Lietuvos miestų gyventojai mano, kad dabartiniai vaikai, palyginti su jų tėvų ir senelių kartomis, yra laimingesni. Apie tai liudija „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ atlikta Lietuvos didžiųjų miestų gyventojų apklausa.
Paprašyti pasakyti savo nuomonę, kuri iš šių lietuvių kartų yra (buvo) laimingesnė – dabartinių vaikų, jų tėvų ar senelių, 43 proc. respondentų atsakė, kad iš visų laimingiausi dabartiniai vaikai. Kad laimingesni jų tėvai, nurodė 18,6 proc., kad seneliai – 8,4 proc., o kiek daugiau nei ketvirtadalis apklaustųjų mano, jog visos šios kartos gyvena arba gyveno vienodai laimingai.
Į klausimą, kieno finansinė padėtis buvo geresnė, o gyvenimas – labiau aprūpintas, beveik pusė respondentų atsakė manantys, kad jų kišenės yra pilnesnės, nei buvo jų tėvų. Na, o priešingai manančiųjų – atsakiusių, kad jų tėvai gyveno sotesnį gyvenimą už juos dabar, tarp apklaustų miestiečių buvo 16,6 proc.

Jūsų nuomone, kuri iš šių lietuvių kartų yra / buvo laimingesnė: dabartinių vaikų, jų tėvų ar jų senelių? (proc.)

Dabartinių vaikų karta 43
Visos kartos vienodai laimingos 27,2
Tėvų karta 18,6
Senelių karta 8,4
Nežinau / neturiu nuomonės 2,8

Kaip manote, kieno finansinė padėtis yra / buvo geresnė, o gyvenimas – lengvesnis ir labiau aprūpintas: jūsų ar jūsų tėvų? (proc.)

Manau, kad gyvenu geriau už savo tėvus 49,4
Didelių skirtumų neįžvelgiu 33,4
Manau, kad mano tėvai gyvena / gyveno geriau už mane 16,6
Nežinau / neturiu nuomonės 0,6

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2012 m. birželio 25–27 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Apklausus pensinio amžiaus Lietuvos gyventojus paaiškėjo, kad didžioji dalis jų nemano, jog vaikai turėtų materialiai remti vyresnius savo tėvus ir artimuosius. Ekspertų teigimu, tai rodo garbaus amžiaus piliečių norą būti finansiškai nepriklausomais.
Senyvo amžiaus tėvai turi stengtis verstis patys ir tik kritiniu atveju tikėtis artimųjų finansinės paramos – mano pusė Lietuvoje gyvenančių pensininkų. Tai paaiškėjo atlikus gyvybės draudimo bendrovės „Compensa Life“ užsakytą pensinio amžiaus Lietuvos gyventojų apklausą.
Manantys, jog vaikai ir kiti giminaičiai privalo remti tėvus ar kitus vienišus vyresnio amžiaus artimuosius, sudaro 26 proc. Lietuvos pensininkų. Beveik kas penktas pensinio amžiaus Lietuvos gyventojas mano, kad tėvai turėtų finansiškai remti savo vaikus, o ne priešingai. Dar 6 proc. apklaustų pensininkų neturėjo nuomonės šiuo klausimu.
„Kiekvienas žmogus nori jaustis pajėgus pasirūpinti savimi pats“, – teigia psichoterapeutas Olegas Lapinas, – „Natūralu, kad ir sulaukę senatvės gyventojai nenori pasijusti išlaikytiniais, o jų psichologinei sveikatai išlieka svarbus gebėjimo pasirūpinti savimi pojūtis”.
Anot „Compensa Life“ Lietuvos filialo vadovo Tomo Milašiaus, šiandienos pensininkai Lietuvoje, nors ir susiduria su finansiniais sunkumais bei visų jų poreikių patenkinti nepajėgiančia valstybine pensijų sistema, nemano, kad šį lėšų trūkumą turėtų kompensuoti vaikai ar kiti artimieji.
„Tokia senolių pozicija išryškina kaupimo ateičiai savo jėgomis poreikį ir rodo žmonių norą būti finansiškai nepriklausomais“, – teigia T. Milašius.
Pasak O. Lapino, nepalankios sąlygos gyventojams senatvėje susirasti darbą ir nepaplitusi vyresnio amžiaus žmonių verslumo praktika Lietuvoje apsunkina galimybes mūsų šalies pensininkams jaustis savarankiškais.
Atliktos apklausos duomenimis, nuomonė, kad garbaus amžiaus tėvai turi verstis be vaikų pagalbos populiaresnė tarp pensininkių moterų.
Apklausoje, kurią atliko visuomenės nuomonės tyrimų bendrovė „Spinter tyrimai“ dalyvavo 716 pensinio amžiaus šalies gyventojų.  Jos tikslas buvo išsiaiškinti šalies pensininkų poreikius, problemas ir požiūrius. Tyrimas vyko visoje šalies teritorijoje, atrankoje naudotas daugiapakopės stratifikuotos tikimybinės atrankos metodas, taikant papildomą užsiėmimo atrankos kriterijų. Šis metodas užtikrina duomenų reprezentatyvumą, t. y. kiekvienas tikslinės grupės atstovas turi vienodas galimybes būti apklaustu ir atrankinė visuma pagal tikslinius kriterijus atitinka generalinę visumą. Tyrimo rezultatai reprezentuoja šalies pensinio amžiaus gyventojų nuomones ir vertinimus. Galima maksimali rezultatų paklaida 3,7 proc.

Vis daugiau dar net mokyklos nelankančių vaikų namie tampa tironais, kurie tėvus tenkinti jų įgeidžius priverčia pasitelkdami į pagalbą ne tik isterijos priepuolius, bet ir kumščius. Psichologai tvirtina, kad dėl tokio vaikų elgesio kalti patys tėvai, suteikę savo atžaloms neribotą laisvę ir susikeitę su jais vaidmenimis.

JAV Brighamo Youngo universiteto psichologų atlikto tyrimo duomenys atskleidė, kad net 11 proc. vaikų iki dešimties metų amžiaus smurtauja prieš tėvus – muša juos, kandžioja, apmėto žaislais. Dažniausiai vaikai agresyviai būna nusiteikę, kai tuoj pat negauna to, ko užsigeidę. O tėvai, bijodami sulaukti dar audringesnės reakcijos ir išprovokuoti įsiūčio priepuolio, netramdo savo atžalų ir stengiasi kuo greičiau patenkinti jų įnorius.
Pedagogai pastebi, kad vis daugiau tokių vaikų ateina ne tik į mokyklas, bet ir į darželius. Ikimokyklinio ugdymo įstaigose agresyvumo proveržius auklėtojoms dar įmanoma sutramdyti, tačiau mokyklose tokie vaikai tampa nevaldomi. Jie smurtauja ir prieš bendraamžius, ir prieš mokytojus. Tyrimo „Smurtas mokykloje“ duomenimis, net 2 proc. pedagogų Lietuvoje yra patyrę fizinį smurtą iš mokinių, 46 proc. bent kartą patyrė emocinį smurtą, o kas ketvirtas mokinys yra mušamas kito vaiko.
Psichologų vertinimu, dėl tokio vaikų elgesio atsakomybę turi prisiimti tėvai. Jau trimečio įkandimai yra rimtas signalas, kad auklėjant padaryta klaidų. Tačiau tėvai dažnai linkę kaltinti darželio draugus ar šiuolaikinius animacinius filmus, kuriuose gausu smurto scenų.
Tėvai dažnai stebisi, iš ko vaikas galėjo išmokti muštis, spjaudytis, spardytis ar kandžiotis, jeigu šeimoje niekas nėra prieš jį pakėlęs rankos. Pasirodo, smurtauja ne tik tie mažamečiai ar paaugliai, kuriuos tėvai baudžia fizinėmis bausmėmis. Labai dažnai agresyvūs tampa vaikai, nesulaukiantys iš tėvų pakankamai dėmesio ir meilės vien už tai, kad jie yra. Taip pat tie, su kuriais gimdytojai nebendrauja kaip su asmenybėmis arba suteikia beribę laisvę. Siekdami vaikų meilės tampa jų draugais ir pamiršta, kad turi būti autoritetas savo atžaloms ir nustatyti taisykles bei ribas.
Taip gimdytojai su savo vaikais apsikeičia vaidmenimis ir trukdo jiems išgyventi vaikystės laikotarpį. O atžalos tėvams atsilygina agresijos proveržiais prieš juos, atsikalbinėjimu ir ignoravimu.

