Tag Archive | "Tomas Baranauskas"

Vilniaus Aukštutinė pilis: lėčiau sraigės link prarajos?

Tags: , , , , ,


Vilniaus Aukštutinės pilies dalis, atsigręžusi į Vilnelę, neilgai trukus gali nušliaužti žemyn. Architektas Napoleonas Kitkauskas apie tai dar kartą perspėjo vaizdo interviu, kuris lapkritį pasirodė tinklalapyje alkas.lt. „Veidas“ kol kas neatrado tokią galimybę neigiančiųjų.

Arūnas BRAZAUSKAS

Aukštutinės pilies rūmų liekanos stūkso ant šlaito, besileidžiančio prie Vilnelės. Iš šalies žiūrint tai margoka seno ir naujo samplaika – dalis neva gotikinių sienų sumūryta ant senovinių pamatų XX a. 8-ajame dešimtmetyje. Istorikas Tomas Baranauskas „Veidui“ sakė:  „Visos sienos iš esmės tikros, tiktai aplipdytos naujais sluoksniais, šiek tiek sustiprintos. Galima diskutuoti, kiek ten ko reikėjo pristatyti, tačiau tos sienos turi ir autentišką dalį.“

Beplyštantis mūras

Paminklų restauravimo veteranas Napoleonas Kitkauskas pavojaus varpu skambina visų pirma dėl šio statinio, kuris irsta. „Didžiulis plyšys yra pietinėje sienoje, kuri atsigręžusi į Bernardinų sodą. Plyšys – vidutiniškai gal trijų centimetrų pločio, viršuje gal iki keturių – eina per visą penkių šešių metrų sienos aukštį“, – „Veidui“ aiškino architektas. Pasak jo, panašus plyšys matomas ir šiaurinėje sienoje iš buvusio Arsenalo pusės.

Pernai lapkritį į plyšius buvo įdėtos gipsinės žymos (markės). Jau po mėnesio jos sutrūkinėjo. „Tai rodo, kad procesas vyksta. Plyšys yra gyvas“, – teigia N.Kitkauskas. Jo išvada: Aukštutinės pilies rūmų rytinė siena, kuri yra pati storiausia, dabar atitrūkusi nuo kitų griuvėsių visu savo 35 metrų ilgiu. N.Kitkauskas siūlo patyrinėti Pranciškaus Smuglevičiaus XVIII a. pabaigoje nupieštą piešinį, kuriame aiškiai matyti tarsi pusiau perskeltas Aukštutinės pilies pietinis bokštas, – jo dalis, pasak architekto, nugriuvo, nes nušliaužė gabalas šlaito. Panašus likimas gali ištikti ir laipsniškai atplyštančią Aukštutinės pilies sienos dalį. N.Kitkauskas ragina kuo skubiau parengti kalno inžinerinių sutvirtinimų projektą.

Gedimino kalno šeimininkas šiuo metu yra Lietuvos nacionalinis muziejus. Jo direktorė Birutė Kulnytė „Veidui“ nuodugniai aiškino, iš kur kyla grėsmės kalnui ir statiniams ant jo: „Inžinierių teigimu, kalną reikėjo tvirtinti, kada pradėta statyti Valdovų rūmus. Kai vyko statyba, buvo giliausiai nukastas kalno šlaitas ir tai davė pasekmių.“

Ji vardija dabartinius veiksnius, kurie neprisideda prie kalno stabilumo: intensyvus eismas gatvėse prie kalno, Mindaugo tiltas. „Keltuvas kelia didžiulę vibraciją ir niekas apie tai nenori kalbėti“, – pastebi B.Kulnytė.

„Turime kalną, kokį turime, ir reikia inžinerinių sutvirtinimų būtent nuo Vilnelės pusės“, – teigia direktorė ir konstatuoja, kad šįmet kalno tvarkymui valstybė neskyrė pinigų, nors kitąmet lėšų numatyta. Jos vertinimu, restauruotų Aukštutinės pilies liekanų prasčiausia dalis – nekokybiškas sovietmečio laikų mūras. Nėra prasmės visą tą sovietinį palikimą išsaugoti – dalį mūro teks pašalinti.

Už Gedimino kalno ir Aukštutinės pilies priežiūros darbus Lietuvos nacionalinis muziejus 2013 m. geriausių archeologijos paveldo išsaugojimo darbų konkurse apdovanotas didžiuoju prizu.

