Burlingtonas, JAV

Naktį iš penktadienio į šeštadienį JAV vėl sukrėtė teroro išpuolis. Maždaug 100 km nuo Sietlo, Vašingtono valstijoje esančio Berlingtono prekybos centre CASCADE MALL nušauti 4 žmonės.

Pasak liudininkų, įtariamasis šaulys atrodo Lotynų Amerikos kilmės, jo motyvai kol kas nežinomi.

Prieš savaitę teroro šmėkla drebino ir Niujorką, Minesotą, Naująjį Džersį. Praėjusį šeštadienį Niujorke nugriadėjus sprogimui nesunkiai sužeista beveik 30 žmonių. Netrukus surasta dar viena bomba, kuri buvo neutralizuota. Šeštadienį Minesotos prekybos centre peiliu ginkluotas vyras, kuris buvo “Islamo valstybės” rėmėjas, subadė aštuonis žmones ir buvo nušautas. Pirmadienį Naujajame Džersyje taip pat buvo neutralizuoti penki sprogstamieji įtaisai.

Scanpix nuotr.

"Scanpix" nuotr.

Arūnas BRAZAUSKAS

2015-ieji ir 2016-ieji: beprotiški islamistų išpuoliai Prancūzijoje ir Vokietijoje. Atrodo, kad Europą užliejo teroro banga, atnešta pabėgėlių iš Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos. Tačiau besibaigiant liepai tenka konstatuoti, kad pastarieji keleri metai kol kas neprilygsta praėjusio amžiaus 8-ajam dešimtmečiui, kai Europoje siautėjo kairieji teroristai.

Taip, pasaulyje siautėja islamistai, tačiau jie daugiausiai žudo kitus musulmonus Azijoje ir Afrikoje.

Primiršti teroro laikai

Europai „kruvini“ buvo tie laikai, kai aktyviai veikė baskų ETA, Airijos respublikonų ar­mi­ja (IRA – Irish Republican Army), Rau­do­no­sios armijos frakcija (RAF –  Rote Armee Frak­tion), Rau­donosios brigados (BR – Brigate Rosse). Kairuolių teroras: RAF žudė Vokietijos pramonininkus, sprogdino JAV karines bazes, BR žudė Italijos  pareigūnus ir politikus.

Veikė ir teroristai neofašistai. 1980 m. rugpjūčio 2 d. „Ginkluoti revoliuciniai branduoliai“ (Nuclei Armati Rivoluzionari) išsprogdino Bolonijos (Italija) geležinkelio stotį, žuvo 85 žmonės.

Arabiški sprogmenys XX a. pabaigoje Europą drebindavo tik epizodiškai. Antai 1988 m. gruodį Libijos agentų padėtos bombos pražudė apie 260 žmonių, skridusių iš Frankfurto į Detroitą. Lėktuvas sprogo virš Lokerbio Škotijoje.

XXI a. kruvinas pusmėnulis ėmė šviesti nuolatos: 2001 m. rugsėjo 11-oji, JAV karai Afganistane ir Irake, „Al Qaeda“. Paskui atsiranda „Islamo valstybė“ („Daesh“ arba ISIS).

XX a. paskutinio ketvirčio kairuoliai teroristai, kurie siautėjo užvaldyti Mao Dzedongo ir Levo Trockio idėjų maždaug nuo 1970 m. iki 1988-ųjų – ne itin malonus politinis fonas „gėlių vaikams“ hipiams.

Vokiškoji RAF ir itališkosios BR apsiskelbė esančios 1970-aisiais. BR laikoma iki šiol gausiausia Italijos teroristine organizacija, savo veiklos viršūnėje telkusia šimtus aktyvių narių ir tūkstančius prijaučiančių. BR nužudė daugiau žmonių (85) nei RAF (34). Minint BR neišvengiamai tenka kalbėti ir apie Italijos ekspremjerą Aldo Moro – žymiausią Rau­do­nųjų brigadų auką.

Pačios keisčiausios idėjos pavergia intelektualus ir paverčia juos žudikais.

Vis dėlto viena iš BR kūrėjų Margherita Cagol (1945–1975) netapo tokio masto legenda kaip RAF smogikė ir idėjinė vadė Ulrike Marie Meinhof (1934–1976). „Baaderio ir Meinhof gauja“ – pakaitinis RAF vardas. Jos veikėjų biografijos verčia prisiminti Czesławo Miłoszo knygą „Pavergtas protas“. Pačios keisčiausios idėjos pavergia intelektualus ir paverčia juos žudikais.

Intelektualai smurtininkai

Prisiminkime to meto Vokietiją. Tai regimai klestinti kapitalistinė valstybė, įveikusi Antrojo pasaulinio karo padarinius. Tačiau 1934-aisiais gimusiai U.M.Meinhof  ir jos kartos žmonėms galėjo atrodyti, kad kapitalizmas neturi perspektyvos. Tarp Vakarų Vokietijos intelektualų būta nemažai tokių, kurie prijautė komunizmui ir komunistinę Rytų Vokietiją laikė ateities valstybės pavyzdžiu. Jų požiūriu, šviesų rytojų buvo galima sukurti tiktai prievarta.

U.M.Meinhof tėvai humanitarai turėjo daktaro laipsnius. Tėvas buvo muziejaus direktorius Oldenburge. Jis mirė karo pabaigoje, po kelerių metų mirė ir motina. U.M.Meinhof įmotė istorikė Renate Riemeck aktyviai dalyvavo krikščionių pacifistų judėjime. U.M.Mein­­­hof studijavo  sociologiją, filosofiją, edukologiją Marburgo ir Miunsterio universitetuose. Ji susidomėjo marksizmu, dalyvavo pacifistiniuose judėjimuose. 1959 m. įstojo į Vokietijos komunistų partiją. Nuo 1962 m. iki 1964 m. ji buvo įtakingo Vokietijos kairiųjų leidinio „Konkret“ vyriausioji redaktorė. 1961-aisiais ištekėjo už „Konkret“ leidėjo Klauso Rainerio Roehlio. 1962-aisiais jiems gimė dvynukės Bettina ir Regina.

Roehliai gyveno pasiturinčiai. „Konkret“ buvo šelpiamas Rytų Vokietijos. Kai šis šaltinis užsidarė, K.Roehlis prie politikos pridėjo pornografijos ir taip padidino tiražą. U.M.Mein­hof tapo populiaria žurnaliste, ją dažnai kviesdavo į televiziją. Paagitavusi už prievartinį kapitalizmo sunaikinimą ir proletarinę revoliuciją, ji su savo „Mercedes“ automobiliu grįždavo į prabangius namus. K.Roehlis, matyt, peržengė net ir kairuoliškas „laisvos meilės“ bei neištikimybės žmonai ribas – 1968 m. U.M.Mein­­hof su juo galutinai išsiskyrė.

Teroristų motyvas – protestas prieš visuomenės abejingumą JAV karui Vietname.

Tais pačiais metais U.M.Meinhof  susidomė­jo Andreasu Baaderiu (1943 m.), kuris kartu su parankine ir meiluže Gudrun Ensslin (g. 1940 m.) buvo teisiamas už bandymą Frank­furte prie Maino padegti universalinę parduotuvę. Nusikaltimo metu buvo sugadinta nemažai turto, bet niekas nenukentėjo. Teroristų motyvas – protestas prieš visuomenės abejingumą JAV karui Vietname.

A.Baaderio tėvas buvo istorikas, karo metu patekęs į sovietų nelaisvę, iš kur nebegrįžo. Pats A.Baaderis buvo išmestas iš mokyklos ir aukštųjų mokslų nebaigė – buvo balta varna tarp teroristų intelektualų. G.Ensslin, liuteronų kunigo duktė, puikiai mokėsi, gavo prestižinę stipendiją studijoms Tiubingeno universitete, kur gilinosi į edukologiją, anglų ir vokiečių literatūrą. Ji susilaukė vaiko nuo kairuolio aktyvisto Bernwardo Vespero, kurį 1967-aisiais paliko dėl A.Baaderio.

Neapsieita be arabų

Nuteistas už padegimą A.Baaderis 1969 m. buvo amnestuotas, tačiau tik laikinai, nes teismo sprendimu 1970 m. vėl sėdo į kalėjimą Vakarų Berlyne.

Kairuolių radikalų terpėje, kuriai priklausė A.Baaderis, U.M.Meinhof ir G.Ensslin, susiformavo „Raudonosios armijos frakcija“. U.M.Meinhof buvo viena iš jos įkvėpėjų. RAF tikėjosi apraizgyti Vokietiją ir Europą revoliucinių organizacijų tinklu. 1970 m. U.M.Mein­hof rašytame manifeste pirmąkart buvo panaudota santrumpa RAF ir emblema – automatas raudonos žvaigždės fone.

G.Ennslin su U.M.Meinhof sugalvojo, kaip išlaisvinti A.Baaderį. U.M.Meinhof įtikino kairuolį leidėją finansuoti knygą, kurią ji parašysianti su A.Baaderiu. Šiam kūrybiniam tikslui A.Baaderiui buvo išrūpintas leidimas su apsauga lankytis mokslinėje įstaigoje Vakarų Berlyne. Planuota išlaisvinti A.Baaderį iš instituto bibliotekos. U.M.Meinhof turėjo apsimesti niekuo dėta ir likusi laisvėje savo žurnalistine veikla palaikyti A.Baaderį bei jo bendražygius, beje, vis dar pacifistus. Operacija, kurioje dalyvavo ir dvi RAF kovotojos (G.Enns­lin nebuvo) susiklostė nesėkmingai – per klaidą buvo nušautas instituto bibliotekininkas, nors tai nebuvo planuota. Panikos apimta U.M.Meinhof iššoko pro langą kartu su A.Baaderiu ir kitais bendražygiais. Ji spėjo pasirūpinti vaikais – paskambino draugui, kad paimtų dvynukes iš mokyklos. Tai rodo, kad U.M.Meinhof iš pradžių neplanavo slapstytis.

Trijulė – A.Baaderis, U.M.Meinhof ir G.Ennslin – su dar keliais RAF nariais nuvyko į Jordaniją, kur palestiniečių stovyklose patobulino savo teroristinius įgūdžius. Grįžę į Vokietiją jie organizavo RAF teroro išpuolius: bankų plėšimus, JAV karinių objektų sprogdinimus. 1972-ųjų birželį trijulė buvo suimta kartu su keliais bendrininkais.

