Tomas Gluosnis-Tyla

Jau kadaise sakiau, kad turiu savo “guilty pleasure” – kartais imu ir paskaitau visokių portalų komentarų skiltis. Tarp vatos, trolių ir visokių kitokių panašaus plauko šiukšlinių komentarų, ten kartais galima sutikti tą mistinį paprastą žmogų – tokį, kurį Darbo Partija nori apsaugoti MMA pakėlimu ir kitais populistiniais sprendimais. Tikiu, kad šiam paprastam žmogui (lot. homo vulgaris) labiausiai rūpi sprendimai, darantys tiesioginę įtaką jo gyvenimui, o jam nieko nėra labiau tiesiogiai svarbaus, nei minimalaus mėnesinio atlygio (MMA) dydis.

Tomas Gluosnis-Tyla, tomasgluosnistyla.com

Kai pernai metais buvo paskelbta apie MMA pakėlimą iki 1,82 EUR už valandą (300 EUR/mėn), ištisos komentatorių brigados pradėjo skaičiuoti kiek laiko reikės dirbti, kad galėtum išgerti puodelį kavos ar įsigyti ką nors. Suprantate, skaičiuoja ne ką reikės daryti ir kiek padaryti, o kiek laiko dirbti. Šis momentas yra labai svarbus, kalbant apie MMA kaip narkotinę substanciją masėms, ir tuoj paaiškinsiu kodėl.

MMA dažniausiai mokamas ten, kur atliekamas darbas net nėra tiek vertas (kitaip tariant – darbo vieta nesukuria tiek vertės, kurią būtų galima priešpastatyti išmokamai sumai).

Lietuvoje yra sena tradicija verslininką vadinti vergvaldžiu, kalbėti apie išnaudojimą ir liūdėti dėl minimalaus atlyginimo, kuris, galima susidaryti įspūdį, yra vienintelis šiaudas, už kurio laikosi dauguma Lietuvos gyventojų. Tai nėra visiškai tiesa, mat Lietuvoje MMA gauna apie 21% gyventojų, o vidutinis atlyginimas 2014 metų IV ketvirtį buvo 714,5 EUR (bruto), arba 553,9 EUR (neto). Iš tiesų, MMA dažniausiai mokamas ten, kur atliekamas darbas net nėra tiek vertas (kitaip tariant – darbo vieta nesukuria tiek vertės, kurią būtų galima priešpastatyti išmokamai sumai). Ir žmonės, užimantys tokias darbo vietas dažniausiai apskritai nebūna labai suinteresuoti dirbti, kas galiausiai priveda prie darbo skaičiavimo valandomis, o ne atliekamais darbais. Visiškai suprantama, jeigu nebūčiau suinteresuotas dirbti, skaičiuočiau laiką nuo 8.00 iki 17.00 su viena valandos ilgumo pertrauka ir kiekviena darbo valanda mano sąskaitą praturtintų tais 1,82 EUR.

Turiu pasakyti, kad man toks mąstymas visiškai nesuvokiamas. Pirmiausia, kovoji už MMA pakėlimą, t.y. tavo gyvenimo tikslas yra uždirbti minimalų atlyginimą. Bet kodėl? Ar todėl, kad tu esi tiek negabus, kad kliaujiesi valstybės nustatytu minimaliu atlyginimu? O gal tiesiog nesi labai darbštus ir žinai, kad mažiau darbdavys mokėti negali, tad stengsiesi išsilaikyti darbo vietoje minimaliomis pastangomis ir būsi apdovanotas minimaliu atlygiu?

Net ir kai kurie jaunosios kartos atstovai yra įsitikinę, kad prie ruso buvo geriau ir visi pezėjimai apie “reikia, kad pasikeistų kartos” iš esmės yra tik nerišlūs svaičiojimai.

Iš tikrųjų, tai apie tai rašyti pradėjau ne dėl to, kad man labai rūpi MMA ir net ne dėl to, kad man apskritai rūpi kiek žmonės uždirba (esu linkęs apie tai kalbėti labai konservatyviai, nes svetimų pinigų skaičiavimas yra tiesiog laiko gaišimas). Viso to pradžia buvo vienoje žinomoje darbovietėje esančių žmonių atsakomybės už darbo rezultatą nebuvimas ir reikalavimas pakelti atlyginimą, nes darbuotojai jaučiasi nepakankamai vertinami (long story short, atlyginimas yra konkurencingas pagal visokius tyrimus ir priklauso nuo darbo rezultatų – kuo daugiau padarai, tuo daugiau gauni). Ten supratau, kad net ir kai kurie jaunosios kartos atstovai yra įsitikinę, kad prie ruso buvo geriau ir visi pezėjimai apie “reikia, kad pasikeistų kartos” iš esmės yra tik nerišlūs svaičiojimai – naujai kartai galima nesunkiai perduoti senosios vertybes ir tradicijas.

Visa aukščiau aprašytos darbovietės vidinio konflikto esmė yra tame, kad kai kurie žmonės, lygiai taip pat kaip ir homo vulgaris, siekia uždirbti daugiau, bet ne per didesnes pastangas, o per fiksuoto atlyginimo pakėlimą. Pagrindinis argumentas – pakėlus fiksuotą atlyginimą žmonės dirbs geriau. If only. Iš tikrųjų, tai geresnių darbo rezultatų už didesnį fiksuotą atlyginimą tikėtis neįmanoma, kadangi žmonių mentalitetas visiškai nepritaikytas dabartinei mūsų santvarkai. Šiam mentalitetui apibūdinti geriausiai tinka nugirstas pasakojimas:

…ji dirba saldainių fabrike – ten darbdavys leidžia darbo metu suvalgyti kiek tik nori saldainių, tačiau neleidžia nieko išsinešti… Tai kiek gali per dieną suvalgyti?

