Elektros perdavimo jungtis tarp Lietuvos ir Lenkijos apsaugotų nuo tokių kainos svyravimų, kokių patiriame šį rudenį.

Nauju galvos skausmu Lietuvos verslui tampa biržoje brangstanti elektros energija, kuri netruks persikelti į prekių ir paslaugų kainas. O tai reikštų naują infliacijos spiralės lanką, vadinasi – ir grėsmę euro įvedimui keliamoms sąlygoms.
Kalbėdami apie Baltijos šalių, prisijungusių prie skandinaviškos elektros prekybos biržos „Nord Pool Spot“, padėtį, specialistai kaskart pabrėžia, kad ji turėtų iš esmės pasikeisti 2015-aisiais, įgyvendinus „EstLink2“ projektą ir užtikrinus 1000 MW pralaidumą tarp Suomijos ir Estijos, bei dar stipriau – 2016-aisiais, kai pradės funkcionuoti Lietuvos tinklus su Lenkija ir Švedija susiesiančios jungtys.
„Pradėjus šių tarptautinių elektros jungčių eksploataciją 2015-ųjų pabaigoje Lietuva taps geriausiai sujungta elektros energetikos sistema visame regione. Techninės galimybės parsisiųsti elektros į Lietuvą padidės daugiau nei dvigubai, o bendrai Baltijos šalyse – daugiau nei 60 proc. Jei jungtys su Švedija ir Lenkija veiktų jau dabar, tai šiandieninė elektros kaina „Nord Pool Spot“ biržos Lietuvos prekybos zonoje galėtų būti 1,8 cento už kilovatvalandę mažesnė, o metinė nauda Lietuvai siektų iki 180 mln. Lt per metus“, – skelbia elektros perdavimo sistemos operatoriaus „Litgrid“ valdybos pirmininkas ir generalinis direktorius Daivis Virbickas.
Priminsime, kad Vyriausybė be jokių papildomų investicijų, vien apribodama Lietuvos elektrinės bei mažiau efektyvių termofikacinių jėgainių gamybos kvotas, žadėjo jau kitąmet sumažinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) reguliuojamą elektros tarifą dviem trimis centais. Tiesa, išvydusi rudeniškų biržos kainų „amerikietiškus kalnelius“ (rugsėjį, palyginti su rugpjūčiu, vidutinė kaina šoktelėjo net 21 proc.) ir išgirdusi kudašių nešti grasinančius nuostolių nebepakeliančius nepriklausomus tiekėjus, optimizmą apkarpė iki dabartinių kainų palaikymo.
Per biržą Lietuvoje šiemet nuperkama apie 70–75 proc. visos suvartojamos elektros (pernai ši dalis siekė 50–60 proc.).

Apsaugotų nuo svyravimų, bet ne nuo didelės kainos

Nusiėmę „šviesios ateities“ rožinius akinius energetikai neretai priduria: „NordBalt“ kabelis lyg tyčia sujungs mus su tuo anapus Baltijos plytinčiu kraštu, kuris žinomas kaip brangiausia elektros energijos kainų zona visoje Švedijoje. O ir Lenkijos šiaurryčiuose, į kuriuos žada vesti „LitPol Link“ antžeminės linijos, vidutinis elektros energijos kainų lygis kol kas aukštesnis nei Baltijos šalyse. Kitaip tariant, jei „LitPol Link“ pradėtų veikti šiandien – ji dažniau tarnautų energijos eksportui į Lenkiją, nei pigesnės elektros importui į Lietuvą, nors, suprantama, leistų išvengti ir tokių nelogiškų kainos svyravimų, kokius stebime Baltijos perdavimo sistemų operatorių susitarimais nuo eksporto iš trečiųjų šalių dirbtinai apribotoje mūsų rinkoje nuo šios vasaros pradžios.
Tačiau panaudoti energijos „tranzitui“ dar sovietiniais metais, statant Ignalinos atominę jėgainę, neprastai išplėtotą Lietuvos elektros energijos perdavimo tinklą irgi būtų naudinga. Šiuo metu, Lietuvai importuojant elektros energiją iš Estijos, pelnosi Latvijos ir Estijos perdavimo sistemų operatoriai, o Lenkijos importo „LitPol Link“ kabeliu atveju jau nubyrėtų ir mūsiškiam „Litgrid“.
„Tam ir tiesiamos naujosios infrastruktūrinės jungtys, kad pigiausiai regione gaminama elektros energija galėtų būti perduodama kuo didesniais atstumais. Jei šiuo metu pradėtume eksploatuoti Lietuvos ir Lenkijos jungtį – taip, veikiausiai daugiau elektros ja tekėtų Lenkijos kryptimi, o ne atvirkščiai. Tačiau sunku prognozuoti, kokia padėtis rinkose susiklostys 2016-aisiais – tiek dėl kitų naujų jungčių atsiradimo (visų pirma „EstLink2“ ir „NordBalt“), tiek dėl paklausos pokyčių“, – komentuoja „LitPol Link“ generalinis direktorius Artūras Vilimas.
Šiuo metu Lenkijos šiaurrytinėje dalyje, pasižyminčioje kraštovaizdžio draustinių gausa, jaučiama elektros generatorių stoka, tačiau vietinio tinklo išplėtojimas, siejamas su „LitPol Link“ jungties atsiradimu, visų pirma užtikrintų šiam regionui patikimesnį elektros tiekimą. A.Vilimas pabrėžia, kad esant išplėtotiems tinklams vietinės generacijos reikšmė patikimam elektros tiekimui mažėja, nors ambicingais elektros gamybos projektais, tokiais kaip atominė elektrinė, kaimynai nuo mūsų neatsilieka.

