A. Koroliovo nuotr.

Iškelta galva, pripažinta nuo Amerikos iki Izraelio, prašmatni kanapė grįžta į Lietuvos daržą, iš kurio prieš pusšimtį metų buvo išvyta kaip netikėlė palaidūnė. Niekuo dėta pluoštinė kanapė prieš bene septynis dešimtmečius buvo prakeikta už sesės marihuanos nuodėmes. Šiandien jai tiesiamas raudonas kilimas ir lenkiamos galvos prieš šio nepaprasto augalo didybę.

Rima JANUŽYTĖ

Kanapė nepasipūtusi. Ir ne iš tų emigrantų, kurie sako niekada negrįšią. Lietuvoje kanapei patinka, o agronomai tikina, kad čia jai yra tikra Tenerifė: mūsiškėse geografinėse platumose ir ilgumose kanapės tarpsta ir be drėkinimo, ir be trąšų. Tolimajame Denveryje ar Kolorado plantacijose jos kur kas įnoringesnės, o jas auginantiems žemdirbiams tai nepalyginti brangesnis užsiėmimas: vienur kanapėms prireikia žiemos sodų su tinkamu apšvietimu ir temperatūra, kitur – sudėtingų drėkinimo sistemų. O Lietuvoje – kaip dainoje: „Aš pasėjau kanapėlę, ei džium džium skarotą, ir į saulę ji iškėlė stiebą augalotą“.

Kaip sako kanapių laukų šeimininkė Jolanta Pilionė, tereikia laiku pasėti, laiku derlių nuimti. Na, dar nusimanyti, kam jį panaudoti.

Kanapiniai „žuvų taukai“

Galima grįžti atgal į praeitį ir, kaip mūsų senoliai, kanapes sėti vadovaujantis paprasčiausia logika „viena kanapė, vienas kopūstas“ ir šiuo augalu šiurpinti kopūstinius baltukus. Galima jas naudoti sėjomainai – kaip lubinus ar barkūnus. Žemaičiai iš kanapių grūdų dar buvo įsigudrinę gaminti kanapinę druską, kurios turguje, beje, buvo galima nusipirkti ir iki 2014-ųjų sausio, kol kanapės Lietuvoje oficialiai dar buvo uždraustos.

Tačiau Lietuvoje ne dėl sėjomainos ir ne dėl nostalgijos tradiciniams patiekalams kanapių plotai vos per dvejus metus priartėjo iki beveik 3 t9kst. hektarų ir ėmė lipti ant kulnų prancūzams. Lietuviai jau prieš gerą šimtmetį buvo įsitikinę gydomosiomis kanapių galiomis. Ant skaudamų sąnarių jie dėdavo į maršką suvyniotas pašildytas kanapių sėklas, o išspausto kanapių aliejaus po šaukštelį duodavo mažiems vaikams ir ligoniams, kad nesirgtų ar greičiau sustiprėtų.

Nors lietuviai to veikiausiai nenutuokė, kanapės panašiems medicininiams tikslams buvo pradėtos naudoti prieš tūkstančius metų. Senovės Indijoje, kur kanapės buvo plačiai naudojamos ir religinėms apeigoms, jų svarba medicinai buvo žinoma net Vedų civilizacijoje. Kanapės jau 2 tūkst. m. prieš Kristų indams padėdavo nuo nemigos, virškinimo sutrikimų ir bet kokio skausmo, pradedant gimdymu, baigiant migrena.

Kanapės indams padėdavo išgydyti dizenteriją, palengvinti saulės smūgio simptomus. Senovės Kinijoje šis augalas, vadintas „ma“, buvo naudojamas ne tik reumatui, bet ir podagrai, maliarijai, vadinamajai beri-beri (sutrikusio virškinimo) ir kitoms ligoms gydyti.

Tikėta, kad jis turėjo ir moteriškosios in, ir vyriškosios jang energijos, tad padėdavo subalansuoti žmogaus kūną ir protą. Kinai pirmieji šį augalą panaudojo ir nuskausminimui: kanapių miltus sumaišę su ryžių vynu, jie šiuo anestetiku, pavadintu „ma-yo“, girdydavo ligonius prieš sunkias operacijas. Beje, tam buvo naudojama ne marihuana, o pluoštinė kanapė: jos giminaitę kinai „atrado“ daug vėliau, apie keistą šio augalo poveikį protui sužinoję iš Indijos.

