sustabdė. Tada jau „Klaipėdos nafta“ kreipėsi į teismą, prašydama sustabdymą atšaukti. Nors „Klaipėdos naftos“ vadovas R.Masiulis tikėjosi, kad teismas priims sprendimą per tris dienas, praėjo jau trys savaitės, ir kol kas – jokių teigiamų postūmių.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-14-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

SEB bankas prisideda prie pirmojo Baltijos šalyse tarptautinio konteinerių skirstymo centro Klaipėdos uoste statybų – krovos bendrovei „Klaipėdos Smeltė“ suteikė 32,5 mln. eurų ( apie 112 mln. litų) paskolą. Šios lėšos bus skirtos specialiai krovos įrangai pirkti ir įrengti. Pastačius modernų krovinių skirstymo centrą į Klaipėdos uostą tikimasi pritraukti didžiuosius konteinerinius laivus iš Pietų ir Šiaurės Amerikos, kitų tolimųjų šalių ir uosto krovos apimtis padidinti iki keturių kartų.

„Tokio krovinių skirstymo centro nėra nei Latvijoje, nei Estijoje, todėl šis projektas Lietuvai ir Klaipėdos uostui suteikia didelį konkurencinį pranašumą plečiant laivybos sektoriaus veiklą ir didinant krovinių tranzitą per Klaipėdos uostą. Be to, bus sukurta ne vienas šimtas naujų darbo vietų. Atsižvelgdami į tai ir suteikėme reikiamą projektui finansavimą“, – sakė Aivaras Čičelis, SEB banko prezidento pavaduotojas ir Verslo bankininkystės tarnybos direktorius.

Per paskutinius penkerius metus 42 proc. Lietuvos gyventojų yra siuntę siuntinį, o 50 proc. gyventojų per šį laikotarpį juos gavo. Dažniausiai siunčiami ir gaunami drabužiai: juos yra siuntę 40,5 proc., o gavę – 42 proc. šalies gyventojų. Drabužius Lietuvoje dažniausiai siunčia Panevėžyje ir kaimo vietovėse gyvenantys žmonės, o siuntiniuose juos gauna Vilniaus bei Šiaulių gyventojai.
Šiuos duomenis atskleidė Estijos logistikos ir pašto paslaugų bendrovės „Eesti Post” savitarnos siuntų tinklo „Post24” užsakymu bendrovės „Spinter tyrimai“ atliktas reprezentatyvus tyrimas.
„Lietuvoje pirmieji ėmėmės tirti, ką žmonės siunčia ir gauna siuntiniuose. Norėjome pamatyti tai, ko paprastai nesužinosi – kas dažniausiai būna tose dėžėse, keliaujančiose per paštą, kurjerius, perduodamose per autobusų vairuotojus ir dedamose į savitarnos siuntų terminalus, kurių tinklą turime ir mes“, – sakė savitarnos siuntų terminalų tinklo „Post24“ direktorius Lietuvoje Joona Saluveer.
Siųsti siuntinius dažniau yra tekę moterims (43,5 proc.), siuntinius siuntė kiek mažiau vyrų (40,6 proc.). Tyrimo duomenys parodė, kad lietuviai dažniau gauna siuntinius nei siunčia. Jų gauna 51,7 proc. moterų ir 47,1 proc. vyrų.
Dažniau nei kiti siuntinius siunčia ir gauna didžiųjų miestų gyventojai. Tarp jų aktyvumu išsiskiria Šiauliai: 60,4 proc. jų gyventojų siunčia, 70,8 proc. – gauna siuntas.
Antra pagal populiarumą siunčiamų daiktų grupė yra maistas. Jį siunčia 28 proc. lietuvių, dažniausiai – 46-55 m. smulkūs verslininkai ir ūkininkai iš Vilniaus bei kitų rajonų centrų. Siuntiniuose taip pat dažnai siunčiamos knygos (25,6 proc.) bei aksesuarai (25,4 proc.). Kaimo vietovėse gyvenantys smulkūs verslininkai bei namų šeimininkės dažniausiai siuntose gauna kvepalus (29,6 proc.).
Beveik ketvirtadalis (21,2 proc.) gyventojų siuntomis gauna iš Lietuvoje veikiančių elektroninių parduotuvių įsigytas prekes. Pasak J. Saluveer, Baltijos šalių el. prekybos potencialas yra vienas didžiausių Europoje. „Euromonitor“ prognozuoja, kad Rytų Europoje ši sritis iki 2016-ųjų turėtų augti po vidutiniškai 12 proc. kasmet. Tikėtina, kad siuntų, gaunamų iš el. parduotuvių, kiekis tik didės.
Tyrimas taip pat parodė, kad daugiausiai siuntų iškeliauja į užsienio šalis, kuriose gyvena apklaustųjų artimieji (43,5 proc.), taip pat lietuviai nepamiršta išvykusių gyventi svetur draugų ir pažįstamų (30,5 proc.). Jiems įvairius siuntinius į užsienio šalis dažniausiai siunčia Vilniaus ir Kauno gyventojai. Rečiausiai į užsienį daiktus siunčia Alytaus ir Panevėžio miestų gyventojai. Iš užsienyje gyvenančių artimųjų siuntas dažniau gauna Kauno miesto (60,7 proc.) ir kaimo vietovių žmonės (44,9 proc.), daugiausia vyresni nei 56-erių.
Didžioji dalis (88,5 proc.) Lietuvos gyventojų siuntinius siunčia įprastu paštu, o 28,2 proc. juos perduoda per draugus ar pažįstamus. Moterys žymiai dažniau nei vyrai perduoda siuntinius per mikroautobusų ir autobusų vairuotojus. Savitarnos terminalų tinklų teikiamomis paslaugomis naudojasi 7,5 proc. šalies gyventojų, daugiau nei du trečdalius jų (5,4 proc. gyventojų) sudaro besinaudojantys „Post24“ terminalais. Kurjerių paslaugomis naudojasi šiek tiek daugiau nei penktadalis (21,9 proc.) Lietuvos gyventojų.
Apie tyrimą
Viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė „Spinter tyrimai” šių metų spalio pabaigoje „Post24“ užsakymu atliko reprezentatyvią viešosios nuomonės apklausą. Tyrime dalyvavo 1009 respondentai nuo 18 iki 75 metų.