Bam, smegenys iš lėto teka skruostais ir vienos akies vokas nevalingai trūkčioja. Darbdavys blogas, nes neleidžia išsinešti produkcijos, kurios kiekvienas vienetas yra tiesiogiai konvertuojamas į tavo atlyginimą. Pabandysiu paaiškinti paprasčiau – jeigu neštum saldainius kiek pajėgdamas, tai išsineštum ne tik savo atlyginimą, bet ir dviejų kolegų on top, ko pasėkoje saldainių kaina pakiltų iki netikėtų aukštumų, paklausa sumažėtų, saldainių fabrikai būtų priversti mažinti apsukas, atleisti darbuotojus ir galiausiai įvyktų didžiai ironiškas įvykis – kaltintum darbdavį, kad jis tavęs nevertina ir atleido kaip niekalą, nors iš tikrųjų atleistum pats save vien tik dėl to, kad tavo požiūris yra ne ką platesnis, nei saldainio popierėlis.

BFL/T.Lukšio nuotr.

Iš vienos pusės, man žavu ir gražu žiūrėti, kai žmonės dirba neskaičiuodami laiko – yra patenkinti savo dabartiniais pasiekimais ir darbo vieta, bei mato didesnį vaizdą – jeigu dirbsi gerai, pripažinimas seks iš paskos. Tokie žmonės skaičiuoja nudirbtus darbus ir žino, kad svarbiausia kiek ir kaip gerai ką nors padarai, nes būtent tai konvertuojasi į tavo kuriamą vertę ir, galiausiai, atlyginimą.

Iš kitos pusės, toks žmonės nuolat besiskundžiantys per žemu atlyginimu ir per mažu jų vertinimu, kaip tyčia, dažniausiai linkę įdėti tiek darbo, su kiek prasisuks ir nejaučia per daug atsakomybės už savo darbo kokybę. Tokie žmonės iš tiesų yra užsimaskavę homo vulgaris su geresniu išsilavinimu, tačiau tokia pat vertybių sistema – duokite man duonos ir reginių, o aš mainais atsėdėsiu 8 valandas per dieną. Šioje vietoje tikėtis didelių pokyčių, kaip teko įsitikinti, nėra prasmės, todėl geriausias sprendimas būtų leisti tokiems žmonėms ieškoti laimės ten, kur darbdavys kiekvieną darbuotoją vertina vienodai (girdėjau Venesuela yra smarkiai pažengusi šiuo klausimu, and it’s nice this time of year).

Truputis meilės dar niekam nepakenkė ir net nesvarbu ką darai, svarbu, kad būtum bent šiek tiek laimingas darymo metu.

Pabaigai norėčiau pasakyti tai, kad nors ir esu užkietėjęs kapitalistas, nemanau, kad kiekvieno žmogaus noras turėtų būti uždirbti kuo daugiau pinigų ar matuotis kieno ilgesnė jachta. Yra visokių požiūrių, visokių poreikių ir visokių pomėgių. Esu įsitikinęs, kad svarbiausia gyvenime turėti bent kiek meilės darbui, kuriame praleidi tas 8 valandas per dieną, apie 2020 valandų per metus (jeigu dirbsi tuos 30 metų, kurie garantuos pensiją, tai būsi nudirbęs 60600 valandų, arba grubiai 7 metus non-stop – po 24 valandas per parą).

Jeigu neturėsi nei kiek meilės tam, ką darai, tai kiekvieną dieną prarasi 8 gyvenimo valandas ir gyvensi tik trečdalį paros – tai yra pakankamai blogas sprendimas, nes gulėdamas mirties patale prisiminsi tik tas penkias laimingas dienas savo gyvenime, kai nelaukei tarsi mirties artėjančio darbo pradžios ir nesikoliojai su savo antrąja pusė dėl to, kieno eilė išplauti indus (nors visi žino – konfliktas tikrai ne dėl indų). Žinau, kad skambėsiu kaip hipis, tačiau truputis meilės dar niekam nepakenkė ir net nesvarbu ką darai, svarbu, kad būtum bent šiek tiek laimingas darymo metu (nebent pažeidinėji įstatymus – niekada nepažeidinėk įstatymų).

Tekstas pirmą kartą publikuotas tinklaraštyje tomasgluosnistyla.com 2015 m. kovo 16 d.

Tomo Tylenio-Gluosnio nuotr.

Kai kalnus padengia sniegas, sakoma, kad Cailleach (arba Šyduotoji) ištiesia savo skarą, prieš tai išplovusi ją didžiajame Corrievreckan sūkuryje. O kai kalną – bet kurį kalną – apgobia rūkas, sakoma, kad Cailleach užsitraukė savo šydą ant veido.

Iš škotų folkloro

Reikėjo atostogų, reikėjo pasivaikščioti ir išsivalyti galvą – bent jau po kalvas, jei neišeis po kalnus. Pasiūliau Edžiui galimus variantus pagal pigius skrydžius iš Vilniaus, įtraukėm Karolį į pokalbį, kadangi anas mums žinomas ir patikimas tokių kelionių dalyvis ir galiausiai nutarėm, kad pigiausia kryptis – Glazgas.

Tomas Gluosnis-Tyla, tomasgluosnistyla.com

Karolis surado galimų kelionės pėsčiomis maršrutų, aš rezervavau viešbutį pirmajai nakčiai ir nusprendėme daugiau nieko neplanuoti – atsikelsime ryte ir žiūrėsime į kurį trail‘ą keliaujame. Užtenka planuoti gyvenimą, norėjau pailsėti nuo savo vidinio control freak. Prisikrovėme pilnas kuprines turistinio inventoriaus, pasiėmėme vieną papildomą bagažą – nes reikia peilių gi, juk yra nerašyta taisyklė, kad Škotijoje pagal senas tradicijas sutikus kalnietį reikia jam nukirsti galvą ir pasisavinti jo galias.

