"Scanpix" nuotr.

Arūnas BRAZAUSKAS

Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės, truksiančios nuo rugpjūčio 5 d. iki 21 d., kol kas neatrodo patikimai apsaugotos nuo teroristų. Didžiausia grėsmė – „Islamo valstybės“ (ISIS arba „Daesh“) smogikai. Tačiau ir patys brazilai nėra itin draugiški – ypač tie, kurie dėl olimpiados negauna algų.

Olimpiados išvakarėse Tarptautinė atominės energijos agentūra paskolino Bra­zi­lijos valdžiai įvairios aparatūros ra­dia­ci­jos lygiams matuoti. Nuogąstaujama, kad „Da­esh“ gali panaudoti „purviną bombą“ – radioaktyvių medžiagų, kurios, nors ir nesukels branduolinio sprogimo, tačiau labai užterš aplinką.

„Daesh“ propaganda – tarptautinė, o prieš olimpiadą jos pagausėjo portugalų kalba. Liepos 25-ąją Brazilijos teisėsaugininkai pa­skel­bė suėmę „Daesh“ įkvėptų 12 šalies piliečių, kurie įtariami rezgę sąmokslą. Jie apibūdinti kaip nepatyrę saviveiklininkai, kurie viešai komunikavo socialiniuose tinkluose, netgi bandė internetu įsigyti ginklą. Tiesioginių ryšių su ISIS kol kas neaptikta.

Trūksta apsaugininkų

Sakoma, kad arkliai brastoje nekeičiami. Juolab ne laikas keisti apsaugininkus, kai plėšikai laužia duris. Tačiau būtent sargyba buvo pakeista likus savaitei iki Rio de Žaneiro olimpiados pradžios. Brazilijos teisingumo ministerija nutraukė sutartį su privačia kompanija „Ar­tel“, kuri išpeikta už nekompetenciją ir at­sa­komybės stoką. Priežastis bado akis – firma žai­d­ynių išvakarėse tenusamdė 500 ap­sau­gi­nin­kų vietoj 3,4 tūkst. – tiek buvo nu­ma­tyta pa­gal sutartį. Tiek žmonių reikia, kad būtų tikrina­mi žiūrovai prie įėjimų į olimpinius renginius.

Rio olimpiados apsaugai iš viso sutelkta 85 tūkst. policininkų, specialiųjų tarnybų agentų, kariškių ir privačių apsaugininkų.

Apgavus privatininkams, daiktų patikra metalo detektoriais, radiacijos matuokliais, rentgenu ir čiupinėjant rankomis patikėta vietiniams policininkams, kurie jau spėjo pasižymėti protestais dėl menko atlyginimo. Rio olimpiados apsaugai iš viso sutelkta 85 tūkst. policininkų, specialiųjų tarnybų agentų, kariškių ir privačių apsaugininkų.

Panašios bėdos buvo iškilusios 2012 m. Lon­do­no olimpiadoje, kai viena didžiausių pa­sau­ly­je apsaugos kompanijų „G4S“ nesugebėjo su­telkti reikiamo kiekio darbuotojų. Likus ke­lioms savaitėms iki žaidynių „G4S“ tebuvo nu­samdžiusi ir apmokiusi 10 tūkst. apsaugininkų iš planuotų 13,7 tūkst. Spragos tada buvo už­kamšytos policininkais ir kariškiais.

Londono olimpiada 2012 m. įsiminė įspūdingomis saugumo pastangomis ir tam buvo skaudžių priežasčių. 2005 m. liepos 7-ąją, kitą dieną po to, kai Londonas buvo išrinktas olimpiniu miestu, „Al Qaeda“ šalininkai surengė sprogimus Londono transporto sistemoje.

Olimpiados metu Londone dieną naktį budėjo apie 40 tūkst. žmonių: 13 tūkst. policininkų ir 17 tūkst. kariškių. Priemonių arsenalas apėmė karinius lėktuvus, sraigtasparnius, raketas „žemė-oras“. Apsauga kainavo apie pusę milijardo svarų sterlingų.

2016-ųjų Rio olimpinių žaidynių saugumą užtikrina ne vien samdomi apsaugininkai, bet ir informacija. Antai bendrovė „PGI In­tel­li­gen­ce“ siūlo pirkti informacijos paketą, į kurį įeina:

l         Rio de Žaneiro pavojingų rajonų žemėlapiai, apimantys tiek kriminalinę, tiek socialinių riaušių riziką;

l         kibernetinių grėsmių ir politinio aktyvizmo, galinčio paveikti klientų reputaciją, analizė;

l         informacija apie medicinines grėsmes, sveikatos apsaugos įstaigas, miesto transportą.

Tragedijos atskleidžia spragas

Teroristams sportas nereiškia taikos ir paliaubų. Jie tai parodė 1972 m. per Miun­che­no olimpiadą, kai palestiniečių grupė, pasivadinusi „Juoduoju rugsėju“, paėmė įkaitais 11 Iz­raelio sportininkų. Teroristai reikalavo paleisti daugiau kaip du šimtus kalinių iš Izraelio kalėjimų, taip pat vadinamosios Baaderio ir Meinhof gaujos teroristus vokiečius (apie šią grupuotę rašoma šio numerio 38–41 p.). Rugsėjo 5–6 d. vykęs incidentas baigėsi tragiškai – visi izraeliečiai buvo nužudyti. Apie sėk­mingas Izraelio pastangas sunaikinti tris pa­sprukusius užpuolikus (penkis jų nušovė vokiečių policija) ir žudynių organizatorius pasakoja Steveno Spielbergo vaidybinis filmas „Miun­che­nas“ („Munich“, 2005 m.).

Reikėjo tragedijos, kad išryškėtų Miun­che­no olimpiados spragos, o Brazilijoje apie jas garsiai rėkia policininkai. Birželio 27-ąją atvykusieji į Galeano aerouostą Rio de Žaneire galėjo matyti laisvu nuo darbo metu čia atėjusius policininkus, kurie laikė šūkius anglų kalba: „Sveiki atvykę į pragarą“. Kiti jų iškelti plakatai skelbė, kad policininkai ir gaisrininkai negauna atlyginimų, ir Rio de Žaneiro svečiai nebus saugūs.

Kitose Rio vietose policininkai tomis dienomis demonstravo nepasitenkinimą mažais atlyginimais ir veiklai būtinų elementarių daiktų sty­giumi. Trys šimtai policininkų sustojo ant Rio de Žaneiro valstijos įstatymų leidybos institucijos laiptų.

Viename iš plakatų šūkis skambėjo taip: „Policijos prioritetas – žmonės, vy­riau­sybės prio­ritetas – olimpiada.“

Viename iš plakatų šūkis skambėjo taip: „Policijos prioritetas – žmonės, vy­riau­sybės prio­ritetas – olimpiada.“ Po­li­ci­nin­kai pra­šė žmo­­nių paaukoti tai, ko trūksta – nuo degalų iki tua­letinio popieriaus. Tik labdara ne­įmanoma už­kimšti finansinės skylės: tuo me­tu Rio de Ža­nei­ro miestas ir valstija iš vy­riau­sybės nebuvo ga­vę žadėtų 860 mln. JAV dolerių.

Pasprinkite savo olimpiada

Olimpiada startuoja ne pačiu geriausiu Brazilijai metu. Šalis patiria didžiausią per pastaruosius 25 metus ekonominę recesiją. Naujausios apklausos rodo, kad pusė Brazilijos piliečių nepritaria tam, kad jų šalyje būtų rengiama olimpiada, kuri bent jau Rio de Žaneiro valstiją paliko be išteklių, kurie reikalingi policijos, švietimo ir sveikatos apsaugos įstaigų darbui. Gal todėl kai kurie brazilai nerodo di­delės pagarbos olimpinei ugniai.

Protestuojai išplėšė fakelą iš bėgiko rankų, maža to – apmėtė policiją akmenimis bei plytomis

Liepos 27 d., kai iki olimpiados pradžios buvo likę 10 dienų, protestuotojai, tarp kurių būta streikuojančių mokytojų, turistų traukos taške Angra dos Reise pagrobė ir užgesino olimpinę ugnį, kuri buvo nešama į Rio de Žaneirą. Protestuojai išplėšė fakelą iš bėgiko rankų, maža to – apmėtė policiją akmenimis bei plytomis. Jų reikalavimai nesusiję su olimpiada: reikalauta atidaryti vietinį neatidėliotinos pagalbos centrą – tą, į kurį skambinama bendruoju pagalbos telefonu. Įstaiga uždaryta nutraukus finansavimą. Riaušininkai buvo išvaikyti ašarinėmis dujomis ir guminėmis kulkomis. Tačiau olimpinė ugnis vis dėlto užgeso – pirmas pavykęs bandymas iš keleto: į Brazilijos keliais neštą ugnį taikyta vandens čiurkšlėmis, gesintuvų putomis.

Policininkai protestuoja, o jais apsimetę plėšikai kartais patuština užsieniečių pinigines. Naujazelandietis džiudžitsu meistras Jasonas Lee, kuris, tiesa, olimpiadoje nedalyvauja, liepos 29 d. žiniasklaidai pareiškė, kad du karinės policijos uniformas dėvintys žmonės privertė jį iš bankomato išimti ir jiems atiduoti apie 800 dolerių. J.Lee nusprendė Rio de Žaneire nepasilikti.

Ar tualetai jau veikia?

Saugumo problemos – vienos iš daugelio paskutinę akimirką išlindusių 2016-ųjų olimpiados organizacinių spragų. Vandens sporto varžybų išvakarėse savanoriai graibė šiukšles ir atliekas Guanabaros įlankoje. Statybininkai skubiai remontavo ir baigė tvarkyti olimpinio kaimelio patalpas, kurios, kaip pareiškė jau atvykę olimpiečiai, vis dar netinkamos gyventi.

Sklando gandai, kad neužbaigti darbai – atlyginimu nepatenkintų statybininkų sabotažas. Neveikiantys tualetai ir elektros jungikliai bei kitokie defektai išlindo bent 400 iš 3600 kambarių, turinčių talpinti 18 tūkst. sportininkų. Kliūtys šalinamos, tačiau ne taip greitai, kad netvarka nepatenkinta Australijos komanda būtų sutikusi įsikelti liepos 31 d., kaip buvo suplanuota.

