Molenbeko rajonas vakarinėje Briuselio dalyje belgams atrodo kaip kokia uždrausta zona – jie ten be būtino reikalo stengiasi nekelti kojos. Tačiau visai netoli esančio milžiniško parodų centro „Tour&Taxis“ lankytojai, atvykę į Belgiją iš kitų šalių, to dažnai nė nenutuokia, o mėgstantieji ilgesnius pasivaikščiojimus iš ten iki Molenbeko gali neskubėdami nupėdinti per penkiolika minučių.

Rima JANUŽYTĖ

Su Bulgarijos žyde Iva Lazarova taip ir padarome – šviečiant skaisčiai birželio saulei lėtai kiūtiname į vakarų pusę siauromis ir labai spalvingomis gatvelėmis. Matome daugybę kitų rasių, kitų tikėjimų žmonių, bet mums, turistėms, tai kur kas įdomesni vaizdai negu miesto centre parduotuvių vitrinose išdėlioti tūkstančiai suvenyrinių besišlapinančių berniukų.

Po poros valandų, apsukusios kelis ratus mu­sulmonų rajone, grįžtame į „Tour&Taxis“ vyks­tantį renginį. Mus čia pakvietusiems Europos žurnalistų centro vadovams giriamės, kaip puikiai ir turiningai praleidome popietę, o bulgarė kolegė net parsineša laimikį – interviu su atsitiktinai sutikta kirpyklų verslą Molenbeke įsukusia tautiete.

Mūsų klausytojų reakcija pribloškia: su siaubu jie klausia, ar mums nieko nenutiko. Ir aiškina, kad taip laimingai iš Molenbeko skersgatvių ištrūkome tik per atsitiktinumą. Liepia daugiau ten kojos nekelti – nesvarbu, kad vidury dienos, nesvarbu, kad dviese, nesvarbu, kad gatvėse verda gyvenimas, darželių auklėtojų lydimi vaikštinėja maži musulmoniukai. „Baltajam“ ten eiti nevalia.

Iki pat lapkričio 13-osios tokia belgų nuostata labai abejojau. Kokie paranoikai. Bijoti kelti koją į tokį iš pažiūros ramų rajoną atrodė tas pats, kas nevaikščioti Vilniaus senamiesčio gatvelėmis baiminantis, kad vieną dieną ant galvos nukris varveklis.

Vis dėlto visuotinė praėjusio penktadienio nuotaika „o kas, jei ten būčiau aš“ akimirkai įsuko ir mane. Naktį iš penktadienio į šeštadienį sulaukiau ir panašaus nerimo kupino Ivos laiško: „Pameni, mes gi ten ėjome? Dviese. Gal net prasilenkėme su tuo teroristu.“

Žinoma, kad nei prasilenkėme, nei ką. Tačiau vis tiek atsidarau „Google Maps“ ir dar kartą atidžiai išstudijuoju Briuselio žemėlapį. Vienas iš penktadienį Paryžiuje rusišku kalašnikovu žmones šaudžiusių nusikaltėlių gyveno ir kruvinus planus su bendrininkais rezgė Mo­lenbeke. Tačiau baimė aplanko tik vieną akimirką. Molenbekas dėl lapkričio 13-osios, penktadienio, įvykių man netapo baisesnis. Nei musulmonai. Nei imigrantai. Nei pabėgėliai.

Apie savo emocijas čia tiek daug prirašiau tam, kad paskui reportaže joms liktų kuo mažiau vietos. Nors logiškai paaiškinti, kas penktadienį įvyko Paryžiuje, sunkiai sekasi net Prancūzijos lyderiams, vis dėlto tai nėra nepaaiškinama.

Teroristai siekia sukelti paniką, chaosą, įbauginti, priversti nekelti kojos į jų teritorijas – tebūnie tai Molenbekas, Paryžiaus priemiesčiai ar Irako ir Sirijos platybės, kuriose savas taisykles bando įvesti „Islamo valstybė“ (ISIS).

Lygiai taip pat elgiasi maži vaikai. Įsivaizduokite, kad kokia nors mama yra Prancūzija, o jos dvimetis vaikas – džihadistas. Paly­gi­ni­mas gal šiurkštokas, bet kai kuriomis akimirko­mis, galiu prisiekti, visos motinos yra kažką pa­našaus pagalvojusios. Kai tas pyplys užsimano po visus namus ištaršyti drabužių spintos tu­rinį ar sukramtyti dešimtą šokoladinį saldainį ir jam to pagrįstai neleidžiama, jis krinta ant grindų, sukeldamas sunkiai pakeliamą decibelų audrą.

Jei tai nepadeda, jis, žinodamas motinos silp­nąsias vietas, gali griebtis ir radikalesnių priemonių: mėtyti daiktus ar net griebtis smurto prieš save, pavyzdžiui, trankyti galvą į sieną. Mama jaučia bejėgiškumą, išgąstį, gal net paniką. Mėgina sustabdyti atžalą įkalbinėjimais, o galiausiai verkdama kapituliuoja. Ma­žasis smurtautojas švenčia pergalę ir išsilupa saldainį. Ir įsitikina, kokia priemonė yra veiks­mingiausia norint kitą kartą pasiekti sa­vo.

Vaikų mušti negalima. Tačiau teroristus – privaloma.

Vis dėlto mandagi maža mergaitė su pašėlusiu bendraamžiu isteriku neturi nieko bendro. Kaip ir ramų gyvenimą Paryžiuje, Dakare, Vilniuje gyvenantis musulmonas nieko bendro neturi su džihadistais, Prancūzijos sostinėje išžudžiusiais beveik pusantro šimto žmonių. Kaip ir reali grėsmė nudardėti nuo supuvusio til­to, ant kurio dabar stovi, su iracionalia bai­me, kad vieną dieną kur nors tapsi teroristų auka.

Nobelio premijos laureatas Paulas Krug­manas straipsnyje „Fearing Fear Itself“ („Bijoti pačios baimės“) neabejoja, kad būtent baimė yra reakcija, kurią tikisi sukelti teroristai. Štai kad ir kandidato į JAV prezidentus Jebo Busho argumentas, kad terorizmas – tai organizuotas pasikėsinimas sunaikinti Vakarų civilizaciją. „Nė velnio. Tai organizuotas pasikėsinimas sukelti paniką, o tai ne tas pats. O tokie pareiškimai, dėl kurių ištirpsta skirtumas tarp panikos sukėlimo ir sunaikinimo, teroristus parodo dar galingesnius, negu jie iš tikrųjų yra, ir prisideda prie pagrindinio tikslo įgyvendinimo“, – rašo P.Krugmanas.

Psichologė Giedrė Putelytė antrina, kad te­ro­ristai tikisi, jog sėdami baimę, paniką, nerimą, nesaugumą galės priversti vyriausybes elgtis jiems naudingai: „Pagal tai, kaip jiems pavyksta pasiekti psichologinį efektą, galima vertinti teroristinės strategijos sėkmę arba nesėkmę.“

Džihadistų eros pabaiga?

Kaip vertinti šią teroristų ataką iš islamistų perspektyvos? Kaip sėkmę ar kaip fiasko? Žvelgiant į visą kontekstą gali susidaryti įspūdis, kad islamo radikalai – teroristai švenčia pergalę. Ir net tampa turinčiaisiais savotišką terorizmo monopolį. Neįveikiamą ir neišnaikinamą, įsišaknijusį kiekvieno radikalo sąmonėje.

Šiomis dienomis po socialinius tinklus klaidžioja jaunos palestinietės vaizdo įrašas. Kol Izraelio medikai teikia pagalbą jos mažamečiam sūnui, ji gydytojui aiškina, kad mirtis nei jai, nei jos vaikui, nei bet kuriam kitam palestiniečiui nieko nereiškia: „Dievas duoda, Dievas ir atima. Gal mirsiu šio pokalbio metu. Tai nieko nereiškia. Mirtis nieko nereiškia. Mano dukrelė mirė man ant rankų. Ir kas iš to? Aš dėl to nenumiriau.“

„Tuomet kam atvežei čia savo vaiką, kodėl jį gydai?“ – musulmonės klausia žydų gydytojas. O ši toliau aiškina, kad tik vykdo pareigą, kad visa kita – Dievo rankose. „Jei reikėtų mirti už Jeruzalę, mirtų kiekvienas palestinietis – nuo mažo vaiko iki vyriausio senelio. Mes turime teisę į Jeruzalę. Ji mums priklauso. Dėl jos verta kovoti, verta mirti.“

„Bet argi norėtum, kad tavo vaikas užaugęs taptų džihadistu?“ – vėl klausia gydytojas. Tuo metu į palatą besišypsančių gydytojų lydimas įvežamas prie lašelinės prijungtas moters vaikas. O ši irgi taip pat šiltai šypsodamasi atsako: „Taip. Jeigu tai dėl Jeruzalės.“

Nežinia, ar šis vaizdo įrašas nėra klastotė (labai tikėtina, kad taip), tačiau aistras jis tikrai kursto – klausantis šios jaunos, iš pažiūros labai mielos ir švelnios moters žodžių atrodo, kad įveikti teroristų neįmanoma. Kad kiekvienas mažas musulmonų šeimoje užaugęs berniukas yra potencialus teroristas.

Toks kaip antiislamofobinės Prancūzijoje veikiančios musulmonų grupės vadovas Yasseras Louati ir jo žodžiai paskęsta tyruose. „Tie teroristai – ne mūsiškiai. Jie tik subproduktas mūsų visuomenių, eksportuojančių savo karą svetur ir nepatiriančių jokių pasekmių namie“, – aiškina Y.Louati. O televizijos žurnalistai jo prisispyrę vis klausia: „Jeigu atsiribojate nuo šių išpuolių, kodėl apie juos iš anksto neperspėjote visuomenės? Kodėl neužkirtote tam kelio?“

Y.Louati tik skėsteli rankomis ir dar kartą televizijos kameroms pakartoja, kad niekada nėra turėjęs nieko bendro su jokiais teroristais. Televizijos laidos vedėjų jo atsakymas, regis, neįtikina. Kaip ir daugybės įniršusių europiečių, kuriems emocijos paprasčiausiai užgulė ausis.

O dar statistika. 2011-aisiais sunitai trečius metus iš eilės buvo atsakingi už didžiausią terorizmo aukų skaičių visame pasaulyje. Tais metais sunitai įvykdė daugiau nei 5,7 tūkst., arba 56 proc., išpuolių, o nuo jų rankų žuvo 70 proc. iš visų 12 533 terorizmo aukų.

Dar 24 proc. aukų nusinešė šiitų išpuoliai. Taigi 2011 m. musulmonai buvo kalti dėl 94 proc. teroristinių išpuolių aukų.

Tačiau 2011-aisiais į sceną įžengė ISIS, o is­la­mistų išpuolių bei jų aukų skaičius dar labiau išaugo ir dabar islamistų išpuoliai sudaro beveik 100 proc. visų teroristinių atakų pasaulyje.

JAV valstybės departamento duomenimis, 2013 m. pasaulyje buvo surengtos 9707 teroristinės atakos, nusinešusios daugiau nei 17,8 tūkst. gyvybių. Dar 2990 žmonių buvo pagrobti arba paimti įkaitais.

