Apie tai, kas įvyko 1912 m. balandžio 14-osios naktį Atlanto vandenyne, kalbos netyla iki šiol. „Titaniko“ tragedijos, nusinešusios daugiau nei 1,5 tūkst. žmonių gyvybių, liudijimai pirmą kartą gyvai bus pristatyti Šiaurės Europos regione. Talino „Hidrolėktuvų uosto“ muziejuje lapkričio 15 d. atidaroma autentiška daiktų ekspozicija iš nuskendusio „Titaniko“ denio. Baltijos šalių gyventojai pirmą kartą istorijoje turės galimybę pasijusti legendinio laivo keleiviais.

150 daiktų iš „Titaniko“ denio

„Titaniko“ parodos sumanytojai intriguoja, kad parodoje kiekvienas lankytojas galės pasijusti tarsi atsidūręs garsiajame laive. Čia įrengtos 10 autentiškų kajučių, po kurias vaikštinėdami parodos lankytojai galės įvertinti laivo išskirtinumą ir prabangą. Lankytojams bus pristatomi autentiški „Titaniko“ interjerai, pirmosios ir ekonominės klasės keleivių kasdienybę menantys daiktai. Siekiant perteikti tikrą „Titaniko“ nelaimės siaubą, lankytojai bus pakviesti pajusti stingdantį šaltį, kokį pajuto Šiaurės Atlanto vandenyne skęstantys keleiviai.

Atvykus į muziejų, kartu su bilietu bus įteikiama įlaipinimo kortelė – originali „Titaniko“ bilieto kopija. Kitoje jos pusėje rasite aprašytą vieno iš laivo keleivių istoriją: vardą, amžių, kajutės klasę, iš kur ir iki kur keliauta. Parodos organizatoriai siekia tokiu būdu sutapatinti parodos lankytojus su tikraisiais prieš šimtmetį „Titaniku“ keliavusiais žmonėmis. Paskutiniame ekspozicijos kambaryje sužinosite, ar Jums pristatytas keleivis išgyveno ar žuvo tragedijos metu. Keleivio likimas bus nurodytas ant sienos kabančioje laivo deklaracijoje.

Parodos lankytojai turės galimybę apžiūrėti įgulos nariams ir laivo keleiviams priklausiusius daiktus: iš 4 km gylio ištrauktus porcelianinius indus, juvelyrinius dirbinius, metraščius, keleivių papuošalus, drabužius, interjero detales. Parodoje taip pat bus galima pamatyti ir maldaknygę, iš kurios, kaip spėjama, buvo meldžiamasi iki paskutinės laivo nugrimzdimo minutės.

Naujos pradžios ir vilties simbolis

„Titanikas“ – tai garsiausias transatlantinis laineris, pasaulinio susidomėjimo sulaukęs ne tik dėl laive įdiegtų modernių technologijų, bet ir tragiško likimo. Pirmąją ir paskutiniąją kelionę laivas plaukė Sautamptonas (Anglija) – Niujorkas (JAV) maršrutu. Sakoma, kad juo vykę keleiviai svajojo apie geresnį gyvenimą už Atlanto ir puoselėjo viltis susitikti su emigravusiais šeimos nariais. Nors daugiau nei pusės jų likimas baigėsi tragiškai, „Titanikas“ tebelaikomas tikėjimo, pažangos, naujos pradžios ir vilties simboliu.

„Titaniką“ sumanyta statyti 1909 metais. „Titanikas“ nepretendavo pranokti kitų lainerių greičiu, didžiausios investicijos buvo skirtos prabangaus interjero įrengimui ir išskirtinį patogumą užtikrinančių moderniųjų technologijų diegimui. „Titanike“ elektra buvo šildomos pirmosios klasės kajutės, įrengtas baseinas, sporto salė, pirtis. Dėl technologinio sprendimo laive įdiegti dvigubą dugną ir vandeniui nelaidžias sistemas, jis buvo pramintas neskęstančiu.

„Titaniko“ katastrofos naktį laivu plaukė daug turtingų Niujorko ir Londono šeimų. Laivo kapitonui Edvardui J. Smitui ši kelionė turėjo tapti paskutine, prieš išeinant į užtarnautą pensiją. Į Niujorką plaukiančiu laivu keliavo ir pora lietuvių, trys estai. Iš viso – kiek daugiau nei 2,2 tūkst. žmonių. Pakliūti į gelbėjimosi valtis laimė nusišypsojo vos trečdaliui jų…

Leistis į kelionę „Titaniku“ parodoje galėsite nuo lapkričio 15 iki kovo 31 d. „Hidrolėktuvų uosto“ muziejuje, Taline.

