Ties Kotoro įlanka įsikūręs nedidelis Tivato miestelis Juodkalnijos pietvakariuose jūsų greičiausiai nelaukia. Jis laukia tokių kaip Romanas Abramovičius, Kanados aukso kasyklų magnatas Peteris Munkas ar vienas turtingiausių Rusijos žmonių Olegas Deripaska.
Rima JANUŽYTĖ
Turtuoliai iš viso pasaulio jau maždaug prieš dešimt metų Tivate nusižiūrėjo apleistą Jugoslavijos karinių jūrų pajėgų bazę. P.Munkas po ilgų derybų su Juodkalnijos valdžia nusipirko 54 proc. ten esančio „Porto Montenegro“ uosto akcijų. Vien P.Munkas čia jau įdėjo 135 mln. dolerių, nors už šio kanadiečio rikiuojasi ir daugiau investuotojų, ir netgi labai solidžių. Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas (ERPB) į „Porto Montenegro“ investuos milijardą dolerių. Pasaulio banko indėlis dar nėra tiksliai žinomas, tačiau ir šis ketina prisidėti prie kelių ir geležinkelių į šį uostą tiesimo, vandentiekio sistemos atnaujinimo ir „geresnės aplinkos užsienio investicijoms sukūrimo“.
„Porto Montenegro“ jau dabar mažai kuo skiriasi nuo Monako, o ilgą ir spalvingą Tivato istoriją čia primena nebent kaip reliktas drybsantis Jugoslavijos laivas, per kuro periskopą galima pasidairyti į milijardierių superjachtas ir kurio denyje turčių vaikams įrengtas prašmatnus baseinas.
Manoma, kad pavadinimas „Tivat“ yra atėjęs dar iš III a. pr. Kr. Keltologai teigia, kad jis kilęs iš keltiško žodžio „tywod“ – smėlis.
Paveldėjo visą Jugoslavijos laivyną
Išliko nedaug rašytinių dokumentų apie tai, kas dėjosi šiose apylinkėse valdant Nemaničiams, Balšičiams, Crnojevičiams, Venecijos Respublikai, Prancūzijai ir Austrijai-Vengrijai.
Viduramžiais derlingos Tivato apylinkių žemės priklausė Kotoro, Prčanio ir Dobrotos aristokratams. Tenai stovėjo jų pilys, vasarnamiai, o nuo 1373 m. – ir bendromis aristokratų lėšomis pastatyta Šv. Anos bažnyčia.
1420–1797 m. Tivatas priklausė Venecijos Albanijai (Venecijos Respublikos provincija). Tačiau miestu Tivatas tapo tik XIX a. pabaigoje, kai 1889 m. Austrija-Vengrija čia pastatė Karinio laivyno arsenalą. Paskui Tivatas buvo Jugoslavijos, o po jos subyrėjimo – Juodkalnijos karinė jūrų bazė, kurią savo laivyno operacijoms kaip technikos ir logistikos bazę naudojo Rusija.
Šioje istorijoje yra dvi svarbios detalės. Pirmoji – Juodkalnija iš buvusios Jugoslavijos paveldėjo ne tik „Porto Montenegro“. Per regioną sukrėtusius Balkanų karus Kroatija apėmė vos 35 Jugoslavijos kariniam jūrų laivynui priklausiusius laivus. Juodkalnijai liko visi kiti – visas didžiulis buvusios Jugoslavijos karinis jūrų laivynas su visa įranga ir įvairių tipų laivais. Keletas jų nebenaudojami, kaip anas, turistų džiaugsmui riogsantis „Porto Montenegro“ superjachtų prieplaukoje.
Tačiau didžioji dalis buvusios Jugoslavijos karinio jūrų laivyno arsenalo vis dar puikiai veikia, o Juodkalnija į jį kasmet investuoja didžiąją dalį visų gynybai skiriamų lėšų, siekiančių apie 40 mln. eurų ir sudarančių apie 1,5 proc. šios nedidukės valstybės BVP.
Kaip tik dėl šios priežasties galima suabejoti NATO atstovų, ką tik įteikusių Juodkalnijai kvietimą deryboms dėl narystės Aljanse, aiškinimais, jog Juodkalnija savo dydžiu ir pajėgomis yra tokia nesvarbi ir nereikšminga, kad niekas nė nepajustų, jeigu ji prisidėtų prie NATO rimto karinio konflikto atveju.
Analitikai tikina, kad su savo dviem tūkstančiais karių Juodkalnija bus mažiausiai reikšminga NATO narė, kurios įtaką Aljansui galima palyginti su Liuksemburgo. Neva kvietimas derėtis dėl narystės NATO turi tik strateginę reikšmę. Žinoma, turi, bet ne tik tokią, kokią akcentuoja NATO vadovybė ir kai kurie politologai.
Pakrančių dalybos
Nepaneigsi, jog NATO plėtra šiuo metu yra strategiškai svarbus žingsnis, rodantis, kad Aljansas yra gyvas, kvėpuojantis ir augantis organizmas. Kažką naujo priimti buvo pats laikas, o kandidatų – ne tiek daug: be Juodkalnijos, tokį norą beviltiškai reiškia Makedonija ir desperatiškai – Gruzija.
Pirmosios iš jų priimti nėra reikalo, nes Makedonijos priėmimas Rusijai iš viso nė motais ir jos narystė Aljanse neatliktų jokios parodomosios funkcijos, be to, Makedonijai deganti raudona šviesa turi ir formalią priežastį – Graikijos nepritarimą. Antrosios narystė kaip tik būtų pernelyg didelis akibrokštas Rusijai, nors oficialiai jai koją kiša įšaldyti konfliktai dėl Abchazijos ir Pietų Osetijos.
