Burlingtonas, JAV

Naktį iš penktadienio į šeštadienį JAV vėl sukrėtė teroro išpuolis. Maždaug 100 km nuo Sietlo, Vašingtono valstijoje esančio Berlingtono prekybos centre CASCADE MALL nušauti 4 žmonės.

Pasak liudininkų, įtariamasis šaulys atrodo Lotynų Amerikos kilmės, jo motyvai kol kas nežinomi.

Prieš savaitę teroro šmėkla drebino ir Niujorką, Minesotą, Naująjį Džersį. Praėjusį šeštadienį Niujorke nugriadėjus sprogimui nesunkiai sužeista beveik 30 žmonių. Netrukus surasta dar viena bomba, kuri buvo neutralizuota. Šeštadienį Minesotos prekybos centre peiliu ginkluotas vyras, kuris buvo “Islamo valstybės” rėmėjas, subadė aštuonis žmones ir buvo nušautas. Pirmadienį Naujajame Džersyje taip pat buvo neutralizuoti penki sprogstamieji įtaisai.

Scanpix nuotr.

"Scanpix" nuotr.

Arūnas BRAZAUSKAS

Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės, truksiančios nuo rugpjūčio 5 d. iki 21 d., kol kas neatrodo patikimai apsaugotos nuo teroristų. Didžiausia grėsmė – „Islamo valstybės“ (ISIS arba „Daesh“) smogikai. Tačiau ir patys brazilai nėra itin draugiški – ypač tie, kurie dėl olimpiados negauna algų.

Olimpiados išvakarėse Tarptautinė atominės energijos agentūra paskolino Bra­zi­lijos valdžiai įvairios aparatūros ra­dia­ci­jos lygiams matuoti. Nuogąstaujama, kad „Da­esh“ gali panaudoti „purviną bombą“ – radioaktyvių medžiagų, kurios, nors ir nesukels branduolinio sprogimo, tačiau labai užterš aplinką.

„Daesh“ propaganda – tarptautinė, o prieš olimpiadą jos pagausėjo portugalų kalba. Liepos 25-ąją Brazilijos teisėsaugininkai pa­skel­bė suėmę „Daesh“ įkvėptų 12 šalies piliečių, kurie įtariami rezgę sąmokslą. Jie apibūdinti kaip nepatyrę saviveiklininkai, kurie viešai komunikavo socialiniuose tinkluose, netgi bandė internetu įsigyti ginklą. Tiesioginių ryšių su ISIS kol kas neaptikta.

Trūksta apsaugininkų

Sakoma, kad arkliai brastoje nekeičiami. Juolab ne laikas keisti apsaugininkus, kai plėšikai laužia duris. Tačiau būtent sargyba buvo pakeista likus savaitei iki Rio de Žaneiro olimpiados pradžios. Brazilijos teisingumo ministerija nutraukė sutartį su privačia kompanija „Ar­tel“, kuri išpeikta už nekompetenciją ir at­sa­komybės stoką. Priežastis bado akis – firma žai­d­ynių išvakarėse tenusamdė 500 ap­sau­gi­nin­kų vietoj 3,4 tūkst. – tiek buvo nu­ma­tyta pa­gal sutartį. Tiek žmonių reikia, kad būtų tikrina­mi žiūrovai prie įėjimų į olimpinius renginius.

Rio olimpiados apsaugai iš viso sutelkta 85 tūkst. policininkų, specialiųjų tarnybų agentų, kariškių ir privačių apsaugininkų.

Apgavus privatininkams, daiktų patikra metalo detektoriais, radiacijos matuokliais, rentgenu ir čiupinėjant rankomis patikėta vietiniams policininkams, kurie jau spėjo pasižymėti protestais dėl menko atlyginimo. Rio olimpiados apsaugai iš viso sutelkta 85 tūkst. policininkų, specialiųjų tarnybų agentų, kariškių ir privačių apsaugininkų.

Panašios bėdos buvo iškilusios 2012 m. Lon­do­no olimpiadoje, kai viena didžiausių pa­sau­ly­je apsaugos kompanijų „G4S“ nesugebėjo su­telkti reikiamo kiekio darbuotojų. Likus ke­lioms savaitėms iki žaidynių „G4S“ tebuvo nu­samdžiusi ir apmokiusi 10 tūkst. apsaugininkų iš planuotų 13,7 tūkst. Spragos tada buvo už­kamšytos policininkais ir kariškiais.

Londono olimpiada 2012 m. įsiminė įspūdingomis saugumo pastangomis ir tam buvo skaudžių priežasčių. 2005 m. liepos 7-ąją, kitą dieną po to, kai Londonas buvo išrinktas olimpiniu miestu, „Al Qaeda“ šalininkai surengė sprogimus Londono transporto sistemoje.

Olimpiados metu Londone dieną naktį budėjo apie 40 tūkst. žmonių: 13 tūkst. policininkų ir 17 tūkst. kariškių. Priemonių arsenalas apėmė karinius lėktuvus, sraigtasparnius, raketas „žemė-oras“. Apsauga kainavo apie pusę milijardo svarų sterlingų.

2016-ųjų Rio olimpinių žaidynių saugumą užtikrina ne vien samdomi apsaugininkai, bet ir informacija. Antai bendrovė „PGI In­tel­li­gen­ce“ siūlo pirkti informacijos paketą, į kurį įeina:

l         Rio de Žaneiro pavojingų rajonų žemėlapiai, apimantys tiek kriminalinę, tiek socialinių riaušių riziką;

l         kibernetinių grėsmių ir politinio aktyvizmo, galinčio paveikti klientų reputaciją, analizė;

l         informacija apie medicinines grėsmes, sveikatos apsaugos įstaigas, miesto transportą.

Tragedijos atskleidžia spragas

Teroristams sportas nereiškia taikos ir paliaubų. Jie tai parodė 1972 m. per Miun­che­no olimpiadą, kai palestiniečių grupė, pasivadinusi „Juoduoju rugsėju“, paėmė įkaitais 11 Iz­raelio sportininkų. Teroristai reikalavo paleisti daugiau kaip du šimtus kalinių iš Izraelio kalėjimų, taip pat vadinamosios Baaderio ir Meinhof gaujos teroristus vokiečius (apie šią grupuotę rašoma šio numerio 38–41 p.). Rugsėjo 5–6 d. vykęs incidentas baigėsi tragiškai – visi izraeliečiai buvo nužudyti. Apie sėk­mingas Izraelio pastangas sunaikinti tris pa­sprukusius užpuolikus (penkis jų nušovė vokiečių policija) ir žudynių organizatorius pasakoja Steveno Spielbergo vaidybinis filmas „Miun­che­nas“ („Munich“, 2005 m.).

Reikėjo tragedijos, kad išryškėtų Miun­che­no olimpiados spragos, o Brazilijoje apie jas garsiai rėkia policininkai. Birželio 27-ąją atvykusieji į Galeano aerouostą Rio de Žaneire galėjo matyti laisvu nuo darbo metu čia atėjusius policininkus, kurie laikė šūkius anglų kalba: „Sveiki atvykę į pragarą“. Kiti jų iškelti plakatai skelbė, kad policininkai ir gaisrininkai negauna atlyginimų, ir Rio de Žaneiro svečiai nebus saugūs.

Kitose Rio vietose policininkai tomis dienomis demonstravo nepasitenkinimą mažais atlyginimais ir veiklai būtinų elementarių daiktų sty­giumi. Trys šimtai policininkų sustojo ant Rio de Žaneiro valstijos įstatymų leidybos institucijos laiptų.

Viename iš plakatų šūkis skambėjo taip: „Policijos prioritetas – žmonės, vy­riau­sybės prio­ritetas – olimpiada.“

Viename iš plakatų šūkis skambėjo taip: „Policijos prioritetas – žmonės, vy­riau­sybės prio­ritetas – olimpiada.“ Po­li­ci­nin­kai pra­šė žmo­­nių paaukoti tai, ko trūksta – nuo degalų iki tua­letinio popieriaus. Tik labdara ne­įmanoma už­kimšti finansinės skylės: tuo me­tu Rio de Ža­nei­ro miestas ir valstija iš vy­riau­sybės nebuvo ga­vę žadėtų 860 mln. JAV dolerių.

