"Scanpix" nuotr.

Arūnas BRAZAUSKAS, Rima JANUŽYTĖ

„Mano tikėjimas žmonių racionaliu protu smarkiai sumažėjo. Betrūksta dar Trumpo pergalės, ir juodieji scenarijai taps pagrindiniai“, – socialiniame tinkle nusivylimo Didžiosios Britanijos referendumo rezultatais neslepia Vilniaus universiteto politologas prof. Tomas Janeliūnas. Tačiau Didžioji Britanija, tikėtina, išplauks. Jei ne sausa, tai apysausė.

„Birželio 23-iąją galima laikyti Bri­ta­ni­jos nepriklausomybės diena. Ra­cio­nalus protas nugalėjo“, – džiūgauja buvęs BBC radijo žurnalistas, rašytojas Samas Yossmanas.

Vieniems atrodo, kad „Brexit“ ir Jungtinei Karalystei, ir visai Europos Sąjungai reikš nuostolius ir izoliaciją, kitiems – kad laisvas darbo jėgos ir prekių judėjimas liks bemaž nepakitęs, nes ES ir Didžioji Britanija neatsitvers viena nuo kitos nei muitais, nei tarifais: neįvyks nieko, kas nebūtų abiem pusėms naudinga.

ES – tik politinis darinys, ir verslui jokios įtakos nauji politikų susitarimai ne­tu­rės.

Pavyzdžiui, Rusijos ekonomistas, Čikagos uni­versiteto profesorius Konstantinas Soninas neabejoja, kad ilguoju laikotarpiu pasitraukimas iš ES Didžiajai Britanijai neturės didelio poveikio, nes „bendras tarpvalstybinių santykių statusas verslui ir plėtrai ne toks svarbus, o prekybiniai susitarimai ir techniniai protokolai liks nepakitę. „ES – tik politinis darinys, ir verslui jokios įtakos nauji politikų susitarimai ne­tu­rės“, – sako analitikas.

Vis dėlto pirmosios dienos po „Brexit“, sakytum, panašesnės į tą juodąjį scenarijų: gerokai smuko svaro sterlingų vertė, reitingų agentūra „Moody’s“ sumažino Didžiosios Britanijos skolinimosi reitingą. Kaip iš gausybės rago pasipylė perspėjimai, gąsdinimai ir nusivylusiųjų balsai.

Ekonomistė Jekaterina Rojaka suskaičiavo, kad per kelias dienas po referendumo Jung­ti­nės Karalystės akcijų rinka prarado apie 160 mlrd. eurų, t.y. tiek JK būtų sumokėjusi į ES biudžetą per 15 metų.

Tačiau galima lažintis, kad akcijų rinka gana greitai atsities, svaro sterlingų kursas sugrįš į vėžes, o tikrasis „Brexit“ – pasitraukimas iš ES – įvyks tikrai ne šiemet, ne kitąmet, o gal ir iš viso neįvyks.

Procedūrinė painiava

Europos Sąjungos pareigūnai jau patikslino, kaip Didžioji Britanija gali – bet tik gali – oficialiai pradėti derybas dėl pasitraukimo iš Sąjungos. Šalis gali pasinaudoti 50-uoju Li­sabonos sutarties straipsniu, nustatančiu šioms deryboms dvejų metų laikotarpį. Šalis turėtų apie norą pradėti derybas pranešti oficialiu pasisakymu ar laišku.

Europos Vadovų Tarybos atstovas spaudai dar šeštadienį pakartojo, kad Didžiosios Britanijos vyriausybė turi oficialiai kreiptis į Tarybą pasinaudodama 50-uoju straipsniu. „Tai turi būti padaryta nedviprasmiškai, aiškiai parodant ketinimus pasinaudoti 50-uoju straipsniu, – teigė atstovas spaudai. – Tai gali būti laiškas Europos Vadovų Tarybos prezidentui ar oficialus pareiškimas Europos Vadovų Tarybos susitikimo metu, įrašytas oficialiuosiuose susitikimo protokoluose.“

Tačiau kol kas joks britų politikas ar politinė partija nepasakė, kad pasinaudos referendumo suteiktu mandatu ir pasitelks Lisabonos sutarties 50 straipsnyje numatytą galimybę kreiptis į Europos Tarybą dėl pasitraukimo iš Europos Sąjungos.

