Netylant diskusijoms apie galimą spaudos mirtį, žiniasklaidos stebėsenos ir analizės bendrovė “Mediaskopas” išanalizavo trijų aktyvių verslo sektorių komunikaciją 2003 m. – 2012 m. Dešimtmečio verslo informacijos analizė atskleidė tolygų pokytį dvejose žiniasklaidos kategorijose: interneto portaluose ir nacionalinėje spaudoje.

Susiformavusiose „žirklėse“ šie – 2012 metai – išsiskiria tuo, jog informacijos srautas, perduodamas internetu, procentine išraiška įtikinamai viršijo tą, kuris buvo publikuotas nacionaliniuose leidiniuose prieš 10 metų.

Spaudos leidinių tiražų analizė parodė, jog per pastaruosius šešerius metus daugelio spaudos leidinių, ypač – nacionalinių – tiražai smuko, tačiau neretai tai buvo susiję su alternatyvios interneto svetainės įkūrimu. Tuo tarpu kai kurie regioniniai leidiniai netgi galėjo pasidžiaugti augančiu skaitytojų skaičiumi: „Šiaulių naujienų“ tiražas per šešerius metus išaugo 35,0%, „Panevėžio balso“ ir „Sekundės“ – atitinkamai 6,9% ir 5,9%. Tad regioniniai leidiniai pavojaus varpais neturėtų skambinti.

Prieš dvejus metus UAB „Mediaskopas“ prognozavo, jog ateityje „ant popieriaus” turėtų išsilaikyti ir analitinius bei pramoginio turinio straipsnius pateikiantys leidiniai. Prognozės kol kas pasitvirtina: pvz. savaitraščio „Veidas“ tiražas, prieš keletą metų šiek tiek smuktelėjęs, šiemet yra 16,7% didesnis nei prieš šešerius metus. Beveik nekinta ir pramoginių leidinių (pvz. žurnalų „Žmonės“, „Laima“, „Moteris“) tiražai, o „Savaitė su TV“ per šešerius metus išaugino tiražą nuo 60 tūkst. iki 177 tūkst. ir šiuo metu yra didžiausio tiražo žurnalas Lietuvoje.

„Nacionalinės spaudos įtaka per dešimtmetį verslo pasaulyje susitraukė beveik dešimteriopai: bankų sektoriuje nacionalinių leidinių dalis smuko nuo 73,9% iki 7,1%, mobiliojo ryšio operatorių komunikacijoje – nuo 65,2% iki 6,7%, o draudimo bendrovių – nuo 52,8% iki 11,0%“, – teigia UAB „Mediaskopas“ Analizės skyriaus vadovė Akvilė Katilienė.

Lūžio tašku galima laikyti 2009-uosius metus, nes būtent nuo to laikotarpio interneto šaltiniai pagal užimamą dalį visos komunikacijos atžvilgiu ėmė lenkti nacionalinius leidinius. O pastaruosius trejus metus interneto šuolis buvo ypač ryškus: 2010 m. – 2012 m. šioje žiniasklaidos kategorijoje informacijos srauto dalis augo 31,0 procentinio punkto mobiliųjų operatorių ir bankų komunikacijoje bei 21,0 procentinio punkto draudimo rinkoje.

Šiais metais bankų sektoriuje interneto portaluose užfiksuotos informacijos srautas siekia 78,6%, (2003 m. – vos 0,7%). Mobiliojo ryšio operatorių komunikacijoje internete pateikiamos informacijos srautas per dešimt metų atitinkamai prasiplėtė nuo 6,7% iki 80,2%, o nacionalinėje spaudoje sumenko nuo 65,2% iki 6,7%. Ne gyvybės draudimo bendrovių komunikacijoje 2006 m. – 2012 m. interneto šaltinių užimama dalis šoktelėjo nuo 4,8% iki 77,4%.

Kitose žiniasklaidos kategorijose tokių didelių pokyčių nebuvo, galima paminėti tik „popierinių“ verslo leidinių sugebėjimą atsilaikyti porą metų ilgiau už nacionalinius leidinius – analizuojant informaciją, viešintą šiuo kanalu, 2010 m. netgi fiksuotas srauto suintensyvėjimas, tačiau 2011 metais jau pastebimas nuosmukis (pvz. „Versus“ „persikraustė“ į internetą). Šiais metais verslo leidinių dalis išliko labai panaši į 2011 metus.