Pirma diena

Skrydis vakare, nusprendėme keliauti iš darbo tiesiai į oro uostą, nuotaika puiki. Dienos metu nusprendžiau ant bajerio patikrinti ar turiu ID kortelę (nes gi piniginėj visada būna) ir, ačiū visatai, neradau jos. Bandžiau visais būdais prisiminti, kur nukišau tą nelemtą dalyką – pavyko! Gi savaitę prieš tai Frankfurte buvau, tai galimai palikau švarke, bet švarke jos nebuvo ir galiausiai grįžęs namo radau kelnių kišenėje (pamoka ateičiai neatsisakyti to-pack sąrašo).

Nuskridę į Glazgą sužinojome, kad kažkokiu būdu sugebėjau automobilį rezervuoti nuo 9 ryto ir dabar jau esu no show, taigi yra dvi galimybės – rašyti į štabą ir prašyti grąžinti pinigus arba už papildomus £100 per dieną gauti BMW x5. Suprantama, kol rašiau į štabą dėl pinigų grąžinimo, Edis gavo automobilį iš kitos bendrovės.

Keli alaus ir greitai miegot, kad galėtume ryte susikraut mantą ir važiuot į kokį kalną.

Greitai išsikrovėme viešbutyje ir išėjome į maisto paieškas, kas, pasirodo, nėra taip jau trivialu. Buvo trečiadienis, kiek prieš 9 PM vietos laiku ir tik 5 baras (centre!) turėjo maisto, nors visi lankyti barai turėjo iškabas, kad duoda valgyti. Galbūt nesėkmė arba gal ten kitokie valgymo ypatumai – per daug nesigilinom, bet įspūdžio nepadarė. Keli alaus ir greitai miegot, kad galėtume ryte susikraut mantą ir važiuot į kokį kalną.

Antra diena

Į barą Škotijoje ateina anglas ir užsisako alaus. Kol barmenas pila alų, anglas užveda kalbą.
– Jūs, škotai, ką jūs turite? Jeigu išimtume visus Loch‘us ir kalnus – kas iš tos Škotijos beliktų?
Barmenas, baigdamas pilti alų, pasižiūri kelias akimirkas į anglą ir rėžia: – Anglija!

Anekdotas iš knygos Scottish Jokes

Greiti pusryčiai, kuprines pripildome palapinės dalimis, maistu dienai, vandeniu – kuo daugiau visko, kad būtų sunkiau, tarsi eitume į rimtą ekspediciją. Išsirenkame trasą – startas nuo miestelio Luss, tikimės pasiekti Doune Hill (bendras pakilimas 966 m), tačiau mums viskas dzin ir orientuojamės ne pagal žemėlapį, taigi nueiname link Beinn Dubh (bendras pakilimas 725 m) išvis nenaudodami žemėlapio ir šitą informaciją sužinoję tik kitą dieną. Oras labai tinkamas tokiam pasivaikščiojimui – lengvai drėgna, tačiau negalima to pavadinti lietumi.

Visai kaip leidžiantis nuo aukštų kalnų užkaista automobilių stabdžių diskai – lygiai taip pat užkaista ir žmogaus keliai – abiem atvejais reikia sustoti ir atvėsinti.

Pirmosios dešimtys vertikalių metrų priminė, kad reikia taisyklingai kvėpuoti, iš pradžių truputėlį paspurtavom, bet labai greitai suderinome greičius ir sėkmingai pasiekėme viršūnę, kartas nuo karto atsisukdami atgal pasigožėti Škotijos gamtovaizdžiu ir pasidžiaugti progresu. Pirmoje viršūnėje pavalgėme sausų davinių ir išgėrėme kavos. Kadangi kalnas neturėjo tokios išskirtos viršūnės ir buvo labiau kalnų masyvas, tai tiesiog ėjome toliau, kol kelias nuvedė prie nuolydžio. Tada puikiai prisiminėme kaip sunku yra leistis nuo kalno ir kokie brangūs yra žmogaus keliai: visai kaip leidžiantis nuo aukštų kalnų užkaista automobilių stabdžių diskai – lygiai taip pat užkaista ir žmogaus keliai – abiem atvejais reikia sustoti ir atvėsinti.

Tomo Tylenio-Gluosnio nuotr.

Miegoti nusprendėme kempinge, tačiau Luss kempingas yra members only ir mums pasiūlė mokėti £40 už 3 galvas vienoje palapinėje, arba pavažiuoti 18 mylių ir ten rasti pigesnį kempingą, kur visi moka vienodą kainą. Suprantama, kad važiuodami į pigesnį kempingą visi trys garsiai dainavome Abba – Dancing Queen, nes radome BBC Radio Two, kuris kartais būna panašus į M-1 Plius.

Trečia diena

Pigesniame kempinge sutaupėme už nakvynę, bet visiškai nesutaupėme ant alaus ir galiausiai ryte teko pripažinti, kad šiandien tikrai niekur neisiu, tai tik nuėjome prie upės, užlipome ant didžiulio akmens, ten pameditavome ir važiavome bet kur. Visiškai be tikslo, tiesiog važiavome ir ragavome škotišką gamtą, bandėme mintyse išsimaudyti visuose loch‘uose ir įkopti į visus kalnus bei visą kelia bandėme paaiškinti vieni kitiems (bet labiausiai sau) kodėl ir kaip nežinojome apie šį pasaulio grožį iki šiol.

Netikėtai užklydome į miestelį pavadinimu Inveraray, kuris buvo kažkas nerealaus – mažas, vos dvi didesnės gatvės, kelios parduotuvės, istorinis kalėjimas ir velniai žino kelinto amžiaus akmeninė bažnyčia, tačiau miestelis buvo gyvas – pilnas turistų ir vietinių – nuo visiškai paprastų keliautojų iki senąją aristokratiją primenančių vyresnio amžiaus miestelio gyventojų su visa privaloma apranga, pasitempimu ir patriotizmu akyse. Sienas puošė skelbimai, kviečiantys į Highland Games čempionatą, kuris bus liepos 19-ąją. Ten irgi ilgai neužsibuvome – įsigijome škotiškų suvenyrų (ten įgijau pirmąjį kiltą) ir važiavome toliau.