Sportininkams neramu ir dėl Zikos viruso, kurį platina kraujasiurbiai vabzdžiai – kaip ir maliariją, geltonąją karštinę bei kitas infekcines ligas

Sportininkams neramu ir dėl Zikos viruso, kurį platina kraujasiurbiai vabzdžiai – kaip ir maliariją, geltonąją karštinę bei kitas infekcines ligas. Būtent dėl šios infekcijos baimės žaidynėse atsisakė dalyvauti kai kurie sportininkai, tarp jų bent septyni ne patys prasčiausi gol­fo žaidėjai iš įvairių šalių. Nėščioms moterims apskritai patarta nevykti stebėti olimpiados.

Apdairų ir Dievas saugo

"Scanpix" nuotr.

Be sportininkų, į Rio turėtų atplūsti apie pusę milijono žiūrovų. O Brazilija nėra rami šalis.

Nemokamuose patarimų šaltiniuose apstu paprastų perspėjimų. Rašoma, kad Kopakabanos, Ipanemos, Lemės, Leblono, Arpoadoro paplūdimiai itin gausiai lankomi dienos metu, o naktį yra pavojingi – ypač, jeigu tušti.

Pavojinga tuščia erdvė

l         Bendras patarimas visais atvejais – vengti vietų, kur visiškai nėra žmonių. Galima ir netgi įdomu vakare pasivaikščioti krantinėmis, besidriekiančiomis palei paplūdimius, tačiau tiktai kartu su vietinių minia. O prie jūros vakare geriau neiti  – nebent ir ten būtų gausus būrys žmonių.

l         Rio de Žaneiro centras – verslo ir prekybos zona, kurioje beveik niekas negyvena, kartu yra pavojaus zona naktimis, savaitgaliais, per valstybines šventes, kai neveikia įstaigos ir parduotuvės. Nurodytu laiku ten geriau nesirodyti nei vietiniams, nei turistams. Vieta, kurios apskritai reikėtų vengti – šiauriniai Rio rajonai. Jie neįdomūs ir pavojingi turistams. Reikėtų atsižvelgti į tai, kad nusikaltėliai mobilūs. Plėšikai ant motociklų, motorolerių, netgi dviračių – daugelio didmiesčių, taip pat ir Rio de Žaneiro, kasdienybė. Pėstute daug nepavaikščiosi, tad geriau naudotis taksi kompanijų paslaugomis, o ne viešuoju transportu.

Taurė su dangteliu

l         Patariama nesiūlyti policininkams kyšių, nes galimi didesni nemalonumai, palyginti su tais, nuo kurių bandoma atsipirkti kyšiu.

l         Šiukštu nesikviesti nepažįstamų žmonių į viešbutį. Jei kas nors gatvėje neva netyčia aplieja, nereikia leisti, kad imtų valyti rūbus – tai įprastas būdas ištraukti piniginę.

l         Baruose, restoranuose geriau neatsitraukti nuo užsakytų gėrimų, neleisti vaišinti nepažįstamiems žmonėms. Taures patartina laikyti pridengus delnu, kad kas nors neįpiltų svaiginančių, migdančių preparatų.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

"Scanpix" nuotr.

Arūnas BRAZAUSKAS

2015-ieji ir 2016-ieji: beprotiški islamistų išpuoliai Prancūzijoje ir Vokietijoje. Atrodo, kad Europą užliejo teroro banga, atnešta pabėgėlių iš Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos. Tačiau besibaigiant liepai tenka konstatuoti, kad pastarieji keleri metai kol kas neprilygsta praėjusio amžiaus 8-ajam dešimtmečiui, kai Europoje siautėjo kairieji teroristai.

Taip, pasaulyje siautėja islamistai, tačiau jie daugiausiai žudo kitus musulmonus Azijoje ir Afrikoje.

Primiršti teroro laikai

Europai „kruvini“ buvo tie laikai, kai aktyviai veikė baskų ETA, Airijos respublikonų ar­mi­ja (IRA – Irish Republican Army), Rau­do­no­sios armijos frakcija (RAF –  Rote Armee Frak­tion), Rau­donosios brigados (BR – Brigate Rosse). Kairuolių teroras: RAF žudė Vokietijos pramonininkus, sprogdino JAV karines bazes, BR žudė Italijos  pareigūnus ir politikus.

Veikė ir teroristai neofašistai. 1980 m. rugpjūčio 2 d. „Ginkluoti revoliuciniai branduoliai“ (Nuclei Armati Rivoluzionari) išsprogdino Bolonijos (Italija) geležinkelio stotį, žuvo 85 žmonės.

Arabiški sprogmenys XX a. pabaigoje Europą drebindavo tik epizodiškai. Antai 1988 m. gruodį Libijos agentų padėtos bombos pražudė apie 260 žmonių, skridusių iš Frankfurto į Detroitą. Lėktuvas sprogo virš Lokerbio Škotijoje.

XXI a. kruvinas pusmėnulis ėmė šviesti nuolatos: 2001 m. rugsėjo 11-oji, JAV karai Afganistane ir Irake, „Al Qaeda“. Paskui atsiranda „Islamo valstybė“ („Daesh“ arba ISIS).

XX a. paskutinio ketvirčio kairuoliai teroristai, kurie siautėjo užvaldyti Mao Dzedongo ir Levo Trockio idėjų maždaug nuo 1970 m. iki 1988-ųjų – ne itin malonus politinis fonas „gėlių vaikams“ hipiams.

Vokiškoji RAF ir itališkosios BR apsiskelbė esančios 1970-aisiais. BR laikoma iki šiol gausiausia Italijos teroristine organizacija, savo veiklos viršūnėje telkusia šimtus aktyvių narių ir tūkstančius prijaučiančių. BR nužudė daugiau žmonių (85) nei RAF (34). Minint BR neišvengiamai tenka kalbėti ir apie Italijos ekspremjerą Aldo Moro – žymiausią Rau­do­nųjų brigadų auką.

Pačios keisčiausios idėjos pavergia intelektualus ir paverčia juos žudikais.

Vis dėlto viena iš BR kūrėjų Margherita Cagol (1945–1975) netapo tokio masto legenda kaip RAF smogikė ir idėjinė vadė Ulrike Marie Meinhof (1934–1976). „Baaderio ir Meinhof gauja“ – pakaitinis RAF vardas. Jos veikėjų biografijos verčia prisiminti Czesławo Miłoszo knygą „Pavergtas protas“. Pačios keisčiausios idėjos pavergia intelektualus ir paverčia juos žudikais.

Intelektualai smurtininkai

Prisiminkime to meto Vokietiją. Tai regimai klestinti kapitalistinė valstybė, įveikusi Antrojo pasaulinio karo padarinius. Tačiau 1934-aisiais gimusiai U.M.Meinhof  ir jos kartos žmonėms galėjo atrodyti, kad kapitalizmas neturi perspektyvos. Tarp Vakarų Vokietijos intelektualų būta nemažai tokių, kurie prijautė komunizmui ir komunistinę Rytų Vokietiją laikė ateities valstybės pavyzdžiu. Jų požiūriu, šviesų rytojų buvo galima sukurti tiktai prievarta.

U.M.Meinhof tėvai humanitarai turėjo daktaro laipsnius. Tėvas buvo muziejaus direktorius Oldenburge. Jis mirė karo pabaigoje, po kelerių metų mirė ir motina. U.M.Meinhof įmotė istorikė Renate Riemeck aktyviai dalyvavo krikščionių pacifistų judėjime. U.M.Mein­­­hof studijavo  sociologiją, filosofiją, edukologiją Marburgo ir Miunsterio universitetuose. Ji susidomėjo marksizmu, dalyvavo pacifistiniuose judėjimuose. 1959 m. įstojo į Vokietijos komunistų partiją. Nuo 1962 m. iki 1964 m. ji buvo įtakingo Vokietijos kairiųjų leidinio „Konkret“ vyriausioji redaktorė. 1961-aisiais ištekėjo už „Konkret“ leidėjo Klauso Rainerio Roehlio. 1962-aisiais jiems gimė dvynukės Bettina ir Regina.

Roehliai gyveno pasiturinčiai. „Konkret“ buvo šelpiamas Rytų Vokietijos. Kai šis šaltinis užsidarė, K.Roehlis prie politikos pridėjo pornografijos ir taip padidino tiražą. U.M.Mein­hof tapo populiaria žurnaliste, ją dažnai kviesdavo į televiziją. Paagitavusi už prievartinį kapitalizmo sunaikinimą ir proletarinę revoliuciją, ji su savo „Mercedes“ automobiliu grįždavo į prabangius namus. K.Roehlis, matyt, peržengė net ir kairuoliškas „laisvos meilės“ bei neištikimybės žmonai ribas – 1968 m. U.M.Mein­­hof su juo galutinai išsiskyrė.

Teroristų motyvas – protestas prieš visuomenės abejingumą JAV karui Vietname.

Tais pačiais metais U.M.Meinhof  susidomė­jo Andreasu Baaderiu (1943 m.), kuris kartu su parankine ir meiluže Gudrun Ensslin (g. 1940 m.) buvo teisiamas už bandymą Frank­furte prie Maino padegti universalinę parduotuvę. Nusikaltimo metu buvo sugadinta nemažai turto, bet niekas nenukentėjo. Teroristų motyvas – protestas prieš visuomenės abejingumą JAV karui Vietname.

A.Baaderio tėvas buvo istorikas, karo metu patekęs į sovietų nelaisvę, iš kur nebegrįžo. Pats A.Baaderis buvo išmestas iš mokyklos ir aukštųjų mokslų nebaigė – buvo balta varna tarp teroristų intelektualų. G.Ensslin, liuteronų kunigo duktė, puikiai mokėsi, gavo prestižinę stipendiją studijoms Tiubingeno universitete, kur gilinosi į edukologiją, anglų ir vokiečių literatūrą. Ji susilaukė vaiko nuo kairuolio aktyvisto Bernwardo Vespero, kurį 1967-aisiais paliko dėl A.Baaderio.

Neapsieita be arabų

Nuteistas už padegimą A.Baaderis 1969 m. buvo amnestuotas, tačiau tik laikinai, nes teismo sprendimu 1970 m. vėl sėdo į kalėjimą Vakarų Berlyne.

Kairuolių radikalų terpėje, kuriai priklausė A.Baaderis, U.M.Meinhof ir G.Ensslin, susiformavo „Raudonosios armijos frakcija“. U.M.Meinhof buvo viena iš jos įkvėpėjų. RAF tikėjosi apraizgyti Vokietiją ir Europą revoliucinių organizacijų tinklu. 1970 m. U.M.Mein­hof rašytame manifeste pirmąkart buvo panaudota santrumpa RAF ir emblema – automatas raudonos žvaigždės fone.