Savininkai rinkosi didesnes kompensacijas, o ne teismus

Jei ne abipus Lietuvos ir Lenkijos sienos išsidėstę kraštovaizdžio draustiniai ir kiti nepalankūs veiksniai, tiesia linija nubrėžta „LitPol Link“ trasa tarp Miklusėnų skirstyklos prie Alytaus ir Elko miesto skirstyklos Lenkijoje galėtų būti maždaug dvigubai trumpesnė nei dabar numatytoji. Tačiau vien mūsų šalies teritorijoje jai tenka aplenkti Metelių regioninį parką, Dusios, Metelių ežerus, dar Simną supančius ežeriukus, todėl atstumas nuo Alytaus iki Lenkijos sienos pailgėja iki 51 km. Lenkijos pusėje dar 112 km besidrieksianti „LitPol Link“ trasa eis per Palenkės ir Varmijos Mozūrų vaivadijas.
Lietuvos pusėje bus pastatyta apie 150 elektros stulpų, Lenkijos žemėje – dvigubai daugiau. Linijos statybos darbai bus pradėti kitų metų pavasarį. Vidutinis atstumas tarp atramų numatomas 320 m, pačių atramų aukštis – apie 50 m. Tiesa, Lenkijos pusės miškuose atramų aukštis pasieks ir 70–90 m, mat tenykštė teritorija kalvotesnė nei Lietuvos dzūkų ir suvalkiečių lygumos.
Parenkant trasos maršrutą, atsižvelgiama ir į jai tiesti reikalingų privačios žemės servitutų skaičių. Vien Lietuvos teritorijoje „Litgrid“ teko derėtis daugiau nei su keturiais šimtais žemės savininkų. Dauguma jų (per 80 proc.) geranoriškai pasirašė servituto nustatymo sutartis. „Litgrid“ bendrovės sprendimu jiems išmokėtos 30 proc. didesnės sumos, nei buvo nustačiusi Nacionalinė žemės tarnyba. Tačiau teisės į tokią skatinamąją priemoką neteko tie žemės savininkai, kurie pradėjo bylinėjimosi procesus, bei tie, kurių būsimosios jungties užsakovams tiesiog nepavyko rasti, – jiems liko galioti Nacionalinės žemės tarnybos nustatytos kompensavimo sąlygos. Iš viso „Litgrid“ žemės savininkams išmokėjo apie 4 mln. Lt kompensacijų. Konkretūs jų dydžiai priklauso nuo žemės sklypo dydžio, vertės, žemės derlingumo ir kitų veiksnių. Vidutinė išmokama suma siekė 10 tūkst. Lt.
„Pagrindinė problema, su kuria susidūrėme, – emigravę ar žemės nuosavybės dokumentų nesusitvarkę sklypų savininkai. Teismai kilo tik dėl dešimties sklypų, tačiau su penkiais savininkais įtikinėjimo, o ne finansinių derybų būdu galiausiai pavyko susitarti. Vieną bylą jau laimėjome, dar keturi ginčai išnagrinėti, bet laukiame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo. Nustatyti servitutai šių procesų metu galioja, nes teismai nematė pagrindo jų stabdyti. Gali keistis tik kompensacijos kaina“, – informuoja „Litgrid“ projektų planavimo skyriaus vadovas Mindaugas Mikalčius.
Lenkijos pusėje su žemės savininkais kol kas pasirašyta 76 proc. reikalingų servituto sutarčių. Kliūtimi tenykščiams linijos planuotojams buvo tapusi ir Bakalariavos valsčiaus taryba, blokavusi teritorijų planavimo dokumentų tvirtinimą, todėl buvo nutarta šio sprendimo teisę perduoti aukštesnio savivaldos lygio institucijai – Palenkės vaivadijai. Jos sprendimo laukiama kitų metų pradžioje.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Motyvuodamas intensyvia laivyba, kuri gali trikdyti perkėlos darbą, Klaipėdos uostas siūlo grįžti prie tilto į Kuršių neriją idėjos.