Tik tuomet „ma“ įgavo naują prasmę, ir dabar šis žodis kinų kalboje reiškia sąstingį ar beprasmybę.

Nepaisant to, kinų medicinoje kanapė ir šiandien yra 50 pačių svarbiausių gydomųjų augalų sąraše, o knygose rašoma, kad šis augalas vaistams gali būti naudojamas daugiau nei 120 formų.

Kanapė buvo vertinama ir senovės Egipte, kur šis augalas naudotas vaistams nuo hemorojaus ir akių peršėjimo gaminti. Senovės Graikijoje sužeistiems arkliams ant žaizdų dėdavo kanapių kompresus, o žmonėms jos buvo naudojamos stabdant kraujavimą iš nosies, jų antpilas padėdavo esant ausies uždegimui, o mikstūros buvo geriamos siekiant išvaryti iš organizmo kaspinuotį. Be to, Graikijoje kanapės buvo naudojamos garinėse pirtyse, siekiant sukelti pirtininkams „ypatingą būseną“.

Viduramžių islamo valstybėse kanapės buvo naudojamos kaip diuretikas, vaistas nuo vėmimo, epilepsijos, karščiavimo, uždegimo: nors mokslinių įrodymų nebuvo, žmonės iš patirties žinojo, kad kanapėse yra labai daug veikliųjų medžiagų, kuriomis galima gydyti labai daug ligų.

Panacėja nuo epilepsijos

Senolių intuiciją dabar su kaupu patvirtina mokslas: kanapės pasižymi unikaliomis gydomosiomis savybėmis, kurias mokslininkai jau pritaikė kurdami bei gamindami vaistus nuo maliarijos ir epilepsijos. Pastarosios ligos gydymui kanapės ypač svarbios, ir būtent dėl šios priežasties kanapių auginimą viena po kitos legalizuoja JAV valstijos.

Šiandien kanapės medicininiams tikslams auginamos ir tiriamos 23 JAV valstijose ir Kolumbijos apygardoje. JAV mokslininkai jau įsitikino, kad tokio kiekio pakanka gydyti net sunkioms epilepsijos formoms, o į Denverį, kuriame kanapių auginimas yra legalus, persikėlė tūkstančiai amerikiečių šeimų, auginančių epilepsija sergančius vaikus. „National Geographic“ pateikia epilepsija sergančios mergaitės pavyzdį, kuris visam pasauliui padėjo patikėti, kad kanapių preparatai 20 epilepsijos priepuolių per dieną šiai mergaitei padėjo sumažinti iki 1–2 arba nė vieno.

JAV pėdomis seka ir Europos Sąjungos šalys. Tiesa, ne visos ir ne vienodu tempu, tačiau kanapių laukai Europos Sąjungoje plečiasi ir šiandien jų siekia beveik 20 tūkst. hektarų.

Kaip tvirtina Lietuvoje kanapes auginti ir tirti pradėję entuziastai, per pasaulį besiritanti kanapių legalizavimo ir mokslinių tyrimų banga Lietuvai yra ypatinga proga, kurią pagriebti stengiasi ne tik augintojai, bet ir biotechnologai. Jiems į talką stoja Izraelio mokslininkai, kurie Lietuvos laukus buvo nusižiūrėję jau seniai: suprasdami, koks aukso grynuolis yra šis augalas ir kaip jam patinka lietuviška žemė, jie tik ir laukė, kol konservatyvus Lietuvos Seimas paseks Europos šalių pavyzdžiu ir parsivilios kanapę atgal į laukus. Kol JAV, Europoje ir daugelyje kitų pasaulio valstybių kanapė it atstumtoji galėjo gyventi nebent raudonųjų žibintų kvartale, Izraelio laboratorijose buvo tyliai kaupiami įrodymai siekiant paskelbti kanapę oficialia šventąja.

Visa tai ne apie marihuaną, nors Izraelio universitetuose pripažįstamos, o kai kuriose JAV valstijose ir drąsesnėse ES šalyse atrandamos ir šios padūkėlės gerosios savybės. Kalbame apie pluoštinę kanapę, Cannabis Sativa L. Svarbu žinoti du trumpinius – THC ir CBD. Pirmasis (tetrahidrokanabinolis) yra psichotropinė medžiaga, dėl kurios kanapė kadaise prarado gerą vardą. Antrasis (kanabidiolis) yra tik dabar atrandamas kanapėje slypintis gamtos stebuklas, suteikiantis šiam augalui nenuginčijamą šventumo aurą.