Tik persikėlem į UK* vaizdas iškart pasikeitė – plokštumos, visur tik anglų kalba, netgi lietus nebedžiugina.

Kažkur ties Achnaba sugalvojome nebevažiuoti toliau į pietus, nes reikės grįžti atgal apie 100 mylių tais pačiais keliais, taigi pasukome link Inverkip ir nusprendėme keltis perkėla (sumoj apie £25 už tris galvas ir automobilį). Tik persikėlem į UK* vaizdas iškart pasikeitė – plokštumos, visur tik anglų kalba, netgi lietus nebedžiugina (nors iki to laiko kai vaizdai tokie gražūs lietus buvo visiškai dzin). Ilgai neslampinėjom ir patraukėme link Drymen, nuo kurio galima bus pradėti ketvirtos dienos pasivaikščiojimą. Ten suradome kempingą, bet nuvažiavę iki paties miestelio galiausiai apsistojome kažkuriame B&B su televizoriumi, židiniu ir self-catering facilities – pasigaminome vakarienę, atsidarėme alaus ir meditavome iki kol visi išlūžome ties 11 PM taip ir neišgėrę net pusės nupirkto alaus.

Tomo Tylenio-Gluosnio nuotr.

Ketvirta diena

Rytas buvo itin žvalus. Kol prausiausi, Edis pradėjo ruošti pusryčius, o Karolis padėjo kaip geriausiai sugeba – niekam netrukdydamas. Pusryčiai buvo itin geri ir iki 10 ryto jau sėdėjome automobilyje pakeliui link Rowardennan, iš kurio galima pasiekti Ben Lomond – arba aukščiausią munro**, esantį pietinėje Škotijos dalyje.

Visi kartojome tą pačią mantrą: nesitikėjau tokių vaizdų, negaliu patikėti kad čia taip gražu.

Vėl susikrovėme pilnas kuprines, nors nieko nereikėjo ir šovėme aukštyn. Kelias buvo status, saulė jau švietė aukštai ir visi mėgavomės kilimo aukštyn malonumais. Tiesa, kiek stebino vaikščiotojų kiekis: sutikome tik tris jaunuolius, kurie labai greitai pasuko atgal ir kelis besileidžiančius asmenis. Tikrai galvojau, kad toks objektas turėtų būti lankomas (statistika sako, kad 30 000+ per metus ten nueina). Pasikėlę aukščiau sutikome tris labiau patyrusius kopinėtojus (patirtis pagrinde matosi iš turimo inventoriaus, šypsenų veiduose, neskaitant jų senyvo amžiaus ir vaikščiojimo lazdų) – pasirodo, kopėme sunkesniu – ne turistiniu – maršrutu, o turistinis maršrutas yra pilnas žmonių, taip pat buvome informuoti, kad liko dar nemažai kelio ir bus truputėlį scramble***.

Tai buvo muzika mūsų ausims ir motyvavo greičiau pamatyti kur gi ta viršūnė (kopiant per statesnį šlaitą žemesni kalnai užstoja aukštesnius). Užlipę ant kažkurio tai žemesnio kalno pamatėme kiek toli dar liko (apie 1-1.1 valandos) ir kaip stačiai reikės lipti (vietomis iš išvaizdos daugiau nei 60 laipsnių uolėtos įkalnės).

Po kurio laiko sustojome prie kalnų ežerėlio pailsėti (galimai nuo ledynų likęs cwm, tačiau gali būti ir šiaip erozija ar specifinė kalno struktūra) ir stebėjome sunkesne puse besileidžiančius – dauguma jų buvo be vandens, be kuprinių ir be vilties, neatsimenu kada tiek daug desperacijos veiduose mačiau vienoje vietoje.

Startavome vėl ir per artimiausias 40 minučių jau žengėme paskutinius žingsnius link viršūnės, visi išsišiepę iki ausų, giliai kvėpuodami ir gėrėdamiesi vaizdais. Visi kartojome tą pačią mantrą: nesitikėjau tokių vaizdų, negaliu patikėti kad čia taip gražu. Pažvelgus šiauriau matosi tolimesnės kalvos ir kalnai – visas žalias masyvas, užtikrintai stūksantis ten šimtus tūkstančių metų, nekreipiantis dėmesio į mūsų žemiškas problemas. Tokiomis akimirkomis galvoje nebelieka nieko tik gebėjimas jausti gamtos grožį, atšiaurumą ir kalno didybę. Ir visai nesvarbu koks tai kalnas, svarbu, kad tai tas kalnas, į kurį įlipai pats ir kuris tave priėmė. Esu buvęs ir aukščiau, tačiau nei vienas kalnas nebuvo toks gražus kaip šis, į kurį įkopėme savo kojomis – tai buvo pirmoji mūsų tikra viršūnę, kurią pasiekėme savo jėgomis ir tai buvo neįtikėtina.

Tomo Tylenio-Gluosnio nuotr.

Pačiame viršuje ilgai neužsibuvome, nuskubėjome žemiau prie uolų, susiradome užuovėją ir pradėjome gamintis pietus. Neužsibuvome, nes ant kalno buvo pilna uodų ir jie mito žmonėmis (visi trys grįžome gerokai apkandžioti). Pasišildę pietus irgi valgėme kiek įmanoma skubiau, kadangi neberūkstant katiliukui uodai grįžo skanauti mūsų.

Labiausiai reikia moralinio pasiruošimo, fizinis pasirengimas čia tikrai nėra pagrindinis dalykas, kuris užkels tave į kalną – bet kokį kalną.

