Jūratė Juškaitė / V.Šereikos nuotr

„Mes esame žmonės, ne propaganda!“ – skelbia šią savaitę vykstančio festivalio „Baltic Pride“ ir jau trečiųjų eitynių Lietuvoje „Už lygybę!“ rengėjai. Įvairių vertinimų sulaukiantis renginys vis dar nepalieka abejingų. Reakcija į eitynes yra puikus atskaitos taškas visuomenės požiūrio į seksualines mažumas brandai aptarti.

Gabija Karlonaitė, euroblogas.lt

Lietuvos žmogaus teisių centro atstovė, portalo manoteises.lt redaktorė Jūratė Juškaitė sako, jog ilgą laiką iš fakto, kad vyksta LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų) eitynės, buvo galima kelti skandalus. Anot jos, tai atsidurdavo žiniasklaidos antraštėse lyg šiandien – prekybos tinklo „Lidl“ atėjimas į Lietuvą. Perkeliant šį faktą į socialinį kontekstą – žmonių nepasitenkinimą mažmeninės rinkos sistema, – naujienos apie „Lidl“ tampa sensacija. LGBT eitynių faktas katalikiškų vertybių kontekste taip pat pritraukia daug dėmesio.

Lietuvos žiniasklaida jau pradėjo prisiimti atsakomybę, kaip visuomenė reaguos į šį faktą.

Kaip pabrėžia Jūratė, nuo pirmų eitynių 2010-aisiais iki antrų keitėsi pats žiniasklaidos diskursas: „Atsirado antraščių, kurios nesiekia neigiamo efekto, nesukelia neigiamų minčių. Diskursas iš skandalizuojančios pozicijos keičiasi į neutralią.“

Faktą, kad Vilniuje vyksta seksualinių mažumų eitynės, galima pateikti ir kaip „vyksta LGBT maskaradas“, o tai jau turi atitinkamą reikšmę. Bet, pašnekovės teigimu, Lietuvos žiniasklaida jau pradėjo prisiimti atsakomybę, kaip visuomenė reaguos į šį faktą.

Didžiausias, bet mažiausiai matomas

Keičiasi ir eitynių normatyvumas. 2010 m. teismuose buvo sprendžiamas jų teisėtumas apskritai, 2013 m. tik po teismo sprendimo Vilniaus miesto savivaldybė leido žygiuoti Gedimino prospektu. Šiemet Savivaldybė nedarė jokių papildomų kliūčių dėl galimybės žygiuoti pagrindine sostinės gatve. Eitynės vyks nuo Lukiškių aikštės iki Bernardinų sodo.

Kadangi neliko aštraus konflikto, festivalis sunkiau prasibrauna į žiniasklaidą.

Tai – viena iš priežasčių, lemiančių mažesnį eitynių matomumą, įsitikinusi Jūratė. „Kai nebeliko intrigos ir skandalo, pasidarė neįdomu. Nors šių metų „Baltic Pride“ bus didžiausias kada nors vykęs, su įvairias renginiais („Pride voices“ diskusijomis, LGBT fesitvaliu „Kreivės“ ir dar daugiau), tai nėra skandalų fonas. Kadangi neliko aštraus konflikto, festivalis sunkiau prasibrauna į žiniasklaidą“, – pastebi ji.

2013 m. eisenoje žygiavo 500-800 žmonių, šį šeštadienį tikimasi iki 2 tūkst. dalyvių. Atsiranda vis daugiau organizacijų, kurios planuoja žygiuoti oficialiai, pavyzdžiui, Vilniaus universiteto studentų atstovybė su akademine bendruomene, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, Liberalų sąjūdis.

Laukia pačių LGBT žmonių proveržio

Remiančiųjų LGBT ratas auga, viena partija į savo programą yra įtraukusi tos pačios lyties asmenų partnerystę. Jūratė prisimena, kad prieš kurį laiką apie tai net negalėjo pagalvoti, tada tikėjosi, kad tik politikai nekalbėtų sovietinėmis klišėmis.

Lietuviai labiausiai iš visų ES šalių (per 40 proc. apklaustųjų) nenorėtų, kad jų bendradarbis būtų seksualinių mažumų atstovas.