1975 m. gegužės 21 d. Štutgarte prasidėjo  RAF narių teismas. Visi jie buvo kalinami ypač saugomame „Stammheim“ kalėjime. 1976 m. gegužės 9 d. U.M.Meinhof buvo rasta pasikorusi. 1977 m. spalio 18 d. žuvo dar trys RAF nariai. Pagal oficialią versiją, Janas Carlas Raspe`as ir A.Baaderis nusišovė,  o G.Ennslin pasikorė. Tą pačią naktį bandė nusižudyti ir Irmgard Moeller – keturis kartus nesėkmingai dūrė į save peiliu. Jos versija skiriasi nuo oficialiosios – I.Moeller teigimu, Vokietijos valdžios nurodymu RAF nariams įvykdyti mirties nuosprendžiai, tik pasikėsinimas prieš ją nepavyko.

Nuo kairuolio iki neonacio

Įdomi RAF nario advokato Horsto Mah­lerio (g. 1936 m.) idėjinė raida. Trijulės draugas, dalyvavęs planuojant A.Baaderio išlaisvinimą, paskui besitreniravęs Jordanijoje, plėšęs bankus, dalyvavęs sprogdinant JAV karinius objektus. H.Mahleris 1974 m. buvo nuteistas kalėti 14 metų ir prarado teisę verstis advokato praktika. 1980 m. jis buvo paleistas į laisvę anksčiau laiko. Kažkada teigęs, kad turi žydų kraujo, H.Mahleris ėmė linkti į dešinę. 2000–2003 m. jis priklausė kraštutinei dešinės pakraipos Nacionaldemokratų partijai. Ga­liau­siai jis buvo nuteistas 12 metų kalėti už nacionalinės nesantaikos kurstymą ir Ho­lokausto neigimą.

2003-aisiais K.Roehlio ir U.Meinhof duktė Bettina Roehl patraukė visuomenės dėmesį, kaip kadaise jos motina. Atrodė, kad, užsipuolusi tuometinį Vokietijos užsienio reikalų ministrą, Žaliųjų partijos atstovą Joschką Fischerį, žurnalistė B.Roehl kėsinasi į valstybės pamatus. Tačiau B.Roehl veikė dėl kitokių paskatų negu jos motina, apie kurią duktė pasakė: „Aš nesu Ulrike Meinhof duktė, aš esu savo senelės anūkė, savo sesers sesuo, savo tėvo duktė, bet nesu savo motinos duktė.“

Savo  išmonę ir energiją B.Roehl nukreipė prieš motinos kartos ir kiek jaunesnius kairuolius, kurių nemažai buvo prasimušę į valdžią. Rašydama knygą, ji aptiko fotografiją, kurioje matyti, kaip J.Fischeris 1973 m. užpuola policininką. Žinodama, kad tai sukels politinį skandalą, B.Roehl pateikė nuotraukas žurnalui „Stern“.

Teroristai – įtakos agentai

Atrodo, kad terorizmas – toks dalykas, dėl kurio moralinio ir teisinio vertinimo negali kilti didelių abejonių. Jų ir nekyla, kol apie tai kalbama apskritai, tačiau net ES šalių įstatymai nebuvo suderinti taip, kad kova su terorizmu eitų tarsi sviestu patepus. Pavyzdžiui, 1985–2002 m. Prancūzija neišduodavo Italijai teroristų, dažniausiai kairuolių, kurie nebuvo įvykdę žmogžudysčių, stambių teroro aktų ir pan. Ši praktika, pagal Prancūzijos prezidento Francois Mitter­rando vardą vadinta „Mit­terrando doktrina“, buvo grindžiama tuo, kad Italijos įstatymai neva ne visuomet paisė žmogaus teisių.

ES narių nacionalinių teisės sistemų suvienodinimas – vis dar aktualus dienotvarkės punktas.

Vargu, ar čia galima įžvelgti vien Pran­cūzijos prezidento socialisto siekį pamokyti Italiją, kurios vyriausybės daugelį metų neapsieidavo be krikščionių demokratų. ES narių nacionalinių teisės sistemų suvienodinimas – vis dar aktualus dienotvarkės punktas.

Valstybinis terorizmas, kai kokia nors šalis pasitelkia teroristus kitai valstybei destabilizuoti – atskira ir labai plati tema.

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė 2014 m. lapkritį apie Rusiją pasakė: „Valstybė, kuri nurodo savo kariams nusiimti atpažinimo ženklus, kuri įveda kariuomenę ir sunkiąją ginkluotę be atpažinimo ženklų – tokia valstybė turi visus tarptautinio terorizmo požymius.“

Rusijoje, laikančioje save Sovietų Sąjungos įpėdine, tarptautinis ir vidinis terorizmas visada buvo susiję. Regimai vienvaldžiai carai žūdavo per rūmų perversmus, revoliucionierių pasikėsinimus.

XX a. pradžioje Rusijos valdžios viršūnėse atsirado grupuotė, kuri savo tikslams pasitelkė revoliucionierius neparankiems konkurentams šalinti, tokiu būdu neva atverdama kelią reformoms. Aukštas Rusijos policijos pareigūnas Sergejus Zubatovas jaunystėje pats buvo policijos prigriebtas dėl antivalstybinės veiklos – jis sutiko tapti informatoriumi. Vėliau jis padarė karjerą kaip policininkas. Manoma, kad tai jis kuravo Socialistų revoliucionierių partijos, vadinamųjų eserų, kovinę organizaciją – juk policininkams svarbu, kad teroristai niekada neišnyktų.

Todėl kai kurie fabrikantai mielai rėmė bolševikus, kadangi jų kiršinami darbininkai kėlė politinius reikalavimus, o tokius streikininkus iškart buvo galima kišti į cypę, užuot jiems daugiau mokėjus.

Kita vertus, S.Zu­batovas nuoširdžiai siekė reformuoti sutrešusią carinę santvarką. Jo iniciatyva buvo steigiamos valdžiai lojalios darbininkų organizacijos. Pra­monininkams S.Zu­batovo profsąjungos visai nepatiko, nes per jas darbininkai išsikovodavo didesnius atlyginimus. Todėl kai kurie fabrikantai mielai rėmė bolševikus, kadangi jų kiršinami darbininkai kėlė politinius reikalavimus, o tokius streikininkus iškart buvo galima kišti į cypę, užuot jiems daugiau mokėjus. Beje, tarp bolševikus rėmusių kapitalistų būta sentikių – jie su caro valdžia turėjo savų istorinių sąskaitų.

S.Zubatovo, kaip jam atrodė, kontroliuojama kovinė organizacija pasirodė esanti neblogas įrankis žudyti konservatyvius pareigūnus ir tokiu būdu kloti kelią reformoms. Kita vertus, teroristams nužudžius vidaus reikalų ministrą Dmitrijų Sipiaginą, buvo pašalintas asmeninis S.Zubatovo priešas. Taigi, policijos globojamas kryptingas teroras pasitarnavo ne tiktai visuomenės pažangai, bet ir asmeninei karjerai.

Šis trumpai nupasakotas epizodas vilioja ne vien susipažinti su didesnės apimties kontekstu, bet ir primena, kad tūlas teroristas visuomet turi galingų globėjų valdžios struktūrose – užsienyje, arba netgi šalyje, kurioje dėliojamos bombos.

Raudonosios armijos frakcijos (RAF)   išpuolių chronologija

1970 m. birželio 5 d. Berlyne išplatintas manifestas, kuriame paskelbta apie RAF įsteigimą.

1972 m. gegužės 11 d. Per sprogimą prie JAV kareivinių Frankfurte žūsta vienas žmogus, 13 sužeista.

1972 m. gegužės 12 d. Sprogimo metu prie policijos nuovados Augsburge sužeidžiami 5 policininkai.

1972 m. gegužės 15 d. Bandyta susprogdinti teisėjo Wolfgango Buddenbergo automobilį. Sužeista jo žmona.

1972 m. gegužės 19 d. Sprogimas Axelio Springerio leidykloje Hamburge, sužeista 17 žmonių.

1972 m. gegužės 24 d. Du bombų sprogimai Heidelberge prie karininkų klubo ir JAV kareivinių: trys žuvę, penki sužeisti.

1975 m. balandžio 24 d. Užgrobta Vakarų Vokietijos ambasada Stokholme.  Žuvo 5 žmonės, tarp jų – du RAF nariai.

1977 m. sausio 4 d. Užpultas JAV karinis objektas Gysene, žuvo keli RAF nariai.

1977 m. balandžio 7 d. Nužudytas federalinis generalinis prokuroras Siegfriedas Bubackas. Taip pat žuvo automobilio vairuotojas ir keleivis.

1977 m. liepos 30 d. Nušautas „Dresdner Bank“ direktorius Jurgenas Ponto, bandant jį pagrobti.

1977 m. rugsėjo 5 d. Pagrobtas Vokietijos darbdavių federacijos vadovas Hannsas Martinas  Schleyeris. Žuvo jo vairuotojas ir trys policininkai. Pagrobtasis buvo nužudytas 1977 m. spalio 18 d.

1977 m. spalio 13 d. Pagrobtas „Lufthansa“ lėktuvas su 87 keleiviais. Vokietijos specialiosios pajėgos lėktuvą išvadavo spalio 18 d. Išlaisvinti 86 įkaitai, nušauti trys teroristai. Įgulos vadą užpuolikai nužudė anksčiau.

1977 m. spalio 18 d. RAF vadovai A.Baaderis, G.Ensslinas, J.C.Raspe’as nusižudė kalėjime. Keršydami už jų žūtį, RAF teroristai nužudė pagrobtą H.M.Schleyerį.

1979 m. birželio 25 d. RAF nesėkmingai pasikėsino į NATO pajėgų vadą Europoje JAV generolą Alexanderį Haigą. Po tiltu, kuriuo važiavo generolas, susprogdinta mina.

1981 m. rugpjūčio 31 d. Galinga bomba susprogdinta Ramšteino karinių oro pajėgų bazės parkavimo aikštelėje.

1981 m. rugpjūčio 15 d. Nesėkmingai kėsintasi į JAV pajėgų vadą Vakarų Vokietijoje Fredericką Kroeseną.

1984 m. gruodžio 18 d. Nesėkmingai sprogdintas NATO karininkų rengimo centras.

1985 m. rugpjūčio 8 d. Karinių oro pajėgų bazės prie Frankfurto vadavietės parkavimo aikštelėje susprogdinta bomba. Žuvo du žmonės. Dieną prieš tai pagrobtas ir nužudytas kariškis – siekta pasinaudoti jo asmens tapatybės dokumentais.

1986 m. liepos 9 d. „Siemens“ vadybininkas  Karlas Heinzas Beckurtsas ir jo vairuotojas nužudyti netoli Miuncheno.