„Apibendrinant galima sakyti, jog ženkliai išaugus informacijos perdavimo greičiui, nacionalinių leidinių įtakos sumažėjimas verslo pasaulyje yra visiškai natūralus. Būtent todėl daugelis nacionalinių leidinių pakeitė kryptį ir tapo labiau pramoginiais. O pastarieji, analitinio pobūdžio bei regioniniai leidiniai, ypač patvirtinus PVM mokesčio lengvatą, tikrai turi galimybių gyvuoti toliau“, – prognozuoja „Mediaskopo“ Analizės skyriaus vadovė A. Katilienė.

Tendencijoms Lietuvos žiniasklaidoje nustatyti buvo išanalizuoti 46329 mobiliųjų operatorių („Omnitel“, „Bitė“ bei „Tele2“) paminėjimai, 98246 bankų (SEB, „Swedbank“, „DnB Nord“, „Snoras“ bei „Danske“) paminėjimai, užfiksuoti 2003 m. – 2012 m. bei 16139 ne gyvybės draudimo bendrovių („Lietuvos draudimas“, „ERGO Lietuva“, „PZU Lietuva“, „IF draudimas“ bei BTA draudimas) paminėjimai, užfiksuoti 2006 m. – 2012 m., taip pat įvertinti nacionalinių, regioninių bei verslo leidinių tiražų pokyčiai. 2012 m. duomenys sumodeliuoti pagal 2012 m. pirmojo pusmečio duomenis.

Leidyba Lietuvoje traukiasi vertingiausių ir lėtai atsiperkančių leidinių sąskaita.

Leidėjai šių metų pabaigoje šventė pergalę: 9 proc. PVM lengvata knygoms Lietuvoje liko galioti neapibrėžtam laikotarpiui. “Vasarą jau buvom nuleidę rankas, nes lengvatinių PVM tarifų klausimas taip ir nepradėtas svarstyti Seimo pavasario sesijoje. Tačiau pačioje metų pabaigoje viskas laimingai susiklostė”, – neslepia džiaugsmo Lietuvos leidėjų asociacijos vykdomoji direktorė Aida Dobkevičiūtė-Džiovėnienė.
Ar mažesni mokesčiai išgelbės knygų leidėjus? “Tyto albos” direktorės Lolitos Varanavičienės nuomone, bent jau leis vegetuoti toliau. “Knygų leidyba kaip verslas šiandien traukiasi. Lieka leidyba kaip pomėgis ar kaip kūrybos džiaugsmas”, – tvirtina leidėja.