Trečdalį iš šių nusikaltimų įvykdė viena iš trijų islamistų organizacijų – Talibanas, ISIS ir „Boko Haram“, nors planetoje šiandien egzistuoja per 50 islamistinių teroristų grupuočių.

Tačiau norvegas Andersas Behringas Breivikas nebuvo islamistas. Ir ne islamistai pirmieji išrado terorizmą. Jie tik perėmė Europoje viešpatavusias tradicijas ir savaip jas interpretavo. Vadinasi, tai geros žinios. Juk lengviau išnaikinti tai, ką gerai supranti ir pažįsti. O jei dar turi tam išteklių ir politinės valios, nieko nėra neįmanoma.

Be to, psichologai atkreipia dėmesį, kad ir priešas nėra toks jau galingas, kokiu dedasi. Šaudydami į nekaltus žmones teroristai tik atskleidžia savo silpnumą, o toks susidorojimas liudija, kad jie patiria desperaciją ir netrukus juos apims tikra agonija.

Savo paskyroje socialiniame tinkle „Face­book“ politologas Lauras Bielinis neabejoja, kad terorizmas yra įveikiamas ir tokia valanda išauš jau netrukus: „Pasveriant Europos ir teroristų galimus karinius, žmogiškuosius, intelektualinius bei moralinius potencialus, galima tvirtai teigti, kad teroristai nieko nelaimės, jie bus išgaudyti, sunaikinti, demoralizuoti. Taigi, užjausdamas ir solidarizuodamasis su Paryžiumi, manau, kad teroristai jau yra pralaimėję. Jų dabartiniai teroristiniai aktai sietini su siekiu priminti apie save ir mobilizuoti visus, kuriuos dar galima pajungti sau. Kita vertus, istoriškai tai netruks labai ilgai, kaip ir radikalaus islamo idėja, demonstruojanti savo konvulsišką norą pareikšti, kad ji dar gyva. Ir jiems, ir mums pakankamai aišku, kad jie neturi ateities.“

Tuo norėtų tikėti bei kitus įtikinti ir Vakarų pasaulio lyderiai. Francois Holland’as skelbia kone kryžiaus žygį. Net popiežius ima vartoti žodį „karas“. Tiesa, pasipylė ir raginimai neerzinti teroristų ir jų nebombarduoti. Tačiau Al Capone kartą yra pasakęs: „Mandagumu ir ginklu galima pasiekti daugiau nei vien mandagumu.“

Tik, žinoma, prieš tai reikia gerai pažinti priešą, nors kol kas suvokimo, kas yra ISIS, Vakarų visuomenėje nėra daug.

Kaip pažinti priešą?

Visų pirma Vakarai turi atsakyti į kelis esminius klausimus ir suprasti, ar jie patys nėra sau priešai. Pavyzdžiui, kas Baltuosiuose rūmuose gali nevyniodamas žodžių į vatą atsakyti, kodėl iki šiol kovoje su ISIS nebuvo panaudotos sausumos pajėgos, jeigu ISIS tikrai toks blogis, kurį būtina kuo greičiau ir su šaknimis išrauti? Ir kodėl tikraisiais vardais nevadinami akivaizdūs dalykai, apie kuriuos visi žino, pavyzdžiui, tai, kad Turkija, būdama NATO narė, be skrupulų perka ISIS valdomus energijos išteklius ir taip prisideda prie teroristų klestėjimo.

Nepaisant to, Europa Turkiją laiko viena svarbiausių partnerių sprendžiant pabėgėlių krizę ir labai negalvodama duoda tai, ko tik Turkija paprašo. O jos prašymai – „kuklūs“: pinigai, vizų liberalizavimas Turkijos piliečiams ir neskraidymo zona Sirijos pasienyje su Turkija.

Iš viso to Ankara jau gavo maždaug 3 mlrd. eurų grynaisiais, o po penktadienio įvykių Briuselis pažadėjo svarstyti lankstesnės vizų politikos klausimą. Belieka gauti Europos palaikymą kuriant „saugią zoną“ Sirijoje, o jei pasiseks, Europos šalys įsitrauks ir į oro atakas prieš „Islamo valstybę“. Apie tai puse lūpų jau prabilo Italijos, taip pat Didžiosios Britanijos valdžios atstovai, palaikantys idėją kovoje su ISIS bendradarbiauti su Turkija. Ir, žinoma, Rusija.

Ir nesvarbu, kad kalašnikovai daug ką pasako, nes Paryžiaus kavinių ir koncerto lankytojai buvo žudomi būtent šiais ginklais, kurių gamintojas dabar kviečiamas prie apskritojo stalo kalbėti apie vieningą kovą su teroristais.

Fredericos Mogherini teiginys, kad geriausias atsakas teroristams yra siekti taikos Sirijoje, kvepia vaikišku naivumu, o raginimas vienytis Vakarams ir Rytams žada Rusijos politikos įteisinimą „kovoje už taiką“. Tad Vladimiras Putinas vėl yra situacijos laimėtojas. Ir, jei dar labiau pasiseks, iš naiviųjų Vakarų lyderių dovanų gaus Ukrainą.

Maskvietis politologas Andrejus Piont­kov­kis kaip tik to ir baiminasi: kad vardan „anti­hit­le­rinės“ koalicijos Ukraina bus paaukota V.Pu­tinui, kaip kažkada Rytų Europa – Josifui Stalinui.

O apie tai, kad dar neseniai Rusija pati buvo vadinama teroristine valstybe, Va­ka­ruo­se visi ima noriai pamiršti. Prisimena gal tik Donbase kastruoti ir kitaip luošinti Ukrainos vienybę gynę jaunuoliai, kurių terorizmo aukomis irgi niekas nevadina, nors daugelis jų, tikėtina, savo gyvenimą baigs jei ne savižudybe, tai alkoholio liūne.

Europos laukia didelės permainos

Vakarai, ypač Europa, šiandien iš tiesų la­bai sutrikusi ir į daugelį panašių klausimų nesugeba vienareikšmiškai atsakyti. Ji nebesusivokia, kurie jos veiksmai teisingi, o kurie – skaudžios klaidos. Po klaustuko ženklu atsidūrė net tokia, regis, tyra ir kilni Europos vertybė, kaip Šengeno zona. Po penktadienio įvykių Paryžiuje nemaža dalis Europos šalių, tarp jų ir Prancūzija, sustabdė Šengeno sutarties ga­liojimą. Sienų kontrolės ėmėsi Švedija, Vo­kie­ti­ja ir Slovėnija. Vengrija pasistatė sieną, kad ap­sisaugotų nuo pabėgėlių, plūstančių iš Ser­bijos.

„Esminis klausimas, ar Šengeno erdvė apskritai išliks, o gal valstybės išstos iš šios sienų sąjungos. Europos be sienų koncepcija labai apsunkina vyriausybių galimybes gintis“, – konstatuoja „Stratfor“ analitikai, prognozuojantys Europai didelius ir drastiškus pokyčius. Vietoj bendros erdvės, nesuvaržytos sienomis, jie Europai verčiau siūlo susitelkti į bendrą žvalgybą, bendras saugumo pajėgas ir kitas kovos su terorizmu priemones.

Žinoma, kaip ten bus, nuspręs rinkėjai. Ti­kė­tina, kad per kitus rinkimus pergalę ne vienoje Europos valstybėje švęs nacionalistų judėjimai, užbaigsiantys Šengeno erdvės gyvavimą.

Prancūzijoje su triumfo žiburėliais akyse jau rodoma Marine Le Pen. Vokietijos kanclerė Angela Merkel patiria didžiulį krikščionių demokratų spaudimą griežtinti poziciją pabėgėlių atžvilgiu. Lenkija iš karto po penktadienio įvykių pareiškė nebepriimsianti nė vieno pabėgėlio ir tuo sujaukė Europos Komisijos planus Europai „išdalyti“ maždaug 120 tūkst. migrantų. Visai tikėtina, kad Lenkijos pavyzdžiu paseks ir kitos Rytų Europos šalys, įskaitant Lietuvą. Jose politikai dar bando raminti aistras, bet plačioji visuomenė kunkuliuoja į visus musulmonus ir visus pabėgėlius nukreiptu pykčiu, kurį dar pakurstė faktas, jog du Pa­ryžiuje siautėję nusikaltėliai pavasarį Grai­kijoje registravosi kaip pabėgėliai, kad ir su suklastotais dokumentais.

Paklauskite manęs, ar vis dar priimčiau pa­bėgėlį. Taip, priimčiau. O nuvykusi į Briu­se­lį, metro nuvažiuočiau iki Rytinės stoties Mo­len­be­ko rajone. Jei pasisektų, pakamantinėčiau ką nors, kas bent iš matymo pažinojo Ab­del­ha­midą Aboudą – 27 metų Paryžiaus skerdynių organizatorių.

 

 

 

 

 

 

 

 

Turkija pranešė, kad teroro išpuolį Stambule įvykdė “Islamo valstybė” (ISIS arba “Daesh”). 8 vokiečių ir dviejų turkų gyvybę nusinešęs išpuolis turistų pamėgtame rajone – dar vienas ISIS kruvinas darbas.

Nuo 2014 m. rugsėjo “The New York Times” suskaičiavo 68 teroro išpuolius, kurie priskiriami ISIS ar jos simpatikams. Vien pernai buvo įvykdytas 61 toks teroro aktas. Pateikiame pastarųjų kelių mėnesių kruviną statistiką:

2016 m. sausio 8 d. išpuolis surengtas Hurgados (Egiptas) viešbutyje, kuriame taip pat buvo lietuvių. Nukentėjo du turistai. Lietuviai nenukentėjo.

2016 m. sausio 7 d. ISIS prisiėmė atsakomybę už išpuolį Kairo (Egiptas) viešbutyje. Niekas nenukentėjo.

2016 m. sausio 7 d. Filadelfijoje (JAV) vyras, “ISIS vardu”, šovė policininką ir jį sužeidė.

2016 m. sausio 4 d. Libijoje “Daesh” kovotojai bandė užimti naftos uostą. Per mūšius žuvo mažiausiai 7 žmonės.

2015 m. gruodžio 2 d. pora, įkvėpta ISIS, surengė žudynes Kalifornijos mieste San Bernardine (JAV). Žuvo 14 žmonių.

2015 m. lapkričio 24 d. ISIS teroristai užpuolė viešbutį šiaurės Sinajaus pusiasalyje (Egiptas). Žuvo 7 žmonės.

2015 m. lapkričio 13 d. per kelis koordinuotus išpuolius Paryžiuje žuvo daugiau nei 100 žmonių. Atsakomybę prisiėmė “Daesh”.

2015 m. lapkričio 12 d. per dvigubą savižudžių išpuolį Libane žuvo mažiausia 43 žmonės.

2015 m. lapkričio 4 d. su ISIS susijusi grupuotė prisiėmė atsakomybė už savižudžio išpuolį Egipte. Žuvo 4 policininkai.

2015 m. spalio 31 d. su “Daesh” susijusi grupuotė susprogdino Rusijos keleivinį lėktuvą, skridusį iš Egipto kurorto. Žuvo 224 žmonės.

2015 m. spalio 10 d. per du sprogimus Turkijos sostinėje Ankaroje žuvo daugiau nei 100 žmonių.