Pačių politikų, kurie palaiko LGBT, irgi daugėja. Yra labai aiškiai palaikančių seksualines mažumas, bet dauguma, mąstydami apie savo rinkėjus, pasisako labai nuosaikiai: kad jie yra žmonės, kaip ir visi. Tokios bendros frazės, anot pašnekovės, yra pirmas žingsnis kaitos link.

Bendra situacija dar toli gražu nėra gera: praėjusių metų Eurobarometro duomenys rodo, jog lietuviai labiausiai iš visų ES šalių (per 40 proc. apklaustųjų) nenorėtų, kad jų bendradarbis būtų seksualinių mažumų atstovas.

Kita vertus, viešojoje erdvėje daugėja pozityvios informacijos LGBT tema, žmonės pradeda suprasti esmę ir dabar lieka iššūkis tik jiems patiems – ar šiemet išdrįs ateiti į eitynes.

„Tai jau nėra 2010-ieji, kai realiai rizikavai gauti į galvą. Tas skaičius, kuris buvo atėjęs į antras eitynes, nereprezentuoja pačios bendruomenės dydžio. Žinau daugybę žmonių, kurie tiesiog bijojo eiti. Daugelis nėra atviri savo šeimoms. Kadangi eitynėse buvo žiniasklaidos, jie bijojo patekti į televiziją“, – prisimena Jūratė ir sako, kad proveržis dabar turi įvykti pačioje LGBT bendruomenėje.

Eitynės tapo lūžio tašku

Pirmose „Baltic Pride“ eitynėse dalyvavusi Jūratė pamena, kad labiausiai anuomet gąsdino nežinomybė, kas įvyks: „Buvo aiški nuojauta, kad nesi tikras, ar policija susitvarkys, ar nesusitvarkys, nes nenori susitvarkyti.“ Visgi tas renginys, pasak jos, įrodė įstatymo viršenybę Lietuvoje.

Įstojus į Europos Sąjungą, Lietuvoje sustiprėjo homofobija. Po įstojimo pradėjo veikti įvairios grupės, suaktyvėjo ir LGBT žmonių veikla.

Tos eitynės buvo lūžio taškas, bet ne seksualinių mažumų viešinimo pradžia. „Įstojus į Europos Sąjungą, Lietuvoje sustiprėjo homofobija. Po įstojimo pradėjo veikti įvairios grupės, suaktyvėjo ir LGBT žmonių veikla. Pavyzdžiui, 2009 m. į pradėtas svarstyti Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo pataisas reaguota piketu prie Prezidentūros.

„2010 m. praktiškai nebuvo „atvirų‟ žmonių iš LGBT bendruomenės, nesakyčiau, kad didelis lūžis įvyko ir po pirmųjų eitynių. Viena pusė buvo paprasti žmonės, atėję pasakyti, kad jie yra ir turi teisę į susirinkimus. Kita pusė buvo rėkiantys, agresyvūs buduliai, kurie atėjo ne ginti kažkokias vertybes ir savo poziciją, bet rasti, kam duoti į galvą. Lūžis įvyko suvokime, kad pasaulis nuo eitynių nesugriuvo. Būtent dėl to jos tokios svarbios“, – akcentuoja Jūratė.

Jos žodžiais, 1970 m. pirmųjų eitynių Amerikoje metu irgi nebuvo saugu. Būta policijos ir protestuotojų smurto prieš dalyvius. Saugi renginio erdvė susikūrė tik po kurio laiko. „Žvelgiant istoriškai atrodo, kad Lietuva šia linkme žygiuoja daug sparčiau, – pažymėjo pašnekovė. – Mes žinom, kur einam, žinom, kad šios eitynės yra už žmogaus teises, kurios turi būti užtikrinamos modernioje demokratinėje valstybėje.“

Norėčiau, kad renginys neprarastų politinio konteksto, ir net kai LGBT bus garantuotos visos teisės, tai toliau vystytųsi kaip bendra platforma už demokratiją ir žmogaus teises.

