Pastaraisiais metais informaciniame pasaulyje ir versle atsirado nauja sąvoka – metaduomenys (angl. “big data”). Kas tai yra ir kuo jie gali būti naudingi, pasakoja įmonių grupės “Penki kontinentai” Sistemų administravimo departamento vadovas Tomas Okmanas.

Įsivaizduokite – vyriškis vienoje JAV parduotuvėje šaukia ant vadybininko: “Mano dukra dar mokosi mokykloje, o jūs jai siunčiate kuponus naujagimių drabužėliams įsigyti? Kur tai girdėta!” Vadybininkas pasitikrina – taip, nurodytu adresu buvo išsiųsti ne tik nuolaidų kuponai vaikiškiems drabužiams, bet ir specialūs pasiūlymai įsigyti nėščiųjų kosmetikos bei kitų prekių, susijusių su šeimos pagausėjimu.
Vadybininkas atsiprašo, o kadangi klientas yra labai vertinamas, tai po poros dienų perskambina ir atsiprašo dar kartą. Bet piktojo kliento balsas šiandien kitoks: “Žinote, pasikalbėjau su dukra, ir atrodo, čia aš jūsų turiu atsiprašyti. Netrukus tapsiu seneliu.”
“Kaip atsitiko, kad parduotuvė apie būsimą šeimos pagausėjimą sužinojo anksčiau už šeimos narius? Na, parduotuvė analizuoja savo klientų pirkimo įpročius, o pastebėjusi dėsningų pokyčių, daro išvadas ir siunčia personalizuotus pasiūlymus. Tai ir yra puikus didžiųjų duomenų pavyzdys”, – šiek tiek netikėtą istoriją apie pirkėjų nuotykius aiškina įmonių grupės “Penki kontinentai” Sistemų administravimo departamento vadovas T.Okmanas.

Didžiųjų duomenų taikymas
Kitą naudingo didžiųjų duomenų pritaikymo versle galimybę T.Okmanas mato rinkodarą susiejant su vieta susietoje (angl. “location based marketing”). Pavyzdžiui, vienoje prekybos centro parduotuvių nusiperkate žalias kelnes. Kitą kartą vėl atsiduriate tame pačiame prekybos centre, ir į telefoną ateina žinutė: “Laba diena, pirkote pas mus puikias žalias kelnes, o šiandien kaip tik nuolaida žinomo gamintojo rudiems švarkams, kurie labai dera prie jūsų įsigytų kelnių. Jei susidomėjote, su šia žinute specialiai jums 15 proc. nuolaida!”
Tad iš šių pavyzdžių aiškėja, kad metaduomenys – tai didelė informacijos, susijusios su vartotojais (paslaugomis, procesais), sankaupa, kurią galima stebėti, analizuoti ir iš to sukurti dar daugiau pridedamosios vertės tiek įmonei, tiek jos klientui.
Vienas iš metaduomenų projektų, su kuriuo dirba “Penki kontinentai”, – lojalumo kortelės. Kaupiami duomenys apie pirkėjus leis analizuoti jų įpročius ir pagal tai kortelės programoje dalyvaujantiems partneriams pateikti personalizuotus pasiūlymus. Pavyzdžiui, jei pastebima, kad klientas pradėjo vartoti daug baltyminio maisto, galima spėti, kad jis pradėjo sportuoti, tad automatiškai bus pasiūlyta nuolaida sportinei įrangai ar drabužiams. Taip galima ne tik geriau pasirūpinti esamais klientus, bet lojalius padaryti ir naujus.
Informacinių technologijų specialisto nuomone, didžiuosius duomenis gali išnaudoti ir bankai. “Daug dirbame su bankais, ir ne tik lietuviškais, – pasakoja T.Okmanas. – Ir šioje srityje matome didžiulę metaduomenų naudą – nuo klientų įpročių analizavimo iki įrenginių valdymo (angl. “asset management”). Patys, turėdami savo “.iQ” šeimos produktus, savo klientus “talpiname” į “Penkių kontinentų” debesį, iš kur vėliau generuojame informaciją apie bankų įrangą, jos patikimumą, ryšio stiprumą, visą šią informaciją pateikiame klientams ir, žinoma, analizuojame patys.”
“Penkių kontinentų” sukurta “.iQ” platforma gali pasiūlyti net 14 modulių – nuo verslo duomenų analizės ar grynųjų pinigų srautų valdymo iki kasininkų darbo vietų automatizavimo ar pridėtinės vertės paslaugų valdymo.