Besileisdami sutikome dar didesnę krūvą į neviltį papuolusių žmonių, kuriems iki viršūnės buvo likę dar nemažai (nors jie ir ėjo visiška plokštuma, lyginant su tuo, ką turėjome mes). Pirma mintis buvo, kad žmonės nebuvo morališkai pasiruošę išbandymui, tiesiog pamatė bukletą, gražius vaizdus ir išėjo. Tokiems dalykams labiausiai reikia moralinio pasiruošimo, fizinis pasirengimas čia tikrai nėra pagrindinis dalykas, kuris užkels tave į kalną – bet kokį kalną. Taip, reikia nebūti couch potato, tačiau tiek mes trys buvome įvairaus pasirengimo lygio, tiek teko savo akimis matyti tešlių alpinistų, kurie varo ir varys geriau nei bet kuris iš mūsų.

Galiausiai viskas sueina į moralinį pasirengimą ir norą nugalėti save – patirtis ateis su metais, fizinis pasirengimas irgi įgyjamas, tačiau neturint noro kur nors eiti ir apskritai perlipti per save – nieko nebus. Taip, bus karšta, bus šalta, bus neramu, bus gera, bloga, prakaituosi ir drebėsi, gal skaudės galvą, garsiai ir giliai kvėpuosi, širdis šokinės ir kartais jausi neviltį, tačiau jeigu būsi pasiryžęs perlipti save – išgyvensi visa tai ir galėsi mėgautis ne kalno viršūne, o ramybe, kuri užplūsta įrodžius sau, kad fizinės galimybės nėra viskas.

Po kelių valandų, kelių trumpų pertraukų kelių sąnariams paaušinti pasiekėme automobilių aikštelę ir patraukėme link Inversnaid – kelių namų konglomeracijos, kur kažkada buvusioje bažnyčioje buvo padarytas hostelis. Labai rimtai – ten buvo bažnyčia – net freskos ant sienos išlikę. Tik ryte nepažiūrėjome, kad 8 mylios azimutu konvertuosis į 35 mylias keliais (mat niekas kelio azimutu nepadarė).

Vakarienė – jautienos ir elio troškinys – buvo neįtikėtinai skanu, o vietinių daryklų alus buvo būtent tai ko reikėjo mūsų triumfui.

Tik atvykę buvome šiltai sutikti ir informuoti, kad čia taip pat apsistojusi kita grupė, kuri ėjo į Ben Lomond ir sakė, kad daugiau niekada į tokius kalnus neis, nes viskas ten blogai ir labai sunku buvo. Tai tik patvirtino ankstesnę nuomonę apie moralinį nusistatymą.

Vakarienė – jautienos ir elio troškinys – buvo neįtikėtinai skanu, o vietinių daryklų alus buvo būtent tai ko reikėjo mūsų triumfui, kuris iš šono gali pasirodyti juokingas, tačiau mums tai buvo geriausias pasiekimas, didžiausias džiaugsmas ir dar didesnis noras daugiau, aukščiau ir geriau. Po karštos sukūrinės vonios miegojome ankštose dviaukštėse lovose, tačiau nuovargis padarė savo ir miegojome itin kietai.

Penkta diena

Po pusryčių iškeliavome link Deanston, kuriame yra viskio darykla: buvusiame vilnos fabrike XX amžiaus viduryje įkurta viskio darykla, kurioje viskis gaminamas tik pagal senas tradicijas: laikomas ir maišomas vietoje, filtruojant nešaldomas, taigi išlaiko visus eterinius aliejus ir natūralų drumzlėtumą (mat filtruoti šaldant pradėta dėl poreikio iš JAV gerti viskį su ledukais arba skiedžiant vandeniu, originaliai viskis geriamas grynas arba įmaišant kelis lašus vandens – patikėkite, skonis pasikeis dramatiškai).

Grįžome fiziškai pavargę, sukandžioti uodų ir nudegę kaklus, tačiau laimingi, pailsinę savo psichiką.

Po turo viskio darykloje keliavome link Kilmahog, kur turėjo būti gera vilnonių drabužių parduotuvė, bet ten buvo visiškas liūdesys, tad tiesiog traukėme link Glazgo ir sėdėjome prekybos centro kavinėje (prieš tai įsigijau antrą kiltą) kol reikėjo keliauti į oro uostą. Kadangi tai buvo pirma tikrai lietinga diena – nebenorėjome niekur vaikščioti.

Pabaigai

Škotija pilnai užskaityta – tiek žmonių svetingumas, maistas, alus ir tauresni gėrimai, tiek gamtos grožis ir žalumas. Škotijoje net lietus nėra nuotaiką gadinantis veiksnys. Ten yra gerai ir visiems rekomenduoju bent kažkiek tą gėrį pajausti. Taip pat einant pasivaikščioti po kalnus negalvoti, kad čia yra tas pats, kas vaikščioti miesto centre tarp kavinių ir prekybos centrų ir tam reikia nusiteikti (ir bent jau vandens/akinius nuo saulės/kremo nuo saulės pasiimkite). Ateityje norėčiau nusigauti toliau į Škotijos šiaurę – ten turėtų būti dar geriau.

Grįžome fiziškai pavargę, sukandžioti uodų ir nudegę kaklus (Edis ir savo plikę – dabar atrodo kaip šutintas vėžys), tačiau laimingi, pailsinę savo psichiką ir susibondinę tolimesnėms kelionėms į rimtesnes (kalnų aukštumo ir sudėtingumo prasme) vietas.

*Škotija iš tikrųjų labai skiriasi nuo likusios Anglijos (neskaitant Airijos, kuri irgi turi savo žavesio ir kalnų) – Anglija yra plokščia, industrinė ir blanki, o Škotija mums pasirodė kalnuota, gyva ir be proto graži. Ir nuotaika visai kita.

**Munro – tai kalnas, kurio aukštis viršija 3000 pėdų arba 914 metrų. Pavadinimas kilo nuo Sero Hugh Munro, kuris pirmasis surašė žinomus tokius kalnus savo visai ne megalomaniškame kurinyje „Munros Tables“ 1891 metais.

