Didžiosios Britanijos premjerė Theresa May, šaliai rengiantis įtemptoms deryboms dėl išstojimo iš Europos Sąjungos, netikėtai sušaukė pirmalaikius visuotinius rinkimus. Britai prie balsadėžių rinkti naujos valdžios eis ne 2020-aisiais, o jau šiemet – birželio 8 dieną.

Rima JANUŽYTĖ

„Mums reikia visuotinių rinkimų, ir mums jų reikia dabar. Šią akimirką turime vienintelį šansą tai padaryti – turime spėti, kol neprasidėjo išsamios derybos“, – savo netikėtą ir gana drąsų žingsnį aiškina Th. May, anksčiau neleidusi nė pamanyti, kad galėtų priimti tokį sprendimą. Netgi priešingai – ji kelis kartus patikino, kad jai vadovaujant pirmalaikių rinkimų tikrai nebūsią.

Taigi Th.May ir, regis, visos Konservatorių partijos vadovybės sprendimas dėl pirmalaikių rinkimų buvo netikėtas. Iškart po pernykščio referendumo, prieš pat užimdama vyriausybės vadovo postą, Th.May teigė, kad jai einant premjero pareigas išankstinių rinkimų nebus, – ji konkrečiai atmetė tokią galimybę savo kalboje birželio 30 dieną.

Tuomet jau rugsėjį, duodama interviu laidoje „Andrew Marr Show“, Th.May tvirtino, kad Jungtinei Karalystei reikalingas stabilumo laikotarpis po netikėtų referendumo rezultatų. „Neskelbsiu pirmalaikių rinkimų. Esu aiškiai sakiusi, kad manau, jog mums reikia stabilumo ir laiko susitvarkyti su problemomis, o tada paskelbti rinkimus 2020 metais“, – tada sakė vyriausybės vadovė.

Tokią pat žinią ji skelbė ir savo kalėdiniame sveikinime. Pastebima, kad dar praėjusį mėnesį Dauning Strytas teigė, jog pirmalaikių rinkimų nebus. Tiesa, antradienį Th.May pripažino dėl balsavimo apsisprendusi tik neseniai. „Noriu paaiškinti savo sprendimo priežastį. Praėjusią vasarą, kai šalis balsavo referendume, Britanijai reikėjo stabilumo, garantijos ir stiprios lyderystės. Man tapus premjere vyriausybė būtent tai ir suteikė“, – pareiškė premjerė ir pridūrė sprendimą priėmusi neseniai, kai jos lyderystei ir pasiūlymui dėl išankstinių rinkimų nepritarė kiti parlamentarai.

Tikisi daugiau galių

Pagrindinė priežastis, paskatinusi ją surizikuoti ir rinkėjus vėl pakviesti prie balsadėžių, – siekis išvengti „susiskaldymo Vestminsteryje, kuris keltų pavojų mūsų gebėjimui paversti „Brexit“ sėkme“.

„Leiboristai grasina balsuoti prieš galutinį susitarimą, Škotijos nacionalinė partija nepritaria mūsų veiksmams, liberaldemokratai siekia paralyžiuoti parlamento darbą. Nesu pasiruošusi leisti oponentams trukdyti „Brexit“ deryboms“, – sakė Th.May.

Tokią premjerės iniciatyvą surengti pirmalaikius rinkimus kitą dieną palaikė ir šalies parlamentas. Priminsime, kad pagal Didžiosios Britanijos įstatymus ministras pirmininkas gali sušaukti rinkimus, jei už tai balsuoja du trečdaliai parlamentarų.

Labiausiai rinkimų tikėjosi konservatoriai – jie jaučia gyventojų palaikymą ir tikisi, kad po naujų rinkimų turės kur kas daugiau įtakos ir galios.

Lygiai taip pat konservatorių sėkme per būsimus rinkimus kliaujasi ir pati Th.May – ji puikiai supranta, kad jai itin praverstų tvirta dauguma parlamente, derantis dėl Didžiosios Britanijos išstojimo iš Europos Sąjungos. Juolab kad kai kurie parlamentarai iš Konservatorių partijos yra užsiminę, jog dėl svarbių „Brexit“ aspektų gali balsuoti prieš vyriausybės poziciją.