Apie tiltą per marias, leidžiantį greitai pasiekti Kuršių neriją, pradėta mąstyti dar sovietmečiu – 1985-aisiais. Idėja atgimė po gero dešimtmečio, kai 1997 m. tuometis susisiekimo ministras Algis Žvaliauskas pranešė, kad tiltą į Kuršių marias siūlosi statyti viena Australijos bendrovė. O daugiausiai buvo nuveikta 2003 m., kai atlikę galimybių studiją specialistai pasiūlė statyti ažūrinį tiltą, kuris Klaipėdoje prasidėtų prie Smeltės pusiasalio. Tačiau tuomet šiam siūlymui nepritarė prezidentas Valdas Adamkus ir paminklosaugininkai.
Ir štai dar po dešimtmečio Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija vėl siūlo atsigręžti prie senos idėjos. Kodėl būtent dabar? Todėl, kad maždaug po pusmečio „Klaipėdos Smeltėje“ turėtų pradėti veikti „Mediterranean Shipping Company“ paskirstymo centras, jame konteineriai bus kraunami iš laivo į laivą. Tai reiškia, kad prie „Klaipėdos Smeltės“ krantinių padaugės didesnių ir mažesnių laivų, kurie visi ateidami kirs Smiltynės perkėlos automobilinių keltų navigacinę liniją.
Be to, jau šį rudenį Naujosios perkėlos kaimynystėje pradės veikti tarptautinius keltus priimsiantis Klaipėdos keleivių ir krovinių terminalas. Smiltynės perkėlos keltai visus šiuos laivus privalės praleisti. Maža to, Smiltynės keltų maršrutas kerta laivų apsisukimo ratą, kuriuo naudosis minėtuose terminaluose švartuojami laivai, taip pat ir į SGD terminalą atplaukę dujovežiai. Kol vyks pavojingą krovinį pristačiusio dujovežio švartavimo operacija, laivyba pietinėje uosto dalyje maždaug dviem valandoms privalės būti sustabdyta.