„Prieš 30-40 metų žmonės tiesiog ėjo į gatves ir nežinojo, kas iš to išeis. Todėl tai truko gerokai ilgiau. Čia, Lietuvoje, kaip manoteises.lt sakė dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė, 2010 m. dalyviai žygiavo lyg gyvuliai narve, o 2013-aisiais narvo nebeturėjome. Tikiuosi, kad šiais metais ta saugi erdvė dar labiau prasiplės, – viliasi portalo redaktorė. – Norėčiau, kad renginys neprarastų politinio konteksto, ir net kai LGBT bus garantuotos visos teisės, tai toliau vystytųsi kaip bendra platforma už demokratiją ir žmogaus teises. Nemanau, kad Lietuvoje tai greitai atsitiks, bet kada nors tai neabejotinai įvyks.“

Ulrike Lunacek / Asmeninio archyvo nuotr.

Daugiau nei prieš dvidešimt metų Ulrike Lunacek tapo pirmąja savo homoseksualios orientacijos neslepiančia politike Austrijoje. Europos Parlamento (EP) pirmininko pavaduotoja teigia, kad gėjai, lesbietės ir translyčiai asmenys kasdien yra tarp mūsų. Jų yra kiekvienoje politinėje partijoje, nepriklausomai nuo ideologijos, kiekvienoje ministerijoje, sporto ar religinėje organizacijoje, mokykloje, universitete, įmonėje.

Inga Kazakevičiūtė, euroblogas.lt

„Visais istoriniais laikotarpiais, visoje mūsų planetoje tos pačios lyties porų buvo ir yra. Problemų atsiranda tada, kai imama neigti šį faktą ir nenorima, kad tokie žmonės apskritai egzistuotų”, – sako EP Žaliųjų frakcijos/Europos laisvojo aljanso narė, viena iš LGBTI teisių grupės vadovių, dalyvausianti šeštadienį Vilniuje vyksiančiose „Baltic Pride 2016” eitynėse „Už lygybę“.

Mintimis apie tai, ką politikui reiškia būti LGBTI aktyvistu ir kaip politikai gali prisidėti prie LGBTI teisių plėtros, ji dalijasi su tinklaraščio Euroblogas.lt skaitytojais.

– Ar ginti LGBTI teises tampa lengviau, jei esi politikas?

– Nemanau, kad LGBTI aktyvistui būtina būti politikui. Aš savo veiklą pradėjau nuo pilietinės visuomenės ir, prieš tapdama politike, beveik dvidešimt metų buvau aktyvistė. Tad neabejoju, kad pilietinė visuomenė yra būtinas demokratijos komponentas. Pilietinė visuomenė spaudžia politikus judėti pirmyn.

Tiesiog reikia vienos drąsos akimirkos, o jau tuomet viskas tampa gerokai lengviau ir gali jaustis laisvas.

Būnant politiku, ginti LGBTI teises nebūtinai lengviau ar sunkiau. Bet, žinoma, kur kas lengviau prisijungti prie partijos veiklos, kai jau esi viešai paskelbęs apie savo orientaciją. Kai 1995-aisiais aš pirmą sykį kandidatavau rinkimuose į parlamentą, man sakė, kad buvau neįtikėtinai drąsi, viešai paskelbdama, jog esu lesbietė. Bet aš niekuomet to neslėpiau, nes paprasčiausiai nemačiau prasmės. Juk negali nuspręsti, ką įsimylėsi, tad kodėl tai turėtų būti problema? Toks yra mano požiūris.

Taip, turiu pripažinti, kad tą akimirką drąsos man tikrai prireikė, tačiau tai buvo nepalyginamai lengviau nei grėsmė visą laiką baimintis šantažo. Tiesiog reikia vienos drąsos akimirkos, o jau tuomet viskas tampa gerokai lengviau ir gali jaustis laisvas.

– Jei kalbėtume apie visuomenę, kas turėtų būti pirmiau: politinis sprendimas ar visuomenės nuomonė? Vis dar dažnai pasigirsta, kad mūsų visuomenė daug kam nepasiruošusi: LGBTI eitynėms, tos pačios lyties asmenų santuokoms ar partnerystei. Tačiau jų įteisinimas yra visų pirma politinis sprendimas. Tad ar politikai turėtų žengti visuomenės priekyje ir priimti tokius sprendimus, ar jiems reikėtų įsiklausyti į visuomenės nuomonę ir šiuos pokyčius vykdyti lėtai bei palaipsniui?