Politikai aiškinasi, ar po Naujųjų pradės barškėti vartotojų lėšas SGD terminalui renkanti kiaulė taupyklė.

„Dujų terminalas – projektas numeris vienas“, – jau kitą rytą po sėkmingai socialdemokratams susiklosčiusio antrojo rinkimų turo pareiškė šios partijos lyderis Algirdas Butkevičius. Tiesa, pridūrė, kad protingiau būtų suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalą statyti kartu su Baltijos kaimynėmis – Latvija ir Estija bei išsiderėti tokiam regioniniam projektui galimą ES paramą. Juolab netoli Lietuvos akis bado akivaizdus pavyzdys – Svinouiscio SGD terminalas Lenkijoje, kuriam gauta negrąžintina ES dotacija siekia 975 mln. Lt, vos ne pusę numatomų visų su dujų saugyklomis krante statomo terminalo statybos išlaidų (kurios sieks 2,275 mlrd. Lt).
Tiesa, jau kitą dieną tas pats A.Butkevičius pranešė, kad jo vadovaujama Vyriausybė greičiausiai atsisakytų prievolės iš SGD terminalo pirkti 25 proc. suvartojamo dujų kiekio ir peržiūrėtų gamtinių dujų perdavimo bei skirstymo tarifo, kuriame Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) sprendimu nuo kitų metų pradžios turėtų atsirasti SGD terminalo Klaipėdoje sąnaudų dedamoji, didinimą.
Kaip teigė VKEKK pirmininkė Diana Korsakaitė, dėl šios dedamosios buitiniams vartotojams gamtinių dujų kaina 2013 m. galėtų didėti 3,7 cento už kubinį metrą. Dėl didesnės dujų kainos brangs ir iš jų gaminamos šilumos kilovatvalandė. Skaičiuojama, kad kitąmet „Klaipėdos naftai“ tokiu būdu bus sukaupta beveik 114 mln. Lt SGD terminalo projektui finansuoti. O per dvejus terminalo statybos, kurią planuojama baigti 2014-ųjų gruodžio pradžioje, metus jam dujų vartotojai tarsi klusnios bitutės avansu suneš mažiausiai 200 mln. Lt.

Žada pigsiant dujas

„Klaipėdos naftos“ generalinis direktorius Rokas Masiulis teigia, kad toks terminalo statybos finansavimo modelis racionaliausias ir vartotojams naudingiausias, nes valstybei nereikės papildomai skolintis ir užsikrauti ant savo pečių dar ir kapitalo sąnaudų, kurios anksčiau ar vėliau būtų kompensuotos per dujų tarifą. „Bet koks skolinimas galiausiai gula į kainą. Jeigu paskolina už didesnes palūkanas, tai tik brangiau kainuos“, – pasirinktą modelį gynė SGD terminalo statybai vadovaujančios valstybinės įmonės vadovas.
Kadenciją baigiančios Vyriausybės premjeras Andrius Kubilius prieš antrąjį rinkimų turą drąsiai žadėjo, kad jau 2015-aisiais, vos pradėjus veikti SGD terminalui, dujos vartotojams atpigs 8–10 proc. (t.y. maždaug 20 centų už kubinį metrą), todėl dabartinis 3,7 ct brangimas esą nereikšmingas ir atsipirktų per pirmuosius SGD terminalo veiklos metus.
Tačiau negalima pamiršti, kad, remiantis perspektyviniais SGD terminalo verslo plano skaičiavimais, išlikus 2011 m. dujų vartojimo apimtims paties terminalo veikla vartotojams atsieis po 5–7 ct už kiekvieną kubinį metrą dujų, o jei apimtys kristų – ir daugiau. Pernai, sparčiai trąšų gamybos apsukas didinant „Achemai“, Lietuva suvartojo 3,37 mlrd. kubinių metrų dujų, šiais metais šalyje prognozuojamas jau tik 2,95 mlrd. kubinių metrų vartojimas, o 2015 m. tenumatomas 2,58 mlrd. kubinių metrų poreikis. Akivaizdu, kad jei terminalas tebus skirtas Lietuvos rinkai – jo išlaikymo sąnaudos vienam kubiniam metrui dujų turės augimo tendenciją.
R.Masiulio tvirtinimu, terminalo sąnaudos sudarys tik 5 proc. vartotojams parduodamos dujų kainos, ir tokiu atveju SGD terminalas atsipirktų per 20 metų. Jeigu terminalo sąnaudų dalis vartotojams tiekiamų dujų kainoje siektų 10 proc., investicijų grąžos būtų galima tikėtis per 15 metų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-45-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.