Lietuvoje spustelėjus šalčiams elektros skirstymo bendrovė AB LESTO laikinai sustabdė suplanuotus elektros tinklo remonto darbus, kuriems atlikti būtina nutraukti elektros energijos tiekimą vartotojams – darbai bus tęsiami sugrįžus palankesniems orams. Bendrovė užtikrins patikimą elektros energijos tiekimą – avarinių situacijų atveju tiekimo atstatymui reikalingi darbai būtų atliekami nedelsiant.

Planiniai elektros tinklo priežiūros ir remonto darbai atliekami reguliariai visus metus tam, kad būtų užtikrinamas kokybiškas ir patikimas elektros tiekimas vartotojams. Oro temperatūrai nukritus žemiau -5 laipsnių Celsijaus, planiniai elektros tinklo remonto darbai laikinai sustabdomi, jei juos atliekant elektros energijos tiekimą būtina nutraukti ilgiau kaip 5 valandoms.

Kuomet oro temperatūra nukrinta žemiau -10 laipsnių Celsijaus, AB LESTO laikinai sustabdo visus numatytus remonto darbus ir planuoti elektros energijos tiekimo atjungimai nebevykdomi. Taip nuspręsta pasielgti dėl to, kad esant šalčiams bendrovės  klientams nekiltų papildomų nepatogumų.

„Spustelėjus šalčiui nutarėme atidėti planuotus skirstomojo tinklo remonto darbus, kadangi gyventojams, kurių būstų šildymas priklauso nuo elektros, tai sukeltų didelių nepatogumų. Dėl nenumatytų aplinkybių gali būti atidėti ir naujų vartotojų įrenginių bei objektų prijungimo darbai, jei tai sukeltų nepatogumų kitiems elektros vartotojams“, – teigia Ervinas Pareigis, AB LESTO Režimų planavimo skyriaus vadovas.

Remiantis Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prognozėmis, šalti orai iš Lietuvos nesitrauks visą šią savaitę.

Pranešimus apie planinius elektros išjungimus dėl tinklo remonto darbų klientai gali užsisakyti savitarnos svetainėje www.manoelektra.lt, klientų aptarnavimo telefonu 1802. Pranešimus klientai gaus elektroniniu paštu arba  trumpąja SMS žinute. Klientų aptarnavimo numeriu 1802 bendrovės klientai taip pat gali registruoti elektros gedimus, gauti informaciją apie elektros tiekimo sutrikimus.

Teisės aktai numato galimybę bendrovei LESTO atlikti elektros įrenginių planinius remontus laikinai nutraukiant elektros energijos tiekimą gyventojams, kad būtų užtikrinamas tinkamas skirstomojo tinklo įrenginių veikimas ir elektros energijos tiekimo patikimumas.

„Gyventojai, namuose įrengdami šildymo sistemas, kurios naudoja elektros energiją, turėtų iš anksto numatyti, kad avarinio elektros tiekimo sutrikdymo atveju jie nepatirtų nuostolių, jei būtina, pasirūpinti nepertraukiamo elektros energijos tiekimo šaltiniu. LESTO nėra atsakinga už galimus nuostolius, patirtus dėl trumpalaikių elektros energijos tiekimo sutrikimų, kilusių ne dėl bendrovės kaltės“, – teigia E. Pareigis.

Darbovietėse socialiniai tinklai daro daugiau žalos, nei naudos.

Praėjusią savaitę visame Užsienio reikalų ministerijos pastate buvo atjungtas socialinis tinklas “Facebook”. Pačiame feisbuke šis sprendimas traktuotas kaip neregėtai įžūlus išpuolis prieš internautų laisvę, ministerijos vadovybė buvo pasmerkta, o ministerijos darbuotojams pareikšta užuojauta.
Tikėtina, kad būsiu palaikytas visišku ufonautu, bet aš jokios užuojautos dėl šio sprendimo tikrai nereikšiu. Maža to, manau, kad jis yra teisingas ir net pavyzdinis. Tiesą sakant, feisbuką reikėtų atjungti ir visose kitose valstybės institucijose, taip pat universitetuose bei mokyklose.
Ne, nesu fundamentalistas iš Irano ir nemanau, kad patį feisbuką reikia uždrausti. Šis socialinis tinklas davė tikrai daug naudos (sumažino žmonių vienišumą, sumažino savižudybių skaičių, leidžia labai greitai susirasti reikiamą asmenį, suteikia galimybę žmonėms atsiskleisti), bet daro ir daug žalos. Jis yra negailestingas laiko rijikas, žmogaus blaškytojas, atsakingumo priešininkas, laiko, kuris turėtų būti skiriamas šeimai, kultūrai, miegui, naikintojas.
Esu linkęs manyti, kad ypač didelę žalą feisbukas daro jauniems žmonėms, kurie jame praleidžia po 4–6 valandas per parą. Jie patys nuo jo atsiriboti nebemoka. Tarkime, dažnai mėgstu užeiti į naująją Vilniaus universiteto biblioteką, kurioje studentams ir dėstytojams sudarytos tiesiog idealios sąlygos. Eidamas iš salės į salę dažnai užmetu akį, ką jaunuoliai veikia su savo kompiuteriais, ir matau, kad daugiau nei pusė sėdi feisbuke, “YouTube” svetainėje ar tviteryje. Man tai tikrai neatrodo normalu: ateiti į biblioteką ir tūnoti socialiniame tinkle.
Todėl ir manau, kad praktika riboti priėjimą prie feisbuko ar kitų socialinių tinklų valstybės įstaigose ir įmonėse, apskritai darbovietėse, taip pat mokslo institucijose yra gana išmintinga. Namie feisbuku ar tviteriu naudokitės iki pamėlynijimo ar pažaliavimo, nors ir po dešimt valandų per parą, bet darbe tai neturėtų būti norma. Tiesiog man tenka bendrauti su daugybe žmonių ir matau, kad ilgas lindėjimas socialiniuose tinkluose darbuotojams kenkia: jie tampa abejingi, susipykę su atsakomybe, darbus daro atmestinai, juose palieka daug klaidų, patys būna išsibarstę ir dažnai pervargę. Kaip redaktorius dažnai pastebiu, kad tų žurnalistų, kurie daug laiko leidžia feisbuke ir jau yra tapę nuo jo priklausomi, ir tų, kurie socialiniais tinklais nepiktnaudžiauja, darbo kokybė stipriai skiriasi.
Šiuos skirtumus jau senokai pastebėjo daugelis darbdavių, todėl ir imasi priešnuodžių. Ir ne tik mūsų Užsienio reikalų ministerija. Tarkime, Volstrite daugumoje korporacijų ir įstaigų blokuojamos prieigos prie „Facebook“, „Twitter“ ir „Gmail“ paslaugų, muzikos ir vaizdo įrašų platinimo svetainių. Taip daroma todėl, kad dirbant finansinėse institucijose būtinas nedalomas darbuotojų dėmesys, o socialiniai tinklai ir “YouTube” darbuotojus stipriai blaško.
Beje, visai neseniai, tai yra spalio mėnesį, socialiniuose tinkluose naršyti uždrausta ir Klaipėdos savivaldybėje. Informacinių technologijų specialistai nustatė, kad, užuot dirbę savo tiesioginį darbą, virtualiems malonumams savo laiką skirdavo daugybė Klaipėdos savivaldybės darbuotojų. Įdomu tai, kad kai buvo apribota galimybė iš darbo kompiuterių prisijungti prie socialinių tinklų, savivaldybės interneto ryšiu parsisiunčiamų duomenų srautas sumažėjo perpus – nuo 300 iki 150-ies gigabaitų.
Tai dar vienas pavyzdys, kad bent darbovietėse feisbukas ir kiti socialiniai tinklai duoda daugiau žalos ir laiko gaišaties, nei naudos.

Provincijoje išsiplėtę, o didmiesčius aplenkiantys regioniniai prekybos tinklai apgailestauja dėl mažėjančio gyventojų skaičiaus, tačiau įžvelgia ir darbo regionuose pranašumų: mažesnės sąnaudos, silpnesnė konkurencija ir lojalesni klientai.