Garbinga griūties ir atstatymo istorija

Bet amžiai bėga, ir griūvančios sienos

Kas dieną nyksta, apleistos ir vienos…

Eilėraštyje „Trakų pilis“ Maironis nušvietė daugmaž visų to meto apleistų pilių būklę. Būta šimtmečių, kai sienos griuvo, ir tai aprašyta istorijos šaltiniuose, atspindėta piešiniuose. XV a. pradžioje flamandų kilmės keliautojas Guillebert’as de Lannoy aprašė Vilniaus pilis. Iš jo liudijimų galima spėti, kad būta sutvirtinimų iš akmenų, žemės, mūro, kurie, be viso kito, turėjo apsaugoti ir nuo nuošliaužų. Griūčių ir nuošliaužų istorija mini 1396 m., kai Pilies kalno žemėmis buvo užversti papėdėje stovėję Vilniaus vaivados Alberto Vaitiekaus Manvydo rūmai. Nemažai sugriuvusios pilies piešinių XVIII a. paliko P.Smuglevičius.

XIX–XX a. lakios vaizduotės architektai ėmė piešti atstatytas Aukštutinę ir Žemutinę pilis. Vilniaus pilių statinių ir gynybinių sienų dalys buvo konservuojamos prieš Antrąjį pasaulinį karą, paskui sovietų okupacijos metais imtasi restauravimo – iš dalies atstatytas vienas pilies bokštas, ant Aukštutinės pilies rūmų pamatų suręsta, anot menotyrininkų, „įsivaizduojama gotika“.

1983 m. architektas Giedrutis Laucius ir inžinierius Jakovas Mendelevičius parengė išsamų Gedimino kalno sutvarkymo ir šlaitų sutvirtinimo projektą. Imtasi darbų, kurie vyko 1989–1991 m. Kalno viršutinė dalis juosta poliniais pamatais su rostverku (ištisine viršutine pamatų dalimi). Darbai nutrūko dėl finansavimo stokos, buvo iš dalies atnaujinti 1995 m.

Kalno tvarkybai itin svarbūs 2010 m. Gamta (gal dievas Perkūnas?) savaip priminė apie Žalgirio mūšio 600 metų sukaktį. Tą vasarą lietūs ant Gedimino kalno paliko grėsmingų pėdsakų: šlaitai ir takai susirauplėjo nuo įgriuvų. Lietuvos kultūros ministerijos sudaryta komisija tąkart perspėjo, kad galimos statinių, šlaitų ir papėdės statinių griūtys.

Skubiai imtasi tvarkyti takus, lietaus vandens drenažo vamzdžius ir latakus, nuspręsta iškirsti ant šlaitų augančius medžius. Pastarasis sprendimas sukėlė daug viešų svarstymų. Viena vertus, pilis – tai gynybinis įtvirtinimas, o medžiai – priedanga priešui. Dabartinis plikas kalnas toks, koks buvo kryžiuočių laikais, kai šie negalėjo pasislėpti už kamienų ir išvengti nuo kuorų svaidomų akmenų, pilamos dervos ir kitų mirtinų dalykų.

Medžiai siūbuoja ir turi šaknis – šis teiginys, paimtas tarsi iš vaikiškos knygos, primena, kad medžiai ardo šlaitus. Po jais mažiau žolės, o būtent velėna geriausiai sutvirtina šlaitus. Gedimino kalno medžiai buvo šalinami etapais: pirmiausia kirto tuos, kurie augo per arti pastatų, šaknimis ardė akmenimis tvirtintą šlaito apačią, prisidėjo prie nuošliaužų atsiradimo. Medžių kirtimas, užbaigtas 2013 m., kartais priminė plastinė operaciją – nuplikusias vietas reikėjo kuo greičiau sutvirtinti. Vietomis sėjo žolę, vietomis klojo velėną. „Veidas“ š.m. nr. 31 rašė, kad apie 4 tūkst. kv. metrų kalno šlaito buvo padengta ritinine veja iš Kęstučio ir Gitos Opulskių ūkio prie Debeikių.

