Suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo projektas vis smarkiau „įsukamas“ artėjančių rinkimų karuselėn: norėdami įsiteikti uostamiesčio rinkėjams, kai kurių partijų politikai ragina perkelti šį projektą Būtingėn.

Todėl pokalbiui apie SGD terminalą šįkart pakvietėme ne politikus, o SGD terminalo poveikio aplinkai vertinimą atliekančios vendrovės „Sweco Lietuva“ viceprezidentą Aidą Vaišnorą.

VEIDAS: Nors SGD terminalas pripažintas strateginę reikšmę visai valstybei bei nacionalinei energetikos strategijai turinčiu objektu, vieši jo pristatymai visuomenei rengti tik Klaipėdoje. O juk tiek Vilniuje, tiek Kaune esama gerokai platesnės energetikų ir inžinierių bendruomenės, besidominčios projektu ir pajėgiančios jį aptarinėti kvalifikuotai. Kodėl jos vengiama?
A.V.: Matote, apie tokius projektus visuomenėje mėgstama diskutuoti iš politinės pusės – tai įrodė ir pristatymai Klaipėdoje. O inžinieriai politikuoti nemėgsta. Mes skaičiuojam, planuojam, vertinam alternatyvas. Strateginiai sprendimai, ko reikia valstybei, būna padaryti iki mūsų. Politikai nusprendė, kad Lietuvai reikalingas alternatyvinis dujų šaltinis, mes tik parenkam techninius sprendinius. Juk paspaudus šalčiams, Europos šalims vėl buvo leista įsitikinti, kad iš pirmo žvilgsnio neribotas dujų tiekėjas visgi turi ribas ir nesugeba pasiūlyti tiek dujų, kad užtektų visiems.
VEIDAS: Yra manančių, kad užbaigti SGD terminalą 2014-ųjų pabaigoje, laikantis visų įstatymuose numatytų procedūrų, beveik neįmanoma. Ar jie teisūs?
A.V.: Kur nors Pietų Amerikoje panašų terminalą būtų galima įrengti ir per pusmetį, daugiausiai per metus: svarbu nupirkti laivą ir pastatyti prieplauką. Bet Europos Sąjungoje procedūrinės vingrybės ir privalomas konsultavimasis su visuomene užtrunka. Išties terminai labai įtempti. Tarkim, neseniai derindami poveikio aplinkai vertinimo programą privalėjome gauti keturiolikos valdiškų institucijų pritarimą. Iš tų keturiolikos institucijų vos trys sugebėjo duoti atsakymus per įstatymuose numatytą laiką. Klaipėdos miesto savivaldybę dar galima būtų suprasti: jie iškart įspėjo, kad čia politinis sprendimas, kurio teks keliauti į miesto tarybą. Bet dar dešimtyje kitų institucijų jokios politikos neturėjo būti…
VEIDAS: Ar lengvai pavyko įtikinti terminalo saugumu Klaipėdos miesto tarybą? Juk dalis politikų reikalauja iškelti šį projektą iš jūrų uosto teritorijos į Būtingę…
A.V.: Jūroje statomas terminalo bangolaužis, kuris sumažintų jūros bangų aukštį iki leistinų 2 metrų, papildomai kainuotų vieną milijardų litų. Nežinau, ar galime sau leisti tokią prabangą. Tuo labiau, kad ateityje, jei Būtingėje būtų statomas giliavandenis uostas, toli jūroje stovintis bangolaužis liktų niekam nebereikalingas. Paskutinio Klaipėdos miesto tarybos balsavimo metu pritarti terminalo poveikio aplinkai vertinimo programai nutarta kone vieningai, nors šiandien dar negalime atsakyti į kai kuriuos klausimus apie būsimojo terminalo riziką. Turime tik preliminarią nuostatą, kad jei viskas bus tinkamai įvertinta, suprojektuota, pastatyta ir duotos garantijos, kad laivai uoste neplaukios kur nori, kaip nori ir kada nori, terminalas galėtų saugiai veikti ir prie Kiaulės nugaros.
VEIDAS: Tačiau versijų, kuriam laikui dėl dujovežių vedimo uosto kanalu bei švartavimo būtų privalu uždaryti uostą, yra kelios. Vieni tvirtina, kad laivų judėjimas uosto akvatorijoje turėtų būti stabdomas nuo laivo su SGD kroviniu priartėjimo prie uosto vartų iki pat švartavimo operacijos pabaigos, kiti ramina, kad užtektų trumpam stabdyti laivybą tose zonose, prie kurių artinasi dujovežis. Kurie teisūs?