Debesyse – geriausia
Akivaizdu, kad didieji duomenys gali būti parankūs tiek verslininkams, tiek jų klientams, bet viskas neapsiriboja vien duomenimis – svarbu ir tai, kur ir kaip juos laikyti. T.Okmano teigimu, šiandien techninės įrangos įtaką nusveria programinė įranga, o geriausia duomenų laikmena tampa debesija: “Vienas didžiausių debesijos pranašumų yra resursų nuoma pagal dydį. Pavyzdžiui, išleidžiate naują produktą, tikitės klientų antplūdžio? Užsisakykite daugiau resursų. Banga atslūgs – sumažinkite užsakymą. Kam mokėti už tai, kuo nesinaudojate?”
Patirtimi debesijos srityje “Penki kontinentai” dalijasi ir su Silicio slėnyje dirbančiais partneriais. Neseniai ten lankęsis T.Okmanas susitiko su “Cisco”, EMC, “NetApp” ir “Vmware” atstovais. Šių kompanijų dėmesys debesijai – įrodymas, kad ši kompiuterijos sritis yra ne vienadienė mada ar naujas burbulas, bet ateities technologija.
“Per pastaruosius dvejus metus sukurta 90 proc. visų pasaulio duomenų. Net 99 proc. jų yra skaitmeniniai. Todėl debesų kompiuterijos sprendimai – galimybė, neinvestuojant į įrangą, išplėsti savo resursus pagal poreikį ir taip suvaldyti didėjantį duomenų srautą”, – teigia “Penkių kontinentų” atstovas.
Debesijos paslaugos įeina į “Penkių kontinentų” siūlomas užsakomąsias paslaugas “ProfIT”, kurios apima ir kompiuterių priežiūrą, sistemų administravimą bei infrastruktūros diegimą.

IT ir bankinių technologijų sektoriuose daugiau nei du dešimtmečius dirbančios įmonių grupės „Penki kontinentai“ IT specialistai lankėsi JAV Silicio slėnyje. Susitikimuose su partneriais „Cisco Systems“, EMC, „NetApp“ ir „Vmware“ svečiai dalijosi patirtimi, diskutavo apie IT rinkos tendencijas ir perspektyvas.

Įmonių grupės Sistemų administravimo departamento vadovo Tomo Okmano teigimu, populiariausia diskusija tema buvo debesų technologijos. „Susitikimų su partneriais metu turėjome galimybę susipažinti su jų kuriamais debesų produktais, pasidalyti sukaupta patirtimi. Daugiausia dėmesio diskusijose skyrėme debesų sprendimų galimybėms ekonomiškai ir efektyviai valdyti duomenis, kurių apimtys auga milžiniškais tempais. Per paskutinius dvejus metus sukurta 90 proc. visų pasaulio duomenų. Be to, net 99 proc. jų yra skaitmeniniai. Todėl debesų kompiuterijos sprendimai – puiki galimybė, neinvestuojant į įrangą, išplėsti savo resursus pagal poreikį ir taip suvaldyti didėjantį duomenų srautą“, – sakė T. Okmanas.

Specialisto teigimu, verslui reikia greitesnio duomenų perdavimo ir pasiekiamumo, o IT kompanijoms – talpios, patogios ir saugios terpės klientų duomenims saugoti. Todėl susitikimuose nemažai dėmesio buvo skirta šioms temoms. Specialistai diskutavo apie duomenų kompresiją, dedublikaciją, susipažino su kuriamo hibridinio duomenų masyvo koncepcija. Be to, duomenų masyvuose vis reikšmingesnė tampa programinė įranga, tad ryškėja duomenų masyvų perkėlimo į debesį tendencija. Kompanijos „Cisco Systems“ duomenimis, 2017 metais du trečdaliai viso pasaulio duomenų centrų bus įsikūrę debesyse.

Dar viena pastebima tendencija – didėjantis IT specialistų dėmesys centralizuoto įrenginių valdymo programinei įrangai, kuri gali pakeisti ne vieną brangiai kainuojantį techninį įrenginį. „Turėjome galimybę daugiau sužinoti apie SDN (angl. Software-Defined Network) technologiją, kurią verslas dar tik atranda. Tai inovatyvi programiniu būdu valdomo duomenų perdavimo tinklo technologija, leidžianti centralizuotai nuotoliniu būdu valdyti duomenis, operatyviai juos perduoti, taip pat virtualizuoti fizinius tinklo resursus, tokius kaip serveriai, duomenų centrai, darbo vietos“, – komentavo T. Okmanas.

Bendrovės „Penki kontinentai“ specialistai Silicio slėnyje patirtimi ir įžvalgomis dalijosi jau antrą kartą. Vertindami šiųmetę viešnagę, „Penkių kontinentų“ specialistai akcentavo, kad tik žinodamos ir sekdamos pasaulines IT tendencijas, kompanijos gali pasiūlyti savo klientams geriausiai jų poreikius atitinkančių sprendimų, padedančių optimizuoti, plėsti verslą bei išlikti konkurencingiems šiandienės rinkos sąlygomis.