Pasak Th.May, jeigu jos vadovaujama Konservatorių partija laimės rinkimus, ji turės mandatą nuspręsti dėl pasitraukimo iš Europos Sąjungos tvarkos.

Kita priežastis – Didžiosios Britanijos premjerės veiksmus ribojantis 2015 m. partijos manifestas, prie kurio ji neprisidėjo ir kurio mielai atsikratytų. Jame kalbama apie tokius prioritetus, kaip žūtbūtinis pasilikimas bendrojoje rinkoje ir perteklinis biudžetas.

Dar viena priežastis – galimybė atsikratyti pagrindinio opozicinės Leiboristų partijos lyderio Jeremy Corbyno, kurio reitingai sparčiai smunka.

J.Corbynas su leiboristų kairiojo sparno parama 2015 m. rugsėjį, partijai pralaimėjus visuotinius rinkimus, buvo išrinktas jos lyderiu. 67 metų socialistą veteraną J.Corbyną remia eiliniai kairiojo sparno nariai, bet dauguma labiau centre esančių partijos parlamentarų jam nepritaria sakydami, kad jo vadovaujama partija nepatinka viduriniam gyventojų sluoksniui.

Konservatoriai po ankstesnių 2015 m. vykusių rinkimų turi vos 17 vietų daugumą, o dabar, kai kurių analitikų vertinimu, per naujus rinkimus konservatoriai gali laimėti net šimto mandatų dauguma.

Analitikų vertinimu, nenumaldomai artėjant metinei karalienės kalbai, kurioje neabejotinai didžiausias dėmesys bus skiriamas „Brexit“ klausimams, nauji rinkimai Th.May pasitarnaus ne tik pačioje Didžiojoje Britanijoje, bet ir Europoje. Premjerei surengti pirmalaikius rinkimus ir taip derybų partneriams įrodyti, kad žmonės ja pasitiki, yra viešai pataręs ir konservatorių lyderis Williamas Hague’as.

Ekspertai sako, kad dabar tikrai pats palankiausias metas: premjerės reitingai aukšti, aktyvuotas Lisabonos sutarties 50-asis straipsnis, be to, iki rinkimų Vokietijoje ir Prancūzijoje dar yra laiko. Rinkimų kampanija pasitarnaus kaip savotiškas Th.May „Brexit“ strategijos išbandymas, tačiau yra tikimybė, kad ir vėl ims gilėti visuomenės susiskaldymas. Pasak ekspertų, pagrindinis politikės rankose esantis koziris – teiginiai, esą kitos partijos prieštarauja žmonių valiai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-17-2017-m

Didžiosios Britanijos ministrei pirmininkei Theresai May gavus parlamento įgaliojimą aktyvuoti Lisabonos sutarties 50 straipsnį, kuriame numatoma pasitraukimo iš Bendrijos galimybė, šalies vyriausybė parlamentarams pateikė oficialų planą, kaip tai bus padaryta. Jis išdėstytas vyriausybės paskelbtoje vadinamojoje baltojoje knygoje (angl. „white paper“), kurioje atskirai kalbama apie šalies įstatymus, tolesnius Britanijai priklausančių salų santykius su ES, kitose Bendrijai priklausančiose šalyje gyvenančių britų ateitį. Tiesa, apie lietuviams svarbiausias permainas darbo rinkoje beveik neužsimenama, o planas jų atžvilgiu veikiau primena abstrakčias gaires.

Pavyzdžiui, dokumente teigiama, per ateinančias derybas tiek Didžiojoje Britanijoje gyvenančių ES piliečių, tiek kitose ES šalyse gyvenančių Didžiosios Britanijos piliečių statuso apsauga išlieka kaip vienas britų valdžios prioritetų, o Didžioji Britanija šiems žmonėms ir toliau bus pasirengusi teikti stabilumo garantijas. O siekiant įsitikinti, kad valdžia teisingai supranta jų prioritetus, vyksta konsultacijos su užsienyje gyvenančių emigrantų ir kitomis grupėmis.