„Gerosios“ medžiagos kanabidiolio yra tiek pluoštinėse kanapėse, tiek marihuanoje, o štai „blogosios“ THC pluoštinėse kanapėse tėra pėdsakai.

Neseniai kanapių auginimo priežiūrą ir produktų tiekimo rinkai kontrolę vykdanti Valstybinė augalininkystės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ištyrė Lietuvoje auginamų kanapių mėginius ir patvirtino, kad Lietuvos ūkiuose auginamose pluoštinėse kanapėse leistinas narkotinės medžiagos THC kiekis neviršija 0,2 proc.

Kaip sako mokslininkai, norint pajusti psichotropinį THC poveikį, pakaktų sutraukti kelis marihuanos dūmus, bet tektų surūkyti bent 20 hektarų pluoštinių kanapių.

O štai gerasis CBD poveikis pasireikštų kasdien išgeriant po šaukštelį pluoštinių kanapių aliejaus.

Mokslininkai įrodinėja, kad ir nedidelė CBD koncentracija padeda gydant miego, apetito sutrikimus, veikia kaip analgetikas, antiemetinis vaistas, bronchodilatorius, malšina uždegimą, padeda stiprinti imuninę sistemą. Tačiau tikroji kanapės naudojimo kulminacija dar laukia ateityje: mokslininkai viliasi, kad šiame augale esančios medžiagos padės sukurti efektyvius vaistus nuo vėžio ir AIDS.

„Visi kanapę matė tik kaip paprastą augalą, tačiau tai painus nenustatytų junginių mišinys“, – yra sakęs kanapių tėvu vadinamas dabar jau 84-erių Izraelio mokslininkas Rafaelis Mehulamas, kurio žodžius cituoja ir vienas Lietuvoje startavusios biotechnologijų įmonės „SatiMed“ įkūrėjų, „verslo angelas“ Tomas Andrejauskas. Ši įmonė, sukūrusi unikalias papildų, kremų ir gelių iš kanapių formules, tikisi, kad tinkamai pasirengusi sugebės išsiveržti į panašius produktus gaminančių pasaulio kompanijų lyderes.

Lietuviai – pasaulio pirmenybėse

„Esame toje pačioje startinėje pozicijoje kaip ir visas pasaulis. Tokių kompanijų kaip mes yra viena kita, bet nė viena dar nėra toli pabėgusi, todėl šie ir kiti metai – kritinis laikas, kurio reikėtų neprarasti ir išnaudoti siekiant lyderio pozicijų pasaulinėje rinkoje“, – verslo sėkme tiki T.Andrejauskas, kurio vadovaujama įmonė iš kanapėse esančių fitokanabinoidų gamina maisto papildus, gydomuosius kremus, kosmetiką, dairosi ir į vadinamąjį funkcinį maistą.

Jo įmonė visą procesą laiko savo rankose: patys augina kanapes, patys ima žemės mėginius, dalyvauja nuėmimo procese, kad jo metu neįsiveistų įvairių grybų, vėliau produktuose galinčių sukelti įvairius mikotoksinus. Bendradarbiaudama su penkiomis Lietuvos mokslo įstaigomis ir bent dešimčia profesorių, kurių vienas iš Izraelio, bendrovė yra ir gaminamų preparatų formulių savininkė. Juos „SatiMed“ ketina pardavinėti ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Baltijos šalyse, Didžiojoje Britanijoje, Skandinavijoje.

„Dairomės ir į Jungtines Valstijas, kurios ne tik yra didžiausia rinka, bet ir kanabinoidų žinomumas ten gana didelis. Amerikoje planuojame startuoti rudenį, šiuo metu baigiamos derinimo procedūros. Žiūrime plačiai, manau, perspektyvos didelės“, – ambicijų neslepia T.Andrejauskas.