Sustingę tiražai

Leidybos kaip verslo situaciją neblogai rodo vidutiniai knygų tiražai. Orientuojantis pagal juos, padėtis 2010-aisiais liko tolygi 2009-iesiems. Vidutinis knygos tiražas, kaip rodo Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Knygotyros ir bibliografijos centro suteikti vienuolikos mėnesių spaudos statistikos duomenys, šįmet nekito ir išliko 1,5 tūkst. 2008-aisiais, t.y. iki mokesčių padidinimo, vidutinis knygos tiražas Lietuvoje buvo 1,6 tūkst. egzempliorių.
Tačiau 2010-aisiais pastebimai mažėjo lietuvių kalba leidžiamų knygų ir brošiūrų: 2009-aisiais jų per mėnesį būdavo registruojama 310 pavadinimų, o 2010-aisiais – jau tik 250.
“Šiandien džiaugiamės, jei užsienietiško romano vertimo parduodama 1200–1500 egzempliorių. Ką kalbėti apie lietuvių poeziją ar dramaturgiją: netgi scenoje populiaraus Mariaus Ivaškevičiaus “Mistro” pasirodys vos 500 vienetų. Vidutinį tiražą palaiko nebent receptų knygos”, – teigė L.Varanavičienė.
Ji prognozuoja, kad 2011-aisiais tiražai turėtų šiek tiek susitraukti, nes žmonių piniginės nepilnėja, nuotaikos irgi nesikeičia. “Savaitgalį praleidau sostinės knygynuose stebėdama, kokių knygų žmonės įsigyja šventinėms dovanoms. Didžiausias sujudimas buvo prie atpigintų leidinių. Pirkėjai aktyviai dalijosi nuomonėmis, klausinėjo skaičiusiųjų, kurias knygas verta rinktis, o kurių ne”, – liudija pašnekovė.
Arturas Mickevičius, vadovaujantis “Versus aureus” ir “Gimtajam žodžiui”, 2010-uosius apskritai vadina “nesibaigiančio išpardavimo metais”, nes pigių knygų akcijos knygynų tinkluose vyko be pertraukų. Todėl net kalbėti apie knygų brangimą atrodė nepadoru.
“Nežinau, kaip kitose leidyklose, bet mūsų knygų tiražai mažėjo kone 10 proc. Planuojame, kad 2011-aisiais jie mažės dar 20 proc.”, – teigia A.Mickevičius.
Tiesa ir tai, kad mažėjo leidžiamų knygų pavadinimų. Vienbalsiai sutariama, kad šis mažėjimas – pirmiausia išliekamąją vertę turinčių, bet brangiai kainuojančių ir greitai neatsiperkančių leidinių sąskaita. “Tai reiškia, kad mūsų vaikai, norėdami išsilavinimu prilygti kitų tautybių bendraamžiams, privalės gerai mokėti mažiausiai dvi tris užsienio kalbas, nes lietuvių kalba būtinos literatūros paprasčiausiai nebebus”, – prognozuoja A.Dobkevičiūtė-Džiovėnienė.

Bibliotekų kiaurymės

Jau paskelbta, kad Bibliotekų fondams papildyti kitąmet žadama skirti 800 tūkst. Lt daugiau nei tam paskirstyta 2010 m. To užteks, kad statistiškai vienam Lietuvos gyventojui tenkanti suma bibliotekų knygoms įsigyti padidėtų nuo 69 iki 90 centų. Tačiau leidėjų bendruomenė dėl to smarkiai nedžiūgauja: “Žinant, kad šalyje maždaug tūkstantis viešųjų bibliotekų, o vidutinė knygos kaina – 25 Lt, išeina, kad vidutiniškai biblioteka per metus turėtų gauti 32 knygomis daugiau. Argi jomis įmanoma užkišti per porą sumažinto finansavimo metų atsivėrusią lentynų tuštumą?” – klausia Lietuvos leidėjų asociacijos vykdomoji direktorė.
Yra ir dar pesimistiškesnė nuomonė: didėjantį finansavimą paprasčiausiai “praris” brangstančios knygos, todėl bibliotekos iš tikrųjų jo nepajus. “Lieku prie savo nuomonės: statome akvariumus, kuriuose neplaukiosime, nes juose nebus vandens”, – teigia L.Varanavičienė, primindama, kad bibliotekoms rekonstruoti 2008–2009 m. skirta 170 mln. Lt, o naujoms knygoms įsigyti per pastaruosius dvejus metus – tik 5 mln. Lt.
Kol kas nežinoma, kiek lėšų sulauks Kultūros ministerijos įgyvendinama leidybos rėmimo programa, dėl kurios dienos šviesą išvysta nemažai lietuvių autorių kūrinių. Be tokios paramos, A.Mickevičiaus nuomone, mūsų rašytojai gali likti ant ledo, nes populiarių vardų, kuriais pasitiki leidėjai, šalyje tėra vienetai. “O likusieji autoriai neretai pervertina savo literatūrinį talentą”, – atvirai kalbėjo leidėjas.