Jūrmylė priešais, pusė jūrmylės atgal

„Plaukiant dujovežiui laivyba uoste draudžiama vieną jūrmylę (1,852 km) prieš artėjantį laivą ir pusę jūrmylės už jo. Apie laivybos kanalu artėjantį dujovežį ir navigacijos stabdymą įspės jūrmylės atstumu priešais jį plaukiantis vilkikas. Taigi kai dujovežis priartėja prie uosto vartų, nebegali dirbti Senoji perkėla, o kai jis priartėja prie Danės žiočių, stabdomas Naujosios perkėlos darbas. Ši taisyklė galios ir tuomet, kai dujovežis, išpylęs krovinį, atsišvartuos nuo terminalo, mat jis pats varomas suskystintomis gamtinėmis dujomis ir pasilieka jų tiek, kad be rūpesčių pasiektų kitą paskirties uostą“, – pasakoja Klaipėdos uosto kapitonas Adomas Alekna.
Jei SGD terminalas veiks numatytu maksimaliu pajėgumu, dujovežiai Klaipėdos uostą turės lankyti vidutiniškai kartą per savaitę. Be to, tokie laivai gali būti priimami tik šviesiu paros metu, kai Smiltynės perkėlos veikla yra aktyviausia. Maža to, gamtinės dujos – sezoninė prekė, kuri biržoje atpinga ir atsargoms kaupti saugyklose geriausiai tinka vasarą, kai intensyviausiai dirba ir keltai.
Visa tai verčia mąstyti, ar kelios priverstinio laukimo valandos netaps lemtingos sunkiam ligoniui, kuris reanimobiliu bus vežamas į Klaipėdą, arba liepsnojančiam Kuršių nerijos miškui, kurio gesinti skubės Klaipėdos ugniagesių pajėgos. „2008 m., kai ten degė pušynai, ugniagesiams buvo skirti specialūs kelto reisai, tačiau vis tiek šiai operacijai sugaišta tiek laiko, kad spėjo išdegti 200 ha Kuršių nerijos miško“, – primena Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinis direktorius Arvydas Vaitkus.
Skaičiuojama, kad Smiltynės keltai per metus perkelia 500–600 tūkst. transporto priemonių, kurių dauguma į perkėlą atskuba centrinėmis Klaipėdos gatvėmis. Atsiradus tiltui šis srautas nuo Jakų žiedo būtų nukreipiamas į kol kas nepradėtą statyti pietinį aplinkkelį, todėl miestiečiams sumažėtų nepatogumų dėl intensyvaus eismo. Naujoji perkėla tuomet būtų likviduota, o Senoji, esanti ties Šiauriniu ragu, liktų turistų bei Smiltynėn besikeliančių poilsiautojų džiaugsmui.
Be to, tiltas susisiekimą su Kuršių nerija ir dieną, ir naktį garantuoja bet kokiu oru. O atsilaisvinusių krantinių bei šalia jų esančios teritorijos nuoma, be abejo, taptų patraukliu kąsniu kitoms uosto bendrovėms.

Judėjimą tiltu žadama apmokestinti

Kur būtų tinkamiausia vieta tiltui į Neringą, analizuota dar prieš dešimtmetį. Tuomet nagrinėtos keturios vietos: dvi iš jų – miesto centre, trečia – ties Kiaulės Nugaros sala ir ketvirta – ties Kairių gatve Smeltės pusiasalyje, kuri ir buvo pripažinta patogiausia.
Jei tiltas būtų miesto centre, jis turėtų būti labai aukštas, kad netrukdytų uosto laivybai, o tai brangiai kainuotų, kiltų ir transporto srautų problema mieste. Kiaulės Nugaros salos variantą dabar jau galima atmesti dėl šalia įrenginėjamo SGD terminalo. Taigi siūloma grįžti prie piečiausio varianto, nes, būdamas už pramoninio uosto ribų, tiltas keltų mažiausiai rūpesčių laivams.
Bendras estakados ilgis siektų apie 1,5 km, virš vandens esanti jo dalis – 1,3 km. Kuršių nerijoje tiltas išeitų į Smiltynės–Nidos plentą ties paminklu kareiviams, netoli Alksnynės kontrolės posto. Estakados aukštis virš vandens skaičiuotas 12–14 m, su pasukama dalimi ties farvateriu, leidžiančia praplaukti aukštastiebėms jachtoms. Tilto projektavimo darbai, optimaliais terminais, truktų apie pusantrų metų, dar dvejų metų reikėtų tilto statybai. Projekto kaina labiausiai priklausytų nuo to, kokie inžineriniai sprendimai būtų pasirinkti. Lengvų konstrukcijų, ažūrinis tiltas, prieš dešimtį metų skaičiuotomis kainomis, galėjo atsieiti apie 60 mln. Lt. Šiandien medžiagų ir darbų įkainiai veikiausiai jau būtų kitokie.
Už kelionę tiltu veikiausiai reikėtų mokėti panašiais įkainiais, kokie šiandien galioja Smiltynės perkėloje. Kalbėdamas apie galimus tilto statybos finansavimo šaltinius, A.Vaitkus mini ir privačias, ir ES lėšas, kurių galima tikėtis turint naujai parengtą tilto statybos galimybių studiją.
Tačiau tam, kad nesusidarytų transporto spūsčių kaip tik šiuo metu rekonstruojamoje Kairių gatvėje, kuri aptarnauja Smeltės pusiasalyje veikiančius uosto terminalus, ją greičiausiai tektų platinti. Ir, žinoma, nutiesti pietinį Klaipėdos aplinkkelį bei užbaigti Jakų žiedo statybą.