Justino Dudėno nuotr.

Bendradarbiaudama su rašytojo memorialiniu muziejumi bei Th. Manno kultūros centru, ekspoziciją sukūrė Vilniuje veikiančios bendrovės „Ekspobalta“ komanda: menininkas Saulius Valius, architektas Justinas Dūdėnas, skulptorius Gediminas Piekuras ir medijų menininkai Daumantas Plechavičius bei Aistė Valiūtė. Jų pasiūlytas projektas įgyvendintas gavus LR Kultūros rėmimo fondo skirtą dalinį finansavimą.

Paveikslais „apsimetantys“ medijų ekranai, tikruosius vasarnamio baldus menantys ažūriniai siluetai, garsiojo vilos savininko bei jo šeimynykščių pasisakymus cituojančios garso instaliacijos – anot naujosios muziejaus ekspozicijos kūrėjų, pagrindinis tikslas buvo padaryti svečiui gilų įspūdį, kuris ir po apsilankymo išliktų atmintyje, primindamas išskirtinę vasarnamio aurą. Daugelis ekspozicijos sprendimų yra unikalūs, jos kūrėjų, įgyvendinusių ne vieną reikšmingą ekspozicijų projektą, čia pritaikyti pirmą kartą.

Autentiką atstoja technologijos

Anot ekspozicijos projekto vadovo S. Valiaus, Th. Manno vasarnamyje įsikūręs memorialinis muziejus – vieta, visomis prasmėmis svarbi tiek Lietuvos, tiek Vokietijos kultūrai. Tad, plėtojant ekspozicijos sumanymą, siekta atskleisti kaip įmanoma daugiau informacinių sluoksnių, ieškota nestandartinio sprendimo, kuris labiausiai tiktų nelengvai užduočiai – apipavidalinti muziejų, kuris beveik neturi materialių eksponatų.

„Tai iš principo skiriasi nuo kitų muziejų ekspozicijų projektų, mat šiuo atveju autentiški yra tik kontūrai, patalpų tūriai, o detalės – nebeoriginalios. Atspirties tašku tapo mintis, kad tai ne šiaip sau vasarnamis, bet kūrėjo namas, išskirtinis savo dvasia, – teigė S. Valius. – Be to, mūsų sukurtos ekspozicijos principas suteikia galimybę nuolat pildyti ją nauja informacija, fotografijomis.“

Pasitelkus vaizdo projekcijas, lankytojai „akis į akį“ susitinka su vasarnamio šeimininkais, tarsi išnyrančiais iš nebūties. „Buvo akivaizdu, kad vengiant užgrūsti sienas tekstais bei nuotraukomis, reikia pritaikyti medijų ekranus. Tačiau drauge nesinorėjo jų pateikti pernelyg tiesmukai. Parinkome specialią medžiagą jiems užmaskuoti, kad atrodytų tarsi išblukę paveikslai, kuriuose nustatytu ritmu išryškėja nuotraukos“, – sakė projekto vadovas.

Dokumentinės fotomedžiagos, kurioje būtų užfiksuotas namelio interjeras, išlikę labai mažai. Tačiau ji tapo paspirtimi skulptoriui G. Piekurui, sukūrusiam ažūrines čia stovėjusių baldų konstrukcijas-iliuzijas. Šios atrodo taip, tarsi būtų lengva ranka išraitytos ore – iš tiesų „baldai“ išlankstyti iš metalinių strypų. „Kūrybinės užduoties įgyvendinimas, eskizams suteikus realų erdvinį pavidalą, man pačiam tapo įdomiu atradimu“, – sakė G. Piekuras.

Anot S. Valiaus, šie kūriniai – tarsi materializuota poetinė vizija. „Baltos linijos primena Th. Manno vaikų drabužių puošybą ir perkeltine prasme kalba apie praeitį, mus pasiekiančia per atminimo kontūrus“, – akcentavo jis.

Trys istorinės vasaros

Th. Manno memorialinio muziejaus direktorės Vitalijos Jonušienės teigimu, nuo 1996-ųjų veikiančios įstaigos ekspozicija iki šiol nebuvo keičiama. „Viena vertus, neturime autentiškų eksponatų, kita vertus, ieškojome patikimų partnerių“, – sakė direktorė.