Rinka – užsienyje

Kaip ir „SatiMed“, daugelis kitų Lietuvoje kanapėmis verstis pradėjusių gamintojų ir ūkininkų sako, kad pagrindiniai jų produkcijos pirkėjai bent kol kas yra užsienyje. Ypač didelė lietuviškų kanapių ir jų produkcijos dalis eksportuojama į JAV, Vokietiją ir Skandinavijos šalis.

Didžiausius kanapių laukus Lietuvoje turinčios bendrovės „Agropro“ vadovas Paulius Paršeliūnas skaičiuoja, kad jo vadovaujama bendrovė eksportuoja 98 proc. pagamintos produkcijos – kanapių aliejaus, proteino, miltų ir lukštentų sėklų, o ši produkcija jau surado savo nuolatinių pirkėjų Vokietijoje, Olandijoje, Austrijoje, Skandinavijos šalyse, JAV.

Eksportuojamas ir kanapių pluoštas, nes Lietuvoje dar nėra nė vieno rimto pluošto perdirbimo fabriko.

Tačiau, kaip sako J.Pilionė, jausmas toks, kad netrukus įvyks „sprogimas“. Kanapių pasiūla ir paklausa išties didėja neįtikėtinai sparčiai. Jau minėta bendrovė „SatiMed“ veiklos apimtis per vienus metus padidino 20 kartų.

Bendrovė „Agropro“ tapo viena didžiausių kanapių augintojų Europoje ir bene didžiausia ekologiškų kanapių augintoja pasaulyje. Pradėjusi nuo kelių šimtų, šiemet ji augina jau 1,5 tūkst. hektarų kanapių, o 2016 m. planuoja užsėti jau ne mažiau kaip 2–2,5 tūkst. hektarų „Finola“ veislės kanapių.

Tokios pačios auginimo tendencijos pastebimos ir smulkiuosiuose kanapių ūkiuose. „Dalis ūkių yra labai nedideli, ypač ekologiniai. Kai kurie ūkininkai kanapių augina vos po hektarą ar du, tačiau šių ūkių labai sparčiai daugėja“, – aiškina J.Pilionė.

Ir nors kol kas Lietuvoje kanapė dar nėra panaudojama taip, kaip galėtų būti, T.Andrejauskas ją vadina unikaliu augalu, kuris visas yra vertingas, taigi ateis diena, kai Lietuvos ūkininkai ir perdirbėjai iš jos pradės gauti maksimalią naudą. Tam reikia nemenkų investicijų, tačiau jos, pašnekovų teigimu, yra tikrai perspektyvios. Juk net kinai popierių išrado tik todėl, kad augino kanapes, o ant kanapinio popieriaus yra išspausdinta net ir JAV nepriklausomybės deklaracija.

Kanapės – ir pirmieji pasaulyje „kariniai“ javai: tie patys kinai kanapių pluoštą panaudojo šaudymo lankams gaminti, nes pastebėjo, kad įtempus kanapinį lanką strėlės lekia toliau, negu lankams naudojant bambuką. Šiandien lankų kariniams tikslams niekas nebegamina, tačiau kanapių panaudojimas išlieka labai platus, pradedant tekstile, baigiant biokuru.

„Kanapes galima naudoti ekstraktams, naudoti jų biomasę, kulti sėklas, iš jų spausti aliejų ar išgauti proteiną. Nuo stiebo nuėmęs pluoštą, jį gali panaudoti biokompozitų pramonei. Kanapes atranda net automobilių gamintojai“, – galimybes vardija T.Andrejauskas, pridurdamas, kad kanapių pluoštas, tinkamai jį perdirbus, jau pradedamas naudoti automobilių kėbulų, stiklo gamyboje.

Ateities namai – iš kanapių

Kauno rajone šį rudenį bus pastatytas vienas pirmųjų kanapinių namų – jam apšiltinti buvo panaudotos ekologiškos izoliacinės medžiagos iš kanapių spalių. Tiesa, šie apšiltinimo blokeliai buvo atsivežti iš Nyderlandų, tačiau netrukus statybinės medžiagos iš kanapių jau bus kasdienybė ir Lietuvoje: VGTU Termoizoliacijos mokslo instituto Termoizoliacinių medžiagų laboratorijos mokslininkai sukūrė statybinių blokelių iš kanapių technologiją ir tikisi, kad jie ne vien praktiškumu, bet ir populiarumu pralenks kitas statybines medžiagas, nes tokie blokeliai ne tik ekologiški, bet ir pasižymi nepaprastai puikiomis termoizoliacinėmis savybėmis.