Pasprinkite savo olimpiada

Olimpiada startuoja ne pačiu geriausiu Brazilijai metu. Šalis patiria didžiausią per pastaruosius 25 metus ekonominę recesiją. Naujausios apklausos rodo, kad pusė Brazilijos piliečių nepritaria tam, kad jų šalyje būtų rengiama olimpiada, kuri bent jau Rio de Žaneiro valstiją paliko be išteklių, kurie reikalingi policijos, švietimo ir sveikatos apsaugos įstaigų darbui. Gal todėl kai kurie brazilai nerodo di­delės pagarbos olimpinei ugniai.

Protestuojai išplėšė fakelą iš bėgiko rankų, maža to – apmėtė policiją akmenimis bei plytomis

Liepos 27 d., kai iki olimpiados pradžios buvo likę 10 dienų, protestuotojai, tarp kurių būta streikuojančių mokytojų, turistų traukos taške Angra dos Reise pagrobė ir užgesino olimpinę ugnį, kuri buvo nešama į Rio de Žaneirą. Protestuojai išplėšė fakelą iš bėgiko rankų, maža to – apmėtė policiją akmenimis bei plytomis. Jų reikalavimai nesusiję su olimpiada: reikalauta atidaryti vietinį neatidėliotinos pagalbos centrą – tą, į kurį skambinama bendruoju pagalbos telefonu. Įstaiga uždaryta nutraukus finansavimą. Riaušininkai buvo išvaikyti ašarinėmis dujomis ir guminėmis kulkomis. Tačiau olimpinė ugnis vis dėlto užgeso – pirmas pavykęs bandymas iš keleto: į Brazilijos keliais neštą ugnį taikyta vandens čiurkšlėmis, gesintuvų putomis.

Policininkai protestuoja, o jais apsimetę plėšikai kartais patuština užsieniečių pinigines. Naujazelandietis džiudžitsu meistras Jasonas Lee, kuris, tiesa, olimpiadoje nedalyvauja, liepos 29 d. žiniasklaidai pareiškė, kad du karinės policijos uniformas dėvintys žmonės privertė jį iš bankomato išimti ir jiems atiduoti apie 800 dolerių. J.Lee nusprendė Rio de Žaneire nepasilikti.

Ar tualetai jau veikia?

Saugumo problemos – vienos iš daugelio paskutinę akimirką išlindusių 2016-ųjų olimpiados organizacinių spragų. Vandens sporto varžybų išvakarėse savanoriai graibė šiukšles ir atliekas Guanabaros įlankoje. Statybininkai skubiai remontavo ir baigė tvarkyti olimpinio kaimelio patalpas, kurios, kaip pareiškė jau atvykę olimpiečiai, vis dar netinkamos gyventi.

Sklando gandai, kad neužbaigti darbai – atlyginimu nepatenkintų statybininkų sabotažas. Neveikiantys tualetai ir elektros jungikliai bei kitokie defektai išlindo bent 400 iš 3600 kambarių, turinčių talpinti 18 tūkst. sportininkų. Kliūtys šalinamos, tačiau ne taip greitai, kad netvarka nepatenkinta Australijos komanda būtų sutikusi įsikelti liepos 31 d., kaip buvo suplanuota.

Sportininkams neramu ir dėl Zikos viruso, kurį platina kraujasiurbiai vabzdžiai – kaip ir maliariją, geltonąją karštinę bei kitas infekcines ligas

Sportininkams neramu ir dėl Zikos viruso, kurį platina kraujasiurbiai vabzdžiai – kaip ir maliariją, geltonąją karštinę bei kitas infekcines ligas. Būtent dėl šios infekcijos baimės žaidynėse atsisakė dalyvauti kai kurie sportininkai, tarp jų bent septyni ne patys prasčiausi gol­fo žaidėjai iš įvairių šalių. Nėščioms moterims apskritai patarta nevykti stebėti olimpiados.

Apdairų ir Dievas saugo

"Scanpix" nuotr.

Be sportininkų, į Rio turėtų atplūsti apie pusę milijono žiūrovų. O Brazilija nėra rami šalis.

Nemokamuose patarimų šaltiniuose apstu paprastų perspėjimų. Rašoma, kad Kopakabanos, Ipanemos, Lemės, Leblono, Arpoadoro paplūdimiai itin gausiai lankomi dienos metu, o naktį yra pavojingi – ypač, jeigu tušti.

Pavojinga tuščia erdvė

l         Bendras patarimas visais atvejais – vengti vietų, kur visiškai nėra žmonių. Galima ir netgi įdomu vakare pasivaikščioti krantinėmis, besidriekiančiomis palei paplūdimius, tačiau tiktai kartu su vietinių minia. O prie jūros vakare geriau neiti  – nebent ir ten būtų gausus būrys žmonių.

l         Rio de Žaneiro centras – verslo ir prekybos zona, kurioje beveik niekas negyvena, kartu yra pavojaus zona naktimis, savaitgaliais, per valstybines šventes, kai neveikia įstaigos ir parduotuvės. Nurodytu laiku ten geriau nesirodyti nei vietiniams, nei turistams. Vieta, kurios apskritai reikėtų vengti – šiauriniai Rio rajonai. Jie neįdomūs ir pavojingi turistams. Reikėtų atsižvelgti į tai, kad nusikaltėliai mobilūs. Plėšikai ant motociklų, motorolerių, netgi dviračių – daugelio didmiesčių, taip pat ir Rio de Žaneiro, kasdienybė. Pėstute daug nepavaikščiosi, tad geriau naudotis taksi kompanijų paslaugomis, o ne viešuoju transportu.

Taurė su dangteliu

l         Patariama nesiūlyti policininkams kyšių, nes galimi didesni nemalonumai, palyginti su tais, nuo kurių bandoma atsipirkti kyšiu.

l         Šiukštu nesikviesti nepažįstamų žmonių į viešbutį. Jei kas nors gatvėje neva netyčia aplieja, nereikia leisti, kad imtų valyti rūbus – tai įprastas būdas ištraukti piniginę.

l         Baruose, restoranuose geriau neatsitraukti nuo užsakytų gėrimų, neleisti vaišinti nepažįstamiems žmonėms. Taures patartina laikyti pridengus delnu, kad kas nors neįpiltų svaiginančių, migdančių preparatų.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

Scanpix nuotr.

Per Velykas Pakistaną sukrėtė tragedija: savižudžio teroristo išpuolis sekmadienį nusinešė mažiausiai 72 gyvybes, didžioji dalis aukų – moterys ir vaikai, pastarųjų bent 29.

Savižudis sąmoningai pasirinko vietą, kurioje buvo itin daug mažamečių: jis susisprogdino prie Pan­džabo provincijos Lahoro mieste esančio parko vartų, vos keli metrai nuo vaikų sūpynių. Atsakomybę dėl išpuolio prisiėmė Talibano grupuotė „Jamat-ul-Ahrar“. Jos atstovai patvirtino, kad savižudžio taikinys buvo krikščionys.

Talibai patikino, jog per išpuolį norėta pasiųsti žinutę valdžiai, kad islamistai įžengė į Lahorą. Kai kurie apžvalgininkai mini kitas aplinkybes, kurios siutina ekstremistus: šiuo metu Pandžabo provincijoje svarstomą įstatymo projektą dėl moterų teisių ar vis dar nenurimstantį sąmyšį dėl mirties bausmės vienam ekstremistui, nušovusiam ankstesnį Pandžabo gubernatorių dėl to, kad jis, būdamas nuosaikus musulmonas, kritikavo piktžodžiavimo įstatymą ir gynė Asią Bibi, piktžodžiavimu apkaltintą moterį krikščionę. Beje, kaip tik sekmadienį Pakistano sostinėje vyko manifestacija tų radikalų, kuriems gubernatoriaus žudikas yra herojus.

Atsakomybę už išpuolį prisiėmė „Islamo valstybės“ grupuotė, pareiškusi, kad taikėsi į šiitų policijos pareigūną.

Daugiamilijoniniame Lahoro mieste gyvena palyginti gausi krikščionių bendruomenė, visoje šalyje sudaranti apie 2 proc. religinę mažumą. Sekmadienį Pakistano katalikai kartu su viso pasaulio katalikais šventė Velykas ir ėjo į mišias – Lahore yra katedra ir šešios didesnės bažnyčios, kurios per Velykas buvo saugomos karių ir policijos. Po mišių šeimos ir draugai dieną leido miesto aikštėse ir parkuose.

Lahoro dienraštis anglų kalba „The Express Tribune“ cituoja vyskupą Sebastianą Shaw: „Teroristai puolė mūsų maldos vietas praėjusiais metais, dabar jie nusitaikė į mūsų bendruomenę poilsio vietoje.“ Vyskupas užsiminė apie praėjusių metų savižudžių išpuolius dviejose bažnyčiose.