Dokumentas skelbia pripažįstantis, kad svarbiausias prioritetas – Europos Sąjungoje gyvenančių britų galimybė be trukdžių naudotis Jungtinės Karalystės sveikatos priežiūros sistema, nes tai vienas aktualiausių klausimų tarp svetur gyvenančių britų, ypač pensininkų.

Imigracijos kontrolė dokumente paliečiama irgi gana aptakiai: užsimenama, kad valdžia labai atsakingai svarsto visas įmanomas galimybes ir stengiasi teisingai suprasti ir įvertinti poveikį skirtingiems ekonomikos sektoriams ir darbo rinkai. Akcentuojama, kad verslai ir bendruomenės galės pateikti savo siūlymus, ir pirmą kartą užsimenama, kad pokyčių įgyvendinimas gali vykti fazėmis, – esą tai padėtų bendrovėms ir individams geriau planuoti ir pasirengti pokyčiams.

Žadama, kad Europos Sąjungos studentai galės ir toliau atvykti ir studijuoti Didžiojoje Britanijoje – bent jau trumpam. Tačiau apie dirbti iš Europos Sąjungos atvykstančiųjų likimą neužsimenama. Pabrėžiama tik tai, kad ir po „Brexit“ bus rūpinamasi dirbančiųjų teisėmis pagal Europos Sąjungos teisės aktus.

Dokumente ypatingas dėmesys skiriamas Airijai. Baltojoje knygoje pabrėžiama, kad Didžiosios Britanijos ir Airijos ekonomikos „yra persipynusios“, tad britų valdžia ketina ir po „Brexit“ plėtoti ir tvirtinti ryšius. Teigiama, kad keliamas tikslas pasirūpinti kuo įmanoma „sklandesne“ siena, skiriančia Šiaurės Airiją ir Airijos Respubliką. Baltojoje knygoje pabrėžiama, kad bus bandoma pasirūpinti, jog Airijos ir Didžiosios Britanijos piliečiai ir toliau galėtų laisvai judėti kryptimis Šiaurė–Pietūs ir Rytai–Vakarai, tačiau kartu būtų apsaugotas ir Didžiosios Britanijos imigracijos sistemos vientisumas.

Atskira baltosios knygos dalis dedikuojama šalies įstatymų pokyčiams, ir šiuo atveju konkretumo yra daugiausiai. Pavyzdžiui, nurodoma, kad iš Didžiosios Britanijos statutų knygos atskiru įstatymu bus pašalintas 1972 m. Europos bendrijų aktas, o dabartiniai Europos Sąjungos įstatymai suderinti su vietiniais Didžiosios Britanijos įstatymais. Be to, vyriausybė įtvirtins naują mechanizmą, kuriuo remiantis bus sprendžiami būsimi ginčai tarp Didžiosios Britanijos ir Europos Sąjungos.

"Scanpix" nuotr.

Sausio 20 d. inauguruoto JAV prezidento Donaldo Trumpo pirmoji darbo savaitė pagal priskaldytų malkų kiekį galbūt pranoksta kelių vangesnių užsienio vyriausybių darbus kartu sudėjus. D.Trumpas išleido pluoštą įsakų, jo komanda konfrontavo su šalies žiniasklaida, buvo nulipdytas „alternatyvių faktų“ terminas.

Sausio 23 d. prasidėjo prezidento darbo savaitė. Jis išleido įsaką, kuriuo JAV pasitraukia iš Ramiojo vandenyno regiono laisvosios prekybos sutarties.

D.Trumpas uždraudė JAV mokesčių mokėtojų pinigais remti tarptautines organizacijas, platinančias informaciją apie abortus. Ta proga jo spaudos sekretorius pareiškė, kad JAV prezidentas atstovauja ir negimusiems amerikiečiams.