„Daugelio šiuo metu naudojamų statybinių medžiagų gamyba imli energijai. Mūsų siūlomi ekologiški blokeliai yra pigesni ir paprasčiau pagaminami, pasižymi geresnėmis akustinėmis bei termoizoliacinėmis savybėmis. Be to, medžiagos, naudojamos blokeliams gaminti, yra organinės kilmės, taigi jas daug lengviau utilizuoti, galima panaudoti kaip pakratus žemės ūkyje“, – teigia VGTU Termoizoliacijos mokslo instituto Termoizoliacinių medžiagų laboratorijos vyresnysis inžinierius Giedrius Balčiūnas.

Termoizoliacines kanapinių statybinių medžiagų savybes giria ir statybinius blokelius iš kanapių jau keletą metų gaminantis Šakių rajono ūkininkas Egidijus Zėringis. Iš kanapių pagaminti statybiniai blokeliai turi 3,5 karto didesnę šiluminę varžą nei mediena. Vadinasi, iš kanapių suręstas namas turėtų būti labai šiltas.

Be to, kanapiniai blokeliai pasižymi ir dar viena itin svarbia savybe – jie priklauso A1 nedegumo klasei. Kitaip sakant, visos kitos ekologiškos statybinės medžiagos dega, o kanapių blokeliai ugniai yra itin atsparūs.

Kanapės priešų nemažėja

Pagyras kanapei galima sakyti be paliovos, tačiau šis augalas vis tiek daugelio vertinamas skeptiškai. „Veido“ kalbinti pašnekovai sakė ne kartą susidūrę su neigiamu visuomenės požiūriu ir įtarinėjimais. Septyni dešimtmečiai priešiško nusistatymo paliko savo žymę, ir turės praeiti laiko, kol bus suprasta, kad Lietuvos laukuose auga tikras lobis, o ne pragaištingos piktžolės.

Kol kas Lietuvoje galioja vienos griežčiausių pluoštinių kanapių taisyklių visoje ES. Pavyzdžiui, visi pluoštinių kanapių augintojai yra įpareigoti auginamų kanapių laukus deklaruoti, nepaisant to, ar pretenduos gauti išmokas, ar ne. Turintieji ne vieną pluoštinių kanapių lauką augintojai turėjo sumokėti ne už vieną viso deklaruoto ploto mėginį, bet atskirai už kiekvieno laukelio, atskirto keliuku, melioracijos grioviu ar net istorine linija, mėginį. Kadangi vienas laukas gali susidėti iš keleto tokių laukelių, o vieno mėginio paėmimas kainuoja 123 eurus, augintojui gali susidaryti nemaža mokėtina suma.

Augintojams reikia deklaruoti ir sandėlius, kuriuose laikomas nuimtas kanapių sėklų bei stiebelių derlius, taip pat pateikti sutartis su perdirbėjais. Augalininkystės tarnyba, gavusi pranešimus apie augintojus, nedeklaravusius pluoštinių kanapių pasėlių, jiems taiko Administracinių teisės pažeidimų kodekse nurodytą nuobaudą už įpareigojimų nesilaikymą.

Tokių griežtų taisyklių nėra jokioje kitoje ES pluoštinių kanapių auginimą įteisinusioje šalyje, tad Lietuvos augintojų pastangomis Žemės ūkio ministerija jau parengė ir Vyriausybei pateikė Pluoštinių kanapių įstatymo pakeitimo projektą, kuriame mėginių paėmimas siejamas su sėjomaininiu, o ne deklaruotu lauku, kaip buvo iki šiol. Be to, augintojai tikisi, kad Seimo rudens sesijos metu bus peržiūrėti ir mėginių paėmimo įkainiai.

Ar šiek tiek sumažėję suvaržymai, kasdien didėjanti kanapių paklausa ir ypač kanapėms auginti tinkami Lietuvos laukai taps nauja mūsų šalies sėkmės formule, parodys laikas. Bet šiandien kanapė į Lietuvą grįžta užsidėjusi karalienės karūną ir mėgins tapti mūsų Mis Visata. Galbūt kadaise iš daržų su šaknimis išrauta kanapė ir iš jos pagaminti technologiniai bei farmaciniai stebuklai sugebės užkariauti Europos, Amerikos, o gal net Izraelio rinką ir ištaisyti skriaudą, kurią kanapei padarėme prieš septynis dešimtmečius.