Vis dėlto Rytų Pakistane esanti Pandžabo provincija, kurioje įvykdytas teroro išpuolis, yra ne tik didžiausia ir turtingiausia Pakistane – ji laikoma ir viena ramesnių provincijų, tad tokio brutalaus išpuolio čia niekas nesitikėjo.

Žinoma, niekas išpuolio, juolab prieš vaikus, nesitikėjo ir Irake, kur viename miestelyje į pietus nuo Bagdado po vaikų rungtynių futbolo stadione susisprogdino savižudis. Irako pareigūnai praneša, kad Irako futbolo stadione Iskanderijos mieste, esančiame už 50 km nuo Irako sostinės Bagdado, įvykdyto išpuolio aukų skaičius siekia 41, dar 105 žmonės sužeisti. Daugelis jų – šiitai.

Atsakomybę už išpuolį prisiėmė „Islamo valstybės“ grupuotė, pareiškusi, kad taikėsi į šiitų policijos pareigūną.

"Scanpix" nuotr.

Teroro išpuoliai Briuselyje patvirtino senas antiterorizmo ekspertų baimes, kad tai vienas pagrindinių džihadistų mobilizavimo centrų Europoje. Briuselis – tai kovos su islamistais fronto linija, rašo CNN.

2015-ųjų teroro atakos Paryžiuje buvo suplanuotos ne kur kitur, o Briuselyje. Ten pat kelis mėnesius slapstėsi pagrindinis šių teroro išpuolių organizatorius Salah Abdeslamas, kuris buvo sulaikytas kelios dienos prieš teroro aktus Briuselio oro uoste ir metro stotyje.

“Mobilizacija (prijaučiančių islamistams – red. past.) tęsiasi, bet ženkliai mažesniu lygiu, nei tarkim prieš dvejus metus, – CNN teigė Belgijos vidaus reikalų ministras Janas Jambonas. – Sunku susekti tuos žmones. Tai galima daryti mažame kambary kiekviename name.”

Šeimų ir bendruomenės nariai, kurie drįso bandyti užkirsti tam kelią, sulaukė grasinimų, o gal net baisesnių pasekmių.

“Mes gyvename laikais kai kiekvienas, kuris bando kalbėti ir atstovauti tiesai, susiduria su žmonėmis, kurie jį bando sustabdyti”, – teigia Belgijos imamas Sheikhas Sulaymanas Van Aelis.

Imamas pats atsivertė į islamą, bet už islamistų kritiką susilaukė grasinimų ir CNN žurnalistai su juo susitiko slaptoje vietoje, o jo asmens sargybinis visą laiką buvo šalia.

“Aš nebijau. Aš tiesiog imuosi atsargumo priemonių, bet nesislėpiu. Išeinu pasivaikščioti. Tam, kam lemta nutikti, tas įvyks”, – kalbėjo imamas.

Ko dar aš galiu netekti? Jau prardau sūnų. Jie daugiau nieko negali man padaryti.

Geraldine Henneghien – irgi viena iš drįsusių bendrauti su žurnalistais. Jos sūnus Anisas žuvo Sirijoje kovodamas už “Islamo valstybė” (ISIS arba “Daesh”). Jai taip pat ne kartą grasinta. Paklausta, ar nebijo, moteris nusijuokia: “Ko dar aš galiu netekti? Jau prardau sūnų. Jie daugiau nieko negali man padaryti.”

Pasak G.Henneghien, atpažinti asmenį, kuris paveiktas islamo radikalų idėjų, nėra lengva.

“Visi ženklai yra skirtingi ir kai lygini juos atskirai – jie visiškai nepanašūs į radikalus, – aiškino moteris. – Bet kai pamatai bendrą paveikslą, supranti, kad tie ženklai, yra dalis rekrutavimo proceso.”

Ali (netikras jo vardas) CNN papasakojo, kaip jo du broliai, prisijungė prie radikalų ir nukeliavo į Siriją kariauti. Vienas brolis žuvo. Ali mano, kad diskriminacija ir galimybių nebuvimas Belgijoje žeidžia daug jaunų žmonių, nes jie paprasčiausia nesijaučia, kad visuomenė juos priimtų. Islamistai pasinaudoja tuo marginalizacijos jausmu.

Belgijos saugumo tarnybos užmerkia akis, nes nori atsikratyti žmonių, kurie vyksta į Siriją.

“Belgijos valstybė atsiriboja nuo vaikų ir jaunų žmonių. Ji sako: “Jie visi yra užsieniečiai, kodėl mes jiems turime duoti darbo?” Ji pripildo mus neapykantos ir sako, kad mes niekam tikę, tad jauni žmonės mato kas vyksta ten (Sirijoje – red. past.) ir mano: “Na, gerai. Keliaujam ten ir būnam naudingi ten.”

Ali mano, kad Belgijos saugumo tarnybos užmerkia akis, nes nori atsikratyti žmonių, kurie vyksta į Siriją. Jam antrino ir G.Henneghien.

Valdžios žinutė iški: “Gerai, išvykai, tad negrįšk”. Ji nepadeda mums atgauti mūsų vaikus, ji palieka juos ten.

“Dvi savaitės iki jo (sūnaus – red. past.) išvykimo aš nuėjau į policiją ir pasakiau: “Mano sūnus tą ir tą dieną įsės į lėktuvą ir išvyks į Siriją”, – pasakojo moteris. Tiesa, sūnus buvo įtrauktas į stebėtinų asmenų sąrašus, bet sugebėjo palikti šalį.

Anisui buvo 18-a, kai jis 2014 m. išvyko į Siriją. Po metų pranešta apie jo žūtį.

“Valdžios žinutė iški: “Gerai, išvykai, tad negrįšk”. Ji nepadeda mums atgauti mūsų vaikus, ji palieka juos ten”, – teigė G.Henneghien.

Vidaus reikalų ministras J.Jambonas tvirtina priešingai – vyriausybė bando užkirsti kelią radikalių pažiūrų jaunuoliams išvykti iš šalies, bet kartu pripažįsta, kad dar daug ką reikią nuveikti.

“Prieš pusantrų metų kiekvieną mėnesį į Siriją ar Iraką išvykdavo 15 asmenų, dabar – mažiau nei 5. Tačiau penki – irgi per daug ir aš tą žinau”, – kalbėjo ministras.

Montasser Al De’emeh, derakalizacijos centro Briuselyje steigėjas, įsitikinęs, kad sustabdyti jaunus žmones nėra taip paprasta.

“Negali jėga žmonių priversti neišvykti, – kalbėjo jis. – Buvo žmonių, kuriuos sulaikė ir uždarė į kalėjimą, bet po aštuonerių metų jie išėjo į laisvę ir išvyko.”

Vietoj to, vyro manymu, reikia padėti žmonėms susikurti ateitį čia, padėti suprasti jiems, kas jie tokie yra.”

Visą originalų straipsnį rasite čia

R. Dačkaus nuotr.

Taip, kaip gyveno iki šiol, prancūzai gyventi nebegalės. Ne tik dėl to, kad valdžios atstovai be atvangos kartoja karo su terorizmu terminą ir ragina būti budriais.

Aušra Matulevičiūtė

Specialiai „Veidui“ iš Paryžiaus

Šis pirmadienis kitoks, nes kol kas prancūzai tik tyla gali išreikšti visus juos apėmusius jausmus: skausmą, pyktį, nerimą, bejėgiškumą ir, svarbiausia – drąsą. Burtis lapkričio 13-osios dramos vietose vis dar draudžiama, tačiau žmonės plūsta į Respublikos aikštę, simboliškiausią vietą šiomis dienomis visame Paryžiuje. Gėlių ir žvakių laukai plyti ir prie Bataclano koncertų salės, ir tose gatvėse, kur buvo šaudyta į praeivius bei sėdinčius kavinėse. Atėjusieji palieka tai, kas kiekvienam tokią akimirką atrodo simboliška – laiškus, poemas, knygas, lozungus. Žodžiai paprasti, gilūs, bebaimiai ( „Velnias pavydi Paryžiui“)… Į gedulo vietas atvykstama bet kuriuo paros metu, iš viso pasaulio. Su atžalomis atėję tėvai kaip išmanydami joms aiškina, ką jaučia patys, ką šiuo dramatišku momentu išgyvena jų šalis. Juk vaikai turės joje augti ir kurti ateitį! Būta ir panikos momentų, nes neišvengiamai sklando gandai apie gresiančias naujas atakas. Didžiausiu tokių gandų generatoriumi vadinami socialiniai tinklai.