Per savaitę naujasis prezidentas pasirašė įsaką dėl dujotiekių tiesimo per indėnų žemes, jei tik bus naudojamas amerikietiškas plienas. Šį projektą anksčiau buvo sustabdęs B.Obama. D.Trumpas spėjo pareikšti, kad kankinimai gali duoti naudos, įsakyti Pentagonui per 30 dienų parengti „Islamo valstybės“ sutriuškinimo planą.

D.Trumpas pasirašė įsaką dėl sienos statybos Meksikos pasienyje, pareiškė, kad projektas bus finansuojamas nustačius importui iš Meksikos 20 proc. muitą. Nenuostabu, kad Meksikos prezidentas atidėjo vizitą į JAV.

Užtat Jungtinės Karalystės (JK) premjerė Theresa May tapo pirmąja vyriausybės vadove, susitikusia su D.Trumpu jam užėmus postą. Juodu pasišnekėjo apie ypatingų JAV ir JK ryšių stiprinimą.

Prezidento administracijai patvirtinus, kad rengiamas įsakas dėl sankcijų Rusijai atšaukimo, sausio 28 d. įvyko D.Trumpo ir Rusijos prezidento telefoninis pokalbis, trukęs 40 min. Detalės neatskleistos. Tą pačią dieną D.Trumpas telefonu kalbėjosi su dviem sąjungininkais iš Europos. Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir D.Trumpas sutarė, kad NATO organizacija yra ypač svarbi ir jos nariai turi deramai ją finansuoti. Prancūzijos prezidentas Francois Hollande‘as perspėjo JAV partnerį dėl protekcionizmo pavojų. Tą pačią dieną Vokietijos ir Prancūzijos užsienio reikalų ministrų duetas pareiškė, kad dalies sankcijų Rusijai atšaukimo sąlyga – vadinamųjų Minsko susitarimų dėl Ukrainos įgyvendinimas. O Baltųjų rūmų atstovas pareiškė, kad esminė prielaida atšauti Rusijai taikomoms sankcijoms – reikšmingas tos šalies dalyvavimas kovoje su terorizmu.

Tačiau visi pirmosios D.Trumpo savaitės darbai nublanko, palyginti su pasauliniu pasipiktinimu, kuris kilo dėl sausio 27 d. pasirašyto įsako, 90 dienų uždariusio JAV sienas Irako, Sirijos, Sudano, Libijos, Somalio ir Jemeno piliečiams. Greta to 120 dienų uždrausta įvažiuoti pabėgėliams iš Sirijos. Niujorko teismas kaipmat uždraudė deportuoti įsake nurodytus asmenis. Tačiau teismas neišaiškino, kur jiems dėtis, kai jie atsidurs JAV.

"Scanpix" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Didžioji Britanija jau susitaikė su „Brexit“ ir nuolankiai vykdys piliečių valią. Tačiau žodžiai neatitinka veiksmų, liudijančių aiškų siekį pasilikti Bendrijoje.

Didžiosios Britanijos vyriausybė šeštadienį oficialiai atmetė daugiau negu 4 mln. žmonių pasirašytą peticiją, raginančią surengti pakartotinį referendumą dėl Jungtinės Karalystės narystės Europos Sąjungoje.

„Mes, pasirašiusieji, raginame Jos Di­de­ny­bės vyriausybę įgyvendinti taisyklę, kad tuo at­ve­ju, jeigu sprendimas pasilikti arba pasitraukti yra pagrįstas mažiau negu 60 proc. balsų, o aktyvumas mažesnis negu 75 proc., turėtų būti ren­giamas kitas referendumas“, – sakoma ak­ty­vistų kreipimesi.

Jų argumentas tas, kad per birželio 23 d. vykusį referendumą balsuotojų aktyvumas siekė „tik“ 71,8 proc.