Išvykus už Vilniaus ar Kauno ribų ne tik sumažėja gatvėse vaikštinėjančių žmonių, susitraukia pastatai, supaprastėja jų architektūra, bet ir pasikeičia parduotuvių iškabos. Didieji šalies parduotuvių, degalinių, buitinių prekių ar knygynų tinklai apsiriboja didesniais miestais, o provincijoje pirmu smuiku griežia regioniniai, savi, vietinių verslininkų išplėtoti tinklai.
Šiandien galime suskaičiuoti kelias dešimtis tokių tinklų, vienijančių nuo kelių iki keliasdešimties prekybos vietų. Ir nepaisant to, kad daugelis ekonomistų bei stambių verslininkų į mažesnius regionus linkę numoti ranka, kaip į visiškai neperspektyvius, šie plečiasi į aplinkinius miestelius, rajonų centrus, o didmiesčius, kur lauktų didžiausia vartotojų santalka, aplenkia. Kodėl?
Kauno regiono smulkiųjų ir vidutinių verslininkų asociacijos direktorius Giedrius Romeika mano, kad viena pagrindinių priežasčių, paskatinusių regioninių tinklų kūrimąsi, – lietuviškas sėslumas. „Dažniausiai verslininkas kilęs ir gyvena tame regione, kuriame plėtoja veiklą, – jis geriausiai pažįsta savo regioną, turi ryšių su kitais verslininkais, valdžios atstovais. Jis nesiplečia į didmiesčius, nes savo aplinkoje jaučiasi tvirtesnis. Be to, mažesnėms įmonėms, neturinčioms specialistų su didele patirtimi, neinvestavusioms į valdymo, apskaitos sistemas, paprasčiau veikti viename regione – Aukštaitijoje ar Žemaitijoje. Juk nevaldoma plėtra pražudė ne vieną prekybos tinklą“, – komentuoja G.Romeika.
Iš tiesų dauguma regioninius tinklus sukūrusių verslininkų gyvena tame regione, kuriame ir plėtoja savo verslą. Varėnos rajone 13 maisto prekių parduotuvių tinklą valdančios įmonės „Staginis“ direktorius Kęstutis Jurgelionis prisipažįsta prieš 20 metų pasiskolinęs kelis tūkstančius litų parduotuvei atidaryti, nes norėjęs susikurti sau darbo vietą. Vėliau smulkusis verslininkas parduotuvių atidarė vis daugiau, nes kuo didesnis tavo valdomas tinklas, tuo įgauni didesnį svorį ir lengviau derėtis su tiekėjais. Be to, gali pasiekti didesnę apyvartą ir uždirbti didesnį pelną. Jei pasitaikytų proga už palankią kainą įsigyti ar išsinuomoti patalpas, K.Jurgelionis ir toliau plėstų parduotuvių tnklą, tačiau toli skverbtis nežada – patrauklios vietos ieško aplink Varėnos regioną.
„Mūsų įmonė registruota Šakiuose, tad mes ir dirbame savo rinkoje, turime čia didžiausią įdirbį. Buvo ketinimų eiti į Vilnių, Kauną, bet šiose rinkose daug daugiau aukštesnės klasės žaidėjų, ir mums ten būtų gana sudėtinga. Didmiesčiuose konkurencija didžiulė, o regionuose – šiek tiek mažesnė, be to, mūsų paslaugų produktas pritaikytas šitai rinkai ir čia esame daug stipresni. Jei būtume orientuoti į kitą rinką, turėtume sukurti kitus produktus“, – kodėl nesiplečia į didmiesčius, aiškina ir 42 parduotuves daugiausia Suvalkijos regione valdančio tinklo „Gulbelė“ direktorius Arūnas Tarnauskas. Naujausią parduotuvę, kurią statė plyname lauke, „Gulbelė“ rugsėjo mėnesį atidarė Sintautų miestelyje.
Mažesnę konkurenciją provincijoje mini dauguma „Veido“ pašnekovų, vadovaujančių regioniniams tinklams. „Didmiesčiams mes per smulkūs, juos pasidalijusios stipriosios kompanijos. Ten įeiti į rinką kainuoja gerokai daugiau – tokių pinigų lietuviškos įmonės neturi“, – priduria daugiausia regionuose veikiančio degalinių tinklo „Kvistija“ generalinis direktorius Virgilijus Eidimtas.
Beje, degalinės yra viena tų sričių, kuriose susikūrę nemažai regioninių tinklų, veikiančių paprastai mažesniuose miestuose: tarp tokių atsiduria „Gelvybė“, „Rotada“, „Jozita“, „Kvistija“, „Regusa“, Propano ir butano dujų centras, „Abromika“, „Trevena“ ir kiti.

Pirkėjai – pensininkai ir biudžetininkai

Iš tiesų provincijoje rasti nišų savo verslui galimybių kur kas mažiau nei didmiesčiuose, nes, kaip visų pašnekovų nuomonę apibendrina K.Jurgelionis, regionai traukiasi, nusigyvena, tad pagrindiniai pirkėjai – pensininkai, pašalpas gaunantys bedarbiai ir biudžetininkai, dirbantys savivaldybės administracijoje ar jai priklausančiose įmonėse. Tad ir regioniniai tinklai dažniausiai susiformuoja tik pirmo būtinumo prekių segmentuose – maisto produktų, buitinių prekių, vaistinių, degalinių ar dėvėtų drabužių.
Štai daugybę atskirų tinklų vienija Lietuvos kooperatyvų sąjunga, Šiaurės Lietuvoje išsiplėtę maisto ir kitų prekių prekybos tinklai „Grūstė“ ir „Tau“, Šiaulių regione koncentruojasi pramoninių prekių tinklas „Kubas“, statybinių medžiagų – „Jupoja“, Rytų Lietuvoje statybinių medžiagų segmente įsitvirtinusi „Bikuva“.
Dėvėtų drabužių srityje stiprias pozicijas užėmęs 44 parduotuvių tinklas „Prekių gausa“, kurį valdantis kuršėniškis Saulius Valantinavičius Vilniuje atidaręs tik keletą parduotuvių, o Kaune neturi nė vienos. Prieš 14 metų pradėtas kurti jo tinklas ir toliau plečiasi provincijoje – šiemet buvo atidarytos kelios naujos parduotuvės Plungėje, Tauragėje, Kupiškyje. Šiais metais S.Valantinavičius įžengė ir į Latvijos rinką, nusitaikydamas taip pat į mažesnius miestelius.
„Regionuose prekiauti mums sekasi lengviau nei didmiesčiuose, nes mažesniuose miesteliuose žmonės labiau mėgsta dėvėtus drabužius. Be to, regionuose lengviau nustatyti, kur didelė žmonių koncentracija: pasižvalgai, kur daugiausiai žmonių vaikšto, ir atidarai parduotuvę. O dideliuose miestuose žmonių daug, bet viskas išplėsta, ištampyta. Tokių vietų, kur žmonės vaikščiotų pėsti, mažiau ir jose visi nori dirbti, todėl patalpų nuoma brangi”, – dar vieną darbo provincijoje pranašumą – mažesnes išlaidas pabrėžia S.Valantinavičius.
Regioniniai tinklai vis plečiasi, kad dėl masto ekonomijos elementų įgytų pranašumą pavienių prekybininkų atžvilgiu. O jiems patiems grasina stambiųjų Lietuvos tinklų konkurencija: ten, kur šie tinklai nusprendžia įkelti koją, regioniniai vargiai atsilaiko. Tiesa, per krizę didžiųjų šalies prekybininkų dėmesys provincijai sumažėjo.

Per dešimt šių metų mėnesių daugiausiai laisvų darbo vietų Lietuvoje įregistravo didžiuosius prekybos tinklus valdančios įmonės „Maxima LT“ ir „Palink“ („Iki“ parduotuvės). Į dešimtuką pateko ir daugiau prekybininkų – „Norfos mažmena“ bei „Senukų“ prekybos centras.
Darbo biržos duomenimis, „Maxima LT“ šiemet ieškojo 3260 darbuotojų – gerokai daugiau nei pernai per visus metus. „Maximos LT“ komunikacijos vadovė Renata Saulytė tvirtina, kad šiemet įmonė per 10 mėnesių įdarbino apie 20 proc. daugiau darbuotojų nei pernai. „Tačiau mes įdarbiname ne tik per darbo biržą – kur kas didesnį procentą sudaro darbuotojai, kurie į mus kreipiasi tiesiogiai. Pernai įdarbinome apie 6,5 tūkst., šiemet per tą patį laikotarpį –7,8 tūkst. žmonių. Daugiau darbuotojų priėmėme ir dėl plėtros, nes atidarėme šešias naujas parduotuves, ir dėl parduotuvių atnaujinimo, nes atnaujinant išplečiamas ne tik plotas, bet ir komanda, įkuriami konditerijos ir kulinarijos skyriai. Beje, naujų darbuotojų priimama ir dėl kaitos, nes prekybininko darbas nėra lengvas, kai kurie darbuotojai ieškosi lengvesnių darbų“, – paaiškino R.Saulytė.
Be prekybos tinklų, daugiausiai laisvų darbo vietų įregistruojančių įmonių sąraše šiemet matome ir valymo, saugos, siuvimo, personalo nuomos paslaugas teikiančias bendroves.
„Tikriausiai taip yra todėl, kad šitos darbo vietos yra mažiausiai apmokamos, todėl sudėtinga rasti darbuotojų, kurie galėtų dirbti už labai mažą atlyginimą, neretai minimalų darbo užmokestį. Matyt, labai priklauso ir nuo miestų. Mažesniuose miesteliuose, tokiuose kaip Naujoji Akmenė ar Raseiniai, rasti darbuotojų paprasčiau, o didesniuose miestuose pragyvenimo lygis aukštesnis“, – kodėl prekybos tinklai, valymo ir saugos bendrovės registruoja daugiausiai laisvų darbo vietų, komentuoja personalo atrankos bendrovės „Alliance for recruitment“ vystymo direktorius Andrius Francas.
Beje, šie skaičiai atspindi ir didelę darbuotojų kaitą šio sektoriaus įmonėse.
Tarp gamybininkų daugiausiai darbuotojų šiemet ieškojo „Utenos mėsa“ ir „Norvelita“.