Šiandien buvo pirmoji darbo diena po kraupių įvykių penktadienio vakarą. Nuo 6 val. ryto Paryžiaus ir jo priemiesčių greitkeliuose bei gatvėse driekėsi automobilių spūstys. Kaip ir spėta, žmonės pabūgo važiuoti viešuoju transportu.

Daugelyje darboviečių administracija rinkosi kur kas anksčiau, kad apsitartų dėl neįprasto šios dienos plano. Spręsta, kaip sutikti darbuotojus, ar kviestis psichologus, kaip pasiruošti vidudienio tylos minutei… Visoje Prancūzijoje šiandien buvo vilkimi juodi  gedulo drabužiai.

Į alinantį darbą kibusi ir šalies valdžia. Saugumas šimtamyliais batais lekia iš Paryžiaus į Briuselį, beveik visais atvejais per Siriją, aiškindamiesi, kas organizavo penktadienio išpuolius, kas jiems skyrė lėšų, iš kur buvo gauti ginklai, kur pagaminti sprogmenys.

Sekmadienį prancūzai darsyk buvo šokiruoti: žiniasklaida parodė teroro vykdytojų veidus. Dar baisiau: paaiškėjo, kad vienas iš žudikų S. Abdeslamas teisėsaugininkams tiesiog iš panosės pabėgęs į Belgiją… Nustatytas išpuolių iniciatorius, belgijos pilietis A. Abaaoud’as, per pora metų Sirijoje tapęs vienu iš aktyviausių ir žiauriausių teroristinės „Islamo valstybės“ (kitaip – teroristinės grupuotės „Daesh“) narių. Iki šiol identifikuoti penki iš septynių penktadienį siautėjusių teroristų. Trys esantys Prancūzijos piliečiai. Tai išgirdę prancūzai baisiausiai piktinasi. Pasak jų, šie asmenys gal ir turi šalies pilietybę, tačiau savo veiksmais įrodė vien neapykantą Prancūzijai! Atsakingieji už šalies saugumą skubinasi pasitaisyti: jau 6-iems asmenims bus atimta Prancūzijos pilietybė, 34 bus ekspatrijuoti. Terorizmo specialistas A. Rodieras pranešė, jog ką tik atliktos 168 kratos įtariamųjų ryšiais su terorizmu namuose, 23 asmenys uždaryti apklausai, konfiskuotas 31 ginklas. Ir visa tai per vieną naktį!

Prancūzams kyla klausimas: kodėl anksčiau nebuvo dirbama tokiu pajėgumu? Pasak teisėsaugininkų, problema ta, kad per pora pastarųjų metų atsirado labai daug stebimų asmenų. Trūksta lėšų. Net skyrus didesnį finansavimą, reikėtų maždaug 2-3 metų, kad būtų dirbama produktyviau. Vis dėlto, nuo liepos mėnesio sustabdyti 5 teroristiniai pasikėsinimai. Dabar dirbti efektyviau neva leidžia šalyje paskelbta ypatingoji padėtis, truksianti 12 dienų. (Jei prireiktų, ją pratęsti būtų galima tik nubalsavus naują įstatymą.) Ypatingosios padėties metu gali būti įvesta komendanto valanda, iš šalies išsiųsti nepageidaujami asmenys, uždrausta lankytis viešosiose vietose, konfiskuojami ginklai, kontroliuojama žiniasklaida. Visa tai padeda sėkmingiau valdyti kritines situacijas ir pagerina prieinamumą prie tiesioginių šaltinių, susijusių su teroristine veikla.

Paprastai, savo laisves itin saugantiems ir ginantiems prancūzams šįkart beveik nėra pasirinkimo. Jei nori būti apsaugoti, jie privalės kurį laiką taikytis prie ypatingosios padėties rėžimo. Mat naujų teroro aktų grėsmė čia pat ir bet kur. Ministras pirmininkas M. Valls‘as perspėjo, kad teks dar ilgai gyventi karo atmosferoje.

Karo žingsnius teroristų užimtose vietovėse šiandien seka visi šalies gyventojai. Vakar Prancūzijos armija per antskrydžius numetė 20 bombų Raqqa‘oje („Islamo valstybės“ sostinėje) ir sunaikino ginklų sandėlį bei teroristų mokymų bazę. Prancūzija jau 14 mėnesių vykdo karinę intervenciją Sirijoje ir Irake, tačiau toks intensyvumas yra išskirtinis.

Dalis karo veiksmų specialistų įsitikinę, jog būtini ne tik bombardavimai iš oro, bet ir armija karo teritorijoje. Kiti perspėja, jog teroristus pulti jų žemėje, būtų labai pavojinga. Ir dėl kaimyninių musulmoniškų kraštų, ir todėl, kad nėra tiksliai žinoma, koks „Islamo valstybės“ armijos dydis. Oficialiais CIA duomenimis, pastarąją turėtų sudaryti apie 30 000 karių. Tačiau prieš metus sklidęs gandas apie septynis kartus didesnę armiją… Pasak karo strategų, koks skaičius bebūtų, kariai – teroristai labai smarkiai skiriasi nuo tokių, kokie yra prancūzai ar amerikiečiai. Teroristai turi vienintelį tikslą – žudyti! Samprotaujama, kad net likvidavus „Islamo valstybės“ armiją, karas dar nebūtų laimėtas, kadangi teroristinė grupuotė Daesh – pati organizuočiausia ir greičiausiai atsinaujinanti iš visų pasaulyje egzistuojančių… Politologai, labiau linkę pafilosofuoti, sako, kad Daesh – tėra tik nusikaltėliai ir kad nereikia jiems suteikti per daug garbės tai, kas šiandien vyksta, vadinant karu.

Nuo kruvinojo penktadienio kalbama, jog prieš terorizmą turi mobilizuotis visa Prancūzijos visuomenė. Kaip? Būti budri, nepanikuoti, neužsisklęsti… Būti supratinga, nes saugumas kainuos papildomus pinigus kiekvienam šalies gyventojui.

Išsigandusi, tačiau įsipareigojimų šįkart nevengianti liaudis, diskutuoja, ar nebūtų naudinga atkurti privalomą, bent 6 mėnesius truksiančią, karinę tarnybą? Šiandienos jaunimui būtų galimybė ne tik išmokti apginti savo šalį, bet ir iš dalies įprasminti savo egzistenciją.

Visai suprantama, jei sukrėtimui bei gedulingoms nuotaikoms atslūgus, prancūzų visuomenėje prasimuš ir kitokie jausmai. Juolab, kad prieš akis laukia įtemptos dienos, savaitės. Kai gyvenama „kare“, ne tik žmogiškąsias vertybes ginančiai armijai reikia strategijos…

Scanpix

Šio penktadienio vakaras virto košmaru ir tiems paryžiečiams, kurie prasidėjus savaitgaliui vylėsi atsipalaiduoti įvairiuose miesto renginiuose, ir tiems, kurie vakarodami namuose, sulaukė šokiruojančių žinučių telefonu iš artimųjų, pažįstamų apie teroristų atakas pačioje sostinės širdyje.

Aušra Matulevičiūtė

Specialiai „Veidui“ iš Paryžiaus

Aštuoni teroristai šešiose Paryžiaus vietose  išžudė daugiau kaip šimtą žmonių. Aukų skaičius vis didėja, nes tarp poros šimtų sužeistųjų apie devyniasdešimčiai tebegresia pavojus gyvybei. Nukentėjusiuosius priėmę medikai sako, tokio siaubo dar nėra matę.

Du teroristai 10 – ame ir 11- ame Paryžiaus kvartaluose šaudė į kavinių klientus ir praeivius. Trys susisprogdino prie stadiono draugiškų varžybų tarp Prancūzijos ir Vokietijos komandų metu. Keturi užgrobė koncertų rūmus ir 1500 žiūrovų laikė įkaitais.

Teroristų veiksmo vietos pasirinktos neatsitiktinai. Smūgiuoti taškai, kuriuos žino visi paryžiečiai, taigi puikiai gali save įsivaizduoti aukų vietoje. Sukrėsti visuomenės vaizduotę galėjo būti vienas iš teroristų tikslų. Respublikos aikštė, šalia kurios taikytasi į žmones, viena iš judriausių svaitgaliais. Daug barų, restoranų, taigi apstu vietinių lankytojų bei turistų. Be to, simboliška: netoliese – sausį iššaudytos „Charlie Hebdo“ redakcijos patalpos. Čiapat vykusios ir solidarumo eitynės. Stadionas irgi pasirinktas ne be reikalo. Juk ten – vien jaunimas!