Nuo keturmetės kliūva draugams, seneliams ir mamai

Vilnietė Rasa Bleikšienė pasakoja, kad neseniai ketvirtą gimtadienį atšventusios dukters Luknės negali palikti seneliams, vengia vestis pas draugus, nes mergaitė dažnai be jokios priežasties gali trenkti ir suaugusiam, ir vaikui. „Dažnai kliūva ir man. Pavyzdžiui, ryte ragindama, kad greičiau išsirinktų sagučius į plaukus, atidariau jos papuošalų dėžutę, o Luknė man iš visų jėgų vožė per ranką ir užriko, kad nelįsčiau prie jos daiktų. Nieko nesakiau, kad tik neišprovokuočiau dar didesnės isterijos. Ir svečiuose, darželyje, jeigu tik ko nors nepasidalija su vaikais, iškart jiems spiria arba kanda taip, kad lieka dantų žymės. Jeigu bandau sudrausminti, išgirstu, kad neaiškinčiau, kaip jai elgtis“, – skundžiasi negalinti su keturmete susitvarkyti R.Bleikšienė.
Pasak moters, kol ji tenkina visus dukters norus, ši elgiasi normaliai, bet jeigu tik Luknei tenka palaukti, pavyzdžiui, kol mama baigs plauti indus, kad galėtų kartu paskaityti pasaką, ji iškart pradeda bliauti. „Kuo daugiau jai leidžiu, stengiuosi suteikti viską, kas geriausia, tuo labiau ji atsikalbinėja ir aikštijasi. Nė karto nesu jai trenkusi, tačiau kai išveda iš pusiausvyros, o taip nutinka vos ne kasdien, pradedu šaukti, kad negaliu pakęsti tokio jos elgesio. Tada ji man atkerta, kad neklykčiau ant jos“, – pasakoja R.Bleikšienė.
Jei vaikas tapo agresyvus, psichologo Andriaus Ato nuomone, pirmiausia reikėtų pažvelgti į jo ir tėvų santykių priešistorę. Mat vaiko atsikalbinėjimas ar smurtas yra adekvati reakcija į tėvų elgesį. „Šeimose esama vis mažiau žmogiškojo turinio. Kitas žmogus nevertinamas kaip vertybė savaime, o tik pagal principą – kaip tu man, taip ir aš tau. Pastebiu tendenciją, kad šiandieninėse šeimose vaikas turi būti patogus. Jis vertinamas, mylimas ne už tai, koks yra, o pagal tai, kaip elgiasi. Lietuvoje dar sunkiai suprantama, kad galima mylėti vaiką už nieką“, – stebisi A.Atas.
Psichologo teigimu, nuolat reiškiamas nepasitenkinimas vaiku dėl to, kad jis neatitinka tėvų lūkesčių, atžalos ignoravimas, kai neskiriama pakankamai laiko, taip pat pastebėjimas tik to, ką vaikas padaro blogai, kelia jam nesaugumo jausmą, o tai išprovokuoja agresiją.

Kol vaikas gerai elgiasi, tėvai jo nepastebi

A.Ato nuomone, daugelis vaikų šiandien ruošiami tarsi arklių lenktynėms. Jų ateitis suplanuota iš anksto, tėvai pabrėžia egzaminų svarbą, būtinybę įgyti gerą išsilavinimą, perspektyvią profesiją. „Suaugusieji deda visas pastangas, kad vaikas ateityje taptų svarbiu vartotojų visuomenės sraigteliu. O jis tam priešinasi. Vaikas nori gyventi kaip žmogus, o ne kaip robotas. Pirmiausia mama ar tėtis turėtų atsakyti sau, kodėl iš vaiko reikalauja vienų ar kitų dalykų ir ar tie reikalavimai nenustelbia žmogiškojo santykio, – pataria psichologas. – Paskaičiuokite, kiek laiko per savaitę vaikas gauna jūsų asmeninio dėmesio – kiek bendraujate su juo akių lygyje, užsiimate jam įdomia veikla. Ar jūs neišprotėtumėt, jeigu vyras ar žmona jums skirtų tiek laiko?“
Kauno jaunimo mokyklos psichologė, Vyrų krizių centro direktorė Oksana Slapšienė, bendraudama su elgesio sutrikimų turinčių vaikų tėvais, pirmiausia jų paklausia, kada pastarąjį kartą kalbėjosi su savo atžalomis. „Vienas išsilavinęs tėtis atsakė, kad bendrauja su sūnumi kiekvieną dieną. Tačiau paaiškėjo, kad jų pokalbiai dažniausiai apsiriboja dviem sakiniais. Pavyzdžiui, tėtis paklausė, ar sūnus jam nuplaus automobilį, o šis pasitikslino, kiek už tai gaus pinigų. Kai perklausiau, ar tai visas dienos pokalbis, vyras tik gūžtelėjo pečiais: o apie ką dar su trylikamečiu galima kalbėtis?“ – pasakoja O.Slapšienė.
Jos nuomone, kol vaikas gerai elgiasi, jis tarsi nepastebimas, o kai kyla problemų, tampa nepatogus ir šeimai, ir mokymo įstaigai, ir visuomenei.
Psichologė pastebi, kad jau darželinukai grįžę namo raginami eiti pažaisti vieni, netrukdyti žiūrėti televizoriaus ar gaminti vakarienės. Tėvai būna pavargę, todėl leidžia jiems elgtis kaip tinkamiems, kad tik nesipainiotų po kojomis. „Šiandien vaikai dažniau kalbina tėvus, o ne šie juos. Štai 42 metų vyras atėjęs į mokyklą nežinojo, ar jo sūnus mokosi šeštoje, ar septintoje klasėje. O vaikas net jo darbo adresą žino. Tokioje šeimoje nėra normalių sveikų santykių. Tėvai ir vaikai susikeitę vaidmenimis“, – mano O.Slapšienė.