Visą originalų straipsnį rasite čia

Irako pajėgos trimituoja apie pirmą didžiulę pergalę prieš Islamo valstybę (ISIS arba “Daesh”) – atkovotas Ramadžio miestas centriniame Irake. Ar tai ilgai laukta ISIS žlugimo pradžia?

“The New York Times” rašo, kad pabėgėliai iš “Daesh” teritorijos tvirtina, jog islamistams sunkiai sekasi tvarkytis ir jie praranda visuomenės paramą.

Mes manėme, kad jie nori atsikratyti režimo, bet jie tapo vagimis.

Kai Sirijos vyriausybė nustojo jam mokėti atlyginimą, ilgametis naftos pumpavimo technologas gavo pasiūlymą pumpuoti ISIS kontrabandinę naftą į sunkvežimius už tris kartus didesnę algą. Vyras neatsispyrė pasiūlymui, bet dažnos egzekucijos dėl įtarimų šnipinėjant ir oro antskrydžiai gyvenimą pavertė nepakenčiamu. Jis taip pat nesusitaikė su mintimi, kad naftos pinigais naudojasi islamistai, o mokyklos ir ligoninės lieka uždarytos.

“Mes manėme, kad jie nori atsikratyti režimo, bet jie tapo vagimis”, – pabėgęs iš Sirijos teigė technologas.

Pasak jo ir kitų pabėgėlių, aviacijos antpuoliai bei antžeminės kurdų ir šiitų atakos spaudžia ISIS į kampą.

Kai kuriems islamistų kovojams buvo sumažintos algos, dalis jų pasitraukė. Pagrindinės paslaugos neteikiamos, o mažėjant pelnui iš naftos kontrabandos, “Daesh” bando atsigroti didinama mokesčius jų kontroliuojamų teritorijų gyventojams. Tai sukelia nepasitenkinimą net tarp simpatizuojančių islamistams.

“Tiek daug žmonių pabėga, – teigė mokytoja iš Sirijos, kuri pabėgo į Turkiją. – ISIS nori sukurti naują visuomenė, bet viskas baigsis tuo, kad jie liks vieni.”

Kai Sirijos vyriausybės išlaikomos mokyklos buvo uždarytos, ji atidarė neoficialią. Tačiau dėl nuolat vykdytų egzekucijų ji išsigando, kad anksčiau ar vėliau ateis jos eilė.

Kalifatui “dar labiau nei kada reikia ekspertų, profesionalų ir specialistų, kurie padėtų sustiprinti jo struktūrą ir patenkintų jų brolių musulmonų poreikius”, – buvo rašoma pernai oficialiame islamistų žurnale “Dabiq”, kuris leidžiamas anglų kalba.

Visuomenės parama yra svarbi ir jie jau nebeturi jos. Žmonės girdėjo gražius pažadus iš jų, bet nemato, kad jie būtų įgyvendinami.

Tačiau šis raginimas, regis, liko neišgirstas. Islamistams sunkiai sekasi surasti žmones, kurie galėtų prižiūrėti naftos gavybą, taisyti elektros tinklus ir teikti medicinines paslaugas. ISIS neoficialioje sostinėje Rakoje buvo uždaryta ligoninė, nes dauguma medikų pabėgo. Dėl draudimo vyrams medikams gydyti moteris, moterys nebeturi, kur kreiptis dėl sveikatos problemų.

“Visuomenės parama yra svarbi ir jie jau nebeturi jos, – kalbėjo anksčiau minėtas naftos technikas. – Žmonės girdėjo gražius pažadus iš jų, bet nemato, kad jie būtų įgyvendinami.”

Visą originalų tekstą skaitykite čia

Po išpuolių San Bernardine (Kalifornijos valstija), JAV pareigūnai ne juokais sunerimo dėl internetinių Islamo valstybės (ISIS arba “Daesh”) simpatikų amerikiečių, kurie skleidžia propaganda ir verbuoja šalininkus virtualioje erdvėje, rašo “The New York Times”.

Kai vienišas paauglys Ali Aminas iš Virdžinijos valstijos susidomėjo “Daesh”, nutarė daugiau sužinoti apie ją internete. 17-metis imigranto iš Jemeno sūnus gyveno nuobodų priemiesčio vaikino gyvenimą ir greitai užmezgė ryšį su vyresniais ISIS šalininkais visame pasaulyje: Zubairu iš Didžiosios Britanijos, Uthmanu iš Pietų Afrikos Respublikos ir Abdullah iš Suomijos. Pastarasis ir paskatino vaikiną susikurti “Twitter” paskyrą pavadinimu “AmreekiWitness” arba “Amerikietis liudininkas”.

Įsitraukus į interneto, o ne realų pasaulį, mane užvaldė “virtuali” kova ir aš pamiršau, kas yra tikra: mano šeima, mano gyvenimas ir mano ateitis.

Netrukus Ali sugebėjo suburti keletą tūkstančių sekėjų, internete įsiveldavo į ginčus su Valstybės departamentu, susidraugavo su keliais žinomais ISIS propagandistais ir pats tapo žinomas tarp anglakalbių islamistų šalininkų. Kovą jis buvo suimtas.

“Pirmą kartą aš jaučiausi, kad mane ne tik vertina labai rimtai, bet ir prašo mano patarimų, – rugpjūtį teismui rašė paauglys, teigdamas, kad gailisi savo elgesio. – Įsitraukus į interneto, o ne realų pasaulį, mane užvaldė “virtuali” kova ir aš pamiršau, kas yra tikra: mano šeima, mano gyvenimas ir mano ateitis.”

Pasak ekspertų, tokių yra šimtai  ir jiems sunku būtų suteikti vieną profilį. Tarp tokių – ir trejetas paauglių giminaičių iš Čikagos, į penktą dešimtį įžengęs buvęs karinių oro pajėgų mechanikas iš Naujojo Džersio ir dviejų vaikų mama iš Filadelfijos. Jie beveik nieko neturėjo bendro, išskyrus tai, kad praleido savaites ar mėnesius internete skleisdami “Daesh” propaganda.

 

Kai kurie išreiškia pyktį dėl JAV užsienio politikos arba įžvelgia neteisybę musulmonų atžvilgiu. Kiti eina dar toliau ir bando susisiekti su “Daesh” arba imtis smurto savo apylinkėse.

Daugumai jų “nuotykis” su “Daesh” pasibaigia tragiškai. Rugpjūtį A.Aminas buvo nuteistas 11 metų kalėjimo. Dauguma amerikiečių, kurie pasiekia ISIS, dažniausia žūva mūšiuose Sirijoje ir Irake. San Bernardino šauliai buvo suvarpyti policijos kulkų tuoj po jų surengto išpuolio.

“Tai uždara bendruomenė, beveik klika, – teigia Seamusas Hughesas, vienas iš neseniai pasirodžiusios ataskaitos “ISIS in America” autorius. – Jie dalinasi “memais” ir jiems suprantamais juokeliais, terminais ir frazėmis, kurias suprastum tik tapdamas jų sėkėju.”

“Daesh” rėmėjų simboliai: juoda vėliava su baltais arabiškais užrašais, portretai islamistų, žali paukščiai, kurie simbolizuoja rojų, liūtai – “kariai-Alaho liūtai”.

George’o Washingtono universiteto tyrimo metu išnagrinėtas 71 asmuo, kuris nuo 2014 m. buvo apkaltintas sąsajoms su “Daesh”. 40 proc. buvo atsivertėliai į islamą. Dauguma jų jauni JAV piliečiai – vidutinis amžiaus 26 metai. Moterys sudarė 14 proc. kaltinamųjų.  Beveik visi jie buvo areštuoti, kai į jų pasisakymus internete dėmesį atkreipė Federalinis tyrimų biuras.

Surasti tokius internetinius islamistus nėrą labai sudėtinga. Kovo mėnesį Naderas Saadeh iš Naujojo Džersio interneto paieškoje įvedė “ISIS” ir netrukus siuntėsi valandas islamistų video. Balandį N.Saadeh jau įsigijo bilietą į Jordaniją ir tikėjosi per šią šalį pakliūti į Sirija bei prisijungti prie “Daesh”.

Smalsūs interneto naršytojai gali atpažinti “Daesh” rėmėjus pagal jų naudojamus simbolius: juoda vėliava su baltais arabiškais užrašais, portretai islamistų, tarp kurių garsusis “Al Qaeda” propagandistas Anwaras al-Awlaki, žali paukščiai, kurie simbolizuoja rojų, liūtai – “kariai-Alaho liūtai”.

Teigiama esą ISIS yra socialinis judėjimas, skirtas ginti musulmonus ir kovoti su globalios ekonomikos sistemos neteisybe; jis nediskriminuoja rasiniu ar nacionaliniu pagrindu ir t.t.

30-metė dviejų vaikų motina Keonnas Thomas iš Filadelfijos, kuri šiemet apkaltinta bandymu prisijungti prie ISIS, “Twitter” paskyroje veikė, kaip “Jauna liūtė”.

Kaip politikų šalininkai ar sporto fanai, “Daesh” rėmėjai viešina video įrašus, kuria “memus”, kuriais dalinasi su interneto draugais.

“Twitter” išlieka pagrindine tokių veikėjų arena, nes dauguma kitų socialinių tinklų griežtai prižiūri savo vartotojus. Kita vertus, “Twitter” pradėjus griežčiau į tai žiūrėti, “Daesh” šalininkai “persikrausto į ‘Telegram”, “Kik”, “WhatsApp” tinklus.

Javieras Lesaca, iš George’o Washingtono universiteto, teigia, kad nuo 2014 m. sausio “Daesh” sukūrė 1015 video pranešimų, tarp kurių 37 anglų kalba. Pastarieji skirti mobilizuoti prijaučiančius vakariečius.

Pasak eksperto, video sukurti pagal Vakarų skonį. Juose teigiama esą ISIS yra socialinis judėjimas, skirtas ginti musulmonus ir kovoti su globalios ekonomikos sistemos neteisybe; jis nediskriminuoja rasiniu ar nacionaliniu pagrindu; smurtą naudoja tik savigynai; vakariečiai, kurie prisijungė prie ISIS, yra normalūs žmonės; ir t.t.

Ir ši, į Vakarų vertybes orientuota propaganda veikia. Minėto paauglio A.Amino kelias į ISIS šalininkų būrį prasidėjo nuo pasipiktino Sirijos režimo smurtu prieš civilius.

 

Visą originalų tekstą skaitykite čia

Prancūzija pranešė, kad identifikavo trečiąjį koncerto Paryžiuje užpuoliką. Tai 23-ejų Fouedas Mohamedas-Aggadas iš Strasbūro. Per koordinuotus išpuolius Paryžiuje lapkričio 13 d. žuvo 130 žmonių, vien per minimo koncerto užpuolimą, kurį surengė trys teroristai, žuvo 90 žmonių.

Pasak BBC, policija jau identifikavo beveik visus teroristus, susijusius su teroro aktu, už kurį atsakomybę prisiėmė Islamo valstybė (ISIS arba “Daesh”). Manoma, kad tris atakas suplanavo Addelhamidas Abaaoudas, kuris buvo nukautas policijos kelios dienos po išpuolių.

Broliai vartojo alkoholį bei narkotikus ir visiškai nebuvo panašūs į islamistus.