Abejonių nepaliko Lietuvos ekspozicijas EXPO parodoms, Lietuvos nacionalinės galerijos ir Lietuvos nacionalinio muziejaus bei didžiausių galerijų ekspozicijas kūrusios „Ekspobaltos“ patirtis. „Jų pasiūlytas originalus sprendimas visiškai pakeitė muziejaus interjerą. Tikimės, kad ši ekspozicija sudomins lankytojus išskirtiniu dėmesiu Th. Manno asmenybei bei jo Nidoje praleistų dienų dvasiai“, – vylėsi V. Jonušienė.
Namelyje Th. Mannas ir jo artimieji praleido tris vasaras iš eilės. Anot V. Jonušienės, rašytojo dienotvarkė atostogų metu nedaug skyrėsi nuo įprastosios. Būdamas drausmingas žmogus, Th. Mannas griežtai laikėsi plano – po pusryčių kelias valandas skirdavo rašymui, eidavo pasivaikščioti, popiet tvarkydavo korespondenciją, o vakare mėgaudavosi plokštelių koncertu – klausydavosi mėgstamos Richardo Wagnerio, Franzo Schuberto ir kitų kompozitorių muzikos.
Investavo Nobelio premiją
Rašytojas Th. Mannas pirmąkart Nidoje atostogavo 1929 m. Paskatintas puikių įspūdžių, sumanė pasistatyti čia namą. Jo projektą parengė vienas iš veikliausių to meto Memelio (Klaipėdos) architektų Hermannas Reissmannas. Į namelio statybas Th. Mannas investavo dalį Nobelio premijos, 1929-aisiais pelnytos už romaną „Budenbrokai“. Paskutinįkart Mannų šeima Nidoje apsilankė1932-aisiais. Netrukus po to pasikeitus Vokietijos santvarkai, jie emigravo iš gimtinės, kur Th. Mannas nebegrįžo iki pat savo mirties 1955-aisiais.
Tuo metu rašytojo vasarnamis Nidoje buvo nacionalizuotas ir pertvarkytas į medžioklės namelį. Per karą jis nukentėjo, sovietmečiu buvo suremontuotas. Jame veikė viešbutis, jaunų specialistų namas, vėliau čia įkurdinta skaitykla su maža ekspozicija. 1990-aisiais Lietuvoje įsteigta Th. Manno draugija paskatino prikelti rašytojo vilą naujam gyvenimui. Rengiant projektą, kuriuo rūpinosi architektas Saulius Manomaitis, atsižvelgta į rašytojo artimųjų prisiminimus. Th. Manno memorialinis muziejus duris atvėrė 1996-aisiais. Po dvejų metų jis pasitiks dvidešimtmetį.

Savaitgalį trisdešimtmetis solistas Tomas Pavilionis atliko pagrindinį vaidmenį romantiškoje Onutės Narbutaitės operoje „Kornetas“. Tačiau apie jauno dainininko kelią į operos sceną šįkart kalbėjomės be romantikos akinių.

„Herojus išgyvena vieną meilės naktį, ir ta meilės naktis jį nužudo“, – taip savo naują pastatymą trumpai apibūdina režisierius Gintaras Varnas, „Kornetą“ dar vadinantis dviejų valandų eilėraščiu.
Todėl Tomo Povilionio, kuriam teko garbė premjeroje išgyventi šį eilėraštį, klausiu, ar jis laiko save romantišku žmogumi.
„Kasdienybėje esu ne tiek romantikas, kiek jautrios sielos žmogus. Mane lengva įžeisti. Todėl sudėtinga dirbti su režisieriais, kurie repeticijose šaukia, rėkia, neleidžia išsakyti savo nuomonės. Suprantu, kad taip daro sąmoningai, siekdami sužadinti ir atskleisti gilesnes atlikėjo emocijas, bet man toks darbo metodas turbūt netinka“, – prisipažįsta solistas.
G.Varną Tomas vadina įspūdingiausiu lig šiol savo sutiktu režisieriumi. Klaipėdos muzikiniame teatre, repetuojant Giacomo Puccini „Džanį Skikį“, teko padirbėti ir su kita žymia sostinės režisiere Yana Ross. O štai reikliosios Dalios Ibelhauptaitės rankos jaunas solistas kol kas ragavo tik dalyvaudamas koncerte „VCO Rock“, tačiau ateityje ketina įsilieti į „Vilnius City Opera“ spektaklius.