Daugiau informacijos: http://www.visitestonia.com/en/titanic-expo-coming-to-seaplane-harbor-features-recovered-estonian-book

Video: http://www.youtube.com/watch?v=bicvXsjwO3Y

Susidomėjimas knyga „Titaniko lietuviai“, išleista legendinio laivo tragedijos šimtmečio minėjimui, jau nusirito ir per Atlanto vandenyną. Tautiečiai Jungtinėse Amerikos valstijose siūlo autorių surinktą medžiagą panaudoti filmo kūrimui.

Su žurnalisčių Gerdos Butkuvienės ir Vaidos Lowell parašyta knyga susipažinę JAV lietuviai autorių teiravosi, ar surinkta medžiaga dar nesusidomėjo kinematografininkai. Čikagos lietuvių laikraščio „Draugas“ žurnalisto Raimundo M. Lapo manymu, „Titaniko lietuviai“ – puikus vaidybinio filmo embrionas Lietuvos kino industrijai.

Pirmoji „Titaniko“ tragedijos ekranizacija pasirodė praėjus mažiau nei mėnesiui nuo laivo nugrimzdimo į Atlanto vandenyno gelmes. Nebylaus kino filme „Išsigelbėję iš Titaniko“ („Saved from Titanic“) vaidino katastrofos liudininkė Dorothy Gibson, kuri atkartojo išsigelbėjimo lemtingąją naktį istoriją – netgi vilkėjo tą pačią vakarinę suknelę.

Vėliau laivo istorija dar ne vieną kartą pasirodė kino ekranuose. Žurnalistės Gerda Butkuvienė ir Vaida Lowell kaip jas labiausiai įkvėpusį filmą įvardija ne Jameso Camerono režisuotą „Titaniką“, o Walterio Lordo knygos „A night to remember“ ekranizaciją, pasirodžiusią 1958 metais.

Knygoje „Titaniko lietuviai“ surinkta medžiaga – unikalus liudijimas apie tris žymiausiu pasaulio laivu plaukusius lietuvius bei iš Lietuvos kilusį kapitoną, kuris plaukė į pagalbą nelaimės ištiktam laineriui. Kunigo Juozo Montvilos, šaltkalvio Eliezero Gilinskio, Simo Baniulio ir kapitono Liudviko Stulpino gyvenimo istorijos paviešintos pirmą kartą per lygiai 100-tą metų, praėjusių nuo tragedijos.

„Titaniko“ lietuviai“ jau pasiekė ir Australijos bei Didžiosios Britanijos lietuvius. Pagal Gerdos Butkuvienės ir Vaidos Lowell surinktą medžiagą Londono lietuvių katalikų šv. Kazimiero parapijos bažnyčioje rengiama paroda Juozui Montvilai atminti. Kunigo atminimo įamžinimui Lietuvoje buvo surengta konferencija Marijampolėje, kurios metu iškeltos idėjos pavadinti jo vardu Liubavo pagrindinę mokyklą, senosios Liubavo bažnyčios vietoje pastatyti koplytstulpį, sutvarkyti senąją Montvilų sodybą.

Gerdos Butkuvienės ir Vaidos Lowell triūsas renkant faktus jau atnešė vaisių – knyga puikuojasi knygynų tinklo „Pegasas“  bei interneto knygyno Knygos.lt bestselerių dešimtukuose.

Visas pasaulis mini garsiausio kruizinio laivo „Titanikas“ katastrofos šimtmetį. Jis nuskambėjo ir Lietuvoje – balandžio 14 dieną prekybos centre „Panorama“ įvyko knygos „Titaniko lietuviai“ pristatymas, kurio metu kalbintos ne tik leidinio autorės – žurnalistės Gerda Butkuvienė ir Vaida Lowell, bet ir „Titaniku“ plaukusių lietuvių giminaičiai.

Prieš šimtą metų prabangiu kruiziniu laivu iš Soutamptono į Niujorką tarp 2,2 tūkstančio kitų išplaukė ir mažiausiai trys lietuviai: Simas Baniulis, šaltkalvis Eliezeras Gilinskis ir kunigas Juozas Montvila. Jie visi nepateko tarp laimingųjų išsigelbėjusiųjų ir nugrimzdo į Atlanto vandenyno dugną kartu su „Titaniku“. Šių žmonių istorijos vis dar jaudina jų giminaičius.