Tačiau vyriausybė tokią iniciatyvą atmetė. Jos atsakyme pabrėžiama, kad parlamento priimtame įstatyme dėl ES referendumo mažiausio rinkėjų aktyvumo kriterijus nebuvo nustatytas. Ir primenama dabar jau buvusio ministro pirmininko Davido Camerono po balsavimo išsakyta mintis, kad šis referendumas esąs „vienas didžiausių demokratijos veiksmų per Britanijos istoriją“, nes jame balsavo daugiau negu 33 mln. žmonių.

„Ministras pirmininkas ir vyriausybė leido aiškiai suprasti, kad toks balsavimas pasitaiko kartą per šimtmetį, ir, kaip sakė premjeras, šis sprendimas turi būti gerbiamas, – sakoma Užsienio reikalų ministerijos pranešime, paskelbtame vyriausybės vardu. – Dabar turime ruoštis išstojimo iš ES procesui, o vyriausybė pasiryžusi užtikrinti derybose geriausią įmanomą išeitį Britanijos žmonėms.“

Taigi iš pažiūros atrodo, kad vyriausybė jau susitaikė su Didžiosios Britanijos likimu anapus ES tvoros. Tačiau sprendimas atmesti iniciatyvą rengti antrą referendumą yra namų darbai visiškai priešingam planui. Ir štai kodėl.

Pirmiausia – elementari aritmetika. Birželio 23 d. referendume už šalies pasitraukimą iš susivienijusios Europos pasisakė 51,9 proc. balsavusiųjų, arba 17,4 mln. rinkėjų. Dabar viešojoje erdvėje aidi taip balsavusiųjų aimanos ir matyti rankų grąžymas. Ir gali atrodyti, kad britai atsitokėjo, o antrame referendume balsuotų jau visiškai kitaip. Tačiau nuomonių apklausos liudija, kad nuomonę pakeitė tik visai nedidelė dalis už pasitraukimą balsavusių britų.

Visuomenės nuomonės tyrimas, kurį atliko „Survation“, rodo, kad maždaug 7 proc. britų gailisi balsavę už „Brexit“. Tačiau besigailinčiųjų yra ir priešingoje stovykloje. 4 proc. (696 tūkst.) britų, balsavusių už pasilikimą ES sudėtyje, taip pat keistų nuomonę ir per antrą referendumą balsuotų kaip tik už „Brexit“. Viską susumavus išeina, kad antrame referendume, jei jis būtų surengtas, vis tiek laimėtų „breksitininkai“, nors ir mažesniu skirtumu.

Tai būtų pats blogiausias scenarijus tiems, kurie pasisako už pasilikimą ES: jei Didžiosios Britanijos vyriausybė būtų leidusi įvykti dar vienam referendumui, o britai – antrą kartą balsavę už pasitraukimą iš ES, moraliniu požiūriu tai būtų užkirtę kelią kol kas visiškai realiai galimybei išvengti „Brexit“.

Išgelbės premjerė Th.May?

Kodėl tokia galimybė visiškai reali, suprasti nesunku. Europos Sąjungos sutarties 50-ąjį straipsnį galės inicijuoti (arba to nepadaryti) naujoji Jungtinės Karalystės vyriausybės vadovė Theresa May, kuriai ligšiolinis premjeras D.Ca­me­ronas po pralaimėjimo referendume perleido „malonumą“ pradėti dvejus metus truksiantį derybų dėl pasitraukimo iš Bendrijos procesą.

Po konkurentės Andreos Leadsom pasitraukimo iš kovos dėl konservatorių lyderio, o kartu ir šalies premjero posto Th.May gavo progą jau šią savaitę įsikurti Dauning Stryte.

„Gegužė ir birželis – patys svarbiausi“, – rašo britų žiniasklaida, turėdama omenyje Th.May pavardę, lietuviškai reiškiančią „gegužę“, ir birželį įvykusio referendumo rezultatus. Mat Th.May gali tapti ne tik pirmąja premjere moterimi per pastaruosius 26 metus, bet ir premjere, sugebėjusia išlaviruoti tarp ES, „Brexit“, referendumo ir konservatorių interesų. Ir sulaikiusia Didžiąją Britaniją nuo pasitraukimo iš ES.