1989 m. lapkričio 30 d. „Deutsche Bank“ vadovas  Alfredas Herrhausenas susprogdintas Bad Homburge.

1991 m. balandžio 1 d. Detlevas Karstenas Rohwedderis, kompanijos „Treuhandanstalt“ vadovas, nušautas namuose Diuseldorfe.

1993 m. kovo 27 d. Galinga bomba išsprogdina naujai statomą kalėjimą.

1993 m. birželio 27 d. Susišaudymas gaudant kalėjimo sprogdintojus. Žuvo RAF teroristas ir policininkas.

1998 m. balandžio 20 d. RAF paskelbia apie veiklos nutraukimą.

Iš viso per RAF teroro aktus žuvo 34 žmonės.

Teroristų sielų gelmės

Menas, o ne socialinės teorijos ir psichologija leidžia pažvelgti į teroristų sielas ir sutaupyti laiko, kuris būtų prarastas klausant paskaitų ar skaitant storas knygas.

Jau daugiau nei metai Nacionalinio dramos teatro scenoje rodoma šiuolaikinio vokiečių dramaturgo Mariuso von Mayenburgo pjesė „Kankinys“, kurią pastatė Oskaras Koršunovas. Tai pasakojimas apie jaunuolį, paraidžiui interpretuojantį Bibliją ir kankinantį aplinkinius pamokslavimu bei klausimais, į kuriuos tie dažniausiai negali atsakyti. Šiuolaikinėje Vokietijos mokykloje formuojasi krikščionio fundamentalisto charakteris, beje, veidmainiškas, linkęs į manipuliacijas. Autorius ir režisierius tarsi rašo daugtaškį: tegul žiūrovas pats sprendžia, ar pagrindinis veikėjas, išpažindamas krikščionių tikėjimą, taps smurtininku.

Prieš metus ekranuose pasirodęs Woody Alleno filmas „Iracionalus žmogus“ („Irrational Man“) – savaip komiška filosofijos profesoriaus istorija. Pagrindinis herojus narplioja asmeninių ir profesinių problemų rezginį, ir gausiai vartojamas alkoholis tam tikrai nepadeda. Jam topteli į galvą nužudyti žmogų – taip tarsi atsiteisiama už neteisybę, apie kurią atsitiktinai nugirsta užkandinėje. Profesorius įgyvendina kėslus, tačiau dangstant nusikaltimą reikia vėl nusikalsti – nužudyti meilužę. W.Allenas šaržavo į U.Meinhof panašų charakterį. Tai savo išvedžiojimuose pasiklydęs intelektualas, kuris staiga pasiryžta, jo supratimu, vieninteliam teisingam poelgiui – žmogžudystei.

Literatūros apie teroristus klasika – Gilberto Keitho Chestertono romanas „Žmogus, kuris buvo Ketvirtadienis“. Autorius, pagarsėjęs apsakymais apie katalikų kunigą tėvą Browną, privatų detektyvą, šiame romane aprašo tarptautinę anarchistų organizaciją. Jos vadovai pasivadinę savaitės dienomis: Pirmadienis, Antradienis ir t. t. Anarchistai ieško, kas pakeis žuvusį Ketvirtadienį. Tarp didžiausių jo nuopelnų – sprogimas kurorto krantinėje, pražudęs daugybę žmonių. Jo atminimui skirtoje kalboje oratorius anarchistas sako, kad Ketvirtadienis nepakentė žiaurumo ir kovojo už tai, kad vietoj pieno būtų vartojamas vandens ir kreidos mišinys, kadangi melžti karves labai žiauru.

Išgalvotus K.Chesterono charakterius įdomu lyginti su tikrais žudikais, pavyzdžiui, Volkertu van der Graafu, kuris 2002 m. nušovė Nyderlandų politiką Pimą Fortuyną, potencialų premjerą. V. van der Graafas buvo žaliasis, kovotojas už gyvūnų teises (protestavo dėl per ankštų karvidžių). Teisme jis sakė, kad žmogžudystei paskatino tai, kad P.Fortuynas vertęs musulmonus atpirkimo ožiais. Jo pasisakymai apskritai buvo nepalankūs socialiai pažeidžiamoms visuomenės grupėms.

K.Chestertono knygą „Žmogus, kuris buvo Ketvirtadienis“ 2004 m. išleidusi „Katalikų pasaulio“ leidykla metrikoje nurodė užsakymo numerį 666. Beje, prabėgus metams, Londono metro „Al Qaeda“ teroristai sprogdino bombas būtent ketvirtadieniais – liepos 7 d. ir liepos 21 d.

Svarbiausi „Raudonųjų brigadų“ (Brigate Rosse, BR) išpuoliai

1974 m. balandžio 18 d. BR pagrobė Genujos prokuroro padėjėją Mario Sossi. Jis buvo paleistas siekiant iškeisti į 8 kalinius, susijusius su BR. Tąkart valstybė apgavo BR – kaliniai nebuvo išleisti.

1977 m. lapkričio 16 d. BR smogikai Turine pašovė Carlo Casalegno, laikraščio „La Stampa“ redaktoriaus pavaduotoją.  Netrukus jis mirė.

1978 m. kovo 16 d. pagrobtas Krikščionių demokratų partijos pirmininkas Aldo Moro, buvęs ministras pirmininkas. Nužudyti 5 A.Moro asmens sargybiniai. Balandžio 15 d. BR „liaudies tribunolas“ nuteisė A.Moro mirti už jo „kontrrevoliucinę veiklą“. Buvo siūlyta jį iškeisti į 13 įkalintų BR kovotojų, tačiau Italijos vyriausybė atsisakė. A.Moro kūnas rastas automobilyje 1978 m. gegužės 9 d.

1981 m. gegužės 20 d. Mestrio (Mestre) mieste BR pagrobė chemijos inžinierių, kuris vėliau buvo paleistas. Tai būta paskutinio išpuolio, už kurį atsakomybę prisiėmė BR. Po to organizacija suskilo į pavienes grupeles.

Iš viso per BR teroro ak­tus žuvo 85 žmonės.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

"Scapnix" nuotr.

2016-jų liepa įsimins kaip beprotiškų teroro išpuolių ir žudynių mėnuo.

Liepos 18 d. septyniolikmetis prieglobsčio prašytojas iš Afganistano kirviu ir peiliu užpuolė traukinio keleivius netoli Viurcburgo (Bavarija). Keturi keleiviai buvo sunkiai sužeisti. Užpuoliką policija nušovė. Teroristinė „Islamo valstybė“ („Daesh“, ISIS) prisiėmė atsakomybę už išpuolį.

Liepos 22 d. Miunchene aštuoniolikmetis Davidas Ali Sonboly, turintis Irano ir Vokietijos pilietybę, ėmė šaudyti prie prekybos centro. Jis nušovė devynis žmones ir galiausiai nusišovė. Vyriausiai aukai, turkei moteriai, buvo 45 metai, kitos aukos – jaunuoliai. Paauglys Graikijos musulmonas žuvo bandydamas pridengti savo seserį. Tarp aukų daugiau musulmonų – vaikinas albanas, dvi albanų paauglės ir jų draugė turkė. Žudikas viliojo aukas nemokamų dovanėlių pažadais, tam pasinaudodamas feisbuko paskyra, kurią sukūrė moters vardu. Jis yra turėjęs didelių psichologinių problemų, pernai buvo gydomas. Šis išpuolis kol kas nesiejamas su jokia teroristine organizacija.

Liepos 24 d. Roitlingene bėglys iš Sirijos mačete užmušė savo sugyventinę lenkę, kuri buvo nėščia. Dar du žmonės buvo sužeisti. Užpuolikas suimtas. Policijos vertinimu, jis buvo psichikos ligonis, todėl kol kas nėra pagrindo šį incidentą laikyti teroro aktu.

Liepos 24-osios vakare Bavarijos mieste Ansbache 27-erių metų pabėgėlis iš Sirijos susisprogdino prie įėjimo į hipodromą, kur vyko muzikos festivalis. Teroristas žuvo, 15 žmonių sužeista. Prieš išpuolį jis išplatino vaizdo įrašą, kuriame priskiria save „Daesh“ ir kalba apie planuojamą teroro aktą. Siras jau dvejus metus gyveno Vokietijoje, dukart bandė žudytis, dėl to gydėsi ligoninėje. Jo prašymas suteikti politinį prieglobstį Vokietijoje buvo atmestas. Nors deportacija ir buvo atidėta, planuota jį išsiųsti į Bulgariją.

Liepos 26 d. giltinės dalgis vėl sušmėžavo Prancūzijoje. Du užpuolikai, veikę „Daesh“ vardu, įsiveržė į katalikų bažnyčią Sent Etjen diu Ruvrė miestelyje Normandijoje ir paėmė kelis įkaitus. Vieną jų, 84-erių metų kunigą Jacques’ą Hamelį, parklupdė priešais altorių ir perpjovė jam gerklę. Vienuolės, kuriai pavyko pabėgti, teigimu, egzekucija buvo filmuojama. Užpuolikus galiausiai nušovė policija.

Tėvas J.Hamelis buvo parapijiečių itin gerbiamas. Normandijos regioninės musulmonų tarybos prezidentas Mohammedas Karabila apibūdino jį kaip taikos žmogų, paskyrusį savo gyvenimą religijai.

Į Sent Etjen diu Ruvrė atskubėjęs Prancūzijos prezidentas Francois Hollande’as pažadėjo kovoti su ISIS visomis priemonėmis.

Brazilijos policija neseniai suėmė 12 žmonių, kurie įtariami planavę teroro aktus žaidynių metu.

„The Washington Post“ cituoja Ritą Katz, kuri vadovauja socialinių tinklų stebėsena užsiimančiai „SITE Intelligence Group“. Pasak jos, „Daesh“ tapo aktyvesnė internete nuo šios gegužės, kai jos vadovai paskatino veiksmams „vienišus vilkus“, tiesiogiai nesusijusius su šia organizacija. Prieš olimpines žaidynes Rio de Žaneire pagausėjo ISIS kreipimųsi portugalų kalba. Brazilijos policija neseniai suėmė 12 žmonių, kurie įtariami planavę teroro aktus žaidynių metu.

Vokietijos policijos profsąjungų atstovai teigia, kad siekiant užkardyti teroro aktus policija pasiekusi galimybių ribą. Kadangi reikia daugiau ir sudėtingesnių saugos operacijų, policijai dabar trūksta apie 20 tūkst. pareigūnų.