Seimo narys režisierius Julius Dautartas pristatymo metu kalbėjo jaučiantis ryšį su seniai nuskendusiu savo giminaičiu Juozu Montvila ir iki šiol kreipiasi į jį sunkiomis gyvenimo minutėmis. Kalbama, kad katastrofos metu kunigas atsisakė vietos gelbėjimosi valtyje ir užsidaręs antros klasės biliotekoje klausė keleivių išpažinčių, laimino žmones ir drąsino juos. Giminės iki šiol didžiuojasi tokiu jo poelgiu ir siekia, kad Vatikanas kunigą Juozą Montvilą paskelbtų palaimintuoju.

Kitas Juozo Montvilos giminaitis – Jonas Montvila, kalbėdamas apie kunigą, pademonstravo atminimo medalį, kuris puošia Marijampolės šv. Arkangelo Mykolo bazilikos sieną. Pristatyme taip dalyvavo Sigita Montvilaitė, specialiai atvykusi iš Londono.

Labdaros ir paramos fondas „Sūduvos ateitis“, vertindamas kunigo Juozo Montvilos pasiaukojimą, siekia Liubavo pagrindinei mokyklai suteikti Juozo Montvilos vardą ir organizuoja renginių ciklą jo pagerbimui ir atminimo įamžinimui. Balandžio 19 d. Marijampolėje vyks konferencija, skirta kunigo asmenybei, bei knygos „Titaniko lietuviai“ pristatymas.

Knygos „Titaniko lietuviai“ autorės Gerda Butkuvienė ir Vaida Lowell pasakojo, kad dauguma „Titaniku“ plaukusių lietuvių giminaičių, nors ir išsibarstę po visą pasaulį, buvo labai draugiškai nusiteikę ir suteikė daug vertingos informacijos. Kapitono Liudviko Stulpino, kuris plaukė į „Titaniko“ keleivių gelbėjimo operaciją, palikuonys šiuo metu gyvena Australijoje. Juozo Montvilos artimiausia giminaitė – 90-metė Teresa Belies net praėjus šimtui metų po katastrofos, rūpinasi savo giminaičio atminimo įamžinimu JAV.

Balandžio 14 dieną sukanka lygiai 100 metų, kai prabangus kruizinis laivas „Titanikas“ susidūrė su ledkalniu ir nugrimzdo į Atlanto vandenyno dugną.

Katastrofos minėjimo proga, šeštadienį 13 valandą prekybos centre „Panorama“ vyks Gerdos Butkuvienės ir Vaidos Lowell knygos „Titaniko lietuviai“ pristatymas. Renginį, simboliškai pavadintą „Abipus Atlanto. Titaniko lietuvių byla“ ves žurnalistas Giedrius Leškevičius.

Nedaugeliui žinoma, kad tarp daugiau nei 1,5 tūkstančio „Titaniko“ katastrofos aukų buvo mažiausiai trys lietuviai, o dar vienas galėjo reikšmingai prisidėti prie plaukusiųjų laivu išgelbėjimo. Visos žinios apie tautiečius, tapusius amžiaus tragedijos liudininkais, sugulė į žurnalisčių Gerdos Butkuvienės ir Vaidos Lowell knygos „Titaniko lietuviai“ puslapius.

Įpratusios būti kitoje objektyvo pusėje, autorės prisipažino labiausiai bijančios klausimo, kodėl ėmėsi rašyti tokią knygą. „Mano vyras iki šiol įsitikinęs, kad „Titaniku“ susidomėjau dėl Leonardo DiCaprio,“ – juokėsi Gerda Butkuvienė ir iš karto suskubo paneigti šią prielaidą sakydama, kad jas labiausiai sujaudino faktas, jog šio laivo istorijoje įrašytos ir lietuviškos pavardės.
Žurnalistės atskleidė faktą, kad rašymo proceso metu nebuvo nė karto gyvai susitikusios, visą laiką bendravo internetu, bet tai nesukėlė papildomų rūpesčių – atvirkščiai, buvo privalumas: „Kadangi rašėme dviese, buvo lengviau aprėpti visą informaciją, aplankyti daugiau archyvų, pasikalbėti su daugiau „Titaniko“ lietuvių giminaičių ir išgauti daugiau naujų žinių.“
Knygos pristatymo prekybos centre „Panorama“ metu TV laidos „Abipus sienos“ vedėjas Giedrius Leškevičius knygos autorėms užduos ne vieną intriguojantį klausimą: kodėl vienus iš ledinio vandens ištrauktus skenduolius pargabeno laidoti į krantą, o kitus įmetė atgal į vandenyną? Kas ir kodėl užmetė lietuvių kunigo, didvyriškai paaukojusio gyvybę laive, skelbimo palaimintuoju bylą, kuri jau buvo užvesta? Kodėl trečiasis „Titaniko“ lietuvis plaukė užsislaptinęs?