Tvarkant kalną teko ištirti požemines slėptuves, kurias kalne per Antrąjį pasaulinį karą įrengė vokiečiai. Galima juokauti, kad jiems pavyko tai, ko kadaise nepadarė kryžiuočiai, – išrausti tunelius (žinoma, ne savo rankomis – dabartinius tunelius kasė karo belaisviai). Nors, pasak inžinierių, tuneliai tesudaro apie vieną procentą kalno tūrio, taigi negali kelti rimtos grėsmės kalno tvarumui, reikėjo tiksliai išsiaiškinti, kur ir kaip jie vingiuoja. Tai padaryta telemetriniais tyrimais ir pasitelkus archyvinę medžiagą.

Dabar yra užversta ir įėjimas į tunelius kalno apačioje, ir ventiliacijos šachta viršutinėje kalno dalyje. Tačiau į tunelius gali skverbtis vanduo, juolab kad mediniai jų tvirtinimai sutrešę. B.Kulnytė mano, kad pradėjus Valdovų rūmų statybą tunelius reikėjo aklinai užlieti betonu.

Ant kokio pamato statysime?

Bet kokios permainos susijusios su tapatybės atnaujinimu. Sovietmečiu atstatytą Trakų pilį ir Gedimino pilies bokštą kai kas vertina kritiškai – ypač pastarąjį. Tačiau ir vienas, ir kitas statinys įsirėžė į nacionalinę savastį, tapo jos dalimi. Valdovų rūmai, tas naujų „senovinių“ pastatų statybos pavyzdys, irgi nebuvo sutikti vien plojimais. Nežinia, ar kokie nors Aukštutinės pilies siluetų pokyčiai lengvai įveiktų konservatyviosios visuomenės dalies pasipriešinimą.

Kokį Aukštutinės pilies pavidalą derėtų atkurti? Kitaip nei teigia legenda apie Gedimino sapną ir jį išaiškinusį žynį Lizdeiką, jau Mindaugo laikais XIII a. ant kalno buvusi medinė pilis. Gediminas šią pilį tik perstatė. Mūrai paminėti 1381 m. kronikose. Manoma, kad Vytautas ant kalno pastatė gotikinę mūro pilį po 1419 m. gaisro. Ant Gedimino kalno stovėjo bažnyčia, šalia jos – kunigaikščių rūmai.

Yra keli Aukštutinės pilies atstatymo projektai. Niekas kol kas nesiūlo atkurti medinės pilies. Esama radikalių vizijų, pagal kurias reikėtų nugriauti visą sovietinių restauratorių darbą (beje, ne itin kokybišką) ir palikti ant kalno patrauklius akiai griuvėsius.

Konservatyvus status quo variantas numato esamų siluetų dailinimą, taip pat nekokybiškų mūrų šalinimą. B.Kulnytė atkreipia dėmesį: „Viršutinė keltuvo stotelė kalno tikrai nepuošia.“

Nei B.Kulnytė, nei N.Kitkauskas iš esmės nėra prieš vienokį ar kitokį Aukštutinės pilies rūmų atstatymą. Esama projektų atkurti menamą pilies siluetą. „Tose šalyse, kur karai praėjo, kur daug sunaikinimų, nevengiama atstatymo“, – sako N.Kitkauskas.

Nacionalinio muziejaus direktorės požiūriu, XXI a. žmogus negali atstatyti to, kas pastatyta viduramžiais: „Atkūrimas be saiko yra keistas.“ B.Kulnytė nurodo gerą pavyzdį – Koldingo pilį Danijoje, kurios fasado dalis buvo atstatyta naudojant šiuolaikines medžiagas, ryškiai besiskiriančias nuo senovinių akmenų.

Kad ir kokia žila senovė būtų naujai statoma ant Gedimino kalno, jis pats turi būti tvirtas. Žinoma, kad sovietmečiu vykdyti stebėjimai, pagal kuriuos nustatyta, jog pilies bokštas kas treji metai pasislenka per vieną milimetrą. Aukštutinės pilies siena plyšta greičiau – dėl to perspėja N.Kitkauskas. O dar greičiau šliaužia sraigės – palyginti su mūro irimu, jos laksto kaip viršgarsiniai lėktuvai. Neatidėliotinas kalno inžinerinis sutvirtinimas dar gali sustabdyti sienų irimą. Tačiau delsiant sunku aplenkti laiką. Juk ir lėtos sraigės į duobę krinta su akmens pagreičiu.

 

 

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...