A.V.: Jei atvirai, uostų praktikoje taisyklės kinta priklausomai nuo to, kaip seniai uostas priiminėja SGD tanklaivius. Paprastai reikalaujama, kad įvedant dujovežį laivybos kanale nebūtų kitų laivų ir nė vienas uoste stovintis laivas tuo metu nepajudėtų nuo krantinės. Svarbiausia išvengti SGD gabenančio laivo kontakto su kitais pažeisti jo rezervuarus galinčiais laivais bei neleisti, kad praradęs valdymo kontrolę dujovežis trenktųsi į krantinę (todėl tokius laivus lydi mažiausiai keturi vilkikai). Be to, saugomasi teroristų, galinčių į pramoginę jachtą prikrauti sprogmenų ir nukreipti ją atplaukiančio laivo link. Beje, pasaulyje jau yra pasitaikę atvejų, kai dujovežiai buvo apšaudomi.
VEIDAS: Planuojamas terminalo metinis pajėgumas (2-3 mlrd. kubinių metrų per metus) atitinka dabartinius šalies vartotojų poreikius. Tačiau ar tokį kiekį būtų įmanoma tiekti šalies vartotojams dabar egzistuojančiais vamzdynais?
A.V.: Šiuo metu vienintelė iš Klaipėdos į šalies gilumą vedanti dujotiekio atšaka yra daugiau nei trijų dešimtmečių senumo, o jos pralaidumas tik toks, kad vasarą, tiekant dujas iš terminalo, jų pakaktų iki Šiaulių ar Kuršėnų, o žiemą visas tiekiamas dujas suvartotų Klaipėdos regionas. Todėl alternatyvi atšaka, iš uostamiesčio vedanti į Šakius, yra būtina. Ji leistų padidinti bendrą dujų pralaidumą iki 250 tūkst. kubinių metrų per valandą, o tai – maždaug pusė šaltą dieną Lietuvoje (kartu su „Achemos“ gamykla) suvartojamo dujų kiekio. Tuomet jau būtų galima pradėti remontuoti dabartinį Klaipėdos-Kuršėnų dujotiekį. Galiausiai, kadangi SGD terminalo užduotis – nutrūkus dujų tiekimui iš Baltarusijos ateinančiu vamzdžiu sugebėti aprūpinti dujomis visus Lietuvos vartotojus, tektų kloti ir antrąjį tos pačios linijos vamzdyną. Tuomet, turėdami veikiantį terminalą, atitiktume 2010 m. spalio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos patvirtintą reglamentą dėl dujų tiekimo saugumo užtikrinimo priemonių. Šis reglamentas iki 2014 m. gruodžio 3 d. reikalauja užtikrinti, kad praradus stambiausią tiekėją (N-1) šalies vartotojams būtų sudaryta galimybė 30 dienų tenkinti gamtinių dujų poreikius net atšiauriausiomis žiemos sąlygomis.
VEIDAS: Šilumos tiekėjams pereinant prie šildymo biokuru ir kitais atsinaujinančiais ištekliais, ateityje dujų poreikis Lietuvoje neišvengiamai mažės. Kas tuomet lauktų SGD terminalo?
A.V.: Net jei biokuro katilinės pradėtų dygti viena po kitos, visiškai atsisakyti gamtinių dujų šilumos gamyboje būtų neprotinga. Nepamirškime, kad dujiniai katilai yra patys pigiausi. Dujos, kaip kuras, yra brangus, bet katilas, kaip įrenginys, yra pigus. Todėl didžiųjų miestų katilinėse dujiniai katilai turėtų išlikti. O tai, kad per terminalą turėsime galimybę pirkti gamtines dujas rinkoje, yra privalumas. Žinoma, įėjimas į SGD kontraktų rinką – atskiras sudėtingas klausimas: tai didžiuliai pinigai ir privalomos solidžios garantijos. Todėl „Klaipėdos nafta“ šiuo metu ir tariasi ne su SGD pardavėjais, o su tiekėjais – tokiais, kaip, pavyzdžiui, korporacija „Shell“, valdanti didelius srautus. Jai į savo „portfelį“ priimti visų Lietuvos gyventojų dujų poreikius nebūtų sudėtinga. Beje, minimaliu 0,5 mlrd. kubinių metrų dujų per metus tiekimo režimu terminalas privalės veikti netgi tuomet, jei dujotiekiu tiekiamos dujos pasidarytų pigesnės – to reikalauja techninis terminalo sistemos palaikymas. Maždaug dvi dešimtys žmonių terminale turės dirbti ištisus metus.
VEIDAS: Kada būsime supažindinti su SGD terminalo poveikio aplinkai vertinimo ataskaita?
A.V.: Kitų metų balandžio dešimtąją turime padėti ją ant stalo. Ataskaitos aptarimai ir jos tvirtinimo procedūros turi būti baigtos 2013 m. vasaros pabaigoje.

Nepaisant didėjančio visuomenės nepasitikėjimo milijardus atsieinančiais energetikos projektais ir juos lydint galimų aferų šešėliams, energetikos pramonės verslininkai piešia šviesesnę Lietuvos dujų ir elektros sektorių bei šilumos ūkio ateities viziją.