Baltijos šalys skiriasi nuo kitų ES šalių, ketinančių įsivesti eurą, nes jų valiutos jau 20 metų yra susietos su euru. Tad nors formaliai euro mes neturime, tačiau euro aplinka tiesiogiai veikia mūsų ekonomiką.

Dabar yra kelios galimybės. Pirmoji – kuo greičiau įsivesti eurą, kaip padarė Estija. Antroji – laikinai likti pereinamojoje stadijoje ir neskubėti, suvokiant, kad eurą įsivesti anksčiau ar vėliau bus neišvengiama netgi pagal mūsų įsipareigojimus ES. Trečioji alternatyva – “atrišti” valiutą nuo euro ir leisti jai laisvai svyruoti.

Mano manymu, pastaroji alternatyva Lietuvai ir Latvijai yra pražūtinga ir turėtų labai liūdnų padarinių. Geriausia išeitis – pasekti Estijos pavyzdžiu, nes euras bet kuriuo atveju sustiprės, juo labiau kad euro zonos branduolys, kurį sudaro Vokietija ir Prancūzija, jau dabar yra labai stiprus.

Patys įsitikinsime, kad euro įvedimas Estijai padės sustiprinti savo ekonomiką, pritraukti naujų investicijų, sukurti naujų darbo vietų. Šiuo atveju aš pats tikrai esu euro fanas.

Jei kalbėsime apie Lenkiją, jos padėtis kitokia. Ši šalis yra labai didelė ekonomika ir jai galbūt naudinga turėti su niekuo nesusietą valiutą ir manipuliuoti jos kursu, siekiant, tarkime, padidinti eksportą.

Premjeras Andrius Kubilius mato tik tokią alternatyvą: arba didinti mokesčių naštą, arba pensininkai liks be pensijų, o mokytojai – be algų. Ar yra kitas būdas sumažinti valstybės biudžeto deficitą? To teiraujamės finansų ekspertų: SEB banko prezidento patarėjo Gitano Nausėdos, “Swedbank Markets” tarnybos vadovo Lietuvoje Tomo Andrejausko ir “Parex” banko valdybos pirmininkės Almos Vaitkunskienės.

VEIDAS: Ar įmanoma 2012 metais biudžeto deficitą sumažinti iki Mastrichto kriterijaus – 3 proc.? Jei taip, ar tikrai vienintelis būdas – didinti mokesčių naštą ir mažinti socialines išmokas?

G.Nausėda: Esminis klausimas, ar mes kraujais taškydamiesi sieksime 2014-aisiais įsivesti eurą, ar vis dėlto turėsime kantrybės palaukti, kol ekonomikos atsigavimas daug mūsų žaizdų, taigi ir biudžeto, užgydys natūraliai. SEB skaičiavimais, jei išsipildys prognozės dėl ūkio atsigavimo tempų, pakaktų užsibrėžti tikslą biudžeto deficitą iki 3 proc. BVP sumažinti ne 2012 m., o 2013-aisiais – ir jį būtų galima pasiekti neįvedant naujų mokesčių, bet išlaikant šių metų dydžio viešąsias išlaidas.

Žinoma, tai nelengva, nes de facto jas reikėtų mažinti, nes išlaidos didės dėl valstybės skolos aptarnavimo išlaidų. Tačiau tai būtų vis tiek perspektyvesnis būdas, nei ir taip jau nuvargusią nuo krizės visuomenę gąsdinti naujų mokesčių galimybe. O ką pakeistų metais vėliau įsivestas euras? Jo neįsivedę 2007-aisiais, išgyvenome trejus metus ir dar kelerius išgyvensime. Žinoma, jei būtume turėję eurą, kai kuriais aspektais būtų buvę lengviau, ypač per krizės įkarštį. Taip, tai vienas motyvų pritraukti užsienio investuotojų, tačiau naivu manyti, kad jie investuotų vien dėl to.