Policija šiuo metu aktyviai ieško 26-erių Salah Abdeslamo, Prancūzijos piliečio, gimusio Briuselyje. Jis apibūdinamas, kaip labai pavojingas. Įtariama, kad būtent jis išnuomavo automobilį, kuriuo į koncertą atvyko trys užpuolikai. Prieš teroro aktus vyras taip pat išnuomavo dar vieną automobilį ir užsakė du viešbučio, netoli Paryžiaus, kambarius.

Ką jis veikė per pačius išpuolius – neaišku. Jo brolis Brahimas susisprogdino. Įtariama, kad S.Abdeslamas nuvežė tris savižudžius į stadioną.

Kelios valandos po išpuolių automobilį su juo prie Belgijos pasienio sustabdė policija. Mašinoje buvo dar du vyrai. Patikrinusi dokumentus policija juos paleido.

Pasak Belgijos policijos, abu broliai Abdeslamai žinomi dėl kriminalinės praeities. Teigiama, kad S.Abdeslamas buvo įkalintas už apiplėšimą ir ten esą susipažino su A.Abaaoudu, kuris suplanavo išpuolius Paryžiuje.

Abu broliai gyveno liūdnai pagarsėjusiame Briuselio “Molenbeek” rajone, kurį pareigūnai vadina islamistų kalve.

31-erių S.Abdeslamo brolis Brahimas susisprogdino prie vienos Paryžiaus kavinių. Šiais metais jis keliavo į Turkija, iš kur norėjo patekti į Siriją. Bet Turkijoje Brahimas buvo sulaikytas ir deportuotas į Briuselį. Policija jį apklausė ir vėliau paleido. Abu broliai gyveno liūdnai pagarsėjusiame Briuselio “Molenbeek” rajone, kurį pareigūnai vadina islamistų kalve. Pasak kaimynų, jis 2014-ųjų spalį išgelbėjo 5 vaikus iš degančio namo.

Brahimui priklausė baras, kurį esą valdė jo brolis. Aplinkinių teigimu, abu broliai vartojo alkoholį bei narkotikus ir visiškai nebuvo panašūs į islamistus.

Išpuolių pagrindiniu organizatoriumi laikomas 28-erių A.Abaaoudas, kaip spėjama, pats dalyvavo išpuoliuose. Jis išaugo tame pačiame Briuselio rajone, kaip ir broliai Abdeslamai. Manoma, kad prie ISIS jis prisijungė 2013 m. Vyras siejamas su keliais šiemet sužlugdytais teroro išpuoliais. Jis slapstėsi Atėnuose ir sėkmingai paspruko nuo vietos policijos.

Kitas išpuolių dalyvis – 29-erių Omaras Ismailas Mostefai, Prancūzijos pilietis, alžyrietiškos kilmės. Jis susisprogdino koncerto salėje. Omaras gimė ir augo skurdžiame Paryžiaus rajone. Buvo gerai žinomas policijai – nuo 2004 m. iki 2010 m. buvo teistas už kriminalinius nusikaltimus 8 kartus. Pasak aplinkinių, jis buvo visai nepanašus į ekstremistą, tačiau Prancūzijos policija jau 2010 m. įrašė jį į įtariamų islamistų sąrašą. Vis dėlto tai nesutrukdė vyrui keliauti į Siriją, apsilankyti Alžyre.

2014 m. jo 67-erių tėvas nuvyko į Siriją ir nesėkmingai bandė atkalbėti sūnų nuo dalyvavimo ISIS grupuotėje.

28-erių Samy Amimouras – kitas koncerto užpuolikas, kuris susisprogdino. Jis gyveno Paryžiaus priemiestyje ir buvo žinomas Prancūzijos žvalgybai. 2012 m. vyras buvo apkaltintas terorizmu, nes planavo vykti į Jemeną. Bet S.Amimouras sugebėjo pasislėpti nuo pareigūnų. Jo vardu buvo išduotas tarptautinis arešto orderis. 2014 m. jo 67-erių tėvas nuvyko į Siriją ir nesėkmingai bandė atkalbėti sūnų nuo dalyvavimo ISIS grupuotėje.

Trečiasis koncerto užpuolikas, kurį tik dabar policija įvardino – Fouedas Mohamedas-Aggadas. 2013 m.  jis su vyresniu broliu Karimu bei dar 8 vyrais iš gimtojo Strasbūro nuvyko į Siriją. Po kelių mėnesių, kai du iš grupės žuvo, visi sugrįžo namo, o Fouedas liko ir sugrįžo į Europą tik prieš pat Paryžiaus atakas.

Stadione susisprogdino Afmadas al-Mohammadas. Rastame jo siriškame pase teigiama, kad jis buvo 25-erių metų amžiaus iš Idlibo mieste. Vis dėlto pareigūnai mano, kad pasas padirbtas. Pirštų antspaudai parodė, kad jis atvyko per Graikiją, kaip pabėgėlis iš Sirijos.

Hasna gimė imigrantų iš Moroko šeimoje ir įsitraukė į radikalų veikla visai neseniai.

Kitas savižudis stadione – 20-metis Bilalas Hadfi. Jis nepateko į stadiono vidų ir susisprogdino prie įėjimo. Vyras buvo Prancūzijos pilietis, bet gyveno Belgijoje. Pareigūnai teigia, kad žinojo, jog jis buvo išvykęs kariauti už ISIS į Siriją

M al-Mahmodas – taip policija įvardijo trečiąjį savižudį stadione. Jis kartu su A.al-Mohammedu į Prancūziją atvyko per Graikiją, kaip pabėgėlis.

Teroristų grupuotei taip pat priklausė jos lyderio A.Abaaoudo pusseserė Hasna Aitboulahcen. Hasna gimė imigrantų iš Moroko šeimoje ir įsitraukė į radikalų veikla visai neseniai. Ji žuvo per policijos reidą kartu su pusbroliu, kelios dienos po teroro išpuolių. Dar vienas vyras per reidą susisprogdino pats.

29-erių Jawadas Bendaoudas buvo suimtas per tą patį reidą. Jis įtariamas išnuomavęs butą A.Abaaoudui ir jo pusseserei. Vyras, kuris anksčiau kelis kartus buvo teistas ir sėdėjo kalėjime, teigia, kad kažkoks draugas paprašė jo pasirūpinti ta porele.

Belgijoje taip pat buvo suimti 27-erių Mohammedas Amri ir 21-erių Hamza Attouh. Jie kaltinami po išpuolių paėmę S.Abdeslamą ir nuvežę jį į Briuselį.

39-erių Abraimi Lazezas buvo irgi suimtas Belgijoje. Jo automobilyje aptikti du ginklai ir kraujo dėmės. Jis taip įtariamas S.Abdeslamui padėjęs pabėgti iš Prancūzijos. Belgijos policija taip pat ieško 29-erių Mohamedo Abrini, kuris įtariama nuvežė S.Abdeslamą į Paryžių.

26-erių Belgijos pilietis Ahmadas Dahmani buvo suimtas Turkijoje. Jis įtariamas padėjęs pasiruošti teroro aktams Paryžiuje.

Visą originalų tekstą skaitykite čia.

Po išpuolio Kalifornijos San Bernardino mieste ir vis didėjančios oponentų kritikos dėl nesėkmingos kovos su terorizmu JAV prezidentas Barackas Obama iš Ovalinio kabineto kreipėsi į tautą. Pateikiame pagrindinius B.Obamos kalbos punktus:

1. San Bernardine įvykdytas teroro aktas, kurį netiesiogiai paskatino Islamo valstybė (ISIS arba “Daesh”).

2. JAV suintensyvins oro atakas prieš ISIS, bet didelių antžeminių pajėgų nesiųs, nes esą būtent to nori ISIS.

3. Negalima pasiduoti terorizmo baimei namuose ir nukreipti pyktį prieš musulmonus.

4. Reikia detaliau tikrinti be vizų į JAV atvykstančius užsieniečius.

5. Kongresas turėtų uždrausti parduoti ginklus tiems, kurie yra specialiuose JAV vyriausybės sąrašuose bei apriboti puolamųjų ginklų įsigijimą.

“Terorizmo grėsmė didelė, bet mes ją įveiksime”, – pareiškė B.Obama.

 

Visą originalų tekstą skaitykite čia.

Žudynės Kalifornijos San Bernardino mieste sukrėtė Ameriką. 14 gyvybių nusinešęs išpuolis ypač šokiravo dėl to, kad jį surengė amerikietis su savo žmona. Kaip Syedas Rizwanas Farookas tapo teroristu, aiškinasi “The Washington Post”.

Gali būti, kad S.R.Farooko žmona Malik dar prieš atvykstant į JAV buvo įsitraukusi į radikalių islamistų veiklą ir taip pat įtraukė vyrą.

S.R.Farookas gimė Čikagoje, pabaigęs universitetą dirbo Pietinėje Kalifornijoje. Pasak aplinkinių, vyras buvo ramus ir pamaldus. Jis ieškojo žmonos ir ją rado toli nuo JAV. Pora susituokė, tapo tipiškais Amerikos priemiesčių gyventojais, susilaukė kūdikio. Bet praėjusią savaitę pora išgarsėjo visame pasaulyje – San Bernardino mieste nužudė 14 žmonių ir sužeidė dar 21. Kodėl?

Pasak vienos iš versijų, gali būti, kad S.R.Farooko žmona Malik dar prieš atvykstant į JAV buvo įsitraukusi į radikalių islamistų veiklą ir taip pat įtraukė vyrą.

28-erių gimė iš Pakistano į JAV emigravusioje šeimoje. San Bernardine baigė mokyklą, o vėliau valstijos universitetą. Dirbo higienos inspektoriumi ir tikrino restoranus bei viešus baseinus. Nors jis buvo vienišius, tačiau jį pažinojo daug žmonių.

29-erių Malik nuolat nešiojo hidžabą, iš po kurio matydavosi tik akys. Ji nevairavo automobilio. Kai vyras eidavo melstis į mečetę, ji laukdavo jo automobilyje. Iš jos gimtojo Pakistano pranešta, kad Malik gimė pasiturinčioje šeimoje ir užaugo Saudo Arabijoje. 2007 m. ji sugrįžo į Pakistaną, universitete įgijo farmacininkės išsilavinimą. Anot vieno iš jos draugų, Malik pasikeitė maždaug 2009-aisiais, kai pradėjo daugiau dėmesio skirti islamo studijoms, nei farmacijos paskaitoms. Madrasoje (religinėje mokykloje) ji praleisdavo kiekvieną vakarą.

“Mes vienas kito klausėme: “Kas nutiko su Malik?” – kalbėjo jos draugas Rani, kuris kartu su Malik studijavo. – Ji tapo tokia religinga, tokia rimta ir tokia susikoncentravusi į islamo mokymus. Ji net neteko susidomėjimo savo studijomis.”

Malik visą laiką dėvėjo burką. Paskaitų metu niekada nesėdėjo pirmose eilėse bei nebendravo su jaunais vyrais. Ji net bandė sunaikinti visas savo nuotraukas, kurias buvo padarytos jai studijuojant universitete.

“Ji buvo konservatyvi, bet rami,” – kalbėjo jos dėstytojas Atifas Nisaras Ahmadas.

Po keturių valandų poros automobilį apsupo policija ir po susišaudymo abu buvo nukauti. Jie iššovė 76 kartus, policija 380 kartus.