Didžiausios šalyje inžinerinių konsultacijų bendrovės „Sweco Lietuva“ atstovai neabejoja, kad per ateinantį dešimtmetį turėsime energijos išteklių rūšių bei jų tiekimo šaltinių pasirinkimo įvairovę, jei tik politikai nesiblaškys ir laikysis užsibrėžtos strateginės krypties. Specialistai sako, kad patvirtintų projektų stabdymas būtų nenaudingas valstybei, o sąlygas mums ir toliau diktuotų didžiausia Rusijos naftos bendrovė „Gazprom“ bei vietiniai monopolininkai. Bet ar energetinė nepriklausomybė reiškia ne tik saugumą politiniu, ekonominiu bei aplinkosaugos požiūriu, bet ir mažesnę finansinę naštą gyventojams?

2015 m. tapsime Europos elektros energetikos dalimi

Jeigu energetikos pramonę įsivaizduotume kaip pyragą, tai, atsižvelgiant į valstybės viziją, iki 2020 m. jį kone lygiais gabalais dalytųsi į importuojamą, vietoje gaminamą branduolinę ir iš atsinaujinančių išteklių gaunamą energiją.

Švedų kapitalo įmonės „Sweco Lietuva“ viceprezidentas Aidas Vaišnoras primena 2009 m. ES priimtą Trečiąjį energetikos paketą, kuriame iškeltas tikslas – konkurencinga ir demonopolizuota energetikos rinka. Bet Lietuvai niekaip nepavyksta įveikti lėtinės įsigraužusio monopolio ir rytinio kaimyno diktato problemos. „Būtina diversifikuoti energijos šaltinius, kad ne tik galėtume integruotis į tarptautines rinkas, bet ir turėtume galimybę, netgi teisę rinktis energijos rūšis ir tiekėjus“, – pagrindinį tikslą išskiria A.Vaišnoras.

Specialistas teigia, kad bene svarbiausia integracijos į Europos rinką sąlyga – techninės priemonės, kuriomis galima būtų įsivežti ir eksportuoti energiją. Todėl dideliu postūmiu jis laiko elektros tiltų į Lenkiją ir Švediją tiesimą. Mat įrengus elektros kabelį į Švediją bei elektros jungtį į Lenkiją Baltijos šalys susijungs su žemyninės Europos energetikos tinklais. Tad, pasak A.Vaišnoro, Lietuvos energetikos ūkiui strategiškai reikšmingi turėtų būti 2015-ieji, kai elektros jungtys „LitPolLink“ ir „NordBalt“ pradėtų veikti.

Taip pat įmonės „Sweco Lietuva“ atstovai pabrėžia elektros tinklų sinchronizacijos su Vakarų Europos energetikos sistema, prisijungiant prie UCTE (Union for the Coordination of the Transmission of Electricity), svarbą. Tokiu būdu Lietuva atsijungtų nuo Rusijos elektros energijos tinklo reguliatorių, su kuriais buvo susaistyta dar gūdžiu sovietmečiu, įsijungtų į bendrai koordinuojamą ir valdomą žemyninės Europos elektros energetikos sistemą.

Suskystintų dujų terminalo užtektų vieno

Kaip vienas energetinės priklausomybės šalinimo vaistų pateikiama ir suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo būtinybė – per jį būtų importuojamos suskystintos gamtinės dujos iš skirtingų šaltinių. Tačiau šią idėją aplipo nesutarimai ir rungtynės dėl įtakos, o kertiniu tapo klausimas, ar Lietuvai reikalingi du SGD terminalai – privatus ir biudžetą nusunksiantis valstybinis.

„Sweco Lietuva“, parengusi SGD terminalo, kurį Vyriausybė patikėjo įgyvendinti valstybės valdomai bendrovei „Klaipėdos nafta“, plėtros planą ir strateginių pasekmių aplinkai vertinimo ataskaitą, tvirtina, kad saugos požiūriu nepriimtina statyti du terminalus vieną šalia kito, be to, bendram poreikiui patenkinti visiškai užtektų vieno. Tačiau „Achemos grupei“ priklausantys valstybinio terminalo konkurentai AB KLASCO neketina atsitraukti.

Maža to, uostamiesčio gyventojus užvaldęs nerimas. Mat iškelta versija, kad Kiaulės Nugaros sala, greta kurios uosto akvatorijoje ketinama statyti valstybinį terminalą, gali nugrimzti. Tačiau projekto rengėjai užtikrina, kad geologiniu požiūriu ši vieta tikrai saugi, o dėl terminalo plėtros planų jokių paslapčių nėra. „Visa informacija viešai prieinama, nuolat rengiami susitikimai su visuomene. Gyventojai gali apsilankyti „Klaipėdos naftos“ interneto tinklalapyje, skaityti, rašyti laiškus, ir jiems tikrai bus paaiškinta, atsakyta į rūpimus klausimus“, – tikina A.Vaišnoras.