***Scramble – kalnų terminologijoje yra lipimas statesnėmis įkalnėmis/uolomis, kai dar nereikia aplinistinės įrangos (kačių/ledkirčių/kaiščių/kablių ir t.t.), bet jau prireikia rankų pagalbos balansui išlaikyti – toks tarpinis variantas tarp vaikščiojimo ir kopimo į statų/beveik statų ledyną ar uolas.

Tekstas pirmą kartą publikuotas tinklaraštyje tomasgluosnistyla.com 2016 m. birželio 21 d.

Tomas Gluosnis-Tyla

Pirmadienio rašiniai buvo išnykę dėl nemenko škvalo gyvenime, apie kurį buvau užsiminęs čia ir apie kurį jau mintyse kuriu knygą pavadinimu „Pusmetis šiknaskylėje“ (ar labai panašiu). Dabar darbinis gyvenimas tampa kiek mažiau įtemptas, mat visa patirtis parodė vieną labai svarbų momentą – visi žino, kad minimalus streso lygis yra gerai, nes padeda išlikti budriu, tačiau yra streso perteklių įmanoma suvaldyti ir man tai pavyko pasiekti tik su patirtimi (ir dafiga darbo su savimi), taigi turiu daugiau laisvo laiko ir kartu turiu noro ką nors veikti tuo laisvu laiku (iki tol daugiausiai norėjau blankiu žvilgsniu žiūrėti į lubas) ir kartais, va, galiu prisėsti ir parašyti šį bei tą.

Tomas Gluosnis-Tyla, tomasgluosnistyla.com

Šį kartą šis bei tas yra apie pardavėjus ir kodėl man jie patinka. Šiaip tai atsakymas gali būtų paprastas – pats netrumpą laiką buvau pardavėjas ir pats sau patinku, tai galima iš to daryti išvadą kad yra kažkoks artumo jausmas. Tačiau kam patinka paprasti atsakymai? Panagrinėkime šiek tiek giliau.

Apie ką aš?

Pardavėjas yra žmogus, kuris parduoda. Čia, regis, nieko nuostabaus ir ši profesija egzistuoja šimtus metų, tačiau kažkodėl žmonėms sunku suprasti kas yra pardavimas ir kas yra pardavėjas, dėl to atsiranda daug visokių mitų, stereotipų ir tam tikra neapykanta pardavėjams apskritai (vagys, sukčiai, lenda į gyvenimą su savo pasiūlymais ir telemarketingais etc.). Tai čia pabandysiu paaiškinti kas, mano nuomone, yra pardavėjas ir kas yra pardavimas. Taip pat pridursiu, kad mano idealiame pasaulyje nėra 90% pardavėjų, kurie dabar vadinasi pardavėjais ir kad apskritai visi žmonės supranta, kad pardavimas nėra tik pardavėjo reikalas (apie tai kiek vėliau).

Kas yra pardavėjas

Pardavėjas parduoda sprendimą! Tokia nuvalkiota klišė ant kurios joja visi kas netingi, nuo Šaltosios bangos, kuri parduoda „..jūsų problemų šaldymo įrangoje sprendimą“ iki visokių karalių. Tačiau apibūdinimo nuvalkiojimo lygis nereiškia, kad jis tampa nesvarbus ar neteisingas, ar kad jį būtina perfrazuoti, nes jau yra nuvarytas ir, odievemano, niekas į mus rimtai nežiūrės (pro tip: žiūrės rimtai, jei rimtai pateiksi).

Geras pardavėjas parduos “experiencą”, po kurio tu ne tik turėsi tai, ko norėjai arba ko reikėjo, tačiau pakils tavo nuotaika ir tau nebus sunku, esant reikalui, duoti jo kontaktus kitam žmogui su panašiu poreikiu.

Pardavėjas niekada nebruks prekės, nes geras pardavėjas supranta, kad tau nereikia jo siūlomo dantų šepetuko, finansinės laisvės dirbant tinkliniame marketinge, tos proginės monetos su Smetonos ūsais ar šitų blizgučių. Pardavėjas pirmiausiai bandys išsiaiškinti ar tau apskritai gali kuom nors padėti (suprantama, parduodamas kažką iš savo fucking asortimento, duh!), ar ne. Pastaruoju atveju gražiai atsisveikins ir nebegaiš nei savo liko, nei tavo laiko, nes jis puikiai supranta, kad

1. klientui nieko negali parduoti ir geriau ieškos kito kliento, kuriam gali ką nors parduoti, negu ridens tą Sizifo akmenį,
2. neužknisęs tavęs turi šansą, kad kada nors klientui prireiks ko nors iš jo asortimento ir jis tave prisimins geruoju, o ne kaip tą lopą, kuris užknisa.

Pardavėjas kurs ilgalaikius, lojalius santykius ir sieks būti tas kontaktas, kuriam skambinsi kai prireiks varžtelių, sodo reikmenų, batų laikiklių ar prabangių automobilių ir taip toliau. Jis pasirūpins tavimi taip, kad neturėsi rūpintis niekuo pats, visi klausimai bus atsakyti iki tau juos užduodant, o jei kurie ir nebus atsakyti, tai nesijausi kaltas juos užduodamas. Visada būsi informuotas ir niekada nesijausi užknistas.

Kas yra pardavimas

Pardavimas, galima sakyti, yra servisas, o serviso lygių galima prigalvoti bet kiek, tačiau iš esmės viską galima sutraukti į:

1. Žemiausias – kai ateini į barą ir tave aptarnauja. Tiesiog priima užsakymą ir tiek, nieko nesiūlo, nebent neįkyriai rekomenduoja.
2. Vidutinis – kai ateini į kirpyklą ir paklausia kaip nori šiandien atrodyti, išklauso tavo pageidavimų, esant reikalui parekomenduoja ką dar galima padaryti (nes gi ne visų plaukai vienodi ir ne visiems tiks ta šukuosena iš Žmonių viršelio) ir daro viską, kad tavo lūkesčiai būtų patenkinti.
3. Aukščiausias – kai ateini pas draugą ir jis tau iškart įpila mėgstamiausio gėrimo taurę bei ant stalo padeda mėgstamiausią tavo užkandį. Tu, tikriausiai, apie tai per daug negalvojai tik, galbūt, kažkur pasąmonėje norėjai, nes tau šiandien šiaip ar taip pirmadienis, tačiau draugas ne tik priminė, ką tu mėgsti, bet ir sužadino norą bei parodė rūpestį.