Pristatymo garbės svečias – kunigo Juozo Montvilos giminaitis, Seimo narys Julius Dautartas. Jis pasidalins savo įspūdžiais apie šeimą asmeniškai palietusią tragediją. Renginio nuotaiką skaidrins gyvos muzikos garsai iš „Titaniko“ repertuaro, o dalyviai bus vaišinami karštu limonadu, kuriuo prieš 100 metų mėgavosi laivo pirmosios klasės keleiviai.

Apie 1912 metais nuskendusį laivą „Titanikas“ sukurtas tikrai ne vienas dokumentinis ar meninis filmas. Populiariausią iš jų sukūrė režisierius Jamesas Cameronas, kurio romantinė drama 1998-aisiais susišlavė net 11 „Oskaro“ apdovanojimų.

Anot žurnalisčių Gerdos Butkuvienės ir Vaidos Lowell, susidomėjusių laivo istorija, filmas sulaukė šlovės ne tik dėl gražios meilės istorijos, bet ir realių faktų perkėlimo į kino ekranus.

Rašydamas filmo „Titanikas“ scenarijų, režisierius Jamesas Cameronas konsultavosi su istorikais, tyrinėjančiais su ledkalniu susidūrusio laivo katastrofą, analizavo išlikusias nuolaužas ir su mokslininkų ekspedicijomis ne kartą leidosi į Atlanto vandenyno gelmes apžiūrėti lainerio kapavietės.

Filme atkuriamos ir realios kai kurių veikėjų gyvenimo istorijos: „Titaniko“ savininkas Brucas Ismay iš tiesų gėdingai įsmuko į gelbėjimosi valtį, palikdamas užnugaryje šimtus pasmerktųjų, senukai Straussai net nebandė gelbėtis ir grįžo į savo kajutę ramiai pasitikti likimo, kunigas Thomas Byles iki paskutinės minutės denyje klausė keleivių išpažinčių, o muzikantai grojo bandydami palaikyti keleivius iki pat pabaigos. Nesutariama dėl kapitono Edwardo Smitho gyvenimo pabaigos – vieni liudininkai teigė, kad jis iš tiesų užsidarė ant kapitono tiltelio ir jį nuplovė banga, kiti sakė, kad vyras nuskendo gelbėdamas mažametį berniuką.

„Titaniko“ istorija susidomėjusios dvi lietuvės žurnalistės – Gerda Butkuvienė ir Vaida Lowell – pasakojo, kad laivo aukų kapinėse palaidotas ir Leonardo Dicaprio suvaidinto jaunuolio, pavergusio žiūrovių širdis, „prototipas“. Tiesa, sutampa tik jų incialai – J. Dawson buvo airis, dirbęs laivo kūriku, o ne dailininkas, laimėjęs bilietą į Jungtines Amerikos Valstijas. Filmavimo grupė pripažino, kad tai tik sutapimas, tačiau vaikino kapas Halifakso kapinėse yra labiausiai lankomas – ten filmo gerbėjos iki šiol deda gėles, palieka kino bilietus ar net raktus nuo savo viešbučio kambario.

Šiemet, minint 100-tąsias „Titaniko“ metines, žurnalistės parašė knygą „Titaniko lietuviai“, kurioje analizuoja laivu plaukusių tautiečių likimus, cituoja autentiškus dokumentus, publikuoja originalias archyvines bei pačių darytas nuotraukas bei siūlo susipažinti su visiškai neromantiška katastrofos puse. Autorės atsako į intriguojančius klausimus, apie kuriuos filmuose dažniausiai nutylima: kas nutiko su neišsigelbėjusių žmonių kūnais, kaip buvo nagrinėta laivo katastrofa, kaip ją nušvietė to meto žiniasklaida?