Elgesį pirmiausia turi keisti tėvai

Beje, tėvai su savo atžalomis yra apsikeitę vietomis ir tuomet, kai vaikas vynioja juos aplink mažąjį pirštelį, priversdamas tenkinti visus savo įgeidžius, o gimdytojai bijo net subarti, mat gali išprovokuoti mažojo tirono įsiūčio priepuolį.
„Namų darželio“ auklėtoja Ana Račiuvienė, pedagoginį darbą dirbanti septyniolika metų, pastebi, kad po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, pradėjus akcentuoti vaikų laisves, tėvai, nenorėdami varžyti savo atžalų, pamiršo nustatyti ribas. O jų nebuvimas trukdo vaikams vystytis taip pat, kaip ir autoritarinis auklėjimas. „Vaikas, kuriam suteiktos neribotos laisvės, jaučiasi lyg pasodintas ant kėdės tamsiame nepažįstamame kambaryje. Jis nežino, ar gali atsistoti, nemato, į kurią pusę eiti. Vienas susigūžia ir tyliai sėdi, o kitas desperatiškai bando išsilaisvinti“, – lygina A.Račiuvienė. Ji pastebi, kad tokių vaikų, kurie nežino, ką daryti su jiems suteikta laisve, vis daugėja, nes ir tėvai nežino, kiek jos reikia vaikui duoti.
O.Slapšienės manymu, daugelis tėvų neturi nei laiko, nei noro mokytis tinkamos tėvystės įgūdžių, todėl vaikams suteikia neribotą laisvę, manydami, kad taip neslopina vaiko kūrybiško. Bet iš tiesų toks auklėjimo modelis dažnai nesąmoningai pasirenkamas todėl, kad yra patogus. „Patogiau ir pasakyti, kad nežinai, kaip susitvarkyti su vaiku, užuot pasigilinus, kodėl kilo problemų, ar pradėjus lankyti seminarus tėvams“, – tvirtina Kauno jaunimo mokyklos psichologė.
Ji pabrėžia, kad pradėti spręsti problemas niekada ne vėlu, tačiau pirmiausia elgesį ir požiūrį į vaiką turėtų pradėti keisti tėvai. Tokia ir psichologo A.Ato nuomonė: „90 proc. netinkamai besielgiančių vaikų problemų išsprendžiame dirbdami su tėvais, jų atžaloms net nedalyvaujant susitikimuose.“
„Tik pradėję bendrauti su vaiku kaip su lygiaverčiu partneriu, tėvai gali tikėtis rezultato. Jau trimečio galima paklausti, kas atsitiko, kad jis pasielgė netinkamai. Net tokio amžiaus vaikas pasako, kad jį pastūmė, tėtis liepė eiti žaisti vienam, mama nesiklausė, ką jis pasakoja, ir pan. Deja, šiandien daugelis tėvų tik apšaukia vaiką ir net nepaklausia, kokios pagalbos jam reikia. Lietuvoje niekaip nenusistovi norma, kad vaikas yra asmenybė“, – apgailestauja O.Slapšienė.
A.Atas įsitikinęs, kad vaikui nereikia laisvės, nepadės ir patarimai per dieną dešimt kartų nusišypsoti ar apkabinti. „Suraskite 40 minučių laiko per dieną pasivažinėti su vaiku dviračiu ar pusvalandį pažaisti mašinytėmis, negalvojant apie jokius kitus reikalus, ir jau po savaitės vaiko elgesys pradės keistis“, – pataria A.Atas. Ir priduria, kad vaikas tik tada bus saugus ir laimingas, kai jaus, jog yra mylimas vien už tai, kad jis yra, priimamas su visais trūkumais ir negebėjimu kažko padaryti.

Šiandien žaidimai jau tapo lygiaverte pramogų rūšimi. Žaisti galima ne tik įprastais ar specialiais žaidimų kompiuteriais (konsolėmis), bet ir išmaniaisiais telefonais bei planšetiniais kompiuteriais. Tad ar verta bijoti neigiamos žaidimų įtakos?

Pasaulinė kompiuterinių žaidimų pramonė kiekvienais metais vis labiau plečiasi, ir nedaug liko laukti, kol ji prilygs kino pramonei. JAV organizacijos, vienijančios žaidimų verslo atstovus, “Entertainment Software Association” (ESA) duomenimis, 2010 m. JAV vartotojai žaidimams, įrangai ir įvairiems priedams išleido apie 25 mlrd. dolerių (kino pramonė 2010 m. uždirbo apie 32 mlrd. dolerių). ESA statistika griauna daugumą nusistovėjusių stereotipų apie žaidėjus – videožaidimus žaidžia ne tik vyriškos lyties vaikai ir paaugliai. Pavyzdžiui, JAV vidutinis žaidėjo amžius yra 37 metai, 42 proc. sudaro moterys ir net 29 proc. visų žaidėjų yra peržengę 50 metų.
2009 m. bendrovės TEO atlikta apklausa parodė, kad Lietuvoje žaidžia apie trečdalį apklaustųjų: daugiausiai žaidžiančiųjų 18–25 metų amžiaus grupėje, 21,5 proc. moterų taip pat žaidžia, o vyresni nei 50 metų žaidėjai sudaro 17 proc. visų respondentų. Vis dėlto Lietuvoje žaidimų pramonė ir su ja susijusi kultūra, atrodytų, neegzistuoja – duomenų ar mokslinių tyrimų apie šiuolaikinį lietuvį žaidėją ypač mažai.
Daug dažniau spaudoje rasime raganų medžioklėn pakilusių psichologų straipsnių, kuriuose teigiama, kad kompiuteriniai žaidimai daro neigiamą įtaką vaikams, sukelia priklausomybę ar kad smurtą vaizduojantys žaidimai skatina vaikus agresiją perkelti į realybę. Tačiau pastaruoju metu pasigirsta vis daugiau autoritetingų mokslo ir kultūros atstovų balsų, siūlančių atsikratyti tradicinio požiūrio ir bandyti priimti pokyčius visuomenėje. Ne bauginti kompiuterinių žaidimų baubu, bet pažinti šią medijos sritį, kuri vis giliau įsiterpia į kasdienį mūsų gyvenimą ir beveik niekuo nesiskiria nuo literatūros ar kino.

Žiaurumas žaidimuose: ar jis veikia?

“Žaidimas – tai ikicivilizacinė žmogaus veikla, ji egzistavo, kol dar buvome gyvūnai, prieš moralės ir etikos atsiradimą. Todėl žaismas yra neatskiriama žmoguje tūnančio gyvūno dalis, būtina norint išreikšti tam tikrus psichologinius procesus”, – teigia Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Socialinės ir politinės teorijos katedros vedėjas profesorius Gintautas Mažeikis.
Pašnekovo teigimu, žiaurumas kompiuteriniuose žaidimuose neatsiranda iš niekur – jis yra šiuolaikinės vyriškos, militaristinės civilizacijos pasekmė. Jos poveikis mus pasiekia per televiziją, kiną, literatūrą ir kitas sritis. Kompiuteriniai žaidimai, kaip ir dauguma sporto šakų, turi tą pačią struktūrą: pradžią, pabaigą, žaidimo lauką, konkrečias taisykles. Psichologų įrodyta, kad daugeliui agresyvių vaikų bei suaugusiųjų sportas padeda išlieti neigiamas emocijas, tad kodėl šio vaidmens negali atlikti žaidimai?
“Kompiuterinės komandinės šaudyklės yra smerkiamos, tačiau į karinius jaunimo klubus visuomenė žvelgia teigiamai, nors abiem atvejais ugdomos tos pačios savybės: strategija, komandinė veikla, vadovavimas, dėmesio koncentravimas. Be to, nėra aiškių įrodymų, kad egzistuoja tiesioginis perkėlimo mechanizmas, kuris verstų žmogų, pažaidusį šaudyklę, imtis smurto ir realybėje”, – patikslina G.Mažeikis.
Šių metų pavasarį Didžiosios Britanijos psichologų asociacijos susirinkime Glazge Hadersfildo universiteto mokslininkas dr. Simonas Goodsonas pateikė trejus metus trukusių tyrimų ataskaitą. Joje teigiama, kad negalima automatiškai teigti, jog žiaurus elgesys, matomas virtualiame pasaulyje, iš karto veda prie agresijos realiame. “Mes naudojome naujausią medicininę įrangą, kuria fiksavome smegenų aktyvumą, žaidžiant šaudyklę “Gears of War 2″ ir futbolo žaidimą “Pro Evolution Soccer”. Rezultatai parodė, kad žmonės daug stipriau reaguoja į įmuštą įvartį nei į priešo nukovimą. Tai reiškia, kad mes daug stipriau reaguojame į virtualaus pasaulio situacijas, kurias esame išgyvenę tikrovėje”, – teigia S.Goodsonas.

Žaidimai lavina ne prasčiau nei knygos

Vienas pagrindinių žaidimų pranašumų, palyginti su kitomis pasyviomis medijos rūšimis – literatūra, kinu, televizija, yra jų interaktyvumas. Vilniuje vykusioje konferencijoje “Login” pranešimą skaitęs semiotikos mokslų daktaras, futuristas ir “One Laptop Per Child” programos Europos regiono vadovas Walteris de Brouweris pateikė spalvingą palyginimą. “Palyginkime knygą ir kompiuterinį žaidimą. Knygos skaitymas izoliuoja, o žaidimas yra interaktyvus. Pamenu, prieš kurį laiką viename žaidime išgelbėjau princesę ir kitą dieną, svečiuodamasis Kinijos ambasados renginyje, gavau iš jos elektroninį laišką, kuriame ji “padėkojo” už mano žygdarbį. Kada pastarąjį kartą gavote laišką iš brolių Karamazovų?” – klausia jis.
Kompiuteriniai žaidimai suteikia ne tik interaktyvumo – čia svarbūs ir socialiniai santykiai tarp žaidėjų, komandinė veikla, bendravimas. “Knygos yra linijinės, o vaikai nekenčia linijiškumo. Jie perskaito knygą, sužino pabaigą ir negali jos pakeisti. Šiuolaikiniams vaikams laisvė yra interaktyvumas, jei to nėra – jie nesijaučia laisvi. Knyga lavina tik vieną pojūtį – regą ir nedidelę mūsų smegenų dalį. O žaidime įsijungia ne tik klausa bei lytėjimas, bet ir pusiausvyros, krypties suvokimas bei visa puokštė kitų pojūčių, kurie būtent ir atsiranda žaidžiant”, – tvirtina W.de Brouweris.
Kiekvienas žaidimas lavina mokslinio metodo taikymą: žaidėjas atsiduria nepažįstamoje aplinkoje, jam iškeliama problema ar užduotis, jis pats turi surasti įrankius ir patikrinti savo teoriją, kaip įveikti tam tikrą žaidimo lygį. Ar ne to siekiama šiuolaikinėje mokykloje?

Tik tėvai padės išvengti pavojų

Tas pats kompiuterinis žaidimas vaikui gali būti ir žalingas, ir naudingas. Nuspręsti, kokia bus jo įtaka, gali vieninteliai tėvai, todėl jiems būtina dalyvauti perkant kompiuterinius žaidimus. Ant dėžučių visuomet spausdinami specialūs ženkliukai, žymintys amžių, nuo kurio galima žaisti konkretų žaidimą. Ten pat yra ir papildomų simbolių, nurodančių, kokių kitų grėsmių vaiko psichologijai esama žaidime, pavyzdžiui, keiksmažodžių, smurto ar erotinių scenų. Europoje šiuos reitingus išduoda pagal griežtus kriterijus žaidimus vertinanti institucija – PEGI (angl. Pan-European Game Information). Ne paslaptis, kad vaikai dažnai “nusipiratauja” žaidimus, tačiau ir tokiu atveju tereikia įvesti žaidimo pavadinimą PEGI tinklalapyje, ir akimirksniu bus parodyti visi konkrečiai pramogai suteikti reitingai.
Tačiau vien atsižvelgti į reitingus ir palikti vaiką žaisti vieną taip pat negalima. Ne visada žaidimo turinys bus lengvai suvokiamas vaikui, todėl čia tėvų pagalba taip pat būtina. “Žaidimų sfera niekuo nesiskiria nuo kitų veiklų, kai naudojamas turinys. Tiek skaitant knygas ir žurnalus, tiek žiūrint kino filmą, tiek žaidžiant žaidimus svarbu laikytis tos pačios taisyklės – būti kartu. Pokalbis apie tai, kas matyta žaidime ir kaip tai supranta vaikas, yra kur kas svarbesnis nei PEGI reitingai”, – patvirtina dviejų vaikų tėvas, žaidimų kritikas, žurnalistas bei rinkodaros specialistas Artūras Rumiancevas.
“Žaisdami kartu galime kvestionuoti vaiko veiksmus, siūlyti alternatyvius sprendimus, lavinti jo gebėjimą savarankiškai ieškoti išeičių iš keblių situacijų. Rinkoje yra begalė lavinamųjų ar lavinimui tinkamų žaidimų, bet paprastai jie neveikia patys savaime. Kaip vaikas priims žaidimą ir ką iš jo pasiims, labiausiai priklauso nuo mūsų gebėjimo pateikti pramogą”, – priduria pašnekovas.
“Tėvai ir visuomenė negali uždrausti karinių ir agresyvių kompiuterinių žaidimų, nes militarizmas ir agresija yra būdingi mūsų civilizacijos bruožai, – papildo G.Mažeikis. – Reikia eiti ne draudimų, o supratimo ir protingo ribojimo keliu. Tėvai turi ne aklai drausti, o patys suprasti ir išbandyti tuos žaidimus, kuriuos žaidžia jų vaikai.”
Vyresnė karta negali objektyviai vertinti naujų technologijų ir jų poveikio, naudodamasi senais kriterijais. Juk dauguma vaikų, gimusių apie 2000-uosius, nebeįsivaizduoja pasaulio be kompiuterio ir informacinių technologijų – taip pat ir be kompiuterinių žaidimų. Tad norėdami, kad jaunimas išnaudotų naujas technologijas tobulėjimui, turime ne drausti ir atsiriboti, bet mokytis kartu ir padėti jiems savo patirtimi.
“Vaikai nekenčia mokymo, bet dievina mokymąsi”, – apibendrina W.de Brouweris.

Lavinamieji žaidimai
(skirti žaisti kompiuteriais ir žaidimų konsolėmis)

Pavadinimas    Žanras
“Spore”    Evoliucijos simuliatorius
“The Sims”    Gyvenimo simuliatorius
“Little Big Planet”    Galvosūkis
“Buzz!”    Viktorina
“Civilization”    Strategija
“Kinect Sports”    Sporto
“Viva Pinata”    Nuotykių

Filosofijos mokslų dr. prof. G.Mažeikis: “Tėvai turi ne aklai drausti, o patys suprasti ir išbandyti tuos žaidimus, kuriuos žaidžia jų vaikai.”

Didaktinio auklėjimo sąlygomis sovietmečiu užaugusiems dabartiniams tėvams tenka krimsti efektyvaus auklėjimo pradžiamokslį.

Daugelis Lietuvos mokyklų jau džiaugiasi turėdamos elektroninius dienynus – interneto platformą, kurioje paprasta bendrauti mokiniams, mokytojams ir tėvams. Pastarieji gali realiu laiku matyti, ką gero – ar blogo – mokykloje per dieną nuveikė jų atžalos, kokius gavo pažymius, ar dalyvavo visose pamokose, sulaukė pastabų ar pagyrimų.
Kokių pranašumų turi toks naujas tėvų bendradarbiavimo su mokykla įrankis? Kaip juo naudotis, kad vaikas nesijaustų užspaustas nuolatinės tėvų kontrolės, bet justų dėkingumą jiems už pagalbą mokantis? Mokyklų psichologai vienareikšmiškai giria elektorinius dienynus – jie sudaro galimybes tėvams aktyviau domėtis savo vaikų mokykline veikla. Tačiau kartu ir perspėja, kad naujasis įrankis yra dar vienas iššūkis paauglių psichologijos neišmanantiems gimdytojams, kurie uoliai sekdami savo atžalų laimėjimus namus gali paversti pragaru.

Pradžia – pirmose klasėse

Vilnietės Loretos Mažeikienės šeimoje auga 11-metė duktė Marija, šį rugsėjį pradėjusi lankyti penktą klasę vienoje Vilniaus progimnazijų. Mergaitė guvi, linksma, jai patinka mokykloje, ją domina ir daugelis dalykų už mokyklos sienų – lanko muzikos, sporto būrelius. Mokslai taip pat sekasi gerai, tačiau tik tada, kai mergaitė sugeba ilgesniam laikui prisėsti prie namų darbų, susikaupti, kruopščiai atlikti užduotis, pasigilinti į dalykus, kurių ji nespėjo suprasti klasėje. Problemų kyla dėl to, kad pati mokinė tokio poreikio – nuosekliai gilintis į mokslus, kruopščiai atlikti mokyklines užduotis – visai neturi; namų darbus ji skuba padaryti bet kaip – svarbu, kad jie apskritai būtų padaryti, testams ir kontroliniams darbams rengiasi atmestinai. Kitaip yra tik tada, kai mokymosi procesą imasi kontroliuoti tėvai – tikrina namų darbus ar net padeda juos ruošti, atidžiai seka dukters mokyklinius laimėjimus elektroniniame dienyne. „Matau, kad priešingu atveju dukters mokslai mokykloje būtų kur kas blogesni. Tačiau nuolat sprendžiu dilemą – kur ta riba tarp mano kontrolės ir vaiko savarankiškumo? Kada dukra pati pajus visišką atsakomybę už savo laimėjimus mokykloje?“ – svarsto L.Mažeikienė. Ji supranta, kad palikti savo dukters likimo valiai negali – nors pati mama visada mokėsi tik labai gerai, buvo tikras uolumo ir pareigingumo pavyzdys, – jos vaikas yra kitoks, linkęs gyvenime ieškoti lengvesnių būdų.
Mykolo Romerio universiteto Psichologijos katedros docentė Jolanta Sondaitė, kuri specializuojasi paauglių psichologijoje, pabrėžia, kad nėra vienodų vaikų, taigi nėra ir universalių, visiems vienodai tinkančių jų auklėjimo taisyklių. „Kaip rodo ir jūsų pateiktas pavyzdys – yra mokinių, kurie turi įgimtą pareigos, atsakomybės jausmą, jie patys, niekieno neraginami ir nekontroliuojami atlieka visas užduotis, stengiasi labai gerai mokytis. Tačiau turbūt kur kas daugiau yra tokių, kuriems tokius įgūdžius turi padėti suformuoti tėvai“, – sako specialistė.
Kaip tuos įgūdžius suformuoti? Pradėti reikėtų nuo pirmos klasės. Vilniaus Filaretų pradinėje mokykloje dirbantis mokytoja Daiva Vaičaitytė pataria jau nuo pirmųjų dienų mokykloje vaikus pratinti prie atsakomybės ir darbo, o to lengviau pasiekti, kai laikomasi tam tikros rutinos – pamokos atliekamos kiekvieną dieną tuo pačiu metu. Ji nepataria namų darbų atlikinėti kartu su vaikais – jiems tik reikia padėti suprasti užduotį, padrąsinti klausti, jei kas neaišku. „Bet reikia skatinti vaiką mąstyti pačiam, o ne klausinėti, ką jam daryti kiekviename žingsnyje“, – patirtimi dalijasi pradinukų mokytoja.

Suderinti jautrumą ir reiklumą

Psichologė J.Sondaitė sako, kad toks ydingas vaikų ir tėvų santykis, kai pastarieji prisiima atsakomybę už namų darbų kokybę, gali persikelti ir į vyresnes klases. „Blogai, jei net ir vyresniųjų klasių mokiniai sėdi ir laukia, kol po darbų grįš tėvai, ir tik tada, jų prižiūrimi, eina ruošti namų darbų. Tai – mokinių, o ne jų tėvų užduotis. Jei jau susiklostė tokia praktika, ją reikėtų keisti, nustatyti naujas taisykles – tarkime, kad mokiniai užduotis atlieka patys, o grįžę tėvai jas tik patikrina“, – pataria paauglių psichologijos specialistė. Ji drąsina tėvus nebijoti keisti nusistovėjusią tvarką – visada reikia prisiminti, kad tai jie, o ne vaikai, diktuoja taisykles, nes tik tėvai turi sukaupę gyvenimiškos patirties, yra atsakingi už savo atžalas. „Nereikia bijoti vadovauti, svarbu tik, kad jūsų auklėjimo stilius derėtų su dviem dalykais – ir reiklumu, ir jautrumu savo vaikams“, – sako pašnekovė.
Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazijos psichologė Vida Usnienė taip pat pataria medį lenkti, kol jaunas: jei tėvai vaiko mokyklos reikalais pradeda domėtis tik paauglystėje, kyla natūralus pasipriešinimas tokiai staiga atsiradusiai kontrolei. „Tačiau bijoti taip pat nereikėtų – tėvai visada turi teisę domėtis savo vaikų gyvenimu. Svarbu – kaip jie tai daro. Vien bausti, barti, žeminti vaiko taip pat negalima – tuo nieko nepasieksi. Išklausyti, suprasti, stengtis suprasti, dėl ko vaikui kyla sunkumų mokantis, jis nedrausmingai elgiasi – tokia turėtų būti tėvų pagalba“, – pataria mokyklos psichologė.
Darbo įvairiose Lietuvos mokyklose patirties sukaupęs psichologas Nerijus Ogintas pabrėžia, kad tėvams turi rūpėti vaikų mokslo įvertinimas. „Jei tėvai visai nesidomi vaiko pažymiais, jam atrodo, kad jis tėvams nerūpi“, – teigia jis. Tačiau svarbu ir neperlenkti lazdos: „Jei kas dieną nėra kitos temos, tik pažymiai ir mokymasis, jei vaikas pareina namo ir mato, kad mama sėdi prie elektroninio dienyno – ji tarytum gyvena ne savo, o vaiko gyvenimą.“
Psichologas įsitikinęs, kad net ir prasti vaiko pažymiai gali tapti gera proga šeimai bendrauti, kartu spręsti problemas. „Vaikas tuomet jaučiasi svarbus, jis įgyja naudingos patirties, kad nesėkmes galima išspręsti gražiai, konstruktyviai“, – sako N.Ogintas.

Elektroninis dienynas – ne iškrovai

Visi „Veido“ kalbinti mokinių psichologijos specialistai vienbalsiai sutaria: elektroninis dienynas yra puiki priemonė aktyvesniam tėvų dalyvavimui mokyklos gyvenime ir savo vaiko ugdymo procese.
„Mokymosi rezultatai visada geresni, kai tėvai bendradarbiauja su mokytojais, o ne visą atsakomybę užkrauna mokyklai, laukdami, kad tai ši visko išmokys“, – patirtimi dalijasi pradinukų mokytoja D.Vaičaitytė. Ji pataria dar pradinėse klasėse pripratinti vaiką pasipasakoti apie mokykloje prabėgusią dieną, skatinti jį, nesibaiminant dėl bausmių, patį prisipažinti ne tik apie gerus, bet ir apie blogus ten nutikusius dalykus – blogesnį pažymi, elgesio problemas.
Gimnazijos psichologė V.Usnienė sako, kad galimybė tėvams kasdien matyti, kaip jų vaikui sekais mokykloje, puiki pagalba šeimai. „Tačiau klausimas, kaip tėvai interpretuoja tą gaunamą informaciją. Puiku, jeigu matydami blogesnius rezultatus jie nori suprasti, dėl ko taip yra, sugeba išklausyti savo vaiką, drauge ieškoti išeičių. Blogai, jei dėl netenkinančių rezultatų yra tik barama ir baudžiama“, – tikina psichologė.
Daug su paaugliais dirbanti J.Sondaitė sako, kad elektroninis dienynas sudaro galimybes tėvams nepražiopsoti vaikų mokymosi spragų, padėti suprasti, dėl ko kai kurie dalykai mokykloje sekasi sunkiau. „Tačiau nereikia perspausti su kontrole – taip vaikui gali dingti motyvacija stengtis pačiam. Ypač, jei tėvai susikoncentruoja tik į sunkumus ir pamiršta pagirti, kai vaikui kas nors pasiseka“, – sako ji.
N.Ogintui lengva įsivaizduoti ir situaciją, kai elektroninis dienynas šeimoje atlieka meškos paslaugą: „Būna, kad mus kas nors supykdo, bet atsikirsti tam asmeniui negalime – gal jis, pavyzdžiui, darbdavys. Tačiau blogos emocijos nedingsta, vaikštai su jomis ir ieškai būdų jų atsikratyti. Ir štai toks suirzęs tėvas prisimena elektroninį dienyną, prisijungia, pamato blogus pažymius ir jam palengvėja – jis gali išsikrauti ant savo vaiko“, – kaip elgtis nereikėtų nurodo psichologas.
J.Sondaitė iš savo praktikos sako patyrusi, kad dauguma dabartinių tėvų dar tik mokosi tinkamai auklėti savo vaikus. „Juk mus augino sovietmečiu, auklėjimo stilius buvo didaktinis: tėvai, mokytojai pasakė – ir šventa. Vyravo autoritetingas auklėjimo stilius. Dabar nurodymai be argumentų nebeveikia – tėvai turi mokytis paisyti vaiko interesų, pagrįsti savo auklėjimą ir kartu neprarasti reiklumo, griežtumo“, – teigia psichologė.
Ji pripažįsta, kad išmokti subalansuoti šiuos du dalykus – jautrumą savo vaiko poreikiams ir reiklumą jo atsakomybei, darbštumui, pareigos jausmu yra labai nelengvas uždavinys. Tačiau tie tėvai, kuriems iš tiesų rūpi išmokti autoritetingo auklėjimo stiliaus, patarimų gali gauti ir iš šiuolaikinės psichologijos literatūros, ir iš psichologijos specialistų. Ir tam visai nebūtina mokėti už brangias individualias paauglių psichologo konsultacijas – tėvų savitarpio pagalbos grupės veikia prie kai kurių Lietuvos bažnyčių, užtektinai kvalifikacijos konsultuoti ne tik mokinius, bet ir jų tėvus turi mokyklų psichologai.

Psichologė J.Sondaitė: „Blogai, jei net ir vyresniųjų klasių mokiniai sėdi ir laukia, kol grįš tėvai, ir tik tada eina ruošti namų darbų.“

Kartais pasiilgstu tų laikų, kai informacijos srautas buvo mažesnis ir kai mes mažiau žinojome.

Omenyje, žinoma, turiu ne intelektualumo ir erudicijos karkasą užpildančią informaciją ir žinias, o balastą ir netgi trukdančią informaciją. Savaime suprantama, informacijos apie kultūrą, švietimą, mokslą Lietuvoje niekada nebuvo per daug, o štai visokių kitokių pranešimų kasdien gauname su kaupu. Jie sėda į mūsų pasąmonę ir ima kenkti. Pažvelkime, kiek daug visko girdėjome, matėme ar skaitėme. Taigi šiandien visi puikiai žinome, kad auksas pabrango iki neregėtų aukštumų, kad Graikija jau praktiškai bankrutavusi valstybė, kad eurui žadamas žlugimas, kad artėja antroji recesijos banga, žinome smulkiausias detales apie Norvegijos žudiką, dar daugiau smulkmenų žinome apie smulkius rutininius įvykius Lietuvoje – valdininkų komandiruotes, apie dideles maisto produktų kainas, apie girtus vairuotojus, apie gaisrą Gariūnuose, apie brangstančias dujas, šildymą – ir taip be pabaigos. Tikriausiai pastebėjote, kad dauguma šių pranešimų turi negatyvų pamušalą. Ir nuo to juodojo informacijos srauto niekur negali pasislėpti. Mūsų tėvai ir seneliai žinojo kelis kartus mažiau, bet buvo laimingesni, linksmesni, neretai intelektualesni ir jau tikrai švariomis galvomis. Pasirodo, virimo temperatūrą nuo informacijos pertekliaus pasiekusios galvos nėra pranašumas, o didžiulis trūkumas, nes trečdalis tos informacijos – niekam nereikalingos šiukšlės, o dar trečdalis žmogui netgi sukuria daug keblumų, tai yra padidina nerimą, įtampą, išprovokuoja stresą ir nuteikia pesimistiškai.
Tik pradeda žmogus geriau jaustis, optimistiškiau į viską žiūrėti ir čia pat gauna porciją – Portugalija skęsta, JAV skolos trilijoninės ir nebežinoma, kaip išspręsti skolų problemas, o visa tai atsilieps ir Lietuvai, ir tau, brangus žiūrove ar skaitytojau. Ir šiam vėl atgyja nerimo kirminas. O čia dar analitikai bando pripratinti visus klausytojus prie minties, kad dabar pasaulis pasiekė tokią ribą, kai blogos naujienos taps vyraujančios, nes tai vienoje, tai kitoje šalyje iššaus pūlinys, o kadangi niekas neįsivaizduoja, kaip spręsti prasiskolinusių valstybių problemas, tai liūne sėdėsime ilgai.
Pažįstu vis daugiau žmonių, kurie stengiasi pabėgti, pasislėpti nuo negatyvios informacijos. Ir jiems sekasi, ir jie laimingesni.
Gerai, kad artėja Europos krepšinio čempionatas. Lietuvoje jis tikrai bent mėnesį goš visą nerimą didinančią informaciją, suteiks daug džiaugsmo, daug vienybės jausmo, daug pakylėjimo, daug galimybių pabendrauti tiek su tautiečiais, tiek su svečiais iš kitur. O jei dar patirsime ir pergalių lietų, apskritai maudysimės euforijoje.
Kita vertus, laimėtojais galime jaustis jau dabar. Juk vien tai, kad rengiame Europos krepšinio čempionatą, vien tai, kad suspėjome pasiruošti, suspėjome per labai trumpą laiką pastatyti tiek modernių ir didelių arenų, tiek viešbučių – tai jau Lietuvos ir lietuvių pergalė. Ne vienam tai skatina ir pasididžiavimo jausmą, o jei dar pergalėmis pamalonins ir mūsų krepšinio rinktinė, turėtume būti dvigubai laimingesni ir pailsėję nuo negatyvios informacijos.

BFL

Tyrimų rezultatai, konstatuojantys prasčiausią Lietuvos vaikų padėtį Europoje, pasikeis tik keičiantis tėvų atsakomybės suvokimui, sakė Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto (TTK) vadovas Stasys Šedbaras.

Vaikų gynimo dienos išvakarėse Seime surengtoje spaudos konferencijoje kalbėjęs S. Šedbaras tvirtino, kad per 50 metų okupacijos buvo deformuotas tėvų suvokimas apie dalyvavimą vaikų gyvenime, todėl nemaža dalis žmonių įsitikinę, jog vaikus auklėti turi valstybė.

“Mūsų vaikai jaučiasi nelaimingiausi Europoje, tokią išvadą, deja, daro tarptautiniai stebėtojai, ir tai verčia galvoti, kaip situaciją pakeisti. Man atrodo, kad Lietuvoje nuo nepriklausomybės susikūrimo didžiajai daliai tėvų, deja, nesusiformavo atsakomybės už vaiką, už vaiko ugdymą vidinis supratimas”, – sakė S. Šedbaras.

“Mes daug kalbame apie vaikus, apie pagalbą jiems, apie jų teisių apsaugą, bet turime brautis į tėvų sąmonę, į tėvų supratimą, kuris tikrai buvo deformuotas per 50 okupacijos metų, kada vaikas nori nenori buvo paimamas spaliukų, pionierių, komjaunuolių, po to partijos globon, ir nelabai ką tėvai galėjo padaryti”, – kalbėjo komiteto pirmininkas.

Vertindamas vaikų apsaugai skirtą teisinę bazę, S. Šedbaras sakė, kad nors galima galvoti apie kai kurių teisės aktų tobulinimą, dažniausiai pasirodo, jog “šlubuoja teisės aktų taikymas”. Jis minėjo atvejus, kai nepavykstama net įgyvendinti su vaikais susijusių teismų sprendimų, pavyzdžiui, dėl globos ar gyvenamosios vietos nustatymo.

Dar viena skaudi problema, pasak S. Šedbaro, esanti emigracija, kai tėvai, išvažiavę uždarbiauti, vaikus palieka senelių, giminaičių ar net svetimų žmonių globai. Toks elgesys, komiteto vadovo vertinimu, tik dar kartą įrodo, jog tėvai nesuvokia savo atsakomybės ir pareigų vaikams.

“Neretas modelis, ypač mažesniųjų miestų, kai vaikai – Lietuvoje, tėvai uždarbiauja užsienyje. Kas tada užsiima vaikais? Seneliai, kiti giminaičiai. Man teko asmeniškai susidurti su atveju, kai visiškai svetimi žmonės, tai gerai, kad geri žmonės, bet tai nėra tas ryšys, vaiko dvasinės būsenos suvokimas, kokį gali atlikti tėvai. Ir taip iš kartos į kartą perduodamas požiūris į vaikų ir tėvų santykius, į tėvų pareigą, ir vėl tai yra tėvų požiūris į savo vaikus, kai galima palikti, išvažiuoti savaitėms, mėnesiams ir nedalyvauti, nesirūpinti, galbūt pinigėlių atsiunčiant, bet ne visuomet to pakanka”, – kalbėjo S. Šedbaras.

Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė irgi pabrėžė, kad didžiausia problema – tėvų dėmesio vaikams trūkumas – ar jie išvažiavę į užsienį, ar, kad ir gyvenantys po vienu stogu, bet tiesiog nerandantys laiko pabendrauti su vaikais.

“Jei vaikui trūksta suaugusiojo dėmesio, mamos, tėčio dėmesio, paprastai tas vaikas yra nelaimingas”, – sakė E. Žiobienė.

Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė Odeta Tarvydienė tvirtino, kad vaikų padėtis Lietuvoje “nėra baisiausia, bet yra sričių, kurios tikrai kelia nerimą”.

Tarnybos vadovė minėjo tyrimų rezultatus, kurie rodo, jog apie 50 proc. vaikų arba patys mušėsi, arba buvo mušami, taip pat, anot jos, esame nepralenkiami patyčių srityje, kur daugiau kaip 70 proc. vaikų nurodo, kad per pastaruosius du mėnesius iš jų buvo tyčiojamasi.

Jungtinių Tautų vaikų fondas UNICEF prieš porą metų yra paskelbęs tyrimo duomenis, kad Lietuvoje tėvai savo vaikams per parą teskiria septynias minutes dėmesio, o vaikai – nelaimingiausi Europoje. Tyrimas buvo atliktas 29 valstybėse ir Lietuva jame pagal bendrus rezultatus užima 28 vietą, žemiau buvo Malta, kuri UNICEF pateikė neišsamią informaciją.

"Veido" archyvas

Visi trokšta, kad jų vaikai būtų sveiki, žvalūs, laimingi ir, žinoma, protingi. O kaip to pasiekti? Pirmiausia – bendraujant. Ar daug kalbame su vaikais? Ar skatiname jų mąstymą, sugebame kantriai išklausyti jų mintis bei svarstymus? Ar visada išgirstame, ką mums sako mūsų mažieji?

Atėjus Tarptautinei šeimos dienai ir artėjant Tarptautinei vaikų gynimo dienai – birželio 1 – norime paskatinti tiek tėvelius, tiek mažųjų auklėtojus bei mokytojus pakalbėti su jais visais laikais aktualiomis temomis – kaip jie supranta meilę, gerumą, atjautą, pagalbą. Ne tik pakalbėti, bet ir užrašyti, įrašyti ar nufilmuoti bei atsiųsti elektroniniu paštu iki gegužės 30 d. adresu bukim@vpsc.lt <mailto:bukim@vpsc.lt> (iki 5 Mb).

Mažųjų pamąstymus, nurodydami jų vardus bei amžių, galite pateikti ir patys Facebook‘e BŪKIM. Pačius mažiausius ir originaliausius išminčius, sulaukusius daugiausiai teigiamų atsiliepimų, apdovanosime mūsų rėmėjų leidyklų „PRESVIKA“, o kiek vyresnius filosofus – „ALMA LITTERA“ ir „TYTO ALBA“ leidiniais bei užrašų knygutėmis.

BFL

Siekiant išsiaiškinti vaikų ir jaunuolių valgymo įpročius, Lietuvos mokyklose buvo atlikta moksleivių tėvų apklausa. Ji parodė, kad net 74 proc. tėvų pasitiki vaikais ir netikrina, kaip jie išleido pietums skirtus pinigus.  Tik 14 proc. tėvų visuomet patikrina, ką valgo jų atžalos mokyklose. Beveik 55 proc. apklaustųjų teigė, kad tik retkarčiais pasiteirauja, ką mokykloje valgė jų vaikai arba tuo nesidomi visai. Šią apklausą, kurioje dalyvavo beveik 7 tūkst. moksleivių tėvų, inicijavo centralizuoto maitinimo organizatorius, VšĮ „Kretingos maistas“.

„Pasirodo, kad dauguma tėvų pernelyg pasitiki savo atžalomis,  jiems svarbiausia, kad vaikai nebūtų alkani ir apskritai pavalgytų. Tačiau mokiniai labai lengvai susigundo nesveiku ir sintetiniais skonio bei kvapo stiprikliais prisotintu maistu, kurio nestinga šalia mokyklų esančiuose kioskuose ir parduotuvėse. Deja, toks maitinimasis greitai tampa jų mitybos norma. Vaikai  ir jaunuoliai ugdymo įstaigoje praleidžia nemažą dalį savo dienos, tad joje ir turėtų gauti didesnę dalį visaverčio ir subalansuoto maisto. Todėl labai svarbu ne tik kontroliuoti, ką vaikai kasdien mokykloje valgo, bet ir nuolat juos ugdyti, diegti supratimą apie sveiką mitybą“, – teigia įmonės „Kretingos maistas“ vykdančioji direktorė Alisa Norkuvienė.

Daugiau nei trys ketvirtadaliai tėvų, t. y. 76 proc., tvirtino, kad jų vaikai lankosi mokyklos valgykloje, kur maistas yra pritaikytas sveikai vaikų mitybai ir gaminamas tik iš leidžiamų bei rekomenduojamų kokybiškų maisto produktų.

Beveik 29 proc. apklaustųjų nurodė, kad jų atžalos už duodamus rankpinigius už mokyklos ribų įsigyja įvairių maisto gaminių ir užkandžių, kurių sudėtyje gali būti dažiklių, konservantų ir skonio stipriklių.

Tik 44 proc. moksleivių tėvų pareiškė žinantys, kad vaikai kasdien valgo karštus pietus mokykloje. Vos 6 proc. tėvų teigė, kad mokykloje jų vaikai valgo iš namų atsineštus pietus ar užkandžius. 8 proc. apklaustųjų sakė, kad jų atžalos pertraukų metu perka maistą parduotuvėje. Didžioji dalis, t. y. beveik 83 proc.,  tėvų nėra ragavę pietų savo vaiko mokyklos valgykloje ir nė karto joje nesilankė.

„Teikdami maitinimo paslaugą moksleiviams, ne tik kiekvieną dieną tiekiame visavertį ir suderintą maistą, bet ir nuolat tiriame vaikų bei jaunuolių mitybos įpročius ir  juos lemiančius veiksnius. Didžiausią nerimą mums kelia tai, kad beveik trečdalis tėvų žino, kad jų vaikai kasdien renkasi augančiam organizmui nenaudingą maistą įvairiose prekyvietėse už mokyklos ribų. Tokių nesveikų produktų mokyklų valgyklose nesiūlome, nes jie ne tik nesuteikia augančiam organizmui taip reikalingų medžiagų, bet ir nuodija jį itin pavojingais skonio stiprikliais, kaip mononatrio gliutamatas E 621 bei kitais vaiko vystymuisi kenksmingais priedais“, – teigia A. Norkuvienė.

Minėtoje apklausoje dalyvavo beveik 7 tūkst. tėvų iš bendrovės „Kretingos maistas“ aptarnaujamų mokyklų Plungėje, Vilkaviškyje, Anykščiuose, Jurbarke, Skuode, Šilutėje, Ukmergėje ir kt.

Siūloma, kad pamainomis dirbantys tėvai už vaikus jiems priklausantį papildomą laisvą laiką galėtų sumuoti ir laisva nuo darbo pamaina pasinaudoti per ilgesnį nei mėnuo laikotarpį.

Jei bus pritarta šiam siūlymui, darbuotojai, kurie augina vaikus ir dirba, pavyzdžiui, 12 val. per parą, laisva pamaina galės pasinaudoti kas 1,5 mėnesio. Tie, kurie dirba 24 valandų pamainomis, papildomą laisvą laiką galėtų sumuoti ir juo pasinaudoti kas tris mėnesius.

Tai numatančias Darbo kodekso pataisas Vyriausybė numato svarstyti posėdyje trečiadienį.

Šiuo metu darbuotojams, auginantiems neįgalų vaiką iki 18 metų arba du vaikus iki 12 metų, suteikiama viena papildoma poilsio diena per mėnesį (arba sutrumpinamas darbo laikas dviem valandomis per savaitę), o auginantiems tris ir daugiau vaikų iki 12 metų – dvi dienos per mėnesį (arba atitinkamai sutrumpinamas darbo laikas keturiomis valandomis per savaitę), mokant darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį.

“Pasinaudoti laisva darbo diena negali tie darbuotojai, kurie dirba ilgiau nei 8 val. per darbo dieną, t.y. tie, kurie dirba pamainomis iki 12 val., 24 val.”, – aiškina pataisas parengusi Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

Papildomas poilsio laikas galėtų būti sumuojamas pamainomis dirbančiųjų prašymu.

Vyriausybė pritarė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengtam įstatymo projektui, kuriuo numatoma gerinti sąlygas tėvams, norintiems dirbti auginant vaikus, ir teiks jį Seimui.

Pastaruoju metu, kai motinystės ir tėvystės pašalpas gali gauti ir savarankiškai dirbantys bei autorinius atlyginimus gaunantys asmenys, pasitaiko atvejų, kad nėštumo ir gimdymo ar tėvystės atostogų metu jie gauna pajamų ir dėl to praranda teisę į motinystės ar tėvystės socialinio draudimo išmokas.

Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo pakeitimų projekte numatoma, kad jei apdraustasis tėvystės ar motinystės pašalpos mokėjimo laikotarpiu turi draudžiamųjų pajamų, kurių dydis mažesnis už tėvystės ar atitinkamai motinystės pašalpą, jam mokamas šios pašalpos ir jo atitinkamą mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų skirtumas. Pašalpos nebūtų mokamos, jeigu uždarbis didesnis už atitinkamos pašalpos sumą.