G.Ennslin su U.M.Meinhof sugalvojo, kaip išlaisvinti A.Baaderį. U.M.Meinhof įtikino kairuolį leidėją finansuoti knygą, kurią ji parašysianti su A.Baaderiu. Šiam kūrybiniam tikslui A.Baaderiui buvo išrūpintas leidimas su apsauga lankytis mokslinėje įstaigoje Vakarų Berlyne. Planuota išlaisvinti A.Baaderį iš instituto bibliotekos. U.M.Meinhof turėjo apsimesti niekuo dėta ir likusi laisvėje savo žurnalistine veikla palaikyti A.Baaderį bei jo bendražygius, beje, vis dar pacifistus. Operacija, kurioje dalyvavo ir dvi RAF kovotojos (G.Enns­lin nebuvo) susiklostė nesėkmingai – per klaidą buvo nušautas instituto bibliotekininkas, nors tai nebuvo planuota. Panikos apimta U.M.Meinhof iššoko pro langą kartu su A.Baaderiu ir kitais bendražygiais. Ji spėjo pasirūpinti vaikais – paskambino draugui, kad paimtų dvynukes iš mokyklos. Tai rodo, kad U.M.Meinhof iš pradžių neplanavo slapstytis.

Trijulė – A.Baaderis, U.M.Meinhof ir G.Ennslin – su dar keliais RAF nariais nuvyko į Jordaniją, kur palestiniečių stovyklose patobulino savo teroristinius įgūdžius. Grįžę į Vokietiją jie organizavo RAF teroro išpuolius: bankų plėšimus, JAV karinių objektų sprogdinimus. 1972-ųjų birželį trijulė buvo suimta kartu su keliais bendrininkais.

1975 m. gegužės 21 d. Štutgarte prasidėjo  RAF narių teismas. Visi jie buvo kalinami ypač saugomame „Stammheim“ kalėjime. 1976 m. gegužės 9 d. U.M.Meinhof buvo rasta pasikorusi. 1977 m. spalio 18 d. žuvo dar trys RAF nariai. Pagal oficialią versiją, Janas Carlas Raspe`as ir A.Baaderis nusišovė,  o G.Ennslin pasikorė. Tą pačią naktį bandė nusižudyti ir Irmgard Moeller – keturis kartus nesėkmingai dūrė į save peiliu. Jos versija skiriasi nuo oficialiosios – I.Moeller teigimu, Vokietijos valdžios nurodymu RAF nariams įvykdyti mirties nuosprendžiai, tik pasikėsinimas prieš ją nepavyko.

Nuo kairuolio iki neonacio

Įdomi RAF nario advokato Horsto Mah­lerio (g. 1936 m.) idėjinė raida. Trijulės draugas, dalyvavęs planuojant A.Baaderio išlaisvinimą, paskui besitreniravęs Jordanijoje, plėšęs bankus, dalyvavęs sprogdinant JAV karinius objektus. H.Mahleris 1974 m. buvo nuteistas kalėti 14 metų ir prarado teisę verstis advokato praktika. 1980 m. jis buvo paleistas į laisvę anksčiau laiko. Kažkada teigęs, kad turi žydų kraujo, H.Mahleris ėmė linkti į dešinę. 2000–2003 m. jis priklausė kraštutinei dešinės pakraipos Nacionaldemokratų partijai. Ga­liau­siai jis buvo nuteistas 12 metų kalėti už nacionalinės nesantaikos kurstymą ir Ho­lokausto neigimą.

2003-aisiais K.Roehlio ir U.Meinhof duktė Bettina Roehl patraukė visuomenės dėmesį, kaip kadaise jos motina. Atrodė, kad, užsipuolusi tuometinį Vokietijos užsienio reikalų ministrą, Žaliųjų partijos atstovą Joschką Fischerį, žurnalistė B.Roehl kėsinasi į valstybės pamatus. Tačiau B.Roehl veikė dėl kitokių paskatų negu jos motina, apie kurią duktė pasakė: „Aš nesu Ulrike Meinhof duktė, aš esu savo senelės anūkė, savo sesers sesuo, savo tėvo duktė, bet nesu savo motinos duktė.“

Savo  išmonę ir energiją B.Roehl nukreipė prieš motinos kartos ir kiek jaunesnius kairuolius, kurių nemažai buvo prasimušę į valdžią. Rašydama knygą, ji aptiko fotografiją, kurioje matyti, kaip J.Fischeris 1973 m. užpuola policininką. Žinodama, kad tai sukels politinį skandalą, B.Roehl pateikė nuotraukas žurnalui „Stern“.

Teroristai – įtakos agentai

Atrodo, kad terorizmas – toks dalykas, dėl kurio moralinio ir teisinio vertinimo negali kilti didelių abejonių. Jų ir nekyla, kol apie tai kalbama apskritai, tačiau net ES šalių įstatymai nebuvo suderinti taip, kad kova su terorizmu eitų tarsi sviestu patepus. Pavyzdžiui, 1985–2002 m. Prancūzija neišduodavo Italijai teroristų, dažniausiai kairuolių, kurie nebuvo įvykdę žmogžudysčių, stambių teroro aktų ir pan. Ši praktika, pagal Prancūzijos prezidento Francois Mitter­rando vardą vadinta „Mit­terrando doktrina“, buvo grindžiama tuo, kad Italijos įstatymai neva ne visuomet paisė žmogaus teisių.

ES narių nacionalinių teisės sistemų suvienodinimas – vis dar aktualus dienotvarkės punktas.

Vargu, ar čia galima įžvelgti vien Pran­cūzijos prezidento socialisto siekį pamokyti Italiją, kurios vyriausybės daugelį metų neapsieidavo be krikščionių demokratų. ES narių nacionalinių teisės sistemų suvienodinimas – vis dar aktualus dienotvarkės punktas.

Valstybinis terorizmas, kai kokia nors šalis pasitelkia teroristus kitai valstybei destabilizuoti – atskira ir labai plati tema.

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė 2014 m. lapkritį apie Rusiją pasakė: „Valstybė, kuri nurodo savo kariams nusiimti atpažinimo ženklus, kuri įveda kariuomenę ir sunkiąją ginkluotę be atpažinimo ženklų – tokia valstybė turi visus tarptautinio terorizmo požymius.“

Rusijoje, laikančioje save Sovietų Sąjungos įpėdine, tarptautinis ir vidinis terorizmas visada buvo susiję. Regimai vienvaldžiai carai žūdavo per rūmų perversmus, revoliucionierių pasikėsinimus.

XX a. pradžioje Rusijos valdžios viršūnėse atsirado grupuotė, kuri savo tikslams pasitelkė revoliucionierius neparankiems konkurentams šalinti, tokiu būdu neva atverdama kelią reformoms. Aukštas Rusijos policijos pareigūnas Sergejus Zubatovas jaunystėje pats buvo policijos prigriebtas dėl antivalstybinės veiklos – jis sutiko tapti informatoriumi. Vėliau jis padarė karjerą kaip policininkas. Manoma, kad tai jis kuravo Socialistų revoliucionierių partijos, vadinamųjų eserų, kovinę organizaciją – juk policininkams svarbu, kad teroristai niekada neišnyktų.

Todėl kai kurie fabrikantai mielai rėmė bolševikus, kadangi jų kiršinami darbininkai kėlė politinius reikalavimus, o tokius streikininkus iškart buvo galima kišti į cypę, užuot jiems daugiau mokėjus.

Kita vertus, S.Zu­batovas nuoširdžiai siekė reformuoti sutrešusią carinę santvarką. Jo iniciatyva buvo steigiamos valdžiai lojalios darbininkų organizacijos. Pra­monininkams S.Zu­batovo profsąjungos visai nepatiko, nes per jas darbininkai išsikovodavo didesnius atlyginimus. Todėl kai kurie fabrikantai mielai rėmė bolševikus, kadangi jų kiršinami darbininkai kėlė politinius reikalavimus, o tokius streikininkus iškart buvo galima kišti į cypę, užuot jiems daugiau mokėjus. Beje, tarp bolševikus rėmusių kapitalistų būta sentikių – jie su caro valdžia turėjo savų istorinių sąskaitų.

S.Zubatovo, kaip jam atrodė, kontroliuojama kovinė organizacija pasirodė esanti neblogas įrankis žudyti konservatyvius pareigūnus ir tokiu būdu kloti kelią reformoms. Kita vertus, teroristams nužudžius vidaus reikalų ministrą Dmitrijų Sipiaginą, buvo pašalintas asmeninis S.Zubatovo priešas. Taigi, policijos globojamas kryptingas teroras pasitarnavo ne tiktai visuomenės pažangai, bet ir asmeninei karjerai.

Šis trumpai nupasakotas epizodas vilioja ne vien susipažinti su didesnės apimties kontekstu, bet ir primena, kad tūlas teroristas visuomet turi galingų globėjų valdžios struktūrose – užsienyje, arba netgi šalyje, kurioje dėliojamos bombos.

Raudonosios armijos frakcijos (RAF)   išpuolių chronologija

1970 m. birželio 5 d. Berlyne išplatintas manifestas, kuriame paskelbta apie RAF įsteigimą.

1972 m. gegužės 11 d. Per sprogimą prie JAV kareivinių Frankfurte žūsta vienas žmogus, 13 sužeista.

1972 m. gegužės 12 d. Sprogimo metu prie policijos nuovados Augsburge sužeidžiami 5 policininkai.

1972 m. gegužės 15 d. Bandyta susprogdinti teisėjo Wolfgango Buddenbergo automobilį. Sužeista jo žmona.

1972 m. gegužės 19 d. Sprogimas Axelio Springerio leidykloje Hamburge, sužeista 17 žmonių.

1972 m. gegužės 24 d. Du bombų sprogimai Heidelberge prie karininkų klubo ir JAV kareivinių: trys žuvę, penki sužeisti.

1975 m. balandžio 24 d. Užgrobta Vakarų Vokietijos ambasada Stokholme.  Žuvo 5 žmonės, tarp jų – du RAF nariai.

1977 m. sausio 4 d. Užpultas JAV karinis objektas Gysene, žuvo keli RAF nariai.

1977 m. balandžio 7 d. Nužudytas federalinis generalinis prokuroras Siegfriedas Bubackas. Taip pat žuvo automobilio vairuotojas ir keleivis.

1977 m. liepos 30 d. Nušautas „Dresdner Bank“ direktorius Jurgenas Ponto, bandant jį pagrobti.

1977 m. rugsėjo 5 d. Pagrobtas Vokietijos darbdavių federacijos vadovas Hannsas Martinas  Schleyeris. Žuvo jo vairuotojas ir trys policininkai. Pagrobtasis buvo nužudytas 1977 m. spalio 18 d.