Jei tai bus padaryta – greičiausiai ne anksčiau nei spalio mėnesį, kai atsistatydins už pasilikimą prieš referendumą agitavęs premjeras Davidas Cameronas.

Tiesa, Europos Sąjungos valstybių užsienio reikalų ministrai Didžiąją Britaniją ragina šį procesą pradėti jau artimiausiu metu. Nuo pat ketvirtadienį pasibaigusio balsavimo sklando spėlionės dėl to, kada ir kaip Jungtinė Karalystė gali pradėti formaliąsias derybas.

Vokietijos kanclerė Angela Merkel žada, kad derybų metu ES su Didžiąja Britanija „bjauriai nesielgs“. Priešingai, per būsimus posėdžius svarbu nesumažinti kitų šalių noro palikti ES. „Žinoma, derybos neturėtų užsitęsti amžinai, tačiau už trumpas derybas taip pat nepasisakysiu“, – teigia Vokietijos kanclerė, užsimindama, kad ši procedūra galėtų trukti iki 2020 m.

Jei taip nutiks, galime sulaukti ir dar vienos įdomybės, o tiksliau – teisinio paradokso. 2017 m. antrąjį pusmetį, nuo liepos iki gruodžio, Didžioji Britanija pirmininkaus ES Tarybai. Taigi tą pusmetį Didžioji Britanija gali vadovauti deryboms su pačia savimi.

Neatmetama, kad artimiausiu metu ES valstybės spręs, kaip išvengti galimų teisinių kazusų. Gali atsitikti ir taip, jog būsimų pirmininkavimų grafiką bus sutarta perdėlioti kitaip, kad iš ES išstojanti Didžioji Britanija netektų įpareigojimo po metų pavadovauti visai Bendrijai.

Bet gali atsitikti ir taip, jog ES valstybių lyderiai po konsultacijų sutars, kad čia jokių teisinių problemų nekyla, todėl Londonui antrąjį 2017-ųjų pusmetį dar teks pabūti Bendrijos vadovu.

Viešojoje erdvėje vyraujanti nuomonė, esą už pasitraukimą balsavo vyresni ir konservatyvesni britai, o štai jaunimas apie pasitraukimą nenorįs nė girdėti.

Beje, toks scenarijus – irgi ne vienintelė galimybė, mat teoriškai dar yra būdų pasitraukimo iš ES ir visų teisinių kazusų visai išvengti. Vienas jų – dar vienas referendumas. Kitas – būsimos valdžios veiksmai. Jeigu rudenį vyksiančiuose rinkimuose laimėtų už pasilikimą ES pasisakantys politikai, jie turėtų galimybę pareikšti, kad naujasis mandatas yra viršesnis už ankstesnįjį.

„Milijonai britų jaučiasi suklaidinti pasitraukimo iniciatorių ir reikalauja naujo referendumo. Taip pat gali įvykti ir išankstiniai rinkimai, kuriuos laimėtų partija ar partijos, žadėjusios likti ES, – tai taip pat būtų demokratiniu būdu gautas mandatas, viršesnis už ankstesnįjį“, – teigia ekonomistas Nerijus Mačiulis.

„Suklaidinimo“ motyvas Didžiojoje Bri­ta­nijoje iš tiesų gajus. Taip pat kaip ir viešojoje erdvėje vyraujanti nuomonė, esą už pasitraukimą balsavo vyresni ir konservatyvesni britai, o štai jaunimas apie pasitraukimą nenorįs nė girdėti. Iki referendumo apklausos liudijo, kad jaunimas narystę ES vertina išties labiau nei senjorai. Pavyzdžiui, 18–24 metų amžiaus grupėje 69 proc. apklaustųjų prieš referendumą teigė norį, kad Britanija liktų ES. O tarp vyresnių nei 65 metų amžiaus apklaustųjų ši dalis siekė tik 38 proc.