Nors ji užims vietą, kuri turėjo atitekti didžiajam euroskeptikui Borisui Johnsonui, pati Th.May – didelė pasilikimo ES entuziastė. Prieš referendumą ji sakė ugningas kalbas, kuriomis gėdino euroskeptikus ir drąsino euroentuziastus. Kalbėdama apie savo, kaip premjerės, pagrindinę užduotį, ji labai mėgsta formuluotę „sukontroliuosime laisvąjį judėjimą“, kurią analitikai interpretuoja kaip pažadą vėl derėtis su Briuseliu dėl naujų sąlygų ir žinią, kad „Brexit“ gali nebūti.

Dėl jos skyrimo naująja konservatorių lydere, o kartu – ir šalies premjere Didžiosios Bri­ta­nijos euroskeptikai apimti nevilties. Mat po referendumo, kurį jie tarsi laimėjo, Didžiojoje Britanijoje pasitraukimą iš ES inicijavę politikos veikėjai išsilakstė ir neprisiėmė jokios atsakomybės, o vairą iš jų pamažu perima pasilikti ES siekiantys politikai.

Antai vienas pirmųjų po referendumo į krūmus spruko pats D.Cameronas. Tiesa, kai kurie juokauja, kad tai vienintelis teigiamas referendumo rezultatas. Be to, D.Camerono nepavadinsi euroskeptiku, nes apie pasitraukimą jis kalbėjo tik tol, kol tai buvo naudinga jo rinkimų kampanijai. Paskui metėsi į priešingą stovyklą ir iki pat paskutinės dienos agitavo pasilikti ES. Vis dėlto referendumas – jo išvirta košė, kurios srėbti šis politikas nepanoro.

Tada visi sužiuro į Londono merą populistą B.Johnsoną, kuris buvo pasišovęs tapti naujuoju premjeru ir aiškino, kad Didžioji Britanija bus kur kas nuostabesnė be ES ir imigrantų. Tačiau ekscentriškasis politikas staiga pareiškė, kad neketina pretenduoti į lyderystę Konservatorių partijoje, o tai reiškia, jog nesieks ir ministro pirmininko posto.

Dar vienas netikėtas žingsnis – Jungtinės Ka­ralystės nepriklausomybės partijos lyderio Nigelo Farage’o, taip pat vieno aršiausių „Bre­xit“ šalininkų, pasitraukimas. Žinoma, jis tai su­gebėjo padaryti elegantiškai, pareikšdamas, esą jo misija įgyvendinta, nes jis pasiekęs, kad Didžioji Britanija priimtų sprendimą išstoti iš Europos Sąjungos. Tad dabar jis galįs ramiai ilsėtis. Tačiau labiau tikėtina, kad N.Farage’o pasitraukimą lėmė paprasčiausias nenoras prisiimti atsakomybę už „Brexit“ padarinius.

Visą straipsnį ir savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

"Scanpix" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Šį trečiadienį Didžiosios Britanijos premjeras karalienei Elizabeth II pristatė savo įpėdinę – antrąja Geležine ledi jau tituluojamą Theresą May.

Theresa May (59 m.) vadinama ir naująja Margaret Thatcher, ir antrąja Angela Merkel. Aišku viena: svarbiausią postą Didžiosios Britanijos politikoje ji gavo toli gražu ne dėl lankstumo ar malonaus būdo. Kaip rašo „The Daily Telegraph“, ši moteris tikrai sugeba sugadinti nuotaiką. Buvęs finansų ministras, įtakingas konservatorius Kennethas Clarke’as ją yra pavadinęs „velniškai sunkia moterimi“.

Pati save ji apibūdina kaip britiškų standartų sergėtoją. Suprask, ji žino, koks turi būti tikras anglas – kaip elgtis, kalbėti ir galvoti.