1977 m. spalio 13 d. Pagrobtas „Lufthansa“ lėktuvas su 87 keleiviais. Vokietijos specialiosios pajėgos lėktuvą išvadavo spalio 18 d. Išlaisvinti 86 įkaitai, nušauti trys teroristai. Įgulos vadą užpuolikai nužudė anksčiau.

1977 m. spalio 18 d. RAF vadovai A.Baaderis, G.Ensslinas, J.C.Raspe’as nusižudė kalėjime. Keršydami už jų žūtį, RAF teroristai nužudė pagrobtą H.M.Schleyerį.

1979 m. birželio 25 d. RAF nesėkmingai pasikėsino į NATO pajėgų vadą Europoje JAV generolą Alexanderį Haigą. Po tiltu, kuriuo važiavo generolas, susprogdinta mina.

1981 m. rugpjūčio 31 d. Galinga bomba susprogdinta Ramšteino karinių oro pajėgų bazės parkavimo aikštelėje.

1981 m. rugpjūčio 15 d. Nesėkmingai kėsintasi į JAV pajėgų vadą Vakarų Vokietijoje Fredericką Kroeseną.

1984 m. gruodžio 18 d. Nesėkmingai sprogdintas NATO karininkų rengimo centras.

1985 m. rugpjūčio 8 d. Karinių oro pajėgų bazės prie Frankfurto vadavietės parkavimo aikštelėje susprogdinta bomba. Žuvo du žmonės. Dieną prieš tai pagrobtas ir nužudytas kariškis – siekta pasinaudoti jo asmens tapatybės dokumentais.

1986 m. liepos 9 d. „Siemens“ vadybininkas  Karlas Heinzas Beckurtsas ir jo vairuotojas nužudyti netoli Miuncheno.

1989 m. lapkričio 30 d. „Deutsche Bank“ vadovas  Alfredas Herrhausenas susprogdintas Bad Homburge.

1991 m. balandžio 1 d. Detlevas Karstenas Rohwedderis, kompanijos „Treuhandanstalt“ vadovas, nušautas namuose Diuseldorfe.

1993 m. kovo 27 d. Galinga bomba išsprogdina naujai statomą kalėjimą.

1993 m. birželio 27 d. Susišaudymas gaudant kalėjimo sprogdintojus. Žuvo RAF teroristas ir policininkas.

1998 m. balandžio 20 d. RAF paskelbia apie veiklos nutraukimą.

Iš viso per RAF teroro aktus žuvo 34 žmonės.

Teroristų sielų gelmės

Menas, o ne socialinės teorijos ir psichologija leidžia pažvelgti į teroristų sielas ir sutaupyti laiko, kuris būtų prarastas klausant paskaitų ar skaitant storas knygas.

Jau daugiau nei metai Nacionalinio dramos teatro scenoje rodoma šiuolaikinio vokiečių dramaturgo Mariuso von Mayenburgo pjesė „Kankinys“, kurią pastatė Oskaras Koršunovas. Tai pasakojimas apie jaunuolį, paraidžiui interpretuojantį Bibliją ir kankinantį aplinkinius pamokslavimu bei klausimais, į kuriuos tie dažniausiai negali atsakyti. Šiuolaikinėje Vokietijos mokykloje formuojasi krikščionio fundamentalisto charakteris, beje, veidmainiškas, linkęs į manipuliacijas. Autorius ir režisierius tarsi rašo daugtaškį: tegul žiūrovas pats sprendžia, ar pagrindinis veikėjas, išpažindamas krikščionių tikėjimą, taps smurtininku.

Prieš metus ekranuose pasirodęs Woody Alleno filmas „Iracionalus žmogus“ („Irrational Man“) – savaip komiška filosofijos profesoriaus istorija. Pagrindinis herojus narplioja asmeninių ir profesinių problemų rezginį, ir gausiai vartojamas alkoholis tam tikrai nepadeda. Jam topteli į galvą nužudyti žmogų – taip tarsi atsiteisiama už neteisybę, apie kurią atsitiktinai nugirsta užkandinėje. Profesorius įgyvendina kėslus, tačiau dangstant nusikaltimą reikia vėl nusikalsti – nužudyti meilužę. W.Allenas šaržavo į U.Meinhof panašų charakterį. Tai savo išvedžiojimuose pasiklydęs intelektualas, kuris staiga pasiryžta, jo supratimu, vieninteliam teisingam poelgiui – žmogžudystei.

Literatūros apie teroristus klasika – Gilberto Keitho Chestertono romanas „Žmogus, kuris buvo Ketvirtadienis“. Autorius, pagarsėjęs apsakymais apie katalikų kunigą tėvą Browną, privatų detektyvą, šiame romane aprašo tarptautinę anarchistų organizaciją. Jos vadovai pasivadinę savaitės dienomis: Pirmadienis, Antradienis ir t. t. Anarchistai ieško, kas pakeis žuvusį Ketvirtadienį. Tarp didžiausių jo nuopelnų – sprogimas kurorto krantinėje, pražudęs daugybę žmonių. Jo atminimui skirtoje kalboje oratorius anarchistas sako, kad Ketvirtadienis nepakentė žiaurumo ir kovojo už tai, kad vietoj pieno būtų vartojamas vandens ir kreidos mišinys, kadangi melžti karves labai žiauru.

Išgalvotus K.Chesterono charakterius įdomu lyginti su tikrais žudikais, pavyzdžiui, Volkertu van der Graafu, kuris 2002 m. nušovė Nyderlandų politiką Pimą Fortuyną, potencialų premjerą. V. van der Graafas buvo žaliasis, kovotojas už gyvūnų teises (protestavo dėl per ankštų karvidžių). Teisme jis sakė, kad žmogžudystei paskatino tai, kad P.Fortuynas vertęs musulmonus atpirkimo ožiais. Jo pasisakymai apskritai buvo nepalankūs socialiai pažeidžiamoms visuomenės grupėms.

K.Chestertono knygą „Žmogus, kuris buvo Ketvirtadienis“ 2004 m. išleidusi „Katalikų pasaulio“ leidykla metrikoje nurodė užsakymo numerį 666. Beje, prabėgus metams, Londono metro „Al Qaeda“ teroristai sprogdino bombas būtent ketvirtadieniais – liepos 7 d. ir liepos 21 d.

Svarbiausi „Raudonųjų brigadų“ (Brigate Rosse, BR) išpuoliai

1974 m. balandžio 18 d. BR pagrobė Genujos prokuroro padėjėją Mario Sossi. Jis buvo paleistas siekiant iškeisti į 8 kalinius, susijusius su BR. Tąkart valstybė apgavo BR – kaliniai nebuvo išleisti.

1977 m. lapkričio 16 d. BR smogikai Turine pašovė Carlo Casalegno, laikraščio „La Stampa“ redaktoriaus pavaduotoją.  Netrukus jis mirė.

1978 m. kovo 16 d. pagrobtas Krikščionių demokratų partijos pirmininkas Aldo Moro, buvęs ministras pirmininkas. Nužudyti 5 A.Moro asmens sargybiniai. Balandžio 15 d. BR „liaudies tribunolas“ nuteisė A.Moro mirti už jo „kontrrevoliucinę veiklą“. Buvo siūlyta jį iškeisti į 13 įkalintų BR kovotojų, tačiau Italijos vyriausybė atsisakė. A.Moro kūnas rastas automobilyje 1978 m. gegužės 9 d.

1981 m. gegužės 20 d. Mestrio (Mestre) mieste BR pagrobė chemijos inžinierių, kuris vėliau buvo paleistas. Tai būta paskutinio išpuolio, už kurį atsakomybę prisiėmė BR. Po to organizacija suskilo į pavienes grupeles.

Iš viso per BR teroro ak­tus žuvo 85 žmonės.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

Scanpix nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

„Rudenį draugė man rašė, kad sužinotų, ar Paryžiuj manęs nenušovė. Šiandien draugės klausiau, ar netyčia ji Briusely nesusprogo“, – savo socialinio tinklo paskyroje rašo Paryžiuje gyvenanti alytiškė Odeta Vilkišiūtė. Jos žodžiai patvirtina tai, kas lyg ir ne per vieną dieną, bet pasikeitė didžiosiose Europos sostinėse: gyvename šalia teroristų.

Naujų teroristinių išpuolių grėsmę Briu­se­lyje, Paryžiuje, Londone turėjo justi kiekvienas: vien tai, kad prieš kelias die­­­nas belgų specialiosios tarnybos sulaikė naujos terorizmo bangos Europoje simbolį – pernai lapkritį įvykdytų Paryžiaus teroro išpuolių organizatorių Salahą Abdeslamą ir dar ke­letą naujiems išpuoliams besiruošiančių jo bendrų, turėjo paliudyti, jog teroristų pogrindis stiprėja, o jame veikia toli gražu ne vienintelė teroristų grupė, gyvenanti užmačiomis toliau žudyti nekaltus žmones.

Bet kad žudynės įvyks būtent Briuselyje ir jau po poros dienų po šios operacijos, atrodė sun­kiai tikėtina. Sprogimai Briuselio Za­ven­te­mo oro uoste (du, o galėjo būti ir trys, nes ap­tikta ir trečia bomba, kuri buvo sunaikinta) ir sprogimai viena šalia kitos esančiose metro stotyse prie pat pagrindinių Europos Komisijos pastatų sukrėtė po Paryžiaus atakų dar neatsitokėjusią Europą.

Praėjusio lapkričio 13-osios vakarą septyniose Paryžiaus vietose, įskaitant ir „Bataclan“ koncertų salę, smogikai susidorojo su paimtais įkaitais, o netoli „Stade de France“ stadiono nu­griaudėjo trys sprogimai. Visi šie teroro iš­puoliai nusinešė daugiau nei 150 žmonių gyvybių. Gedulas dar neišsisklaidė, o Belgijoje vėl įvy­ko tai, ko tikėtis nesinori.

Vis dėlto Belgijos premjeras Charlesas Mi­chelis pareiškė, kad „įvyko tai, ko bijota“, – ša­lies lyderis pripažino, jog pareigūnai turėjo in­formacijos apie galimas atakas.

Tą patį teigia ir Belgijos vidaus reikalų mi­nis­tras Janas Jambonas. Jo žodžiais, valdžios ins­titucijos turėjo informacijos apie ekstremistų rengiamas atakas Europoje, tačiau jis tvirtina nustebęs, kad atakuota būtent Belgija, ir dar taip skaudžiai.

Teroristai išsigando. Galbūt jie baiminosi, kad sulaikytasis S.Ab­deslamas gali juos išduoti, o galbūt pajuto, kad specialiosios tarnybos lipa jiems ant kulnų.