Tarp operos ir populiariosios muzikos

Užaugęs Kaune, o po studijų porą metų gyvenęs Klaipėdoje, dabar tenoras džiaugiasi galėdamas vadinti save vilniečiu. Mat nuolatinės kelionės iš uostamiesčio, kur ketverius metus dirbo Muzikinio teatro solistu, į sostinę, kur repetuoja populiariosios klasikos grupė „el Fuego“, per tuos metus gerokai įgriso.
T.Pavilionis atvirai pasakoja, kad iš pradžių su „el Fuego“ uždirbtos lėšos sudarė maždaug keturis penktadalius jo pajamų, o uždarbis iš operinės veiklos – likusį penktadalį. Dabar, persikėlus į sostinę ir vaidmenų Nacionaliniame operos ir baleto teatre sąrašui ilgėjant, abi pajamų dalys proporcingai išsilygino. Ir nors visi senieji „el Fuego“ trio nariai (be tenoro Tomo, nuo pat grupės įsikūrimo joje dainavo baritonas Jonas Sakalauskas ir bosas Eugenijus Chrebtovas) vis dažniau pasirodo pagrindinėje šalies operos scenoje, atsisakyti koncertinės veiklos vyrukai kol kas neketina, nes papildomi pinigai kišenių neplėšia.
Ir jei sulauktų pasiūlymo tapti etatiniu Nacionalinio operos ir baleto teatro, kuris dabar patiria tenorų stygių, solistu, Tomas dar pasvarstytų, ar verta jį priimti: juk toks nuolatinis įsipareigojimas galėtų kliudyti koncertams su „el Fuego“. Šiaip ar taip, tenoro karjera Vilniuje vis tiek įsibėgėja: lygia greta su „Korneto“ repeticijomis Tomui teko mokytis ir grafo Almavivos vaidmenį Gioachino Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“, kurios premjera Nacionaliniame operos ir baleto teatre numatyta balandį. Vienu iš šios operos dirigentų taps ispanas Alexis Soriano, praėjusių metų pabaigoje Valdovų rūmuose pristatęs Madrido karališkajame archyve aptiktą XVIII amžiaus operą „Everardas II – Lietuvos karalius“. Joje pagrindinį vaidmenį taip pat atliko T.Pavilionis.
Ir nors grafo Almavivos partiją jam jau teko dainuoti Klaipėdos muzikiniame teatre, solistas tikina, kad darbo dėl to nesumažėja, mat Klaipėdoje ši opera atliekama lietuviškai, o sostinėje teks dainuoti originalo kalba – itališkai. Analogišką kalbinę transformaciją teks išgyventi ir Alfredui iš Giuseppe’s Verdi operos „Traviata“: Tomo debiutas vilnietiškame šios operos pastatyme jau planuojamas, kaip ir debiutas Piotro Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“, kurioje atliks Lenskio vaidmenį.
Pirmuoju solisto vaidmeniu Nacionaliniame operos ir baleto teatre tapo Buratinas to paties pavadinimo Jurgio Gaižausko operoje vaikams. Tomas juokauja, kad šis ilganosis personažas jį tiesiog persekioja, mat karjerą Klaipėdos muzikiniame teatre irgi pradėjo nuo Buratino.
Prisimename ir tai, kad nei Buratino, nei Alfredo, nei Korneto ar grafo Almavivos vaidmenų jo repertuare galėjo nebūti, mat studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje T.Pavilionis pradėjo kaip baritonas, o ne kaip tenoras. Tik įpusėjęs bakalauro programą ir patekęs į dėstytojo Vytauto Juozapaičio rankas vaikinas išgirdo naujieną, kad yra ne baritonas, o tenoras. O tuomet teko daug ką pradėti iš naujo: iki tol gaudavęs puikius specialybės įvertinimus, puikiai atlikdavęs Ūdrio dainą iš Vytauto Klovos operos „Pilėnai“, Tomas staiga pasijuto „tenoru atsilikėliu“, kuriam anaiptol nebe tarptautiniai vokalistų konkursai rūpėjo. Kaip baritoną jį jau buvo pasirengęs priimti gimtojo Kauno muzikinis teatras, o kam reikalingas neišlavintas tenoras? Todėl dar po poros metų gavęs darbą Klaipėdos muzikiniame teatre, pasiūlymo ilgai nesvarstė.
„Šiandien esu laikomas bręstančiu spinto tenoru, kuriam kol kas tinka lyriniai vaidmenys. Tačiau raumenys tvirtėja, balsas stiprėja, ir kas žino – gal po dešimtmečio galėsiu ir dramatinę Otelo partiją dainuoti“, – prognozuoja atlikėjas.

