Arūnas BRAZAUSKAS

Dvidešimt penkerius metus gyvuojančioje nepriklausomoje Lietuvoje nesiliauja diskusijos apie lietuvišką tapatybę. Sausio 24-ąją Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje apie tai vėl kalbėjo prof. dr. Alfredas Bumblauskas ir Lietuvos istorijos instituto mokslinis bendradarbis dr. Tomas Balkelis. Diskusiją moderavo Ginas Dabašinskas, bibliotekos Informacijos analitikos skyriaus vadovas. „Veidas“ pateikia šios diskusijos ištraukas.

G.Dabašinskas: Ką turime galvoje, sakydami – lietuviška tapatybė?

A.Bumblauskas: Tapatybė gali būti įvairi: europietiška, žemaitiška, protestantiška, katalikiška ir t.t. Apie lietuvišką tapatybę galime konkrečiai ir atsakyti be didelio teorizavimo: be tapatybės neturėtume Kovo 11-osios. Kažkodėl Kovo 11-ąją mes galvojome, kad turime teisę būti savarankiški ir atskiri. Apsibrėžėme, kad esame bendruomenė, kuri nori gyventi savarankiškai ir laisvai.

T.Balkelis: Tapatybės terminas Vakarų mokslo pasaulyje, nacionalizmo studijose atsirado iš tikrųjų ne taip ir seniai. Jeigu šiandien apie tapatybę bandysime kalbėti kaip apie solidarumo jausmą, tapatinimąsi su tauta, tada, manau, reikia pasakyti, kad tai yra tam tikro istorinio proceso rezultatas. Tautinė tapatybė neatsiranda staiga kažkokiame istorijos ūke. Bent jau nacionalizmo studijos sakytų, kad tautinės tapatybės yra absoliučiai nauji istoriniai dariniai, kurie atsiranda tiktai po Prancūzijos revoliucijos.

G.Dabašinskas: Klausimas toks – ar Vinco Kudirkos „Varpas“ budino tą pačią tautą, kuri dabar čia, Lietuvoje?

T.Balkelis: Tai, ką budino V.Kudirka, buvo jo paties ir jo bendražygių įsivaizduojama tauta. Bet labai didelis klausimas, ar ji jau tuomet egzistavo. Be abejo, egzistavo, lietuviai – etninė bendruomenė su savo kalba, papročiais, su savo istorija, istorine atmintimi, bet tautos kūrimo procesas prasideda būtent nuo tų žmonių. Kitas klausimas: koks buvo tautos sąmoningumo lygis V.Kudirkos laikais? Reikėtų sakyti, kad, be V.Kudirkos ir dar kelių jo bendražygių, nebuvo tiek daug tų vadinamųjų lietuvių. Žmonių, kuriuos lenkai vadino „litvomanais“, – tai yra už lietuvybę kovojančių asmenų.

G.Dabašinskas: Kiek jų buvo? Tūkstantis? Tiek, kiek būta „Aušros“ tiražo?

T.Balkelis: Yra dar kuklesni skaičiai. Pavyzdžiui, čekų mokslininkas Miroslavas Hrochas „Aušros“ laikais suskaičiuoja tiktai 250 vadinamųjų aktyvistų, patriotų. Tai buvo žmonės, kurie bendradarbiavo su „Aušra“.

A.Bumblauskas: Pridurčiau – ar tik ne vienas iš brolių Biržiškų yra sakęs, kad lietuvių tauta susirinko dabartinėje Filharmonijoje per Didįjį Vilniaus Seimą.

G.Dabašinskas: Man įdomi sąmoningo apsisprendimo situacija. Kai žmonės diskutuoja naktimis ir bando apsispręsti, ar jie lenkai, ar lietuviai. Tai ir V.Kudirkos patirtis. Kaip pasirinkti orientaciją? Vadinasi, galima tą tautinę tapatybę sąmoningai rinktis. Ir tada, ir gal dabar. Galbūt tapatybė ne viena. Gal skirtingose situacijose ją galima ir tautinėje plokštumoje rinktis įvairią, skirtingą.

A.Bumblauskas: Žemaičiai tai dabar įsakmiai demonstruoja. Žemaičiai ir lietuviai.

G.Dabašinskas: Gal žemaičius galima priskirti prie lietuvių?

A.Bumblauskas: Tačiau dalis jų net nenori būti priskiriami.

G.Dabašinskas: O, pavyzdžiui, lenkas ir lietuvis kartu gali būti iškart?