Žemiausias lygis tai nėra pardavimas apskritai. Tai tiesiog aptarnavimas. Idealiame pasaulyje, vidutiniame lygyje turėtų būti visi pradedantys pardavėjai (kurie drįsta save vadinti pardavėjais), o aukščiausiame lygyje tik visokios super žvaigždės, į kurias visi lygiuojasi ir apie kuriuos rašo knygas. Geras pardavėjas statys savo pažinčių tinklą ilgai ir tikslingai, sugaiš marias laiko iš pradžių įgydamas tavo pasitikėjimą ir tik po to bandydamas kapstyti giliau (iš esmės parduos save, tik ne ta vulgaria prasme apie kurią galima pagalvoti, bet geriau negalvoti). Geras pardavėjas parduos experiencą, po kurio tu ne tik turėsi tai, ko norėjai arba ko reikėjo (come on, tik neaiškinkite, kad perkate tik tai ko reikia. Rimtai, neaiškinkite), tačiau pakils tavo nuotaika ir tau nebus sunku, esant reikalui, duoti jo kontaktus kitam žmogui su panašiu poreikiu.

Kas nėra pardavėjai

Visi telemarketingo specialistai, dirbantys pagal skriptą, visi kosmetikos parduotuvių konsultantai (ar kaip juos vadina) ir visi kasininkai nėra pardavėjai. Jie gali būti aptarnautojai, bet jie nieko neparduoda, jiems tiesiog liepė gąsdinti praeivius ar atsitiktinius telefonų turėtojus ir jie iš to maitina save bei savo šeimą (čia nėra jokios gėdos, visi legalūs darbai yra geri ir nėra gėdingi ar žeminantys).

Pardavėjai taip nėra tie, kurie tau skambina ir prašo apmokėti sąskaitėlę arba kurie dirba automobilių taisykloje ir pasiūlo tau geriausio elektriko kontaktus, nes su elektra neužsiima. Suprantama, kaip ir visur yra išimčių. Suprantama, aukščiau nėra aprašytos visos įmanomos situacijos kas nėra pardavėjai, tačiau Jūs neabejotinai suprantate apie ką aš.

Man patinka tie pardavėjai, kurie gerai parduoda, kurie tavim taip gerai pasirūpina, kad po to negali normaliai paeiti ir truputėlį mėto į šonus. Ir, nepatikėsite, jie yra bet kokių profesijų atstovai (teisininkai, šaltkalviai, medikai, odontologai, kirpėjai, konsultantai ir t.t.) – visi, kas dirba bet kokį darbą ir supranta, kad gariūnų stiliaus pardavėjas iš 90s, kuris parduoda automobilį ir pradingsta, kai supranti, kad automobilis yra suvirintas iš penkių dalių, yra skendęs ir rida atsukta jau tris kartus, bet tai nėra didžiausia bėda, kadangi variklis taip pat suvirintas iš penkių dalių ir apskritai važiuoji ant trijų tonų trotilo, kuris jau tuoj sprogs, nes dagties ilgis yra baigtinis, nėra pardavėjas.

Ką daryti?

Jeigu skaitote ir galvojate mhm, čia viskas savaime aišku, tai galite papildomai nieko nedaryti, nes neabejotinai suprantate, kas yra pardavimas, kaip reikia parduoti ir kad parduoda daugiau mažiau visi, kurie bendrauja su žmonėmis už organizacijos ribų (jeigu turite individualią veiklą, tai pagal nutylėjimą esate ir pardavėjas).

Svarbiausia yra suprasti principus ir žiūrėti į viską kritiškai, nes niekas nesukūrė pardavimų panacėjos, o tie, kurie teigia priešingai važinėja “silkėmis” ir aiškina kokie turtingi yra.

Jeigu galvojate mhm, įdomu, norėčiau sužinoti daugiau, tada drąsiai eikite į salesblog.lt ir pradėkite nuo ten – Tomas Misiukonis pastatys jus į vėžias ir padės suprasti kaip iš pradžių tapti vidutiniu pardavėju, o vėliau siekti aukštumų. Taip pat domėkitės pardavimų buzzwordais kaip foot in the door, high margin upsell, ARPU ir kitokia magija, pabandykite paskaityti vieną kitą knygą – tik kažką iš realybės serijos, o ne iš vienuolių, kurie parduoda ferarį serijos, mane kažkada ant kelio užvedė SPIN pardavimai, tačiau svarbiausia yra suprasti principus ir žiūrėti į viską kritiškai, nes niekas nesukūrė pardavimų panacėjos, o tie, kurie teigia priešingai važinėja silkėmis ir aiškina kokie turtingi yra (šiek tiek aukštesnis lygis yra kai važinėja parketiniais džipais, bet gyvena bendrabutyje su penkiais kambariokais 20 m2 kambaryje ir valgo vienas kito ašaras).

Jeigu galvojate čia šitas kažkokias nesąmones rašinėja, pardavėjai tik parduoti nori ir uždirbti daug pinigų ir apgauti mane, tai jums irgi papildomai nereikia nieko daryti, gal nebent susitvarkyti galvą. Nes visi nori uždirbti daug pinigų ir turėti gražių daiktų. Net tie, kurie gauna pašalpas, nes tingi dirbti ir visada randa būdą apeiti sistemą ir nedirbti, ir tie nori didesnių pašalpų ar daugiau pašalpų, nes nori gražių daiktų. Ir geri pardavėjai tikrai nebandys jūsų apgauti. Taip, bandys įsiūlyti brangesnį dalyką (nes, duh, daugiau pinigų gaus), bet jeigu Jūs įrodysite, kad brangesnio dalyko tikrai nenorite ir tikrai neturite galimybių jam įsigyti, tai jūsų neprievartaus (jeigu nemokate valdyti finansų, kaip kad aš, ir dažnai pasiduodate impulsams, o po to skaičiuojate ar tai buvo jūsų biudžete, ar ne, tai čia jau jūsų bėdos).