Juokas pro ašaras

Tiesa, dar iki „el Fuego“ T.Pavilionis sugebėdavo padoriai užsidirbti ten, kur niekam nerūpėjo jo balso tipas, – giedodamas laidotuvėse. Mat dar mokydamasis vidurinėje mokykloje būsimasis solistas vargonuodavo netoli namų esančioje Kauno Šilainių bažnyčioje, tad reikiamą repertuarą žinojo neblogai. Išvažiavus studijuoti sostinėn, su pinigais buvo striuka. Tada ir pamatė laikraštyje skelbimą, siūlantį darbą gerą balsą ir elektroninį sintezatorių turinčiam žmogui.
Dėl balso „Dainų dainelės“ laureatui abejonių nekilo, tačiau prireikė pradinės investicijos sintezatoriui įsigyti. Vis dėlto investicija atsipirko su kaupu: netrukus Tomas gedulingose ceremonijose tapo toks populiarus, kad metė giedotojų firmą ir pradėjo individualią veiklą. Paskaitos, žinoma, kentėdavo, tačiau kiek tikro gyvenimo pamatė! Juk giedodavo ir šarvojimo salėse, ir kapinėse, ir netgi per gedulingus pietus, kurie išmetus burnelę Lietuvoje dažnai baigiasi visai negedulingai. „Kartą, pamenu, laidotuvininkai apskritai įsilingavo lyg per vestuves, o giminaičiai teisinosi, kad tokia buvusi paties mirusiojo valia: matyt, linksmų plaučių žmogaus būta“, – prisiminęs šypsosi Tomas.
Bet ypač gerai jis pamena vienos tremtinės laidotuves ir jose prie kapo duobės kito tremtinio rėžtą įkvėptą kalbą, prasidėjusią žodžiais: „Ir išvežė mus, jaunus, raudonais traukiniais…“ Po to prasidėjo ilgas ir nuoseklus pasakojimas apie tai, kaip velionė tame traukinyje susipažino su kareiviais ir su jais susidraugavo… Kai šypsotis pradėjo ne tik atokiau kapo duobės stovintys laidotuvininkai, bet ir velionės duktė, kunigas ryžosi kalbėtoją nutraukti…
Nepaisant anekdotiškų nutikimų, Tomą nuo šio darbo pradėjo persekioti košmariški sapnai ir depresyvios mintys. Negelbėjo nė atsiribojimas: ilgainiui išmoko „nepastebėti“ velionių, tik ateidamas užmesdavo akį į nuotrauką, kad žinotų, kam giedoti amžiną atilsį: mirusiajai ar mirusiajam. Užtat užsigrūdino, giedodamas kapinėse žiemą. Nors tenoras laikomas jautriu ir dažnai savininkui problemų keliančiu balsu, solistas prieš „Korneto“ premjerą drąsiai vaikštinėjo lauke be kepurės.

Vienos svarbiausių visiems krikščionims švenčių Velykų išvakarėse pakalbinome Lietuvos pranciškonų šv. Kazimiero provincijos brolį kunigą Tomą Žymantą. Pokalbį pradėjome nuo pasikeitusio daugumos Lietuvos gyventojų požiūrio į tikėjimą.