– Nėra vieno visiems tinkamo sprendimo. Pavyzdžiui, Maltoje nuo 2014-ųjų įteisinta tos pačios lyties asmenų partnerystė, iš esmės visiškai prilygstanti santuokai. Tačiau ji yra labai konservatyvi ir katalikiška šalis, kurioje net iki 2011 metų buvo draudžiamos skyrybos. Tad šiuo atveju pirmiausia įvyko politinis sprendimas. Bet tokių pokyčių įteisinimas nėra tas pats kaip, tarkime, euro įvedimas, kai yra aiškūs finansiniai kriterijai ir pagal juos sprendžiama, ar šalis tam pasirengusi, ar ne. Tai sudėtingiau, be abejo, reikia ir politikų, nebijančių pokyčių.

„Žiūrėk, juk jie atrodo normalūs!“. Taip ir yra, mes esame normalūs ir visiškai normalu būti kitokiu.

Žinoma, ne mažiau svarbu, kad LGBTI bendruomenės atstovai būtų matomi, žmonės galėtų juos pastebėti tiek viešojoje erdvėje, tiek kasdieniame gyvenime ir sakyti: „Žiūrėk, juk jie atrodo normalūs!“. Taip ir yra, mes esame normalūs ir visiškai normalu būti kitokiu. Įstatymai privalo būti priimti, bet lygiai toks pat reikšmingas matomumas. Be to, LGBTI bendruomenei būtina turėti heteroseksualių sąjungininkų. Tuomet visuomenei bus lengviau suprasti, kaip LGBTI asmenims svarbu gyventi tokį patį šeimyninį gyvenimą, kuris būtų įteisintas įstatymais.

Jei kalbėtume apie Lietuvą, juk jums prireikė tiek drąsos per visą sovietų okupacijos laikotarpį kovoti už savo laisvę. Jūs kovojote už susirinkimų, žodžio laisvę, net už laisvę galvoti ir pasakyti tai, ką galvoji. Tad neabejoju, kad laisvės mylėti ir nebijoti to parodyti užsitikrinimas taip pat būtų puiki lietuviškos tradicijos dalis – jūs siekėte laisvės ir ją išsikovojote.

Po siaubingų Orlando įvykių ypač svarbu, kad kuo daugiau žmonių dalyvautų „Baltic Pride“ eitynėse ir parodytų savo solidarumą.

O eitynės taip pat atspindi susirinkimų laisvę. Tai yra vienas iš tarptautinės ir europinės teisės, prie kurios Lietuva prisijungė, pamatinių teisių pagrindų. Susirinkimų teisė yra acquis communautaire dalis ir privalo būti gerbiama, jei tik tie susirinkimai yra taikūs. O Vilniuje iš eitynių dalyvių pusės niekuomet nebuvo jokių smurto apraiškų.

Po siaubingų Orlando įvykių ypač svarbu, kad kuo daugiau žmonių dalyvautų „Baltic Pride“ eitynėse ir parodytų savo solidarumą. O solidarumas reiškia, jog reikia ateiti ir reikšti savo palaikymą, net ir tuo atveju, jei sunku suvokti, kaip kažkas gali įsimylėti tos pačios lyties žmogų.

– Lietuvoje politikai, kurie iš esmės sutiktų palaikyti LGBTI teises, neretai tiesiog bijo tai daryti, nes nenori prarasti rinkėjų. Kaip spręsti tokią problemą?

– Žinote, kai buvau paauglė, net nenutuokiau, kad žodis „lesbietė“ apskritai egzistuoja, Austrijoje buvo draudžiamos bet kokios homoseksualumo apraiškos. Dabar viskas paprasčiau. Gausu filmų ir knygų, pateikiančių teigiamą homoseksualių žmonių įvaizdį. Be to, vieši asmenys nebeslepia savo homoseksualumo. Jūsų kaimynėje Latvijoje užsienio reikalų ministras viešai prisipažino esąs gėjus. Tokie pavyzdžiai padeda parodyti rinkėjams, kad viskas gerai, jei žmogus yra homoseksualus arba palaiko LGBTI teises.