Vokietijos terorizmo ekspertas Rolfas Top­hovenas kaip tik mano, kad išpuoliai Briuselyje yra tiesioginė reakcija į S.Abdeslamo suėmimą praėjusį penktadienį. Jo nuomone, S.Ab­des­la­mo aplinka atakomis norėjo parodyti, kad net po patirtų suėmimų nėra susilpnėjusi.

Tačiau gali būti ir priešingai: teroristai išsigando. Galbūt jie baiminosi, kad sulaikytasis S.Ab­deslamas gali juos išduoti, o galbūt pajuto, kad specialiosios tarnybos lipa jiems ant kulnų. Ir smogė. Nieko nelaukdami.

Ekspertai atkreipia dėmesį į tai, kad netgi tokie skuboti veiksmai buvo preciziškai tikslūs ir puikiai organizuoti.

Pasak R.Tophoveno, sunku vertinti, ar po Briuselio Europai gresia nauji išpuoliai. Jei reidų prieš islamistus daugės – kaip paprastai po išpuolių, atskiri veikėjai gali jaustis užspeisti į kampą ir užbėgti už akių jų suėmimui.

Belgija tapo teroristų centru

Vis dėlto Briuselis teroristų atakoms pasirinktas neatsitiktinai. Viena vertus, Briuselis pa­staruoju metu tapo savotišku teroristų pogrin­džio valdymo centru. Antra vertus, Sirijoje ir kitur vadinamosios „Islamo valstybės“, prisiėmu­sios atsakomybę už išpuolius Briuselyje, taip pat ir teroristinės grupuotės „Al Nusra“ gre­tose kovoja labai daug Belgijos piliečių.

„Džihado ka­riai“ bent vienu ėjimu yra priekyje, palyginti su specialiosiomis tarnybomis.

Dar 2014 m. birželį su „Islamo valstybe“ siejamas teroristas užpuolė Belgijos žydų muziejų. Dar svarbiau tai, kad paaiškėjo, jog būtent Bel­gi­joje vyko pasirengimas pernai lapkritį Pa­ry­žiu­je įvykdytiems išpuoliams. Tad Belgijos val­džia ėmėsi papildomų priemonių saugumui užtikrinti ir pogrindžio teroristiniams tinklams išardyti.

Tačiau pastarosios savaitės įvykiai Europos širdimi vadinamame Briuselyje visiems aiškiai lei­do pajusti, kad saugumo priemonės, kurių ima­si valdžia, neveiksmingos, o „džihado ka­riai“ bent vienu ėjimu yra priekyje, palyginti su specialiosiomis tarnybomis.

Didžiosios Britanijos saugumo ekspertė Sally Leivesley netgi aiškina, kad po Briuselio įvy­kių kovos su terorizmu specialistu turi tapti kiek­vienas žmogus – metro, lėktuvo, traukinio keleivis ar tiesiog pėsčiasis gatvėje. „Pamatei įtartiną žmogų? Iškelk ranką ir pranešk pareigūnams“, – siūlo saugumo specialistė.

„Minkštieji“ taikiniai

Kaip teigia „Stratfor“ analitikai, atakos Briu­­selyje yra skaudus priminimas, kad specialio­sioms tarnyboms iš tiesų nepaprastai sudėtinga užkirsti kelią atakoms prieš „minkštuosius“ taikinius – civilius viešose vietose.

Netgi vienas asmuo arba nedidelė te­roristų grupelė, turėdama menką biudžetą ir vos vieną nedidelį sprogmenį, gali užmušti daug žmonių.

Priešingai nei „kietieji“ taikiniai, tokie kaip vyriausybių pastatai, strateginės reikšmės ob­jek­tai, armijų štabai, „minkštieji“ yra gerokai la­biau pažeidžiami, be to, tokioms atakoms reikia mažiau planavimo ir net mažiau sprogmenų.

Iš esmės netgi vienas asmuo arba nedidelė te­roristų grupelė, turėdama menką biudžetą ir vos vieną nedidelį sprogmenį, gali užmušti daug žmonių. O jeigu pasirinks transporto maz­gus, tokius kaip metro stotys ar oro uostai, aukų bus dar daugiau. Taip pat ir žiniasklaidos dėmesio.

Istorija rodo, kad „minkštosiose“ zonose, esančiose už oro uostų saugumo ribų, įvykdoma labai daug teroristinių išpuolių.

Pavyzdžiui, palestiniečių kovotojų grupė, ži­noma kaip „Abu Nidal“ organizacija, 1985 m. gruo­dį atakavo lėktuvų bilietų pardavimo vietas Romoje ir Vienoje. 2002 m. liepą teroristas ata­­kavo Los Andželo tarptautinio oro uosto bi­lie­tų kasas. 2011 m. bomba, sprogusi Maskvos Do­modedovo tarptautiniame oro uoste, nusine­šė 35 gyvybes, o sužeistųjų buvo daugiau nei 160.

Keleiviai turėtų iki minimumo sumažinti savo buvimo laiką „minkštosiose“ oro uostų zonose.

Saugumo ekspertai atkreipia dėmesį, kad at­­vykimo ir išvykimo zonose paprastai būna itin daug žmonių, o teroristams čia nereikia pe­reiti jokio saugumo patikrinimo, tad jie gali įsineš­ti ginklų ar sprogmenų.

„Štai todėl keleiviai turėtų iki minimumo sumažinti savo buvimo laiką „minkštosiose“ oro uostų zonose“, – perspėja specialistai, pripa­žindami, kad saugumo suvokimas, savisaugos priemonės, o kartu ir visas gyvenimas Eu­ro­poje neatpažįstamai keisis. Kažkada mus stebi­no ap­saugos darbuotojų reikalavimas oro uos­te nu­siauti batus, o dabar specialių priemonių gali pri­reikti einant į parduotuvę nusipirkti pieno.

Didės susiskaldymas

„Tai yra tamsus mūsų šaliai laikotarpis. Mums reikia ramybės ir solidarumo“, – teigia Bel­gijos premjeras Ch.Michelis.

Tokio solidarumo apraiškų tikrai yra. Za­ven­temo oro uoste po sprogimo visiškai nepažįstami žmonės puolė vieni kitiems į pagalbą. Eva­kuacija iš oro uosto prasidėjo tik praėjus pus­valandžiui nuo sprogimo, o per tą laiką žmo­nės vieni kitiems teikė medicininę pagalbą.

Nelaimė paskatino visus europiečius pa­reikš­­ti solidarumą su belgais, o socialinių tinklų vartotojų nuotraukos nusidažė Belgijos vė­liavos spalvomis.

Solidarumą parodė ir kai kurios verslo bendrovės. Pavyzdžiui, belgus antradienį nemokamai vežiojo kai kurios taksi firmos, o „Tele2“ tris paras kompensavo skambučius iš Belgijoje esančių lietuviškų „Tele2“ numerių į Lietuvą ir iš Lietuvos „Tele2“ tinklo į Belgiją.

Eu­ropa yra atsidūrusi ties pasirinkimu, kai vieno­je pusėje yra nuožmus karas su teroristais, ki­toje – ka­pi­tuliacija.

Tačiau solidarumo ir pacifizmo gaidos nie­­ko nekeičia. Europos politologai, karo eks­per­tai, saugumo specialistai aiškina, kad Eu­ropa yra atsidūrusi ties pasirinkimu, kai vieno­je pusėje yra nuožmus karas su teroristais, ki­toje – ka­pi­tuliacija. Ekspertai perspėja, kad jei­gu nebus suduota atitinkamo smūgio, ateityje gyvensime jausdami nuolatinę naujų išpuolių baimę ir vykdysime vis naujus teroristų reika­lavimus.

Antai po išpuolių Paryžiuje teroristinės or­ga­nizacijos „Islamo valstybė“ atstovai pa­skel­bė vaiz­do įrašą, kuriame kalbama, kad Pran­cūzija tol kentės nuo teroro išpuolių, kol Paryžius ne­­nutrauks Sirijos bombardavimų.

Po Briuselio atakų kai kurie analitikai siūlo prieš „Islamo valstybę“ pradėti plataus masto sau­sumos operaciją. Kiti apsiriboja patarimais stip­rinti bendradarbiavimą su Turkija ir kliautis jos galimybėmis suvaldyti situaciją Artimuo­siuo­­se Rytuose.

Vis dėlto daugiausia nesutarimų viešojoje er­­dvėje ir aukščiausiuose politikos sluoksniuose dabar kelia migrantų krizė ir jos sprendimo bū­dai.

Kovo 22-osios išpuoliai sustiprino radikalus, keliančius egzistencinius klausimus apie žemyninio bloko egzistavimą, įskaitant laisvą darbo jėgos judėjimą ir Šengeno zoną.

Pirmoji Briuselio atakų pasekmė, galima ne­a­bejoti, bus naujas diskusijų apie ES išorės sienų apsaugą etapas. Ypač tai susiję su Šengeno zonai priklausančių valstybių išorinėmis sienomis. Juk Šengeno zona daugiausia kritikos sulaukė 2015 m. prasidėjus pabėgėlių krizei, o Paryžiaus atakos šią kritiką dar labiau įplieskė, ypač paaiškėjus, kad atakų organizatoriai ne­trukdomi migravo tarp Briuselio ir Paryžiaus.

Europie­čiai ims labiau palaikyti koalicijos prieš „Is­lamo valstybę“ idėją ir galbūt pritars paramai ginklais bei apmokymais Irako ir kurdų kovotojams.

Galiausiai Prancūzija ir kitos Šengeno erdvei priklausančios valstybės sustiprino savo sie­nų apsaugą, tačiau Europos Komisija nuolat kar­toja, kad bet kokios Šengeno zonos sienų ap­saugos priemonės turi būti panaikintos iki šių metų pabaigos. Vis dėlto atrodo, kad išpuoliai Briuselyje, kaip ir galimybė, jog atakos pa­si­kartos kur nors kitur Europoje, šio proceso tikrai nepaspartins.

Priešingai, kai kurios vyriausybės jau artimiau­siu metu ketina keisti nacionalinio saugumo įstatymus, didinti kovotojų, grįžtančių iš kon­fliktų Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Af­rikoje, kontrolę, taip pat stiprinti bendradarbia­vimą su kaimynėmis saugumo ir žvalgybos klausimais.

Taip pat prasidės diskusijos apie tai, kaip ko­voti su terorizmu tokiose probleminėse valsty­bėse, kaip Libija ir Sirija.

„Stratfor“ analitikai prognozuoja, kad europie­čiai ims labiau palaikyti koalicijos prieš „Is­lamo valstybę“ idėją ir galbūt pritars paramai ginklais bei apmokymais Irako ir kurdų kovotojams.