"Veido"archyvas

Lietuva ir Rusija išsprendė nesutarimus dėl naujo tilto per Nemuną statybos ties Tilže (Sovetsku) ir birželį pasirašys susitarimą dėl šio projekto įgyvendinimo, teigia Karaliaučiaus srities gubernatorius Nikolajus Cukanovas.

Jis šį klausimą aptarė šią savaitę Vilniuje susitikęs su prezidente Dalia Grybauskaite ir užsienio reikalų ministru Audroniumi Ažubaliu.

“Birželio mėnesį bus pasirašyta sutartis dėl tilto statybos. Visi nesutarimai išspręsti, finansiniai klausimai taip pat išspręsti. Dalis tilto bus pastatyta už Europos Sąjungos pinigus, buvo įvardinta apie 10 mln. eurų (apie 34,5 mln. litų) suma”, – interviu BNS sakė N.Cukanovas.

Anot jo, šią sumą tilto statybai naudodamasi ES finansavimu skirs Lietuva, tačiau didžioji dalis statybų kainos guls ant Rusijos pečių.

“Į patį projektą aš labai nesigilinau, nes tai ne mano kompetencija. Pagrindinė tilto dalis bus pastatyta už Rusijos pinigus, o dalį, kuri bus Lietuvos pusėje – ten yra nepatogumų, užliejamos pievos – turės pastatyti Lietuva. Kiek suprantu, už ES pinigus”, – kalbėjo Karaliaučiaus gubernatorius.

Rusijos atstovo teigimu, naujasis tiltas bus pastatytas už kelių kilometrų nuo Karalienės Luizos tilto, jungiančio Panemunę ir Tilžę.

Pasaulio konteinerių transportavimo milžinai, prieš trejus metus įsigiję lietuviškas bendroves, dėl savo verslo planų spaudžia Klaipėdos uosto vadovybę statyti tarp teritorijų tiltą.

“Lietuvos žinios” rašo, kad Tarptautinė uosto terminalų kompanija “Terminai Investment Limited”, valdanti “Klaipėdos Smeltę”, nori, kad Lietuvos įmonės teritorijoje būtų pastatytas tiltas.

apie tiltą “Klaipėdos Smeltės” teritorijoje kalbama nuo 2001 metų, kai buvo numatyta, kad iš 82 krantinės bus išvažiavimas į uostamiesčio Baltijos prospektą. Bet nauji įmonės savininkai, įvertinę situaciją, nesutinka atimti vieno hektaro teritorijos pačioje brangiausioje žemėje, tiesiai priešais krantinę.

“Mūsų akcininkai sako, kad tiltas turėtų atsirasti teritorijos viduryje”, – tikino “Klaipėdos Smeltės” vadovas Rimantas Juška.

Anot jo, dabar įmonei kyla susisiekimo problemų.

“Mus valdanti kompanija turi 27 terminalus pasaulyje. Jų teigimu, panašūs klausimai uostuose sprendžiami statant tiltus. Jei mašina užstringa ant tilto, galima ją nukelti. O jeigu tunelyje -neįsivaizduojamos problemos. Manoma, kad tiltas galėtų kainuoti 20-25 mln. litų”, – sakė “Klaipėdos Smeltės” vadovas. Jis įsitikinęs, kad tokį tiltą turėtų statyti Klaipėdos jūrų uosto direkcija.

Tačiau direkcijos vadovas Eugenijus Gentvilas nebuvo tuo tikras.

“Ar uosto direkcijos planuose numatyta skirti pinigų tiltui? Niekas nebuvo planuota. O kai pageidaujama turėti labai greitai, aš operatoriams sakau: nekliudykite mums dirbti. Pernai davėme sutikimą koreguoti “Klaipėdos Smeltės” krantinių techninį projektą. Tačiau objektas gegužės 1 dieną nebus pastatytas, kaip planuota. Jie paprašė dar kartą koreguoti projektą. Garbė jiems, kad patys sutinka apmokėti. Neaišku, ko kitais metais jie dar paprašys. Tiltas – racionalus sprendimas, bet nereikia perspausti – pas mus jokioje programoje toks dalykas nenumatytas”, – teigė uosto vadovas.

Jo žodžiais, kyla klausimas, ar tai nėra vidinė kompanijos infrastruktūra.