Gerokai prieš vidurnaktį į prancūzus kreipęsis prezidentas F. Hollande’as pranešė, jog „šiuo metu Paryžiuje vyksta teroristinės atakos“. Nei šalies vadovas, nei liaudis dar nežinojo, kaip išplitusi dramos teritorija ir kada šis košmaras baigsis. Vidurnaktį buvo sušauktas specialusis ministrų pasitarimas. (pakartotinai susirinkęs šeštadienio popietę.) Jo metu nuspręsta mobilizuoti armiją ir uždaryti sienas, tiksliau tariant, tikrinti visus jas kertančius asmenis. Šalyje paskelbta nepaprastoji padėtis, kurios trukmė dar nežinoma. Paryžiaus prefektūra kviečia gyventojus be didelės būtinybės neiti iš namų. Uždarytos mokyklos, universitetai, viešo susibūrimo vietos pačiame Paryžiuje bei jo priemiesčiuose. Prezidentas F. Hollande’as paskelbė trijų dienų gedulą visoje valstybėje. Jis taip pat atšaukė savo dalyvavimą G20 viršūnių susitikime Turkijoje. Visose Paryžiaus ligoninėse paskelbtas „baltasis planas“, tai reiškia, kad pirmajai pagalbai skiriama daug didesnės pajėgos bei  finansai, nei įprasta.

Vakarykštės atakos vykdytos gana sinchroniškai. Kruvinoji teroristų misija prasidėjo Paryžiaus priemiestyje esančiame „Prancūzijos stadione“, kur draugiškas varžybas žaidė prancūzai ir vokiečiai. (Pastarieji tos pačios dienos rytą buvo evakuoti iš viešbučio, kuriame buvo apsistoję,  įtarus ten esant bombai.) Apie pusė dešimtos vietos laiku, šeštąją varžybų minutę, nuaidėjo du sprogimai. Įsiaudrinę žiūrovai nepanikavo, nes triukšme paprasčiausiai neidentifikavę garso, nesuprato, kas vyksta. Rungtynes stebėję šalies prezidentas, ministras pirmininkas bei vidaus reikalų ministras buvo skubiai evakuoti. Pasibaigus mačui, žiūrovai, pagaliau informuoti, kas vyksta, valandų valandas laukė, kada galės saugiai palikti stadioną.

Beveik tuo pačiu metu „Bataclan“ koncertų rūmuose, kur koncertavo garsi amerikiečių roko grupė, įsiveržę užpuolikai karo ginklais šaltakraujiškai pyškino į žiūrovus. Liudininkai pasakoja, kad žudikai (jauni, maždaug dvidešimtmečiai) ramiai, be kalbų, šūkių, be jokio pasigailėjimo maldaujantiems, šaudė, keitė kalašnikovų apkabas, taikėsi ir vėl šaudė… Pasak išsigelbėjusių, tarsi žudymo mašinos! Peršasi mintis, kad norėta nužudyti kuo daugiau žmonių per kiek įmanoma trumpesnį laiko tarpą ir iš to padaryti spektaklį, kuris tuo pat metu įbaugins liaudį bei pradžiugins nekenčiančius Prancūzijos valstybės ir apskritai – demokratijos.

Sausio mėnesį Paryžiuje siautėję teroristai irgi veikė apgalvotai, tačiau vakar viskas vyko kitaip. Nusikaltėlių buvo kur kas daugiau, jie buvo geriau organizuoti, veikė pasidalinę į dvi grupes, labiau susitelkę į savo siaubingą misiją, puikiai valdė karo ginklus. Be to, tai pirmas sykis per visus teroro išpuolius Prancūzijoje, kai užpuolikai susiprogdina! Vis dėlto šįkart taikytasi ne į konkrečias religines bendruomenes ar žiniasklaidą, o tiesiog į nekaltus gyventojus.

Policijos pareigūnų manymu, pasiruošimas vakarykščiams užpuoliams, greičiausiai, trukęs ilgai, tačiau finansiškai neturėjęs daug kainuoti. Pavyzdžiui, sausio atakoms užteko vos 60 tūkst. eurų. Be to, teroristams neturėjo būti sunku apsiginkluoti, nes šiandien Prancūzijoje neva gana paprasta  įsigyti automatinių ginklų.

Ne paslaptis, kad po kruvinųjų sausio įvykių šalyje, kai buvo užpultas savaitraštis „Charlie Hebdo“ bei žydų bendruomenė, buvo bijomasi naujų teroro išpuolių. Tačiau, ar galima buvo juos nuspėti? Už šalies saugumą atsakingi pareigūnai tikina, jog valdyti visus renginius, viešas vietas, susisiekimo priemones labai sudėtinga. Politologai, filosofai samprotauja, kad šalis jau seniai gyvena teroro grėsmėje. Pastarieji teroro aktai – Prancūzijos 13 metų kovos prieš terorizmą rezultatas. Esą dabar pats metas pripažinti, kad karas prieš terorizmą tikrai egzistuoja. Reikia pradėti aiškinti atžaloms, kad visa tai, kas nūdien vyksta, nėra atsitiktinumas arba tiesiog „blogas šansas“, o realybė, su kuria teks susigyventi, kol kažkas iš esmės pasikeis. Įbauginti prancūzai kelia dar vieną jiems itin aktualų klausimą: ar jau įvyko blogiausia iš to, kas gali nutikti Prancūzijoje?.. Atsakymas slypėtų čia: „Islamo valstybė“ šiandien prisiėmė atsakomybę už teroristinius išpuolius Paryžiuje, viešuosiuose tinkluose pateikusi visas nusikaltimo detalės ir grasindama visa tai tęsti… Taigi, lieka neaišku, kaip bus su „COP 21“ – konferencija dėl klimato pokyčių, kuri numatyta lapkričio 30 d. Paryžiuje ir kur turėtų suvažiuoti  viso pasaulio viršūnės.

Prancūzijos saugumo sargams prieš akis – ilgas ir varginantis darbas. Kol kas laukiama užpuolikų DNR tyrimų, tada bus galima aiškintis, ar jie vietiniai, ar atvykėliai? Gal viena ir kita? Kur jie apmokyti? Politikai perspėja prancūzus, jog reikės daug didesnių lėšų sąugumui šąlyje sustiprinti. Taip pat teks peržiūrėti Prancūzijos politiką Sirijos atžvilgiu. Juolab, kad šalia vieno teroristo rastas Sirijos piliečio pasas.

Paryžiaus gatvėse, kur įvyko vakarykštė tragedija, dar matyti kraujo dėmės (aukų kūnai buvo išgabenti visai neseniai). Siaubas tebekausto… Vis dėlto Prancūziją palaikantis visas pasaulis unisonu šaukia: terorizmas negali nutildyti žmogiškumo! Prezidentas F. Hollande’as užtikrino, kad agresoriams „Prancūzija bus negailestinga“. O štai saviesiems šią akimirką labai reikia susiklausymo bei atjautos. Prancūzai, kaip ir metų pradžioje tragedijos akivaizdoje tebėra solidarūs ir geranoriški. Nepaisydami kitų galimų atakų rizikos, renkasi į žudynių vietas su gėlėmis ir žvakutėmis. Vakar, kol teroristų siaubiamuose kvartaluose judejimas buvo blokuotas, vietiniai į savo namus nakvynei kvietėsi ir valgydino šokiruotus nelaimėlius. Ką bekalbėti apie tuos, kurie patys akistatoje su su mirtimi kaip įmanydami bandė padėti merdėjantiems! Šiandien iš pat ryto psichologai iš aplinkinių miestų geros valios vedini skubėjo į sostinę suteikti pagalbos nukentėjusiesiems. Ar galite įsivaizduoti: dar yra tėvų, kurie tebeieško savo vaikų, vakar turėjusių bilietus į koncertą „Bataclan“ salėje…

Scanpix

Paryžius šiąnakt išgyveno siaubo naktį – per įvykdytus šešis susijusius teroro aktus aukų skaičiai yra tokie: 128 žuvę, daugiau kaip 250 sužeistų, iš kurių 99 būklė yra labai sunki.

Policija naujienų agentūrai AFP praneša, kad į šiuos skaičius neįtraukti aštuoni teroristai, kurie visi buvo apsijuosę sprogmenimis.