„Titaniko“ katastrofos minėjimui į kino ekranus sugrįžta ir apdovanojimais apibertas Jameso Camerono filmas 3D formatu. Kiekvienas kadras apdorotas žiūrėjimui trimatėje erdvėje. Garsiausias pasaulio kruizinis laivas į antrąją savo kelionę leisis balandžio 13 dieną, o jau balandžio 14-tąją prekybos centre „Panorama“ bus pristatyta knyga „Titaniko lietuviai“, kurią išleido leidykla „Obuolys“.

Titanikas – žymiausias pasaulyje laivas, kurio tragiškas likimas dar ir dabar kaitina visuomenės, filmų kūrėjų ir rašytojų vaizduotę. Nors Titaniką vandenyno bangos pasiglemžė prieš šimtmetį, beveik nenagrinėtas faktas, jog tarp daugiau nei 1500 tą naktį žuvusių keleivių – trys lietuviai. Apie juos ir sužinosite knygoje „Titaniko lietuviai“, o apie vieną jų – šioje ištraukoje.

Eliezeras Gilinskis – „Kūnas Nr. 47“

„Vyras. Amžius – apie 30 metų. Plaukai tamsūs. Apranga – pilkas paltas, liemenė, kelnės, žali marškiniai. Daiktai – nuotraukos, bilietas Nr. 1828 kelionei iš Niujorko į Čikagą, leidimas, piniginė su 5 doleriais ir 60 centų, auksu, kurio vertė 12 svarų, 4 pensais, bagažo draudimo polisas Nr. 73941, anglų kalbos žodynėlis, raktai, du pieštukai, trečios klasės Titaniko bilietas Nr. 14973 kelionei iš Sautamptono į Niujorką ir kiti įvairūs dokumentai. Vardas – Leslis Gelinskis.“
Jį vadina Leslie, Lazar, Elizier ar Eliezer. Pavardė įvairiuose šaltiniuose skirtinga: Galinski, Galinsky, Gilinski, Glinski, Glinsky, Golinski, Golinsky, Gelinski, Gilinsky… Aišku viena: į Titaniką Sautamptone 1912 m. balandžio 10 d. 9 val. 30 min. įlipęs jaunuolis, iš vandenyno ištrauktas pirmą Mackay-Bennett darbo dieną, balandžio 21 d., ir tą pačią dieną vandenynui sugrąžintas, buvo kilęs iš Lietuvos.
Iš S.Gilinskio (S.Gilinsky), Eliezero brolėno, surinktos medžiagos žinoma, kad Eliezeras Gilinskis gimė 1889 m. Lietuvoje, augo Palūšėje, vėliau su tėvais, seserimi Šeina (Shane) ir keturiais broliais – Heneku (Henech), Heikeliu (Heikel), Leviu (Louis) ir Dovydu (David) persikėlė gyventi į Ignaliną, medinį namą netoli stoties, lankė žydų mokyklą.
Eliezero tėvas Šlomas (Shlomo) mirė 1929 m. sulaukęs 86 m., motina Sara Gitel (Sarah Gittel) – 1931 m., 87 m. amžiaus… Abu tėvai palaidoti žydų kapinėse prie Palaukinio ežero netoli Ignalinos, tačiau kapai neišlikę. Eliezero sesuo Šeina mirė 1941 m. per holokaustą.
S.Gilinskio pusbrolio Ziskos Šapiro (Ziska Shapiro) (1918–2003) sūnus Moišė (Moishe), gyvenantis Pabradėje ir priklausantis Švenčionių rajono žydų bendruomenei, 2011 m. autorėms pasakojo: „Kol buvo gyvas, tėvas dažnai prisimindavo savo dėdę Leizerą, kuris nuskendo plaukdamas Titaniku. Visi prisiminimai buvo labai gražūs ir malonūs: jis turėjo auksines rankas, buvo geras šaltkalvis. Nors savamokslis, turėjo talentą, todėl ir buvo priimtas į Titaniką.
E.Gilinskio sūnėno Natano Šapiro (Nathan Shapiro) prisiminimuose, parašytuose 1989 m. ir išspausdintuose S.Gilinskio tinklalapyje, teigiama, kad Eliezeras iš Jungtinės Karalystės į JAV labai norėjo plaukti Titaniku, tačiau tai buvo ne jo kišenei. Kadangi jis nusimanė mechanikoje, buvo priimtas į Titaniką kaip atsarginis inžinierius, tad už bilietą galėjo mokėti mažiau. Viename paskutinių savo laiškų giminaičiams Eliezeras neva pasigyrė gyvensiąs su Titaniko įgula ir greitai pasieksiąs Ameriką.