Kauno savivaldybė ieško naujo Panemunės tilto per Nemuną statytojo – trečiadienį paskelbtas išankstinis rangovo konkursas, kurio preliminari vertė – iki 107,5 mln. litų (su PVM).

Konkurso laimėtojas per trejus metus turės įrengti laikiną tiltą, išardyti senąjį, pastatyti naująjį 273 metrų ilgio ir 20,8 metro pločio tiltą bei atlikti kitus darbus, pranešė “Valstybės žinios”.

Tiltas sujungs A.Juozapavičiaus prospektą ir Tilto gatvę.

Planuojama, kad Panemunės tiltas bus pradėtas ardyti maždaug po pusmečio, o po trejų metų toje pačioje vietoje turėtų būti atidarytas naujas tiltas.

Pasak spaudos, pagal naujojo Panemunės tilto statybos techninį projektą tiltas bus toje pačioje ašyje kaip ir dabartinis. Kadangi jis bus iš esmės perstatomas, tai vadinama ne rekonstrukcija, o nauja statyba.

Iš septynių atramų bus paliktos penkios gelžbetoninės atramos – jos bus paplatintos, sustiprintos. Esama tilto perdanga bus pakeista nauja, iš plieno ir betono ir paplatinta į abi puses, o važiuojamosios dalies plotis bus 14 metrų.

Kauno savivaldybės atstovai tikisi, kad tilto statyba kainuos pigiau nei 107 mln. litų.

Jei laiku bus gauta lėšų pradiniam etapui, statybą ketinama pradėti kitų metų liepą – iki tol tikimasi užbaigti Jiesios tilto rekonstrukciją. Šis tiltas maždaug trejus metus pavaduos Panemunės tiltą.

Kijeve ant Patono tilto jaunimo patriotinių organizacijų atstovai surengė simbolinę kairiakrantės ir dešiniakrantės Ukrainų suvienijimo akciją.

Iš Dniepro kairiojo kranto link tilto vidurio, tratant būgnams, judėjo jaunuolių kolona su tautine simbolika ir Ukrainos liaudies respublikos vėliava. Iš dešiniojo kranto ėjo jaunuoliai su nacionaline Vakarų Ukrainos liaudies respublikos simbolika ir vėliava.

Susitikusios abi grupės suformavo simbolinę grandinę iš rankomis susikibusių žmonių ir sugiedojo Ukrainos himną.

Teisėsaugos institucijų duomenimis, akcijoje dalyvavo daugiau kaip 600 žmonių.

Sausio 22-ąją minimą Ukrainos vienybės dieną (Denj sobornosti) 1999 metais įsaku nustatė prezidentas Leonidas Kučma.

1919 metų sausio 22 dieną Kijevo Sofijos aikštėje buvo paskelbtas abiejų Ukrainų susivienijimo aktas. Pagal jį Vakarų Ukrainos liaudies respublika įėjo į Ukrainos liaudies respublikos sudėtį kaip jos vakarinė sritis. Tačiau dėl sudėtingų tarptautinių ir vidaus sąlygų susivienijimas realiai neįvyko ir abiejų Ukrainų administracinės institucijos toliau dirbo nepriklausomai.

Iš pradžių Ukrainos liaudies respublika 1917 metų lapkričio 20-ąją buvo paskelbta federaciškai susijusia su Rusija, o nepriklausomybę paskelbė 1918 metų sausio 22-ąją.

Vakarų Ukrainos liaudies respublika buvo sukurta po to, kai 1918 metų spalio 19 dieną Ukrainos nacionalinė rada Lvove paskelbė Ukrainos valstybę etninėse Galicijos, Bukovinos ir Užkarpatės teritorijose. 1918 metų lapkričio 1-osios naktį Ukrainos šaulių būriai perėmė svarbiausių Lvovo objektų kontrolę. 1918-ųjų lapkričio 13-ąją buvo patvirtintas “Laikinasis pagrindinis įstatymas dėl buvusios Austrijos-Vengrijos monarchijos ukrainiečių žemių valstybinio savarankiškumo”.

Ukrainos visuomenė pirmą kartą susivienijimą plačiai paminėjo 1990 metų sausio 22 dieną, kai žmonės suformavo daug kilometrų nusidriekusias “gyvąsias grandines” tarp šalies miestų.