P.S. Skaitytojo prašymu papildau rašinį savo geriausiomis ir blogiausiomis patirtimis.

Blogiausios patirtys

1. Per mažai savikontrolės – pinigų kvapas ir dideli projektai visada turi paslėptą grėsmę, apie kurią sužinojau the hard way. Dideli projektai paprastai būna didelių įmonių, kurių potencialas gali būti netoli begalybės lyginant su tavo pajėgumais, taigi trumparegystė ir noras prastumti pirmą projektą man kainavo 9 mėnesius vėlavimo (yep) pristatyti prototipinį gaminį į kliento laboratoriją. Taip, pinigus gavom, bet tris metus nebeturėjom praktiškai jokio ryšio su klientu, pasitikėjimo atstatyti nepavyko iki šiol ir įmonės įvaizdis sugadintas dar neaišku kuriam laikui. Čia mano klaida buvo per daug optimistinis gamybinių pajėgumų vertinimas, nepalikta jokių buferių klaidoms, risk management apskritai buvo negirdėtas terminas. Klientui visa tai buvo ištransliuota jau po laiko, taigi jis žinojo realią situaciją on a daily basis, tačiau vis tiek projektas liko nesuvaldytas ir klientas nusivylęs. Go long – kartais reikia pasakyti ne, nusileisti ant žemės ir nuleisti klientą ant žemės. Tikrai atsipirks.
2. Susiję su savikontrole, tačiau taip pat kalbant apie mažesnius projektus (pas mus pardavimas yra projektinis, kur pardavėjas kartu yra/buvo ir projekto vadovas, t.y. organizavimo visą supply chain ir atsakė už galutinį on-time-delivery). Paskubėtai pateikti pasiūlymai, per mažai safety buffers, kai kurių svarbių žingsnių (pvz. kokybės vertinimo in-house) praleidimas galiausiai susivedė į visą krūvą nepatenkintų klientų. Dėl to turėjau krautis lagaminus ir keliauti į karštą šalį (bent 30 °C dienos metu) aiškintis santykių. Visa savaitė buvo pilna susitikimų – po 4-5 kasdien. Keli klientai prarasti, kitus pavyko išsaugoti ir palaipsniui atstatyti pasitikėjimą. Kelnės literally supraikaituotos tiek, kad net dry cleaning nebegalėjo padėti ir teko jas išmesti. In the end tai nebuvo pati blogiausia patirtis, tačiau jei būčiau turėjęs geresnį mentorių ar daugiau supratimo kas yra santykiai su klientais būčiau galėjęs viso to išvengti.

Geriausios patirtys

1. 2008 metais tą pačią dieną įsidarbinome dviese su kursioku. Tuomet dar nebuvome baigę 4-to kurso, pilni ambicijų ir noro užkariauti pasaulį. 2009 pradžioje įmonėje dirbo gal 15 žmonių ir sugalvojome strateginį žaidimą “Užkariauk pasaulį”. Mes su kursioku nusitaikėme į Vokietiją, kurioje turėjome apvalų nulį pardavimų. Neršėm paieškos variklius, katalogus ir kitas atvirai prieinamas priemones, skambinom, rašėm laiškus, gavom daug ne, bet kartu ir kelis taip. Susidėliojome planą, išsikaulijome komandiruotę (tik negavom lėktuvo bilietų, nes tuomet įmonė mumis nepasitikėjo ir netikėjo, kad komandiruotės kažkur – o ypač tokių pienių komandiruotės – ką nors pakeis, tai išsinuomavome Toyota Corolla ir 14 valandų drožėm iki Berlyno, pernakvojom ir kitą rytą šviežutėliai lankėm pirmus klientus). Rezultatas – beveik 100 000 EUR pardavimų 2009 metais ir virš milijono 2015 metais. Tada supratau kaip svarbu yra face-to-face bendravimas su klientais, nesvarbu kad tavo feisas yra net veido plaukais neapaugęs ir atrodai lyg ką tik baigęs mokyklą. Svarbu, parodyti, kas esi, kad supranti ko klientui reikia ir kad tavimi galima pasitikėti.
2. Didelis klientas – praktiškai optikos pasaulio Maxima – toks didmenininkas, kuris laiko didžiulius sandėlius ir siūlo same day delivery, turi platų asortimentą ir t.t. (skaityk kokia Lemona ar ten pigu.lt). Pirmas encounteris buvo 2010 metų pradžioje kai parodoje susipažinau su jų atstovu. Pradėjau pasakoti apie mūsų optiką, jie susidomėjo vienais specifiniais komponentais. Likusį pusmetį aiškinau kaip tai veikia, galima sakyti visą manualą parašiau iš fizikinės perspektyvos, tada derinome kiekius, pristatymo terminus, kokybės garantijas ir t.t. Pirmas užsakymas pabandymui įvyko praktiškai po metų, nuo to laiko tai yra vienas didesnių mūsų klientų ir kartu kuriame dar didesnius planus ateičiai: išplėtėme prekių asortimentą ir išmokėme juos parduoti tai apie ką jie neturėjo žalio supratimo (pats važiavau vesti mokymus apie optiką ultratrumpiesiems impulsams). Moralas: ilgas ir sunkus darbas anksčiau ar vėliau atsiperka, jei gerai supranti ko reikia klientui ir sugebi pajausti ar anas nėra sukčius (suprantama, tikrai galėjau būti išnaudotas ir pamestas kaip kempinė).

Tekstas pirmą kartą publikuotas tinklaraštyje tomasgluosnistyla.com 2016 m. birželio 27 d.