Autorėms nepavyko rasti tai patvirtinančių dokumentų. Atvirkščiai, nurodyta bilieto, kuris buvo rastas ištraukus Eliezero kūną, kaina buvo aštuoni svarai sterlingų. O Titaniko trečios klasės bilietai kainavo nuo trijų iki aštuonių svarų sterlingų. Savo prisiminimuose N.Šapiro vėliau pats pažymi, kad dėdė už bilietą „permokėjo“. Vadinasi, negavo jokių nuolaidų kaip galimas įgulos narys.
Prisimenama, kad Eliezeras buvo nagingas spynų meistras, net išradęs naujoviškas, vagims sunkiai įveikiamas, visrakčiu neatrakinamas spynas ir gaminęs jas carinei valdžiai.
Tad kaip išties 22 metų viengungis šaltkalvis iš nepasiturinčios Ignalinos žydų šeimos pakliuvo į didžiausią to meto keleivinį laivą ir kur norėjo juo nuplaukti?
Pagal giminaičių prisiminimus, po numalšintos 1905–1907 m. revoliucijos abi šeimos pusės – Šapiro ir Gilinskiai nusprendė, jog situacijos pagerėjimo vargu ar sulauks, todėl laikas trauktis į svajonių šalį, už Atlanto. Tuo metu buvo priimta pirma į Ameriką išlydėti jauną ir gabų giminės atstovą, palaukti, kol jis ten įsitvirtins, o tada ir likusiems persikraustyti pas jį. Šeima nusprendė, kad Eliezeras yra tinkamiausias kandidatas takams praminti, ir tikėjo, kad šis, nepraėjus nė dešimtmečiui, gali pradėti JAV savo spynų verslą ar net įkurti fabriką. Tik neaišku, ar visi giminaičiai vieningai palaikė idėją įleisti šaknis kitame žemyne, nes Ziska Šapiro prisimindavo, esą jo motina jam mažam yra sakiusi: „Mums pasisekė, kad tas laivas susidūrė su prakeiktu ledkalniu, antraip visi būtume turėję krautis mantą į Ameriką.“ (…)
Kita versija – Eliezeras, kaip ir daugelis jaunuolių, paliko namus vengdamas privalomos karinės tarnybos Rusijos kariuomenėje. Jo tėvas Šlomas joje buvo ištarnavęs net 25 metus. Žydai, kuriems privaloma karinė tarnyba Rusijoje buvo įvesta 1827 m., įvairiais būdais (dažniausiai emigruodami iš šalies ar pasikeisdami vardą) bandydavo išsisukti nuo kariuomenės, nes viena šios užduočių buvo žydų persekiojimas. Iš dalies šią versiją patvirtina ir tai, kad Anglijoje Eliezeras pakeitė vardą ir ėmė vadintis Lesliu (Leslie). (1910 m. lietuvių krikščionių-demokratų savaitraštyje „Šaltinis“ aptarta emigrantų, vengiančių karinės tarnybos, situacija: „Netiesa ir tai, būk jauniems vyrams, einantiems į Ameriką prieš kareiviavimo atlikimą, neišduodama pašpartai. Žinantieji gerai dalyką man sakė, kad pora savaičių prieš stosiant „ant liosų“ išduodą pašpartą užsieniuosna. Pašpartas atsieina 15–20 rublių.“)
Tad pirmiausia Eliezeras už savo kuklias santaupas pasiekė Angliją. Ten gyveno jo brolis Dovydas. Skelbiamas paskutinės E.Gilinskio gyvenamosios vietos adresas: 36 Glancynon Terrace, Abercynon, Pietų Velsas. Tai jo brolio Dovydo namų adresas. Kai kurie šaltiniai mini, kad gali būti, jog Eliezeras norėjo dalyvauti brolio vestuvėse. Tačiau, anot S.Gilinskio, Dovydas vedė 1911 m. rugsėjo mėnesį Vulverhamptone (Anglija), tačiau nei Eliezero, nei jo brolio Levio vestuvių fotografijose nėra. Egzistuoja ir versija, kad Eliezeras visgi bandė įsitvirtinti Londone – apsigyveno Vaitčepelo rajone ir įsidarbino pas vietinį spynų meistrą Old Montague gatvėje.