Šiemet daugiausiai neterminuotų darbo vietų įregistravusios įmonės

Įmonė    Darbo vietų skaičius, 2013 m. sausis–spalis
1. “Maxima LT”    3260
2. “Palink”    2554
3. “Renta Baltic”    1243
4. “Socialinė integracija”    894
5. Lietuvos paštas    764
6. “Panbaltic solutions”    751
7. “Lelija”    745
8. “Norfos mažmena”    661
9. “Vičiūnų” restoranų grupė    616
10. “Senukų” prekybos centras    613

Šaltinis: Lietuvos darbo birža

Žiniasklaidos stebėsenos ir analizės bendrovė „Mediaskopas“ ištyrė pagrindinių prekybos tinklų Baltijos šalyse 2011-2013 m. pirmųjų pusmečių komunikaciją. Spaudoje, interneto portaluose, radijuje ir televizijoje užfiksuoti 36.765 didžiųjų prekybos tinklų paminėjimai: 14.840 – Lietuvoje, 12.821 – Latvijoje ir 9.644 – Estijoje.

Lietuvoje prekybos tinklų komunikacija buvo stabili. Tuo tarpu Latvijoje paminėjimų skaičius krito, o Estijoje žiniasklaidos dėmesys prekybos tinklams tolygiai augo. Didžiausią įtaką tinklų komunikacijai turėjo sezoniškumas, vietiniai ir Europos lygio skandalai apie nesaugius produktus bei tinklų inicijuotos naujienos.
Nagrinėjant prekybos tinklų komunikaciją Baltijos šalyse, pastebėta, kad daugiausiai neigiamo dėmesio prekybos tinklai sulaukia dėl nesaugių ar nekokybiškų produktų. Šios žinios žaibiškai pasklinda po populiariausius interneto portalus, o vėliau išpublikuojamos nacionalinėje bei regioninėje spaudoje.
Atskirose šalyse žiniasklaidą domino skirtingi dalykai. Lietuvoje pagrindinių žinių penketuko viršūnėje rikiavosi pranešimai apie „Maisto banko“ akciją bei populiariausių produktų rinkimus. Kaimyninėje Latvijoje didžiausio žiniasklaidos dėmesio sulaukė socialinė prekybos tinklų veikla bei produktai. O vertinant pagrindinių žinučių turinį Estijoje, didžiausią dalį per visus trejus metus sudarė kainų palyginimai bei valstybinių institucijų patikrinimai prekybos centruose.
Lietuvoje analizuojamais laikotarpiais bendras didžiųjų prekybos tinklų pranešimų skaičius išliko beveik nepakitęs, vyravo aiški tendencija: pirmąjį metų ketvirtį prekybos tinklai komunikuodavo aktyviausiai, o antrojo ketvirčio pabaigoje tinklų paminėjimų skaičius žiniasklaidoje ženkliai krisdavo. Latvijoje paminėjimų skaičius 2013 m. I ketvirtį, lyginant su ankstesniais metais, krito atitinkamai 16% ir 27%. Tuo tarpu Estijoje žiniasklaidos dėmesys prekybos tinklams kryptingai augo ir 2013 m. pirmąjį ketvirtį pagal paminėjimų skaičių estai jau lenkė latvius 1,2 karto. „Vertinant atskirų prekybos tinklų komunikaciją Lietuvoje, „Maxima LT“ yra nenuginčijamas lyderis ir vargu ar tinklas užleis savo pozicijas artimiausioje ateityje. „Maxima LT“ paminėjimai fiksuojami kas antrame pranešime apie prekybos tinklus,“ – pastebi Brigita Dimavičienė, UAB „Mediaskopas“ analitikė.
Analizuojant prekybos tinklų atstovų pasisakymus, pastebėta, jog aktyviausiai žiniasklaidoje reiškėsi atstovai Lietuvoje, kurie savo kolegas kaimyninėse Baltijos šalyse lenkė daugiau nei pusantro karto.
Visose trijose šalyse daugiausiai dėmesio prekybos tinklams skyrė interneto portalai (55%) bei regioninė spauda (21%). Kategoriškiausiai prekybos tinklų atžvilgiu buvo nusiteikusi televizija bei radijas, šiose kategorijose užfiksuota daugiausiai neigiamų pranešimų (atitinkamai 10% ir 9%). Tuo tarpu Lietuvoje daugiausiai pozityvios informacijos keletą metus iš eilės pateikė nacionaliniai leidiniai; Latvijoje palankiausiai prekybos tinklus vertino verslo leidiniai.
„Apibendrinant prekybos tinklų komunikaciją Baltijos šalyse, galima sakyti, kad Lietuvoje prekybos tinklų komunikacija buvo stabili. Tuo tarpu Latvijoje paminėjimų skaičius krito, o Estijoje žiniasklaidos dėmesys prekybos tinklams tolygiai augo. Didžiausią įtaką tinklų komunikacijai turėjo sezoniškumas, vietiniai ar Europos lygio skandalai apie nesaugius produktus bei tinklų inicijuotos naujienos,“ – teigia UAB „Mediaskopas“ analitikė Brigita Dimavičienė.

H.Alksnevicius

Lietuvoje didėjant internetu besinaudojančių senjorų skaičiui (tokių, statistikos duomenimis, yra maždaug penktadalis), didėja ir jų noras burtis į virtualias bendruomenes, o mintimis, patirtimi ir išgyvenimais dalytis ne tik tarpusavyje, bet ir per savo užrašus su ateities kartomis.
Šiuo metu mūsų šalyje įsibėgėja kelių vyresnio amžiaus žmonėms skirtų svetainių veikla. Tiesa, savo turiniu jos gana skirtingos. Ilgiau gyvuojantis tinklalapis draugauki.me orientuojasi į informaciją ir naudingas nuorodas senjorams, o liepos pradžioje startavęs gyvi.lt siekia tapti lietuvišku senjorų socialiniu tinklu, daug kuo primenančiu “Facebook”, bet išsiskiriančiu papildomomis galimybėmis rašyti atsiminimus, rūšiuoti savo informaciją, rinktis, ar ją viešinti, ar pasilikti tik sau bei artimiesiems.
Tinklalapio idėjos autorius, scenaristas ir režisierius penkiasdešimtmetis Herbertas Alksnevičius šį socialinį tinklą vadina duokle vyresniesiems. “Jaunimas, vidurinioji karta turėjo galimybę savo mintimis, patirtimi dalytis su kitais, o vyresnioji karta atėjus interneto amžiui liko tarsi užribyje. Juk iš tiesų nė nepažįstame savo tėvų ir senelių – žinome tik tai, ką jie yra mums pasakoję, bet tikrųjų jų istorijų, galbūt kartais net labai pikantiškų, niekada nesužinotume, jei nesuteiktume jiems patogių, prieinamų šiuolaikinių priemonių papasakoti savo išgyvenimus”, – dėsto H.Alksnevičius pabrėždamas, kad tinklalapio kūrėjai įsipareigoja išsaugoti visus į svetainę įdėtus prisiminimus, dienoraščius bei tautosaką, ir nesvarbu, koks bus pačios svetainės likimas.
“Tai, ką senjorai sudės į šį tinklalapį, bus vertinga ne tik norintiesiems patenkinti smalsumą, bet ir kraštotyrininkams, kalbininkams, sociologams, istorikams, pagaliau menininkams – autentikos savo kūriniams ieškantiems rašytojams, režisieriams. Juk gyvuose pasakojimuose labai daug buities detalių, kurių nerasi jokiuose archyvuose”, – dėsto pašnekovas.
Beje, nors skirta vyresniems žmonėms, svetainė turėtų sudominti ir jų vaikus bei anūkus, kurie galėtų užrašyti tėvų ar senelių istorijas. “Būtent jie galėtų padėti tėvams ar seneliams, galbūt dar nedraugaujantiems su internetu, palikti po savęs tikrąją atmintį –  tokią, kokią patys užrašys. Juk net mokyklinukai gali nuskenuoti senelių fotografijų albumą, sukurti jiems elektroninį paštą, gal net surinkti popieriuje saugomus tekstus”, – vardija H.Alksnevičius ragindamas į svetainę užsukti ne tik vyresnius, bet ir jaunosios kartos žmones, neabejingus senolių prisiminimams.