Didžiojoje Britanijoje gyvenanti ir Kemb­ri­­d­žo universitete studijuojanti rašytoja Unė Kaunaitė pateikia ir trumpą sociologinę analizę. Jos nuomone, teiginiai, esą jaunimas balsavo už pasilikimą, o vyresni britai – už pasitraukimą iš ES, yra informacijos supaprastinimas arba žiniasklaidos siekis patraukti skaitytojų dėmesį. „Esame linkę viską padalyti į juoda ir balta. Taip paprasčiau. Bet iš tiesų taip nėra. Net vyriausioje amžiaus kategorijoje, vyresnių nei 65 metų, už pasitraukimą pasisakė ne tiek jau daug: skirtingose apylinkėse – nuo 40 iki 60 proc. žmonių. Vadinasi, mažiausiai 40 proc. vyriausių žmonių norėjo likti ES. Tai didesnis procentas nei į referendumą iš viso atėjusio jaunimo. Nežinome, ar likusieji nėjo, nes nebuvo apsisprendę, ar jiems tiesiog nerūpėjo“, – teigia U.Kaunaitė.

Niekad nesijautė esą europiečiai?

Apklausos liudija, kad britai visuomet jautėsi esą mažiau europiečiai nei bet kurios kitos Europos Sąjungos šalies gyventojai. Net du trečdaliai žmonių Jungtinėje Karalystėje dar prieš referendumą sakė nejaučią jokios europietiškos tapatybės, o tai yra gerokai didesnė dalis nei kitose ES šalyse: 64 proc. Britanijoje apklaustų žmonių sakė besijaučią „tik britais“. Ir tik kas šeštas žmogus (15 proc.) Jungtinėje Karalystėje jautėsi esąs europietis. Be to, save europiečiais laikančių žmonių Britanijoje nuo 1999 m. sumažėjo 17 proc. – daugiausiai visoje Europos Sąjungoje.

Palyginimui, tyrimų agentūra „NatCen Social Research“ skelbia, kad Vokietijoje tik 25 proc. gyventojų teigė besijaučią „tik vokiečiais“, o ne europiečiais, o Prancūzijoje „tik prancūzais“ save laiko 36 proc. žmonių.

Tokia neeuropietiška Didžioji Britanija ne veltui buvo vadinama ne tik ES kiršintoja, savanaude, bet ir atskalūne, o neretai lyginama su Norvegija: atseit Didžioji Britanija ES elgėsi panašiai kaip ES net nepriklausanti Nor­vegija – su ES palaikė tik tuos santykius, kurie jai buvo naudingi. Tačiau Didžiosios Britanijos premjeras yra pareiškęs, kad toks palyginimas – netgi per švelnus, ir siūlė per daug nesižavėti euroskeptikų raginimais sekti Norvegijos pavyzdžiu.

„Aš tam kategoriškai prieštarauju. Nor­ve­gija yra atsakinga ES ir jos gyventojams tenka dvigubai daugiau migrantų nei britams, nors Norvegija net neturi vietos prie ES derybų stalo ir negali prisidėti spręsdama svarbius klausimus. Vienintelis panašumas – kad Norvegija nė nesijaudina prie šio stalo nesėdėdama, tad nuo jo pakilusi Didžioji Britanija irgi per daug neliūdėtų“, – iki pakeisdamas nuomonę dėl „Brexit“ yra sakęs D.Cameronas.

Juolab kad net 30 proc. britų mano, jog jų pačių šalis ES, šiaip ar taip, vertinama prastai.

Beje, viena tokio vertinimo priežasčių – kad Didžioji Britanija nuolat derėjosi dėl geresnių sąlygų ir privilegijų, palyginti su kitomis ES narėmis. Ir nuolat laimėdavo.

Europos Sąjungai britų reikia labiau?

Didžioji Britanija, po kelių nesėkmingų bandymų įstojusi į Bendriją 1973 m., jau 1984 m. išsireikalavo gražią išimtį: tais metais Didžiosios Britanijos premjerė Margaret Thatcher tiesiog išplėšė iš ES sandorį dėl kasmetinio įnašų dalies grąžinimo. Anuomet, kaip ir dabar, Europoje didžiulės lėšos buvo skiriamos žemės ūkiui remti, ir Didžioji Britanija, kurioje žemės ūkis sudaro tik mažą ekonomikos dalį, nenorėjo savo milijardais subsidijuoti didžiausios subsidijų gavėjos Prancūzijos.

Didžioji Britanija turi ir kitų privilegijų: ji nepriklauso nei Šengeno erdvei, nei euro zonai ir iki šiol turi savo nacionalinę valiutą – svarą sterlingų.