Kai girdi tikras istorijas, iš tiesų keičiasi požiūris, atsikratoma neigiamų išankstinių nuostatų.

Lenkijoje LGBTI asmenų artmieji ir draugai sukūrė organizaciją „Akceptacja‟, kurioje tėvai pasakoja apie savo išgyvenimus priimant ibei susitaikant su savo vaikų  homoseksualumu ar transseksualumu. Tai – puikus matomumo pavyzdys. Tad politikai galėtų kviesti tokius žmones pasidalinti patirtimi ir papasakoti savo istorijas. Kai girdi tikras istorijas, iš tiesų keičiasi požiūris, atsikratoma neigiamų išankstinių nuostatų.

– Kaip dar galima šviesti visuomenę?

– Viskas prasideda jau mokykloje. Būtina kalbėti apie gėjus ir lesbietes kaip apie įprastą dalyką: egzistuoja lesbiečių ir gėjų poros, o kai kurios iš jų turi vaikų. Juk jei apie kažką nekalbėsi, tai neišnyks. Tad kodėl nesuteikus tokioms poroms saugumo?

Be to, Lietuvoje veikiantis Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas užkerta galimybę suteikti vaikams informaciją apie įvairias šeimas, tarp jų – ir LGBTI šeimas. Tad šio įstatymo pokyčiai neabejotinai prisidėtų prie švietimo.

– Tačiau kai kurie politikai siekia rinkėjų palankumo tvirtindami, kad gina tradicines šeimos ir katalikiškas vertybes, bando apsaugoti vaikus nuo neigiamos įtakos.

– Kokią neigiamą įtaką jie turi omenyje? Žmonės neretai būna susidarę klaidingą įspūdį, kad homoseksualumas, ypač vyrų, yra kažkokiu būdu susijęs su prievarta. Tačiau pedofilijos atvejų pasitaiko nepriklausomai nuo orientacijos. Aš viliuosi, kad žmonės, kurie gina tradicines vertybes, nepateisina smurto prieš vaikus.

Jei du žmonės myli vienas kitą ir nori būti drauge kol mirtis juos išskirs, kodėl gi ne? Kas tame blogo?

Šeimą apibūdina ne lytis, o meilė ir tarpusavio ryšys. Meilė, rūpestis vienas kitu, sunkių laikų išgyvenimas drauge yra tikrosios šeimos vertybės. Jei du vyrai ar dvi moterys nori susituokti, tai yra labai tradiciška. Santuoka apskritai yra labai tradicinis ir konservatyvus dalykas. Tad jei du žmonės myli vienas kitą ir nori būti drauge kol mirtis juos išskirs, kodėl gi ne? Kas tame blogo? Tai supranta net konservatyvių pažiūrų politikai, pavyzdžiui, (Jungtinės Karalystės premjeras) Davidas Cameronas.

Mano tėvai buvo itin konservatyvūs, bet priėmė mane tokią, kokia esu. Net Katalikų bažnyčioje gausu gėjų ar lesbiečių. Jėzus Kristus palaikė žmones, nustumtus į visuomenės paraštes. Jis siekė, kad visuomenėje visi jos nariai jaustųsi gerai. Manau, jei Jėzus Kristus gyventų mūsų laikais, jis taip pat dalyvautų eitynėse.

Neseniai su feisbuko paveikslėlių srautu atplaukė geibaus jaunuolio nuotrauka. Neprigimtinai rožinius plaukus jis buvo pasikirpęs asimetriškai, panėšėjo į merginą ir nepanėšėjo į macho – vyrišką vyrą, kokie dar vadinami alfa patinais.

Arūnas Brazauskas

Vienas komentuotojas, beje, ne toks jau neviešas asmuo, patraukė per dantį jaunuolio išvaizdą, jo pilietiškumą, norą ginti tėvynę, gebėjimą būti geru vyru, tėvu, lietuviu – tarsi apie tai būtų galima spręsti iš nuotraukos.