T.Andrejauskas: Mastrichto kriterijus reikia atitikti visų pirma ne dėl euro, o dėl savęs pačių, kad neužsiaugintume skolos kaip kupros ir dėl to nekiltų problemų, kokių dabar turi kai kurios šalys, taip prarasdamos savo konkurencingumą. O biudžetas, kaip lazda, turi du galus – pajamas ir išlaidas. Ekonomikai traukiantis pajamos krinta, o išlaidos savaime nepriklauso nuo ekonominio ciklo, tad jas būtina mažinti.

Premjeras taikliai identifikavo dar vieną bėdą – toleranciją šešėlinei ekonomikai ir kontrabandai. Suprantama, tai ne iš lengvo gyvenimo, tačiau Estijoje taip pat sunkmetis, bet šešėlinės ekonomikos dalis ten gerokai mažesnė, nes visuomenė to netoleruoja.

A.Vaitkunskienė: Biudžeto deficitą sumažinti įmanoma, jei to bus imtasi skubiomis, realiomis ir efektyviomis priemonėmis. Tačiau didinti mokesčius nėra ta išeitis, kuri Lietuvoje veikiančioms įmonėms padėtų sumokėti daugiau mokesčių valstybei. Mokesčių našta, ypač tenkanti smulkiajam ir vidutiniam verslui, gana didelė, todėl, manau, pagrindinės biudžeto deficito mažinimo priemonės turėtų būti tokios: pirma, reikia detaliai peržiūrėti ir mažinti valstybės administracines valdymo išlaidas, antra, mažinti šešėlinės ekonomikos dydį. Štai jau septyneri aštuoneri metai bankai siūlo, kad dirbančiųjų atlyginimai būtų pervedami tik į mokėjimo korteles, juk tai mažintų vokelių egzistavimo galimybę, bet tai nėra įgyvendinama.

VEIDAS: Kaip vertinate svarstymus įvesti naujus nekilnojamojo turto ir automobilių mokesčius?

G.Nausėda: Nesu prieš nekilnojamojo turto mokestį, tačiau nerimą kelia politikų manymas, kad jis biudžetui pridės daug pajamų. Juo neturėtų būti apkrauta didžioji dalis visuomenės, bet valdančiosios koalicijos politikai mano, kad tą mokestį, tegul ir nedidelį, reikia įvesti visiems. Manau, tai būtų gana pavojingas būdas ir su juo nesutikčiau.

T.Andrejauskas: Lyginamoji analizė rodo, kad Lietuva pagal mokesčių naštą – antra trečia nuo galo tarp ES narių, be to, mūsų apmokestinimo bazė siauresnė, vadinasi, naujų mokesčių galimybė yra. Tik nereikia perlenkti lazdos, o mokesčių pakeitimai turi būti prognozuojami, jų negalima priimti per naktį. Pavyzdžiui, dėl nekilnojamojo turto mokesčio visuomenė turi iš anksto žinoti, kaip būstas būtų apmokestinamas. Automobilių mokesčiai yra daugelyje šalių, o vadinamasis degalų bako mokestis skatintų pirkti taupesnius automobilius, pamažu pereiti prie elektromobilių.

A.Vaitkunskienė: Vadinamieji žalieji, t.y. automobilių, mokesčiai būtų lašas jūroje, nes visuomet atsiranda įvairių išlygų. Jeigu kalbėsime apie nekilnojamojo turto mokestį, turėtų būti pradėta nuo tinkamo jo įvertinimo (nes jau turime karčios patirties, kas nutiko, kai vykdant pirminį valstybės turto privatizavimą jis nebuvo įvertintas tinkama verte) ir tinkamos sistemos. Čia pavyzdys galėtų būti Rygoje įdiegtas mokestis už prastai prižiūrimą nekilnojamąjį turtą. Turėtų būti apmokestinamas tik neprižiūrimas, netinkamai naudojamas ir akivaizdžiai perteklinis turtas.

VEIDAS: Ar palaikytumėte siūlymus mažinti socialines išmokas?

G.Nausėda: Apie pensijų mažinimą negali būti nė kalbos, atvirkščiai – artimiausiu metu reikės parengti kompensacinį mechanizmą, kaip jos bus grąžinamos. Motinystės išmokų mažinimas – karšta tema visuomenėje. Jų palyginimas su Vakarų ar Skandinavijos valstybėmis kelia minčių. Dabartinės išmokos gerina demografinę padėtį, bet klausimas, ar valstybė gali sau šiandien tai leisti.