Senjorų “internetizavimo” bumas

Tinklalapis Gyvi.lt Lietuvoje atsiranda kaip tik tuo metu, kai sociologai pastebi visame pasaulyje prasidedantį senjorų socialinių tinklų kūrimosi bumą. Praėjusių metų pabaigoje dienraščio “The New York Times” analitikai atkreipė dėmesį, kad socialinių ir informacinių tinklų, skirtų vyresnio amžiaus žmonėms, daugėja visame pasaulyje, o tokį suaktyvėjimą jau pastebėjo ir technologijų Meka vadinamas Silicio slėnis: investuotojai į technologijas dabar dairosi kaip tik tinklų, savo struktūra primenančių “Facebook”, tačiau orientuotų į senjorus.
“Tokie tinklalapiai, kaip “Eon”, “Rezoom”, “Multiply”, “Maya’s Mom”, “Boomj” ar “Boomertown”, investuotojams patraukliausi todėl, kad yra skirti ne naujovių besivaikantiems paaugliams, galintiems migruoti iš vieno tinklalapio į kitą papūtus naujiems mados vėjams, o stabiliems, lojaliems vyresnio amžiaus interneto vartotojams”, – verslo interesus aiškina apžvalgininkas Mattas Richtelis.
Jo žodžius patvirtina faktai. Pernai liepą viena pirmųjų “MySpace” investuotojų kompanija “VantagePoint Ventures” skyrė 16,5 mln. dolerių senjorų socialinio tinklo “Multiply” finansavimui. Netrukus jos pėdomis sekė koncernas “Sasha Ventres”, 4,8 mln. dolerių investavęs į pernai startavusį portalą “TeeBeeDee”, skirtą vyresnei auditorijai.
Taip dosniai finansuoti minėtus tinklalapius investuotojus skatina itin sparčiai didėjantis jų vartotojų skaičius. Statistika liudija, kad pensinio amžiaus interneto vartotojų visame pasaulyje dabar yra apie 78 mln.
“Vyresni žmonės nori turėti savo atskirą bendruomenę, kai nereikia diskutuoti su paaugliais tokiais klausimais, kurie vyresniems žmonėms atrodo nereikšmingi, naivūs arba savaime suprantami – skirasi ir interesai, ir gyvenimiška patirtis. Kartą užklydau į jaunimo socialinį tinklą ir nepatikėjau: jie nė nežino, kas yra Aretha Franklin”, – priežastis, kodėl prasidėjo senjorų tinklų bumas, apibendrina didžiausio pasaulyje vyresnių žmonių socialinio tinklo “Eon” narė 52 metų amerikietė Martha Starks.

Didžiausi pasaulyje veikiantys vyresnius žmones vienijantys socialiniai tinklai

www.eons.com
www.aarp.org
www.ageuk.org.uk
www.idf50.co.uk
www.laterlife.com
www.saga.co.uk
www.silversurfers.net
www.agis.com

Senjorams skirti tinklalapiai Lietuvoje

www.gyvi.lt
www.draugauki.me

Socialiniai tinklai žingsniuoja į kitą evoliucijos etapą: kai kurie jų ilgainiui virs elektroninėmis parduotuvėmis, kuriose keliais pelės paspaudimais bus galima įsigyti ne reklamuojamas, o draugų ar pažįstamų rekomenduojamas prekes.

Šį pavasarį didžiausias pasaulyje socialinis tinklas “Facebook” pradėjo oficialią prekybą savo akcijomis. Nemažai investuotojų tikėjosi, kad jų kaina akimirksniu šaus į viršų – juk prognozuojama, kad dar šiais metais tinklas peržengs vieno milijardo vartotojų ribą ir juo naudosis kas septintas pasaulio gyventojas. Ir nors pirmomis prekybos minutėmis akcijos šiek tiek pabrango, dabar “Facebook” akcijos kainuoja jau beveik ketvirtadaliu mažiau nei pirmą prekybos biržoje dieną.
Nustatyta pradinė akcijų kaina nepaliko erdvės jų brangimui – dėl to uždirbti galėjo tik “Facebook” vadovybė, “verslo angelai” bei keletas pačių pirmų investuotojų. O jau tie, kurie akcijas pirko gegužę, ne tik neuždirbo, bet netgi patyrė nuostolių. Pasak žurnalo “Forbes” leidėjo ir “verslo angelo” Richo Karlgaardo, “Microsoft”, pradėjusi prekybą akcijomis 1986 m., buvo verta 780 mln. dolerių, o per 13 metų jos akcijos pabrango apie 700 kartų – tad ir tūkstančiai paprastų investuotojų uždirbo milijonus. “Google” pirmą prekybos dieną buvo verta apie 23 mlrd. dolerių ir paprastiems investuotojams paliko mažiau – šiandien jos akcijos brangesnės apie devynis kartus. “Taigi Markas Zuckerbergas ir draugai pasiėmė viską”, – reziumuoja R.Karlgaardas.
Iš dalies dėl to dalis akcininkų padavė kompanijos “Facebook” vadovą M. Zuckerbergą bei akcijų platinimą organizavusį investicinį banką “Morgan Stanley” į teismą, kaltindami, kad šie nuslėpė nuo akcininkų prognozuojamą akcijų atpigimą. Tačiau dauguma rinkos analitikų pastebi, kad dabar “Facebook” turės “parodyti pinigus” – didinti savo pajamas ir pelną tam, kad investuotojų pasitikėjimas kompanijos perspektyvomis nesumažėtų.
Šiuo metu kol kas vienintelis “Facebook” pajamų šaltinis yra reklama vartotojams, bet didinant jos kiekį kyla rizika atbaidyti dalį jų, o tai reikštų tinklo žlugimo pradžią.
Be to, nors dabar “Facebook” yra didžiausias socialinis tinklas, vis dėlto turi gana daug konkurentų, kurių kūrėjai ir vadovai intensyviai ieško naujų verslo modelių, kaip uždirbti iš socialinės medijos. Taigi ar tikrai socialiniai tinklai yra tik šių laikų naujovė, kiek laiko jie dar bus “ant bangos” ir kaip jų evoliucija gali pakeisti verslo bei paprastų vartotojų įpročius?

Nuo urvinio žmogaus iki interneto eros

Šių metų pradžioje Harvardo universiteto mokslininkų grupė žurnale “Nature” paskelbė mokslinio tyrimo išvadas, kuriose teigiama, kad žmonių protėviai, nors ir neturėjo “Facebook” ar kompiuterių, palaikė socialinius ryšius (tinklus), kurie vienijo panašius interesus turinčius individus. “Įsitikinome, kad šiuolaikinių žmonių naudojimasis internetiniais socialiniais tinklais primena tai, ką žmonija darė visada – ne tik prieš atsirandant “Facebook”, bet ir prieš įsigalint žemdirbystei”, – teigia tyrimo bendraautoris Jamesas Fowleris, Kalifornijos universiteto medicininės genetikos ir politikos mokslų profesorius.
Atlikdami eksperimentą mokslininkai du mėnesius stebėjo Tanzanijoje gyvenančią klajojančių medžioklių ir rinkėjų hadza gentį – vieną nedaugelio žmonių grupių, kurios niekada neatrado žemdirbystės. Mokslininkai apklausė šios genties narius apie jų ryšius su kitais gentainiais, taip pat stebėjo, kam iš genties jie dovanoja vieną svarbiausių dovanų – medų. Pagal šiuos duomenis buvo nubraižyta tarpusavio ryšių schema, kuri parodė, kaip formuojasi draugų grupės pagal įvairius požymius (ūgį, amžių) ir pomėgius (maisto, laisvalaikio užsiėmimų). “Duomenis analizavome įvairiais kampais, tam naudodami daugiau nei dešimt aspektų, kuriais manipuliuoja šiuolaikinių socialinių tinklų analitikai”, – pasakojo profesorius J.Fowleris. Tyrimo autoriai teigia, kad hadza genties žmonių sukurti tarpusavio ryšiai patvirtina, jog socialinių tinklų sudarymas yra neatsiejama žmonių elgesio dalis.
Interneto amžiuje vienas pirmųjų socialinių tinklų buvo 1994 m. sukurtas “GeoCities”, kuris leido vartotojams susikurti asmenines svetaines su įrašais ir savo nuotraukomis. Panašius pomėgius ir interesus turintys žmonės jungdavosi į virtualius miestus, tarkime, kino mėgėjai jungėsi prie Holivudo. Iš viso tinklas turėjo apie 38 mln. vartotojų.
“Dot–com” burbulo pūtimosi apogėjuje “GeoCities” už 3,57 mlrd. dolerių įsigijo milžinė “Yahoo!”, deja, jai iš šio tinklo uždirbti nepavyko, tad 2009 m. jis buvo uždarytas. Dar vienas šiuolaikinių socialinių tinklų prototipas buvo 1995 m. pradėjęs veikti “Classmates”, kuris vienijo žmones, baigusius tą pačią mokyklą ar klasę. Šis svetainės modelis paplito ir kitose šalyse – taip pat ir Lietuvoje. Taigi mūsų šalyje vis dar veikia puslapis “Klasė.lt”.
Tiksliausią socialinio tinklo, kokį jį šiandien įsivaizduojame, koncepciją 2003-aisiais sukūrė Chrisas De Wolfe’as ir Tomas Andersonas su “MySpace” svetaine. Joje kiekvienas vartotojas turėjo virtualią kertelę, kurioje talpino savo žinutes, nuotraukas, galėjo įdėti muzikinių kūrinių ir, žinoma, bendrauti su kitais vartotojais. Beje, “MySpace” tapo ypač populiarus tarp pradedančiųjų muzikantų – taip išgarsėjo tokie atlikėjai kaip “Arctic Monkeys” ar Lily Allen. 2005-aisiais “MySpace” už 580 mln. dolerių įsigijo spaudos magnato Ruperto Murdocho kompanija “News Corp”. Norėdami padidinti pajamas, naujieji savininkai pradėjo didinti reklaminių skydelių kiekį tinklalapyje, o tai atbaidė daugumą lankytojų ir jie pasirinko “Facebook”.
Šis ilgainiui tapo karaliumi, nors jam į nugarą nuolat ir baksnoja keletas konkurentų – “Google+”, “Twitter” bei “LinkedIn”. Deja, nė vienas jų nesurenka pakankamai vartotojų, kad minėtajam galėtų kelti rimtesnę grėsmę. Paieškos milžinės “Google” prieš metus pristatytas socialinis tinklas šiandien turi apie 170 mln. narių, tačiau kyla didelių abejonių, kiek jų yra aktyvūs tinklo dalyviai. Neseniai internetinio verslo konsultavimo kompanijos “RJMetrics” atliktas tyrimas parodė, kad net trečdalis “Google+” narių po pirmo įrašo nustoja aktyviai naudotis tinklu. Tiesa, prie šių išvadų prieita tik stebint visiems prieinamus įrašus, o “Google” atstovai teigia, kad dauguma socialinio tinklo narių skelbia privačius įrašus, kurie neprieinami “RJMetrics” tyrėjams. Vis dėlto paieškos milžinė vengia skelbti oficialius duomenis apie “Google+” narių aktyvumą , o tai gali reikšti, kad tinklui nesiseka taip, kaip tikėjosi jo kūrėjai.
Trumpųjų (iki 140 simbolių) žinučių socialinis tinklas “Twitter” šiandien turi apie 140 mln. aktyvių vartotojų. Deja, jo vadovas Dickas Costolo vis dar neturi aiškaus verslo plano, kaip iš jo uždirbti.
O štai profesionalus ir darbdavius vienijančio “LinkedIn” padėtis visiškai priešinga – šis socialinis tinklas turi apie 160 mln. narių ir jo pajamos per metus padvigubėjo. Pagrindinis šio tinklo uždarbio šaltinis – darbdaviai ir darbuotojų samdos kompanijos, kurios perka priėjimą prie “LinkedIn” sukauptų duomenų apie potencialius darbuotojus.

Socialinių tinklų evoliucijos takais
Kaip rodo skirtingi tyrimai, šiandien dauguma vartotojų jau nusivylę universaliais socialiniais tinklais, tad labiausiai populiarėja tinklai, vienijantys mažesnes panašių pomėgių žmonių grupes. Tarkime, “Pinterest” leidžia nariams kurti virtualius albumus, kuriuose jie gali “įsegti” pomėgius atspindinčias nuotraukas. “Pinterest” sėkmingai didina savo narių skaičių ir šiandien yra vertinama apie milijardą dolerių, juolab kad jo kūrėjai teigia atradę verslo modelį, padėsiantį gauti pajamų iš pirkimų, kuriems tarpininkavo šis socialinis tinklas. Dar vienas populiarėjantis tinklas yra “Path”. Jame vienas narys gali turėti tik iki 50 draugų ar giminaičių – toks apribojimas verčia atrinkti tik pačius svarbiausius žmones. O štai Pietų Korėjoje sukurtas “Between” – socialinis tinklas, kuriam gali priklausyti tik du žmonės, dažniausiai sutuoktiniai ar draugų pora.
Dar viena tendencija – dėl vis didėjančio mobiliųjų įrenginių kiekio, kai kurie tinklai net nekuria įprastų internetinių svetainių. Tarkime, prieš kelias savaites “Facebook” už milijardą dolerių įsigijo “Instagram” – siaurą socialinį tinklą, skirtą dalytis tik nuotraukomis ir veikiantį tik išmaniuosiuose telefonuose bei planšetėse. Siauresni tinklai leis jų kūrėjams geriau žinoti savo vartotojų poreikius ir tiksliau siūlyti reklamas, tačiau daugiausia vilčių dedama į galimybę socialinius tinklus paversti elektroninėmis parduotuvėmis, kuriose keliais pelės paspaudimais būtų galima būtų ne reklamuojamas, o draugų ar pažįstamų rekomenduojamas prekes.
“Ko gero, nuo elektroninės prekybos pereisime prie socialinės”, – apibendrina reklamos kompanijos “Adeo Media” atstovė Jennifer Giusti. Tą rodo ir praėjusių metų rudenį paskelbta informacija, kad “eBay”, “PayPal” bei “Facebook” bendradarbiaus ir taip padės kurti naujus elektroninės prekybos socialiniame tinkle įrankius. Ši kryptis dar labiau išryškėja turint omenyje, kad naudojantieji mobiliuosius įrenginius yra labiau linkę pirkti impulsyviai.

Šiemet nuožmūs prekybos tinklų karai liovėsi: jie vis dar varžosi siūlydami nuolaidas, bet tai jau nebe kova, o savotiškas žaidimas, naudingas prekybininkui, o ne pirkėjui.

Prekybos tinklai užkasė karo kirvį: kainos juose susilygino ir didesni skirtumai išryškėja tik per akcijas, kurios paeiliui (o kartais net tuo pat metu) taikomos toms pačioms prekėms visuose didžiuosiuose prekybos tinkluose.
Prekybos tinklai išsidalijo rinkos pyragą ir ramiai sau gyvena: kaip teigia UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“ direktorius Gintas Umbrasas, prekybininkai grumtis dėl vietos po saule nebemato prasmės, nes jau įsitikino, kad dėl jų karų laimi ne jie, o tik vartotojai. Tuo labiau kad Lietuvos mažmeninėje rinkoje tyčia ar netyčia susiklostė prekybininkams, o ne vartotojams palankios konkurencijos sąlygos.
Netgi prekybos tinkluose mirguliuojančios akcijos ir nuolaidos ekspertams panėšėja veikiau į iliuzinę, o ne į realią kainų kovą, nes nuolaidų daug visuose prekybos tinkluose, vieną savaitę jos didesnės viename, kitą – kitame, be to, nuolaidų bumas stebimas ne tik Lietuvos, bet visos Europos mažmeninėje prekyboje, tik ten gal kiek mažesnis.

Nuolaidos ir akcijos – akims dumti

Šių laikų pirkėjas nebenori pirkti be nuolaidos ir prekybininkas į tai reaguoja, bet tai nereiškia, kad save nusiskriaudžia: vienur praranda, kitur atsigriebia. „Tai ekonomiškai subalansuotas žaidimas, padedantis prekybininkams neblogai „pašienauti“ per pirkėjų pinigines. Pirkėjai įprato prie nuolaidų, ieškoti nukainotos prekės tapo savotišku sportu. O tokios akcijos, kaip „Jamam“ „Akropolyje“, per kurias kone pusėje miesto susidaro automobilių spūstys, tik patvirtina, kad gyventojai labai noriai žaidžia pagal tas žaidimo taisykles“, – aiškina G.Umbrasas.
Prekybininkai žino, kad, be prekės su įspūdinga nuolaida, statistinis pirkėjas kartu įsigyja ir krūvą neplanuotų bei ne tokių pigių prekių, o tai ir kompensuoja suteiktas nuolaidas.
Taip net ir siūlydami 30–70 proc. nuolaidas didieji prekybos tinklai sugeba visai neblogai verstis. Statistikos departamento duomenimis, 2011 m. sausio–rugsėjo mėnesį, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, mažmeninės prekybos apyvarta Lietuvoje palyginamosiomis kainomis padidėjo 6,4 proc. Antra tiek, 12,3 proc., padidėjo mažmeninė prekyba ne maisto prekėmis.
„Patarčiau nepasiduoti masinei pirkimo su nuolaida manijai – daugiausiai nereikalingų daiktų prisiperkama kaip tik per išpardavimus, – teigia rinkodaros konsultantas Audrius Savickas. – Aš siūlyčiau planuoti pirkinius, įvertinti savo laiką ir kelionės sąnaudas, o tada gali paaiškėti, kad šilta bandelė iš šalia įsikūrusios kepyklėlės suteikia daugiau džiaugsmo nei dvi bandelės su nuolaida iš didelio prekybos centro kitame miesto gale.“
34-erių metų vilnietis istorikas Remigijus Bunevičius prisipažįsta, kad jau buvo įpratęs rinktis parduotuves, kuriose apsipirkti, pagal siūlomas nuolaidas, kol vėliau skaičiuodamas šeimos biudžetą įsitikino, kad pirkdamas ten, kur neva nuolaidų daugiau, išleidžia tokią pat sumą arba netgi didesnę.
„Nepasiteisino ir idėja iš karto įsigyti didesnį kiekį prekių, siūlomų su gera nuolaida. Pavyzdžiui, sykį nusipirkome penkiolika pakų tualetinio popieriaus po dvylika ritinėlių, bet jie tik užėmė vietą namuose, nes kol visą šį kiekį sunaudojome, tokios pat ir dar geresnės kainos buvo pasiūlytos dar kokius penkis kartus“, – teigia R.Bunevičius. Jo įsitikinimu, nuolaidos gerai tada, kai sugebi pirkti tik tai, ko tau iš tikrųjų reikia.

Maža konkurencija

Taigi reali konkurencija tarp prekybos centrų nėra didelė, o tai jiems leidžia laikyti santykinai didesnes kainas. Anksčiau manyta, kad prekybos tinklus mažinti kainas privers populiarėjantys ūkininkų turgeliai ir nedidelės specializuotos parduotuvėlės, kurių šalyje pamažu daugėja, tačiau didesnių permainų rinkoje tai nesukėlė: prekybos tinklai patys ėmė kurti kaimo ar ekologiškų prekių skyrius ir jau spėjo numarinti kai kurias naujas mažas parduotuvėles, o šalia prekybos centrų įsikuriantys ūkininkų turgeliai jiems netgi naudingi, nes, kaip sako žemės ūkio kooperatyvo „Lietuviško ūkio kokybė“ direktorius Mindaugas Maciulevičius, tomis dienomis, kai veikia turgeliai, prekybos tinklų apyvarta netgi padidėja. „Mes ne konkuruojame, o vieni kitus papildome“, – atskleidžia jis.
Šiuo metu skirtingose Vilniaus ir Kauno vietose tam tikromis dienomis veikia 37 ūkininkų turgeliai.
Na, o kad kainos prekybos tinkluose susilygino, patvirtina ir savaitraščio „Veidas“ sudarytas 2011 metų prekybos tinklų reitingas, kurį rengdami lyginome tinklus pagal trylika skirtingų kriterijų. Kasmet to paties „Veido“ skaičiuojamo pirkinių krepšelio suma tarp didžiausių prekybos tinklų šiemet skiriasi vos iki poros litų.
Didesne prekių krepšelio kaina išsiskiria tik prekybos tinklas „Aibė“, tačiau jis, turintis vos keletą kuklių parduotuvėlių Vilniaus miegamuosiuose rajonuose („Aibė“ labiau įsitvirtinusi provincijoje), joks konkurentas rinkos banginiams. „Aibės“ parduotuvėse dažniausiai perkamos smulkios pavienės prekės, jei ko nors greitai prireikia, taigi šio prekybos tinklo apyvarta mažesnė, todėl ir kainos didesnės. Tiesa, dabar šio prekybos tinklo savininkai elgiasi itin keistai, yra labai paslaptingi ir neteikia jokios informacijos.
Svarbus dar vienas aspektas: „Veido“ sudarytas prekybos tinklų reitingas patvirtina, kad Lietuvoje sparčiai kyla kainos, – per metus pabrango net keturiolika iš dvidešimt penkių mūsų krepšelio prekių. Pavyzdžiui, tų pačių prekių krepšelis (atkreipiame dėmesį, kad buvo pakeistos tik dvi prekės, nes jų parduotuvėse šiemet neberadome) pirmą vietą reitinge užimančiame prekybos tinkle „Maxima“ šiemet kainuoja 21 Lt brangiau nei pernai. Prekybos tinkle „Iki“ krepšelis pabrango mažiau – nuo 143,79 iki 152,16 Lt, taigi kiek daugiau nei 11 Lt. Beje, „Iki“ pagal krepšelio kainą šiemet pralenkė pernai metų lyderę „Maximą“.
Pernai pastebėjome keistą dalyką: sužinoję, kad „Veido“ žurnalistai tam tikromis dienomis fiksuos prekių kainas, prekybos tinklo „Maxima“ strategai pagudravo – gerokai (keliais litais) vienai savaitei sumažino kavos „Jakobs Kronung“ kainą, o kitą savaitę vėl grąžino ankstesnę. Tai pernai sukėlė kitų prekybos tinklų vadovų pasipiktinimą, esą „Maxima“ galbūt piktnaudžiauja – siekdama geresnės vietos reitinge, laikinai atpigina kai kurias prekes.
Šiemet žurnalistų, fiksavusių kainas prekybos tinkluose, įtarimai dar padidėjo, nes „Maximoje“ net prie penkių krepšelio prekių kainos buvo perbrauktos ir šalia užrašytos mažesnės (be to, kainos buvo baltos spalvos etiketėse, o ne geltonos, kaip paprastai būna per akcijas). Tų penkių prekių kainos buvo gerokai mažesnės nei kitose parduotuvėse. Tačiau „Maximos“ atstovė Olga Malaškevičienė tikino, kad kainų dėl reitingų jie nekoreguoja, o baltos etiketės su nubraukta kaina reiškia, jog tai nėra laikina akcija, – tiesiog įmonė savo iniciatyva šią vasarą ir rudenį atpigino per tūkstantį kasdienio vartojimo prekių.
Vis dėlto „Veidas“, skaičiuodamas prekių krepšelį, šias sumažintas kainas nutarė traktuoti kaip akcines.

Ar rinką sujauks „Lidl“ atėjimas

Rinkodaros konsultantas A.Savickas apibendrina, kad pastaraisiais metais Lietuvos prekybos centrų rinka tampa brandesnė: nebematome kietakaktiškų kovų, nusistovėjo tam tikros žaidimo taisyklės, kurios atsispindi ir kainodaroje, tačiau šią pusiausvyrą dar gali sujaukti naujo prekybos tinklo „Lidl“, vieno mažmeninės prekybos maisto produktais lyderių Europoje, atėjimas į Lietuvą. Ir tai pirkėjui būtų tik į naudą.
Tiesa, kol kas šio Europos milžino numatoma plėtra mūsų šalyje dar nėra aiški: kaip „Veidui“ teigė UAB „Lidl“ atstovė Daina Balčiūnienė, prekybos tinklas planuoja plėtrą Lietuvoje ir šiuo metu ieško parduotuvėms statyti tinkamų sklypų. O pirmą bandomąją parduotuvę numatoma atidaryti Alytuje.

2011 m. prekybos tinklų reitingas

Vieta    Vieta 2010 m.    Pirkinių krepšelio kaina (Lt)    Žurnalistai užtruko rinkdamiesi prekes (min.)    Ar buvo pakankamai vietų automobiliams pastatyti    Tinklo nuolaidų kortelės kaina (Lt)    Tinklas turi parduotuvių    Ilgiausiai dirbančios parduotuvės darbo laikas    Tinkle per parą vidutiniškai apsilanko klientų    Kiek turi savitarnos kasų    Pagrįstų pirkėjų skundų dėl kokybės (proc.)    Apyvarta (per tris 2011 m. ketv., Lt)    Suteikė labdaros (Lt)    Didžiausios parduotuvės asortimentas (kiek yra skirtingų pavadinimų prekių, tūkst.)    Kiek prekių iš 25 prekių krepšelio radome    Iš viso surinko balų

1. „Maxima“ 1    153,15    30    Taip    4,99    219    00–24    550 000    4    24    3,90 mlrd.    3,6 mln.    46    25    86,4
2. „Iki“ 2    152,16    25    Taip    3    227    7–23    300 000    100    21    1,64 mlrd.    8 mln.    15    24    85,1
3. „Rimi“ 5    154,7    30    Taip    4,44    46    8–23    n.d.    0    28    n.d.    n.d.    35    23    46,2
4. „Norfa“ 3    155,41    50    Taip    10    126    8–23    200 000    0    43    943,5 mln.    138 tūkst.    19,5    21    38,9
5. „Prisma“ 4    153,03    30    Taip    25    2    8–23    n.d.    0    37    n.d.    0 45        23    36,9
6. Aibė n.d.*    162,6    20    Ne    Neturi    n.d.    n.d.    n.d.    0    n.d.    n.d.    n.d.    n.d.    22    6,2

* 2010 m. „Aibės“ prekybos tinklas į reitingą įtrauktas nebuvo.

Pastaba: prekybos tinklus vertinome pagal trylika skirtingų parametrų. Daugiausiai prekybos tinklai galėjo surinkti 100 balų. Pirkinių krepšelio kainą vertinome didžiausia suma – 20 taškų, 15 taškų suteikėme prekybos tinklų turimų parduotuvių skaičiui, po 10 taškų buvo galima gauti už vidutinį klientų skaičių per parą bei pagrįstų pirkėjų skundų skaičių, 7 balus – už nuolaidų kortelės įsigijimo kainą, 5 taškais vertinome laiką, sugaištą ieškant reikiamų prekių, ilgiausiai dirbančios tinklo parduotuvės laiką, savitarnos kasų skaičių, apyvartą, tinklo per metus suteiktą labdarą, didžiausioje parduotuvėje esantį asortimentą – skirtingų pavadinimų prekių skaičių ir kiek iš krepšelio reikiamų prekių radome. Likusius 3 taškus skyrėme už tai, ar prie parduotuvių buvo pakankamai vietų automobiliui pastatyti.
Vietoje nepateiktų duomenų rašėme nulį. Mažą prekybos tinklo „Aibė“ balų skaičių labiausiai lėmė tai, kad įmonė nepateikė apie save jokių duomenų.
Savaitraštis „Veidas“ prekybos tinklų patikimumo, šių juridinių asmenų mokumo bei galimos bankroto rizikos nevertino. Už įmonių pateiktus duomenis neatsakome.
Šaltinis: įmonių pateikti duomenys, „Veidas“, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba

Pirkinių krepšelis

Produktas
1. Juoda duona, kurios 1 kg kainuoja pigiausiai
2. Aukščiausios rūšies „Malsenos“ miltai, 2 kg
3. Natūralus „Dvaro“ pienas, 1 l (2,5 proc., pakelis)
4. Grietinė „Naminė“, 400 g, 30 proc.
5. „Rokiškio“ fermentinis sūris, 1 kg
6. L dydžio rudi pigiausi kiaušiniai, 10 vnt.
7. Atvėsintos viščiukų šlaunelės (lietuviškos), 1 kg
8. „Obelių“ rapsų aliejus, 0,9 l
9. „Suslavičiaus“ kečupas (šašlykų), 500 g
10. Pomidorai (importuoti, pigiausi), 1 kg
11. Paprikos (geltonos), 1 kg
12. Apelsinai, 1 kg
13. Druska (joduota, pigiausia), 1 kg
14. Cukrus „Panevėžio Plius“, 1 kg
15. Kava „Jakobs Kronung“, 250 g
16. Arbata „Lipton“ („Yellow Label“), 25 vnt. pakelis
17. Šokoladas „Karūna“ su lazdynų riešutais, 100 g
18. Šokoladiniai sausainiai „Selga“
19. Dušo želė „Palmolive“ su pieno ir medaus priedais
20. Skalbimo milteliai „Ariel White Flowers“, 400 g
21. Tualetinis popierius „Gritė Plius XXL“, 4 vnt. pakas
22. Alus „Švyturio extra“, 0,5 l
23. Degtinė „Lietuviška“, 0,5 l
24. Cigaretės „Marlboro Red“
25. Firminis parduotuvės maišelis (didelis)

Socialiniai tinklai suryja milijardus valandų, iškraipo jaunuolių vertybes ir supratimą apie realų gyvenimą. Tačiau iš tiesų reikia labai nedaug, kad socialiniai tinklai iš žalingų virstų naudingais.

Šiemet rinkos tyrimų agentūros RAIT iniciatyva atlikta 15–74 metų Lietuvos gyventojų apklausa parodė, kad socialiniuose tinkluose yra užsiregistravę jau 48,8 proc. šios amžiaus grupės šalies gyventojų. O populiariausiame Lietuvoje socialiniame tinkle “Facebook” teigė besilankantys daugiau kaip 34 proc. apklaustųjų.
Šiaip jau socialiniai tinklai iš tiesų puikus įrankis, jei juo naudojiesi protingai, juk tai savotiška adresų knyga, bendravimo priemonė, naujienų šaltinis. Taip pat tai tobula platforma verslui kuo labiau pažinti savo klientus. Tačiau kyla klausimas, ar pernelyg aktyvus dalyvavimas socialiniuose tinkluose ir juose praleistas laikas atsiperka. Ar tai nėra visiškai beprasmiška veikla, kai švaistomos brangios gyvenimo valandos? O gal įmanomas protingas (ir saikingas) buvimas socialiniame tinkle?

Kaip prapuola laikas socialiniame tinkle

Vilnietis Karolis Makrickas prisimena, kad prie “Facebooko” prisijungė dar 2007 m., tačiau Lietuvoje šis tinklas išpopuliarėjo tik 2009 m. “Tada vėl sugrįžau į tinklą – iš vieno apsilankymo per mėnesį pasidarė vienas kartas per savaitę, vėliau kartas per dieną, dar vėliau kartas per valandą. Kartais nuo socialinio tinklo neatsijungdavau visą dieną. Ilgainiui visa tai pabodo, ir dabar “Facebooke” per dieną praleidžiu apie dvi valandas – ryte gerdamas arbatą bei vakare, norėdamas perskaityti didžiąją dalį naujienų”, – pasakoja dizaineris K.Makrickas.
“Ryte, kai ateinu į darbą, apie pusvalandį praleidžiu socialiniame tinkle, kol peržiūriu visas naujienas. Dieną taip pat kelis kartus įsijungiu, patikrinu, kas ką naujo parašė. Taigi per dieną “Facebooke” praleidžiu daugiau nei valandą”, – antrina vilnietė Lina Gaigalaitė.
Panašiai praeina daugelio aktyvesnių socialinių tinklų dalyvių diena. Valanda ar dvi, atrodytų, nedaug, tačiau dar reikėtų sudėti visas akimirkas per dieną, kai prie tinklo prisijungiama tik trumpam. Paklaustas, ar nekyla noro užsukti į socialinę tinklavietę, kai būna neatidėliotinų darbų, K.Makrickas sakė: “Kai jau labai dega terminai, tokio noro nekyla. Bet paprastai reguliariai užmeti akį, ar niekam tavęs nereikėjo. Tai vyksta per atokvėpio pertraukėles: vieni eina parūkyti, kiti – į “Facebooką”.
Dar daugiau laiko socialiniuose tinkluose praleidžia mokiniai ir sudentai. Kai kurie net po keturias penkias valdandas per dieną. “Turiu daug draugų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, o “Facebookas” – priimtiniausia priemonė su jais bendrauti. Be to, per socialinius tinklus gaunu daug naudingos informacijos”, – teigia studentas Mantas Labutis.
Didžiojoje Britanijoje atlikto tyrimo duomenimis, šios šalies piliečiai “Facebook” tinkle vieno prisijungimo metu vidutiniškai praleidžia daugiau nei po 25 minutes. Net 42 proc. britų prisipažino, kad prie socialinio tinklo prisijungia po kelis kartus per dieną. O penktadalio apklaustųjų teigimu, socialinio tinklo svetainė būna įjungta nuolatos. Dar vienas įprotis – socialiniame tinkle užsibūti naktį, prarandant dalį miegui skirto laiko. Apklausti britai teigė, kad socialiniuose tinkluose miego sąskaita prabūna daugiau nei 40 minučių ilgiau.
“Iš tiesų socialiniai tinklai aktyviems jų dalyviams suryja daugybę laiko. Jeigu jais naudojamės kaip informacijos sklaidos kanalu, tai dar pusė bėdos. Tačiau pagrindinis socialinių tinklų tikslas – palengvinti bendravimą, kuris iš tikrųjų turėtų vykti realybėje”, – primena psichologas Andrius Atas.
Vis dėlto dauguma socialinių tinklų dalyvių prarasto laiko taip nesureikšmina. “Nemanau, kad jei nepraleisčiau tiek laiko socialiniame tinkle, būčiau jį „investavęs“ kur nors prasmingiau”, – svarsto K.Makrickas.
Bet taip mano ne visi. Štai vilnietis Paulius Andriuškevičius pastebi, kad laikas socialiniame tinkle prabėga nepastebimai: “Kartais darbų įkarštyje, radęs truputį laisvo laiko, sėdžiu 20 minučių ir stiklinėmis akimis žiūriu į kompiuterio ekraną. Ir tik grįžęs prie darbų suprantu, kad iššvaisčiau net pusvalandį savo laiko.”

Socialiniai tinklai – bendravimo pakaitalas
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad socialiniame tinkle žmonės patenkina narcisistinius savo poreikius. O gal kaip tik ne – ten renkasi drovios ir labiau intravertiškos asmenybės, kurios gludina bendravimo įgūdžius? Tad ekstravertai ar intravertai valdo socialinius tinklus?
“Tie, kurie socialiniuose tinkluose susikuria savo antrąją tapatybę, dažniausiai mažiau pasitiki savimi arba yra ne tokie energingi. Kartu veikia ir noras kuo stipriau kontroliuoti savo paveikslą, kurį mato kiti žmonės”, – aiškina psichologas Olegas Lapinas. Pasak jo, tinklai traukia ir ypač energingas, ekstravertiškas asmenybes, kurioms reikia veiklos ir papildomo pripažinimo.
“Socialiniai tinklai padeda kurti į save pasinėrusią asmenybę. O dažniausi šių tinklų nariai – paaugliai bei iš paauglystės išaugantys jaunuoliai. Beje, šiandien pastarasis gyvenimo laikotarpis kai kuriose Vakarų šalyse išsitęsęs vos ne iki 30-ojo gimtadienio”, – pastebi psichoterapeutė Rūta Bačiulytė. Ji perspėja, kad paaugliai laiko, praleidžiamo virtualioje erdvėje, neišnaudoja tikro bendravimo įgūdžiams tobulinti. Be to, veikla socialiniame tinkle sukelia klaidingą pojūtį, kad bendraujama iš tiesų.
“Jaunas žmogus nori įsitvirtinti visuomenėje, o socialinis tinklas tą jo poreikį puikiai patenkina. Tačiau šis veiksmas yra dalinis, nes socializavimosi poreikį žmogus gali visiškai patenkinti tik bendraudamas realiai”, – R.Bačiulytei pritaria ir O.Lapinas.
Jo teigimu, bendravimas socialiniuose tinkluose, kaip ir visas virtualus bendravimas, yra lengvai prieinamas, tačiau jis negarantuoja gilumo ir kokybės. Dėl to nevertėtų baimintis – kai aplink daugėja seklių santykių ir paviršutiniškos komunikacijos, visuomenėje stiprėja tikro ir tvirto bendravimo paieškos. Pavyzdžiui, dažnas socialinių tinklų narys, turintis per du šimtų virtualių draugų, paklaustas sunkiai galėtų pasakyti ką nors konkretaus apie daugelio jų pomėgius ar būdo bruožus.
“Kol žmogus nėra tikras dėl savo tapatybės, jis gali rinktis socialinį tinklą kaip lengvesnį kelią ir kurti savo asmenybę virtualioje erdvėje. Ten jis susikuria keletą ar keliolika kaukių, padedančių jam bendrauti, tačiau jos veikia tik virtualioje erdvėje. Bendraujant realybėje jos neturi jokio poveikio”, – aiškina R.Bačiulytė.
Nieko nuostabaus, kad dauguma socialinių tinklų narių nepastebi iššvaistyto laiko ar netikro bendravimo trūkumų. “Tačiau bendravimo pilnumo iliuziją bene labiausiai palaiko minios efektas – juk visi aplink virtualiai bendrauja. Šis efektas sukuria vaizdą, kad buvimas socialiniame tinkle iš tiesų yra visavertis”, – perspėja A.Atas.

Kiekvienam sava nauda
Ne visi “Facebooko” nariai yra paaugliai ar pripažinimo nesulaukę drovuoliai. “Augindamas vaikus “Facebooke” praleisdavau daug laiko. Tarp namų ruošos, vaikų priežiūros, žaidimų su jais, valgio gaminimo visada atsiranda pertraukėlių, kai nieko doro nenuveiksi. Tad per dieną susidarydavo, ko gero, net kelios valandos, – prisimena Paulius Andriuškevičius. – Beje, pastebėjau, kad “Facebooke” dalyvauja daug mamų, auginančių vaikus. Manau, tai joms leidžia pabėgti nuo rutinos ir sumažinti įtampą.”
Apibendrinant galima teigti, kad vyresniems žmonėms socialiniai tinklai daro nedaug žalos ir, žinoma, duoda šiek tiek naudos. O štai vaikams ir jaunuoliams neretai stipriai pakenkia ir iškraipo vertybes, nes penkias valandas kasdien “Facebooke” praleidžiantis jaunuolis, nors ir atrodo užsiėmęs, iš tiesų tą laiką iššvaisto. Juk tuo metu jis galėjo nueiti į teatrą, biblioteką, galėjo kartu su draugais pasportuoti, apsilankyti mėgstamos grupės koncerte, apskritai nuveikti daug gerų darbų, bet jis sėdėjo “Facebooke”. Tokiam žmogui atrodo, kad jis gyvena tikrą gyvenimą, tačiau, deja, taip nėra.
Pačių socialinių tinklų dėl to negalima kaltinti. “Iš tiesų interneto tinklas buvo sukurtas kariniams bei moksliniams tikslams, tačiau žmonija jį humanizavo. Kol kas aukščiausia interneto humanizavimo forma yra socialinis tinklas. Ir ne jis kaltas dėl milijardų tuščiai išeikvotų valandų, o žmonės, – tvirtina O.Lapinas. – Socialiniai tinklai – tik instrumentas, kuris yra labai naudingas, jeigu juo naudojiesi protingai.”
“Juk iš tiesų socialiniai tinklai – tai laiko taupymo priemonė. Dabar nebereikia vargti, norint pakviesti žmones į svečius. Parašai bendrą kvietimą, sukurdamas įvykį, ir iškart matai, kas žada pasirodyti, o kas ne. Socialinis tinklas už tave sukramto ir apdoroja informaciją”, – komentuoja K.Makrickas.
Psichologai sutaria, kad vaikams reikia išaiškinti, kam reikalingi socialiniai tinklai, kokia jų paskirtis, kokia jų žala, apibrėžti laiką, kiek juose galima būti, tuomet jiems šis instrumentas iš trūkumo virs privalumu. Ir tai tinka kalbant ne tik apie socialinius tinklus, bet apskritai apie daugumą naujausių technologijų bei IT instrumentų.

DIAGRAMA

Psichologas A.Atas: “Virtuali tikrovė siūlo virtualius draugus. Joje esantys virtualūs pasiūlymai yra beprasmiški, kaip ir dauguma pasirinkimų ar sprendimų.”

Psichologas O.Lapinas: “Daugelis net aktyviausių socialinių tinklų dalyvių jaučia savo problemas ir gerai suvokia, kokie iššūkiai jų laukia realiame pasaulyje.”

Svarbi naujiena iš „Google” – tęsiasi jų produktų integravimas tarpusavyje, ir dabartinis žingsnis yra toks, kad naujojo „Google Plus” įrašai, kuriuos vartotojai rašo savo „sienoje”, jau gali atsidurti tarp „Google” paieškos rezultatų!