Prezidentas Francois Hollande’as, kalbėdamas po šio smurto proveržio, kuris pareikalavo daugiausia aukų Prancūzijoje nuo Antrojo pasaulinio karo laikų, pažadėjo, kad jo šalis tvirtai priešinsis terorizmui.

Daugiausiai žmonių, apie 80, buvo nužudyti per įkaitų dramą Paryžiuje esančiuose koncertų rūmuose „Bataclan“, kuriuose penktadienio vakarą koncertavo amerikiečių roko grupė ir kur užpuolikai dešimtis žmonių buvo paėmę įkaitais bei mėtė sprogmenis į savo belaisvius. Per policijos specialiųjų pajėgų šturmą tame komplekse buvo nukauti trys įtariami džihadistai.

Didelę sumaištį sukėlė ir sprogimas šalia Paryžiaus „Stade de France” stadiono, kur penktadienį vakare vyko draugiškos Prancūzijos ir Vokietijos futbolo rinktinių rungtynės. Po sprogimų tūkstančiai futbolo sirgalių buvo evakuoti. Rungtynės buvo nutrauktos.  Prancūzijos prezidentas F. Hollande’as buvo „Stade de France” stadione tuo metu, kai netoliese susisprogdino teroristai, bet buvo nedelsiant iš jo išvestas apsauginių.

Teroristai taip pat nesirinkdami aukų puolė dar mažiausiai keturis Paryžiaus restoranus ir kavines. Kai kurie aukomis tapę žmonės kulkų buvo pakirsti tiesiog gatvėje. Šiame Paryžiaus rajone, netoli madingo Oberkampfo kvartalo, garsėjančio savo naktiniu gyvenimu, buvo ir kitas teroristų taikinys, koncertų rūmai „Bataclan“ – viena geriausiai žinomų vietų rytiniame Paryžiuje. Penktadienio naktį joje koncertavo iš Kalifornijos atvykusi grupė „Eagles of Death Metal“. Salėje buvo daugiau kaip 1500 žmonių.

Iškart po išpuolių musulmonų ekstremistai „Twitter“ paskyrose puolė liaupsinti išpuolius ir smerkė Prancūzijos veiksmus Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytose. Paskyrose su arabiškomis žymomis, kurias galima išversti kaip „Paryžius dega“ ir „Kalifato valstybė smogia Prancūzijai“, jie reiškė nuomonę, kad skerdynes veikiausiai surengė grupuotė „Islamo valstybė“ (IS).

Per pasaulį nusirito pasipiktinimo banga dėl teroristinės islamistinės grupuotės „Islamo valstybė Irake ir Sirijoje“ (ISIS) naikinamų senovinių vertybių. Internete pasklido įrašas, kaip ISIS nariai Mosule, Šiaurės Irako mieste, siaubia centrinį  muziejų, kūjais bei grąžtais niokodami neįkainojamas Asirijos ir Akado imperijų statulas. Kai kurios jų datuojamos net VII a. pr. Kr.

Civilizuotam pasauliui nesuvokiamas ir ISIS kovotojų pateiktas šio pasibaisėtino išpuolio pretekstas: asirai ir akadai buvę politeistai, garbinantys netikrus dievus, tad islamistai esą seka Alacho pranašo Mahometo, kuris kadaise užimtose teritorijose naikino kitų netikrų dievų atvaizdus, pavyzdžiu.

Tai ne pirmas teroristinės grupuotės išpuolis, padaręs nepataisomą žalą istoriniam paveldui. Dažnu jos taikiniu tampa bibliotekos, universitetai ir, žinoma, kito tikėjimo šventyklos. Tarkime, praėjusių metų gruodį ISIS sudegino Mosulo universiteto centrinę biblioteką, Anbaro provincijoje pradėjo tikrą knygų naikinimo vajų ir kt. Dėl ISIS kaltės žmonija neteko bent apie 100 tūkst. vertingų knygų ir rankraščių. Tarp jų buvo net siekiančių aštuonis šimtmečius.

UNESCO šią išpuolių bangą prieš bibliotekas pavadino vienu didžiausią žalą padariusių bibliotekų kolekcijų naikinimo aktų žmonijos istorijoje. Tiesa, dalis tekstų tokio likimo išvengė – jei buvo islamiški. Deja, nepaisant didžiulės žalos, ISIS islamistinė grupuotė perspėja, kad tai tik pradžia, taigi jų užimtose teritorijose galima laukti dar ne vieno panašaus incidento.

Šiek tiek vilčių teikia spėliojimai, kad gal ne visi sunaikintais laikomi tekstai iš tiesų yra sunaikinti ir bent nedidelė dalis jų – pačių vertingiausių – gali būti parduoti juodojoje rinkoje.

Sausio 7-osios teroro aktai Paryžiuje sukrėtė pasaulį ne mažiau kaip 2001 m. rugsėjo 11-osios įvykiai Niujorke. Kultūrinės, socialinės, istorinės islamistų smurto Europoje ir JAV priežastys panašios į neišnarpliojamą prieštaravimų mazgą.

Rima Janužytė, Aušra Lėka, Vaiva Sapetkaitė
Lassana Bathily šiomis dienomis teisėtai tapo Prancūzijos didvyriu. Iš Malio kilęs 24-erių musulmonas, žydų košerinio maisto parduotuvės Paryžiaus priemiestyje pardavėjo padėjėjas, išgelbėjo pirkėjus žydus nuo kito musulmono, tiesa, galima sakyti, jau prancūzo, mat teroristas Amedy Coulibaly gimęs Paryžiaus priemiestyje.
Teroristai žydų parduotuvėje paėmė įkaitų, paskui keturis jų, tarp jų vieną musulmoną, nužudė. O L.Bathily parduotuvės šaldytuvo patalpoje paslėpė šešis apsipirkti užsukusius žydus ir, sugebėjęs ištrūkti iš parduotuvės, suteikė policijai vertingos informacijos, kuri padėjo išlaisvinti įkaitus. L.Bathily išgelbėjo mažiausiai penkiolikos žmonių gyvybę.
Beje, musulmonų teroristų auka tapo dar vienas musulmonas: beginklis ant žemės pargriautas policininkas Ahmedas Merabetas buvo nušautas prie „Charlie Hebdo“ redakcijos.
Prancūziškojoje rugsėjo 11-ojoje, kaip spėjo apžvalgininkai pakrikštyti teroro aktus Prancūzijoje, multikultūralizmo, regis, daugiau nei civilizacijų ar religijų karų, ko taip įnirtingai šiandien ieško Marine Le Pen ir kiti ultradešinieji radikalūs Europos politikai.
Paryžiuje nemažai civilizuoto pasaulio valstybių vadovų pirmą kartą taip vieningai susikibo rankomis milijoninės minios priešaky – tai žinia teroristams, kad nesiduos įbauginami ir neleis supriešinti musulmonų su kitų religijų žmonėmis ar imigrantų su valstybių senbuviais.
Vis dėlto kyla nemažai klausimų: kodėl Europą ir JAV, deja, jau reguliariai sukrečia siaubingi teroristų išpuoliai, kurių vienoje pusėje – vakarietiškų vertybių išpažinėjai, o kitoje – islamą išpažįstantys asmenys?