Su Kauno savivaldybe bendros kalbos nerandanti statybų bendrovė “Kamesta” vėl žada sustabdyti eismą Vytauto Didžiojo tilto transporto mazgu. Jei taip būtų padaryta, eismas Vytauto Didžiojo tiltu sustotų.

Daugiau nei prieš dvejus metus transporto mazgą įrengusi bendrovė tokius grasinimus buvo paskelbusi pavasarį, tačiau paskui juos atsiėmė, nes patikėjo savivaldybės pažadais, kad įvyks racionalios derybos. Dabar bendrovės atstovai aiškina supratę, kad savivaldybė tik tempia laiką, todėl vienintelė išeitis – uždaryti transporto mazgą, pirmadienį rašo dienraštis “Kauno diena”.

“Derybos tik imituojamos, o realiai vagiamas mūsų laikas”, – teigė “Kamestos” interesams atstovaujantis advokatas Gintaras Černiauskas.

15 mln. litų paskolą transporto mazgui įrengti paėmusi “Kamesta” pagal sutartį su savivaldybe transporto mazgą turėjo eksploatuoti 25 metus. Bendrovė kasmet iš savivaldybės turėjo gauti maždaug po 2 mln. litų. “Kamesta” privalo mazgą prižiūrėti ir remontuoti, yra atsakinga už transporto mazgo būklę ir jame galinčias įvykti nelaimes, tačiau iš savivaldybės iki šiol nėra gavusi nė vieno lito.

Savivaldybė vienašališkai nutraukė sutartį – esą kai kurie koncesijos sutarties priedai ir darbai nebuvo tinkamai suderinami. Todėl kaina buvo neva išpūsta.

Verslininkai savivaldybės poelgį vertina kaip plėšikavimą. Pagal koncesijos sutartį su priskaičiuotais delspinigiais bendra skola už transporto mazgą šiuo metu siekia apie 5 mln. litų, tačiau savivaldybė jų grąžinti neskuba. Prasidėjo teisminiai procesai, kurie gali užtrukti ne vienus metus. Procesą gali užvilkinti ir savivaldybės reikalaujama statybos darbų ekspertizė.

G.Černiausko teigimu, “Kamesta” sutiktų, jei koncesijos sutartį nutraukusi savivaldybė sutiktų atsiskaityti už visus jau nuveiktus darbus. Bendra suma siektų 27 mln. litų, bendrovė sutinka, kad būtų mokama dalimis.

Sicilijos mieste Mesinoje, ties Šiaurine promenada, pagaliau pradėti bandomieji gręžiniai – šioje vietoje iškils didžiulis, už “Empire State Building” aukštesnis polius, kuriam skirta laikyti ilgiausią pasaulyje pakabinamąjį tiltą.

Tarp naujojo tilto atramų bus 3,3 km, o 382 m. aukščio poliai bus aukščiausi planetoje

Tarp Kalabrijos ir Sicilijos esantis Mesinos sąsiauris, Italijoje vadinamas tiesiog stretto, nuo Odisėjo laikų jūrininkams buvo baisi vieta, tikras antikos laikų Bermudų trikampis – laivus pražudančių jūrų pabaisų Scilės ir Charibdės buveinė. Jau anų laikų valdovai puoselėjo mintį pažaboti jūros stichiją ir nutiesti per jį tiltą, sujungiantį Siciliją su didžiąja žeme. Romėnai kariuomenę ir dramblius keldavo laivų tiltu. Didysis Sirakūzų matematikas Archimedas skaičiavo tokios konstrukcijos galimybę, viduramžiais Karolis Didysis čia irgi mėgino statyti daug mažesnių tiltų, bet gamtos pažaboti nepajėgė…

Galimybė sukurti aštuntąjį pasaulio stebuklą masino jau ne vieną politiką – šį planą įgyvendinti ketino ir Benito Mussolini, bet jam sutrukdė Antrasis pasaulinis karas. Tad projektas tebėra aktualus. Tiesa, pastarosios Italijos vyriausybės vis būdavo priverstos jo atsisakyti, o kertinio akmens dėjimo ceremonija vis atidedama. Tačiau Silvio Berlusconi iškėlė griežtą ultimatumą pats sau ir rugsėjo pabaigoje iš parlamento tribūnos paskelbė: dar gruodį turi būti baigtas tikslus tilto per Mesinos sąsiaurį projektas. Po šešerių metų tiltas turi būti atidarytas.