Energetikos konsultantai būgštavimus sklaido. „Terminalai statomi remiantis per dešimtis metų sukurtais pramoniniais ir saugumo standartais. Suskystintos dujos jūromis nuo 1964 m. buvo pergabentos maždaug trisdešimt tūkstančių kartų, bet nė vienos rimtos nelaimės neįvyko“, – pabrėžia „Sweco Lietuva“ viceprezidentas A.Vaišnoras.

Stambių energetikos projektų saugumą jis grindžia verslo logika, jog čia sukasi per dideli pinigai, kad būtų rizikuojama investicijomis ir reputacija. „Pats verslas, siekdamas save apsaugoti, daro viską, kad technologijos būtų kuo saugesnės. Nes įvykus avarijai viso tos rūšies verslo vertė sumažėja dramatiškai. Štai įvyko katastrofos Černobylio, Fukušimos elektrinėse, ir visa branduolinė energetika pasaulyje pakibo po klaustuku“, – pateikia pavyzdį pašnekovas.

Taupymas didintų konkurencingumą

Posakis, kad dėl visko kaltas lietuviškas klimatas, arba anekdotais virtę priekaištai Vyriausybei, kodėl pas mus vasaros tokios trumpos, nėra vien ironija. Juk, kaip pabrėžia A.Vaišnoras, gyvename tokioje klimato zonoje, kurioje daugiau nei pusę metų reikalingas šildymas. „Šildymo sezonas uždeda didelį krūvį visai šalies ekonomikai. Užuot kūrę darbo vietas, pridėtinę vertę, auginę ekonomiką ir skatinę eksportą, esame priversti leisti pinigus energijos ištekliams“, – aiškina „Sweco Lietuva“ viceprezidentas.

Pasak jo, Vyriausybės ketinimas mažinti energijos sąnaudas ir kasmet padidinti galutinio energijos vartojimo efektyvumą 1,5 proc. yra svarbi konkurencingumo rinkoje pavara. Didžiausias potencialas įžvelgiamas gyvenamųjų namų ir viešojo sektoriaus pastatų bei šildymo sistemų renovacijos programose.

Be to, kaip primena „Sweco Lietuva“ prezidentas Artūras Abromavičius, Lietuvai, kaip ir visam pasauliui, teks iššūkis spręsti vis didėjančios gyventojų koncentracijos miestuose problemas. „Statistikos duomenys rodo, kad planetoje žmonės kraustosi gyventi į miestus neįtikėtinais tempais. Todėl, norint sukurti tvarios ir modernios visuomenės paveikslą, reikia galvoti, kaip skirtingos energijos rūšis jungti į bendrą sistemą ir išnaudoti ją pačiu optimaliausiu būdu. Čia didelį vaidmenį turės atlikti savivaldybės“, – mintimis apie galimas permainas dalijasi A.Abromavičius.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/progozes-2012) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kol Lietuvoje rungtyniaujama, kas pirmas pastatys suskystintų gamtinių dujų terminalą, kaimynai netruko pareikšti savo teisių.

Jau įpratome, kad Lietuvos derybininkai, tuščiai išleidę komandiruotpinigius, parvažiuoja iš piktosios pamotės Maskvos. Tačiau praėjusią savaitę daug paguodos vilčių puoselėję lietuviai prisirinko antausių ir „pas gerąją mamytę“ Briuselyje.
Pirmasis – tai, kad Europos Komisija Ignalinos atominės elektrinės uždarymo darbams 2014–2017 m. laikotarpiu pasiūlė dar mažiau, nei buvo tyliai šnabždėta užkulisiuose: ne 230, o tik 210 mln. eurų. Todėl įmanoma, kad derybų pabaigoje tie Lietuvoje iš anksto paniekintieji 230 milijonų taps dideliu premjero paskirto derybininko Neilo Tankevičiaus laimėjimu, o 770 ar anksčiau prašytus 870 milijonų eurų (koks gi skirtumas?) galėsim nusipiešti ant didelio reklaminio stendo ir pridengti juo neišardytus senosios atominės reaktorius tuo metu, kai greta vyks naujos elektrinės atidarymas.

Latvija kontratakuoja

Antrasis antausis – ES Vadovų taryboje, kurioje Latvijos atstovai, kaip ir žadėjo, blokavo mūsiškei strategijai palankų siūlymą dėl sinchroninio Baltijos šalių prisijungimo prie Vakarų Europos elektros tinklų.
Mat užsižiūrėję į pliką Kiaulės Nugarą lietuviai bus pamiršę, kad Latvijos atstovų pretenzijos statyti regioninį suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalą niekur neprapuolė. Šioms statyboms kaimynai (priešingai nei lietuviai) norėtų pasinaudoti Briuselio žadėta ES parama, kuri šviečia tik tokiu atveju, jei terminalo „regionas“ pasirodytų platesnis už pačią Latviją. Nuo geranoriško kaimynų „neprieštaravimo“ regionas savaime neprasiplečia. Tuo tarpu oficialiai kiekviena proga, aukštiems pareigūnams tarpusavyje rankas bespaudžiant, būdavo kartojama, esą Baltijos sesės draugiškai projektuos savus terminaliukus ir jokių problemų dėl to nekils.
Tik specialistai, iš premjero būstinės nuolat apšaukiami „kovojimu už energetinę nepriklausomybę nuo Lietuvos“, retkarčiais įžūliai vis dar drįsdavo priminti, kad SGD terminalas rentabiliai veiktų tuomet, jei per metus tiektų mažiausiai 5–6 mlrd. kubinių metrų dujų – tai yra tiek, kiek su kaupu užtektų trims Baltijos valstybėms kartu sudėjus.
Ir štai – išlindo latviška yla iš diplomatinio bagažo. O čia, lyg tyčia, dar atvilnijo „Snoro“ ir „Latvijas Krajbanka“ kracho nesmagus dūmelis… Ir atnešė iš Rygos į Vilnių dar vieną mandagų įspėjimą: jei Lietuvos vyriausybė atsisakys gelbėti šiuos bankus, Latvijos vyriausybė, lopydama atsivėrusias biudžeto skyles, netgi labai norėdama nebeturės galimybių svariai dalyvauti bendruose ekonominiuose projektuose – tokiuose kaip „Rail Baltica“ geležinkelio vėžės rekonstrukcija ar Visagino atominės elektrinės statyba. Į Vilniaus pranešimus apie „Snoro“ bankrotą Latvijos premjeras Valdis Dombrovskis nedelsiant atsakė prašymu atidėti numatytą susitikimą Visagine.

Tuo metu Klaipėdoje…

O tuo metu Klaipėdoje nebežinoma, kaip uoste vieną šalia kito sutalpinti du savarankiškai projektuojamus SGD terminalus. Atrodo, kad nei prezidentė Dalia Grybauskaitė, nei premjeras Andrius Kubilius, metų pradžioje lengvabūdiškai patarę dabar jau amžinatilsį Bronislovui Lubiui įrengti nuosavą SGD terminalą, rimtai neįvertino tokių „Achemos grupės“ ketinimų. Užtat dabar Klaipėdos savivaldybė, gavusi du skirtingus prašymus pritarti dujų terminalų poveikio aplinkai vertinimo programoms, nebežino, ką daryti. Nebent rašyti nerimo raštus į Vilnių: kas užvirė tą košę, tas tegul ir srebia.
Viena vertus, iš „Klaipėdos naftos“ planuojamo terminalo orientacinių pajėgumo parametrų (2–3 mlrd. kubinių metrų dujų per metus) akivaizdu, kad viliodami projektu galimus investuotojus Lietuvos atstovai nepraranda vilties užsieniečiams nurodyti tokį solidų būsimą klientą, kaip trąšas gaminančią „Achemą“, per metus suvartojančią 1,3 mlrd. kubinių metrų gamtinių dujų (arba daugiau nei trečdalį Lietuvai reikalingo dujų kiekio). Antraip prie Kiaulės Nugaros užtektų ir mažesnio „terminaliuko“.
Savo ruožtu ambicinga „Achemos grupė“ savo nuomojamose uosto valdose taip pat regi 3 mlrd. kubinių metrų pajėgumo SGD terminalą ir netgi projektuoja galimybę jį išplėsti iki 5 mlrd. kubinių metrų, jeigu tik atsirastų poreikis. O poreikis, ne paslaptis, pirmiausia siejamas su jūrų uosto (taigi ir galimybės statyti savo SGD terminalą) neturinčia Baltarusija. Kai Lietuvos ir Baltarusijos santykiai buvo santykinai atšilę, apie tokią perspektyvą užsimindavo ir valstybinio SGD terminalo planuotojai. Tačiau stebint šįmet rekordiškai išaugusį baltarusiškų trąšų eksportą per Klaipėdos uostą, kuriame šį krovinį aptarnauja „Klasco“ ir Birių krovinių terminalas, nekyla abejonių, kad koncerno bandymas organizuoti alternatyvų gamtinių dujų tiekimą Baltarusijai turėtų daugiau šansų.
Privataus terminalo plėtotojai, sprendžiant iš terminalo darbo apimčių, irgi neslepia pretenzijų tapti vieninteliais šalyje SGD importuotojais. „Achemos grupės“ SGD terminalo darbo grupės pirmininkas Algis Latakas Klaipėdos savivaldybėje atvirai pareiškė manąs, kad 2014-aisiais „Klaipėdos naftos“ kuruojamas terminalas prie Kiaulės Nugaros nebus pastatytas.
Numanomos priežastys dvi: pirma – tokie tempai neatitiktų įstatymais numatomų būtinų projektavimo procedūrų terminų (prisiminkime, kad tik praėjusią savaitę, t.y. po pusantrų metų biurokratinio aparato apsukų, Vyriausybė pagaliau perdavė Kiaulės Nugaros salos gabalą Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai), o antra ir galbūt svarbiausia – sunku įsivaizduoti, iš kur „Klaipėdos nafta“ paims SGD terminalui statyti kone milijardą litų.
Abu konkuruojantys terminalai numato naudoti panašią technologiją – laivus-plaukiojančias saugyklas su dujinimo įranga. „Klaipėdos nafta“ jau vykdo tokio laivo įsigijimo konkursą, kuriam paraiškas pateikė trys tiekėjai.
Ir vieno, ir kito terminalo atveju importuotos dujos vamzdynu beveik identiškomis trasomis turėtų pasiekti magistralinį dujotiekį Tauragė–Klaipėda. Specialistai spėja, kad šiame etape abiejų projektų plėtotojų tykotų daugiausiai kliūčių, mat dujotiekiui kloti tektų išpirkti nemažai privačių sklypų.