Kitas dėstytojas atkreipė dėmesį, kad mergina niekada viešai nediskutavo apie savo įsitikinimus, nors šis skatindavo studentų diskusijas apie mokslą, filosofiją ir medicininę etiką.

2013-aisiais pabaigusi studijas Malik vėl sugrįžo į Saudo Arabiją. Manoma, kad ten ji susipažino su S.R.Farooku, kuris žmonos ieškojo internetu. 2014 m. jie oficialiai susituokė JAV.

Kaip teigia Amiras Abdul-Jalilas, kuris pažinojo Farooką iš apsilankymų San Bernardino mečetėje, S.R.Farookas tikino, kad jo ir Malik šeimos sutarė dėl poros vestuvių.

“Kai jis vedė, mūsų santykiai pasikeitė”, – kalbėjo A.Abdul-Jalilas.

Kad S.R.Farookas nutolo nuo visų, pripažino ir kitas jo draugas.

“Kai jis susituokė, jam svarbiausia tapo tik jis ir jo šeima”, – kalbėjo Rashidas Thompsonas.

JAV pareigūnai pranešė, kad S.R.Farookas bandė susisiekti su teroristine grupuote “Al-Shabab”, veikiančia Somalyje ir “Jabhat al-Nusra”, kuri siejama su “Al Qaeda” Sirijoje.

Pora paliko savo kūdikį S.R.Farooko motinai ir trečiadienį 11 val. ryto surengė žudynes vietos bendruomenės centre. Tuoj po susišaudymo Malik per mobilų telefoną “Facebook” socialiniame tinkle prisiekė ištikimybę Islamo valstybei (ISIS arba “Daesh”). Po keturių valandų poros automobilį apsupo policija ir po susišaudymo abu buvo nukauti. Jie iššovė 76 kartus, policija 380 kartus.

Visą originalų straipsnį skaitykite čia.

Terorizmas. Kruvinuoju penktadieniu praminti teroristiniai išpuoliai Tunise, Prancūzijoje ir Kuveite patvirtino – „Islamo valstybė“ iš regioninės kovotojų grupuotės virsta globalia teroristų organizacija, keliančia grėsmę visam pasauliui.

Mattew Jamesas pastarosiomis dienomis pagrįstai tapo Didžiosios Britanijos didvyriu. Trisdešimtmetis vyras išgyveno praėjusį penktadienį Tunise įvykdytą teroro išpuolį ir išgelbėjo savo sužadėtinę Saera Wilson, didvyriškai ją uždengdamas savo kūnu ir apsaugodamas nuo į visas puses lekiančių užpuoliko kulkų. Vyras buvo pirmasis, į kurį iš automato „Kalašnikov“ pradėjo šaudyti į paplūdimų ir viešbutį įsiveržęs teroristas, – kulkos kliudė brito petį, krūtinę ir šlaunį. Į gimtojo Velso ligoninę jis buvo atskraidintas specialiuoju oro transportu.

Tačiau ši laiminga istorija negali užgožti kruvinos tragedijos masto. Į penkių žvaigždučių viešbutį „Riu Imperial Marhaba Hotel“, įsikūrusį maždaug už dešimties kilometrų nuo Tuniso Susos kurorto, apie vidurdienį įėjo 23 metų amžiaus tunisietis, buvęs aviacijos studentas Seifeddine’as Rezgui. Apsimetęs turistu, jis kurį laiką bendravo su aplinkiniais, tačiau netikėtai iš paplūdimio skėčio išsitraukė ten paslėptą automatą „Kalašnikov“ ir pradėjo šaudyti į gausiai paplūdimyje susirinkusius turistus. Baigęs savo kruviną sumanymą, vėliau patraukė į patį viešbutį ir ėmė šaudyti į žmones ten. Iš viso viešbutyje tuo metu ilsėjosi penki su puse šimto svečių, atvykusių daugiausia iš Vakarų Europos – Didžiosios Britanijos, Airijos, Vokietijos, Belgijos ir kitų valstybių.

Siaubingos žudynės tęsėsi beveik pusvalandį. Po išpuolio teroristas parpuolė ant kelių maldai, vėliau dar paėjo kelis metrus ir buvo nušautas į įvykio vietą atskubėjusio policijos pareigūno. Kruviniausias teroristinis išpuolis šiuolaikinio Tuniso istorijoje iš viso pražudė 38 žmones, iš kurių trisdešimt – Didžiosios Britanijos piliečiai, dar keturiasdešimt žmonių buvo sužeista. Atsakomybę už kruviną išpuolį netrukus prisiėmė „Islamo valstybės“ kovotojai.

Manoma, kad šaltakraujiškai turistus žudęs S.Rezgui išpuoliui galėjo būti parengtas kaimyninėje Libijoje veikiančioje „Islamo valstybės“ kovotojų stovykloje, kur studentas tikriausiai lankėsi šių metų kovą ir dalyvavo čia vykusiuose džihadistų mokymuose. Per prastai saugomą Tuniso ir neramumų krečiamos Libijos sieną greičiausiai buvo įvežtas ir „Kalašnikov“ automatas, ir tai padarė ne pats S.Rezgui.

Birželio 26-ąją, kuri netrukus bus pavadinta kruvinuoju penktadieniu, maždaug kas keletą valandų trijuose skirtinguose pasaulio žemynuose įvykdyti dar bent keturi daug žmonių aukų pareikalavę teroro aktai. Pietryčių Prancūzijoje, netoli Liono miesto, užpuolikas su „Islamo valstybės“ vėliava dujų gamykloje susprogdino kelis sprogstamuosius užtaisus, nužudė vieną žmogų ir dar kelis sužeidė. Vieninteliai aukai buvo nukirsta galva, o prie jos prisegtas raštelis arabų kalba. Dėl šio išpuolio Prancūzijos prezidentas Francois Hollande’as pirma laiko grįžo į gimtinę iš Briuselyje vykusio Europos Sąjungos viršūnių susitikimo, o premjeras Manuelis Vallsas nutraukė vizitą Pietų Amerikoje. „Islamistinis terorizmas vėl smogė Prancūzijai“, – sakė vyriausybės vadovas Prancūzijos visuomenei, dar neatsigavusiai po sausį įvykdytų kraupių išpuolių sostinėje Paryžiuje.

Kruvina teroristinė ataka tą pačią dieną sudrebino ir įprastai ramų Kuveitą. Šalies sostinėje Kuveite, šiitų mečetėje, susisprogdino mirtininkas iš Saudo Arabijos Abu Suleimanas al-Muwahhidas. Per ataką iš viso žuvo 27 žmonės, daugiau nei du šimtai buvo sužeisti. Atsakomybę už šį išpuolį taip pat prisiėmė „Islamo valstybė“.

Dar dvi teroristinės atakos tą patį penktadienį užfiksuotos karštuosiuose pasaulio kraštuose: Somalyje su „Al Qaeda“ ir „Islamo valstybe“ siejama sukilėlių grupuotė „Al Shabaab“ užpuolė Afrikos Sąjungos misijos karinę bazę, ją užėmė ir nukovė per septyniasdešimt čia tarnavusių karių. O pilietinio karo kamuojamoje Sirijoje, kurdų gyvenamame Kobanės mieste, per dvi dienas vykusius įvairius teroristinius išpuolius žuvo daugiau nei du šimtai žmonių.

Šiuos iš pažiūros labai skirtingus, tačiau beveik vienu metu įvykdytus teroristinius išpuolius sieja vienas vardas – „Islamo valstybė“. Kruvinojo penktadienio atakos trijuose skirtinguose žemynuose įvykdytos po kelių dienų, kai „Islamo valstybės“ džihadistų atstovas Abu Muhammadas al-Adnani paragino savo sekėjus visame pasaulyje ramadaną paversti kruvinu mėnesiu „kitatikiams, šiitams ir visiems, išsižadėjusiems islamo“.

Apžvalgininkai svarsto, kad penktadienio žudynės Prancūzijoje, Tunise ir Kuveite gali reikšti, jog „Islamo valstybė“ keičia savo veiklos taktiką iš nuo šiol ne tik kovos dėl didesnės kontroliuojamos teritorijos Sirijoje bei Irake ir toliau mėgins stiprinti kuriamą teritorinę valstybę, bet ir atakuos išorinius, toli už pagrindinių konfliktų židinių esančius objektus. Taigi skelbiamas atviras karas su Vakarų demokratinėmis bei nuosaikiomis musulmoniškomis valstybėmis.

Galbūt tai tik sutapimas, tačiau birželio 29-ąją kaip tik suėjo metai nuo „Islamo valstybės“ paskelbto „kalifato“ įkūrimo Sirijoje ir Irake. Nors per šiuos metus organizacijos kovotojai ar bent jau jų vardu veikiantys teroristai įvykdė pavienius išpuolius Kanadoje, Danijoje, Australijoje, tačiau „Islamo valstybė“, priešingai nei jos pirmtakė „Al Qaeda“, praktiškai nerengė atakų toli už savo kontroliuojamų teritorijų ir visokeriopai stengėsi išplėsti bei sustiprinti savo įkurtą valstybę Artimuosiuose Rytuose.

Vis dėlto išpuoliai Prancūzijoje, Tunise ir Kuveite rodo, kad „Islamo valstybės“ vadovai greičiausiai nusprendė ne tik tęsti pradėtą teritorinį karą, bet ir imtis terorizmo prieš „netikintį“, arba, trumpai tariant, beveik visą likusį pasaulį. Panašaus teroristinio pobūdžio išpuolis įvykdytas ir neseniai išlaisvintame Sirijos Kobanės mieste, nes automobilių ir savižudžių mirtininkų sprogdinimai neturėjo aiškaus strateginio ir karinio tikslo mėginti atsiimti miestą. Šįkart stengtasi atkeršyti ir nusinešti kuo daugiau civilių aukų.

Kruvinojo penktadienio atakos greičiausiai pakeis ir JAV požiūrį į „Islamo valstybės“ keliamą pavojų. Kaip pabrėžia „Politico“, JAV žvalgybos tarnybos po šių išpuolių iš naujo įvertino ISIS keliamą grėsmę – iki tol ji paprastai buvo apibūdinama kaip regioninė, o pati organizacija – kaip vidinių musulmonų nesutarimų ir pilietinių karų išdava. Tačiau po penktadienio atakų trijuose žemynuose JAV saugumo institucijos nurodė, kad „Islamo valstybė“ gali kelti pavojų net ir už Atlanto.

„Islamo valstybė“ labai sparčiai tampa globalia grėsme ir daro tai itin paprastai, – sako Peteris Mansooras, buvęs JAV kariuomenės pulkininkas ir vienas iš JAV strategijos kovoje su „Al Qaeda“ Irake architektų, – ji nesudėtingai į savo ideologiją atverčia sekėjus visame pasaulyje, o šie imasi planuoti ir vykdyti teroristines atakas savarankiškai. Tai tęsis tol, kol kas nors imsis ryžtingų veiksmų prieš „Islamo valstybę“ jos kontroliuojamoje teritorijoje.“

P.Mansooras paragino siekti glaudesnio regioninio bendradarbiavimo bei vykdyti daugiau oro antskrydžių, kurie sunaikintų ir teroristų komunikacijos tinklus, per kuriuos šie skleidžia savo daug dėmesio sulaukiančius ir sekėjų, vadinamųjų vienišų vilkų, pritraukiančius atsišaukimus.