Dar viena Briuselio atakų „auka“ gali tapti ne­­seniai pasirašyta sutartis tarp ES ir Turkijos, ku­ria siekiama riboti pabėgėlių srautą į Europą ir už kurią Turkija tikisi bevizio režimo su Eu­ro­pa.

Antimusulmoniškos nuotaikos Europoje gali dar labiau sustiprinti ir nacionalistines partijas, juolab kad Prancūzijos Nacionalinis frontas jau turi ir taip reikšmingą piliečių paramą, o Vokietijos antiimigracinė „Alernatyva“ jau šven­čia pergales regioniniuose rinkimuose.

Tiek Vokietijoje, tiek Prancūzijoje parlamen­to rinkimai vyks jau kitąmet, o pagrindinės par­tijos, siekdamos pergalės prieš nacionalistinius judėjimus, greičiausiai pasiduos rinkėjų spau­dimui ir perims kai kurias nacionalistinių konkurenčių idėjas.

To paties galima tikėtis ir Švedijoje, Ny-derlan­­duose. Ką jau kalbėti apie Didžiąją Bri­ta­ni­ją, kurios gyventojai šiemet balsuos dėl pasi­trau­ki­mo iš ES ir kurios politikai gali pasinaudo­ti terorizmo korta siekdami dar didesnio at­si­­ribojimo nuo Bendrijos, net jei britai balsuotų „už“.

Galiausiai Briuselio atakos gali neigiamai pa­veikti ES ekonomiką, net jei toks poveikis gali bū­ti trumpalaikis. Po teroristinių atakų paprastai sumažėja gyventojų srautai viešose vietose – ka­vinėse, prekybos centruose. Be to, gali trauktis vidaus vartojimas ir turizmo sektorius.

Bet svarbiausia, jog europiečiai vis labiau su­sigyvens su tuo, kad terorizmo pavojus egzistuoja visai šalia ir bet kada gali paliesti kiekvieną. Ir jeigu Europoje niekas nepasikeis, klausimas „ar šiandien nežuvai per teroristinį išpuolį?“ gali tapti kone kasdiene rutina.

VU politologo prof. Tomo Janeliūno komentaras

Kova su terorizmu yra daugialypė problema. Visi supranta, kad jo šaknys slypi ISIS ir kitų teroristinių organizacijų formavimesi. Aišku, kad tos šaknys yra suaugusios jau prieš keletą metų ir Sirijos, ir kitų musulmonų šalių ekstremistinėse organizacijose. Norint pasiekti ilgalaikį sprendimą, be abejo, reikia kovoti su šiomis ekstremistinėmis organizacijomis visomis priemonėmis, ir kovoti iki galo, kol bus galima patikėti, kad jos yra visiškai sunaikintos. Tai iš esmės padaryta su „Al Qaeda“. Nors jos likučių dar yra, bet faktiškai ši organizacija jau sunaikinta.

Tik sunaikinus tokias organizacijas galima sakyti, kad nebėra pagrindinio centro, iš kurio tiek ideologinį, tiek finansinį palaikymą gauna visokios mažesnės teroristų ar ekstremistų grupuotės, gal net pavieniai asmenys, kaupiantys išteklius teroro aktams.

Bet tai sunkiausias kelias ir tam reikės ypač daug išteklių, politinės valios ir piliečių palaikymo.

Mažesnis arba vidutinis tikslas – veiksmai, nukreipti konkrečiai į mažesnes ekstremistines grupeles, kurios jau veikia Europoje ir kitose Vakarų šalyse. Tai tiesioginis teisėsaugos institucijų, slaptųjų tarnybų darbas, ir reikia skirti dar didesnius pajėgumus kovojant su Europoje esančiais teroristais. Tai gerokai apleista sritis.

Bet tam nereikia sausumos pajėgų įvedimo į kitas šalis – tam reikia dirbti darbą efektyviau.

Kritika Belgijos teisėsaugos tarnyboms reiškiama jau seniai. Vietoj politikų pareiškimų ir užuojautos, būdamas Belgijos pilietis, aš laukčiau konkrečių sprendimų. Ar bus peržiūrėta visa teisėsaugos sistema, ar bus surastos priežastys, ku­­rios neleido užkirsti kelio tokiems įvykiams? Ar bus priimti įs­ta­­tymai, įvykdytos reformos, kurios pakeistų situaciją, sustiprintų pa­jėgas, būtų skirtas papildomas fi­nansavimas, leista įvesti naujų funk­cijų teisėsaugos institucijoms?

Mes turime akivaizdžių precedentų, kaip galima reaguoti po panašių įvykių. Po Rugsėjo 11-osios amerikiečiai priėmė daugybę sprendimų, kurie sustiprino specialiąsias tarnybas. Buvo konstatuota, kad yra daugybė problemų, trūksta koordinavimo, apsikeitimo informacija ir taip toliau. Visa tai vedė į labai rimtas visos saugumo sistemos reformas Amerikoje.

Buvo priimti konkretūs įstatymai, kurie išplėtė teisėsaugos institucijų galimybes. Tiesa, juos lydėjo tam tikri protestai dėl to, kad naujieji įstatymai galbūt pažeidžia žmogaus teises, bet vis tiek buvo priimta labai daug konkrečių taktinių sprendimų, ir tai turėjo nemažą poveikį.

Kad ir kaip būtų, tokio masto teroristinių išpuolių JAV kol kas nepasikartojo. Arba tai kur kas mažesni išpuoliai, arba pavienių teroristų, vadinamųjų vienišų vilkų, veiksmai, o juos identifikuoti yra sunkiau, kartais iš viso neįmanoma.

Belgijoje situacija visai kita – ten teroristai kyla iš didelio tinklo, kuris nebuvo ar bent iki šiol nebuvo prieinamas nei Belgijos, nei Prancūzijos saugumo tarnyboms.

Kovo 22 d. teroro aktai Briuselyje

7 val. Belgijos laiku Briuselio Zavetemo oro uosto išvykimų registracijos salėje nugriaudėjo du sprogimai. Vieną, kaip įtariama, surengė mirtininkas(-ė).

Iš pradžių pranešta, kad žuvo mažiausiai 13 žmonių, dar 35 buvo sužeisti. Vėliau aukų padaugėjo iki 33 žmonių, o sužeistųjų skaičius perkopė 100, iš jų 17 sužeisti sunkiai.

Taip pat pranešama apie šūvius, kurie esą buvo girdėti prieš pat sprogimus prie skrydžių su „American Airlines“ ir „Brussels Airlines“ registracijos stalų.

8 val. sprogimai nugriaudėjo ES biurų rajone – „Maalbeek“ metro stotyje. Belgija paskelbė aukščiausią teroro pavojaus laipsnį.

8 val. 30 min. sustabdomas visas visuomeninis transportas.

11 val. 30 min. sustabdomas „Eurostar“ traukinių tarp Londono ir Briuselio eismas.

15 val.15 min. Zaventemo oro uoste sunaikinama trečia, nesprogusi bomba.

"Scanpix" nuotr.

Prancūzija pranešė, kad identifikavo trečiąjį koncerto Paryžiuje užpuoliką. Tai 23-ejų Fouedas Mohamedas-Aggadas iš Strasbūro. Per koordinuotus išpuolius Paryžiuje lapkričio 13 d. žuvo 130 žmonių, vien per minimo koncerto užpuolimą, kurį surengė trys teroristai, žuvo 90 žmonių.

Pasak BBC, policija jau identifikavo beveik visus teroristus, susijusius su teroro aktu, už kurį atsakomybę prisiėmė Islamo valstybė (ISIS arba “Daesh”). Manoma, kad tris atakas suplanavo Addelhamidas Abaaoudas, kuris buvo nukautas policijos kelios dienos po išpuolių.

Broliai vartojo alkoholį bei narkotikus ir visiškai nebuvo panašūs į islamistus.

Policija šiuo metu aktyviai ieško 26-erių Salah Abdeslamo, Prancūzijos piliečio, gimusio Briuselyje. Jis apibūdinamas, kaip labai pavojingas. Įtariama, kad būtent jis išnuomavo automobilį, kuriuo į koncertą atvyko trys užpuolikai. Prieš teroro aktus vyras taip pat išnuomavo dar vieną automobilį ir užsakė du viešbučio, netoli Paryžiaus, kambarius.

Ką jis veikė per pačius išpuolius – neaišku. Jo brolis Brahimas susisprogdino. Įtariama, kad S.Abdeslamas nuvežė tris savižudžius į stadioną.

Kelios valandos po išpuolių automobilį su juo prie Belgijos pasienio sustabdė policija. Mašinoje buvo dar du vyrai. Patikrinusi dokumentus policija juos paleido.

"Scanpix" nuotr.

Pasak Belgijos policijos, abu broliai Abdeslamai žinomi dėl kriminalinės praeities. Teigiama, kad S.Abdeslamas buvo įkalintas už apiplėšimą ir ten esą susipažino su A.Abaaoudu, kuris suplanavo išpuolius Paryžiuje.

Abu broliai gyveno liūdnai pagarsėjusiame Briuselio “Molenbeek” rajone, kurį pareigūnai vadina islamistų kalve.

31-erių S.Abdeslamo brolis Brahimas susisprogdino prie vienos Paryžiaus kavinių. Šiais metais jis keliavo į Turkija, iš kur norėjo patekti į Siriją. Bet Turkijoje Brahimas buvo sulaikytas ir deportuotas į Briuselį. Policija jį apklausė ir vėliau paleido. Abu broliai gyveno liūdnai pagarsėjusiame Briuselio “Molenbeek” rajone, kurį pareigūnai vadina islamistų kalve. Pasak kaimynų, jis 2014-ųjų spalį išgelbėjo 5 vaikus iš degančio namo.

Brahimui priklausė baras, kurį esą valdė jo brolis. Aplinkinių teigimu, abu broliai vartojo alkoholį bei narkotikus ir visiškai nebuvo panašūs į islamistus.

Išpuolių pagrindiniu organizatoriumi laikomas 28-erių A.Abaaoudas, kaip spėjama, pats dalyvavo išpuoliuose. Jis išaugo tame pačiame Briuselio rajone, kaip ir broliai Abdeslamai. Manoma, kad prie ISIS jis prisijungė 2013 m. Vyras siejamas su keliais šiemet sužlugdytais teroro išpuoliais. Jis slapstėsi Atėnuose ir sėkmingai paspruko nuo vietos policijos.