Ambicijos ar ekonominė logika

Vis dėlto yra vienas reikšmingas skirtumas: „Achemos grupė“ gamtinių dujų importui žada naudoti jau turimas Jūrų perkėlos terminalo krantines, o valstybiniam terminalui pirsą, prie kurio švartuotų plaukiojančią saugyklą bei dujovežius, tektų statyti. Statybos, kaip aiškėja, nebūtų paprastos, mat supiltinės salos gruntas nestabilus, todėl prieplaukos sienutės polius gali tekti sukalti labai giliai.
Logiška, kad ir klaipėdiečiai, anksčiau dvejoję, ar verta leisti išilgai viso miesto besidriekiančiu laivybos kanalu plaukti vieno terminalo dujovežiams, nesupranta, kam Lietuvai prireikė dviejų identiškų terminalų, kuriuos skirs vos 600–700 metrų pločio vandens tarpas. „Kovotojų už energetinę nepriklausomybę nuo Lietuvos“ požiūrio į susiklosčiusią situaciją geriau nė neminėsime.
Geriau grįžkime į Briuselį ir prisiminkime, kad Europos Komisija niekaip dėl vieno terminalo susitarti nepajėgiančioms Baltijoms šalims pasiūlė saliamonišką išeitį: statyti savas krantines, o plaukiojanti saugykla su dujinimo įranga būtų viena ir kursuotų tarp trijų valstybių uostų tarsi koks linijinis laivas. Jeigu nervų karas dėl SGD terminalų Klaipėdoje užsitęs – kas žino, galbūt Lietuvoje šio laivo lauktų ne viena, o dvi greta esančios stotelės.

BFL

Suskystintų dujų terminalą ketinama pradėti statyti šiemet, o galutinai veikti jis turėtų pradėti 2014 metais, iki tol ketinama įgyvendinti ir dujų sektoriaus pertvarką. Siekdama šių tikslų pirmadienį Vyriausybė pasitarime nusprendė sudaryti Suskystintų gamtinių dujų terminalo projekto įgyvendinimo komisiją.

“Planai lieka, kad pirmieji darbai jau būtų pradėti daryti šiais metais, bet visiškai terminalas veiktų 2014 metais. Tam, kad jis pilnai veiktų, reikia ne tik pastatyti patį terminalą, dujotiekį nuo Jurbarko iki Klaipėdos, bet ir įgyvendinti visą dujų sektoriaus pertvarką, vadinamąją Trečią direktyvą”, – pirmadienį po Vyriausybės pasitarimo sakė Premjeras Andrius Kubilius.

Pasak Vyriausybės vadovo, šį mėnesį ketinama išrinkti konsultantą, kuris, žinodamas tokių terminalų veiklos pasaulinę praktiką, padėtų realizuoti projektą.

Ketinama statyti plaukiojantį suskystintų dujų terminalą – prie krantinės laikant prišvartavus tam skirtą specialų tanklaivį, o kitu tanklaiviu atsigabenant suskystintų dujų.

“Jų pasiūla pasaulio rinkose šiuo metu yra tikrai labai nebloga. Ir pasiūla yra tokia, kad suskystintų dujų kaina yra mažesnė negu mes perkame vamzdžiais gaunamas “Gazprom” dujas”, – dėstė A. Kubilius.

Ateityje, pasak Premjero, gali būti sprendžiama ir dėl dujų saugyklos reikalingumo. Šį klausimą Vyriausybės vadovas vadino ne pirmos svarbos dalyku.

Suskystintų dujų terminalo statybos metu reikalingus finansus norima sutelkti valstybės rankose ir tik jau pradėjus veikti terminalui svarstoma tartis ir su regiono partneriais dėl jų prisidėjimo prie terminalo veiklos.

Siekdama užtikrinti sėkmingą ir spartų suskystintų gamtinių dujų terminalo projekto įgyvendinimą, Vyriausybė nutarė sudaryti suskystintų gamtinių dujų terminalo projekto įgyvendinimo komisiją.