Net jei penktadienio išpuolius Prancūzijoje ar Kuveite įvykdė vieniši kovotojai, veikiantys tik „Islamo valstybės“ vardu, JAV pareigūnai ir ekspertai tvirtina, kad ir tai gali lemti prezidento Baracko Obamos administracijos vykdomos politikos, kuri kol kas apsiriboja tik atakomis iš oro Sirijoje bei Irake ir teikiama karine pagalba amerikiečių sąjungininkams, pokyčius.

„Šie išpuoliai rodo, kad „Islamo valstybės“ keliamas pavojus plečiasi toli už Irako ir Sirijos ribų. Saugi užuovėja ten reiškia, kad sulauksime vis daugiau išpuolių kaimyniniame regione, Europoje ir net čia, Jungtinėse Amerikos Valstijose“, – sako Atstovų rūmų Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Edas Royce‘as.

Iki tol JAV žvalgybos tarnybos neįžvelgė „Islamo valstybės“ keliamos tiesioginės grėsmės, o prezidentas B.Obama teroristinę organizaciją buvo apibūdinęs terminu, kuriuo nusakomas koledžo sporto komandos lygmuo. Tačiau šiandien požiūris pasikeitė, o labiausiai baiminamasi, kad „Islamo valstybės“ vadovams ateityje net nereikės išplėsti ir sutankinti savo organizacijos tinklų Vakarų pasaulyje, siekiant sėkmingai rengti teroristinius aktus. Vietoj to užteks tiesiog pasitelkti socialinius tinklus, platinti savo radikalią džihadistinę ideologiją, o tai įkvėps musulmonus tokius išpuolius vykdyti savarankiškai. O būtent tokio pobūdžio teroro aktus išaiškinti ir sustabdyti yra sudėtingiausia.

„Islamo valstybės“ siekį plėsti savo įtaką liudija ir pasirinktos teroristinių išpuolių vietos – demokratinės arabų šalys. Nuo turistų pinigų, kurie sudaro maždaug septynis procentus bendrojo šalies produkto, stipriai priklausomas Tunisas – regiono demokratijos oazė ir Arabų pavasario, kuris čia ir prasidėjo, sėkmės pavyzdys.

Pernai gruodį surengtuose pirmuose demokratiniuose šalies prezidento rinkimuose pergalę šventė prieš islamistus stojęs politikas Beji Caidas Essebsi, o spalį vykusiuose parlamento rinkimuose tunisiečiai valdžią atidavė pasaulietinių pažiūrų partijai „Nidaa Tounes“, kuri įveikė islamistinį judėjimą „Ennahda“. Taip šalis, priešingai nei chaoso krečiama kaimyninė Libija ar atgal į autoritarizmą atsigręžęs Egiptas, ne tik išlaikė demokratijos egzaminą, bet ir nepasuko islamistinio radikalizmo pusėn.

Tokia įvykių raida Šiaurės Afrikos šalyje nėra palanki „Islamo valstybės“ ideologinei, o vėliau galbūt ir realiai ekspansijai, todėl teroristiniais išpuoliais visų pirma siekiama destabilizuoti pačią valstybę, sugriauti jos ekonomiką, o visuomenės akyse sukurti nesaugumo aplinką. Pirmasis toks mėginimas įvyko dar šių metų kovą, kai ginkluoti užpuolikai šalies sostinėje, netoli parlamento esančiame muziejuje, nužudė 22 žmones, iš kurių dvidešimt buvo turistai, daugiausia iš Vakarų Europos šalių. Jau tuomet Tuniso vadovai skelbė „negailestingą karą“ „Islamo valstybei“. Kita vertus, Tunisas yra ir vienas dosniausių „Islamo valstybės“ kovotojų donorų. Skaičiuojama, kad prie džihadistų prisidėjo apie 3 tūkst. kovotojų iš šios šalies.

O štai turtingas ir klestintis Kuveitas paprastai yra taikos ir ramybės oazė. Penktadienio išpuolis tapo pirmuoju teroro aktu šioje Persų įlankos valstybėje nuo 2006-ųjų. Analitikai pabrėžia, kad šia ataka „Islamo valstybė“ greičiausiai mėgino įvaryti pleištą tarp Kuveito sunitų ir šiitų bendruomenių. Pastarieji, sudarantys maždaug trečdalį 1,2 mln. šalies piliečių, „Islamo valstybės“ ideologų yra traktuojami kaip išdavę savo tikrąjį tikėjimą. Tačiau šiam teroristų siekiui čia tikrai nebuvo lemta išsipildyti – tūkstančiai Kuveito šiitų ir sunitų kartu susirinko į teroro išpuolio aukų laidotuves, bendrai meldėsi, skandavo „sunitai ir šiitai yra broliai“.

„Islamo valstybės“ rengiamų išpuolių geografinė plėtra rodo, kad intensyviai kovojama ne tik Sirijos ir Irako karo, bet ir Vakarų pasaulio bei kitų musulmoniškų valstybių ideologiniame fronte, ir atrodo, kad ši kova ateityje tik stiprės.

Dovaidas Pabiržis

Laiko juosta

„Islamo valstybės“ raida

2010 m. balandį Abu Bakras al-Baghdadi tampa nuo „Al Qaedos“ atskilusios grupuotės „Irako islamo valstybė“ lyderiu, kai du buvę jos vadovai žuvo per JAV įvykdytą antskrydį Tikrite.

2011 m. kovas–2013 m. kovas. Demokratiniai protestai Sirijoje netrukus perauga į revoliuciją, o ši išvirsta į pilietinį karą. Abu Bakrui al-Baghdadi pavaldūs kovotojai pereina Irako ir Sirijos sieną, išnaudoja galios vakuumą ir užima rytines Sirijos teritorijas. Tuo pat metu pradedama sprogdinimų kampanija Irake.

2013 m. kovas. Užimamas Sirijos šiaurės rytuose esantis Rakos miestas.

2013 m. vasara. Pasirodo pirmieji pranešimai apie brutalius „Islamo valstybės“ valdymo metodus.

Per 2013 metus iš viso įvykdyti 444 išpuoliai, o žuvusiųjų skaičius siekia 1864.

2014 m. sausis. Grupuotė užima Faludžos miestą Irake. Daugiau nei 13 tūkst. šeimų priverstos bėgti iš regiono. Pasirodo pirmieji pranešimai apie „Islamo valstybės“ užverbuotus kovotojus iš Didžiosios Britanijos.

2014 m. birželio 10 d. Šimtai „Islamo valstybės“ kovotojų atakuoja ir užima Mosulą – antrą pagal dydį Irako miestą. Pakeičiama vietos valdžia, policija, kariuomenė, perimama nemažai JAV karinės technikos ir ginkluotės.

2014 m. birželio 11 d. „Islamo valstybės“ kovotojai sparčiai stumiasi į pietus, užimamas Saddamo Husseino gimtasis miestas Tikritas. Užkariautose teritorijose įvedami griežti šariato įstatymai.

2014 m.  birželio 16–18 d. Pranešama apie masinius žmonių grobimus ir žudynes „Islamo valstybės“ kontroliuojamoje teritorijoje.

2014 m. birželio 29. Grupuotė oficialiai paskelbia apie kalifato – „Irako ir Levanto islamo valstybės“ įkūrimą.

2014 m. rugpjūčio 5 d. „Islamo valstybės“ kovotojai atakuoja Irako Sindžaro regioną. Jame gyvena jazidų religinė bendruomenė, kurią radikalūs sunitai laiko eretikais. Tūkstančiai žmonių priversti bėgti, pranešama apie masines žudynes, moterų seksualinę vergiją.

2014 m. rugpjūčio 8 d. JAV oro pajėgos pradeda antskrydžius prieš „Islamo valstybę“.

2014 m. rugpjūtis–rugsėjis. Džihadistai internete išplatina vaizdo įrašus, kuriuose matyti, kaip nužudomas JAV žurnalistas Jamesas Foley, kitas įkaitas Stevenas Sotloffas, britas Davidas Hainesas. Prieš kamerą jiems nukertamos galvos.

2014 m. rugsėjo 5 d. Vašingtonas paskelbia apie dešimties valstybių koalicijos prieš „Islamo valstybę“ sudarymą. Po kelių dienų prie jos prisijungia ir Arabų lyga.

2014 m. rugsėjo 13 d. „Islamo valstybės“ kovotojai puola Sirijos Kobanės miestą.  Prasideda keturis mėnesius truksianti apsiaustis.

2014 m. spalio 13 d. Anglų kalba leidžiamame propagandiniame leidinyje „Dabiq“ viso pasaulio džihadistai raginami pulti vakariečius, „kur tik gali jų rasti“.

2014 m. spalio 20 d. „Islamo valstybės“ sekėjas netoli Monrealio automobiliu pervažiuoja du Kanados karius, vieno iš jų sužeidimai mirtini. Po dviejų dienų islamistas nušauna kareivį Nacionaliniame karo memoriale Otavoje.

2014 m. lapkričio 9 d. Irako pareigūnai paskelbia, kad per bendrą JAV ir Irako antskrydį sužeistas „Islamo valstybės“ lyderis Abu Bakras al-Baghdadi.

2014 m. gruodžio 15 d. „Islamo valstybės“ vardu veikiantis teroristas Manas Haronas Monis Sidnėjaus kavinėje paima septyniolika įkaitų. Per policijos operaciją žūva du žmonės.

2014 gruodžio 24. Džihadistai numuša Jordanijos karinį lėktuvą, į nelaisvę paima jo pilotą.

2015 m. sausio 7–11 d. Kruvini išpuoliai Paryžiuje. Vienas iš jų vykdytojų nurodo savo ištikimybę „Islamo valstybei“.

2015 m. sausio 26 d. Kurdų kovotojai išlaisvina Kobanės miestą.

2015 m. sausis–vasaris. Derybos tarp „Islamo valstybės“ ir Jordanijos bei Japonijos dėl paimtų įkaitų išlaisvinimo, džihadistai už juos reikalauja 200 mln. JAV dolerių. Negavę šios sumos, jie žiauriai nužudo du japonus, o pilotą iš Jordanijos sudegina.

2015 m. vasario 15 d. „Islamo valstybės“ sekėjas nužudo du žmones Danijos sostinėje Kopenhagoje. Tą pačią dieną grupuotės dalis, veikianti Libijoje, išplatina vaizdo įrašą, kuriame matyti, kaip nukirsdinama daugiau nei dvidešimt krikščionių iš Egipto.

2015 m. vasario 26 d. Sunaikinamos Mosulo muziejaus istorinės vertybės.

2015 m. kovo 18 d. Nigerijoje veikianti žiauri islamistinė „Boko Haram“ grupuotė prisiekia savo ištikimybę „Islamo valstybei“.

2015 m. kovo 18 d. „Islamo valstybė“ prisiima atsakomybę už ataką Bordo muziejuje Tunise, per kurią žuvo 22 žmonės.

2015 m. kovo 20 d. Grupuotė teigia įvykdžius atakas Jemeno šiitų mečetėse, nusinešusias daugiau nei 130 žmonių gyvybes.