T.Andrejauskas: Manau, per didelė prabanga mūsų šaliai turėti tokias kaip dabar motinystės išmokas. Tačiau galimybių mažinti pensijas nematau, nes jos ir taip nedidelės.

A.Vaitkunskienė: Lietuvos šiandien nepavadintume aukštų gyvenimo standartų šalimi, net negalime lygintis su Vakarų šalimis. Taip, bet kurioje šalyje socialinės išmokos turi būti adekvačios valstybės biudžeto galimybėms, tačiau, mano nuomone, Lietuvoje socialinės išmokos per mažos, jos neleidžia oriai išgyventi. Diskutuojama dėl išmokų mamoms, bet valstybė, mano manymu, turėtų pagalvoti apie dar detalesnę šeimos ir šeimos gausėjimo skatinimo programą.

VEIDAS: Kodėl bankai vis dar pamažu atveria paskolų portfelius?

G.Nausėda: Atsargumo priežastys dvejopos: objektyvios, pavyzdžiui, bankų rezultatai, blogųjų paskolų našta, dideli nuostoliai, ir subjektyvaus pobūdžio – baimė padaryti klaidų, pernelyg anksti “iššauti”. Padėtis po truputį gerėja – bankų nuostoliai mažėja, blogųjų paskolų portfelis nedidėja taip sparčiai kaip pernai. Nemanau, kad prasidėjęs atšilimas nutrūks.

T.Andrejauskas: Bankai skolina, kaip ir turėtų skolinti – įvertindami riziką. O bankų sektoriuje šiuo metu – pinigų perteklius: norime skolinti, bet nėra paklausos, tinkamų projektų.

A.Vaitkunskienė: Negalima sakyti, kad kreditavimas nevyksta – ir patys ieškome projektų, ir į mus kreipiasi, kredituojame pagal Ūkio ir Žemės ūkio ministerijų inicijuotas ES fondų finansuojamas smulkiojo ir vidutinio verslo, žemės ūkio bendrovių ir ūkininkų programas. Tačiau negalime dar aktyviau kredituoti, nes neretai gavę paraišką matome, kad įmonės dar sunkiai gali prognozuoti savo pinigų srautus, nes rinkoje ekonominiai ryšiai vis dar sutrikdyti.

Dar viena priežastis – krizė paveikė bankus tuo požiūriu, kad turime kaupti specialius paskolų atidėjinius, didžiulės darbo sąnaudos tenka esamo paskolų portfelio nemokumui mažinti. Imti aktyviau kredituoti tikimės šių metų antroje pusėje, juolab pagrindinis “Parex” bankas pasirašė sutartį su Europos investicijų banku dėl 120 mln. eurų paskolos smulkiajam ir vidutiniam verslui.

VEIDAS: Kokios Jūsų naujausios ūkio atsigavimo prognozės?

G.Nausėda: Visi skaičiavimai rodo, kad jau antrą ketvirtį, palyginti su pirmuoju, turėsime ryškų pagerėjimą. Bėda ta, kad kol kas įspūdingas šuolis tik eksporto srityje, o vidaus rinkoje, deja, ryškaus pagerėjimo nematome, ką ir prognozavome. Šių metų SEB prognozė – 1 proc. BVP augimas, bet ir ji atsargi.

T.Andrejauskas: Prognozuojame, kad šiemet BVP svyruos panašiai kaip pernai – apie nulį. Reikšmingesnį atsigavimą matome tik 2011 m., nes kol kas gerėja tik eksporto rodikliai, o vidaus vartojimas šiemet dar traukiasi, šalyje didelis nedarbas.

A.Vaitkunskienė: Pastebime du pagrindinius dalykus: sumažėjo įmonių bankrotų, nes įmonės, griežtai valdydamos savo išlaidas, peržiūrėdamos strategijas, transformuodamos savo veiklą, sugebėjo prisitaikyti prie rinkos sąlygų ir išlikti. Antra, matome tam tikrų su eksportu susijusių įmonių, taip pat ūkininkų, transporto bendrovių stabilizacijų ženklų. Tai geros prielaidos, tačiau dar ne reikšmingesnis pakilimas. 2010 m. prognozuojame 1,9 proc. BVP augimą.