Ji turės paspartinti su teritorijų planavimu susijusių klausimų sprendimą, pateikti pasiūlymus Vyriausybei dėl suskystintų gamtinių dujų terminalo projekto pripažinimo valstybei svarbiu ekonominiu projektu ir terminalo projekto veiksmų plano bei nagrinėti kitus terminalo projekto plėtrai svarbius klausimus.

Komisijos pirmininko pareigas eis Premjeras, jo pavaduotojais paskirti energetikos ir susisiekimo ministrai. Į komisiją taip pat įeina žemės ūkio ir užsienio reikalų ministrai, AB “Klaipėdos nafta” generalinis direktorius, Klaipėdos miesto savivaldybės meras, Ministro Pirmininko kancleris, du Ministro Pirmininko patarėjai, Nacionalinės žemės tarnybos direktorius ir Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinis direktorius. Esant reikalui, komisija gali pasitelkti nepriklausomus ekspertus, valstybės institucijų, įstaigų ir organizacijų atstovus.

“Komisija rezultatus turėtų duoti labai greitai, nes yra dalykų, kuriuos reikia labai greitai spręsti, tai, sakyme, ir kai kurių žemės sklypų priskyrimas uosto teritorijai, susitarti dėl darbų, kurie turi būti padaryti uostui, susitarti su miesto savivaldybe dėl jų lūkesčių ir jiems kylančių klausimų”, – vardino A. Kubilius.

Suskystintų dujų terminalą statant ties Kiaulės nugaros sala, stos uosto plėtra pietinėje pusėje, teigia konsultantai ir siūlo, jų nuomone, kitą tinkamiausią vietą – Būtingę.

Keletą galimų variantų suskystintų gamtinių dujų terminalui svarstantys Vokietijos ir Lietuvos konsultantai pateikė tarpines išvadas, rašo “Verslo žinios”.

Šiuo metu prioritetine šiam objektui laikoma Kiaulės nugaros sala konsultantų akimis labiausiai tiktų konteinerių ir ro ro (ratine technika gabenamų krovinių) krovai. Jų skaičiavimais, ateityje Klaipėdos uoste pastariesiems kroviniams pritrūks krantinių, o jei ties Kiaulės nugara atsiras dujų terminalas, bus trikdoma laivyba, atsirastų trukdžių pietinėje dalyje esančių terminalų veiklai bei bus užkirstas kelias uosto plėtrai pietinėje pusėje.

“Dar reikia detaliai išnagrinėti, ar uosto plėtra į pietus yra naudinga, atsižvelgiant į sąnaudas ir naudą. Gal perspektyva plėstis į pietus yra tik laikinas pajėgumų sprendimas, gal tokia plėtra kainuos brangiau, nei statyti išorinį uostą?” – tvirtino Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos rinkodaros ir administracijos direktorius Artūras Drungilas.

Klaipėdos uosto plėtros ir išorinio uosto galimybių studijas atliekantys konsultantai kaip tinkamiausią vietą suskystintų dujų terminalui ir naftos krovai įvardijo Būtingę, nenagrinėję magistralinio dujotiekio tiesimo klausimų.

Kol kas nėra apsispręsta dėl suskystintų dujų terminalo valdymo ir finansavimo modelio, o jo darbo pradžios data įvardijama 2014 metais.

Norvegija galėtų tiekti dujų Lietuvai, tik tam reikia jungčių, terminalų, kad jos lengviau patektų į rinkas, teigia Prezidentės vyriausiasis patarėjas ekonominės ir socialinės politikos klausimais Nerijus Udrėnas.

“Prezidentės vizito metu į Norvegiją buvo pakankamai detaliai kalbėta su Norvegijos Premjeru Jensu Stoltenbergu (Jens Stoltenberg) apie galimybes gauti dujų iš Norvegijos. Tai sako: be jokių problemų, jie tieks dujų, ir jie dabar vykdo pakankamai daug tyrimų, kaip tik pasigyrė, kad rado dar vieną naują milžinišką telkinį. Taigi dujų atsargų problema (…) yra nepalyginamai mažesnė problema negu naftos atsargų. Tik reikia instrumentų, jungčių, terminalų, kad dujos daug lengviau keliautų į rinkas”, – sakė N. Udrėnas.

Prezidentės vyriausiojo patarėjo vertinimu, Lietuvai reikia statyti suskystintų dujų terminalą, ir kuo greičiau, tuo palankiau į šalį bus tiekiamos dujos. Kartu, pasak šalies vadovės vyriausiojo patarėjo, reikalingos ir derybos su “Gazprom”.

“Tai yra kaimynas, bet ką rodo ir Norvegijos pavyzdys, kaip, jei derėjosi dėl savo sienos, pakankamai nuosekliai, atstovėjo savo poziciją ir galiausiai visiškai neseniai Rusija ir Norvegija pasirašė jūros sienos sutartį, kur kartu bendrai dalykiškai, konstruktyviai vystys gamtos telkinius”, – teigė N. Udrėnas.