Komentuotojas „trolino“: „Labai džiugu, jog integruojamės į Vakarus, nes tokių vyrų tik daugės, ir tapsim labai pažangūs bei atlaikysim visas geopolitines negandas.“ Jis atviravo: „… kuo daugiau tokių vaizdų, tuo labiau man patrauklesnis atrodo nacionalsocializmas. Geriau jau mirti kovoje po tokių ideologijų vėliavomis, nei gyventi apsuptam šitų rožinių padarėlių. Tuo labiau, jog jeigu jie įgis daugumą, tai patirsim tokią diktatūrą ir priespaudą, kad kitos istorinės tironijos atrodys kaip kurortai.“

Štai jums ir rašinys „Kaip suvokiamas vyriškumas?“ – tokia tema buvo pasiūlyta šiųmečiams abiturientams. Trūkstamus spaudos ženklus toliau atstos mano pastabos.

Lietuvis hitlerjugendas, kuris paranojiškai bijo „rožinių padarėlių“, ne tik trenktas, bet ir neišmanėlis.

Nereikia, kad „padarėliai“ taptų dauguma. Europoje iki XVIII a. pabaigos „rožiniai padarėliai“ buvo valdovai. Jų išvaizda bjuro nuo kryžiaus žygių laikų: barzdos ir paprasti durtiniai išėjo iš mados, ausyse atsirado auskariukai, ant galvų imta maukšlinti įmantriai subanguotus, sugarbanotus perukus. Užėjo mada rausvinti ir pudruoti glotniai nuskustus skruostelius, klijuoti ant veido dirbtinius apgamėlius. Visos šios grožybės nebuvo susijusios su lytine orientacija – „rožiniai padarėliai“ buvo bajorai, keli procentai ponų, kurie viešpatavo. O prastuomenė neturėjo išteklių prilygti „rožiniams padarėliams“. Revoliucijos supaprastino madas, perskirstė politinę galią, bet neatšaukė galantiškumo – tiesa, galanterijos prekės dabar labiau skirtos moterims.

Žmogus, kuris po nacionalsocializmo vėliavomis tikisi kovoti su tironija, atrodo trenktas. Po tomis vėliavomis vyko linčiavimas. Hitlerio nurodymu per Ilgųjų peilių naktį buvo išžudyti keli šimtai jo politinių priešininkų, tarp jų ir homoseksualas Ernstas Roehmas, smogiamųjų būrių vadas, bei tos pačios orientacijos jo parankiniai. Išties nuo 1934 m. birželio 30 d. iki liepos 2 d. Reiche būta žudynių savaitės. Nužudyti ir keli iškilūs politikai, užėmę aukštus postus prieš įsigalint naciams. Hitleris prisiėmė visą atsakomybę, pasiskelbė aukščiausiu vokiečių tautos teisėju ir pareiškė, kad tokiu būdu siekta užkardyti sąmokslą.

Jungtinės Valstijos, kartu su sąjungininkais nugalėjusios nacius, anaiptol nešvytėjo žmogaus teisių srityje. Nuo 1882 iki 1959 m. ten buvo nulinčiuota apie 5 tūkst. žmonių, tarprasinės santuokos galutinai legalizuotos tik 1967 m. Maždaug tuo metu, kai Hitleris pasiskelbė aukščiausiuoju teisėju, JAV imta persekioti linčiuotojus, bet pirmųjų nuosprendžių teko palaukti iki 1946 m. Vyrų homoseksualūs santykiai Prancūzijoje dekriminalizuoti 1791 m., o Floridoje – 2003 m. Viešas homoseksualumo demonstravimas Niujorke iki kokių 1969-ųjų grėsė nemalonumais „per valdiškus namus“.

Lietuvis hitlerjugendas, kuris paranojiškai bijo „rožinių padarėlių“, ne tik trenktas, bet ir neišmanėlis. Vakarų pasaulis margas teisiniu požiūriu. Vargu ar hitlerjugendas sulauks, kad Lietuvoje iš darbo būtų atleisti valstybės tarnautojai gėjai, kaip tai nutiko XX a. Kanadoje, tačiau jam yra vilties įsikibti į tas kelias JAV valstijas, kuriose LGBT raiška varžoma kaip Rusijoje. Alternatyva – hitlerinio ar islamistinio pavyzdžio smurtas kaip Orlando mieste Floridoje š.m. birželio 12-ąją. Gal ir gerai, kad hitlerjugendas išsiviešina feisbuke.