Islamistų teroro protrūkis Europoje kažkuo primena kairiųjų teroristų siautėjimą praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje. Pavyzdžiui, Vokietijoje veikusi „Raudonosios armijos frakcija“ (RAF, „Rote Armee Fraktion“) 1972 m. gegužę įvykdė penkis sprogdinimus, per kuriuos žuvo vienas žmogus, apie 40 buvo sužeista. Iš viso RAF nužudė 34 žmones.

Psichologai su nerimu konstatuoja, kad „vienišų vilkų“ išpuoliai kaip griūvančios domino kaladėlės skatina kitus išpuolius. Psichikos sutrikimų turintys smurtautojai nebūtinai turi politinių motyvų. Tokijo priemiestyje įsikūrusio neįgalių žmonių priežiūros centro buvęs darbuotojas, kuris liepos 26-ąją peiliu nudūrė 19 miegančių neįgaliųjų, anksčiau laiške rašė, kad jam patiktų pasaulis, kuriame neįgaliesiems būtų taikoma eutanazija.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

"Scanpix" nuotr.

Negalutiniais duomenimis, 42 žmonės žuvo, beveik 240 sužeista po teroristinio išpuolio viename didžiausių Europoje Stambulo Atatürko oro uoste. Trys užpuolikai įsiveržė į oro uostą, pradėjo šaudyti „Kalašnikov“ automatais, o vėliau susisprogdino. Manoma, kad užpuolį įvykdė vadinamosios „Islamo valstybės“ (ISIS aeba “Daesh”) teroristai.

Teroristai į oro uostą atvyko taksi automobiliu. Vos pasiekę automobilių stovėjimo aikštelę, jie pradėjo šaudyti. Oro uoste dirbantys pareigūnai mėgino juos nukauti, tačiau trijulė atbėgo iki pastato prieigų, pasiekė metalo detektorius ir ten susisprogdino. Saugumo patikros Turkijos oro uostuose atliekamos tiek prie įėjimo, tiek ir išvykstant.

Tai buvo jau 13-asis didesnio masto teroro aktas Turkijoje vien per 2016-uosius.

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasmerkė išpuolį, pavadindama jį niekingu teroro aktu. Panaši buvo ir Turkijos sąjungininkų Vakaruose reakcija. O Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas paragino stiprinti bendrą tarptautinę kovą su teroru. „Jeigu valstybės, kaip ir visa žmonija, nesugebės suvienyti pajėgų ir bendrai kovoti su teroristinėmis organizacijomis, visos galimybės, kurias su baime nešiojamės savo galvose, išsipildys viena po kitos“, – sakė prezidentas.

Tai buvo jau 13-asis didesnio masto teroro aktas Turkijoje vien per 2016-uosius. Žiauraus teroro griebiasi ne tik ISIS, bet ir nepriklausomybės siekianti Kurdistano darbininkų partija.

Vasario mėnesį Turkijos sostinėje Ankaroje, laukiant prie šviesoforo, sprogo sprogmenų prikimštas automobilis. 28 žmonės žuvo, daugiau nei 60 buvo sužeista. Atsakomybę už išpuolį prisiėmė kurdų kovotojai. Kitas kruvinas sprogimas Ankaroje įvyko jau po mėnesio, kovo 13-ąją, kai sprogmenų pilnas automobilis BMW rėžėsi į autobusą. 37 žmonės žuvo, 125 buvo sužeisti. Turkijos ministras pirmininkas dėl išpuolio taip pat apkaltino kurdų separatistus.

Net keturis kartus šiemet ata­kuotas ir Stambulas. Be išpuolio Atatürko oro uoste, didžiausias Turkijos miestas išgyveno atakas sausio, kovo ir birželio mėnesiais. ISIS prisiėmė atsakomybę už išpuolį prie Mėlynosios mečetės. Tąkart susisprogdinus savižudžiui žuvo 13 žmonių, sužeista dar 14. Dvylika žuvusiųjų – iš Vokietijos į Turkiją atvykę turistai. Kovą savižudis sprogdintojas susisprogdino priešais savivaldybę, nužudydamas penkis žmones. Dėl išpuolio apkaltinta ISIS. Birželio 7-ąją dar vienas sprogimas Stambulo centre nužudė 12 žmonių.

Vis dažnesnės atakos prieš Turkiją susijusios su didesniu valstybės įsitraukimu į kovą su ISIS.

Teroristų taikiniais tampa ir mažesni Turkijos miestai. Balandį savižudis sprogdintojas atakavo Bursą, gegužę – Dijarbakyrą ir Gaziantepą, birželį – Midijatą. Šių išpuolių taikiniais dažniausiai tapo policijos pareigūnai. Nuo pat šių metų pradžios rytinius Turkijos regionus taip pat pasiekia ISIS leidžiamos raketos, šiemet jau pražudžiusios 21 žmogų.

Vis dažnesnės atakos prieš Turkiją susijusios su didesniu valstybės įsitraukimu į kovą su ISIS. Iš pradžių Turkija didesne grėsme už ISIS vadino Basharo al Assado režimą ir aktyviai kampanijoje prieš teroristus nedalyvavo. Tačiau pastaruoju metu šalies pozicija pasikeitė. Pernai Turkija leido JAV lėktuvams naudoti Incirliko oro bazę skrydžiams Irake ir Sirijoje vykdyti. Ji taip pat gerokai sustiprino sienos apsaugą ir ėmėsi veiksmų, kad sustabdytų užsienio kovotojų skverbimąsi į šalį.

O savižudiškos teroristų atakos vis labiau tampa pagrindiniu ISIS kovos ginklu. Praradę iliuzijas vykdyti tolesnę teritorinę ekspansiją ir iš esmės atsitraukę į gynybines pozicijas, „Islamo valstybės“ kovotojai griebėsi terorizmo visame pasaulyje.

Turkų ir kurdų nesantaika suintensyvėjo pernai liepą, nutraukus dvejų metų paliaubas. Konflikte dalyvauja ir Sirijos kurdai, remiantys ilgametį Turkijos kurdų nepriklausomybės siekį. Turkijos saugumo institucijos pabrėžia, kad kurdų kovotojai prasiskverbė į valstybę kartu su pabėgėlių iš Sirijos banga.

Praradę iliuzijas vykdyti tolesnę teritorinę ekspansiją ir iš esmės atsitraukę į gynybines pozicijas, „Islamo valstybės“ kovotojai griebėsi terorizmo visame pasaulyje.

Teroristinės atakos skaudžiai kerta Turkijos ekonomikai, ypač šaliai reikšmingam turizmo sektoriui. Stambulą vis dažniau aplenkia kruiziniai laivai, mažėja užsakomųjų skrydžių. Vis daugiau sportininkų, besibaiminančių dėl savo saugumo, taip pat nedrįsta keliauti į šią valstybę.

"Scanpix" nuotr.

Europą ėmę purtyti teroristiniai išpuoliai atskleidė niūrią realybę: jauni žmonės vis dažniau tampa mirties ir destrukcijos ideologijos aukomis, nusigręžia nuo šeimų ir draugų, pradeda priešiškai žiūrėti net į savo pačių visuomenę. Siekdama užkirsti tam kelią, Europos Komisija (EK) imasi padėti Bendrijos narėms užkirsti kelią ir kovoti su radikalizacija bei galima jos pasekme – terorizmu.

Tai – jau ne pirma panaši priemonė, kurios EK imasi kovodama su neapykantos skatinimu. Neseniai ji su socialiniais tinklais „Facebook‟ ir „Twitter‟, vaizdo įrašų talpinimo tinklalapiu „YouTube‟ bei kompanija „Microsoft‟ pasirašė Kovos su neapykantos kurstymu internete elgesio kodeksą, kuriuo internautams pasiuntė žinią, kad Europoje nėra vietos neapykantai virtualioje erdvėje.

Neseni teroristiniai išpuoliai parodė, kaip jauni europiečiai tampa mirties ir destrukcijos ideologijos aukomis, nusigręžia nuo savo šeimų ir draugų ir pradeda priešiškai žiūrėti į savo pačių visuomenę.

„Neseniai įvykdyti teroristiniai išpuoliai priminė, kad turime skubiai imtis veiksmų prieš neapykantos kurstymą, – pažymėjo už teisingumą, vartotojų reikalus ir lyčių lygybę atsakinga EK narė Vĕra Jourová. – Socialinė žiniasklaida – viena iš tų priemonių, kuriomis naudodamosi teroristinės grupės radikalizuoja jaunuolius, o rasistinės grupuotės skleidžia smurtą ir neapykantą. Todėl šis susitarimas – svarbus žingsnis užtikrinant, kad internetas ir toliau būtų laisvos ir demokratiškos raiškos erdvė, kurioje gerbiamos Europos vertybės ir teisės normos.“

Valstybių nebepaliks kovoti vienų

Už kovą su smurtine radikalizacija, dėl kurios kyla terorizmo pavojus, pirmiausia atsako pačios valstybės, vietos, regioninio ir nacionalinio lygmens veikėjai. Tačiau radikalizacija ir terorizmas nepripažįsta jokių sienų – tai patvirtino išpuoliai Paryžiuje ir Briuselyje. Todėl EK pristato kelių politikos sričių iniciatyvas, kuriomis bus prisidedama prie Europos Sąjungos narių pastangų siekiant, be kita ko, puoselėti integracinį švietimą ir bendras vertybes, kovoti su ekstremistine propaganda internete ir kalėjimuose.

„Neseni teroristiniai išpuoliai parodė, kaip jauni europiečiai tampa mirties ir destrukcijos ideologijos aukomis, nusigręžia nuo savo šeimų ir draugų ir pradeda priešiškai žiūrėti į savo pačių visuomenę, – pranešime spaudai cituojamas EK pirmininko pirmasis pavaduotojas Fransas Timmermansas. – Kad būtų užkirstas kelias radikalizacijai ir sustiprinti žmonių ryšiai, reaguoti turi visa visuomenė. O ES turi prisidėti ten, kur gali.“

EK išskyrė septynias konkrečias sritis, kuriose bendradarbiavimas Bendrijos lygiu gali duoti papildomos naudos:

• Kova su teroristine propaganda ir neapykantos kurstymu internete. Bendradarbiauti su IT pramone, kad būtų sustabdyta smurtą skatinančio turinio sklaida, remti pilietinės visuomenės kuriamą teigiamą alternatyvų naratyvą ir didinti gebėjimą naudotis žiniasklaidos priemonėmis, kad jaunimas sugebėtų vertinti informaciją kritiškai.
• Kova su kalėjimuose vykdomu radikalizavimu, kalinių reabilitacija ir reintegracija.
• Integracinio švietimo ir bendrų ES vertybių puoselėjimas. Programos „Erasmus+“ lėšomis remti projektus, kuriais skatinama socialinė įtrauktis, mūsų bendros vertybės ir kitų kultūrų supratimas.
• Integracinės, atviros ir atsparios visuomenės kūrimas, jaunimo informuotumo didinimas. EK parengs specialias priemones, kurios padėtų su jaunimu dirbantiems žmonėms nustatyti smurtinės radikalizacijos apraiškas ir užkirsti jai kelią.
• Tarptautinio bendradarbiavimo stiprinimas. ES padės trečiosioms šalims, patiriančioms panašių problemų, spręsti radikalizacijos problemas per teisėsaugą ir žmogaus teisių stiprinimą.
• Tyrimų rėmimas, duomenų kaupimas, stebėsena ir tinklaveika.
• Daugiau dėmesio saugumui. Užkirsti kelią radikalizacijai taikant saugumo priemones (pavyzdžiui, drausti keliauti, išvykimą į trečiąsias šalis terorizmo tikslais laikyti nusikaltimu), padedančias kovoti su tiesioginėmis ir netiesioginėmis grėsmėmis. Valstybės turėtų aktyviau dalytis informacija ir bendradarbiauti, visapusiškai naudotis informacinėmis priemonėmis.