2015 m. kovo 31 d. Irako pajėgos atsiima Tikrito miestą.

2015 m. balandžio 19 d. Pranešama apie daugiau nei 30 Libijos krikščionių žudynes, įvykdytas „Islamo valstybės“ kovotojų.

2015 m. gegužės 13 d. Irakas praneša per oro antskrydį nukovęs antrą pagal svarbą „Islamo valstybės“ generolą Abu Alaa al-Afri.

2015 m. gegužės 17 d. „Islamo valstybės“ kovotojai užima Ramadi miestą, po kelių dienų užgrobiamas ir istorinis Palmyros miestas Sirijoje.

2015 m. birželio 26 d. „Islamo valstybė“ prisiima atsakomybę už teroristinius išpuolius Tunise, Kuveite ir Prancūzijoje.

 

 

Mykolo Romerio universiteto Baudžiamosios teisės ir proceso instituto doc. dr. Alfredui Kiškiui

VEIDAS: Pastarųjų savaičių įvykiai – grasinimas susprogdinti Prezidentūrą, pranešimas apie sprogmenis Kauno savivaldybėje, nepasitvirtino. Kaip apskritai galima vertinti terorizmo grėsmę, tokių išpuolių pavojų Lietuvoje?

A.K.: Galima sakyti, kad teroristinių išpuolių grėsmė nėra didelė. Mes gyvename palyginti ramioje šalyje, lietuviai, kaip tauta, apskritai nėra linkusi griebtis grasinimų ar ginklų spręsti problemoms. Juk ir nepriklausomybę iškovojome ne šautuvais, o taikiais būdais. Kita vertus, net vertinant globalesnę perspektyvą, nedidelė Europos Sąjungos pakraštyje esanti šalis ko gero nėra tokių pavojų centre.

Vis dėlto nors realios terorizmo grėsmės tikimybė ir nėra didelė, tai nėra pagrindas manyti, kad  panašūs pranešimai neturėtų būti vertinami rimtai. Nors žiniasklaidoje po šių įvykių nuskambėjo įvairių vertinimų, esą pareigūnai sureagavo pernelyg rimtai, vienareikšmiškai, tarnybos turi reaguoti ir veikti taip, kaip reikia tokiose situacijose, net jei yra didelė tikimybė, kad jos nesukuria realaus pavojaus. Supraskime, yra taisyklės, sąlygos, kurių reikia laikytis tokiais atvejais ir norint jų išvengti. Tarkime, keliaudami lėktuvais, patiriame nepatogumų oro uostuose, nesuprantame, kam reikia tokios detalios patikros, tačiau privalome laikytis taisyklių dėl savo pačių saugumo, nes niekada nežinome, kas gali atsitikti, bet turime būti tam pasiruošę.

VEIDAS: Nors šie, kaip ir ankstesni, grasinimai nepasitvirtino, jau netrukus pradėta kalbėti apie didesnio finansavimo Valstybės apsaugos departamentui galimybę. Kaip manote, ar pagrįstas toks poreikis, jei realaus pavojaus galimybė santykinai nedidelė?

A.K.: Aš apskritai manau, kad mūsų tarnybų, pradedant Valstybės saugumo departamentu, baigiant policija, finansavimas yra prastas. Žinoma, nors ir reikia, jį didinti sunku, nes reikia rasti lėšų kažko kito sąskaita. Tačiau dėl kuklių išteklių ten dirbantys žmonės vargiai gali įvykdyti jiems priskirtas atsakingas ir svarbias funkcijas. Galima kelti klausimą, kodėl nėra įvertinama, ką gali padaryti vienas pareigūnas, kodėl nenustatyti standartai, normos, darbo krūvis skirtingų sričių pareigūnams. Juk dabar neretai yra taip, kad turėdamas daug darbų jis turi padaryti ir dar kelis.

VEIDAS: Galbūt siekiant išvengti bent melagingų pranešimų, reikėtų griežtesnės atsakomybės, sunkesnių bausmių už tokius bauginimus?

A.K.: Mūsų bausmės jau dabar yra vienos griežčiausių ES. Mūsų bėda ta, kad daug ką bandome spręsti griežtesnėmis bausmėmis. Supraskime, kad jei žmogus daro šiuos ar kitus nusikaltimus, pirmiausi jis nesitiki būtų pagautas, juolab,nežino, kokia atsakomybė, pagal kokį straipsnį jam gresia bausmė. Prezidentūros grasintojo atveju  laisvės atėmimo bausmė iki penkerių metų tikrai yra pakankama. Nors suprantame, kiek kainuoja reagavimas į tokius pranešimus, kiek laiko tai užtrunka, sunkesnės bausmės nėra geriausias sprendimas.

 

 

 

 

Kova su terorizmu. Afganistane tebetarnaujantys JAV kariai gyvena laukimo, gal net laiko tempimo nuotaikomis, tačiau visų iki vieno jų namo susigrąžinti JAV niekaip nesiryžta.

 

Oficialios priežasties būti Afganistane jau seniai nebėra: juk intervencijos į Afganistaną pretekstu tapo 2001 m. rugsėjo 11 d. teroro išpuoliai JAV, už kuriuos atsakomybę prisiėmė „Al Qaeda“ ir tuometis jos lyderis Osama bin Ladenas (tiesa, oficialiai atsakomybę už vadinamuosius 9/11 išpuolius teroristų lyderis prisiėmė tik 2004 m.). Tad nuo 2011 m. vasaros, po O.bin Ladeno nužudymo, NATO lyderiai neturėjo kitos išeities, kaip susitarti dėl visų savo pajėgų išvedimo iš Afganistano plano. Tačiau nuo to laiko Afganistane tebetvyro nesibaigianti išlydėtuvių atmosfera. Ji trunka jau taip ilgai, kad begaliniai atsisveikinimai atbukino ne tik tokių iškilmių organizatorių fantaziją, bet net ir Afganistano valdžios bei pačių gyventojų nerimą dėl to, kas bus šalį palikus paskutiniam ISAF kariui.

Nerimauti gal ir per anksti, nes šalyje likę JAV kariai namo išvykti net patys labai norėdami kurį laiką dar negalės.

Kovo pabaigoje JAV prezidentas Barackas Obama pareiškė, kad JAV lėtina karių išvedimo iš Afganistano procesą. Jis pranešė, kad karių skaičius Afganistane bent iki 2016 m. išliks ne mažesnis nei 9,8 tūkst., nors anksčiau žadėta dar iki šių metų birželio jį sumažinti perpus. O juk dar prieš kelierius metus svaičiota, kad Afganistane šiuo metu jau iš viso nebebus nė vieno ISAF kario.

Žinoma, tai bene dešimt kartų mažesnis karių skaičius nei tuomet, kai buvo vykdomos karinės operacijos. Ir, savaime suprantama, dešimt tūkstančių karių Afganistane išlaikyti yra nepalyginti pigiau – ir labiau pateisinama visuomenės akyse.

Afganistano karas iš tiesų stipriai išvargino Jungtines Amerikos Valstijas. Sociologai konstatuoja, kad nei Vietnamo, nei Korėjos, nei Irako karai nepatyrė tokio smukimo visuomenės akyse, kaip šis: invazijos pradžioje 2001 m. karo veiksmus palaikė net devyni iš dešimties amerikiečių, o dabar šis skaičius nesiekia vieno iš trijų. Tai visiškai suprantama, nes karas pareikalavo per daug aukų bei išlaidų. Vien amerikiečiams kariniai veiksmai atsiėjo beveik trilijoną dolerių.

Kadangi Afganistano geografinė padėtis yra itin nepalanki logistikai, karių išlaikymo šioje šalyje kainą daugiausia lėmė jų aprūpinimo reikalingomis priemonėmis sąnaudos. Ne vienus metus buvo naudojamasi transporto koridoriumi per Pakistaną –  per šią šalį į Afganistaną kasdien vyko šimtai konteinerių su maisto produktais, higienos priemonėmis, drabužiais ir, žinoma, amunicija. Skaičiuojama, kad vieno litro degalų, nugabenamų iki Afganistano, kaina išauga iki 100 dolerių, tai yra degalai pabrangsta maždaug šimtą kartų. O vieno kario išlaikymas Afganistane karo laikotarpiu, „Stratfor“ duomenimis, atsieidavo maždaug milijoną dolerių per metus (palyginimui, afganistaniečių kario išlaikymo kaina per metus nesiekė 12 tūkst. dolerių)

Ši kaina šiek tiek sumažėjo NATO ėmus naudoti koridorių per Rusiją.

Pagal 2014 m. rugsėjo 30 d. Kabule pasirašytą Pajėgų statuso sutartį tarp naujojo Afganistano prezidento ir NATO, šalyje dabar vykdoma nekarinė misija „Tvirta parama“, kurios pagrindinis tikslas – mokyti, patarti ir paremti Afganistano nacionalines saugumo pajėgas, ministerijas ir kitas valdžios institucijas. Misijoje nuo šių metų sausio dalyvauja apie 12 tūkst. NATO ir partnerių šalių karių.

Tiesa, karių „likutis“ per daug nebesiplėšo, nes tai jau ne koviniai, o palaikymo daliniai. Didžioji jų dalis dirba mokymų, žvalgybos, apsaugos srityse ar atlieka konsultantų vaidmenį. Tad Afganistano kontrolė faktiškai jau perduota šios šalies karinėms pajėgoms. Tačiau kitas klausimas, kaip joms sekasi su šia užduotimi susidoroti.

Pakanka pažvelgti į pastarųjų dienų įvykius, kad galėtume įsivaizduoti, kuo gyvena naujo susirėmimų su talibais „sezono“ laukiantys afganistaniečiai.

Kovo pabaigoje Afganistano rytuose, netoli sienos su Pakistanu esančiame Chosto mieste, susisprogdino teroristas mirtininkas, kartu su savimi nusinešdamas 16 žmonių gyvybių. O balandžio pradžioje granatomis ginkluoti, kariškių uniformas vilkintys talibų kovotojai šturmavo teismo kompleksą Afganistano šiaurėje ir nužudė du bei sužeidė dešimtis žmonių.

Šios atakos buvo surengtos prieš tradicinį Talibano pavasario puolimą – naują mūšių sezoną, per kurį šiemet po keturiolikos metų pertraukos afganistaniečių saugumo pajėgos pirmą kartą su maištininkais kovos be visapusiškos NATO paramos.

Pakanka vos kelių pavyzdžių, kad neliktų abejonių, jog saugumo padėtis šioje šalyje tebėra labai trapi. Žinoma, ji geresnė nei prieš penketą ar juolab dešimtį metų, o NATO pajėgos jau kurį laiką kryptingai rengėsi didelio masto atsitraukimui. Tarkime, 2008-aisiais tarptautinių pajėgų Afganistane buvo triskart daugiau nei vietos pajėgų, o dabar šis santykis – priešingas. Afganistane šiandien yra apie 350 tūkst. parengtų karių, policininkų ir kitų vietos pareigūnų, perimančių ankstesnį NATO vaidmenį.