VEIDAS: Daugeliui žmonių Velykos tapo tik proga susitikti su giminaičiais ir susėsti prie stalo. Kaip manote, kodėl pamirštama tikroji šventės prasmė?
T.Ž.: Penkiasdešimt metų sovietinio režimo paliko pėdsaką. Dvasininkai žmonėms neaiškino, kas yra Kalėdos, Velykos, ką mes tomis dienomis švenčiame. Tad daugelis krikščioniškų švenčių vis dar yra šeimos susibūrimas ir gero nugėrimo bei pavalgymo proga. Per Kalėdas, ačiū Dievui, dar apsikeičiama dovanėlėmis, pasakomas geras žodis. Per Velykas dažniausiai tik kiaušiniai ridenami. Tačiau kunigai nuolat aiškina Velykų tridienio pamaldų reikšmę, daug dėmesio skiria žvakės, vandens simbolių aiškinimui. Pradedame iš naujo katechizuoti žmones. Tą būtina daryti, tačiau kad žmogus suvoktų švenčių prasmę, jis pats to turi norėti. O noras ateina su tikėjimu.
VEIDAS: Ką iš tikrųjų švenčiame per Velykas ir kaip tą reikėtų daryti?
T.Ž.: Krikščioniui Velykos – pirmiausia Kristaus prisikėlimo šventė. Prisimename, kaip Kristus prisikėlęs iš kapo pasakė: „Pakelkite galvas, atsitieskite, aš esu gyvas, mirtis nugalėta, šėtonas nugalėtas.“ Tas dvi dienas žmonės eina į bažnyčią, meldžiasi ir kartu su parapine bendruomene švenčia didžiąsias išganymo paslaptis.
Vis dėlto pirmoji ir antroji Velykų dienos – šventės kulminacija. Švenčiamas Velykų tridienis, kuris prasideda Didįjį ketvirtadienį Chrizmos mišiomis, kai vyskupas su savo kunigais šventina šventuosius aliejus. Vakare prisimenama Paskutinė vakarienė, kunigystės įsteigimas. Penktadienis – Kristaus kančios atminimas, stengiamės suprasti, kokia yra kryžiaus prasmė kiekvieno asmeniniame gyvenime. Didįjį šeštadienį – Velyknaktis, arba Velykų budėjimas, kai tamsai uždengus dangų renkamės su žvakutėmis bei vandeniu į bažnyčią ir pradedame švęsti Kristaus prisikėlimą. Kunigai šventina ugnį, kuri simbolizuoja prisikėlusio Jėzaus šviesą, vandenį, kaip krikšto, mirties ir naujo žmogaus gyvenimo simbolį. O šventės kulminacija, kai iškilmingai užgiedama: „Kristus prisikėlė, aleliuja, aleliuja.“
Atidavus garbę ir šlovę Dievui, paskui šeimos rate reikia išgyventi Velykų džiaugsmą. Tai džiaugsminga diena, nes simbolizuoja Kristaus ir žmogaus pergalę.
VEIDAS: O kaip išgyventi tą tikrąjį Velykų džiaugsmą? Ką daryti, jei jis neaplanko?
T.Ž.: Pirmiausia žmogus viduje turėtų džiaugtis. Gavėnia, keturiasdešimt dienų prieš Velykas, ir yra tas laikotarpis, kai reikia sustoti, kad pažiūrėtum į savo vidų, apmąstytum, kaip gyveni. Kiekvienas prisilietimas prie sakralių dalykų žmogų keičia. Velykų šventimas, kuris kartojasi kasmet, taip pat turėtų kiekvieną keisti. Kuo didesnis ryšys su Dievu, tuo ir džiaugsmo daugiau, nes žmogus priima prisikėlimo pergalę, suvokia, kad gyvenimo pabaigoje pats bus prikeltas. Kai įsigiliname į tai, šventės ir tikėjimas įgauna kitą prasmę.
VEIDAS: Vis dėlto pats tikėjimas šiandien pasikeitęs. Nemažai žmonių atsirenka tik tas tikėjimo tiesas, kurios yra patogios, o kitas atmeta.
T.Ž.: Dabartinis popiežius Benediktas XVI yra sakęs, kad didžiausia Europos ir pasaulio problema – sinkretizmas, kai žmogus iš visų religijų ima tik tai, kas jam patinka, ir susikuria sau patogų Dievą, o ne priima jį tokį, koks yra iš tikrųjų. Tai didžiausias pavojus žmogaus asmenybei, nes negali eiti apsižergęs dviejų kelių. Kai iš budizmo atsirenka vienus dalykus, iš islamo ar krikščionybės – kitus, žmogus sutrinka, neturi pagrindo, todėl tampa bestuburis. Jeigu esi krikščionis, turi abiem kojomis stabiliai stovėti ant tikėjimo pagrindo, kuris yra Kristus. Krikščionis turi būti tvirtas tikėjimu. Senajame Testamente parašyta, kad Dievas myli ištikimybę. Dievui reikia ištikimų žmonių.
VEIDAS: Jūsų žiniomis, ar Lietuvoje daugėja nuoširdžiai tikinčio jaunimo?
T.Ž.: Yra daug gražaus jaunimo, besižavinčio krikščionybe, atradusio asmeninį Dievą, tačiau jiems reikia artimo dvasios vadovo, kuris padėtų eiti tikėjimo keliu. Deja, Lietuvoje labai trūksta dvasios vadovų. Jauni žmonės skundžiasi, kad neranda tokio palydovo, kuris galėtų jiems patarti. Vyresni taip pat ieško žmogaus, kuris pakreiptų teisingu keliu, padėtų atsakyti į klausimus. Šiandieniniam žmogui būtinas dvasios tėvas, tačiau dažniausiai jam keliami labai aukšti kriterijai. Pamirštama, kad dvasininkas taip pat yra žmogus su savo charakteriu, mąstymu, mentalitetu, ydomis. Be to, svarbu atsakyti sau į klausimą, ką nori išgirsti iš dvasios tėvo: tai, kas miela širdžiai, ar tiesą, pavyzdžiui, kad gyveni mele ir nuodėmėje?
VEIDAS: Ar šiandien kunigas gali būti dvasios vadovas, kai jo autoritetas visuomenėje gerokai sumenkęs, be to, žiniasklaidoje dažnai formuojamas neigiamas dvasininkijos įvaizdis?
T.Ž.: Ne tik Katalikų bažnyčios, bet ir pačios krikščionybės ar bet kokio kito tikėjimo puolimas iš visuomenės pusės visada bus, nes norima, kad ta institucija būtų tobula. Reikalaujant tobulybės peržengiamos ribos. Juk bažnyčia – tik pastatas, giliau žvelgiant Bažnyčia – visi žmonės, o tarp jų daug nuodėmingų. Aš taip pat esu nuodėmingas. Beje, kartais naudinga, kai žiniasklaida iškelia Bažnyčios nuodėmes. Tada pamatai, kokia yra dvasininkija ir kokia tikinčioji liaudis.
VEIDAS: Tad kokia šiandien yra dvasininkija?
T.Ž.: Jai reikia atsinaujinti, tačiau dvasininkai turėtų likti ištikimi pirmajai meilei. Nepamiršti pirmųjų tikėjimo žingsnių, kuriuos žengdami degė noru tarnauti Dievui ir Bažnyčiai.
VEIDAS: Kodėl, Jūsų manymu, kasmet mažėja norinčiųjų paskirti gyvenimą Dievui ir į kunigų seminarijas stoja bei vienuolių įžadus duoda vis mažiau jaunuolių? Dabar, regis, studijuoja tik 90 klierikų.
T.Ž.: Ieškančiam savo kelio jaunuoliui nelengva greitai apsispręsti. Mat kiekvienas žingsnis reiškia atsakomybę. Tai atbaido nuo kunigystės ar vienuolio kelio pasirinkimo. Tačiau tikiu, kad įvyks sprogimas ir vėl bus pilnos seminarijos, netrūks vienuolių brolių bei seserų.
VEIDAS: Susidaro įspūdis, kad islamo religija nepatiria panašių problemų. Musulmonai ir tiki nuoširdžiau?
T.Ž.: Viena islamo taisyklių reikalauja melstis penkis kartus per dieną, todėl musulmonai jos laikosi, ir atrodo, kad tiki nuoširdžiau.
VEIDAS: Bet Katalikų bažnyčia taip pat turi daug įsakymų, tarp kurių reikalavimai ir melstis, ir dalyvauti mišiose.
T.Ž.: Daugelis lietuvių nesimeldžia, nes nebuvo mokomi asmeninės praktikos. Tad nežino, kaip reikia melstis, ko prašyti, kokia turėtų būti maldos struktūra, kad Dievui patiktų. Tačiau Dievui svarbiausia, kad malda eitų iš vidaus. Galima melstis paprastais žemiškais žodžiais: „Dieve, padėk, Dieve, pagelbėk. Matai, kad turiu ydų, bet, Dieve, tu esi mano Viešpats.“ Kai žodžiai eina iš širdies, Dievas išklauso. Be to, reikia nepamiršti, kad Dievas – asmuo, su kuriuo galima bendrauti. Tad svarbu atrasti laiko asmeniniam pokalbiui su Dievu.
VEIDAS: Ar vaikai per tikybos pamokas, taip pat rengiant, pavyzdžiui, Komunijos sakramentui mokomi pajusti asmeninį santykį su Dievu?
T.Ž.: Tai didelis gyvenimo uždavinys. Žmogus pats turi apsispręsti dėl tikėjimo. Dievas per prievartą negrūda savęs, tačiau respektuoja žmogaus apsisprendimą. Jeigu sakai: „Dieve, tu man reikalingas, nors ir klysdamas, nusidėdamas, stengiuosi gyventi su tavimi“, Dievas priima šį norą.
Tam, kad žmogus suprastų, ar jam reikia Dievo, labai svarbu, jog suvoktų sakramentų prasmę. Todėl vaikai, ruošiant juos Pirmajai komunijai, ne tik mokomi tikėjimo tiesų, bet po truputį įvedami į bendruomenės gyvenimą, kad jaustųsi čia laukiami. Ėjimas iš lėto Dievo link duoda vaisių.
Deja, nemažai tėvų numeta vaikus bažnyčiai, tikėdamiesi, kad dvasininkai juos išmokys tikėjimo tiesų ir taip įgrūs tikėjimą. Jeigu namie nėra meldžiamasi, tėvai nelanko bažnyčios ir negilina savo tikėjimo, bažnyčia vaiko nepadarys tikinčio. Dvasininkai gali tik padėti eiti tikėjimo keliu. Be to, žinios yra vienas dalykas, o tikėjimo praktika – visai kas kita. Ji atsiranda tik kasdienybėje, išgyvenant asmeninį santykį su Dievu, skaitant Šventąjį Raštą, švenčiant Eucharistiją, taip pat bendruomeninėje maldoje ir tarnystėje, kai tarnaujama artimui.
VEIDAS: Pakalbėkime ir apie materialius dalykus. Ar daug Lietuvoje bažnyčių, kurios priverstos užsidaryti todėl, kad sumažėjo parapijiečių arba nesurenkama pakankamai aukų?
T.Ž.: Visi ekonominiai dalykai, kurie vyksta pasaulyje, atsiliepia ir Bažnyčios gyvenime. Yra tokių bažnyčių, kurios uždaromos, nes susirenka mažai žmonių arba jos sunkiai išsilaiko. Žmonės dažnai pamiršta, kad tai jų pareiga išlaikyti Bažnyčią ir jos tarnus. Vis dėlto Bažnyčiai neturėtų labiausiai rūpėti pinigai, svarbiausia turi būti Dievas ir prie Dievo ateinantis žmogus. Juk Bažnyčia yra žmogaus palydėtojas Dievo link. Tad didžiausias jos turtas – žmonės.

“Jeigu namie nėra meldžiamasi, tėvai nelanko bažnyčios ir negilina savo tikėjimo, bažnyčia vaiko nepadarys tikinčio.”