Radikalėja vis daugiau moterų ir vaikų

Skaičiuojama, kad teroristinių organizacijų nariais tokiose konfliktus patiriančiose šalyse, kaip Sirija ir Irakas, yra tapę maždaug 4 tūkst. ES piliečių. Dauguma įtariamų teroristų, dalyvavusių pastaraisiais metais Bendrijos valstybėse įvykdytuose teroristiniuose išpuoliuose, buvo Europos piliečiai, gimę ir augę mūsų visuomenėje.

Pastebima, kad radikalėja ir į teroristų tinklą įkliūna vis daugiau moterų bei vaikų. Be to, tam naudojami vis modernesni komunikavimo įrankiai.

Įžvelgiama nemažai radikalizacijos priežasčių: susvetimėjimas, socialinės marginalizacijos nulemti neteisybės ar pažeminimo jausmai, ksenofobija, diskriminacija, ribotos švietimo ir užimtumo galimybės, kriminalinės ir psichologinės problemos. Verbuotojai aktyviai manipuliuoja šiomis aplinkybėmis, tik dar labiau sustiprindami pažeidžiamumą ir skaudulius. Pastebima, kad radikalėja ir į teroristų tinklą įkliūna vis daugiau moterų bei vaikų. Be to, tam naudojami vis modernesni komunikavimo įrankiai.

ES savo narių veiksmus kovojant su radikalizacija remia jau ilgiau nei dešimtmetį. Stiprindama bendradarbiavimą tokiose srityse, kaip švietimas ir visuomenės atsparumo didinimas, Bendrija padeda valstybėms parengti tvirtą atsaką į smurtinį ekstremizmą. Nuo 2005-ųjų kova su radikalizacija vykdoma vadovaujantis ES strategija dėl kovos su radikalizacija ir verbavimu teroristinei veiklai.

Pernai pavasarį EK priėmė Europos saugumo darbotvarkę, kurioje nurodė pagrindinius 2015–2020 m. veiksmingo ES reagavimo į terorizmą ir saugumo grėsmes veiksmus. Rudenį įsteigus Informacijos apie radikalizaciją kompetencijos centrą, buvo sustiprintas ES informacijos apie radikalizaciją tinklas (RAN).

ES narių teisingumo ministrai paragino dalytis deradikalizavimo kalėjimuose, reabilitacijos programų, mokymo ir finansavimo gerąja patirtimi. Dar pernai pavasarį EK ir narių švietimo ministrai pasirašė Paryžiaus deklaraciją dėl pilietiškumo ir bendrų vertybių skatinimo.

Tomas Janeliūnas

Kova su terorizmu yra daugialypė problema. Visi supranta, kad jo šaknys slypi ISIS ir kitų teroristinių organizacijų formavimesi. Aišku, kad tos šaknys yra suaugusios jau prieš keletą metų ir Sirijos, ir kitų musulmonų šalių ekstremistinėse organizacijose. Norint pasiekti ilgalaikį sprendimą, be abejo, reikia kovoti su šiomis ekstremistinėmis organizacijomis visomis priemonėmis, ir kovoti iki galo, kol bus galima patikėti, kad jos yra visiškai sunaikintos. Tai iš esmės padaryta su „Al Qaeda“. Nors jos likučių dar yra, bet faktiškai ši organizacija jau sunaikinta.

Prof. Tomas Janeliūnas, politologas

Tik sunaikinus tokias organizacijas galima sakyti, kad nebėra pagrindinio centro, iš kurio tiek ideologinį, tiek finansinį palaikymą gauna visokios mažesnės teroristų ar ekstremistų grupuotės, gal net pavieniai asmenys, kaupiantys išteklius teroro aktams.

Bet tai sunkiausias kelias ir tam reikės ypač daug išteklių, politinės valios ir piliečių palaikymo. Mažesnis arba vidutinis tikslas – veiksmai, nukreipti konkrečiai į mažesnes ekstremistines grupeles, kurios jau veikia Europoje ir kitose Vakarų šalyse.

Tai tiesioginis teisėsaugos institucijų, slaptųjų tarnybų darbas, ir reikia skirti dar didesnius pajėgumus kovojant su Europoje esančiais teroristais. Tai gerokai apleista sritis. Bet tam nereikia sausumos pajėgų įvedimo į kitas šalis – tam reikia dirbti darbą efektyviau. Kritika Belgijos teisėsaugos tarnyboms reiškiama jau seniai.

Vietoj politikų pareiškimų ir užuojautos, būdamas Belgijos pilietis, aš laukčiau konkrečių sprendimų. Ar bus peržiūrėta visa teisėsaugos sistema, ar bus surastos priežastys, ku­­rios neleido užkirsti kelio tokiems įvykiams? Ar bus priimti įs­ta­­tymai, įvykdytos reformos, kurios pakeistų situaciją, sustiprintų pa­jėgas, būtų skirtas papildomas fi­nansavimas, leista įvesti naujų funk­cijų teisėsaugos institucijoms?

Buvo konstatuota, kad yra daugybė problemų, trūksta koordinavimo, apsikeitimo informacija ir taip toliau.

Mes turime akivaizdžių precedentų, kaip galima reaguoti po panašių įvykių. Po Rugsėjo 11-osios amerikiečiai priėmė daugybę sprendimų, kurie sustiprino specialiąsias tarnybas. Buvo konstatuota, kad yra daugybė problemų, trūksta koordinavimo, apsikeitimo informacija ir taip toliau. Visa tai vedė į labai rimtas visos saugumo sistemos reformas Amerikoje.

Buvo priimti konkretūs įstatymai, kurie išplėtė teisėsaugos institucijų galimybes. Tiesa, juos lydėjo tam tikri protestai dėl to, kad naujieji įstatymai galbūt pažeidžia žmogaus teises, bet vis tiek buvo priimta labai daug konkrečių taktinių sprendimų, ir tai turėjo nemažą poveikį.

Kad ir kaip būtų, tokio masto teroristinių išpuolių JAV kol kas nepasikartojo. Arba tai kur kas mažesni išpuoliai, arba pavienių teroristų, vadinamųjų vienišų vilkų, veiksmai, o juos identifikuoti yra sunkiau, kartais iš viso neįmanoma.

Belgijoje situacija visai kita – ten teroristai kyla iš didelio tinklo, kuris nebuvo ar bent iki šiol nebuvo prieinamas nei Belgijos, nei Prancūzijos saugumo tarnyboms.

"Scanpix" nuotr.

Scanpix nuotr.

Per Velykas Pakistaną sukrėtė tragedija: savižudžio teroristo išpuolis sekmadienį nusinešė mažiausiai 72 gyvybes, didžioji dalis aukų – moterys ir vaikai, pastarųjų bent 29.

Savižudis sąmoningai pasirinko vietą, kurioje buvo itin daug mažamečių: jis susisprogdino prie Pan­džabo provincijos Lahoro mieste esančio parko vartų, vos keli metrai nuo vaikų sūpynių. Atsakomybę dėl išpuolio prisiėmė Talibano grupuotė „Jamat-ul-Ahrar“. Jos atstovai patvirtino, kad savižudžio taikinys buvo krikščionys.

Talibai patikino, jog per išpuolį norėta pasiųsti žinutę valdžiai, kad islamistai įžengė į Lahorą. Kai kurie apžvalgininkai mini kitas aplinkybes, kurios siutina ekstremistus: šiuo metu Pandžabo provincijoje svarstomą įstatymo projektą dėl moterų teisių ar vis dar nenurimstantį sąmyšį dėl mirties bausmės vienam ekstremistui, nušovusiam ankstesnį Pandžabo gubernatorių dėl to, kad jis, būdamas nuosaikus musulmonas, kritikavo piktžodžiavimo įstatymą ir gynė Asią Bibi, piktžodžiavimu apkaltintą moterį krikščionę. Beje, kaip tik sekmadienį Pakistano sostinėje vyko manifestacija tų radikalų, kuriems gubernatoriaus žudikas yra herojus.

Atsakomybę už išpuolį prisiėmė „Islamo valstybės“ grupuotė, pareiškusi, kad taikėsi į šiitų policijos pareigūną.

Daugiamilijoniniame Lahoro mieste gyvena palyginti gausi krikščionių bendruomenė, visoje šalyje sudaranti apie 2 proc. religinę mažumą. Sekmadienį Pakistano katalikai kartu su viso pasaulio katalikais šventė Velykas ir ėjo į mišias – Lahore yra katedra ir šešios didesnės bažnyčios, kurios per Velykas buvo saugomos karių ir policijos. Po mišių šeimos ir draugai dieną leido miesto aikštėse ir parkuose.

Lahoro dienraštis anglų kalba „The Express Tribune“ cituoja vyskupą Sebastianą Shaw: „Teroristai puolė mūsų maldos vietas praėjusiais metais, dabar jie nusitaikė į mūsų bendruomenę poilsio vietoje.“ Vyskupas užsiminė apie praėjusių metų savižudžių išpuolius dviejose bažnyčiose.

Vis dėlto Rytų Pakistane esanti Pandžabo provincija, kurioje įvykdytas teroro išpuolis, yra ne tik didžiausia ir turtingiausia Pakistane – ji laikoma ir viena ramesnių provincijų, tad tokio brutalaus išpuolio čia niekas nesitikėjo.