Beje, žinia apie kvietimą Juodkalnijai derėtis dėl narystės NATO Gruzijoje sukėlė didelį visuomenės nepasitenkinimą. Juk Gruzija modernizavo savo gynybos pajėgas. Įdiegė stiprią ir skaidrią karinių pajėgų kontrolę. Įveikė korupciją. Prisidėjo prie keleto NATO misijų. Pagaliau Gruzijos noras prisijungti prie Aljanso esąs kur kas stipresnis ir akivaizdesnis nei Juodkalnijos.
Užtat Aljansui kaip tik Juodkalnija yra tinkamiausia 29-oji narė. Ji yra kažkas per vidurį tarp Makedonijos ir Gruzijos.
Nors Juodkalnija savo mentalitetu ir santykiu su Rusija artimiausia Serbijai iš visų kitų buvusių Jugoslavijos respublikų, tačiau tas santykis vis tiek yra meilė per didelį atstumą, o prekybiniai Juodkalnijos ryšiai su Rusija bent jau pastarajai yra lašas ne tik Adrijos, bet ir visose jūrose kartu sudėjus. Tiesa, rusai išsijuosę aiškina, kad NATO pagrobė dar vieną jos įtakos sferoje buvusią valstybę, tačiau tai veikiau pykčio burbulo pūtimas nei tikroji apmaudo priežastis.
Prisijungdamas Juodkalniją, Aljansas dar vienu žingsniu priartėja prie Viduržemio regiono, kurį norėtų paversti NATO ežeru su privačiu, Maskvai nebeprieinamu smėliu.
Visa šiaurinė Viduržemio jūros pakrantė, kurioje yra Ispanija, Prancūzija ir Italija, jau seniai yra NATO teritorija. Pietuose nė viena valstybė, tarp kurių Marokas, Alžyras ir Egiptas, nėra Rusijos vasalės. Libija, galima sakyti, yra žlugusi valstybė ir iš viso nesiskaito.
Dabar NATO įsitvirtins ir Adrijos pakrantėse, kur NATO vėliavomis jau puošiasi Kroatijos ir Albanijos laivai, tad visame Viduržemio regione Rusijai beliks tik vis dar Basharo al Assado Sirijos pakrantės.
Taigi vienintelis Rusiją tikrai nuoširdžiai erzinantis su Juodkalnija susijęs dalykas – NATO atiteksianti Rusijos bazėms nepaprastai patogi Juodkalnijos pakrantė, o dar su visu Jugoslavijos laikus menančio laivyno palikimu.
Nuodėmės atleistos
Kodėl būtent Juodkalnijai atiteko visas Jugoslavijos laivynas – atskira, bet ne mažiau svarbi istorija, kurią nemalonu prisiminti net patiems juodkalniečiams, nors ji tuomet ir laimėjo – pirmą kartą – didįjį loterijos prizą.
Už tai, kas vėliau šiai šaliai leido pasisavinti ne tik Karinį jūrų laivyną, atsakingi Juodkalnijos policijos būriai, kartu su serbais bombardavę Dubrovniką ir skerdę ištisus bosnių kaimus ir miestus. Dabar visa tai gali atrodyti kaip tolimas sapnas. Laisve jau senokai, nuo 2009 m., kvėpuoja ir Juodkalnijos generolas Pavle Strugaras, už nusikaltimus prieš civilius atsipirkęs vos septyneriais metais už grotų.
Vakarų pasaulis Juodkalnijai jau atleido ne tik smurtu ir krauju sulietus praėjusio šimtmečio pabaigos istorijos puslapius. 1999-aisiais Juodkalniją per Kosovo karą bombardavo tos pačios NATO pajėgos, kurios dabar ją maloniai priima į savo gretas. Tiesa, Juodkalnijos gyventojai NATO bombonešius prisimena kuo puikiausiai. Bent jau tas trečdalis visuomenės, kuris aktyviai pasisako prieš šalies narystę Aljanse ir kurį daugiausia sudaro serbai.
Tačiau trečdalis nieko nereiškia, juolab kad Juodkalnija nuo 2006 m., kai jos gyventojai referendumu tykiai atsiskyrė nuo Serbijos ir tapo nepriklausoma valstybe, bent jau imituoja demokratiją ir eina vakarietišku keliu. Tiesa, nuolat klupdama. Ji vis dar yra viena skurdžiausių, korumpuočiausių, mažiausiai išsivysčiusių Balkanų valstybių, o vidutinis Juodkalnijos darbuotojas, kurių ne tiek ir daug, nes nedarbas siekia 20 proc., uždirba tiek, kiek kainuoja dvi naktys vidutiniame „Porto Montenegro“ viešbutyje – maždaug 700 eurų.
Užtat ilgametis šalies „valdovas“ Milo Dukanovičius, neapsisprendžiantis, ar jam labiau patinka premjero, ar prezidento postas, savo turtais greit prilygs jei ne Donaldui Trumpui, tai bent tenisininkėms Venus ir Serenai Williams – ši trijulė dabar minima tarp aktyviai Sveti Stepano apylinkėse, esančiose prie pat „Porto Montenegro“, besidominčiųjų žeme ir nekilnojamuoju turtu.
Juos, matyt, sužavėjo Džeimsas Bondas, filme „Casino Royale“ lošęs pokerį Juodkalnijos kazino. Tiesa, ši scena filmuota Čekijoje, tačiau per daug nuo realybės nesiskiria. Juodkalnijoje vis dar galima pasinaudoti mokesčių rojaus pranašumais, gauti nelegalių prekių, o gal tiesiog švaistyti milijonus prabanga tviskančiuose pakrančių kurortuose.