Kitas išpuolių dalyvis – 29-erių Omaras Ismailas Mostefai, Prancūzijos pilietis, alžyrietiškos kilmės. Jis susisprogdino koncerto salėje. Omaras gimė ir augo skurdžiame Paryžiaus rajone. Buvo gerai žinomas policijai – nuo 2004 m. iki 2010 m. buvo teistas už kriminalinius nusikaltimus 8 kartus. Pasak aplinkinių, jis buvo visai nepanašus į ekstremistą, tačiau Prancūzijos policija jau 2010 m. įrašė jį į įtariamų islamistų sąrašą. Vis dėlto tai nesutrukdė vyrui keliauti į Siriją, apsilankyti Alžyre.

2014 m. jo 67-erių tėvas nuvyko į Siriją ir nesėkmingai bandė atkalbėti sūnų nuo dalyvavimo ISIS grupuotėje.

28-erių Samy Amimouras – kitas koncerto užpuolikas, kuris susisprogdino. Jis gyveno Paryžiaus priemiestyje ir buvo žinomas Prancūzijos žvalgybai. 2012 m. vyras buvo apkaltintas terorizmu, nes planavo vykti į Jemeną. Bet S.Amimouras sugebėjo pasislėpti nuo pareigūnų. Jo vardu buvo išduotas tarptautinis arešto orderis. 2014 m. jo 67-erių tėvas nuvyko į Siriją ir nesėkmingai bandė atkalbėti sūnų nuo dalyvavimo ISIS grupuotėje.

Trečiasis koncerto užpuolikas, kurį tik dabar policija įvardino – Fouedas Mohamedas-Aggadas. 2013 m.  jis su vyresniu broliu Karimu bei dar 8 vyrais iš gimtojo Strasbūro nuvyko į Siriją. Po kelių mėnesių, kai du iš grupės žuvo, visi sugrįžo namo, o Fouedas liko ir sugrįžo į Europą tik prieš pat Paryžiaus atakas.

Stadione susisprogdino Afmadas al-Mohammadas. Rastame jo siriškame pase teigiama, kad jis buvo 25-erių metų amžiaus iš Idlibo mieste. Vis dėlto pareigūnai mano, kad pasas padirbtas. Pirštų antspaudai parodė, kad jis atvyko per Graikiją, kaip pabėgėlis iš Sirijos.

Hasna gimė imigrantų iš Moroko šeimoje ir įsitraukė į radikalų veikla visai neseniai.

Kitas savižudis stadione – 20-metis Bilalas Hadfi. Jis nepateko į stadiono vidų ir susisprogdino prie įėjimo. Vyras buvo Prancūzijos pilietis, bet gyveno Belgijoje. Pareigūnai teigia, kad žinojo, jog jis buvo išvykęs kariauti už ISIS į Siriją

M al-Mahmodas – taip policija įvardijo trečiąjį savižudį stadione. Jis kartu su A.al-Mohammedu į Prancūziją atvyko per Graikiją, kaip pabėgėlis.

Teroristų grupuotei taip pat priklausė jos lyderio A.Abaaoudo pusseserė Hasna Aitboulahcen. Hasna gimė imigrantų iš Moroko šeimoje ir įsitraukė į radikalų veikla visai neseniai. Ji žuvo per policijos reidą kartu su pusbroliu, kelios dienos po teroro išpuolių. Dar vienas vyras per reidą susisprogdino pats.

Ieškomiausias žmogus Prancūzijoje ir Belgijoje - S.Abdeslamas / "Scanpix" nuotr.

29-erių Jawadas Bendaoudas buvo suimtas per tą patį reidą. Jis įtariamas išnuomavęs butą A.Abaaoudui ir jo pusseserei. Vyras, kuris anksčiau kelis kartus buvo teistas ir sėdėjo kalėjime, teigia, kad kažkoks draugas paprašė jo pasirūpinti ta porele.

Belgijoje taip pat buvo suimti 27-erių Mohammedas Amri ir 21-erių Hamza Attouh. Jie kaltinami po išpuolių paėmę S.Abdeslamą ir nuvežę jį į Briuselį.

39-erių Abraimi Lazezas buvo irgi suimtas Belgijoje. Jo automobilyje aptikti du ginklai ir kraujo dėmės. Jis taip įtariamas S.Abdeslamui padėjęs pabėgti iš Prancūzijos. Belgijos policija taip pat ieško 29-erių Mohamedo Abrini, kuris įtariama nuvežė S.Abdeslamą į Paryžių.

26-erių Belgijos pilietis Ahmadas Dahmani buvo suimtas Turkijoje. Jis įtariamas padėjęs pasiruošti teroro aktams Paryžiuje.

Visą originalų tekstą skaitykite čia.

Scanpix

Paryžius šiąnakt išgyveno siaubo naktį – per įvykdytus šešis susijusius teroro aktus aukų skaičiai yra tokie: 128 žuvę, daugiau kaip 250 sužeistų, iš kurių 99 būklė yra labai sunki.

Policija naujienų agentūrai AFP praneša, kad į šiuos skaičius neįtraukti aštuoni teroristai, kurie visi buvo apsijuosę sprogmenimis.

Prezidentas Francois Hollande’as, kalbėdamas po šio smurto proveržio, kuris pareikalavo daugiausia aukų Prancūzijoje nuo Antrojo pasaulinio karo laikų, pažadėjo, kad jo šalis tvirtai priešinsis terorizmui.

Daugiausiai žmonių, apie 80, buvo nužudyti per įkaitų dramą Paryžiuje esančiuose koncertų rūmuose „Bataclan“, kuriuose penktadienio vakarą koncertavo amerikiečių roko grupė ir kur užpuolikai dešimtis žmonių buvo paėmę įkaitais bei mėtė sprogmenis į savo belaisvius. Per policijos specialiųjų pajėgų šturmą tame komplekse buvo nukauti trys įtariami džihadistai.

Didelę sumaištį sukėlė ir sprogimas šalia Paryžiaus „Stade de France” stadiono, kur penktadienį vakare vyko draugiškos Prancūzijos ir Vokietijos futbolo rinktinių rungtynės. Po sprogimų tūkstančiai futbolo sirgalių buvo evakuoti. Rungtynės buvo nutrauktos.  Prancūzijos prezidentas F. Hollande’as buvo „Stade de France” stadione tuo metu, kai netoliese susisprogdino teroristai, bet buvo nedelsiant iš jo išvestas apsauginių.

Teroristai taip pat nesirinkdami aukų puolė dar mažiausiai keturis Paryžiaus restoranus ir kavines. Kai kurie aukomis tapę žmonės kulkų buvo pakirsti tiesiog gatvėje. Šiame Paryžiaus rajone, netoli madingo Oberkampfo kvartalo, garsėjančio savo naktiniu gyvenimu, buvo ir kitas teroristų taikinys, koncertų rūmai „Bataclan“ – viena geriausiai žinomų vietų rytiniame Paryžiuje. Penktadienio naktį joje koncertavo iš Kalifornijos atvykusi grupė „Eagles of Death Metal“. Salėje buvo daugiau kaip 1500 žmonių.

Iškart po išpuolių musulmonų ekstremistai „Twitter“ paskyrose puolė liaupsinti išpuolius ir smerkė Prancūzijos veiksmus Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytose. Paskyrose su arabiškomis žymomis, kurias galima išversti kaip „Paryžius dega“ ir „Kalifato valstybė smogia Prancūzijai“, jie reiškė nuomonę, kad skerdynes veikiausiai surengė grupuotė „Islamo valstybė“ (IS).

Sausio 7-osios teroro aktai Paryžiuje sukrėtė pasaulį ne mažiau kaip 2001 m. rugsėjo 11-osios įvykiai Niujorke. Kultūrinės, socialinės, istorinės islamistų smurto Europoje ir JAV priežastys panašios į neišnarpliojamą prieštaravimų mazgą.

Rima Janužytė, Aušra Lėka, Vaiva Sapetkaitė
Lassana Bathily šiomis dienomis teisėtai tapo Prancūzijos didvyriu. Iš Malio kilęs 24-erių musulmonas, žydų košerinio maisto parduotuvės Paryžiaus priemiestyje pardavėjo padėjėjas, išgelbėjo pirkėjus žydus nuo kito musulmono, tiesa, galima sakyti, jau prancūzo, mat teroristas Amedy Coulibaly gimęs Paryžiaus priemiestyje.
Teroristai žydų parduotuvėje paėmė įkaitų, paskui keturis jų, tarp jų vieną musulmoną, nužudė. O L.Bathily parduotuvės šaldytuvo patalpoje paslėpė šešis apsipirkti užsukusius žydus ir, sugebėjęs ištrūkti iš parduotuvės, suteikė policijai vertingos informacijos, kuri padėjo išlaisvinti įkaitus. L.Bathily išgelbėjo mažiausiai penkiolikos žmonių gyvybę.
Beje, musulmonų teroristų auka tapo dar vienas musulmonas: beginklis ant žemės pargriautas policininkas Ahmedas Merabetas buvo nušautas prie „Charlie Hebdo“ redakcijos.
Prancūziškojoje rugsėjo 11-ojoje, kaip spėjo apžvalgininkai pakrikštyti teroro aktus Prancūzijoje, multikultūralizmo, regis, daugiau nei civilizacijų ar religijų karų, ko taip įnirtingai šiandien ieško Marine Le Pen ir kiti ultradešinieji radikalūs Europos politikai.
Paryžiuje nemažai civilizuoto pasaulio valstybių vadovų pirmą kartą taip vieningai susikibo rankomis milijoninės minios priešaky – tai žinia teroristams, kad nesiduos įbauginami ir neleis supriešinti musulmonų su kitų religijų žmonėmis ar imigrantų su valstybių senbuviais.
Vis dėlto kyla nemažai klausimų: kodėl Europą ir JAV, deja, jau reguliariai sukrečia siaubingi teroristų išpuoliai, kurių vienoje pusėje – vakarietiškų vertybių išpažinėjai, o kitoje – islamą išpažįstantys asmenys?