Žinoma, niekas išpuolio, juolab prieš vaikus, nesitikėjo ir Irake, kur viename miestelyje į pietus nuo Bagdado po vaikų rungtynių futbolo stadione susisprogdino savižudis. Irako pareigūnai praneša, kad Irako futbolo stadione Iskanderijos mieste, esančiame už 50 km nuo Irako sostinės Bagdado, įvykdyto išpuolio aukų skaičius siekia 41, dar 105 žmonės sužeisti. Daugelis jų – šiitai.

Atsakomybę už išpuolį prisiėmė „Islamo valstybės“ grupuotė, pareiškusi, kad taikėsi į šiitų policijos pareigūną.

"Scanpix" nuotr.

Po praėjusią savaitę Briuselyje įvykusių sprogimų kilo diskusijų lavina, tarp kurių viena iš esminių temų buvo saugumo užtikrinimas. Kokių saugumo priemonių turėtų imtis Europos valstybės? „The Times of Israel“ rašo, kad didžiausias Izraelyje Ben Guriono oro uostas galėtų būti sektinu pavyzdžiu stiprinant oro uostų apsaugą. Kuo skiriasi šiame oro uoste taikomos saugumo priemonės, aiškinasi tinklaraštis Euroblogas.lt.

Auksė Podolskytė, euroblogas.lt

Pirmojo Izraelio ministro pirmininko vardu pavadintame oro uoste apsaugos sistema pasikeitė po 1970-aisiais palestiniečių įvykdytų atakų. Šiandien šis nuo Tel Avivo 15 kilometrų nutolęs oro uostas yra laikomas vienu iš saugiausių pasaulyje. Akylesnis keleivis šiame oro uoste nuo jo prieigų iki įsėdimo į lėktuvą galėtų suskaičiuoti bent 11 saugos barjerų.

Dėl citrinos kuprinėje – atskira patikra

Keliautojas Simas Janulis tinklaraščiui Euroblogas.lt pasakoja, kad išskristi iš Ben Guriono oro uosto nėra taip paprasta dėl apklausų, kurios gali užtrukti kartais ir daugiau nei vieną valandą. S.Janulio nuomone, keliautojo išvaizda yra svarbus kriterijus. Jis keliavo su draugais, kurie ja išsiskyrė, todėl jų apklausa užtruko ilgiau.

„Saugumo darbuotojai klausia įvairiausių dalykų – kas esi, kur važiuoji ir ką čia veikei. Įdomu tai, kad į tokius klausimus gali atsakyti tiesą, pavyzdžiui, jog ketini miegoti paplūdimyje. Šoko tikrai nesukelsi“, − savo patirtimi dalinasi S.Janulis.

Pirmąkart su panašiais klausimais susidūrė Justė Gudauskytė, kuri Pažadėtoje žemėje lankėsi praėjusių metų vasarį.

Saugumo sumetimais vykdoma apklausa nebuvo nejauki, o priešingai – suteikė saugumo jausmą.

„Keliavau su draugu, tad buvo labai neįprasta, kai apsaugos darbuotojai prieš einant pro vartus klausinėjo mūsų įvairiausių dalykų, pavyzdžiui, kada susipažinome, kur gyvename, ar kartu gyvename, ką veikiame gyvenime ir taip toliau. Aišku, klausė ir ką veikėme Izraelyje, pas ką buvome apsistoję, kas tas žmogus, su kuo bendravome, ar keliavome kur nors toliau“, − pasakoja J.Gudauskytė.

Pašnekovės teigimu, saugumo sumetimais vykdoma apklausa nebuvo nejauki, o priešingai – suteikė saugumo jausmą.

Mergina prisimena juokingą istoriją, kai dėl citrinos, kurią turėjo bagaže, jai teko praeiti pro atskirą patikrą.

„Patikros metu mūsų paklausė, ar vežamės daiktų, kuriuos viešnagės metu mums davė ar dovanojo kokie nors svetimi žmonės. Kuprinėje turėjau citriną, kurią gavome iš žydo, pas kurį gyvenome per „Airbnb“. Pagalvojau, kad parsivešiu į Lietuvą, nes ji iš jo sodo. Tai dėl tos citrinos gavau sustiprinto saugumo lipduką, kurį priklijavo prie paso, ir turėjau eiti į atskirą patikrą, kad ją atskirai peršviestų ir patikrintų, ar viskas gerai.“

Kiekvienam suteikiamas įtartinumo kodas

S.Janulis vardina saugumo priemonės, kurias pastebėjo skrisdamas: skanavimas, kryžminis klausinėjimas, užkalbinimas pakeliui, daiktų iškraustymas ir mėginukų ėmimas. Pastarieji imami norint patikrinti dėl sprogstamųjų medžiagų ar narkotinių medžiagų vežimo. Visos išvardintos saugumo procedūros užima nemažai laiko, todėl į oro uostą rekomenduojama atvykti kur kas anksčiau nei įprasta – 5 valandas prieš skrydį.

Ilgesnės patikros tikimybė padidėja ne tik dėl išvaizdos, tačiau ir dėl antspaudų, esančių pase.

Be abejo, tai nereiškia, jog visas patikras teks pereiti, tačiau tai svarbu turėti omenyje. Ilgesnės patikros tikimybė, anot S.Janulio, padidėja ne tik dėl išvaizdos, tačiau ir dėl antspaudų, esančių pase. Maroko, Azerbaidžano ar panašių šalių „pėdsakai“ pase saugumo darbuotojams gali kelti papildomų klausimų. Trumpai tariant, remiantis specialiais kriterijais jūs galite patekti į „rizikos grupę“, dėl kurių patikrinimas bus kitoks ir ilgesnis.

Viename iš tinklaraščių pateikiamas gana detalus patirtų saugumo procedūrų aprašymas, tačiau įdomiausias dalykas įraše yra kiekvienam keleiviui suteikiamas specialus numeris, kurio pirmasis skaičius rodo keleivio įtartinumą. Vienetas reiškia, jog keleivis neįtartinas, o 5  − priešingai  − rodo, kad asmuo kelia įtarimą.

Silpna vieta – viešų erdvių saugumo užtikrinimas

Lietuvos Civilinės aviacijos administracijos aviacijos saugumo skyriaus laikinasis vadovas Donatas Dačkevičius tinklaraščiui Euroblogas.lt sako, kad ekspertai susipažinę tiek su Ben Guriono, tiek JAV ar kitų oro uostų saugumo priemonėmis, tačiau priemonės, taikomos Europos Sąjungos šalyse nėra prastesnės. Lietuvoje taikomi visoms ES šalims bendrai nustatyti standartai. Todėl į saugumo situaciją jis siūlo žvelgti plačiau.

Vietas, kuriose daug žmonių, apsaugoti kur kas sunkiau nei „kietuosius“ taikinius.

Pašnekovo nuomone, problema yra padidėjusi terorizmo grėsmė, o silpna vieta yra viešų erdvių, dar kitaip vadinamų minkštaisiais taikiniais, apsauga. Vietas, kuriose daug žmonių, apsaugoti kur kas sunkiau nei „kietuosius“ taikinius – vyriausybių pastatus bei kitus strateginės reikšmės objektus.

„Mes negalime atsisakyti viešų erdvių. Jos buvo, yra ir bus. Jei oro uoste mes perkelsime barjerą į kitą vietą, tarkime, sustiprinsime patikrą priešais terminalą, tai problemos neišspręs, nes vieša erdvė vis tiek bus iki to naujo barjero“, − sako D.Dačkevičius.

Pašnekovo teigimu, aviacijos saugumo darbuotojų pareiga yra apsaugoti orlaivį ir keleivius, o tai yra daroma.

Paklaustas apie Ben Guriono oro uosto saugumo priemones, aviacijos saugumo skyriaus laikinasis vadovas atsako, kad lygiai taip pat, kaip ir Europoje, taip ir šiame oro uoste tikslas yra tas pats – apsaugoti orlaivius ir jų keleivius, o ne viešas erdves. Patikra prieš prie patekimo į terminalą, jo nuomone, grėsmės nesumažina.

„Ši priemonė skirta apsaugoti būtent orlaivį ir keleivius, kad jie neįsineštų draudžiamų daiktų. Kai pirmasis filtras atfiltruoja, po to atliekamas detalesnis patikrinimas. Be šių dalykų, tie, kas skrido, turėjo susidurti su vadinamu profiliavimu, t.y. specialiųjų tarnybų darbuotojai bendrauja su keleiviais ir apklausinėja juos, užduoda įvairius klausimus − aiškinasi tiek kelionės tikslus, tiek visą kitą informaciją, kuri gali būti reikšminga sprendžiant, ar reikalingas kažkoks papildomas didesnis dėmesys tam keleiviui, ar jam galima toliau skristi, ar ne.“

Specialisto nuomone, vertinant Tel Avivo oro uosto saugumo priemones, svarbu atsižvelgti į Izraelio lokaciją, situaciją šalyje bei grėsmės galimybes. 

"Scanpix" nuotr.

Telefono ekrane iššoko žinutė: „Jūsų draugas pasižymėjo esantis saugus Briuselio sprogdinimų metu.“ Mane apėmė bejėgiškumas. Kodėl ir vėl? Ir dar taip arti, Europos Sąjungos sostinėje.

Rūta Naujokaitė, euroblogas.lt

„Negalėjau tuo patikėti. Atėjusi, pastebėjau didžiulį nerimą direktorate. Telefonai nepaliaujamai skambėjo. Didesnis sambrūzdis kilo tuomet, kai pastebėta, jog nėra kelių darbuotojų. Mano vadovas pasakė: „Dar keli sprogimai metro – Maelbeeke,  Schumane…“ Tuomet likau kaip ir stovėjau. Mintyse prabėgo: juk prieš porą minučių ėjau per Schumano metro. Po kelių akimirkų pasipylė žinutės ir laiškai su klausimu, ar man viskas gerai. Širdyje jaučiau didžiulę laimę: dar kartą įsitikinau, kad Dievas su manimi. Buvo labai malonu gauti daugybę žinučių, matyti, kaip rūpi artimiesiems, draugams“, − štai taip savo išgyvenimus Briuselio sprogimų metu apibūdina tinklaraščio Euroblogas.lt pirmoji pašnekovė Tatjana Cepukoit.

Kaip vėliau paaiškėjo, sprogimai nugriaudėjo Briuselio oro uoste ir Maelbeeko metro stotyje.

Tatjana dar visai neseniai atsikraustė į Briuselį, kur stažuojasi Europos Komisijoje, Mobilumo ir transporto generaliniame direktorate DG MOVE.

Mintyse prabėgo: juk prieš porą minučių ėjau per Schumano metro. Po kelių akimirkų pasipylė žinutės ir laiškai su klausimu, ar man viskas gerai.