Tačiau afganistaniečių pareigūnų kaita yra didžiulė, o kai kurių jų neprofesionalumas, liudininkų teigimu, kartais tiesiog bado akis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-15-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Terorizmas dažnai įvardijamas kaip XXI a. maras. Nuo 2001-ųjų rugsėjo 11 d. pasaulį buvo apėmusi islamo religijos vedamo terorizmo baimė, užmirštant, kad daugelį metų pagrindinė nenuspėjamo smurto, nukreipto prieš civilius, ideologinė kryptis buvo kairioji.

Praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje kontrkultūra, pasireiškusi milžinišku kūrybiniu protrūkiu mene (ypač roko muzikoje), protestais prieš Vietnamo karą ir žymėjusi esminius socialinius pokyčius Vakarų visuomenėje, išsikvėpė.
Nors Vakarų Europoje ir JAV visuomenės pasikeitė neatpažįstamai, savo pagrindinio tikslo – sukurti tobulą utopinę visuomenę – kontrkultūra visiškai nepasiekė. Tarsi to būtų negana, kontrkultūra tapo vyraujančia srove ir buvo absoliučiai komercializuota.
Tad nieko keista, kad kai kurie kontrkultūros atstovai nusprendė, jog norint pasiekti radikalių permainų būtinos radikalios priemonės: įkaitų ėmimas, transporto priemonių (daugiausia lėktuvų) užgrobimas, pavieniai ir masiniai nužudymai, sprogmenų palikimas bei detonavimas viešojo transporto priemonėse arba masinio susibūrimo vietose.
Aštuntajame XX a. dešimtmetyje išplito reiškinys, vadinamas kraštutinių kairiųjų terorizmu: Lotynų Amerikos partizanai, Vakarų Vokietijoje veikusi Baaderio ir Meinhof gauja, dar žinoma Raudonosios armijos frakcijos (RAF) pavadinimu, Italijos raudonosios brigados, individualiai veikęs teroristas Karlosas Ilichius Ramirezas Sanchezas, pravarde Šakalas, – visi smurtu siekė sunaikinti kapitalizmą.

Raudonoji revoliucija anapus Berlyno sienos
Baaderio ir Meinhof gauja susikūrė Vakarų Vokietijoje 1970 m. Iš vidurinės klasės šeimų kilę studentai, tikėję kapitalistinės visuomenės ydingumu bei marksizmo-leninizmo ir maoizmo ideologiniu teisumu, buvo pagrindinė šios grupuotės varomoji jėga.
Gauja ir jos bendraminčiai įkvėpimo sėmėsi iš kairiosios pakraipos žurnalų, daugiausia „Konkret“, kurį įkūrė bei redagavo Klausas Raineris Rohlas ir jo žmona Ulrike Meinhof.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 272014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-27-2014-m

 

26-erių metų Tamerlanas Carnajevas, kartu su jaunėliu broliu surengęs sprogdinimus Bostono maratono metu, o vėliau žuvęs per susišaudymą su policija, tapo savotišku čečėno teroristo simboliu. Išsiaiškinus, kaip jis pats tapo teroristu, galima geriau suprasti, kaip ir kodėl žmonės ryžtasi nusižudyti ir pražudyti kitus.

Pastarieji dešimt T.Carnajevo gyvenimo metų su Čečėnija, regis, nieko bendra neturėjo. Vaikinas, kaip ir jo jaunėlis brolis Džocharas, visą dešimtmetį gyveno JAV, be to, buvo vedęs amerikietę Katherine Russel, su kurios artimaisiais palaikė artimą ir draugišką ryšį. Prieš metus jis netgi tapo visateisiu JAV piliečiu – atrodytų, kas gali priversti taip sėkmingai Vakaruose įsitvirtinusį žmogų pasukti terorizmo keliu?
Bet kaip ir daugybė kitų jaunų čečėnų, seniai nebegyvenančių gimtinėje, Tamerlanas nesijautė nei vakarietis, nei juolab amerikietis. “Jis buvo kovotojas. Tai ir buvo jo tautybė”, – sako “Foreign Policy” analitikas Nicholas Claytonas. Jis primena, kad po visą pasaulį išsibarstę čečėnai, studijuojantys prestižiniuose universitetuose, dirbantys gerai mokamus darbus, turintys tvirtas šeimas, neretai viską meta pajutę būtinybę kovoti.
Pavyzdžiui, nemažą dalį su režimu kovojančių Sirijos kovotojų sudaro būtent čečėnai. Ir atvyko jie į Siriją visai ne iš savo gimtinės ar net Rusijos, o iš įvairių Europos šalių, kuriose gyveno ne vieną dešimtmetį.
Vienas tokių – Abu Hamza, neseniai davęs interviu keliems JAV dienraščiams. Jis aiškina, kad kovotojas ir džihadistas – jokiu būdu ne tas pats. Jis pats į Siriją esą išvyko dėl to, kad ten buvo skriaudžiami nekaltieji. “Vykčiau bet kur – į Iraką, Afganistaną. Bet kur, kur reikia pagalbos silpniesiems”, – aiškina A.Hamza, neilgai trukus vėl ketinantis vykti į Siriją. Jis tvirtina jokio finansavimo negaunantis, o vienintelis jo motyvas – kova su neteisybe.
Kiek čia tiesos, sunku pasakyti. Aišku tik tai, kad ne tik vedami noro kovoti, bet ir viliojami neprastais atlyginimais čečėnai įvairiuose kariniuose konfliktuose kaip patrankų mėsa dalyvauja nuolat. Pavyzdžiui, nemažai jų savanoriškai dalyvavo 1993–1994 m. vykusiame Gruzijos ir Abchazijos konflikte, kur jiems neoficialiai vadovavo vėliau su Beslano įkaitų drama susietas Šamilis Basajevas.
Per šį konfliktą čečėnai tapo pagrindiniais smogikais, vykdžiusiais išpuolius ne tik prieš Gruzijos civilius, bet ir prieš rusus.
Vėliau čečėnų kariai jau Gruzijos pusėje kovėsi per 2008-aisiais vykusį Rusijos ir Gruzijos karą. Beje, vienas šio karo metu žuvusių karių buvo čečėnas Aslanas Margošvilis, kuris Gruzijoje gyvenusią savo šeimą kelerius metus mulkino sakydamas, kad studijuoja užsienyje – iš pradžių Suomijoje, paskui Slovakijoje. Iš tiesų jis dalyvavo kariniuose mokymuose Dagestane ir, manoma, buvo vienas iš kelių tūkstančių jaunuolių, aktyviai įsitraukusių ne tik į karinius mokymus, bet ir į islamistų judėjimą.
Būtent į Dagestaną ne kartą skrido ir T.Carnajevas. Kol kas dar tik aiškinamasi, ką jis ten veikė. Knygos apie čečėnus “Let Our Fame Be Great” autorius Oliveris Bullough įsitikinęs – puoselėjo kario dvasią. Tik, deja, jo mokytojais Dagestane tapo ne kilnūs kovotojai, o teroristai. Taip nutinka ne visiems, ir sakyti, kad visi čečėnai, imantys ginklą į rankas, ketina žudyti civilius gyventojus, tikrai negalima. Tačiau Dagestanas – vienas tų pasaulio kampelių, kuriuose tyliai plėtojamas teroristinis judėjimas, vėliau sukeliantis šiurpių nelaimių visame pasaulyje.
Net ir patys Dagestano gyventojai tvirtina jaučiantys grėsmę dėl čia vis didėjančios radikaliai nusiteikusių salafitų įtakos, kuri, be kita ko, esą kurstoma Saudo Arabijos pinigais.

Kas tampa teroristais
T.Carnajevas gimė 1986 m. autonominėje Kalmukijos respublikoje. 1990-aisiais su šeima gyveno Čečėnijoje, vėliau persikėlė į Dagestaną, paskui – į Kirgiziją, kurioje 1993 m. gimė Bostono išpuoliuose dalyvavęs jaunėlis Džocharas.
Šios šeimos migracijos kelias puikiai atspindi XX amžiaus Čečėnijos istoriją, kaip buvo išugdyta visa karta jaunuolių, pasiryžusių mirti dėl nekaltų žmonių žudynių.
Dar 1944 m. Josifas Stalinas ištrėmė visus Šiaurės Kaukazo gyventojus į Centrinę Aziją pareikšdamas, esą jie kolaboravo su naciais. Nors vėliau, 1957 m., Nikita Chruščiovas grąžino čečėnus į gimtąsias vietas, jie ten niekada nebesijautė esantys savo namų šeimininkai.
Žlugus Sovietų Sąjungai, kai kurios buvusios sovietinės respublikos atgavo nepriklausomybę, bet tik ne Čečėnija. 1994-aisiais vienašališkai paskelbusi nepriklausomybę nuo Rusijos, ši šalis buvo užpulta rusų karinių pajėgų. Tūkstančiai čečėnų išžudyta, dalis jų liko Čečėnijoje, o likusieji pabiro po visą pasaulį, tikėdamiesi pradėti naują gyvenimą svetur. Vieni rado naujus namus Vakaruose, kiti – buvusiose sąjunginėse respublikose. Tačiau nei vienur, nei kitur jie nepasijuto pageidaujami.
Pavyzdžiui, po rugsėjo 11-osios atakų Kazachstanas į Rusiją deportavo kone visus Čečėnijos pabėgėlius, aiškindamas, esą visi jie teroristai. Tie, kurie nebuvo deportuoti, spruko patys – dažniausiai į Vakarų šalis.
Manoma, kad baimindamiesi panašaus likimo tada iš Kirgizijos, kurioje glaudėsi, į Ameriką išvyko ir broliai Carnajevai. JAV juos priėmė pagal pabėgėlių iš konfliktinių zonų buvusiose sovietinėse respublikose programą. Jiems buvo suteiktas prieglobstis, gyvenamoji vieta, jie galėjo studijuoti JAV universitetuose bei dirbti kaip ir visi JAV piliečiai.
Nors Carnajevams pavyko susikurti palyginti idealias sąlygas svetur, jie niekada nepamiršo savo šaknų ir reguliariai vykdavo į Šiaurės Kaukazą “pasisemti čečėniškos dvasios”.
Gaila, bet šie mokymai baigėsi trijų žmonių, tarp jų ir vaiko, žūtimi bei kelių šimtų suluošinimu Bostone. Daugybė balandžio 15-ąją nuo brolių Carnajevų sprogmenų nukentėjusių žmonių neteko kojų, kai kurie apako. Ciniškiausia, kad jaunėlis brolis Džocharas prisipažino, kaip matydamas jūrą kraujo iš karto po sprogimo savo broliui prasitarė, kad planas pavyko nuostabiai ir jį reikėtų pakartoti Taimso aikštėje.
“Tokius žiaurius žodžius gali ištarti tik arba visiški idiotai, arba keršto apakinti ekstremistai, žmonės, jaučiantys nuoskaudą ne tik dėl savo šeimos, bet ir dėl visos tautos likimo ir degantys noru keršyti. Kitų gyvybės jiems tampa tik įrankiu”, – aiškina Rusijos analitikė Ana Nemcova, pabrėždama, kad galbūt brolius Carnajevus žudikais pavertė žinojimas, jog aukos Bostone taps kirčiu Rusijai ir ypač jos statytiniui Čečėnijos prezidentui Ramzanui Kadyrovui, kuris šioje valstybėje dabar turi visišką veiksmų laisvę ir toliau kankina, žudo, įkalina čečėnus – Carnajevų tautiečius.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-19-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.