Kaina išaugo pustrečio karto

Didysis projektas dar dešimtojo dešimtmečio viduryje buvo pateiktas pirmajam Romano Prodi kabinetui. Pagal jį per sąsiaurį turėjo būti nutiestas 340 tūkst. tonų sveriantis 60 m pločio plieninis tiltas. Statybai buvo numatyta dešimt metų. Žadėta, kad 15 tūkst. žmonių skurdžioje Pietų Italijoje turėsią darbo ir duonos. Statybos sąmatoje galutinė suma tada sudarė keturis milijardus eurų, o šiandien kalbama jau apie 10 milijardų.

Po ne vieno svarstymo ir atmetimo pasirinktas 2005 m. mirusio projektuotojo Williamo Browno, beje, abiejų Bosforo tiltų Stambule autoriaus, modelis. Tarp naujojo tilto atramų bus 3,3 km, o 382 m aukščio poliai bus aukščiausi planetoje.

Keltai tarp Kalabrijos ir Sicilijos dabar plaukioja netgi intensyviau nei tarp Kalė ir Doverio, iki nutiesiant Lamanšo tunelį, o atsiradus tiltui ne tik nebeliktų eilių bei grūsties, bet ir kelionė automobiliu sutrumpėtų valanda, o traukiniu – dviem valandomis.

Toks ambicingas statinys bus tikras iššūkis inžinieriams. Būtent šioje vietoje gamta žmogaus valiai nė neketina paklusti. Jokia žemyno sritis nėra seismiškai pažeidžiamesnė nei Mesinos sąsiauris, vadinamoji subdukcijos zona, kurioje susieina Afrikos ir Europos žemynus laikančios plokštės. Žemės pluta jūros dugne tebėra nerami, o žiemą sąsiauryje siaučia tikri viesulai – vėjo greitis siekia iki 130 km/h. Žemės drebėjimai regioną sukrečia maždaug kartą per šimtą metų. Pastarasis, įvykęs 1908 metais, su žeme sulygino Mesinos ir Kalabrijos Redžo miestus, kuriuos ir jungs būsimas tiltas. Drebėjimo epicentras buvo kaip tik ties sąsiaurio viduriu.

Pasak italų seismologų, netgi sukūrus seisminiams ir kitokiems svyravimams atsparias atramas, žemės drebėjimą atlaikęs tiltas jungtų tik dvejas kapines – pasirodo, trys ketvirtadaliai pastatų Mesinoje ir Kalabrijos Redže seismiškai neatsparūs. Protestuojantys tilto statybos priešininkai primena tokių statybų žalą aplinkai, kad iki tiesiant magistralinį tiltą su geležinkelio vėžėmis pirmiau būtina sutvarkyti apverktinos būklės kelius ir geležinkelio linijas Sicilijoje ir kad naujasis tiltas, jungsiąs ne Kalabriją ir Siciliją, o tik du klanus – “Ndranghetą” ir “Cosa Nostrą”, mat statybos verslas pagal tradiciją tebėra Sicilijos ir Kalabrijos mafijos rankose.

Vienas svarbiausių projektų, kurį Palangoje trečiadienį aptaria vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis ir Rusijos regioninės plėtros ministras Viktoras Basarginas – tilto per Nemuną tarp Panemunės ir Sovetsko bei jo prieigų statyba.

Karalienės Luizos tiltas yra prastos būklės – per siauras esamiems automobilių srautams, dėl to kenčia tiek kertantys sieną vairuotojai, tiek miestelio gyventojai, pranešė Lietuvos radijas.

R.Palaitis tikisi, kad per trejus metus tiltas per Nemuną ir kelias su estakada per upės užliejamas pievas Lietuvos pusėje turėtų būti nutiestas.

Ministrai taip pat aptars valymo įrenginių prie Nemuno upės statybos, pasienio kontrolės punkto Nida-Riba įrengimo Rusijos pusėje klausimus.

Lietuva, anot R.Palaičio, savo įsipareigojimus jau įgyvendino. Dabar tik nuo partnerių priklauso, kada pasaulio buriuotojus ir kitų vandens transporto priemonių mėgėjus galima bus pakviesti kirti sieną Kuršių mariose.