Gyvenimas virė beveik kaip įprastai. Kai kurios parduotuvės buvo uždarytos, metro vežė iki tam tikrų stotelių. Svarbūs lankytojai buvo evakuojami iš miesto. „Draugė, kurį buvo atvažiavusi su delegacija į vieną svarbų susitikimą, vėliau kartu su kitais nariais buvo greitai evakuota ir išskraidinta. Grįždama namo gatvėse mačiau begalę mašinų, spūsčių. Galiu drąsiai sakyti, kad labiausiai šiuos įvykius išgyveno vietiniai, tie, kurie dirba ilgesnį laiką, o ne tie, kurie atvažiuoja keliems mėnesiams.“

Tatjana pabrėžė, jog net žiniasklaida neišvengė klaidų, kurios dar labiau sukrėtė gyventojus. „Tądien prie Parlamento nebuvo panikos. Juodžiausiai šie įvykiai atrodė per atstumą. Kai kurie žurnalistai sugebėjo pateikdami reportažą supainioti pastatus ir, pasakodami apie Parlamentą, rodė Komisiją.“

Ar tai buvo netikėta?

„Ir taip, ir ne. Nuo pirmos dienos Briuselyje mačiau gatvėse daug apsaugos, jautėsi laukimas kažko blogo. Kadangi dažniausiai išpuoliai būna metro stotyse, labiausiai vengiau jų. Savaitgalį, po Paryžiaus teroristo sulaikymo, pastebėjau mažiau apsaugos ir žmonių. Sekmadienį teko važiuoti būtent metro ir tikrai nebuvo apsaugos kiekvienoje metro stotyje. Belgas man paaiškino, kad nėra reikalo. Bet ar tikrai nereikėjo? Gal įvykiai būtų susiklostę kitaip? Gal nebūtų tokio skaičiaus žuvusiųjų?“ − sako Tatjana.

Kadangi dažniausiai išpuoliai būna metro stotyse, labiausiai vengiau jų.

Kitas tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovas Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto magistrantas, šiuo metu atliekantis praktiką Lietuvos nuolatinėje atstovybėje prie Europos Sąjungos, Simas Kojelė pabrėžia, jog įvykis tikrai nebuvo netikėtas.

„Savaitgalį Briuselyje buvo paskelbta aukščiausia terorizmo grėsmė. Ne paslaptis, kad Briuselis yra tapęs Europos džihadizmo sostine. Belgija pirmauja tarp Europos šalių, kurių piliečiai išvyko kautis už ISIS. Žinomos didelės problemos dėl Molenbeeko rajono. Taigi, žmogiškai šie įvykiai šokiravo, bet tikrai nenustebino“, − sako pašnekovas.

Jis pastebi vis dar nemenkas tarpvalstybinio bendradarbiavimo spragas.

„Sąsaja tarp įvykių Artimuosiuose Rytuose ir Europoje yra. Sveikintina, jog vyksta Ženevos procesas, ieškoma politinio susitarimo dėl Sirijos konflikto. Po Briuselio sprogdinimų kalbama apie aktyvesnį žvalgybų bendradarbiavimą Europos viduje. Akivaizdu, kad be šito labai sunku efektyviai kovoti prieš terorizmą. Deja, aukščiausio lygio žvalgybos veiklos efektyvumas per dieną nesusikuria.“

„Europa turi suprasti, kad prieš ją vyksta karas“

„Šiuo metu mes apsisprendžiame, koks bus mūsų civilizacijos likimas. Mums reikia nuspręsti, ar manome, kad Europa yra senstanti išsisėmusi civilizacija. Išmirštanti savo iniciatyva. Galime numirti ramiai ir šiltai, kaip tai padarė Senovės Romos civilizacija, nusprendusi nekovoti su barbarais. Kitas variantas − gynyba. Būtina aiškiai nusistatyti, kas yra draugas, o kas – priešas“, − tinklaraščiui Euroblogas.lt sako tarptautinių sąntykių ekspertas ir Seimo narys Egidijus Vareikis.

Galime numirti ramiai ir šiltai, kaip tai padarė Senovės Romos civilizacija, nusprendusi nekovoti su barbarais. Kitas variantas − gynyba.

Pasak jo, abiem atvejais reikia imtis ryžtingų veiksmų. Aktyvuoti gynybą arba senatvę. Anot pašnekovo, jeigu renkamės pensiją − nesiskundžiame, kad po truputį įsigalėja kitų įstatymai. Jei giname, tuomet ryžtingai braižome tvorą ir fronto liniją. „Tai, kas vyksta, yra gana logiška. Mes neturime stiprios oficialiai patvirtintos metodikos, kaip užkirsti kelią tokiems teroro aktams. Deja, galima laukti tik kito panašaus atvejo“, − sako E.Vareikis.

Prieš pat Sovietų Sąjungos žlugimą, 1990 metais, įsitvirtino koncepcija, jog iki tol gyvavusi netvarka baigėsi, geležinė uždanga nukrito, dabar tik laiko klausimas, kada visos šalys taps demokratinėmis.

„Istorija baigėsi, daugiau nebebus karų ar didelių diktatūrų. Visi gyvens demokratiškose rinkos ekonomikose, o pagrindiniu siekiu taps žmonių gerovė ir tobulėjimas. Europos Sąjunga save suvokė kaip taikingą, minkštąją galią. Ji niekam negrasina, duoda pinigų ir nori su visais draugauti. Nėra pagrindo manyti, kad kažkas gali tos Europos nemylėti ir grasinti. O jeigu kažkas gali, tai tik nesusipratę pavieniai nusikaltėliai, o ne globalios jėgos“, − svarsto pašnekovas.

Strategija paprasta − jei mes nesikišime į jų tvarką, jie mūsų irgi nelies. Todėl prancūzai ir kritikavo invaziją i Iraką.

Pasak jo, patikėjome, jog rinkos ekonomika ir demokratija yra geriausias kelias visiems. Todėl juo neišvengiamai seks visos šalys. Nors ir matėme terorizmo daigus, manėme, kad tai tėra pavienis nelogiškas ir net barbariškas fenomenas, kuris greitai nurims, sako E.Vareikis.

Praėjus 15 metų po Rugsėjo 11-osios suvokiame, jog visi taikyti būdai yra beverčiai

„Viską pakeitė Rugsėjo 11-oji, po kurios atsirado dvi skirtingos koncepcijos. Pirmoji, amerikiečių: terorizmas yra ūmi liga, kurią reikia gydyti čia ir dabar. Bandymas buvo aiškiai matomas Irake ir Afganistane. Antrasis būdas, prancūzų arba europiečių, skelbia, jog terorizmas yra liga, kurios greitai nepagydysi. Strategija paprasta − jei mes nesikišime į jų tvarką, jie mūsų irgi nelies. Todėl prancūzai ir kritikavo invaziją i Iraką“, − sako pašnekovas.

Anot jo, per 15 metų abi pusės patikrino savo logiką: amerikiečiai naikino, daužė, griovė režimą, bet pačios ligos neišgydė. Prancūzų idėja, pasak E.Vareikio, irgi nepasitvirtino. Kaip matome, netgi jei į terorizmą nesikišame, jis vis tiek ateina pas mus. Jo izoliuoti nepavyks. Tokia atvira visuomenė neturi priešnuodžių, sako pašnekovas.

Strateginės kryptys prieš terorizmą

Pasak Egidijaus Vareikio, terorizmas − organizuoto nusikalstamumo forma, prieš kurią reikia kovoti bent trijose srityse. Pirmiausia, reikia stiprinti prevenciją, žvalgybą. Būtina, kuo labiau įsiskverbti į šias organizacijas ir taip sužinoti jų planus. Antra, turime atskirti teroristus nuo finansinių šaltinių. Be resursų, pinigų tokia veikla bus neįmanoma. Trečias komponentas − visuomenės nuomonė. Privalu ją keisti. Formuoti nepakantumą terorizmui. Deja, šioje srityje rezultatai patys menkiausi, sako E.Vareikis.

Berašydama šį tekstą tame pačiame socialiniame tinkle gaunu pranešimą: „Jūsų draugas pasižymėjo esantis saugus Pakistano sprogdinimų metu“…

"Scanpix" nuotr.

Jei kas nutinka Europoje, tuomet amerikiečiai pradeda baimintis, kad tai pasikartos ir jų šalyje. Po išpuolių Briuselyje manoma, kad kažkas panašaus įvyks ir JAV. Taip neturėtų nutikti, rašo “Politico” ambasadorius Danielius Benjaminas ir priduria, kad terorizmo grėsmė yra globali, bet nevienodai pasiskirsčiusi.

Žinoma, 2015 m. lapkritį JAV sukrėtė žudynės San Bernardine, kuriuos siejamos su “Islamo valstybe” (ISIS arba “Daesh”) ir egzistuoja tikimybė, kad tokių vienišų fanatikų išpuoliai pasikartos. Tačiau padėtis Europoje ir JAV kardinaliai skiriasi.

Jie atvyko neturtingi ir liko tokie. Jų galimybės siekti aukštesnio išsilavinimo mažesnės ir atitinkamai mažesnės galimybės įsidarbinti.

Lyginant musulmonų bendruomenes Europoje ir JAV, visų pirma į akis krenta tai, kad amerikiečiai musulmonai tiek pajamomis, tiek išsilavinimu neišsiskiria iš visų JAV gyventojų vidurkio (šiek tiek skurdžiau gyvena išeiviai iš Somalio). Europoje musulmonai įleido šaknis per skurdžius valstiečius, kurie čia atvyko kaip laikini darbuotojai, būtini pokario pramonei. Jie tikėjosi grįžti namo, bet net ir dingus pramonei – jie liko, o jų skaičius susijungus didelėm šeimom ir esant dideliam gimstamumui išaugo. Jie atvyko neturtingi ir liko tokie. Jų galimybės siekti aukštesnio išsilavinimo mažesnės ir atitinkamai mažesnės galimybės įsidarbinti.

Be to, Europos musulmonai linkę koncentruotis miestų rajonuose, kurie virsta getais, panašiais į jų kilmės šalis.

Nors apklausos rodo, kad didžioji dauguma Europos musulmonų nepalaiko islamistų ir yra tiek pat patriotiški, kiek ir kiti tų šalių gyventojai, tačiau jų galvose yra daugiau ekstremizmo nei JAV. Belgijoje ši tendencija ypač ryški. Pasak “Soufan Group” ataskaitos, 470 belgų musulmonų išvyko kautis į Siriją ir Iraką. Iš viso Belgijoje yra apie 660 tūkst. musulmonų ir procentiniu santykių ši šalis yra didžiausias džihadistų tiekėjas Vakarų Europoje. Palyginimui, 250 amerikiečiai musulmonai išvyko į Siriją ir Iraką, nors JAV musulmonų yra gerokai daugiau (apie 3,3 mln.).