A.Bumblauskas: Tai aišku. Mykolo Romerio formulė ir buvo tokia. Net ir šiandien demonstruojame kelias dvigubas tapatybes. Nematau problemos – dviguba tapatybė gali būti.

G.Dabašinskas: Tapatybė nėra toks dalykas, kuris susiformuoja visiems laikams. Brendimo laikotarpiu ją galima keisti.

A.Bumblauskas: Netikiu visais tais istorikais, kurie teigia, kad lietuvių tauta atsirado akmens amžiuje. Tai lietuvių tautai, kokią mes įsivaizduojame, iš tiesų yra šimtas metų. Nuo Jono Jablonskio. Šiandien mūsų istorinės vizijos pagrįstos formule – lenkai nutautino Lietuvą. Bet, mielieji, atsakykite į klausimą: o kada ji buvo sutautėjusi? Ji nebuvo sutautėjusi XIII–XIV a., kaip mes suprantame Maironio laikų Lietuvą. Nėra tautos. Yra Mindaugo ar Vytauto valdiniai. Dabar atsiranda puikios teorijos. Leičiai – kažkoks lietuviškas, pavadinkime, „specnazas“. Gal vikingai. Sunku pasakyti. Bet kuriuo atveju formulė, nukalta Smetonos laikais, kad lenkai kalti dėl visko, nes nutautino Lietuvą, – mažų mažiausiai dviem punktais neteisinga. Lietuviai nebuvo sutautėję, ir Vytauto laikais jie įsileido į Vilnių ne lenkus, o gudus, ukrainiečių ir baltarusių protėvius.

T.Balkelis: Norėčiau draugiškai paprovokuoti dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos bajorų tautos. Koks tai buvo reiškinys ir ar tas tautos pavadinimas, kalbant apie bajorų tautą LDK laikais, yra problemiškas, ar jis normalus ir priimtinas?

A.Bumblauskas: Problemiškas. Dėl to, kad lietuvių bajorų tauta turi mažai ką bendro su moderniąja lietuvių tauta. Tai savaime problemiška. Dėl lietuvių bajorų tautos kyla klausimas, iš kur žodis „Lietuva“. Vytautas tą žodį jau vartoja. Magnus Ducatus Lituaniae – mes kartais įsivaizduojame, kad ji amžina. Ne, mielieji, tai atsirado Vytauto valdymo galia. Atsiranda Lietuvos Didžioji Kunigaikštija. O iki to yra tik didieji kunigaikščiai.

Etnonimo kilmė ir jo tolimesnė evoliucija – didžiulė mokslinė problema, prieš kurią mes užsimerkiame. Mes laikome tai vos ne amžina kategorija. Taip nėra, aš manau. Ir ta lietuvių bajorų tauta, kuri susiformuoja kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos indigenatu pagrįsta bendruomenė, yra be galo įdomi ir marga. (Indigenatas – kurios nors valstybės pilietybė arba valdinybė – A.B.)

Pažiūrėkime į Liublino unijos signatarus. Pavardes visas paskaitykime. Kas yra lietuvių bajorų pilietinė tauta? Oho! Išsigąstumėte – net nežinome, kaip vardus rašyti. Yra prof. Edvardo Gudavičiaus siūlymas visus Ivanus „joninti“ – Jonais vadinti. Bet ką daryti, jeigu ta pati pavardė – Sapiegos, bet vienas Ivanas, o kitas Jonas. Tada negali abiejų „joninti“. Štai tokia mūsų bajorų visuomenė. Ji yra gudų kilmės. Pusiau lietuvių, žinoma. Beje, gudų skaičius didėja lietuvių politinėje bendruomenėje, lietuvių tautoje. Chodkevičiai labai anksti lenda į elitą, Soltanai labai anksti lenda, Sapiegos, Tiškevičiai ir t.t. Taigi jie ne etninės lietuvių kilmės. Štai tokią mes turime tą lietuvių tautą, kuri, kaip kažkada E.Gudavičius yra gražiai sakęs, yra trijų dalių, vėlgi pagal politinį apsibrėžimą: tai yra lietuviai Lietuvoje, žemaičiai, kadangi yra žemaičių autonomija, ir rusėnai. Man atrodo, nepralenktas yra Oskaro Haleckio tekstas „Litwa, Ruś i Żmudź jako części składowe Wielkiego Księstwa Litewskiego“ – „Lietuva, Rusia ir Žemaitija kaip sudėtinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos dalys“.