Be to, Didžioji Britanija dažnai laikosi atokiau nuo kitų valstybių ir turi savo nuomonę daugeliu klausimų. Pavyzdžiui, apie 60 proc. britų pasisakė prieš ES mokesčių sistemos reformavimą. Londono pasipiktinimą sukėlė ir nesenas Europos Komisijos sprendimas Prancūzijai ir Vokietijai grąžinti atitinkamai 1 mlrd. ir 780 mln. eurų permokų iš bendro ES biudžeto. Tokią Briuselio aritmetiką Didžiosioji Britanija iš karto pasitelkė savo naudai: jei Briuselis skaičiuoja ne jos naudai, tuomet Didžioji Britanija samdys savo buhalterius.

Mes esame penkta ar šešta pagal dydį ekonomika pasaulyje. Sugebėtume egzistuoti savarankiškai – ramiai ir praktiškai.

Beje, apie aritmetiką. Didžiojoje Britanijoje tarp „Brexit“ šalininkų labai populiaru aiškinti, esą išstojusi iš ES šalis bus ne tik stipri, bet galbūt netgi stipresnė. Juk, šiaip ar taip, apie 60 proc. Karalystės užsienio prekybos vykdoma su ne euro zonos šalimis. Be to, Didžioji Britanija ypač džiūgauja dėl stiprėjančių prekybinių santykių su Kinija. Ką jau kalbėti apie argumentą, kad Didžioji Britanija nepražūtų ir dėl savo įtakos visoje imperijoje. Juk šalies karalienė iki šiol vadovauja Tautų Sandraugai, kuriai priklauso 54 valstybės su maždaug 2 mlrd. gyventojų, tarp kurių yra ir tokios ekonomikos, kaip Indija, Kanada ar Australija.

Londonas kartu su Frankfurtu yra vienas stambiausių pasaulio finansinių centrų, o Londono vertybinių popierių birža pagal kapitalizaciją – pati didžiausia visoje Europoje.

Šios šalies ekonomika, kurios vertė – 1,7 trilijonų eurų, sudaro maždaug 14–15 proc. ES BVP. Ji yra trečia pagal dydį Bendrijoje po Vokietijos ir Prancūzijos, be to – šešta didžiausia pasaulio ekonomika.

Skaičiuojama, kad Londono sprendimas palikti ES Bendrijos ekonomikos apimtį sumažintų iki 2004–2007 m. lygio, buvusio iki didžiosios Bendrijos plėtros. Kitaip sakant, viena Didžioji Britanija atsveria 12 naujųjų ES narių.

Didžioji Britanija ES užima trečią vietą pagal gyventojų skaičių. Kitaip tariant, vienas iš aštuonių ES gyventojų yra britas.

Nenuostabu, kad palaikymą išstojimui iš ES yra pareiškusios net kai kurios stambiosios Didžiosios Britanijos bendrovės. Antai statybos įrangos gamintojos JCB vadovas pareiškė, kad pritartų „Brexit“. „Mes esame penkta ar šešta pagal dydį ekonomika pasaulyje. Sugebėtume egzistuoti savarankiškai – ramiai ir praktiškai“, – britų regioninei televizijos tarnybai „BBC Midlands Today“ sakė lordas Bemfordas.

Nereikia pamiršti ir to, kad Londonui priklauso viena iš penkių nuolatinių vietų Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje, nors nei Europos ekonomikos milžinė Vokietija, nei Prancūzija tuo pasigirti negali.

Beje, šios dvi šalys – pagrindinės „Brexit“ laimėtojos, jei šiame procese iš viso gali būti koks nors Europos valstybių laimėjimas. Jo esmė – galimybė padidinti savo įtaką priimant svarbiausius Bendrijos sprendimus. Pran­cū­zijos prezidentas Francois Hollande’as jau suskubo pareikšti, esą Prancūzija ir Vokietija turėtų perimti iniciatyvą, kai Britanijos rinkėjai nusprendė, jog jų šalis turėtų pasitraukti iš Europos Sąjungos. „Dabar Prancūzijos ir Vokietijos pareiga imtis iniciatyvos, nes esame pademonstravę, kad iš sielvarto, siaubo ir karo (mūsų šalys) sugebėjo sukurti stiprią draugystę, – pabrėžė F.Hollande’as, turėdamas omenyje abiejų šalių suartėjimą po karo, tapusio ES įkūrimo pagrindu. – Jeigu esame atsiskyrę, tai kyla rizika, kad galime būti susiskaldę, pasidaliję ir besivaidantys“, – perspėjo F.Hollande’as.