Kas bendro tarp terorizmo ir imigracijos

Teroro išpuolių Prancūzijoje aukų ir budelių biografijos – tarsi šios šalies multikultūralizmo paveikslas: Prancūzijoje gyvena didžiausia Europoje žydų ir didžiausia Europoje musulmonų bendruomenė. Imigrantas musulmonas čia gali dirbti žydų parduotuvėje, kurios savininkas neprieštarauja, kad laikydamasis savo religijos normų jis ir darbe kniūbsčias puola melstis, kai tam ateina laikas. O Paryžiuje gimęs kitas musulmonas gali pakelti ranką prieš savo gimtą valstybę, jos žmones, taip pat ir musulmonus.
Prancūzai prie vyno taurės pripažįsta, kad tautų katilas Eiffelio bokšto papėdėje – dalis kainos  už šalies ilgametę kolonijinę politiką (nors kolonijomis dabar nebevadinama, Prancūzija vis dar turi ir užjūrio teritorijų). Vis dėlto daugiausiai tautų, rasių ir religijų čia sutraukė šios valstybės tolerantiška imigracinė politika, greta to – gerovė, kuria prancūzai gana dosnia socialine parama dalijasi su imigrantais.
Nenuostabu, kad po teroro išpuolių Paryžiuje kyla diskusijos, jog multikultūralizmas ir tam tikros imigrantų bendruomenės mažina valstybės bei visuomenės saugumą. „Tačiau tiesiogiai susieti imigraciją ar islamą su terorizmu būtų nelabai teisinga nei imigrantų, nei musulmonų, nei saugumo politikos atžvilgiu. Labiau reikėtų kalbėti apie tam tikrų migrantų grupių socialinę atskirtį, kuri sudaro galimybes užverbuoti labiausiai pažeidžiamus žmones, kad jie darytų negerus darbus“, – tokios pozicijos laikosi migracijos procesų tyrėjas Socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto mokslo darbuotojas dr. Karolis Žibas.
Vis dėlto negalima nematyti ir to, kad didžiausi pastarojo laikotarpio teroro išpuoliai vakarietiškose šalyse, pradedant 2001-ųjų rugsėjo 11-ąja Niujorke, turėjo civilizacijų ir religijų karų požymių: visi įvykdyti musulmonų, išskyrus norvego Anderso Behringo Breiviko 2011 m. išpuolį, kai jis, neva priešindamasis Norvegijoje įsitvirtinančiam multikultūralizmui, nužudė 77 žmones. Kiekvienas toks išpuolis buvo palydėtas diskusijų apie imigraciją ir jos taisyklių griežtinimą.
Vis dėlto K.Žibas siūlo pabandyti atsakyti į klausimą, ar sprogimai Londono metro ir autobusuose, teroro aktai Niujorke ir Paryžiuje įvyko dėl to, kad musulmonai nepatenkinti šių šalių imigracijos politika, ar kad „Islamo valstybė“ nepatenkinta Didžiosios Britanijos, JAV ir Prancūzijos užsienio politika ir tam tikrais jų kariniais veiksmais Irake bei Sirijoje?

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-01-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Nuo 2001-ųjų rugsėjo 11-osios išpuolių prabėgus trylikai metų pasaulis vėl susiduria su sistemingu organizuotų grupuočių grasinimu ir nenuspėjamo smurto naudojimu, nukreiptu prieš civilius gyventojus.

Šį kartą jis vyksta mūsų pašonėje. Pagrindinė problema, kad Rytų Ukrainoje siautėjančių Rusijai prijaučiančių vietinių ir Maskvos atsiųstų kariškių ideologija neaiški. Nors jie deklaruoja kovą už “tradicinės vertybes”, “susijungimą su Rusijos Federacija” ir neapykantą “supuvusiems Vakarams”, šių teroristų braižas aiškiai probolševikinis. Taigi galima sakyti, kad per trylika metų nuo religija paremto terorizmo mes vėl grįžtame prie kairiųjų vykdomo anarchistinio ekstremizmo.
Taip pat niekur nedingo ir džihado ekstremizmas – tą rodo įvykiai Sirijoje ir bręstantis pilietinis karas Irake. Čia vertėtų prisiminti religinio ir anarchistinio terorizmo legendą – Ilichių Ramirezą Sanchezą, geriau žinomą Carloso Šakalo pravarde.
Jis buvo eilinė kūdikių bumo (“baby boomer”) kartos, marksizmo-leninizmo ir maoizmo ideologijų suklaidinta Vakarų jaunuomenės siela, kuri visą savo teroristo karjerą aktyviai dalyvavo palestiniečių ir žydų konflikte. Ir tai visiškai nesusiję su antisemitizmu.
Illichius kovojo palestiniečių pusėje: vykdė jų operacijas, rėmė juos pinigais bei ginklais ir sukūrė būtent tuos teroristinius metodus, kuriuos perėmė “Al Qaeda” bei kitos islamo džihadą vykdančios organizacijos.
Dėl jo tiesioginės ir netiesioginės kaltės žuvo beveik pusantro tūkstančio žmonių, ir dabar jis kali Prancūzijoje.
Kas jis? Brutalus galvažudys, KGB ir “Stasi” marionetė ar kovotojas už palestiniečių laisvę? O gal romantiškas revoliucionierius?

Bolševikinis auklėjimas
I.R.Sanchezas gimė 1949 m. spalio 12 dieną Venesueloje, marksistinių pažiūrų inteligentų šeimoje. Illichiaus tėvas, teisininkas Jose Altagracia Ramirezas-Navas, nepaisydamas žmonos noro suteikti krikščionišką vardą ir gerbdamas Vladimirą Leniną, suteikė naujagimiui Illichiaus vardą.
Šeimoje ši tradicija buvo tęsiama, ir dar du po Carloso gimę skirtingų lyčių vaikai toje šeimoje buvo pavadinti Lenino ir Vladimiro vardais.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 282014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-28-2014-m

“Teroras ir svajonė. Maskva, 1937-ieji” – tai istorinė knyga, kuri įtraukia kaip trileris, skirtumas tik tas, kad visa tai vyko iš tikrųjų. Netrukus ji pasirodys Lietuvos knygynuose, o mes siūlome ištrauką iš šio monumentalaus veikalo.

Europos dvasinės istorijos finalinė scena – Feuchtwangerio susitikimas su Stalinu

1937 m. sausio 8 d. 15.30–19 val. Stalinas Kremliuje priėmė Lioną Feuchtwangerį. Rytojaus dieną „Pravda“ pirmame puslapyje išspausdino jųdviejų nuotrauką lentelėmis apmuštos sienos fone. (…) Feuchtwangeris išsamiai papasakojo, kaip vyko pokalbis. Jo komentaras – lyg ir nuotraukos parašas: „Pamačiau Staliną, kai jau buvo pasibaigęs pirmosios trockininkų grupės, Zinovjevo ir Kamenevo, teismo procesas, kaltinamieji buvo nuteisti ir sušaudyti, o byla prieš antrąją trockininkų grupę, prieš Piatakovą, Radeką, Buchariną ir Rykovą, teisme dar nesvarstyta; dar tiksliai nebuvo žinoma, kuo tie žmonės bus kaltinami, kas ir kada iš jų stos prieš teismą, o gal teismo proceso iš viso nebus. Taigi tuo metu, tarp abiejų procesų, aš ir pamačiau Staliną.“
Feuchtwangeris pabrėžia portreto ir tikrovės skirtumą: „Portretuose Stalinas atrodo aukštas, plačiapetis, didingas. Iš tiesų jis yra veikiau žemaūgis, geibus; erdvioje Kremliaus menėje, kurioje jį mačiau, jis rodėsi mažas. Stalinas kalba lėtai, tyliu, dusloku balsu. Vengia dialogo trumpais gyvais klausimais ir atsakymais, replikomis, labiau mėgsta kalbėti ilgais apmąstytais sakiniais. Šneka tarsi iš rašto, kartais taip, lyg diktuotų. Kalbėdamas vis vaikštinėja, paskui ūmai prieina prie pašnekovo, nukreipia į jį dailios rankos pirštą ir moko, ir aiškina. Arba, apgalvodamas būsimus sakinius, mėlynu ir raudonu pieštuku paišo popieriaus lape lyg ir kokius ornamentus.
Nebuvo sutarta, apie ką kalbėsim su Stalinu. Iš anksto neparengiau jokių temų, ketinau apsispręsti pagal tai, kokį įspūdį man padarys tas žmogus ir kokia bus pašnekesio nuotaika. Baiminausi, kad, ko gero, bus daugiau ar mažiau oficialus, nuglaistytas pokalbis, kaip jau du ar tris kartus Stalinas yra bendravęs su Vakarų rašytojais. Maždaug panašiai pokalbis prasidėjo ir šį sykį. Išgirdau apie rašytojo vaidmenį socialistinėje visuomenėje, apie revoliucinį poveikį, kurį kai kada padaro net ir reakcingi rašytojai, pavyzdžiui, Gogolis, apie intelektualo atitrūkimą nuo klasės arba tarnavimą klasei, apie kalbos ir rašto laisvę Tarybų Sąjungoje. Iš pradžių Stalinas kalbėjo atsargiai ir bendromis frazėmis. Pamažu jo šneka tapo šiltesnė, ir netrukus įsitikinau, kad galiu kalbėti su juo be užuolankų. Šnekėjau atvirai, tuo pačiu tonu prabilo ir jis. Stalinas kalba be pagražinimų ir geba net sudėtingas mintis išreikšti paprastais žodžiais. Kartais jis šneka net per daug paprastai, kaip žmogus, pratęs taip formuluoti mintis, kad būtų suprastas nuo Maskvos iki pat Vladivostoko. Jis nejuokauja, bet humorą tikrai supranta; kai kada jo humoras nuskamba grėsmingai. Protarpiais jis nusijuokia – tyliai, dusliai, klastingai. Nusimano apie daugelį dalykų ir ekspromtu beria iš atminties vardus, datas, faktus.
Kalba pasisuko apie rašymo laisvę, apie demokratiją ir, kaip jau esu minėjęs, apie jo asmenybės garbinimą. Tik pokalbio pradžioje Stalinas kalbėjo bendromis frazėmis, pavartodamas ir šabloninius partijos žodyno posakius. Paskui iš partijos lyderio virto asmenybe, kartais prieštaringa, bet visada išmintinga, mįslinga, santūria.
Stalinas sunerimo, kai užkliudėme trockininkų bylas. Jis smulkiai papasakojo apie kaltinimus Piatakovui ir Radekui, nors daug kas dar nebuvo žinoma. Kalbėjo apie tai, kaip dėl fašizmo pavojaus supanikuoja žmonės, nesugebantys matyti toliau į priekį. Aš dar sykį užsiminiau apie blogą įspūdį, kurį pernelyg paprastas Zinovjevo bylos nagrinėjimas paliko užsienyje net palankiai nusiteikusiems stebėtojams. Stalinas pasišaipė iš tų, kurie pasigedo daugybės rašytinių dokumentų ir todėl nenorėjo patikėti buvus sąmokslą; prityrę sąmokslininkai, pasak jo, nedažnai išmėto dokumentus kur pakliuvę. Pagaliau Stalinas su kartėliu ir jauduliu prabilo apie Radeką, rašytoją, populiariausią tarp antrosios trockininkų bylos dalyvių. Kalbėjo apie savo draugiškus santykius su tuo žmogum. Jūs, žydai, – kalbėjo jis, – sukūrėte nesenstančią legendą apie Judą, – tęsė jis, ir buvo keista girdėti tokius naiviai jausmingus žodžius iš šio šiaip jau logiško blaivaus proto žmogaus lūpų. Jis pasakojo apie ilgą laišką, kurį jam parašė Radekas, – jame prisiekė esąs nekaltas ir rėmėsi krūva neįtikinamų argumentų. Rytojaus dieną, liudytojų ir netiesioginių įkalčių priremtas, jis prisipažino.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Sausio 13-ąją Kaune iš lietuvių tyčiosis sovietinio revanšizmo dainius ir Vladimiro Putino marodierių šlovintojas, garsus dirigentas Valerijus Gergijevas.