Prezidentės vyriausiasis patarėjas kartu akcentavo, kad ir už energetiką atsakingas Europos komisaras Giunteris Otingeris (Gunther Oettinger), ir Europa tvirtai palaiko Lietuvos poziciją dėl konkurencijos ir rinkos santykių energetikos sistemoje.

“Kai pas Prezidentę buvo Seimo Ekonomikos komitetas, irgi buvo pažymėta, kad energetikos klausimai matomi panašiai, ir tikrai reikia bendrai dirbti, kad rinkos mechanizmai būtų įgyvendinti Lietuvoje, kartu reikia sutvarkyti reguliavimo aplinką, kad ji būtų skaidri, reguliatorius sustiprintas, ir tai turės tiesioginę įtaką ir mūsų vartotojams”, – sakė N. Udrėnas.

Valstybės valdomai bendrovei “Klaipėdos nafta” už patarimus užsieniečiams dėl suskystintų gamtinių dujų terminalo (SGD) gali tekti sumokėti net 50 mln. litų – esą tiek atitiktų pasaulinę energetikos projektų praktiką, rašo “Lietuvos žinios”.

“Klaipėdos nafta” yra įpareigota organizuoti SGD terminalo statybą. Vyriausybės numatyta, kad nuo 700 mln. litų iki milijardo kainuosiantis objektas, turintis užtikrinti Lietuvai energetinį saugumą per dujų importo alternatyvą, Klaipėdos uoste turėtų pradėti veikti iki 2014 metų.

“Pagal pasaulinę praktiką konsultavimas kainuoja 5-7 proc. projekto vertės”, – sakė “Klaipėdos naftos” vadovas Rokas Masiulis.

Pasak R.Masiulio, antradienį baigiasi SGD terminalo projekto patarėjo tarptautinio konkurso terminas. Per mėnesį turėtų būti atrinktas ir paskelbtas kaip laimėtojas vienas iš šešių antrojo etapo dalyvių.

Šiuo metu pradėta ir 6-7 žmonių komandos, kuri dirbs “Klaipėdos naftoje” kartu su patarėjais, atranka. Pernai rudenį paskelbtame konkurse iš viso dalyvavo 12 tarptautinių konsultavimo įmonių.

“Terminalas, mūsų nuomone, turėtų kainuoti iki 300 mln. eurų. Šiuo metu yra planavimo stadija. Kol kas projektą plėtoja “Klaipėdos nafta”. Ji iš ministerijos gavo tas studijas, kurios buvo atliktos iki tol. Mes perėmėme informaciją ir šiuo metu samdome konsultantus. Patarėjo užduotis – konsultuoti mus aplinkosaugos, inžineriniais, planavimo ir visais kitais klausimais iki pat terminalo darbo pradžios”, – sakė R.Masiulis.

Planuojamas terminalo pajėgumas būtų nuo 2 iki 3 mlrd. kubinių metrų per metus. Pagal siūlomą terminalo technologiją, numatoma, kad laivas, kurio talpyklose būtų dujos, nuolat stovėtų prie kranto, o prie jo priplauktų kitas laivas, kuris atgabentų dujų.

Latvijos vyriausybės sudaryta investicijų koordinavimo taryba pritarė regioninio Baltijos salių suskystintų dujų importo terminalo statybai šioje šalyje.

Siekdama įgyvendinti 500 mln. eurų (1,726 mlrd. litų) vertės terminalo projektą Latvija ketina užsitikrinti Europos Komisijos (EK) finansinę paramą, įkuria taip pat pretenduoja Lietuva, Estija ir Suomija, laikraštį “Biznes&Baltįja” cituoja “Lietuvos žinios”.

Latvijos ir Lietuvos planuojami suskystintų dujų importo terminalų projektai pretenduoja į Briuselio finansinę paramą. Bendrą projektą planuoja įgyvendinti Suomija ir Estija.

“Įvertinus ekonominius ir regioninius veiksnius, aišku, kad reikia statyti vieną visam Baltijos regionui terminalą. Kaimyninių šalių konkurencinė kova netikslinga”, – pareiškė Latvijos ekonomikos ministras Artis Kamparas.

Jis įsitikinęs, kad būtent Latvija yra tinkamiausia vieta viso Baltijos regiono suskystintų dujų importo terminalui, nes ši valstybė, priešingai nei jos kaimynės, jau turi išplėtotą dujų tiekimo infrastruktūrą, kurioje svarbiausias objektas – Inčukalnio požeminė dujų saugykla.

Dar nėra pasirinkta, kurioje valstybėje projektas bus įgyvendintas. Tokį savo sprendimą Europos Komisija gali paskelbti jau 2011 metų vasario mėnesį.

+370 5 2058518