Naujųjų metų mados

Švenčių išvakarėse pasirodžiusi “Katalikų pasaulio” leidyklos  “Dangiška virtuvė”, kurioje pristatomi viso pasaulio šventųjų vardadieniams skirti patiekalai, puikiai iliustruoja 2010-ųjų leidybos tendencijas. Vis dėlto madų amžinų nebūna, tad mėginame prognozuoti, kur link suksis 2011-ųjų knygų populiarumo rodyklės.
“Receptų knygų rinka jau “atsivalgė”, jos pamažu trauksis nuo arenos. Kas užims atsilaisvinusią vietą? Sakyčiau – kūriniai, tinkantys jaukiam šeimyniniam skaitymui, šviesiomis spalvomis pasaulį piešiantys romanai. Ne banalios meilės istorijos, bet ir ne tamsiųjų psichologijos užkaborių gvildenimai, ne destruktyvioji savianalizė. Pavargę nuo realybės žmonės ieško lengvesnių žanrų”, – tvirtina A.Mickevičius.
Ir nesvarbu, ar tai bus naujas kūrinys, ar tik kartojamas seniai leistos knygos leidimas: pastarieji leidėjams ypač patrauklūs tuo, kad pinga autorinės teisės ir kartu mažėja knygos savikaina. O būtent mokesčiai nuo autorinių sutarčių, kurie dar labiau išaugs 2011-aisiais, šiandien kelia daugiausia nerimo. “Autoriai už darbą gaus dar mažiau, mes mokėsime dar daugiau. Nors mokesčiai didės nežymiai, esame apskaičiavę, kad dviem mūsų leidykloms per metus kainuos 100 tūkst. Lt”, – sako A.Mickevičius.
Tačiau esama ir vilties teikiančių kregždžių: štai knygos, kuriose pasakojama apie teatralą Valentiną Masalskį ar smuikininką Raimundą Katilių, knygynuose perkamos puikiai, nors “lengvuoju žanru” tokias biografijas būtų sunku vadinti. Todėl spėjama, kad biografinės knygos nuo lentynų kol kas nesitrauks, tiesiog “rimtės” jų herojai. Vienadienių ekrano žvaigždučių išpažintys pamažu trauksis iš leidybos scenos.
“Spręskite patys: “Valentinas Masalskis: ieškant teatro” tapo perkamesnė nei “Tikroji Daktarų istorija”, o “Violetinė tragedija: Drąsiaus Kedžio pasirinkimas” apskritai nepateko į perkamiausių knygų dešimtukus. Tai teikia vilčių ir žadina tikėjimą skaitytojų sąmoningumu”, – tvirtina L.Varanavičienė.
Pati geriausia žinia – rankraščių leidyklose anaiptol nemažėja. “Gal rašydami žmonės bandė tvarkytis su juos užklupusia krize ar nedarbu, tačiau tekstų pasiūla leidyklose sunkmečiu nesumažėjo, netgi išaugo. Tik štai gerų, dėmesio vertų rankraščių nepagausėjo”, – sako A.Mickevičius.

Sieks tapti Pasaulio knygų sostine

Dar viena intriguojanti žinia – Vilnius apsisprendė sieksiąs tapti 2014 m. Pasaulio knygų sostine. Anksčiau į 2012 m. Pasaulio knygų sostines pretendavo klaipėdiečiai, tačiau UNESCO skelbiamo konkurso nelaimėjo, nors varžovų turėjo nedaug – paraiškas tebuvo pateikę keturi miestai. 2012 m. Pasaulio knygų sostine išrinktas Jerevanas.
Mąstė tuomet apie paraišką ir vilniečiai, bet dėl sunkmečio šios idėjos buvo atsisakyta. Renginių programą Pasaulio knygų sostinės organizatoriai privalo parengti ir įgyvendinti savo pačių lėšomis, jokios finansinės paramos UNESCO organizatoriams neteikia.
2010-aisiais Pasaulio knygų sostinės titulą turėjo Liubliana, 2011-aisiais tokia sostine taps Buenos Airės. “Įdomu, kad titulas perduodamas ne iškart po Naujųjų metų, o pavasarį, gegužės pradžioje. Kiekvienas rengėjas apsisprendžia, kokia bus pagrindinė Pasaulio knygų sostinės tema. Tarkim, 2009-aisiais sostine tapęs Amsterdamas daugiausia dėmesio skyrė vadovėlių leidybai”, – pasakoja A. Dobkevičiūtė-Džiovėnienė.

box1
Vidutiniai knygų tiražai (tūkst.) 2009 m.
Prancūzija     9,6
Švedija     6,8
Lenkija     6,4
Ispanija     4,3
Lietuva     1,5
Bulgarija     0,9
Šaltinis: Europos leidėjų federacijos (FEP) duomenys