Itin prieštaringa asmenybė. Iš vienos pusės – pasaulinio garso menininkas, Londono simfoninio orkestro dirigentas, iš kitos – asmeninis V.Putino draugas. Dar „perestroikos“ ir Rusijos demokratinio pakilimo laikais tapęs Peterburgo Marijos teatro meniniu vadovu, nedvejodamas iš nebūties ištraukė ir dirigavo Sergejaus Prokofjevo “Kantatą Spalio revoliucijos XX metinėms” (kurios sukako 1937-aisiais, kai Stalinas pradėjo kruviną „didįjį valymą“) ir “Pašlovinimą Stalinui”.
Į pasipiktinusiųjų balsus V.Gergijevas atšaudavo, esą jis nemaišąs muzikos su politika. Tačiau, kaip dirigento adresu pastebėjo „The New York Times“ straipsnyje, nedviprasmiškai pavadintame „Lojalistas“ (Ištikimasis), „Rusija – ne ta šalis, kurioje lengva atskirti muziką nuo politikos“. Tiek carų laikais, tiek sovietmečiu, tiek dabar muzika užima sureikšmintą vaidmenį Rusijos gyvenime, visuomet yra valstybės vadovų dėmesio centre, atlikdama ir ideologinį bei propagandinį vaidmenį. Tad nėra ko stebėtis, kad 2008 m. rugpjūtį V.Putino pasiųstų marodierių padegtų gruzinų kaimų fone V.Gergijevas Pietų Osetijos sostinėje Tschinvalyje surengė koncertą, kuriame šlovino “Didžiosios Rusijos armiją išvaduotoją”.
Negausūs užsienio žiniasklaidos atstovai buvo priblokšti išvydę, kad vos keli žingsniai nuo aikštės, kurioje vyko koncertas, įrengtuose narvuose buvo laikomi nusiaubtų kaimų gyventojai gruzinai. „O juk kai kurie iš jų atpažino, kad tai skamba Čaikovskis ir Prokofjevas“, – rašė sukrėsti žurnalistai.
Toks įžūlus cinizmas (netgi atsižvelgiant, kad pats V.Gergijevas savo kilme yra osetinas) nuskambėjo per visą muzikos gerbėjų pasaulį, per V.Gergijevo gastroles buvo rengiami piketai, jam pačiam teko atsakinėti į nemalonius klausimus.
Talentas talentu, bet tai neišlaisvina nuo moralės. Genialusis Wilhelmas Furtwängleris buvo viso labo Adolfo Hitlerio mėgstamas dirigentas, niekada nepriklausė nacių partijai ir netgi padėjo muzikams žydams. Nepaisant to, po karo jis turėjo stoti prieš denacifikavimo tribunolą.
Lygiai neįmanoma atskirti muzikos nuo politikos. Kompozitorius Richardas Wagneris gyveno XIX amžiuje ir tikrai neturėjo nieko bendra su naciais – tiesiog jie mėgo jo muziką. To pakako, kad beveik septynis dešimtmečius, nuo 1938-ųjų iki 2001-ųjų, R.Wagnerio muzika būtų faktiškai uždrausta Izraelyje. Nes, deja, yra muzikos kūrinių, kurie vieniems gal tik menas, bet kitiems – pasityčiojimas iš patirtų kančių. Ypač jeigu atliekami netinkamu laiku ir netinkamoje vietoje, kaip, pavyzdžiui, V.Gergijevo mėgstama Dmitrijaus Šostakovičiaus „Leningrado simfonija“, turinti simbolizuoti „sovietų liaudies kovą prieš fašizmą“, kurią jis pernai dirigavo Rusijos ambasados Estijoje organizuotame renginyje „Menas prieš fašizmą“. Manau, nereikia aiškinti, kieno kovą su kuo turėjo galvoje V.Gergijevas, vykdamas kovoti su „fašizmu“ į Estiją?
Tad į V.Gergijevo koncertą Kaune Sausio 13-ąją tenka žvelgti ne kaip į eilinį garsaus muziko koncertą, o kaip į sudėtinę dalį prieš Baltijos šalis nukreipto Kremliaus informacinio karo, kuriame dalyvauja šis neabejotinai talentingas muzikantas. Šiandien jau nebeįmanoma atsieti V.Gergijevo nei nuo V.Putino režimo, nei nuo etninių valymų Rusijos užgrobtoje Pietų Osetijoje, iš kurios buvo išvyti visi likę gyvi gruzinų kaimų gyventojai, nei nuo kovos su „fašizmu“ Estijoje.
Kita vertus, galime didžiuotis, kad informacinis karas meninėmis priemonėmis, Rusijos pradėtas prieš dešimtmetį, rengiant Lietuvos valstybinių švenčių dienomis rusiško „popso“ atlikėjų koncertus, šiandien pakylėtas į aukščiausią lygmenį. Jau nebe Gazmanovas linksmina Vasario 16-ąją ir nebe rusų „specnazo“ šlovintojai „Liube“ koncertuoja Šiauliuose Kovo 11-ąją. Dabar pas mus atvyksta pasaulinio lygio atlikėjai – V.Gergijevas Sausio 13-ąją, o Vasario 16-ąją šiauliečius ir NATO oro bazės karius linksmins Sankt Peterburgo valstybinis baletas ant ledo, atvežantis „Gulbių ežerą“.
Spektaklis „visiems, kam per 35-erius“, irgi su potekste – būtent „Gulbių ežerą“ 1991-ųjų rugpjūtį visos televizijos transliavo pirmąją Maskvos pučo, kurio metu komunistai bandė išsaugoti byrančią Sovietų Sąjungą, dieną.
Kodėl gazmanovus ir „liube“ Lietuvoje keičia gergijevai ir baleto klasika? Po keleto skandalų dėl rusų atlikėjų koncertų per Lietuvos valstybines šventes jau nebedrįstama Vasario 16-ąją išleisti Kirkorovo, o Kovo 11-ąją – Pugačiovos. Dabar jų koncertus organizatoriai iš „Makroconcerto“ sudėlioja aplink valstybines šventes, taip gerokai mažindami psichologinį-propagandinį poveikį. O štai dėl V.Gergijevo ir „Gulbių ežero“, manoma, lietuviai triukšmo kelti nedrįs.