Kada jam gimė mintis pasiekti Amerikos krantus su Titaniku ir kaip jo rankose atsidūrė bilietas Sautamptonas–Niujorkas trečia klase Nr. 14 973, istorija jau nutyli. Neaiškus ir jo kelionės tikslas, nors S.Gilinskis spėja, kad Eliezeras plaukė į Čikagą pas jau ten įsikūrusius giminaičius.
Tikėtina, kad, kaip ir kiti 497 trečios klasės keleiviai, daugiausia emigrantai iš Skandinavijos šalių, E.Gilinskis balandžio 10 d. Londono Waterloo stotyje 7 val. 30 min. įsėdo į traukinį, kuris po dviejų valandų pasiekė Sautamptoną, britų uostamiestį, su pirmai kelionei paruoštu Titaniku. Štai tada jis pateko į suirutę ir chaosą, nes daugelis trečiosios klasės keleivių nekalbėjo angliškai, o naujame laive tik keletą valandų besidarbuojanti įgula nesugebėjo tinkamai parodyti kelio į jų kajutes, nes patys buvo priblokšti laivo didingumo ir gerai nesusipažinę su jo erdvėmis: „Niekas nesiruošė padėti trečios klasės keleiviams rasti jų kajutes, parodyti, kur veda koridoriai ir laiptai, kur yra išėjimai. Jie klaidžiojo be tikslo, laiptais aukštyn ir žemyn, koridoriais, prisilaikydami sienų ir vienas kito, ieškodami pasimetusių vaikų, pasimetusių lagaminų, kajučių, dažnai atsitrenkdami į užrakintas duris ar vartus su užrašu „Pirma klasė“ arba „Tik antros klasės keleiviams“. Be to, buvo tikrinama visų trečios klasės keleivių sveikata: prie kiekvieno praėjimo budėję gydytojai pakeldavo asmeniui viršutinį akies voką, taip ieškodami trachomos požymių. Anglų ir amerikiečių patikra neužtrukdavo, o štai keleiviai iš kitų šalių buvo tikrinami atidžiau, nes jei jų neįleistų Jungtinės Amerikos Valstijos, White Star Line būtų turėjusi savo lėšomis juos pargabenti atgal į Didžiąją Britaniją.
Pagal puritonišką White Star Line politiką, priekinėje laivo dalyje buvo įkurdinti trečia klase keliavę vieniši vyrai ir sutuoktinių poros, o užpakalinėje, D, E, F ir G denių kajutėse, – vienišos moterys ir šeimos. Bešeimiai turėjo dalytis kajutę su 3–5 tos pačios lyties keleiviais, o sutuoktiniai ir šeimos gavo atskiras kajutes. Nors laivo pirmagalys ir užpakalinė jo dalis su vairavimo įrenginiais buvo laikomi prasčiausi, teigiama, kad Titaniko trečia klasė prilygo mažesnių ir senesnių garlaivių pirmai klasei, o kelionės metu tiekiamo maisto kokybė ir kiekybė buvo tokia, kokios daugelis keleivių gyvenime nebuvo regėję…

Vaida Lowell, Gerda Butkuvienė

Nuotraukos iš knygos “Titaniko lietuviai”

Apie knygą

Sukurta daugybė Titaniko katastrofos ekranizacijų, kurios dažniausiai baigiasi epizodu, kai gelbėjimosi valtyse susispietę žmonės sulaukia pagalbos. Perskaitę šią žurnalisčių Gerdos Butkuvienės ir Vaidos Lowell neseniai išleistą knygą  „Titaniko lietuviai” sužinosite daug įdomių ir negirdėtų faktų, apie kuriuos filmuose dažniausiai nutylima:
Kas vyko Titanikui nuskendus?
Koks lietuvių, keliavusių šiuo laivu, likimas?
Kokia Birmos kapitono Liudviko Stulpino, tą naktį plaukusio į pagalbą Titanikui, istorija?
Ant kokio žuvusio keleivio kapo nevysta gėlės ir nuolat paliekami kino bilietai?
Kas 14 metų iki laivo nuskendimo mistiškai išpranašavo liūdną Titaniko baigtį?