Belgija – ypač sunkus atvejis. Tai šalis draskoma vidinių konfliktų tarp flamandų ir valonų.

Dar vienas rodiklis – teroro išpuolių skaičius. Nuo Rugsėjo 11-osios keturi didžiuliai išpuoliai buvo surengti Europoje: Madride (2004 m.), Londone (2005 m.), Paryžiuje (2015 m.) ir Briuselyje (2016 m.). Iš viso per juos žuvo mažiausiai 426 žmonės. O kur dar mažesni išpuoliai? JAV per tą laikotarpį įvyko žudynės Fort Hude, sprogdinimai Bostono maratone ir San Bernardino ataka. Per jas žuvo 45 žmonės. T.y. dešimt kartų mažiau.

Priežastis – nuo Rugsėjo 11-osios JAV intensyviai dirba, kad užkirstų kelią grėsmei. Britai taip pat daug pasiekė šioje srityje. Tačiau viso to negalima pasakyti apie likusią Vakarų Europą. JAV šiai problemai išleido 650 mlrd. dolerių nuo 2001 m. Europoje tokios statistikos nėra, bet galima nesunkiai nuspėti, kad sumos net nelyginamos.

Prie viso to Belgija – ypač sunkus atvejis. Tai šalis draskoma vidinių konfliktų tarp flamandų ir valonų. 541 diena – tiek truko Belgijos vyriausybės suformavimas. Vidinės politinės krizės smarkiai paveikė specialiųjų tarnybų gebėjimus kovoti su terorizmu ir tą ne kartą pažymėjo jų kolegos iš JAV.

Vidinės politinės krizės smarkiai paveikė specialiųjų tarnybų gebėjimus kovoti su terorizmu ir tą ne kartą pažymėjo jų kolegos iš JAV.

Galiausia, kita priežastis, kodėl skirtingai nei Europai, JAV gresia mažesnis džihadistų pavojus, yra geografija. Amerika atskirta dviem vandenynais. Žinoma, 2009 m. Umaro Farouko Abdulmuttalabo bandymas susprogdinti bombą apatiniuose skendant į Detroitą, parodė, kad egzistuoja saugumo spragų. Tačiau JAV padarė labai daug šioje srityje. Tuo metu Europoje – išorinių sienų apsauga silpna, vidinių sienų neegzistuoja, o migrantų krizė tik dar labiau padidino pavojų.

Tiesa, daug blogo gali nutikti ir JAV, ypač jei prezidento rinkimų kampanija toliau demonizuos Amerikos musulmonus, kurie yra pirmoji gynybos prieš ekstremistus linija ir kurių pasitikėjimas JAV teisėsauga yra esminis, teksto pabaigoje pažymi D.Benjaminas.

Visą orginalų straipsnį skaitykite čia

"Scanpix" nuotr.

Teroro išpuoliai Briuselyje patvirtino senas antiterorizmo ekspertų baimes, kad tai vienas pagrindinių džihadistų mobilizavimo centrų Europoje. Briuselis – tai kovos su islamistais fronto linija, rašo CNN.

2015-ųjų teroro atakos Paryžiuje buvo suplanuotos ne kur kitur, o Briuselyje. Ten pat kelis mėnesius slapstėsi pagrindinis šių teroro išpuolių organizatorius Salah Abdeslamas, kuris buvo sulaikytas kelios dienos prieš teroro aktus Briuselio oro uoste ir metro stotyje.

“Mobilizacija (prijaučiančių islamistams – red. past.) tęsiasi, bet ženkliai mažesniu lygiu, nei tarkim prieš dvejus metus, – CNN teigė Belgijos vidaus reikalų ministras Janas Jambonas. – Sunku susekti tuos žmones. Tai galima daryti mažame kambary kiekviename name.”

Šeimų ir bendruomenės nariai, kurie drįso bandyti užkirsti tam kelią, sulaukė grasinimų, o gal net baisesnių pasekmių.

“Mes gyvename laikais kai kiekvienas, kuris bando kalbėti ir atstovauti tiesai, susiduria su žmonėmis, kurie jį bando sustabdyti”, – teigia Belgijos imamas Sheikhas Sulaymanas Van Aelis.

Imamas pats atsivertė į islamą, bet už islamistų kritiką susilaukė grasinimų ir CNN žurnalistai su juo susitiko slaptoje vietoje, o jo asmens sargybinis visą laiką buvo šalia.

“Aš nebijau. Aš tiesiog imuosi atsargumo priemonių, bet nesislėpiu. Išeinu pasivaikščioti. Tam, kam lemta nutikti, tas įvyks”, – kalbėjo imamas.

Ko dar aš galiu netekti? Jau prardau sūnų. Jie daugiau nieko negali man padaryti.

Geraldine Henneghien – irgi viena iš drįsusių bendrauti su žurnalistais. Jos sūnus Anisas žuvo Sirijoje kovodamas už “Islamo valstybė” (ISIS arba “Daesh”). Jai taip pat ne kartą grasinta. Paklausta, ar nebijo, moteris nusijuokia: “Ko dar aš galiu netekti? Jau prardau sūnų. Jie daugiau nieko negali man padaryti.”

Pasak G.Henneghien, atpažinti asmenį, kuris paveiktas islamo radikalų idėjų, nėra lengva.

“Visi ženklai yra skirtingi ir kai lygini juos atskirai – jie visiškai nepanašūs į radikalus, – aiškino moteris. – Bet kai pamatai bendrą paveikslą, supranti, kad tie ženklai, yra dalis rekrutavimo proceso.”

Ali (netikras jo vardas) CNN papasakojo, kaip jo du broliai, prisijungė prie radikalų ir nukeliavo į Siriją kariauti. Vienas brolis žuvo. Ali mano, kad diskriminacija ir galimybių nebuvimas Belgijoje žeidžia daug jaunų žmonių, nes jie paprasčiausia nesijaučia, kad visuomenė juos priimtų. Islamistai pasinaudoja tuo marginalizacijos jausmu.

Belgijos saugumo tarnybos užmerkia akis, nes nori atsikratyti žmonių, kurie vyksta į Siriją.

“Belgijos valstybė atsiriboja nuo vaikų ir jaunų žmonių. Ji sako: “Jie visi yra užsieniečiai, kodėl mes jiems turime duoti darbo?” Ji pripildo mus neapykantos ir sako, kad mes niekam tikę, tad jauni žmonės mato kas vyksta ten (Sirijoje – red. past.) ir mano: “Na, gerai. Keliaujam ten ir būnam naudingi ten.”

Ali mano, kad Belgijos saugumo tarnybos užmerkia akis, nes nori atsikratyti žmonių, kurie vyksta į Siriją. Jam antrino ir G.Henneghien.

Valdžios žinutė iški: “Gerai, išvykai, tad negrįšk”. Ji nepadeda mums atgauti mūsų vaikus, ji palieka juos ten.

“Dvi savaitės iki jo (sūnaus – red. past.) išvykimo aš nuėjau į policiją ir pasakiau: “Mano sūnus tą ir tą dieną įsės į lėktuvą ir išvyks į Siriją”, – pasakojo moteris. Tiesa, sūnus buvo įtrauktas į stebėtinų asmenų sąrašus, bet sugebėjo palikti šalį.

Anisui buvo 18-a, kai jis 2014 m. išvyko į Siriją. Po metų pranešta apie jo žūtį.

“Valdžios žinutė iški: “Gerai, išvykai, tad negrįšk”. Ji nepadeda mums atgauti mūsų vaikus, ji palieka juos ten”, – teigė G.Henneghien.

Vidaus reikalų ministras J.Jambonas tvirtina priešingai – vyriausybė bando užkirsti kelią radikalių pažiūrų jaunuoliams išvykti iš šalies, bet kartu pripažįsta, kad dar daug ką reikią nuveikti.

“Prieš pusantrų metų kiekvieną mėnesį į Siriją ar Iraką išvykdavo 15 asmenų, dabar – mažiau nei 5. Tačiau penki – irgi per daug ir aš tą žinau”, – kalbėjo ministras.

Montasser Al De’emeh, derakalizacijos centro Briuselyje steigėjas, įsitikinęs, kad sustabdyti jaunus žmones nėra taip paprasta.

“Negali jėga žmonių priversti neišvykti, – kalbėjo jis. – Buvo žmonių, kuriuos sulaikė ir uždarė į kalėjimą, bet po aštuonerių metų jie išėjo į laisvę ir išvyko.”

Vietoj to, vyro manymu, reikia padėti žmonėms susikurti ateitį čia, padėti suprasti jiems, kas jie tokie yra.”

Visą originalų straipsnį rasite čia

"Scanpix" nuotr.

Teroro atakų serija sudrebino Europos Sąjungos sostine vadinamą Briuselį. Kol kas informacija ateina prieštaringa, bet aišku viena – tokio teroristų puolimo Briuselis dar nematė. Ką tiksliai žinome:

Maždaug 8 val. ryto (vietos laiku) Briuselio “Zavetem” oro uoste nugriaudėjo du sprogimai išvykimų registracijos salėje. Vieną, kaip įtariama, surengė du mirtininkai – broliai El Bakraoui.

Dar vienas sprogimas nugriaudėjo ES biurų rajone “Maalbeek” metro stotyje.

Iš pradžių pranešta, kad žuvo mažiausiai 13 žmonių, dar 35 buvo sužeisti. Vėliau aukų skaičius ženkliai išaugo iki 34 žmonių, o sužeistųjų skaičius perkopė 250. Informacijos apie nukentėjusius Lietuvos piliečius kol kas nėra.

Taip pat pranešta apie šūvius, kurie esą buvo girdėti prieš pat sprogimus prie skrydžių su “American Airlines” ir “Brussels Airlines” registracijos stalų. Liudininkai teigė, kad girdėjo arabiškus šūkius.

"Scanpix" nuotr.

Belgija paskelbė aukščiausią teroro pavojaus laipsnį. Oro uostas buvo uždarytas, kaip ir metro. Taip pat neveikė visas visuomeninis transportas Briuselyje.

Atsakomybę už atakas prisiėmė “Islamo valstybė” (ISIS arba “Daesh”) ir pažadėjo surengti daugiau tokių išpuolių.

Policija taip pat surengė kratas įtariamųjų namuose ir rado ISIS vėliavą bei daugiau sprogmenų.