Kas bendro tarp terorizmo ir imigracijos

Teroro išpuolių Prancūzijoje aukų ir budelių biografijos – tarsi šios šalies multikultūralizmo paveikslas: Prancūzijoje gyvena didžiausia Europoje žydų ir didžiausia Europoje musulmonų bendruomenė. Imigrantas musulmonas čia gali dirbti žydų parduotuvėje, kurios savininkas neprieštarauja, kad laikydamasis savo religijos normų jis ir darbe kniūbsčias puola melstis, kai tam ateina laikas. O Paryžiuje gimęs kitas musulmonas gali pakelti ranką prieš savo gimtą valstybę, jos žmones, taip pat ir musulmonus.
Prancūzai prie vyno taurės pripažįsta, kad tautų katilas Eiffelio bokšto papėdėje – dalis kainos  už šalies ilgametę kolonijinę politiką (nors kolonijomis dabar nebevadinama, Prancūzija vis dar turi ir užjūrio teritorijų). Vis dėlto daugiausiai tautų, rasių ir religijų čia sutraukė šios valstybės tolerantiška imigracinė politika, greta to – gerovė, kuria prancūzai gana dosnia socialine parama dalijasi su imigrantais.
Nenuostabu, kad po teroro išpuolių Paryžiuje kyla diskusijos, jog multikultūralizmas ir tam tikros imigrantų bendruomenės mažina valstybės bei visuomenės saugumą. „Tačiau tiesiogiai susieti imigraciją ar islamą su terorizmu būtų nelabai teisinga nei imigrantų, nei musulmonų, nei saugumo politikos atžvilgiu. Labiau reikėtų kalbėti apie tam tikrų migrantų grupių socialinę atskirtį, kuri sudaro galimybes užverbuoti labiausiai pažeidžiamus žmones, kad jie darytų negerus darbus“, – tokios pozicijos laikosi migracijos procesų tyrėjas Socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto mokslo darbuotojas dr. Karolis Žibas.
Vis dėlto negalima nematyti ir to, kad didžiausi pastarojo laikotarpio teroro išpuoliai vakarietiškose šalyse, pradedant 2001-ųjų rugsėjo 11-ąja Niujorke, turėjo civilizacijų ir religijų karų požymių: visi įvykdyti musulmonų, išskyrus norvego Anderso Behringo Breiviko 2011 m. išpuolį, kai jis, neva priešindamasis Norvegijoje įsitvirtinančiam multikultūralizmui, nužudė 77 žmones. Kiekvienas toks išpuolis buvo palydėtas diskusijų apie imigraciją ir jos taisyklių griežtinimą.
Vis dėlto K.Žibas siūlo pabandyti atsakyti į klausimą, ar sprogimai Londono metro ir autobusuose, teroro aktai Niujorke ir Paryžiuje įvyko dėl to, kad musulmonai nepatenkinti šių šalių imigracijos politika, ar kad „Islamo valstybė“ nepatenkinta Didžiosios Britanijos, JAV ir Prancūzijos užsienio politika ir tam tikrais jų kariniais veiksmais Irake bei Sirijoje?

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-01-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Ar verta susitaikyti su Sirijos diktatoriaus Basharo al-Assado režimu, kad tik būtų įveikta teroristinė organizacija ISIS?

Rima Janužytė

Metų pradžioje JAV prezidentas Barackas Obama Sirijoje ir Irake besiplečiančią teroristinę organizaciją ISIS palygino su jaunių krepšinio rinktine, besimatuojančia „Lakers“ marškinėlius. O Sirijos diktatorių Basharą al-Assadą vadino didžiausiu blogiu, kurį būtina išrauti su šaknimis.

Bet per dvylika mėnesių viskas apsivertė aukštyn kojomis. ISIS dabar laikoma tokia rimta grėsme, kad dėl pergalės prieš ją ryžtamasi net politikai, kurioje atsiranda vietos ir paties Assado režimui.

Žinoma, viešai tokiais planais niekas nesidalija. Tačiau prieš kelias savaites „Washington Post“ išplatino slaptą Ženevoje įsikūrusios organizacijos „Centre for Humanitarian Dialogue“ (Humanitarinio dialogo centras) dokumentą, bylojantį apie virtinę numatomų paliaubų tarp paskirų Sirijos sukilėlių grupių ir Assado režimo pajėgų, kurios ilgainiui turėtų atvesti iki susitaikymo politiniu lygmeniu. Reaguodamas į dokumento nutekinimą, minėtos organizacijos vadovas Davidas Harlandas nutarė atidengti ir likusias kortas.

Beje, šios organizacijos, apie kurią daugelis su politika tiesiogiai nesusidūrusių žmonių nėra nė girdėję, užduotis – tarpininkauti sprendžiant sudėtingus tarptautinius konfliktus. Galima sakyti, kad tai tarsi savotiškas „taikos lobizmas“. Pavyzdžiui, siekiant taikių rinkimų Tunise, Humanitarinio dialogo centras vedė derybas tarp islamistų ir sekuliaristų. Afganistane jis derasi su Talibanu, na, o Sirijoje dar pernai jam teko nelengva užduotis siekti paliaubų atskirose susirėmimų vietose. Nutekintame dokumente svarbiausia mintis yra ta, kad nei režimas, nei sukilėliai nėra pajėgūs laimėti, o nesibaigiantis konfliktas yra puiki terpė klestėti ISIS. Tad esą vienintelis būdas įveikti šią organizaciją Sirijoje yra taika tarp dviejų kovojančių pusių.

Jei bus ryžtasi tokiam planui, visai gali būti, kad B.al-Assadas bus vienintelis Arabų pavasario išbandymą išlaikysiantis diktatorius, kurio ne tik niekas nenuvertė, bet dar ir „pastatys“ atgal.

Kitos priemonės nepadeda

Politikams darosi aišku, kad kitomis priemonėmis ISIS įveikti nelabai išeina. JAV vadovaujama sąjungininkių koalicija nuo rugpjūčio 8-osios, kai prasidėjo ISIS pajėgų atakos Irake, įvykdė daugiau nei 500 antskrydžių, bet organizacija ir toliau veikia kuo puikiausiai. Vėliau JAV drauge su Bahreino, Jordanijos, Kataro, Saudo Arabijos ir Jungtinių Arabų Emyratų pajėgomis Sirijoje įvykdė dar per 400 į ISIS nukreiptų atakų.

Negana to, JAV pajėgos devynis kartus iš oro apšaudė į Vakarus nuo Alepo miesto esančias teroristų rengimo bazes. Rugsėjo 30 d. pirmą ataką prieš ISIS surengė ir Didžioji Britanija.

Problema ta, kad sąjungininkai nelabai turi į ką taikytis: ISIS kovotojai yra išsisklaidę ir gerai užsimaskavę, o konkrečių objektų, kuriuos galima bombarduoti, nėra. Jungtinių Tautų duomenimis, tik vienos iš keturių misijų metu per pastaruosius tris mėnesius numetama bent viena bomba arba apšaudomi ISIS kovotojai. Tad trys ketvirtadaliai lėktuvų grįžta į bazę be jokių rezultatų.

Vienintelė išimtis – ISIS užimtos naftos perdirbimo gamyklos, kurias sunaikinti ryžtasi siekiant šią teroristų irštvą palaužti bent finansiškai. Rugsėjo 24-ąją B.Obama nurodė „sunaikinti mirties tinklą“ Sirijoje, tad pasitelkus naikintuvus ir bepiločius orlaivius (dronus) buvo susprogdinta 12 ISIS kontroliuojamų Sirijos naftos perdirbimo gamyklų.

Tačiau Sirijos užsienio reikalų ministras Walidas al-Moualemas teigia, kad kelis mėnesius vykstantys JAV vadovaujami antskrydžiai nepadėjo bent susilpninti „Islamo valstybės“ kovotojų. Jo nuomone, vienintelis būdas susidoroti su ISIS – priversti Turkiją sustiprinti sienų kontrolę ir užkirsti kelią užsienio kovotojų srautui į Siriją.

„Jeigu Jungtinių Tautų Saugumo Taryba ir Vašingtonas neprivers Turkijos sustiprinti sienų kontrolės, tada jokios pastangos eliminuoti ISIS nepadės“, – teigia W.al-Moualemas.

Skeptiškai jis vertina ir JAV ketinimą virš šiaurinės Sirijos dalies nustatyti neskraidymo zoną. Esą tai ne tik neduotų naudos, bet ir pakenktų Sirijos vientisumui, mat reikštų faktinį šalies padalijimą.

Jis ragina JAV nedelsti ir imti koordinuoti savo veiksmus su Sirijoje prieš ISIS kovojančiomis pajėgomis. Kitaip sakant, galima manyti, kad irgi ragina daryti tą patį, apie ką kalbama slaptose pažymose, – sutaikyti Assado režimo šalininkus su sukilėliais ir drauge surėmus pečius įveikti ISIS, kol ši neįveikė visų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-47-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

"Veido" archyvas

Federalinis prokuroras Raineris Griesbaumas (Rainers Grisbaumas) sakė per spaudos konferenciją šeštadienį, kad minima trijulė, vadovaujama 29-erių marokiečio Abdeladimo El-K., ketino susprogdinti savo pasigamintą įtaisą minioje, bet dar nebuvo pasirinkę konkretaus taikinio.

“Jie vis dar eksperimentavo, – sakė R.Griesbaumas. – Jie planavo susprogdinti įtaisą su metalo skeveldromis didelės minios viduryje”.

Pasak vokiečių pareigūnų, penktadienį suimtieji asmenys tarėsi, kaip padėti bombą autobuse arba autobusų stotelėje.

Ši trijulė buvo suimta per policijos reidą Diuseldorfe ir Bochume penktadienio rytą apie 6 val. 30 min. Jos stebėję pareigūnai manė, jog sprogdintojai jau galėjo būti pasirengę įvykdyti teroro aktą.

Laikraštis “Bild” rašo, jog taikiniu galėjo būti numatyta ir Eurovizijos dainų šventė, vyksianti gegužės 14 dieną Diuseldorfe.

Saudo Arabijoje per aštuonis šių metų mėnesius suimti 149 asmenys, įtariami priklausę 19 besikuriančių pogrindinių grupių, kurios siejamos su “al Qaeda”, pranešė penktadienį šios šalies Vidaus reikalų ministerija.

“Per pastaruosius aštuonis mėnesius areštuoti iš viso 149 su “al Qaeda” susiję kovotojai – 124 Saudo Arabijos piliečiai ir 25 užsieniečiai”, – sakė žurnalistams Vidaus reikalų ministerijos atstovas generolas Mansuras al-Turki (Mansuras Turkis), kuris dar pridūrė, kad tarp suimtųjų yra viena moteris.

Tokiais veiksmais pavyko sutrukdyti kovotojų planuotus išpuolius prieš aukšto rango valdininkus, teisėsaugos pareigūnus, žurnalistus.

Specialiosios tarnybos taip pat konfiskavo pinigų, kurių vertė sudarė apie 600 tūkst. dolerių ir kuriuos Hadžo apeigų metu surinko “al Qaeda” nariai.

Spalio 5 dieną “al Qaeda” kovotojai vaizdo įrašu paskelbė surengsią išpuolių prieš karališkąją Saudo Arabijos šeimą.