Užtat ji nepaprastai atkakli, stipri ir yra tikra politikos vilkė. Th.May nemėgsta rodytis renginiuose, o apie asmeninį gyvenimą apskritai nelinkusi kalbėti. Iš šios srities žinoma tik tai, kad su vyru Philipu Johnu May mėgsta žygius pėsčiomis, žaidžia kriketą, jai patinka gaminti. Be to, Th.May serga pirmojo tipo diabetu. Štai ir viskas, ką apie save yra papasakojusi pati.

Anglikonų pastoriaus Huberto Brasiero šeimoje Pietryčių Anglijos pajūrio mieste Istborne 1956 m. gimusi, mergaičių mokyklą, o paskui Oksfordą baigusi naujoji Didžiosios Britanijos premjerė priklauso visuomenės grietinėlei – jos šeima atstovauja vadinamajam elitiniam buržuazijos sluoksniui. Pati save ji apibūdina kaip britiškų standartų sergėtoją. Suprask, ji žino, koks turi būti tikras anglas – kaip elgtis, kalbėti ir galvoti.

Th.May išties yra gerbiama politikė ir, kaip teigiama, nepriklauso jokiai „Vestminsterio rūmų klikai“. Pati sako niekada negurkšnojanti parlamento baruose ir neliežuvaujanti apie kitus žmones prie pietų stalo.

Tiesa, kai kurie britai ją vadina pasaulį valdančių trijų procentų įtakingiausių žmonių atstove. Užtat neišgirsi, kad ji paprasta, nuoširdi, supratinga ar užjaučianti, nors niekas net neabejoja, kad ji įtakinga, galinga ir kieta.

Geografiją išmano puikiai

Th.May arkliukas – geografija. Ne dėl to, kad būtent šią sritį ji studijavo Oksforde, – Th.May tiesiog nardo užsienio politikos peripetijose ir turi nuomonę apie visus svarbiausius geopolitikos reiškinius. Nesunku nuspėti, kad jos interesai tikrai neapsiriboja vien Londono reikaliukais. Ši ponia, galima nė neabejoti, sieks, kad Didžiosios Britanijos premjeras vėl sėdėtų prie svarbiausių pasaulio politikų stalo, kaip tai darė Winstonas Churchillis ar ta pati M.Thatcher.

Th.May išlaikė labai kietą poziciją nusikalstamumo, kovos su terorizmu, taip pat – nepritarimo ES siūlomoms imigrantų kvotoms klausimais.

Jos patirtis politikoje – išties stulbinamai ilga. Šalies parlamente Th.May yra nuo 1997 m., kai pirmą kartą buvo išrinkta kaip pasiturinčio Meidenhedo atstovė. Nuo to laiko politikoje jai teko ragauti visko – dirbti įvairiuose šešėliniuose kabinetuose ir kuruoti įvairias sritis: aplinkos apsaugos, šeimos reikalų, moterų teisių, kultūros, darbo. Šešėliniame kabinete jai neteko eiti tik užsienio reikalų ir iždo sekretoriaus pareigų.

Galiausiai Davido Camerono vyriausybėje Th.May gavo vieną svarbiausių – vidaus reikalų ministro portfelį ir nuo 2010 m. laikė jį labai tvirtai – iki šiol buvo ilgiausiai per pastaruosius 50 metų šalies vidaus reikalų ministro pareigas einantis asmuo. Šiame poste Th.May išlaikė labai kietą poziciją nusikalstamumo, kovos su terorizmu, taip pat – nepritarimo ES siūlomoms imigrantų kvotoms klausimais.

Pati save ji priskiria dešinesniam torių sparnui, tačiau euroskeptike savęs nelaiko. Tiksliau, jos nuomone, Europos Sąjunga – ne prievolė, o galimybė. Tai ji nuolat kartojo ir prieš birželio referendumą dėl išstojimo iš Bendrijos.

Dabar, būdama premjerė, Th.May žada stengtis pradėti naujas derybas su Briuseliu – atversti naują santykių su ES lapą, išsiderėti dar palankesnes sąlygas, kurių svarbiausias punktas – imigracijos politika, ir galbūt išvengti išstojimo iš ES.

Visą straipsnį ir savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA