Tomas Misiukonis

Šiemet buvau renginyje, kur motyvacijų pranešėjas visiems žiūrovams liepė atsistoti ir pakvietė juos šokti pagal ritmingą muziką į mikrofoną šaukdamas, kad jie gali.

Jūs galite! Kartokite paskui mane: aš galiu!!!

Tomas Misiukonis, “OVC Consulting” partneris ir konsultantas

Vėliau internete mačiau vienos moters nufilmuotą video. Ji pasakojo apie aplankytą motyvacinį seminarą, kurį vedė tas pats žmones šokdinęs lektorius. Entuziastingą video ta moteris nufilmavo vairuodama automobilį ir vis kartojo, kaip buvo nerealu, kaip ji ims jautį už ragų ir jau šiandien pradės įgyvendinti savo tikslus. Neturiu žodžių, – ji sakė.

Kol tęsėsi ta daugiau nei tūkstantį žmonių nuo kėdžių pakėlusi daina, dėliojau įžvalgas apie įvairius motyvacinius seminarus, kurie turėtų priversti mus atsistoti nuo gyvenimo sofos, išjungti gyvenimo televizorių ir pradėti daryti gyvenimo darbus.

Kad nenuslysčiau nuo realybės, nutariau padaryti reality check – išsiaiškinti, kaip žmonės patiria motyvacinius seminarus. Salesblog.lt ir Coachingblog.lt tinkluose atlikau online apklausą, kurioje teiravausi keturių klausimų: kaip žmonės patiria motyvacinius seminarus? Kokį jų efektą jie stebi? Ar jie dar kartą eitų į tokius renginius? Ir ar jie iš esmės tokiais seminarais tiki?

Apklausoje sudalyvavo 105 žmonės (36 vyrai ir 69 moterys), kurių amžiaus vidurkis yra 35 metai.

Teiginiui labiau tikiu motyvaciniais seminarais pritarė 45% respondentų, o teiginiui labiau netikiu motyvaciniais seminarais pritarė 39% apklausos dalyvių.

Likusi 16% respondentų dalis rinkosi atsakymų variantą kita ir savo pasirinkimą komentavo pakankamai skeptiškai, išskyrus vieną kitą žmogų, išreiškusį didelį palankumą tokiems renginiams.

Trumpai gali padidinti [motyvaciją], – sako viena dalyvė. - Bet po to aš vėl pasidarau demotyvuota. Ir niekaip nesuprantu, kas yra ne taip. Valios trūkumas, nepakankamai noriu, ar dar kas nors.

Yra ir kitu būdų, jei supranti, kad reikia motyvuoti save ir, jei žinai, kas tave motyvuoja. O seminaras nebūtinai motyvuos, – suskamba ir tokia nuomonė.

Prieš einant toliau, pažvelkime į tai, kas realiai vyksta motyvacinio seminaro metu. Man teks išsiplėsti, o įžvalgas iliustruosiu apklausos rezultatais.

Kuriama problema – aktualizuojamas poreikis

Daugelis motyvacinių seminarų pradedami nuo problemos kūrimo. Nesvarbu, galioja mums tai ar nelabai, lektorius vis tiek pateiks bendro pobūdžio klausimą, kuris privers mus patikėti, kad su mumis kažkas negerai.

Kas iš jūsų pastaruoju metu ko nors siekėte, tačiau pajutote, kad trūksta jėgų įgyvendinti šiuos tikslus?

Ar gyvenime kada nors buvote savimi nusivylę, kai jums nepavyko padaryti to, ką norėjote padaryti?

Ar pastebėjote, kad ir kiek bandytumėte darbų nuveikti, vis tiek visko nespėjate?

Dabar parodykite (pritaginkite) žmogų, kuris į šiuos klausimus atsakys ne. Taigi, lektorius jau turi mūsų dėmesį, tačiau tik dėka tos iliuzijos, kurią mums sukūrė. Kuo emocingesni ir detalesni bus šie klausimai, tuo labiau su jais susijungsime ir, žinoma, suprasime, kad ei, velnias, iš kur jis žino, čia gi apie mane šneka!

Kas iš jūsų neturėjo santykių problemų?, – užtikrintai klausia motyvacijos lektorius puikia žinodamas, kad nepakils nei viena ranka.

Didelė dalis apklausoje dalyvavusių žmonių teigia, kad motyvacinių seminarų metu jie turėjo pozityvią patirtį:

Tai, kas tuo metu vyko, mane įkvėpė, jaučiausi pakiliai – 33,6%

Pamažu mane užkrėtė kitų dalyvių entuziazmas, įsitraukiau į veiksmą – 9,3%

Įdomu tai, kad prie pozityvios patirties nemaža dalis žmonių priskyrė jaustą simpatiją lektoriui/lektorei:

Jaučiau simpatiją lektoriui/lektorei– 15,9%

Apibendrinant, daugiau negu pusė žmonių sakė, kad motyvacinis seminaras jiems suteikė teigiamą patyrimą. Tarp neigiamų patirčių labiausiai dominavo šios:

Mane lankė mintys, kad nors ir gerai čia kalbama, tai man nelabai tinka – 8,4%

Jaučiau, kad manyje kyla pasipriešinimas lektoriui/lektorei ir tam, kas čia vyksta – 10,3%

Aš jaučiausi abejingai, laukiau, kas čia dabar bus – 6,4%

Įvertinant respondentų patirtis motyvacinių seminarų metu, daugumai žmonių jos yra labiau teigiamos, kai kuriems ypač pozityvios.

BFL/S.Žiūros nuotr.

Kuriama galėjimo iliuzija – stiprinamas troškimas

Motyvacinio seminaro metu sukuriama iliuzija, kad mes galime išsikapstyti iš savo sunkumų, nes mums tiesiog reikia labai norėti. Kaip ten sako? Pritraukti mintimis sėkmę. Štai čia pasipila gausūs pavyzdžiai, įrodantys, kad pasaulyje yra daugybė žmonių, kurie nepaisant visų sunkumų išsikapstė iš bėdų ir dabar jie yra pasiekę viską.

Tie žmonės ekrane, žmonės apie kuriuos pasakojama, yra unikalūs tiek savo asmeniniais gebėjimais, tiek ir savo patirtimi, tačiau mes nejučia ieškome susitapatinimo su jais.

Mums bus pateiktas David Hurst pavyzdys apie aklą žmogų, įveikusį Mount Blanc. Galbūt susipažinsime su Li Cunxin – iš vargšų šeimos kilusia mergina ir vėliau tapusia pasaulinio garso šokėja. Nebus apsieita be James „Nick“ Vujicic – bekojo ir berankio vyruko, kuris daro visokius triukus ir gyvenimu nesiskundžia, nes pats skaito motyvacinius pranešimus.

Pamažu mumyse atsiras tikėjimas, kad jeigu tie žmonės gali užlipti į kalnus, kūnu paspirti kamuolį, ar perplaukti jūras vienui vieni, tai ir mes galime imtis gyvenimo darbų, kuriuos seniai atidėliojome ir bijojome pradėti. Viskas, išeinu, – mes pagalvojome. – Kursiu savo verslą. Aš galiu.

Vienas mąstymo iškraipymas, kuris čia įsijungia, skatina daryti vieną klaidą. Tie žmonės ekrane, žmonės apie kuriuos pasakojama, yra unikalūs tiek savo asmeniniais gebėjimais, tiek ir savo patirtimi, tačiau mes nejučia ieškome susitapatinimo su jais.

Nors lektorius bando pakelti mūsų asmeninį efektyvumą rodydamas įkvepiančius pavyzdžius, vis tik šis efektyvumas yra stimuliuojamas išoriniais trigeriais. Asmeninis efektyvumas yra stiprus tiek, kiek žmogus tiki, kad jis gali ir tiek, kiek jis turi kompetencijos šiam efektyvumui įgyvendinti (iš esmės tai yra vidiniai trigeriai).

Iš kaimyno, gyvenančio antrame bute, kuris pernai prarado sūnų, bet sugebėjo atsitiesti, galima išmokti daugiau negu iš nuasmeninto ir gerai “išpijarinto” pavyzdžio.

Tegu skaitytojas nesupyksta, bet jo gebėjimai pasiekti tiek, kiek tie žmonės ekrane, kartais gali būti lygūs nuliui. Pavyzdžiui, aš niekada nebūsiu šokėjas, o Atlanto plaustu neperplauksiu. Galbūt matėte internete tokį plakatą, kur parodytos mokyklos nebaigusios garsenybės. Suprask, kam jiems ta vidurinė, jeigu jiems ir taip thug life nutiko? Tą ir turiu galvoje – yra tik vienetai žmonių, kurių patirtys susiklostė tam tikromis aplinkybėmis ir jie turėjo tam tikrų kompetencijų pasiekti tai, ką jie pasiekė. Man būtų baisu gyventi pasaulyje, kuriame niekas nebūtų baigęs vidurinės mokyklos.

Silpnesni žmonės gali sureaguoti atvirkščiai – kuo spalvingesni pavyzdžiai jiems rodomi, to daugiau streso jie patiria dėl to, kad šių pavyzdžių jie neatitiks. Užuot augęs, tikėjimas savimi slopsta. Visi mes savo aplinkoje turime žmones, kuriems teko gyvenime tvarkytis su didesniais ar mažesniais sunkumais, tačiau į juos mes neatkreipiame dėmesio. Iš kaimyno, gyvenančio antrame bute, kuris pernai prarado sūnų, bet sugebėjo atsitiesti, galima išmokti daugiau negu iš nuasmeninto ir gerai išpijarinto pavyzdžio.

Motyvacijos lektoriai skatina mūsų troškimą siekti savo tikslų, tačiau jie menkai užsimena apie individualią mūsų kompetenciją šiems tikslams pasiekti. Mes galime labai norėti tapti milijonieriais, tačiau mums gali trūkti socialinio intelekto įgūdžių arba gebėjimo priimti sprendimus. Žmonės gali turėti troškimą, tačiau kad jį realiai įgyvendintų, jiems reikia ilgai (!) dirbti su savo pačių baimėmis ir nuostatomis – tam tikru psichologiniu imunitetu pokyčiams. Šis imunitetas yra unikalus kiekvienam iš mūsų ir man sunku įsivaizduoti, kaip šį imunitetą galima įveikti primityviais receptais, kurie skamba nuo scenos ir yra pagražinti garsu bei šviesomis.

Apklausoje pasiteiravau ne tik to, kaip žmonės jautėsi motyvacinių seminarų metu, tačiau paklausiau, kokį efektą žmonės patyrė po motyvacinių seminarų. Įdomus dalykas tas, kad nors dauguma sakė, kad motyvacinio seminaro metu jie patyrė teigiamų dalykų, vis tik poseminariniais rezultatais pasigirti negali.

Mano motyvacija ir ryžtas man grįžus namo/į darbą neišblėso kelias dienas. Ar pabandžiau kai ką daryti, tačiau negaliu daug kuo pasigirti – 32,4%

Grįžęs/grįžusi namo/į darbą apie motyvaciją iš viso negalvojau – man tai buvo labiau pramoginis renginys – 16,2%

Mano motyvacija ir ryžtas man grįžus namo/į darbą iš karto išblėso ir aš beveik nieko nedariau, kad pasiekčiau savo tikslų – 7,6%

Šita patirtis jau seniai pamiršta ir man neįdomu ją prisiminti – 5,7%

Mano motyvacija ir ryžtas man grįžus namo/į darbą nedingo gerą mėnesį. Per tą laiką aš nuveikiau nemažai dalykų, kad pasiekčiau savo tikslų. Tiesa, rezultatais kol kas negaliu pasigirti – 11,4%

Daugiau negu pusė žmonių teigia, kad apčiuopiamų rezultatų po seminaro jie nepasiekė, net jeigu motyvacija bei ryžtas kažką keisti nedingo iki vieno mėnesio laikotarpio.

Ypač pozityviu rezultatu galėjo pasigirti nedaugelis:

Mano motyvacija ir ryžtas man grįžus namo/į darbą tęsiasi jau gerus metus, aš gebu pats/pati siekti savo tikslų, nes tas seminaras ar pranešimas iš esmės pakeitė mano gyvenimą –5,7%

Mano motyvacija ir ryžtas man grįžus namo/į darbą nedingo ilgiau negu mėnesį ir aš esu patenkintas/patenkinta tuo, ką nuveikiau ir pasiekiau. Manau, kad tas seminaras ar pranešimas padarė man didelę įtaką – 9,5%

Tarp atsakymų kita dominavo žmonių komentarai apie tai, kad kiekviename seminare galima išgirsti kažką naudingo. Kai kurie džiaugėsi galintys pritaikyti bent vieną dalyką.

Apibendrinant, nors motyvaciniai seminarai daugumai suteikia gerų patirčių, vis tik ženklesnį šių renginių efektą patiria mažesnė dalis apklaustųjų.

Kuriama lektoriaus autoriteto istorija – daroma įtaka

Šiek tiek paliečiau motyvacinio renginio turinį, dabar noriu pakalbėti apie formą, šiuo atveju – lektorių. Įprastu atveju, tai būtinai turi būti ryški asmenybė, ką nors gyvenime pasiekusi. Tas žmogus galbūt turi būti įkopęs į kalną ar perplaukęs okeaną, o gal uždirbęs daug pinigų. Čia jau skonio reikalas, bet mintis viena – tas žmogus turi būti autoritetas salėje susirinkusiems, maža to, jo autoritetas turi matytis.

Kaip matėte, nemaža dalis apklausos dalyvių svarbiausia patirtimi iš motyvacinių seminarų įvardija simpatiją lektoriui/lektorei.

Lietuvos atveju kartais pakanka, kad lektorius būtų užsienietis ir tai suveikia stebuklingai. Jeigu atvažiavo iš toli, vadinasi, žino žmogus kažkokią paslaptį.

Galbūt lektorius kalbės drąsiai ir garsiai vis padaužydamas į krūtinę, o gal kaip tik ramiai bendraus. Galbūt jam padės kariška uniforma arba kokia nors kita detalė, pavyzdžiui, šamano apdaras. Lietuvos atveju kartais pakanka, kad lektorius būtų užsienietis ir tai suveikia stebuklingai. Jeigu atvažiavo iš toli, vadinasi, žino žmogus kažkokią paslaptį.

Tikiu [motyvaciniais seminarais], bet tik užsienio šalių aukšto lygio lektoriais, – rašo vienas apklausos dalyvis tarsi patvirtindamas šį stereotipą.

Daug pasiekęs seminaro vedantysis arba žmonės, kurie minimi jo pavyzdžiuose, gali mus įkvėpti šiai akimirkai, sudominti mus, prajuokinti, tačiau visi jie yra… pernelyg toli nuo mūsų. Ok, – pagalvoja ne vienas. – Tą žmogų aš matau pirmą kartą. Jis turi savo unikalią patirtį, tačiau aš neturiu tokios patirties ir man geriausiu atveju teks kurti kitą patirtį, kuri nebus tokia iškili ir įkvepianti.

Kitas aspektas yra tas, kad patarimus lektoriai pateikia kaip bendro pobūdžio instrukcijas. Jos veiksmingos visiems ir kartu niekam. Tuose patarimuose nėra nieko unikalaus, kas jums tiktų, nors iš pirmo žvilgsnio tinka viskas. Lektorius nežino mūsų istorijos, nenutuokia to, ką mes išgyvename, tai kaip jis gali mums kažką patarti nieko apie mus nežinodamas?

Turėkite tikslą! Atkakliai jo siekite! Nepasiduokite!

Po galais, nejaugi aš toks kvailas, kad to nežinojau?, – galvoju. Jūs nežinojote, kad jums pagaliau reikia nueiti į banką pasiteirauti dėl kredito jūsų verslui? Nežinojote, kad jums reikia didinti pardavimus ir daryti tai maksimaliai noriai? Nežinojote, kad pagaliau reikia kraustytis iš tos skylės į naują būstą tegul ir brangų? Tam reikėjo, tarkime, net užsieniečio, kuris net nežino, kad sėdite šioje salėje.

Iš esmės lektoriai pasako štai ką: turite problemų? Tai neturėkite jų.

Kiti mūsų nemotyvuoja – motyvuojamės tik mes patys

Jis mane motyvavo. Ji mane motyvavo. Tai iš esmės yra klaidingi teiginiai, nes mūsų niekas negali motyvuoti, tik mes patys. Kiti žmonės, pavyzdžiui lektoriai ar vadovai suteikia mums galbūt reikalingą medžiagą ir sukuria sąlygas motyvacijai atsirasti, tačiau esminius sprendimus dėl mūsų pačių motyvacijos priimame tik mes ir mes patys.

Liepti kitam žmogui būti motyvuotu ir siekti savo tikslų yra tas pats kaip jautriam žmogui patarti nesinervinti. Tas pats, kaip pasakyti mikčiojančiam žmogui: stenkis kalbėti aiškiau.

Motyvuokite juos, – užsako vadovai. Įpūskite jiems ugnies į jų žvilgsnius, – jie prašo. Motyvacija nėra prekė, kurios gali nusipirkti degalinėje kaip kuro. Liepti kitam žmogui būti motyvuotu ir siekti savo tikslų yra tas pats kaip jautriam žmogui patarti nesinervinti. Tas pats, kaip pasakyti mikčiojančiam žmogui: stenkis kalbėti aiškiau.

Kiekvienas žmogus yra unikalus ir kiekvienas turi rinkinį unikalių tiek išorinių, tiek vidinių motyvatorių. Vargu, ar juos įmanoma atrasti renginyje, kuriame pranešėjai liepia šokti ir rėkti. Dalis apklausos dalyvių tokius renginius įvardija būtent kaip pramoginius.

Ar dar kartą eitų į motyvacinį seminarą, jeigu už jį reikėtų susimokėti pačiam, žmonės atsako labiau neigiamai nei teigiamai: taip – 18%, ne – 35% Likusi dalis, 47% abejoja ir pamini kai kurias išlygas – lektorių, kainą ir temą.

Surasti vidinius resursus, kurių reikia progresui, galima nebent analizuojant save refleksyvioje erdvėje, tačiau tam reikia profesionalaus žvilgsnio, dėmesio ir susitelkimo.

Kas mane veža? Į ką aš reaguoju? Ko aš iš tiesų noriu? Ką savyje turiu stipraus? Kaip man įveikti barjerus? Nuo ko man pradėti?

Kiekvieno atsakymai bus unikalūs ir prireiks laiko, kol šie atsakymai atsiras. Tie, kurie pramoginiu būdu nori mus motyvuoti per pusdienį ir tikisi, kad dėl to jau dabar varysime 120%, yra arba kvaili patys arba kvailina mus. Remdamasis apklausos duomenimis ir įvertindamas savo patirtį panašiuose renginiuose, renkuosi prielaidą, kad motyvaciniai seminarai yra labiau pramoga negu reali nauda.

Tekstas pirmą kartą publikuotas tinklaraštyje salesblog.lt 2016 m. liepos 4 d.

Spurginė Laisvės alėjoje, Kaune /M.Vadišio nuotr.

11 val. nuvažiavę pirmus 100 km nuo Vilniaus sėdime Kauno spurginėje. Pakeliui į savo gyvenimo kelionę su Indre aplankėme mano geriausią draugą, Kauno dramos teatro aktorių Vaidą. Senas bufetas, dideli veidrodžiai, paprasta ir maloniai besirūpinanti į Dalią Grybauskaitę panaši spurgų pardavėja Kauno alėjos spurginėje mus visus nukėlė 25 metus atgal į praeitį. Ir vištienos sultinys tas pats, ir aliejuje išmirkusios spurgos skanios – retai šiais madingos mitybos laikais tokių gausi. Puiki įžanga į Gruzijos užkandines.

Mykolas Vadišis, viešbučių rezervavimo sistemos „Travel On Spot“ redaktorius

Vaidas už pusvalandžio keliauja į paskutinę repeticiją prieš vakaro premjerą, o aš jau dabar išvairuosiu automobilį į ilgą kelią. Su geriausiu draugu šimtus valandų esame praleidę kalbėdami apie gyvenimą gamtoje, kūrybą, verslus, šeimas, draugus, apie gyvenimą, kurį norime nugyventi. Tad sėdėdami ant suoliuko Laisvės alėjoje nieko daugiau pridurti ir negalėjome. Aš jam truputį pavydėjau to kūrybinio katarsio ir jauduliuko lipant į sceną per spektaklio premjerą, jo vasaros darbų tėvuko ūkyje, žvejybų su čia liekančiais draugais.

Jis man priminė, kad akimirka prieš 5000 km žygį automobiliu per Europą į Gruziją, ir dar su mylima mergina, irgi yra grieko verta.

Bet vis tiek nostalgiškai liūdna. „Laikyk kietą“, – plekštelėjo per petį ir šelmiškai nusišypsojęs nuskubėjo vaidinti serbų maištininkų vado.

Stabtelėjimas prie Lenkijos laukų / M.Vadišio nuotr

1 diena. Kaunas–Ostrava (Čekija) – 800 km

Magistralė „Via Baltica“ – vienas didelis Lietuvos nesusipratimas. Kaip valstybė jau esame nemažai sukūrę, pastatę, įrengę, sutvarkę, bet kelias nuo Kauno per Marijampolę iki Lenkijos sienos galėtų būti įtrauktas į prasčiausių Europos kelių dešimtuką.

Labai keista, kad bene vienintelis kelias į Europą Lietuvoje vis dar yra dviejų juostų, o vidutinis greitis, jei važiuoji nepažeisdamas taisyklių, čia – 50–60 km / val.

Važiuoti viena juosta suspaustam tarp sunkvežimių, kurių čia gausu iš visos Europos, tvarkingų ir šiek tiek išsigandusių turistinių kemperių bei galvas pametusių juodų BMW ir visureigių vairuotojų ne tik vargina, bet ir kelia pyktį.

Labai keista, kad bene vienintelis kelias į Europą Lietuvoje vis dar yra dviejų juostų, o vidutinis greitis, jei važiuoji nepažeisdamas taisyklių, čia – 50–60 km / val. Ironiška, bet tai toks pat greitis kaip ir naujojo traukinio, sujungusio mus su Lenkija.

Lenkija kelių tiesimu užsiėmė iš esmės. Suvalkai, Augustavas ir kiti pasienio miestai dar tebesujungti siaurais, vingiuotais keliukais ir laukia savo eilės, o nuo Balstogės iki Varšuvos vyksta šimtus kilometrų besidriekiantys autostrados tiesimo darbai – kilnojamos cemento gamyklos, dešimtys viadukų, kelios skirtingos bendrovės, galybė technikos ir žmonių.

Vieta palapinei pasistatyti Ostravos parke, Čekijoje / M.Vadišis nuotr.

Antra vertus, kitame Lenkijos gale – irgi kraštutinumai. Ties Katovicais greitkelių priraizgyta daugiau nei Vakarų Vokietijoje. Nusuki ne ten ir sugrįžti į kelią reikia 30–40 km lanksto. Aplinkui – pramoniniai rajonai, anglių kvapas ir šimtai kilometrų viską apribojančių ir įrėminančių magistralių. Nenuostabu, kad gražaus, europietiško Krokuvos miesto gyventojai vienoje Europos Komisijos užsakytoje apklausoje pasisakė esantys gana nelaimingi gyvendami savo mieste. Pramonė, deginamų anglių kvapas ir nežmoniškas kelių tinklas mažų mažiausiai nesukuria jaukumo.

Tarsi Vilniaus Sereikiškių parke, po šviestuvais, netoli teniso kortų, pėsčiųjų takų, vienui vieni pirmą kartą šioje kelionėje pasistatėme savo naują palapinę.

Pirmai savo kelionės nakvynei buvome nusižiūrėję vietą, kurios, supratome, tą vakarą nebepasieksią. Pagalbos paprašėme draugės Auksės, kuri Vilniuje prisėdusi prie kompiuterio bedė pirštu į arčiausiai Ostravos miesto Čekijoje esantį kempingą ir atsiuntė jo adresą. Tą vietą pasiekėme artėjant vidurnakčiui. Pavargę po ilgos kelionės ir klaidžiojimų Ostravos priemiesčiais, nei iš karto ir supratome, kad didžiulis parkas su apšviestais metaliniais vartais priešaky yra tai, ko ieškome. Sargas su greta pririštu vilkšuniu iš kelių vokiškų žodžių suprato, ko norime ir atvėrė parko vartus. Tarsi Vilniaus Sereikiškių parke, po šviestuvais, netoli teniso kortų, pėsčiųjų takų, vienui vieni pirmą kartą šioje kelionėje pasistatėme savo naują palapinę.

„Atleiskite, kad čia daugiau nieko nėra – jūs pirmi turistai pas mus šį sezoną“, – atsiprašinėjo malonus pagyvenęs sargas su akinukais ant nosies ir prožektoriumi rankoje degdamas šviesas tualetų ir prausyklų namelyje.

Tolumoje švytėjo anglių kasyklų muziejaus senas keltuvo bokštas.

Mykolas Vadišis nuotrauka. Skulptūra angliakasiams, Ostravos parkas, Čekija

2 diena. Ostrava–Bašis (Vengrija) – 460 km

Septintą ryto pabudome nuo moteriškės neapatenkinto balso, čekiškai rėkiančio: „Kas per bordelis?! Bordelis!“ Parke buvo toks šurmulys, kad vieną akimirką pagalvojau, jog palapinę pasistatėme sporto komplekso ar zoologijos sodo viduryje. Ryto darbininkai valė šiukliadėžes, traktoriukai stumdė žemes, garde netoli mūsų palapinės ganėsi ožka su ožiukais, kavinukėje netoli teniso kortų duris rakino komplekso administratorė.

Mykolas Vadišis nuotrauka. Kasyklų gelbėtojų įrangos ekspozicija, Ostrava

„Ponia, nė bordel, nė bordel“, – iškišęs galvą pro palapinės angą bandžiau tokiu pačiu slaviškai vokišku akcentu nuraminti teritorijos tvarkytoją. Už nugaros išgirdau užsimiegojusį Indrės juoką. Vėliau su tvarkytoja paspaudėme rankas ir pabendravome savo kalbomis bei šypsenomis. Dėl kažkieno paliktų dėžių ji piktinosi, o ne dėl mūsų palapinės. Kavinės, kempingo ir sporto aikštyno administratorė keliais angliškais žodžiais paaiškino situaciją, aprodė teritoriją.

Pagrindinis šio parko akcentas – anglių kasyklų muziejus. Susitvarkę, pavalgę pusryčius, pastatėme automobilį į aikštelę prie vartų ir dar kartą žengėme į parką, tik dabar – kaip jo lankytojai. Muziejus iš esmės padalytas į dvi dalis. Pirmoje – angliakasių gelbėtojų įranga ir technika nuo seniausių laikų iki dabar. Antroje dalyje – nusileidimas į požeminę šachtą, kurioje sunkiomis sąlygomis dirbo angliakasiai.

Sunkiai pajudantis, tačiau jaunatviškai atrodantis senukas požemiuose liūdnai žvelgė į drėgnas sienas, o jo žmona entuziastingai viską filmavo.

Ekskursijai visai kitą atspalvį suteikė du požemiuose sutikti lankytojai – apie 90 metų vokietis ir jo gerokai jaunesnė mulatė amerikietė žmona. Sunkiai pajudantis, tačiau jaunatviškai atrodantis senukas požemiuose liūdnai žvelgė į drėgnas sienas, o jo žmona entuziastingai viską filmavo.

Pasirodo, vokietis lankė vietą, kurioje Antrojo pasaulinio karo metais buvo sugautas ir įkalintas sovietų kareivių. Trejus metus paauglys dirbo kasyklose sunkiomis sąlygomis. Keisčiausiai mūsų kompanijoje atrodė irgi jau į pensiją išėjęs gidas, kuris su dideliu užsidegimu specialiai atvykusiems svečiams vokiškai pasakojo apie darbą kasyklose, įrenginius ir kaip sunku buvo „tiems žmonėms tais laikais“ dirbti. Senasis vokietis atsisuko į mane, palingavo galvą, parodė į savo pirštus, į gido detaliai nupasakotą įrenginį ir tarė: „Aš į šią skardą iki kraujo pirštus persipjovęs buvau. Sunkiai gijo.“

Iškilę į paviršių dar spėjome keliais žodžiais nupasakoti savo kelionę. Gidas buvo nustebęs, vokietis tik su nežymia šypsena veide tylėjo, o paaikčiojusi dėl mūsų nuotykių amerikietė žmona atsisveikino ir gražiais, ir liūdnais žodžiais: „Gero jums gyvenimo!“ Tada pakėlė savo vyro striukės skverną, kad šiam lengviau būtų peržengti bortelį, ir paragino: „Come baby, come!“

Mykolas Vadišis nuotrauka. Anglių kasyklose, Ostravoje, Čekijoje

O mes sėdome į savo „Seat Ibizą“ ir nuvažiavome dar 500 km. Čekijoje vengėme greitkelių, kad nereikėtų mokėti savaitės kelių mokesčio už kelias valandas vairavimo. Be to, pamatėme, kaip gyvena Čekijos provincija: kalnų papėdėse, su žydinčiais sodais, jaukiai, europietiškai. Antra vertus, ir lietuviai mažuose miesteliuose ne daug atsilieka. Kai gyvenimas tampa ramus ir geras – pradeda rūpėti aplinka ir gražios gėlės.

Nepastebimai kalnuose kirtome Čekijos ir Slovakijos sieną. Neužsukdami nė į vieną didesnį miestą pradedančiais žaliuoti saulėgrąžų ir javų laukais, nykokomis Slovakijos plynėmis privažiavome Dunojų, už jo – jau Vengrija.

Joje pavasarį gegužės pabaigoje pakeitė karšta vasara, vingiuotus ir gana gumbuotus provincijos kelius žiedais barstė akacijos. Galiausiai mažame kelių šimtų žmonių Bašio miestelyje netoli Balatono ežero mus pasitiko senas geras draugas – vengras Martonas. Kai Lietuvoje viskas tik baigė žydėti, Martono sode jau noko tamsiai raudonos trešnės. Pirmą kartą aiškiai pajautėme, kad pasislinkome gerokai į Pietus.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje travelonspot.com 2016 m. birželio 30 d. Daugiau apie keliones galite paskaityti ČIA

Tomas Misiukonis

Kiek kartų jūs girdėjote klientą sakant man per brangu? Ko gero žinote, kaip į šią abejonę atsakyti. Galima užduoti nuvalkiotą klausimą lyginant su kuo? Arba ką jūs turite galvoje? Kas jums yra per brangu?

Tomas Misiukonis, “OVC Consulting” partneris ir konsultantas

Labai dažnai pardavėjai ieško ant menčių guldančių frazių, kurios padėtų atmušti kliento abejones. Kažkaip jas apeiti. Išvengti, kaip jie sako. Manau, kad toks požiūris yra trumparegiškas, nes atmušančios frazės nieko neišsprendžia. Jos tik sukelia konfrontaciją ir pastato pardavėją bei klientą į puolimo-gynybos pozicijas. Užuot bandę primityviai įveikti klientą, pardavėjai turėtų žinoti, kaip klientai suvokia kainą. Žinant šiuos niuansus, galima geriau pasiruošti argumentus ir gudriau derėtis.

Kiek kainuoja juodieji perlai arba kaip kaina nustatoma iš lempos

Maždaug 1970 m. garsus perlų prekybininkas Salvador Assael susitiko su Jean-Claude Brouillet – žmogumi, kuris Polinezijoje įsigijo didžiulę juodųjų perlų kolekciją ir norėjo ją parduoti Vakaruose. Juodieji perlai JAV nebuvo žinoma brangenybė, tad Salvador Assael bandymai realizuoti minėtą kolekciją baigėsi nesėkme. Galima būtų sakyti, kad suveikė rinkos dėsnis – nebuvo paklausos, tad perlai neparsidavė. Galbūt reikėjo juos paleisti ypač maža kaina?

Inkaravimas, t.y. manipuliacija klientų poreikiu kainas ir dalykus lyginti tarpusavyje.

Salvador Assael pasinaudojo savo ryšiais ir su viena Niujorko Penktojoje Aveniu esančia juvelyrikos parduotuve sutarė, kad perlus jie eksponuos nežmoniškai aukšta kaina vitrinoje šalia deimantų ir rubinų. Perlai parsidavė lengvai, nes klientai juos pamatė gulint tarp tikrų brangenybių. Jie pagalvojo, kad dėl to perlai yra precious ir kainuoja teisingai.

Išvada?

Inkaravimas, t.y. manipuliacija klientų poreikiu kainas ir dalykus lyginti tarpusavyje. Šiuo atveju klientai juoduosius perlus susiejo su vertingais brangakmeniais, kurių kaina pasitarnavo kaip inkaras, todėl juodieji perlai gerai paėjo.

Ar penki eurai už dalyką yra gera kaina, ar ne, klientai nusprendžia tik tada, kai turi galimybę šią kainą palyginti su kitų panašių dalykų kainomis. Pavyzdžiui, anądien domėjausi paspirtukais suaugusiems. Jų kainos net neįsivaizdavau. Kai pamačiau, kad paspirtukas kainuoja apie 150 eurų, aš nenusiraminau, kol neradau beveik trigubai brangesnio paspirtuko. Tada palyginau tuos du daiktus tarpusavyje ir nusprendžiau, kad 150 eurų yra man prieinama kaina.

BFL/A.Ufarto nuotr.

Ką sako tyrimai?

Vienas svarbus elgesio ekonomikos tyrėjų atradimas, kuris šioje situacijoje vaidina svarbų vaidmenį, gali padėti derybose dėl kainos. Dan Ariely, gerai žinomos knygos Predictably Irrational autorius, išsiaiškino, kad pradinis kainos inkaras vaidina labai svarbų vaidmenį kliento sprendimo priėmime.

Tuoj paaiškinsiu, ką turiu galvoje.

Dan Ariely surinko grupę žmonių ir pasiteiravo dviejų paskutinių jų socialinio draudimo numerio skaičių (pavyzdžiui, 79). Prisiminkite du paskutinius savo asmens kodo skaičius. Vėliau jis tiriamųjų paklausė, ar jie ryžtųsi sumokėti tą skaičių atitinkančią kainą (pavyzdžiui, 79$) už gero vyno butelį tikrame aukcione.

Surengtame vyno aukcione žmonės, kurių socialinio draudimo numerio du paskutinieji skaičiai atitiko intervalą 80-99, už butelį vyno pareiškė mokėsiantys vidutiniškai 27,91$. Tie žmonės, kurių jau minėtų skaičių intervalas buvo 00-19, už vyną buvo pasirengę sumokėti vidutiniškai 8,64$.

Kas čia per nesąmonė? Nejaugi žmonės ryžtasi mokėti brangiau vien tik priversti pagalvoti apie didesnį skaičių?

Dan Ariely nusprendė pakartoti eksperimentus ir šį kartą į aukcioną jis įtraukė penkias plačiai naudojamas prekes: šokoladą, kompiuterio pelę, klaviatūrą ir kitus dalykus. Eksperimento dalyviais Dan Ariely pasirinko 55 studentus. Vėl gi, tie žmonės, kurių socialinio draudimo numerio paskutiniai du skaičiai pakliuvo į intervalą 40-59 statė už parduodamas prekes daugiau negu tie, kurie pakliuvo į intervalą 20-39. Tai buvo tikras aukcionas, kuriame už prekes reikėjo realiai sumokėti, o jos buvo pristatomos pirkėjams.

Pasiruoškite argumentus, kurie padėtų klientui suvokti naują jūsų siūlomą vertę.

Pirmą kartą įsigijus kokį nors dalyką (mano minėtą paspirtuką, pavyzdžiui) jo kaina tampa inkaru, su kuriuo mes lyginame paskesnes sutinkamas kainas. Pavyzdžiui, jeigu prieš 10 metų už naktį Palermo viešbutyje jūs mokėjote 40 eurų, tai šiemet surasta pigiausia 70 eurų kaina panašiame viešbutyje jums atrodys didelė. Tuo tarpu 45 eurų kainą jūs vadinsite labai nebloga.

Dan Ariely kartojo įvairius eksperimentus ir toliau tyrė kainos inkaravimo fenomeną. Pavyzdžiui, jis teiravosi savo studentų, kiek jie sumokėtų, kad jiems nereikėtų klausytis erzinančio garso. Vienos grupės buvo klausiama, ar jie sutiktų mokėti 10 ct, o kitos – 90 ct. Vėliau, kai garsas buvo paleistas, paaiškėjo, kad pastaroji grupė buvo pasiruošusi sumokėti vidutiniškai 73 ct, o pirmoji grupė – vidutiniškai 33 ct.

O tai ką daryti praktikoje?

Dan Ariely tyrimai man pametėja keletą įžvalgų, kuriomis galima remtis praktikoje.

Pirma, jeigu klientas jau turi patirties naudodamas jūsų produktus ar paslaugas, vadinasi, jis turi ir inkarą– ankstesnę kainą, kurią jis mokėjo. Jeigu kelsite kainas ar pametėsite jam naujų produktų ir paslaugų variantų, kurie kainuos brangiau, nesitikėkite, kad klientas neparodys abejonės. Klausimas lyginant su kuo jums per brangu? čia taip pat nepadės, nes klientas atsakys: lyginant su tavo paties prekių ir paslaugų kaina. Pasiruoškite argumentus, kurie padėtų klientui suvokti naują jūsų siūlomą vertę.

Antra, įprastos atsikirtimo dėl kainos prieštaravimų technikos veiks tik tada, jeigu klientas turi mažai patirties pirkdamas konkrečias prekes ar paslaugas. Klientą galima etiškai maustyti dėl automobilio nuomos, pavyzdžiui, naujoje šalyje ir įrodinėti, kad automobilių nuomos ypatumai šioje šalyje yra kitokie negu ten, kur klientas jau buvo.

Svarbiausia – žinoti kliento patyrimą ir jo inkarus, t.y. prie ko jis yra prisirišęs.

Trečia, viskas čia yra gerai, nes jei vienas klientas turi X kainos inkarą, kuris galbūt yra mažesnis už jūsų siūlomų kainų vidurkį, tai kitas klientas gali turėti Y inkarą, kuris bus didesnis už jūsų pasiūlymą ir toks klientas lengvai pasirašys su jumis dirbti. Svarbiausia – žinoti kliento patyrimą ir jo inkarus, t.y. prie ko jis yra prisirišęs. Šį dalyką padeda išsiaiškinti geri klausimai, kai klientas jau apšilęs ir gali su jumis kalbėti atvirai. Būtent tokiu atveju galima klausti klausimo su kuo lyginate? Ką jums reiškia – per brangu? Tačiau klausimus reikia užduoti ne puolančiu tonu, bet parodant savo nuoširdų domėjimąsi.

Ketvira, jei eisite lengviausiu keliu – dalinsite klientams nuolaidas, kurių jie neprašo arba tik zyzia, kad pažaistų, taip sukursite klientui žemos kainos inkarus ir vėliau nebegalėsite jų pakeisti. Pavyzdžiui, išleidę į rinką naują paslaugą ar produktą aukštesne kaina, parduosite jį sunkiau.

Penkta, galvoju, kad Dan Ariely eksperimentai skatina permąstyti įprastą paklausos ir pasiūlos santykio dėsnį, nes čia į šiuos subalansuotus kintamuosius įsiterpia stipri jėga – žmonių neracionalumas.

Šešta, neskubėkite kliento teisti nesužinoję jo patirties. Priimkite ją ir, jei manote, kad verta su klientu dirbti, formuokite naujus inkarus. Gal tas juodųjų perlų bajeris nepadės 100%, bet tikiu, kad ką nors panašaus sugalvosite.

Tekstas pirmą kartą publikuotas tinklaraštyje salesblog.lt 2016 m. birželio 27 d.

Lina Ever

Taip jau nutiko, kad per vieną savaitę perskaičiau du lietuvių autorių romanus – Agnės Pačekajės “Prisirpusios senmergės išpažintis” ir Andrės Eivaitės “Valstybės tarnautojos dienoraštis”. Ant abiejų viršelių skanduojama, kad tai lietuviškosios Bridžitos Džouns istorijos. Abiem romanams netrūksta populiarumo, abu puikiai perkami ir guli matomose knygynų vietose, tačiau iki Bridžitos Džouns jiems šiek tiek dar trūksta.

Lina Ever, Berlyno dienoraštis

Skaitau lietuvių autorių knygas iš smalsumo, dėl bendro išsilavinimo. Įdomu, ką rašo kolegos, kaip jie mato pasaulį. O gal tikiuosi užčiuopti lietuviško populiaraus romano paslaptį. Gal renku medžiagą kada nors gimsiančiai knygai “Populiaraus romano formulė”, todėl kiekviename perskaitytame romane stengiuosi surasti ką nors naujo ir netikėto, kitokį formos, turinio, minčių dėstymo sprendimą.

Skiriu po vieną tašką abiems už lengvą stilių ir smagiai, tegul ir paviršiumi, slystančius sakinius.

Ir žinote, kas ieško, tas tikrai suranda. Todėl net jei viena ar kita knyga nepatiko, niekada niekam nesakau, kad neverta gaišti laiko. Sakau – ši knyga ne tau. Nes puikiai žinau, kad kiekviena knyga randa savo skaitytojus, o kai kuriems žmonėms, žiūrėk, banali knygiūkštė nukrenta kaip tik tuo laiku, kai jiems labiausiai reikia ir atveria kažkokią prasmę, užpildo tuo metu atsivėrusią skylę visatoje. Jeigu jūs jau dešimt metų laimingai ištekėjusi arba dabar jūsų gyvenime siaučia paauglių vaikų hormonų audros, jums senmergės rūpesčiai visai nerūpės. Bet laukiančioms princo gal tai padės į savo būseną bent jau pažvelgti per humoro, o ne depresijos prizmę ir iš visko smagiai pasijuokti.

Abiejų autorių kūrinius “suvalgiau” per tris dienas ir visai nesikankindama. Taigi, skiriu po vieną tašką abiems už lengvą stilių ir smagiai, tegul ir paviršiumi, slystančius sakinius. “Prisirpusiai senmergei” skiriu dar visus du balus už humorą ir juokingus palyginimus – tikrai daugelyje vietų garsiai nusikvatojau ir susimąsčiau, kada paskutinį kartą skaičiau lietuvių autoriaus kūrinį su tokia didžiule juoko doze.

“Valstybės tarnautojai” balas už šmaikščius ir natūralius dialogus. Pastarasis romanas ir labai kinematografinis, beveik galėtų tarnauti scenarijumi naujam lietuviškam serialui. Dar abiems po balą norėčiau pridėti už naujus personažus, kurių lietuvių literatūroje turbūt iki šiol nebuvo. Juokinga senmergė puikiai atspindi mūsų visuomenės stereotipus, artimųjų lūkesčius, tuos neištartus klausimus ir nusuktus žvilgsnius, lyg ištekėti būtų vertybė pati savaime. Ji bando pati sau padėti, bando išspręsti savo “trūkumą” kaip galima greičiau, taip dar labiau viską komplikuodama.Taip, ji bando mėgdžioti Bridžitą Džouns savo kvailu, kartais – absurdišku elgesiu, bet čia turbūt ir yra vienintelis panašumas su populiariausia pasaulio literatūrine senmerge.

Kaip būti tobula valstybės tarnautoja ir išgyventi valdiškų intrigų džiunglėse.

Valstybės tarnautoja į ją dar mažiau panaši. Nors ir nepaminėtas herojės amžius, ji kiek jaunesnė ir jai iki senmergystės slenksčio dar šiek tiek likę. Bent jau ji dėl vestuvių dar nesikamuoja, jos tetos dar nekankina klausimais apie jaunikį. O kamuojasi ji dėl kitko – kaip būti tobula valstybės tarnautoja ir išgyventi valdiškų intrigų džiunglėse. Atrodo, kas gali būti nuobodžiau, kaip skaityti apie nuobodžią valdišką tarnybą. Taip, autorė bando pažvelgti į šį darbą su humoru, bet jos herojė tiek įklimpusi į savo pareigas, kad nuo pusės romano pasidaro tikrai nuobodi. Tokia pat, kaip ir jos atliekamas darbas.

Esu pati dirbusi valstybės tarnyboje. Esu mačiusi tuos tuščius kabinetus, įrengtus švogeriams, esu sutikusi kokių tik nori personažų, suprantu kaip autentiškai knygoje pateiktas visagalio Ūkio skyriaus ar nuo nieko nepriklausomo IT skyriaus specialistų darbas, kokie išsidirbinėjantys kartais būna viršininkai ir kaip dažnai apima beprasmybės jausmas, kai turi sugadinti pakelį popieriaus vien dėl nepadėto kablelio. Viskas parodyta labai vaizdžiai ir teisingai.

Bet skaitant labai norėjosi kokių nors įdomesnių personažų, jų meilės nuotykių, komandiruočių, kokio nors mielo kito skyriaus viršininko. Nes valstybės tarnyboje oi ne viskas yra taip nuobodu, kaip rašo A.Eivaitė. Ir ne visi žmonės yra pilki niurzgos. Ten verda aistros, imami kyšiai, padedama laimėti konkursus, padlaižiaujama viršininkams, kovojama dėl komandiruočių, pas šefą pilstomas konjakėlis – labai norėjosi ko nors tokio skandalingesnio. Ko nors, už ką autorei tikras politinis funkcionierius būtų pagrasinęs teismais už valdininko munduro išpurvinimą ir garbės bei orumo paniekinimą.

Ko pasigedau abiejuose romanuose – tai dinamikos ir veiksmo, kad lauktum, jog tuoj tuoj kažkas nutiks. Kad vienai scenai nesibaigus apimtų nuojauta, kad vėl nutiks kas nors netikėto. Kad vieną skyrių pabaigus negalėtum padėti knygos į šalį. “Prisirpusi senmergė” dažnai užuot veikusi, slepiasi po žodžiais, tegul ir juokingais, bet kartais pereinančiais į tuščiažodžiavimą. Autorės stilius labai žaismingas ir mažomis porcijomis, skaitant skiltį apie Zosę žurnale, tikrai pralinksmina. Tačiau skaitant romaną tie juokingais palyginimais perkrauti sakiniai pradeda erzinti. Vis tik moterims skirtame romane svarbiausias dalykas yra papasakota istorija, o ne ekvilibristika žodžiais.

Norėjosi daugiau nuotykių, dialogų ir mažiau senmergiškų savirefleksijų. Ir dar – senmergės romane daug, o va apie svajonių jaunikį, kuris turėtų būti antras pagal svarbumą personažas, pasakojama pripuolamai, įtampa neužauginama iki kulminacijos, nors pabaiga vis tiek nustebina. Dar vienas balas šiam romanui.

Ir net kai užsidega viltis, kad ji pagaliau su dviem bernais išvažiuos prie ežero ir ten nutiks kas nors smagaus, jai būtinai paskambina viršininkė ir ji iš pilko personažo tampa dar pilkesniu.

Valstybės tarnautojos personažas atskleistas taip pat išsamiai, tik jis … nuobodus. Skaitydamas net nenori, kad jai pasisektų, kad ji sutiktų jos vertą vyriškį, kad pabaigtų projektą laiku ar įsigytų draugų. Nes ji – tiesiog pikta dėl kablelių pamišusi kvaiša be autoironijos. Jei knygą skaitai ne kaip romaną, o kaip valstybės tarnautojos dienoraštį, kaip ir neturi prie ko prisikabinti, bet romanui reikalingo veiksmo pasigedau ir čia. Visos veiksmo scenos apsiriboja popierių vežimu į ministeriją arba kojos išsisukimu žiūrint pro langą. Visos intrigos vyksta viduj, rūsy, tamsiuose koridoriuose, lyjant automobilyje, dar kelios geriant vyną su drauge namuose. Ir net kai užsidega viltis, kad ji pagaliau su dviem bernais išvažiuos prie ežero ir ten nutiks kas nors smagaus, jai būtinai paskambina viršininkė ir ji iš pilko personažo tampa dar pilkesniu.

Suprantu, kad kam nors tos scenos juokingos, man sukėlė tik gailestį. Bet jei sukelia kokius nors jausmus – gal nėra blogai? Pliusas autorei už tai. Pabaiga nenustebina, tik šiek tiek atitirpdo personažą, nors aš skaitydama linkėjau, kad ją pagaliau atleistų iš darbo, kad ją pagaliau išbarškintų koks fainas viršininkas ir ji pagaliau atsitokėtų ir išliptų iš tos valstybės tarnybos ir bobiškų intrigų liūno.

Balų skaičiuoti nenoriu, lyginti tuos romanus irgi nebuvo mano užduotis, abi autorės valdo žodį ir moka konstruoti sakinius. Trumpas verdiktas – su abiem romanais praleisit visai smagiai laiką, ypač jei jūs … senmergė arba valstybės tarnautoja.

Prabėgus savaitei perskaičiau Ugnės Barauskaitės “Vieno žmogaus bohema” ir pagalvojau, kad jis savotiškai tinka į šią trijulę. Jau vien todėl, kad tai taip pat moters moterims parašytas kūrinys, žvelgiantis į tas pačias moters vienišumo, savo vietos pasaulyje ieškojimo, noro prisiglausti ir bandymo išlaikyti kokius nors santykius, bėgimo nuo savęs pačios problemas.

Kiekvienas žodis, kiekviena frazė čia – pasverta, apgalvota, gal ne kartą perrašyta ieškant tikslesnio skambesio.

Tiesa, pastaroji knyga į viską žvelgia nebe buitiniu, o šiek tiek filosofiniu lygmeniu, atsitraukus nuo savęs per padorų atstumą, užgriebiant plačiau ir giliau. Knyga gimė iš autorės didelio noro rašyti, iš dešimties metų pastebėjimų, užrašų, prisiminimų ir detalių ar net, pasak autorės, įžodintų kvapų. Skaitai ir žinai, kad tai tikra. Išjausta. Apmąstyta. Parašyta mintyse, o jau paskui popieriuje. Kiekvienas žodis, kiekviena frazė čia – pasverta, apgalvota, gal ne kartą perrašyta ieškant tikslesnio skambesio.

Autorė meistriškai valdo tekstą, žodžiai sudėlioti taip gražiai, kad užuoti kvapus, matai rytietiškus ornamentus ir iš pusės žodžio įsijauti į autorės (ar jos herojės) būsenas. Juos norisi ne ryti, bet lėtai mėgautis, stabtelint, pagalvojant, kai ką net užsirašant.

Visi trys romanai parašyti pirmu asmeniu, juos visus kaip ir būtų galima pavadinti dienoraščiais. Trijų vienišų moterų dienoraščiais. Visų net pavadinimai panašūs – sudaryti iš trijų žodžių. Visose trijose knygose į savo pagrindines herojes autorės žvelgia su humoru. Visose herojės ieško nelengvų sprendimų. Visos kenčia supratusios, kad ir vėl sustojo ne tas princas arba arklys prašuoliavo net nestabtelėjęs. Visos bando surasti atsakymą į klausimą “kas ta meilė ir kai ją atpažinti”. Senmergė savo skaudulius slepia po autoironija, tarnautoja – darbe, o bohemos atstovė – vyne ir kelionėse.

“Vieno žmogaus bohemoje” į pasaulį žiūrima kur kas giliau – nesislepiant už palyginimų gausos, neišskaidant esmės dialoguose, užkabinant nepatogias tiesas ir apsinuoginant kiek daugiau, nei leidžia įprastas lietuviškas padorumas ir taip, kaip moka tik tikri menininkai. Drąsu, ne kartą skaitant pagalvojau. Atvira. Juokinga. Skaudu. Panašu į mane, į mano draugę, į kaimynę. Ne kiekvienas gali taip atvirai ir kritiškai pažvelgti į save. Todėl iš visų trijų romanų šį labiausiai derėtų vadinti išpažintimi arba dienoraščiu, nes jis – nuoširdžiausias ir atviriausias. Bet jam pasirinktas originalesnis pavadinimas – bohema. Turėtų skambėti linksmai ir pašėlusiai, bet kai šėlsta vienas žmogus, jau vien iš pavadinimo pajunti dvelktelint melancholiškas gaidas. Bet skaitant liūdėt nėra kada, nes autorė parodo, kad vieno žmogaus bohema gali būti tokia pat įdomi ir spalvinga ir gal net daug spalvingesnė nei susiporavusiųjų ir vienatvę praradusių žmonių.

Jei pirmi du romanai panašūs į vieną ar kitą Makdonaldo rinkinį, tai pastarasis prilygsta prancūziškam meniu – tegul ne brangiausiame restorane, bet būtinai iš trijų patiekalų.

Ugnės romane daug rytietiškų kelionių – Libanas, Palestina, Sirija, Turkija, Graikija, Ispanija. Autorė vaikšto po mylimą Stambulą, cituoja O.Pamuką ir skaitydamas neri į tą pasaulį su siauromis gatvelėmis, spalvotais turgumis ir turkais pariestais ūsais. Su autore kartu lepteli jiems kažką turkiškai ir pradedi dairytis kurioje pusėje tas Bosforas. Skaitydamas mąstai kartu su autore apie tai, ką tau reiškia kelionės ir kokį save jose atrandi, mąstai kodėl vyrai niekada nesupras moterų, kodėl neįmanoma suprasti žmonių kultūrinių skirtumų, ko reikia, kad iš tiesų jaustumeisi laiminga.

Romane šmėsteli įdomūs personažai, jame randame daug rašytojų citatų, daug matytų filmų ir dar daugiau mūsų bendros praeities detalių: Palangos, dieduko kaliošų, baltų apykaklių, Gavelio Vilniaus, dvylikos kėdžių… Iš skaitytojo tikimasi, kad jis bus panašaus amžiaus ir apsiskaitymo lygio, nes dvidešimtmečiai, panašu, daugelio knygų ar filmų pavadinimų nėra girdėję.

Jei pirmi du romanai panašūs į vieną ar kitą Makdonaldo rinkinį, tai pastarasis prilygsta prancūziškam meniu – tegul ne brangiausiame restorane, bet būtinai iš trijų patiekalų. Jo mažiau, bet jis maistingesnis, grynesnis, rafinuotesnis, jį norisi valgyti lėtai ir pasigardžiuojant. Jei pirmieji du romanai panašūs į bižuteriją – nebrangią, madingą, tinkančią vienam vakarui, vienai vasarai, tai “Bohema” – hipiškas vėrinys su brangakmeniais, kurį norisi vėl ir vėl pačiupinėti, užsidėti, parodyti kitiems, pasidėti į stalčių, o vėliau gal net padovanoti dukrai.

Bet juk būna skirtingų žmonių ir juk būna dienų, kai norisi Makdonaldo ar prie tam tikros suknelės tam tikru gyvenimo periodu labiau tinka bižuterija. Bangakmeniams reikia subręsti. Pasidžiaukim, kad ir Lietuvoje jau turime iš ko rinktis.

Tekstas pirmą kartą publikuotas tinklaraštyje “Berlyno dienoraštis” 2016 m. gegužės 23 d.

Dovydas Varkulevičius ir Inga Miliauskienė / maratonolaukas nuotr.

Interviu su Lietuvos rizikos ir privataus kapitalo asociacijos vadovais Dovydu Varkulevičiumi ir Inga Miliauskiene.

Ignas Staškevičius, maratonolaukas

- Jūs vadovaujate Lietuvos Rizikos ir privataus kapitalo asociacijai. Man įdomiausia, kodėl jos pavadinime yra jungtukas „ir“?

Inga: Fantastiškas pastebėjimas. Man atėjus dirbti, vienas pirmųjų darbų buvo apsibrėžti pavadinimą. Anksčiau naudotas Rizikos kapitalo asociacijos pavadinimas, bet kai kurie nariai sakė: „Mes nesame tik rizikos, mes esame kaip privatus kapitalas …“.

O visa priešistorė yra vertimas iš anglų kalbos. Rizikos kapitalas yra venture capital, o privatus kapitalas yra private equity. Iš esmės po private equity gula ir venture capital.

- Įtariau, kad privatus kapitalas apima rizikos kapitalą. Tai kodėl tarp jų rašote „ir‘?

Dovydas: Išsivysčiusiose kapitalo rinkose, tokiose kaip Jungtinė Karalystė ar JAV, angelus apjungia angelų asociacija, ankstyvąjį rizikos kapitalą jungia ankstyvojo rizikos kapitalo asociacija, riziką apjungia rizika, o jau private equity, institucinius investuotojus jungia vėlesnės stadijos asociacijos. Lietuvoje turime sąlyginai ankstyvą kapitalo rinkos išsivystymo fazę, todėl mūsų nariai yra nuo angelų fondo iki jau tokių buyoutinių fondų ir institucinių investuotojų. Pavadinimas skirtas atstovauti visos rinkos interesams.

- Painu. Daug frazių, daug pavadinimų, bet kad asociacija visiems atstovauja, tai puiku. Taigi, jeigu noriu suprasti, kas per daiktas yra rizikos kapitalas, kuo jis ypatingas, tai turiu žinoti, kad jis yra privataus, neviešo, kapitalo dalis, kuri… Gal jūs užbaigtumėte, nes nenoriu pats klaidingai jo apibrėžti?

Inga: Gal pradėkime nuo to, kad rizikos kapitalas – tai investicija į įmonių akcijas. Investuojama į naują akcijų emisiją įmonės, kurios akcijos nėra listinguojamos, nėra viešai platinamos.

- Bet kuo tai skiriasi nuo paprastos investicijos į paprastos UAB akcijas?

Inga: Jeigu ta UAB yra listinguojama…

- Ne, UAB juk paprastai nebūna listinguojamos.

Inga: Tuomet jis nesiskiria. Ypač, jeigu paimtume verslo angelus, tai…

- Ne, neimkime jokių angelų. Jeigu privatus verslininkas steigia UAB ir vienas ar su partneriais išperka naujai išleidžiamas akcijas. Ar tai, jūsų akimis, tas pats, kas rizikos kapitalas?

Dovydas: Iš esmės: ir taip, ir ne. Tas pats – tai tokia pat investicinė veikla. Ne tas pats, kad mūsų asociacijoje turime rinkos dalyvius – fondus. UAB‘ai investuoja į savo sritis, plėsdami veiklą, viskas tvarkoj, tai irgi yra investicijos. Fondai taip pat orientuojasi į tam tikrą portfelio plėtrą, bet jie siekia uždirbti pinigus, ir kai fondo mandatas, investicijų terminas, baigsis, jų tikslas bus išsiparduoti portfelį. Ir tikėtina, jeigu fondas buvo sėkmingas – pasikelti naują fondą ir toliau tuos pinigus reinvestuoti.

Startuolių komandos gali siūlyti inovatyvesnius sprendimus, kurių didžiosios korporacijos dėl savo nelankstumo nebūtų pajėgios kurti.

Inga: Kitas dalykas, kad didelės korporacijos turi prie savęs fondus, kurie ieško startuolių ar inovatyvių verslo idėjų, į kurias jie investuoja nebūtinai dėl uždarbio. Tokių startuolių komandos gali siūlyti inovatyvesnius sprendimus, kurių didžiosios korporacijos dėl savo nelankstumo nebūtų pajėgios kurti. Jiems nerūpi grąža, jiems rūpi tų verslų kuriami produktai.

- Leiskite man dar kartą grįžti prie paprasto klausimo: kas skiria rizikos kapitalą nuo ne rizikos kapitalo?

Inga: Rizikos kapitalo fondas yra tarpininkas tarp…

- Atleiskite, kad pertrauksiu: tai rizikos kapitale turi būti fondas? Koks kriterijus skiria rizikos kapitalą nuo ne rizikos?

Inga: Grąža. Norima uždirbti grąža.

Angelas – tai fizinis asmuo, kuris turi lėšų ir investuoja jas į įmonės akcinį kapitalą.

Dovydas: Investuodami per fondą turtingi verslininkai dalijasi rizika. Aišku, UAB‘as taip pat gali investuoti per pusę su kitu UAB‘u. Žiūrint istoriškai, venture capital ne tik būdavo didelė grąža, bet ir didesnė rizika, nes prieš 50-60 metų pirmieji fondai investuodavo į naujas technologijas, kuriomis tikėjo. Tikėtina, kad šiandieninėje Lietuvoje bet kuris pavienis investuotojas, investuodamas asmenines lėšas į UAB‘ą, atitinka rizikos kapitalo kriterijų, nes tiek jis, tiek UAB‘as, investuodamas į naują veiklą, rizikuoja.

- Šiek tiek aiškiau, bet vis tiek prašyčiau išgryninti požymius, išskiriančius būtent rizikos kapitalą. Juk laikoma, kad jis kažkuo vertingesnis už paprastas investicijas, jam kuriamos ekosistemos, telkiami valstybės resursai, steigiami slėniai. Tai kuo jis toks ypatingas: grąža, fondais ar pačia rizika?

Dovydas: Tie apibrėžimai skiriasi įvairiose valstybėse, bet Lietuvoje rizikos kapitalu laikytina iki milijono eurų dydžio investicija į iki dvejų metų amžiaus įmonę. Ir ta įmonė neturi perspektyvos per porą metų virsti gigantu, ji yra ankstyvojoje verslo kūrimo stadijoje.

- Puiku. Dar paaiškinkite man, kas yra verslo angelas?

Inga: Tai yra fizinis asmuo…

- Būtinai – fizinis, ne dvasinis?

Inga: Taip ir ne. Į kiekvieną jūsų klausimą galima atsakyti ir „taip, ir „ne“. (Visi juokiasi)

Dovydas: Jeigu Vatikanas į ką nors Lietuvoje investuoja, mes, tikėtina, nematome.

Inga: Gali būti angelų fondas. Jis pasirenka įmonę, į kurią nusprendžia investuoti. Tuomet jis stengiasi pritraukti vieną ar kelis verslo angelus, nes Lietuvoje ne kiekvienas angelas gali investuoti, pavyzdžiui, penkis milijonus eurų. Tuomet kai atsiranda, tarkime, trys verslo angelai, investuoja ir fondas.

- Tai kuo angelas šiuo atveju skiriasi nuo demono?

Inga: (Juokiasi) Ne taip jau daug ir skiriasi, man atrodo.

- Taigi. Tai kodėl juos taip vadina?

Dovydas: Žiūrėkit, tai labai paprastai apibrėžiama: angelas – tai fizinis asmuo, kuris turi lėšų ir investuoja jas į įmonės akcinį kapitalą.

- Tik tiek?

Dovydas su Inga: Tik tiek.

- Tai koks jis angelas? Jis tiesiog eilinis investuotojas! Iš kur visa ši poezija?

Dovydas: Angelai dar turi duoti pridėtinės vertės. Jie paprastai ateina su savo žiniomis, klientais, partneriais. Tai žmonės, kurie atneša ne tik pinigus, bet ir padeda atidaryti tam tikras duris.

- Aha! Tačiau net ir tai dar neatrodo ypatinga, nes kiekvienas rimtas verslininkas, investavęs į bendrovę reikšmingus pinigus, pasirūpins, kad jai sektųsi. Gali deleguoti savo atstovus į valdybą ar tarybą, o gali pats eiti dirbti.

Inga: Bet yra vienas „bet“…

- Koks gi?

Inga: Investuodamas į įmonę kartu su verslo angelų fondu, tu žinai, kad tu apsiženysi su ta įmone. Ir fondas norės ateityje tą įmonę parduoti, norės iš jos uždirbti. Fondas norės grąžos ir pasidalins ja su angelu.

- Pereikime prie fondų. Jūsų asociacijos nariai juk yra fondai? Ar fondų valdymo įmonės?

Inga: Fondai. Bet labai gerai pastebėjote – viena fondų valdymo įmonė po savimi gali turėti tris fondus. Taigi pas mus iš esmės yra fondai su savo komandomis.

Dovydas: Atsakant į klausimą trumpai: paprastai paraiškas pildo ir mūsų nariais tampa fondų valdymo įmonės.

- Gerai. Prašau, paaiškinkite man, kokia yra rizikos kapitalo fondų prasmė. Kam jie išvis reikalingi?

Dovydas: Šiandien Lietuvoje, kad ir kaip norėtume, kapitalo rinka nėra nei išsivysčiusi, nei aktyvi. Jei imtume įmones, kurios siekia prisitraukti nuo pusės iki trijų milijonų eurų, tai jos susiduria su didžiausiu iššūkiu. Tik su nedaugeliu iš jų sutinka dirbti bankai. Verslai nori augti ir susiduria su kapitalo stoka. Jiems reikia įrengimų, jie nori investuoti į rinkodarą, mokyti darbuotojus. Uždirba jie palyginti nedaug, apyvartinių lėšų augti nepakanka, o bankai neskolina.

Tuomet įmonė ateina į rizikos kapitalo fondą ir sako: „Žiūrėkite, mes turime puikų biznį. Jeigu įdėsite šiek tiek pinigų, per tam tikrą laiką, tikėtina, gausite tokią ar tokią grąžą. Turime ne vieną ir ne du pavyzdžius, kai fondas taip įdėjo ir uždirbo parduodamas pabrangusias akcijas, nes įmonė išaugo.

- Nežinau, kiek pavieniai sėkmės atvejai atspindi bendrą vaizdą, tačiau esu girdėjęs, kad bankų paskolų palūkanos paprastai esti mažesnės už investuotojų grąžos lūkesčius.

Inga: Rizikos kapitalas yra alternatyva. Jo grąža yra tarp penkiolikos ir dvidešimt penkių procentų. Tai brangiausias finansavimo šaltinis. Jis tinka įmonėms, kurioms bankinės paskolos yra neprieinamos.

- Tai investuotojai deda savo pinigus į tas įmones, kurioms bankai neskolina?

Inga: Nebūtinai.

- Nes jeigu jai gali paskolinti bankas, tai investuotojas mažiau reikalingas…

Dovydas: Arba visai nereikalingas.

- Būtent! Tai jeigu bankai neskolina perspektyviai įmonei…

Dovydas: Nes nesupranta jos biznio.

- Nes nesupranta! Tai investuotojas yra arba gudresnis už banką, nes geriau suvokia tos bendrovės verslą, arba jis yra kvailesnis, nes manosi ką nors suprantąs, neįžvelgia rizikų, kurias mato bankas, ir naiviai tikisi uždirbti dvidešimt penkis procentus metinių…

Angelai su savo investicijomis elgiasi kaip sodininkai: geni, žiūri, kad užtektų šviesos ir šilumos.

Dovydas: Sakyčiau, investuotojai daugiau mato galimybių langus. Bankai žiūri standartiškai: kokia yra mūsų statistika, kiek procentų tokių verslų gražina paskolas. Jei klientas ateina su nauju nestandartiniu sprendimu ir prašo paskolinti tris – penkis milijonus, tikėtina, kad bankas sakys: „Labai faina, bet mes tokios patirties neturime, negalime pamatuoti rizikos.“ Tokia įmonė, tikėtina, atsidurs pas būsimą angelą, kuris ne tik turi pinigų, bet taip pat gerai supranta tą sritį, gali pabūti mentoriumi, padėti bendrovei užaugti. Bankai gal stengiasi padėti skolininkams, bet turi mažiau galimybių, o angelai su savo investicijomis elgiasi kaip sodininkai: geni, žiūri, kad užtektų šviesos ir šilumos.

- Pagavau. Tačiau toks angeliškas sodininkas juk gali norėti tiesiog nupirkti tą užsimezgantį verslą, tapti jo savininku ir pasamdyti įkūrėją vadovu.

Inga: Taip būna. Pavyzdžiui, Tomas Andrejauskas, buvęs Swedbank vyriausias ekonomistas, tapo verslo angelu, investavo į ProBioSanus. Jis ten buvo ne vienintelis verslo angelas, atėjo su keletu kolegų. Jie kartu investavo, ir jis tapo, iki tam tikro laiko, įmonės vadovu.

- Tai įvyko atvirkščiai? Maža to, kad žmogus davė tris – penkis milijonus, tai dar turėjo ir pats eiti direktoriauti?

Inga: Čia susitarimo dalykas. Kiekvienas atvejis labai skirtingas. Investuotojas gali tapti vadovu, valdybos nariu.

Dovydas: Jūs, Ignai, kalbėjote apie buyoutą, įmonės akcijų išpirkimą iš esamų savininkų…

- Nes jiems niekas neskolina.

Inga: Galiu duoti kitą pavyzdį. Putokšnis per krizę padarė neteisingų investicijų, ir įmonė būtų bankrutavusi, bet nutiko taip, kad į ją nutarė investuoti LitCapital. Jis matė, kad įmonė turi galimybių, jei investuos į tam tikrą įrangą, plės rinkas, keis vadovybę.

Dovydas: Angelas neišperka įmonės, norėdamas palikti valdymo komandai pakankamai motyvacijos. Jis tikisi, kad verslo įkūrėjai, bent per pirmuosius trejus metus, iki pirmosios vadybos krizės, padarys viską, kad jų kūdikis išgyventų ir pastūmės verslą gerokai pirmyn. Gali atsitikti, kad po trejų – penkerių metų tie žmonės perdegs ir norės parduoti savo įmonės dalį. Reikės keisti valdymo komandą. Taip atsitinka.

Inga: Būna ir tokių pavyzdžių, kad pats vadovas išsiperka akcijas iš angelų. Tokiam tikslui net bankas gali jam paskolinti lėšų.

- Ar sutiktumėte, kad rizikos kapitalo rinkoje yra daugiau erdvės lošimui? Čia viskas greitai keičiasi, dalyvių daug, jų svoriai nevienodi, motyvai ir siekiai skiriasi. Svarbu pastebėti galimybę ir ja pasinaudoti. Norint suaktyvinti tokią rinką, žūtbūt reikia privilioti naujų lošėjų, tačiau ne visi linksta į lošimus, todėl rizikos kapitalo rinkos plėtrai ir ieškoma viešųjų struktūrų pagalbos.

Inga: Ir sutinku, ir nesutinku. Rizika investuojant į verslą yra panaši, ar jūs investuosite vienas asmeniškai, ar su fondu, ar per fondą. Plėsti rinką reikia dėl to, apie ką kalbėjome anksčiau: daugelis įmonių išbando visus finansavimo paieškos kelius ir negauna lėšų iš niekur kitur, kol į jas neinvestuoja rizikos kapitalo fondai. Šiandien mes turime virš trisdešimties tokių įmonių, kurioms gan neblogai sekasi. Taip, dalis jų investuotojams grąžos neatneš. Normalioje rinkoje silpniausi žūva. Tačiau likusios įdarbina žmones, vysto tam tikrus sektorius, moka mokesčius, jei norite skambių žodžių. Jų šiandien neturėtume, jei ta ekosistema nesivystytų.

- Koks yra tipiškas rizikos kapitalistas?

Dovydas: Dažniausia, tai – žmogus, kuris sėkmingai pardavė savo verslą ar jo dalį. Jis šiek tiek investuoja į saugias turto klases, bet jausdamas rizikos apetitą, jis nori toliau dalyvauti versle, tik iš kitos pozicijos.

Inga: Nebenori kasdien eiti į darbą, bet nori dirbti valdyboje, strategiškai vertinti komandą.

- Tai ką jam tuomet daryti?

Inga: Kreiptis į Arvydą Strumskį, papasakoti, kiek turi lėšų, kokį rizikos apetitą, į kokias sritis norėtų investuoti. Angelų fondas dažnai turi numatęs tris ar keturias įmones, kurioms neranda angelų. Jie net rengia tokius renginius, į kuriuos kviečia potencialius angelus, o įmonių vadovai pristato savo bendroves ir savo idėjas.

Dovydas: Investuotojui reikia apsispręsti, o jis nori. Jis gali investuoti vienas, su draugais greta fondo arba per fondą.

- Investavus į fondą, lieka laukti laiškų.

Inga: Taip, tuomet netenka rūpintis teisiniais dalykais. Pasirašote investicinę sutartį ir kas ketvirtį gaunate ataskaitą.

- Kokio dydžio yra fondų valdymo mokesčiai?

Inga: Įvairūs. Priklauso nuo to, kiek pelno uždirba investuotojai. Jei tik susigrąžina įdėtas lėšas, vienas tarifas, jei uždirba pirmąjį pelno lygį – kitas ir taip toliau.

- Pasakykite bent porą skaičių: minimumą ir maksimumą.

Dovydas: Yra du mokesčiai: sėkmės ir administravimo. Administracinis mokestis, priklausomai nuo fondo dydžio, gali būti nuo vieno iki penkių procentų nuo vertės, o sėkmės mokestis – nuo penkių iki dvidešimt penkių procentų nuo prieaugio.

- Warrenas Buffettas, atrodo, laimės milijoną dolerių iš lažybų, kurias sukirto 2007-aisiais su Protégé Partners, statydamas, kad rizikos fondų indeksas per dešimtį metų neaplenks paprasčiausio visiems prieinamo S&P 500. Taigi, investuotojai su rizikos apetitu uždirbo mažiau.

Inga: Tai dėl akumuliacijos. Yra labai skirtingų rinkos dalyvių, kai kurie nutempia vidurkį žemyn. Turime ir labai blogų, ir labai gerų fondų.

- Negaliu susilaikyti darsyk nepalyginęs šios srities su lošimo namais. Tikimybė uždirbti yra mažesnė, tačiau vilioja maža tikimybė išlošti daug. Reikia pasirinkti sėkmingą fondą, sėkmingą investiciją, kitaip rezultatas nuvils.

Dovydas: Lošimo namuose jūs rizikos nevaldote, o patyrę investuotojai sugeba atpažinti laiminčias komandas.

- Nevykę investicijos lieka nevykėliams, o patyrę investuotojai su gera uosle susižeria sėkmę. Gal tai panašu į sporto lažybas?

Dovydas: Tai panašiau į patį sportą, kad ir į bėgiojimą. Kuo daugiau treniruojiesi, tuo greičiau nubėgsi maratoną. Taip pat treniruojami ir investiciniai galvos raumenys.

Ačiū, lekiu treniruotis.

Tekstas pirmą kartą publikuotas tinklaraštyje maratonolaukas 2016 m. gegužės 28 d.

Dainius Radzevičius / BFL/T.Urbelionio nuotr.

Šiandien gerai žinoma tarptautinė organizacija Reporteriai be sienų (Reporters Without Borders) paskelbė savo kasmetinį darytą tyrimą apie žiniasklaidos laisvę pasaulyje. Bendra išvada nėra džiuginanti – valdžios ir privačių interesų spaudžiamos redakcijos ir žurnalistai vadinamajame informacijos amžiuje turi iš principo mažiau laisvės.

Dainius Radzevičius, dainius.org

Lietuva pagal tą tyrimą priklauso laisvų šalių kategorijai, nors formaliai kartu su Estija smuktelėjo reitinge keturiomis pozicijomis žemyn. Tačiau esame pagirti už tai, kad mūsų šalyje imta labiau saugoti informacijos šaltinius. Tiesa, pamiršo paminėti, kad pernai Lietuva dekriminalizavo įžeidimą viešoje erdvėje. Išbraukus iš Baudžiamojo kodekso šias nuostatas jos praktiškai įsigaliojo tik šių metų balandžio 1 dieną, todėl yra vilties, kad sudarydami 2016 metų reitingą kolegos atsižvelgs į šią aplinkybę.

Lietuva pagal tą tyrimą priklauso laisvų šalių kategorijai, nors formaliai kartu su Estija smuktelėjo reitinge keturiomis pozicijomis žemyn.

Kita vertus, Seimo priimtos Baudžiamojo kodekso pataisos su ypatingai griežta bausme už bet kokį formalų uždaro teismo medžiagos bet kokios dalies paviešinimą gali mūsų žodžio laisvę dar labiau suvaržyti, o tarptautinė organizacija tokį akibrokštą įvertintų daugybe neigiamų balų. Ypač, jei tas įstatymas visgi realiai įsigaliotų ir imti veikti. Nenoriu tuo tikėti, nes būtų baisi gėda.

Dar 1999 metais, kai man teko dirbti Teismų departamente, teismų sistema pradėjo semtis patirties iš Švedijos ieškodama būtų, kaip galima būtų gerinti santykius su žiniasklaida. Per tą laiką buvo keistos įvairios tvarkos, sukurtos atstovų spaudai pareigybės. Tačiau žurnalistų bendruomenei patys svarbiausi dalykai – kuo operatyviau ir betarpiškai gauti teismų sprendimus bei fiksuoti tai, kas vyksta teismuose. Ypač svarbūs sprendimų skelbimai.

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė vakar pateikė Seimui Teismų įstatymo pataisas, kuriomis siekiama didesnio teismų atvirumo.  Teikiamų projektų rengimą inicijavo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, jiems pritarė ir Teisėjų taryba. Siūloma įtvirtinti galimybę transliuoti, filmuoti ar fotografuoti teismo sprendimo paskelbimą, daryti jo garso ar vaizdo įrašą, jei tai būtina visuomenės informavimo, mokslo ar mokymo tikslais. Šiuo metu teismų procesus fiksuoti techninėmis priemonės yra draudžiama,  išskyrus garso įrašus išimtinais atvejais. Manau, kad viešas ir tikslus sprendimų pristatymas gali padidinti žmonių pasitikėjimą teisingumu. Jei jis bus ne tik gražiai viešinamas, bet ir vykdomas.

Teismai ir Prezidentė nori daugiau viešumo, o Seimas mojuodamas Baudžiamuoju kodeksu nori mažiau teismų viešumo.

Todėl šios naujos nuostatos yra vienas geriausių dalykų, kuris atsirado ne dėl žurnalistų spaudimo ar reikalavimo, bet kilo iš pačios teismų sistemos. Ta proga norisi padaryti tai, ką retai daro žurnalistų bendruomenė viešai – padėkoti teismų sistemos vadovams už supratingumą. Žinau, kad viešumas teismų darbe yra svarbus prioritetas ir Aukščiausiojo teismo pirmininkui Rimvydui Norkui. Nuoširdžiai tikiuosi, kad po šios iniciatyvos bus ir toliau siekiama kuo didesnio atvirumo.

Na, o kalbėdamas apie Lietuvos  spaudos laisvės reitingus pasauliniame kontekste, nuolat turiu prieštaringą jausmą – tai situacija blogėja, tai ją taisome. Kaip ir šį kartą – teismai ir Prezidentė nori daugiau viešumo, o Seimas mojuodamas Baudžiamuoju kodeksu nori mažiau teismų viešumo. Tai situacija gerėja ar blogėja?

Tekstas pirmą kartą publikuotas tinklaraštyje dainius.org 2016 m. balandžio 20 d.

"Scanpix" nuotr.

Tomas Misiukonis

Šį tekstą mane paskatino parašyti asmeninė istorija, kai vienoje auditorijoje kalbėjome apie tai, kokį įspūdį sukuriame kitiems. Tai svarbus aspektas visiems, kurie sukasi dalykiniuose ar verslo sluoksniuose. Reikšmės turi viskas – nuo paprastų detalių susitikimų metu iki elgesio viešose, taigi ir virtualiose, erdvėse. Tuomet vienas mokymų dalyvis garsiai atkreipė dėmesį į mano laikrodį ir pakomentavo, kokį įspūdį apie mane susidarė. Tai buvo geri žodžiai, bet jie paskatino mane pažvelgti į šį klausimą su humoru. Važiuodamas po mokymų namo pagalvojau, kaip lengvai yra sukuriami ir vis tik, kokie trapūs tie mūsų įvaizdžiai.

Tomas Misiukonis, “OVC Consulting” partneris ir konsultantas

Išvaizda

Jūsų tikslas – per keletą minučių pametėti aplinkiniams kelis nebylius ženklus, kurie atskleistų jūsų pasiekimus gyvenime, versle ir kosmonautikoje. Detalių neturi būti per daug, tačiau kiekviena jų privalo būti gerai apgalvota ir turtinga informacija.

Vienareikšmiškai toks aksesuaras teigia, kad jūs bėgiojate, o gal net ir užsiimate triatlonu. Kaip suprantate, aplinkinių akyse tai yra beveik taip pat gerai, kaip veganizmas.

Nešiokite išmanų sportinį laikrodį. Paprastas laikrodis, kad ir koks prabangus būtų, apie jus pasako mažiau, negu 400–600 eurų vertės “Polar” ar “Garmin”. Galima nusipirkti per skelbimus 3–4 kartus pigiau be garantijos, efektas bus tas pats. Vienareikšmiškai toks aksesuaras teigia, kad jūs bėgiojate, o gal net ir užsiimate triatlonu. Kaip suprantate, aplinkinių akyse tai yra beveik taip pat gerai, kaip veganizmas.

Turėkite bent vienus marškinius balta apykakle, su įsiūta mėlyna arba raudona juostele. Bent vienas drabužis turi būti “Tommy Hilfiger”. Tyrimai rodo, kad dėvintys šio prekės ženklo drabužius suvokiami kaip aukštą statusą turintys žmonės.

Mūvėkite išraiškingas spalvotas kojines. Net jeigu dėvite kostiumą, kojinės gali būti papuoštos raudonomis kaukolėmis arba žaliais meškiukais. Aplinkinių dėmesys ir pripažinimas, kad esate drąsus ir linksmas žmogus – garantuotas.

Elgesys socialiniuose tinkluose

Jūsų tikslas – maždaug per mėnesį leisti savo virtualiems draugams suprasti, kad gyvenate visavertį gyvenimą, o gerovę užsitikrinate ne šiaip kokiu nuobodžiu ofisiniu darbu, tačiau ypač prasminga ir įdomia veikla. Jūsų interesai, žinoma, rauna tolyn tiek į plotį, tiek į gylį.

Automobilis turi rodyti ne tik statusą, bet ir eleganciją. Tikrai ne vokiškas.

Įdėkite selfį iš jaunimo konferencijos. Prierašas: nors ir savaitgalis, tačiau šitų jaunų žmonių energija viską atpirko. Ačiū už pasidalinimą patirtimi. Komentaruose paklausti, ką veikėte toje konferencijoje, parašote: ai, nieko tokio reikšmingo. Dalinausi patirtimi, kaip pičinti startupus.

Nufotografuokite naujo automobilio ženklo fragmentą, įkelkite foto ir šalia kukliai parašykite: pagaliau. Automobilis turi rodyti ne tik statusą, bet ir eleganciją. Tikrai ne vokiškas.

Lyg tarp kitko užsiminkite apie labdaringą veiklą. Tokį įrašą darykite vėlyvą vakarą. Atrodysite veiklūs. Būtų geriau, kad labdaringa veikla būtų nutikusi užsienyje. Prierašas prie nuotraukos: nesvarbu, kur daryti gerus darbus- svarbu šypsenos, kurios apdovanoja.

Atnaujinkite savo profilio fotografijas. Viena jų turi būti su mąslia išraiška ir ranka, parėmusia galvą už smakro.

Įdrauginkite (ne sekite, bet įdrauginkite) garsius žmones. Elkitės strategiškai. Tarp jų turi būti tiek A.Užkalnis, tiek A.Tapinas, tiek ir L.Donskis. Nepamirškite – jūs esate plačių interesų ir pažiūrų žmogus.

Komentaruose nesakykite savo pozicijos, bet galite diskusijas ar ginčus užbaigti tokia fraze: kiek žmonių, tiek nuomonių. Jei norite pasielgti santūriau, diskusiją užbaikite šypsniuku arba mirksiuku.

Elgesys laisvalaikiu

Jūsų tikslas – parodyti, kad jūsų laisvalaikis yra sveikas ir daugeliui nepasiekiamas, netgi išgąstingai nesuprantamas.

Pokalbiuose apie sportą ilgai tylėkite ir nugirdę tinkamą vietą įsiterpti, pasakykite: na taip, norint nubėgti pusmaratonį jau reikia kitų batų. Saviškius pirkau internete, galėsiu pasidalinti nuoroda. Tiesa, gal bandėte bėgti smėliu?

Šaldytuve laikykite porą “Perrier” butelių. Nesvarbu, kokio vandens pripilsite, bet apie jus jie pasakys daug teigiamo.

Turite būti matę visus paskutinius filmus, nesvarbu, kad juos vagiate. Jūsų tikslas – pasiekti, kad aplinkiniai prireikus galėtų į jus kreiptis su prašymu rekomenduoti kokį nors gerą fimą. Rekomendaciją palydėkite tokia fraze: bet žinai, jis kiek sunkokas, man labiau patiko pirmas šio režisieriaus filmas, kai jo niekas dar nežinojo. Arba taip: žinai, man jis šiek tiek panašus į Kaurismakio stilių, manau, kad tau patiks.

Nusifotografuokite prie juodos trasos slidinėjimo kurorte su prierašu: šiandien buvo nereali diena gerų draugų apsuptyje! Reikia pasirūpinti, kad kadre matytųsi žvalūs besišypsantys žmonės. Didžiulė sėkmė, jeigu kompanijoje turite garsų žmogų. Tuomet reikėtų tą žmogų pažymėti nuotraukoje ir parašyti ką nors tokio: na, Vardenis Pavardenis, kaip visada – savas ir nenuspėjamas, smagu būti kartu!

Elgesys buityje

Jūsų tikslas – parodyti svečiams, kad gyvenate kukliai, tačiau su deramu skoniu ir elegancija.

Šaldytuve laikykite porą “Perrier” butelių. Nesvarbu, kokio vandens pripilsite, bet apie jus jie pasakys daug teigiamo.

Atvykus svečiams, pasakykite, kad pamiršote nusipirkti kai kurių produktų. Čia pat užsakykite juos iš “Barboros”. Garsiai padiskutuokite, kuri firma greičiau pristato. Niekas taip neužsakinėjate maisto? – būtų puiki frazė baigiant diskusiją.

Turėkite šviežių gėlių. Niekam nedaeina namuose be jokios progos turėti šviežių gėlių.

Elgesys su kolegomis

Jūsų tikslas – parodyti kolegoms, kad jie kalbasi su savo būsimu vadovu, nors jūs dar juo nepaskirtas.

Į klausimą kaip einasi? Visada atsakykite vienu iš šių variantų: puikiai, viskas tik geryn, vis geriau ir geriau. Galima atsakyti ir taip: ai, žinai, puikiai, net ir turint galvoje, kad tenka dirbti savaitgaliais. Tai ties kuo dirbat? Ai, žinai, čia yra pora tokių projektų.

Pirmadienio rytą dalinantis įspūdžiais apie savaitgalį nejučia pasakykite kažką panašaus: o aš tai ramybėje praleidau savaitgalį. Ofise savaitgaliais labai rami atmosfera.

Biure reikia turėti pilnai ausis uždengiančias ausines. Jas reikia dėvėti nuolat, kai tik esate prie kompiuterio. Kolegoms pasiteiravus, ką klausai? Reikia atsakyti, kad ai, vis tiek nežinosi. Kolegoms neatlyžtant, įvardinkite, kad klausotės “Florence And The Machine”. Arba “Tame Impala”.

Kolegoms kalbant, galima rašytis tai, ką jie sako arba nebūtinai tai, ką jie sako. Rašymas į “iPad” prideda bonusų.

Susirinkimų metu pasiruoškite klausimą apie kokias nors reikalo detales, kurių niekas nežino ir užduokite jį tada, kai visi jau pradeda manyti, kad galima susirinkimą baigti. Galima ir taip: kaip rašo Harvardas, tai šitoj vietoj mums reikėtų grįžti prie pirmo klausimo. Ar galime tai padaryti? Kiek mes esame pasiruošę šiam projektui? Kokios yra mūsų sėkmės ir ir nesėkmės prielaidos? Jeigu kažkas sako, kad 25 proc. jūsų klientų renkasi X produktą, galima pataisyti kolegą ir pasakyti: tu turėjai galvoje, kad maždaug vienas iš keturių? Kolegoms kalbant, galima rašytis tai, ką jie sako arba nebūtinai tai, ką jie sako. Rašymas į “iPad” prideda bonusų. Taip pat galima pranešėjo paprašyti: atsiprašau, gal galima grįžti vieną skaidrę atgal? Nušvitus skaidrei, ilgai į ją žiūrėkite ir po kelių sekundžių pasakykite: aha, dėkui, galim judėti į priekį.

Kartais galima nei iš šio nei iš to atsistoti ir apsukti porą ratų aplink stalą motyvuojant noru pajudėti. Užmeskite akį į savo išmanųjį sportinį laikrodį. Retkarčiais sarkastiškai pajuokaukite savo adresu: matyt aš vienas čia iki galo nepagaunu šito projekto, na, matyt spragos išsilavinime. Mokantys pasijuokti iš savęs žmonės visada atrodo labai protingi.

Elgesys su klientais

Jūsų tikslas – parodyti savo svarbą ir potencialią vertę klientui. Jus nelengva pagauti, su jumis nelengva susitarti, nes esate užimtas ir veiklus žmogus.

Derindami susitikimą su klientu, delskite atsakyti jam motyvuodami tuo, kad jums reikia užmesti akį į kalendorių. Suderinę susitikimą, kitą dieną perkelkite jį porą valandų į priekį argumentuodami tuo, kad jums reikia įterpti kitą svarbų klientą, kuriam negalite atsakyti.

Lyg tarp kitko, pasakykite savo klientui, kad šiuo metu dalyvaujate keliuose panašiuose projektuose ir nusiėmėte daug pamokų, kurios leis jums pasidalinti su klientu pačiu geriausiu patyrimu. Tik tos kelionės į Singapūrą jus baigia išvarginti.

Prisistatydami dalykiniuose susitikimuose sakykite, kad esate verslo arba pardavimų architektas.

Kalbėdami ir rašydami apie savo prekes ir paslaugas, nesiūlykite nieko tiesiogiai. Kurkite turinio marketingą. Rašykite aktualiomis temomis, pavyzdžiui, apie mėnulio fazių reikšmę žmonių gyvenimams ir kartas nuo karto į tuos tekstus įterpkite užuominas į norimą parduoti dalyką. Pavyzdžiui, dabar stojo naktis ir aš plevenu prie atviro lango. Nors aplinkui žiema ir speigas, tačiau tai netrukdo man susikaupti. Vakar susikaupimo mokymuose mes ir vėl bandėme susikaupti. Ne taip lengva tą padaryti… Užteks prikabinti nuorodą į parduodamą dalyką prie žodžių susikaupimo mokymuose.

Pateikdami savo prekių ir paslaugų kainas, vadinkite jas investicija.

Kūrybinė veikla

Jūsų tikslas – parodyti pasauliui, kad nestokojate kūrybinių galių ir įkvėpimo semiatės ne tik imdami, tačiau ir dalindamiesi.

Rašykite apžvalgas apie restoranus nekreipdami dėmesio į tai, kad apie tai jau rašo “Laukinės Žąsys”. Apžvalgos pabaigoje pridėkite veiksmingą frazę: Laukinės žąsys vertina 4*, tačiau aš duočiau 3*.

Sukurkite savo blogą, kuriame yra trys įrašai ir juose kartojasi tokie žodžiai: tikslai, iššūkiai, ne problemos, o galimybės, sėkmė yra tai, ką sukuri pats, pozityvus požiūris ir pan. Jeigu jūsų kas nors klaus, ar dar rašote blogą, pasakykite, kad šiuo metu kuriate naują jo koncepciją ir kol kas nenorite plačiai publikai rodyti savo tekstų.

Mokymuose sakykite, kad nemėgstate teorijos ir remiatės tik gyvenime daug pasiekusių žmonių praktika. Kad patvirtintumėte savo žodžius, vakare į socialinį tinklą įkelkite R.Bransono citatą ir parašykite, kad mokotės tik iš geriausių. Venkite P.Coelho, nes jis pernelyg minkštas.

Žvilgsnis į ateitį

Jeigu jausite, kad šie paprasti patarimai vis tik kainuoja daug lėšų ir energijos, tai visada galima būti savimi. Tai yra pats pigiausias būdas jaustis ir atrodyti gerai.
___
Jeigu jums patiko šis straipsnis, o jūs dirbate pardavimuose ar su klientais, atsakykite į vieną klausimą apie pardavimus čia. Jeigu norite dar vieno panašaus teksto, tai sužinokite apie pardavėjų sakomas frazes žudikes.

Tekstas pirmą kartą publikuotas tinklaraštyje Salesblog.lt 2016 m. sausio 18 d.

BFL / V.Skaraičio nuotr.

„Kuri perskaityta knyga jums davė daugiausia naudos?“- dažnokai klausia žmonės. Ypač jaunesni. Nuostabus klausimas. Tiesus, atviras, tiesiog į šimtuką. Išgirsti atsakymą, perskaitai vieną knygą ir sėdi ramus, sukaupęs maksimumą naudos.

Ignas Staškevičius, maratonolaukas.blogspot.lt

Į kiekvieną klausimą norint galima atsakyti dorai ir be patyčių. Daugiausia naudos man davė perskaityta knyga, kurią pats parašiau. Argi svarbu, kuri? Čia mano reikalai, o jums svarbus tik rašymo ir skaitymo metodas. Parašykite ir perskaitykite savo knygą, iškart įsitikinsite.

Romanai ir eilėraščiai brandaus amžiaus studentą ugdo labiau, nei vartotojams skirtos instrukcijos, kurių pavadinimai prasideda žodžiu „Kaip“.

Pašnekovo akyse pastebiu abejonę, kai sakau, kad daugiausia esu išmokęs iš grožinės literatūros. Nebūtinai iš tos, kurią vertė skaityti mokykloje.  S.Bellow, J. M.Coetzee, W.Faulkner, S.Lewis, G.Marquez, H.Pinter, O.Pamuk, M. Vargas Llosa pastarąjį dešimtmetį sėkmingai lavino mano mąstymą ir vaizduotę nuotoliniu būdu, daugelis – jau iš anapus. Kiekvienas gali pasirinkti šiuos aukščiausio lygio profesorius, pelniusius Nobelio Literatūros premijas.

Romanai ir eilėraščiai brandaus amžiaus studentą ugdo labiau, nei vartotojams skirtos instrukcijos, kurių pavadinimai prasideda žodžiu „Kaip“. Tai anaiptol nereiškia, kad niekinu negrožines knygas. Ką tik perskaičiau „Draugą Ž“. Ką ten perskaičiau – tiesiog prarijau! Svarbiausia, tai – kokybiškai sukaltas pasakojimas, o kai skaitant neužknisa „kaip“, maloniau mąstyti apie „ką“. Apie Rusijos žvalgą, pradėjusį karjerą sovietmečiu, prie Jurijaus Andropovo, ir tapusį pagrindiniu rezidentu Otavoje, o paskui – ir Niujorke. Knyga angliškai išleista 2007-aisiais, bet naftalinu netrenkia. Išsamiai aprašytos praėjusio amžiaus pabaigos rusų šnipų veiklos peripetijos. Mėgėjai gali jas palyginti su senesniais laikais, apdainuotais V.Suvorovo „Akvariume“. Reportažų iš šiuo metu vykstančių specialiųjų tarnybų dvikovų ir mūšių teks luktelėti.

Segejus Tretjakovas, išdavęs savo šalį bei tarnybą ir pasisiūlęs amerikiečiams, lietuviškojo savo nuotykių vertimo nesulaukė. Jis mirė, kaip teigia laisvoji enciklopedija, Floridoje, 2010-aisiais. Maskvos siųstų žudikų kerštas? JAV tarnybos tai neigia. Anot Wikipedijos, buvusio dvigubo agento mirtį galėjo lemti net trys priežastys: infarktas, žarnyno auglys ir užspringimas mėsos kąsniu. Pernai pas mus pasirodžiusio „Draugo Ž“ leidėjai galėjo atskleisti šią aplinkybę anotacijoje ar įvade, bet to nepadarė, gal nenorėdami sumauti saldaus happyend’o.

Ši knyga pravers mūsų diplomatams, politikams ir nevyriausybininkams, kad buvę Draugo Ž. sėbrai nevyniotų jų aplink pirštą.

Pulicerio premijos laureatas Pete Earley knygoje mėgina nagrinėti herojaus motyvaciją, tiek pasirenkant KGB užsienio žvalgybos agento kelią, tiek jo atsisakant. Gaila, autorius nepasikalbėjo su Povilu Rakštiku. Legendinis treneris, ko gero, nebūtų linkęs pasakoti apie faktus ir asmenis, bet jo prisiminimai iš GRU laikų ir įžvalgos apie lemtingus moralinius sprendimus pranoktų propagandistų nudailintus „Draugo Ž“ išvedžiojimus.

Ši knyga pravers mūsų diplomatams, politikams ir nevyriausybininkams, kad buvę Draugo Ž. sėbrai nevyniotų jų aplink pirštą bent jau lygiai taip pat, kaip vystė daugelį veikėjų iš įvairiausių valstybių. Autorius demaskuoja Strobe Talbot‘ą (už naivumą), Kofi Annan‘ą (už korupciją), porą Vidurio Azijos ambasadorių (už šnipinėjimą Rusijai) ir išjuokia daugelį kitų pareigūnų, pakliuvusių į Maskvos pinkles.

Rašytojo pajuoką pelnė ir velionis Carl Sagan. Už tai, kad patikėjo sovietų propagandiniu triuku apie Branduolinę žiemą. KGB sugalvotą terminą pasigavo ne tik kovotojai už taiką, protestavę prieš JAV gynybos planus, bet ir mokslininkai, iš kurių bene žymiausias buvo amerikiečių astrofizikas, mano mėgstamo „Demonų apsėsto pasaulio“, „Kontakto“ ir kitų bestselerių autorius. C.Sagan nebuvo kvailys. Mokslinės fantastikos dievas I.Asimov pavadino jį vienu iš dviejų už save patį protingesnių asmenų. Kas antrasis? Marvin Minsky, dirbtinio intelekto teoretikas. Jo knyga „The Society of Mind“ (“Proto visuomenė”) – vienas įspūdingiausių asmeninių pastarųjų metų negrožinių atradimų.

Taip nuo vienos knygos keliaudamas prie kitos, aptikau John‘ą Brockman‘ą ir jo „This Idea Must Die“ („Šiai idėjai jau galas“) – teorijų ir stereotipų, įvairių autoritetų nuomone nusipelniusių atsidurti istorijos savartyne, sąrašą. Mokslininkai ir mąstytojai siūlo atsisakyti vis dar populiarių fizikos, medicinos, sociologijos ir kitų sričių dogmų. Keli šimtai įkvepiančių esė!  Daugelyje liaupsinamas tas pats M.Minsky, o vieno skyriaus autorius, švedas Max Tegmark pats parašė kitą originalų veikalą „Our Mathematical Universe“ („Mūsų matematinė visata“). Jį skaitydamas naujai susipažinau su šiuolaikinėmis visatos teorijomis, neišsisukdamas nuo minčių apie laiko tėkmę (ar tai – ne fizikos reiškinys, o tik sąmonės gaminys?), kosmologiją (ar viskas tėra tikimybė?) ir gyvybės esmę (ar ji – tik inžinierijos uždavinys?). Užvertęs tokią knygą, kaskart kiek kitaip pažvelgdavau į savo rytdienos darbotvarkę.

H.Kissingeris, beje, išvengė rusų kabliuko Niujorke, kaip prisimena Draugas Ž.

Vėl grįžęs į Žemę, skaičiau C.Hitchens‘ą. Kiekvienam verslininkui, svarstančiam apie nuosavą turto valdymo bendrovę Kipre, vertėtų susipažinti su išsamia tos salos padalijimo istorijos studija „Cyprus. Hostage to History“ („Kipras. Istorijos įkaitė“). Autorius kruopščiai ir emocingai nagrinėja įvykius, kurie XX amžiuje atnešė daug skausmo kipriečiams ir nulėmė dabartinę jų padėtį. C.Hitchens esminę kaltę dėl vieningo Kipro žlugimo verčia Vakarų vyriausybėms, o ypač buvusiam JAV Valstybės sekretoriui, Nobelio Taikos premijos laureatui H.Kissinger‘iui, kuris per savo šalies žvalgybas niekšiškai prekiavo įtaka su Graikijos perversmininkais ir Turkijos vanagais.

H.Kissingeris, beje, išvengė rusų kabliuko Niujorke, kaip prisimena Draugas Ž. Ne tiek dėl patirties ar uoslės, kiek dėl kosminių savo konsultacijų įkainių, pribloškusių pas jį į priėmimą užsirašiusį Kremliaus agentą. Net šėtono biudžetas turi ribas.

Brangios technologijos suteikia pranašumo, bet kadrai specialiosioms tarnyboms dar svarbesni už finansus. Joms galėtų praversti bendradarbiai, turintys „Itin jautraus asmens“ savybių. Pastarojoje knygoje Elaine Aron gražiai pabrėžia, kad mainais už savo ypatingą jautrumą, tokie žmonės pelno su juo susijusį pranašumą prieš emociškai bukesnius kolegas. Organizacijai svarbu jautriuosius laiku pastebėti ir pagloboti. Nepotizmo nualinta Rusijos žvalgyba tuo neužsiima, veikiau pasitelkdama tradicinę diedovščinos metodiką. Vis dėlto ruskių nurašyti negalima, tikina „Draugo Ž“ kūrėjai.

Kai gražu, tai ir įdomu. O kas įdomu, tas ir naudinga.

Lietuviškiems negrožiniams veikalams dažniausia pritrūksta kaip tik talentingo pasakojimo grožio. Tačiau ne viskas skendi tamsybėse. Atsiplėšęs nuo kasdienių darbų, naudingai pasklaidau G.Drukteinio „Prekių ženklus: 50 verslo lyderių” arba antrąją dalį – tiek pat “Sėkmės istorijų“. Maloniai nustebino ir abu „Evangelijos pagal A.Užkalnį“ tomai. Šie autoriai gali kiek nori dangstytis įvairiausiomis kaukėmis, trolindami internete ar pliaukšdami niekus eteryje ir svaigindamiesi publikos įtūžiu, tačiau prisėdę prie dalykiško plunksnagraužio amato, jį atlieka meistriškai.

Kai gražu, tai ir įdomu. O kas įdomu, tas ir naudinga.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas asmeninėje I.Staškevičiaus svetainėje maratonolaukas.blogspot.lt 2016 m. sausio 17 d.

Laurynas Mituzas

Kai kilo šurmulys apie valdžios žmonių įžvelgtas sąsajas tarp migracijos ir šauktinių, bankininkai netruko pratęsti grandinę ir rado paaiškinimą kodėl šalyje mažėja investicijų. Pasirodo investicijos auga, kai auga skaičius statistinėse lentelėse, o tam skaičiui mažėjant – investicijų šalyje mažėja. Ir kaip anksčiau nesusisgribau.

Laurynas Mituzas, laurmit

Žiniasklaidos priemone mąstantiems dar vadinamas dienraštis kilstelėjo kartelę. Nuo šiol reiks dar labiau mąstyti skaitant žinias. Nes iki šiol tarp eilučių slypėjusi tiesa ten nebetelpa. Reiks patiems sumąstyti, ką galėtų reikšti geltoname fone pateikta tiesa.

Tokiu kampu matau, kad milžiniški nekilnojamojo turto sandoriai yra brutalus nuvertėjusio turto nusimetimas arba perėmimas. Galintys jį laikyti dar laikosi. Kai įsivelia didžiausios kontinentinės kompanijos, kurioms Baltijos šalys investicine prasme prilygsta stambesnio miesto mikrorajonui, sunku spręsti ar sprendimas paliks pardavėjus šypsotis. Niekas aiškiai nieko nepasako ir nekomentuoja, todėl telieka mąstyti pačiam.

Jeigu jau niekas nebestato, tai reikia bent kaip sugeneruoti judesį sektoriuje.

Galima to ir nedaryti, tačiau kai norima sukurti vertę, sprendimai remiasi tikėjimu ateitimi ir perspektyva. Tačiau įtarimas, kad didžiausi sandoriai priimami dėl atvirkštinių motyvų, atskiestas rinkos dalyvių aikčiojimais oikčiojimais pastaruosius atima. Gal tai yra tikroji indikacija valdžiai, kodėl Lietuvoje mažėja žmonių?

Tuomet pasirodo žinutės apie nacionalinį mokslo centrą Kaune Nemuno saloje. Puiku, kad kažkas stato. Tačiau bijau, kad tai statoma ne remiantis ateities pajamų srautais ar nauda, bet spekuliavimu mokesčių mokėtojų pinigais. Nes niekur negirdėjau, kiek kainuos bilietas už įėjimą. Jeigu jau niekas nebestato, tai reikia bent kaip sugeneruoti judesį sektoriuje.

Berašydamas pradėjau gerbti pagrindinį verslo leidinį Lietuvoje, kuris negalėdamas to pasakyti tiesiai marketinginiu šūkiu siūlo patiems spręsti ką galėtų reikšti geltoname fone pateiktas pozityvas. O dabar vykstu į Dubajų įkvėpti gryno oro, nes grįžus laukia nuobodus žinančių kaip investuoti į prekybinį nekilnojamą turtą auklėjimas.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas asmeninėje L.Mituzo svetainėje laurmit.wordpress.com 2016 m. sausio 12 d.

BFL / V.Skaraičio nuotr.

Ignas Staškevičius, maratonolaukas.blogspot.lt

„Ko čia aikčiojat? Nieko ypatinga, vien savanaudiškas apskaičiavimas“,- sakydavau. Žmogui, susirūpinusiam sveikata ir užsimojusiam kuo ilgiau pratempti savo varganą būtį, tie trys žingsniai yra bene vienintelis racionalus metodas, pagrįstas naujaisiais britų mokslininkų tyrimais. Visa kita – placebas, tikėjimo dalykai.

Negražu meluoti. Už rūkalų paauglystėje taip ir neužkibau, bėgioti įnikau dar praeitame amžiuje, o cukraus dozę sumažinau užpernai. Nebeliko pagundų, į kurias būčiau galėjęs nusitaikyti 2015-aisiais. Mesti lošti kazino, liautis žiūrėjus porno ir nebegerti alkoholio? Ačiū, ne!

Ketvirtadienio rytais jausdavausi lengvesnis – mažiau kimšti ir svaigintis dar niekam nepakenkė.

Pasižadėjau paisyti griežtesnių apribojimų trečiadieniais: valgyti tik kartą ir tik vegetariškai, apsieiti be alkoholio ir vengti kitų žemiškų malonumų. Laikytis režimo vidury darbo savaitės trukdė tik du dalykai: nekaltas užmaršumas, kai kukliai papusryčiavęs prisimindavau, kad šiandien – pasninkas, ir vidinis advokatas, pasišovęs įrodyti, kad silpnas alus – tai ne alkoholis, pietūs gali trukti nuo dešimtos iki šeštos, o gimtadieniai ir kitos didžiosios šventės nelaikytini trečiadieniais. Užtat ketvirtadienio rytais jausdavausi lengvesnis – mažiau kimšti ir svaigintis dar niekam nepakenkė. Ypač džiugino nekaltų tokio užmojo aukų supratingumas: draugai, pakeleiviai ir verslo kolegos nė karto nemėgino spustelėti įžadų laužymo link. Per vieną verslo vakarienę Lenkijoje šeimininkas liūdnai palingavo galva: „Teisingai nusprendei. Štai, aną savaitę palaidojom draugą. Kepenų cirozė… O rodos, nebuvo girtuoklis, tik kas vakarą susiversdavo porą bokalų alaus.“

Pamėginkite griežtai laikytis ramadano taisyklių arba Dešimties Įsakymų. Vidinio prokuroro sankcijų neišvengsite.

Neseniai sutikau bičiulį, mojuojantį kvietimu į ajahuaskos ceremoniją, kurioje drąsuoliai, prižiūrimi Amazonijos šamanų, gers autentiškus haliucinogenus. Prieš pasimatant su Didžiąja Motina, privalu pagyventi absoliučiai skaisčiai, blaiviai ir žaliavalgiškai. Porą savaičių asketiško pasirengimo atlaikęs bohemos liūtas džiūgavo niekada anksčiau nesijautęs toks pajėgus fiziškai ir psichiškai. Akivaizdi ritualo nauda: paklydėlis sūnus dar nesusitiko su La Madre, o jau mėgaujasi jos palaiminimu.

Tolstant į dvasines lankas, iššūkiai sunkėja. Pamėginkite griežtai laikytis ramadano taisyklių arba Dešimties Įsakymų, nesvarbu, pagal Senąjį ar Naująjį Testamentą. Vidinio prokuroro sankcijų neišvengsite. Prievolės ciesoriui ne tokios baisios, net prisiekę Respublikai Seimo nariai ištveria. Apkaltos pragarus patiria retas išrinktasis, tačiau net dievoti parlamentarai meta Aukščiausiojo akivaizdoje suviliotus sutuoktinius. Vidiniai advokatai turi apsčiai vargo, įrodinėdami vidiniams budeliams seimūnų neliečiamybės privilegijas ir diplomatinio paso galias, smunkant pro Dangaus vartus.

Etika smagiai veža, ypač ją supaprastinus į vartojimo ypatumus. Kažkas ištyrė paieškos sistemose dažniausia renkamus žodžių junginius, su kuriais amerikiečiai naršo ieškodami informacijos apie dietas. Paaiškėjo, kad Rytinė pakrantė ir Kalifornija (elitas, intelektualai, valdžiažmogiai) domisi veganizmu, o likusi populiacija (runkeliai, kaubojai, nevisžmogiai) – patiekalais be glitimo. Prieš dvidešimtį metų aiškios segmentacijos nebuvo: visi nardė įvairiausių mitybos sistemų jūroje.

Žaliavalgystė plinta remiama tokių įžymybių kaip Styvas Džobsas ar Marius Jovaiša. Vis dažniau sutiksi tyrumo idėjų svaiginamą individą, pasišovusį nevartoti velnio lašų ir nevalgyti gyvūnų. Lengva pažadėti, sunku tesėti. Toks ryžtas – bilietas į aukštuomenę. Kol rūpiniesi vien kūniškąja skrandžio bei žarnyno gerove, saugodamas organizmą nuo kviečių baltymų, sacharidų ir pesticidų, nesitikėk nei visuomeninio išganymo, nei Metų žmogaus titulo.

Nesiduoti gundomam nelabųjų yra gera pradžia, tačiau dauguma įžadų skelbia vien neveikimą, vengiant ką nors vartoti ar susilaikant nuo piktų kėslų. Tai gal kitąmet pagaliau pasiryžus ką nors nuveikti?

Štai kuklus sąrašėlis:

-         Nubėgti 2016 km (numinti dviračiu 20160 km, nuplaukti 216 km);

-          Perskaityti 12 knygų ir jas padovanoti;

-          Sukurti 25 000 eurų vidaus produkto;

-          Pasodinti medį ir renovuoti namą;

-          Iššauti septyniolika informacinių salvių priešo pusėn;

-          Penkiskart pavaišinti vakariene pabėgėlių šeimą.

Įžadėjai – patiešijai!

Straipsnis pirmą kartą publikuotas asmeninėje I.Staškevičiaus svetainėje maratonolaukas.blogspot.lt 2015 m. gruodžio 29 d.

Penkerių metų nepakako, kad Lietuvos blogosfera taptų įtakinga diskusijų erdve, o tinklaraščių rašymas jų autoriams neštų ne tik moralinius, bet ir finansinius dividendus.

Praėjus dešimtmečiui nuo pirmųjų tinklaraščių Lietuvoje atsiradimo ir maždaug penkmečiui nuo išpopuliarėjimo, jau galima daryti pirmąsias išvadas apie tai, kokią vietą bendrame žiniasklaidos kontekste tinklaraščiai išsikovojo. Verdiktas atrodo aiškus: revoliucija neįvyko. Didžioji žiniasklaida ir toliau savo rankose tvirtai laiko pagrindinį naujienų srautą ir reklamdavių pinigus. Tinklaraštininkai yra linkę užsidaryti savo kiaute ir retai tampa pirminiais naujienų šaltiniais, net jei dažniausiai kuria autentišką turinį.
Didelių lūkesčių iš tinklaraštininkų ir negalima tikėtis – absoliučiai visiems rašantiesiems, net ir patiems populiariausiems, tinklaraščio kūrimas yra hobi, generuojantis tik juokingai mažas, arba visai jokių pajamų. Taip yra todėl, kad internetinės reklamos davėjai dažniausiai atsižvelgia tik į paspaudimus ir unikalių lankytojų skaičių (reikėtų bent 10 tūkst. per dieną), o tinklaraščiai tuo pasigirti negali. Dėl to pagrindiniu motyvu rašyti tampa socialinio kapitalo kūrimas: rašoma, nes norima pasidalinti mintimis, skatinti diskusiją, kartu įtvirtinant savo, kaip eksperto statusą. Ilgai ir nuosekliai tai darantiems autoriams statusą, bent tarp savo skaitytojų, išsikovoti yra pavykę. Pavyzdžiui, garsiausias Lietuvos tinklaraštininkas Džiugas Paršonis yra laikomas interneto guru, studentas Kernius Kuolys – studijų užsienyje konsultantu, edukologė Austėja Landsbergienė – vaikų auginimo eksperte.
Kita vertus, jei net ir pačius sėkmingiausius Lietuvos tinklaraščius ir jų autorius iš blogosferos perkeltume į bendrą Lietuvos žiniasklaidos erdvę, matyti, kad jų kuriamo turinio įtaka yra menka.

Tinklaraščių įtaka vis dar menka

“Galiu pakartoti tai, ką sakiau prieš dvejus metus: tinklaraščiai niekada nepakeis didžiosios žiniasklaidos. Jie tiesiog yra tapę papildoma vieta ieškoti informacijos. Pavyzdžiui, tinklaraščiuose galima rasti įvairesnių temų straipsnių, nepriklausomų komentarų, ko kartais tradicinėje žiniasklaidoje pritrūksta”, – paklaustas apie didžiosios žiniasklaidos ir tinklaraščių santykį atsako abiems pusėms priklausantis Artūras Račas.
Tačiau naujienų agentūros BNS redaktoriaus ir vieno skaitomiausių Lietuvos tinklaraščių “Racas.lt” autoriaus manymu, tinklaraščiai dar toli gražu neišnaudojo viso savo potencialo. “Šiandien Lietuvoje matau 12–15 tinklaraštininkų, kuriančių šiokią tokią kokybę ir turinčių skaitytojų ratą. Ilgainiui didėjant interneto skverbčiai, kartu atsiras daugiau tiek rašančiųjų, tiek skaitančiųjų. Nereikia pamiršti ir to, kad tinklaraščius labiau skaito jaunesni žmonės. Augant jiems, augs ir tinklaraščių įtaka”, – įžvalgomis dalijasi A.Račas. Jį patį galima laikyti bene įtakingiausiu Lietuvos tinklaraštininku: į “Racas.lt” skelbtus tekstus yra sureagavusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė, būsimas ūkio ministras Rimantas Žylius. Būta ir labai apčiuopiamų teigiamų pokyčių, pavyzdžiui, po įrašo apie prie namų esančią pavojingą gatvę ši buvo sutvarkyta.
Daugiau panašių pavyzdžių rasti sudėtinga. Galima prisiminti visų pirma blogosferoje paskelbtą nuotrauką su Valdo Adamkaus balsavimo biuleteniu prezidento rinkimuose, kuris išplito po didžiąsias žiniasklaidos priemones, taip pat aštrią tinklaraštininkų kritiką valstybinei lietuvių kalbos komisijai, į kurią komisija sureagavo ir galiausiai pakeitė dalį sprendimų. Tačiau tokių atvejų dar per mažai, kad juos būtų galima laikyti tendencija.

Blogosfera plėsis, įtraukdama ne tik IT industriją

Vis dėlto šiandieninė situacija – tik tarpinė stotelė tolesnės tinklaraščių plėtros link. Pasauliniame kontekste, nuo kurio atsiliekame 3–5 metais, pastebimas vis didesnis tinklaraščių susiliejimas su tradicine žiniasklaida. “Šiuo metu tinklaraščiai yra stipriai įsivirtinęs, o kai kur ir dominuojantis informacijos šaltinis. Pavyzdžiui, IT industrijoje tinklaraščiai yra gerokai populiaresni nei konkuruojantys naujienų portalų skyriai. Jie tapo rimtu verslu – pernai įvykęs “TechCrunch” pardavimo sandoris siekė kelias dešimtis milijonų JAV dolerių. Riba tarp tradicinės žiniasklaidos ir tinklaraščių taip pat nebėra aiški – kai kuriais atvejais vienintelis likęs skirtumas yra rašymo stilius”, – situaciją svetur komentuoja šiuo metu Danijoje informacines technologijas studijuojanti Ernesta Orlovaitė, viena iš Lietuvos blogosferą stebinčio tinklalapio “Poko.lt” autorių.
Stebėdama pasaulines tendencijas ji labai aiškiai prognozuoja tolesnius lietuviškosios blogosferos vystymosi etapus, mat užsienyje jie jau yra praeiti. Anot pašnekovės, jei Lietuva žengs Vakarų keliu, tinklaraščių įtaka ir integracija neabejotinai didės: tinklaraščius kursis įmonės ir visuomenei žinomi ekspertai, kai kurie dabartiniai tinklaraščiai taps verslu, tik turės imtis nestandartinių pajamų gavimo būdų. Kiek lėčiau keisis kultūriniai aspektai, pavyzdžiui pačių tinklaraštininkų supratimas apie autorių teises, kurios Lietuvoje vis dar yra dažnai pažeidžiamos. Galiausiai ateis eilė visuomenės požiūriui į tinklaraščius – jie įgys patikimo ir kokybiško informacijos šaltinio statusą.
Grįžus kelerius metus atgal, specialistų prognozės buvo bene identiškos. Kad jos nėra paremtos vien futuristiniu optimizmu rodo prognozių išsipildymas IT entuziastų bendruomenėje – būtent joje Lietuvos, kaip ir viso pasaulio blogosfera yra pažengusi toliausiai. Kita vertus, tinklaraščiai yra būtent IT entuziastų kūrinys. Kad jie būtų plačiai pradėti naudoti ir likusių visuomenės grupių, gali prireikti dar vieno penkmečio.

Tinklaraščių raida Lietuvoje:

2001–2005 m.: Pavienių IT entuziastų eksperimentai
Programuotojai kuriasi asmenines svetaines, kurios yra archajiško dizaino, neapibrėžto, dažniausiai asmeninio pobūdžio turinio. Jų auditorija labai menka, nes internetą turi tik nedidelė dalis žmonių.

2005–2007 m.: Visuomenė sužino apie tinklaraščius
Išvystoma pirmoji lietuviška tinklaraščių kūrimo sistema “Blogas.lt”, tinklaraščius pradeda rašyti ir nemokantieji programuoti. Sukuriama daug menkaverčių, greitai apleistų tinklaraščių, tačiau gimsta ir pirmasis Lietuvoje populiarus tinklaraštis, reklamą analizuojantis “Žudyk reklamą”.

2007–2008 m.: Autoriai vienijasi
Pradedamas rašyti daugiausiai prenumeratorių turėjęs Lietuvos tinklaraštis “Nežinau.lt”, pakėlęs turinio kokybės kartelę. Jo autorius Džiugas Paršonis kas vakarą parengia tinklaraščių apžvalgą – “blogoramą”, kurioje išskiria geriausius tos dienos įrašus. Taip autoriai sužino vieni apie kitus, kyla pirmosios tarptinklaraštinės diskusijos. Jos perauga į bendravimą realiame gyvenime – surengiama pirmoji tinklaraštininkų konferencija “Blogin”.