Šie jo žodžiai lyg ir turėtų paneigti argumentus, kad labiausiai „Brexit“ nudžiugino ES silpnumo ir susiskaldymo laukiančią Rusiją. Tačiau Rusija iš tiesų džiūgauja.

Naudinga Rusijai

Rusijai ir jos sąjungininkams Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos ir galimas Europos bendruomenės silpnėjimas – labai naudingas. Tuo net neabejoja buvęs JAV ambasadorius Rusijoje Michaelas McFau­las. Savo straipsnyje, paskelbtame laikraščio „The Washington Post“ interneto svetainėje, jis aiškina, kad, viena vertus, britų referendumo rezultatai gali turėti įtakos Rusijai taikomoms sankcijoms, tiksliau, jų švelninimui ar net panaikinimui. Antra vertus, ambasadoriaus nuomone, referendumas Didžiojoje Bri­tanijoje liudija, kad šiuo metu Europa silpnėja, o Rusija, jos sąjungininkai ir daugiašalės organizacijos stiprėja ir net pritraukia naujų narių.

„Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, žinoma, nebuvo balsavimo už „Brexit“ priežastis, tačiau tai palanku jam ir jo užsienio politikos tikslams“, – sako buvęs diplomatas.

Viena svarbiausių ilgalaikių Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš ES pasekmių jis vadina Europos išmetimą iš anglosaksų, kitaip sakant, JAV, interesų sferos. „Mes kalbame ne apie Jungtinės Karalystės nepriklausomybę nuo Europos, o apie Europos nepriklausomybę nuo JAV“, – sako M.McFaulas, pabrėždamas, kad JK pasitraukimas iš ES ilgainiui su­silpnins pačią bendruomenę.

Paskatins byrėti ar kaip tik vienytis?

Manančiųjų, kad Didžiojoje Britanijoje po referendumo prasidėjęs finansinis ir politinis chaosas gali paskatinti Europos Sąjungą susitelkti – iš tiesų mažuma. Kur kas daugiau piešiančiųjų juodžiausius ES likimo scenarijus.

Viena vertus, britai referendumui pasirinko „puikų“ laiką, kai Europos Sąjungoje visi veikia, ką nori: Lenkija atsisako priimti jai numatytus pabėgėlius, Vengrija savavališkai nuo jų tveriasi spygliuota siena, Vokietija tiesia “Nord Streem II”, Graikija, kaip visuomet, nesilaiko finansinės drausmės, o Prancūzija stato laivus V.Putinui ir sudaro su juo karines sąjungas.

Šiais metais su Europos Sąjunga susiję referendumai Nyderlanduose ir Didžiojoje Britanijoje, euroskeptiškųjų partijų pergalės Vokietijos, Prancūzijos, Lenkijos nacionaliniuose ir vietos valdžios rinkimuose rodo kylantį nepasitenkinimą ES. Vis daugiau Europos gyventojų pradeda abejoti, ar Europos Sąjunga pajėgi susidoroti su kylančiais iššūkiais, siekdama įgyvendinti savo tikslą – skatinti taiką, vertybes ir tautų gerovę.

Na, o tikimybė, kad Britanija taps pirmąja iš ES pasitraukusia valstybe per šio bloko šešių dešimtmečių istoriją, kursto nuogąstavimus, jog tai sukels domino efektą, kuris gali sužlugdyti visą Europos Sąjungą.

Dar iki referendumo visoje ES įmonės „YouGov“ atlikta apklausa atskleidė, kad Dauguma Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Prancūzijos ir Švedijos gyventojų pritaria, jog tikėtina kad įvykus „Brexit“ ir kitos šalys panorės pasitraukti iš ES.

Juolab kad pati Europos Sąjunga daugeliui nebekelia pozityvių emocijų: tik kas penktas britas atsakė „taip“ į klausimą, ar jis pastaruoju metu matė arba girdėjo ką nors gero apie Europos Sąjungą. Kitose valstybėse, tarp jų ir Vokietijoje, tokių žmonių buvo dar mažiau.

„Brexit“ gali tapti ne tik ES, bet ir visos Vakarų politinės civilizacijos pabaigos pradžia“, – pareiškė net Europos Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas savo interviu vokiečių leidiniui „Bild“. Pasak jo, „Brexit“ suaktyvins visas antieuropietiškas jėgas Europoje. „Maža to, tą dieną, kai britai išstos iš ES, šampaną gers mūsų išoriniai priešai. Mes turime padaryti viską, kad sugadintume jiems vakarėlį“, – sako lenkų politikas.

Ir jis dar palyginti nuosaikus, mat Kinijos centrinio banko Pinigų politikos komiteto narys Huang Yipingas piešia dar juodesnį scenarijų, aiškindamas, kad „Brexit“ gali tapti net globalizacijos nykimo pradžia.

Pasak Europos politikos analizės centro viceprezidento ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresniojo redaktoriaus Edwardo Lucaso, referendumas Didžiojoje Britanijoje buvo balsavimas dėl pasitikėjimo elito gebėjimais valdyti globalizaciją. „Ir mes pavojingai priartėjome prie to pasitikėjimo netekties“, – teigia save patį prie tokio elito pagrįstai priskiriantis vienas žinomiausių analitikų pasaulyje.

Suskilusi Karalystė

Britų sprendimas trauktis iš ES sumaištį kelia ne tik Bendrijoje, bet ir pačoje Didžiojoje Bri­ta­ni­joje. Šalies vidaus politiką referendumo rezultatai pavertė „mess“ – šiuo atveju tiksliausias angliško žodžio vertimas būtų „jovalas“. Ne vien pagrindinės partijos – Konservatorių ir Leiboristų liko „be galvų“, nes keičiasi jų vadovybė, bet ir pati valstybė: Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė (JK) gali subyrėti.

Šalyje yra trys vietiniai parlamentai bei vyriausybės: Škotijoje, Velse ir Šiaurės Airijoje (Olsteryje). Savivaldą turi ir prie Ispanijos prilipusi Gibraltaro uola, kurios gyventojai norėtų išlikti ES. Pagal balsavimo rezultatus, norą pasilikti ES išreiškė būtent škotai, Olsterio gyventojai ir, tai bene reikšmingiausias dalykas, – londoniečiai. Nesudarydamos pritariančiųjų ES daugumos, šios „frakcijos“ reikšmingos politiškai, o Londonas, visos ES finansų centras, – dar ir ekonomiškai.

Škotijos ministrė pirmininkė Nicola Sturgeon iškart po „Brexit“ referendumo pareiškė, kad Škotija 2015 m. balsavo neatsiskirti nuo JK ir taip išreiškė norą pasilikti ES. Kilo klausimas, ar Holirudas (Škotijos parlamentas) galėtų vetuoti Vestminsterio (JK parlamento), sprendimą pritarti „Brexit“ referendumo rezultatams. Kons­ti­tucinės teisės specialistai aiškinasi, kuo veto skiriasi nuo nepritarimo („withdrawal of consent“).

JK Lordų rūmai dar prieš lemtingąjį referendumą pareiškė, kad išstojimo iš ES atveju reikės keisti įstatymus, kuriais įsteigtas Holirudas, o tai galima padaryti tik jam pačiam pritarus. Škotijos nacionalinė partija Holirude turi 63 vietas iš 129 – siekiant daugumos reikės patraukti kitų partijų atstovus, kurie pasisako prieš išstojimą iš ES. N.Sturgeon yra užsiminusi apie pakartotinį referendumą dėl Škotijos nepriklausomybės. Tam pritarė ir buvęs Nacionalinės partijos lyderis Alexanderis Salmondas, vedęs kraštą į nepriklausomybę 2015-ųjų referendume.

Nors apklausos rodo, kad naujo referendumo dėl nepriklausomybės šalininkai daugumos kol kas nesudaro, nuotaikos gali greitai keistis. „The Guardian“ birželio 29-osios redakcijos skiltyje rašė: „Kai Škotijai dabar gresia pasitraukimas iš ES prieš jos valią, p. Sturgeon ir jos partija aiškiai pareiškė, kad kovos iki galo. Daugybė rinkėjų, kurie balsavo prieš nepriklausomybę, įskaitant ir Škotijos leiboristus, bent jau šiuo metu reiškia jai paramą.“

JK premjeras D.Cameronas po referendumo nuvyko į Briuselį ir kaip kadenciją baigiantis, ir kaip besitraukiančios šalies premjeras. Įkandin jo nuvyko N.Sturgeon, tačiau visai kitais tikslais – zonduoti, kokiais būdais Škotija galėtų pasilikti ES. Ji jau sutelkė įvarių partijų ekspertų komandą, kuri aiškinsis šį klausimą.

Skilinėjanti Jungtinė Karalystė, jau praminta „nejungtine“ („disunated“), driekiasi ir Airijos salos šiaurėje. „Jeigu JK nori griežtai kontroliuoti imigraciją – o tai ir buvo svarbiausias „Brexit“ punktas, jai teks varžyti judėjimą per sieną su Airijos Respublika, kuri vis dar leidžia neribotą imigraciją iš ES šalių. Tai turėtų sukrečiančių pasekmių Šiaurės Airijai, kuri atsigauna nuo dešimtmečius trukusios religinės įtampos ir smurto. Neįtikėtina, bet labai mažai politikų kreipė dėmesį į šį dalyką, kai agitavo dėl „Brexit“ referendumo. Tai jovalas“, – leidinyje „Vox“ rašo Bradas Plumeris.

Apie pusantro milijono gyventojų turinčioje JK dalyje tuo sumaišties ir smurto laikotarpiu maždaug nuo 1966 iki 1998 m. žuvo apie 3600 žmonių, tai palietė maždaug 115 tūkst. gyventojų, kurie prarado gimines ir draugus. „Mūsų mažas protektoratas generavo neproporcingai didelio lygmens smurtą, kuris glumina. Daugybė žmonių bijo pasakyti ką nors klaidinga apie tai“, – leidinyje „New Statesman“ neseniai rašė iš Olsterio kilęs Seamas O’Reilly.

Iškart po referendumo Šiaurės Airijos vicepremjeras Martinas McGuinnessas, atstovaujantis partijai „Sinn Fein“, pasisakančiai už vieną valstybę Airijos saloje, pasiūlė referendumą dėl Šiaurės Airijos prisijungimo prie Airijos Respublikos. Vienąkart dėl to jau balsuota 1973 m. Šiaurės Airija, kurios rinkėjai „Brexit“ referendume pasisakė už ES, gauna iš ten vadinamųjų taikos pinigų, skirtų santarvės tarp religinių bendruomenių projektams.

Dauguma velsiečių pasisakė už pasitraukimą iš ES. Tai reiškia ir norą atsisveikinti su ES struktūrinių fondų parama. Nors Velso nepriklausomybės šalininkai didžiausio tokios idėjos populiarumo laikais tesudarė apie 17 proc., po „Brexit“ referendumo vietinė „Plaid Cymru“ partija jau rengiasi konferencijai, kurioje ketinama atnaujinti nepriklausomybės siekių programą.

Škotija ir Gibraltaras ėmė derėtis dėl bendro plano, kuris leistų šiems kraštams neišstoti iš ES. „Įsivaizduoju situaciją, kai vienos Didžiosios Britanijos dalys išstos iš ES, o kitos pasiliks“, – pareiškė Gibraltaro premjeras Fabianas Picardo.

Nors tai būtų politinis ir konstitucinis galvosūkis, dabartinėje ES yra panašių precedentų. Dalis Jungtinės Karalystės jau dabar nepriklauso ES – tai vadinamosios Karūnos valdos: Džersio, Gernsio, Meno salos, lengvatinių mokesčių zonos. ES nepriklauso jos narės Danijos valdos Grenlandija ir Farerų salos.

Prieš „Brexit“ referendumą nebuvo atšaukta balsavimo tvarka, prileidusi prie balsadėžių JK gyvenančius Tautų Sandraugos (buvusi Britų Sandrauga), įskaitant ES nares Kiprą ir Maltą, taip pat Airijos piliečius. Tokių JK yra apie vieną milijoną.

Didžioji Britanija ir ES: kas kam reikalingesnis

Sumoka 12 mlrd., gauna 6 mlrd. svarų

„Brexit“ šalininkai skaičiuoja, kad jų šalis per savaitę ES sumoka 350 mln. svarų sterligų (455 mln. eurų).

Tačiau minusavus M.Thatcher dar 1984 m. „išsimuštą“ pinigų susigrąžinimą, lieka 280 mln. svarų per savaitę. Pernai Didžioji Britanija iš viso ES sumokėjo 12,9 mlrd. svarų.

Atgal šalis gauna dvigubai mažiau pinigų. Bendra subsidjų žemės ūkiui ir švietimui suma siekia 6 mlrd. svarų.

Dešimta didžiausia ES donorė

Europos Komisijos duomenimis, Didžioji Britanija yra dešimta didžiausia ES rėmėja, skaičiuojant pagal jos sumokamų pinigų ir ekonomikos dydžio santykį.

Užsienyje – 1,3 mln. britų, Britanijoje – 3 mln. užsieniečių

Iš viso Didžiojoje Britanijoje gyvena 3 mln. žmonių iš kitų ES šalių. Šis skaičius nuo 2004 iki 2015 m. padvigubėjo. Daugiausia – rytų europiečių, ypač lenkų, sąskaita. Taip pat smarkiai pagausėjo Didžiojoje Britanijoje gyvenančių ispanų ir italų.

Jei Didžioji Britanija liks ES, per 15 metų į šalį atvyks dar per 5 mln. imigrantų. Skaičiai remiasi prielaida, kad prie ES per tą laiką prisijungs Turkija, Albanija, Serbija ir Juodkalnija.

JT duomenimis, pačių britų užsienyje irgi yra nemažai, bet ne tiek daug. Iš viso kitose ES šalyse gyvena apie 1,3 mln. Didžiosios Britanijos piliečių. Iš jų 300 tūkst. Ispanijoje, 250 tūkst. Airijoje, 200 tūkst. Prancūzijoje.

Importuoja daugiau, negu eksportuoja

2015 m. 44 proc. Didžiosios Britanijos prekių ir paslaugų buvo eksportuota į kitas ES šalis. Iš jų Britanija importavo 53 proc. suvartojamų prekių ir paslaugų.

ES britams sukuria 3 mln. darbo vietų

Didžiosios Britanijos vyriausybės vertinimu, prekyba su kitomis ES šalimis britams yra sukūrusi maždaug 3 mln. darbo vietų.

BFL

Trys klausimai Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriui Tomui Janeliūnui.

– Ar Povilo Gylio siūlymas vidaus reikalų ministru buvo „trolinimas“, ar tai vis dėlto reali kandidatūra?

– Rolandas Paksas į vidaus reikalų ministrus P.Gylį siūlė kaip realų kandidatą. Tai patvirtina faktas, kad socialdemokratai šią kandidatūrą svarstė keletą dienų ir to nepalaikė balandžio 1-osios pokštu. Spėju, kad tik kilus triukšmui žiniasklaidoje premjeras Algirdas Butkevičius buvo priverstas pakeisti savo nuomonę.

R.Paksui, kaip partijos lyderiui, ši kandidatūra buvo tinkama.

– Kaip vertinti, kad į vidaus reikalų ministro kėdę siūlomas žmogus, kuris dar neseniai buvo priešingoje barikadų pusėje ir mėgino kovoti su sistema?

– Vidaus reikalų ministerija – tai jėgos struktūra, jai reikia nepriekaištingos reputacijos vadovo, kuris nepiktnaudžiautų gauta galia. Vis dėlto tai statutinė jėgos struktūra su aiškia hierarchija ir bet koks piktnaudžiavimas gali kelti grėsmę valstybei. P.Gylys, kaip matėme iš jo biografijos, neatitinka nešališko vadovo kriterijų. Jo konfliktas su teisėsaugos institucijomis buvo gana didelis, ilgalaikis ir tai būtų kėlę įtampą jam tapus ministru. Vien faktas, kad jis nėra ir negali būti nešališkas, galėjo būti pagrindas atmesti jo kandidatūrą.

Jei kalbėtume apie tai, kad ministrais skiriami nepartiniai asmenys, tai nėra geras politikų įprotis, tačiau Lietuvoje toks valdymo būdas neišvengiamas.

Jei kalbame apie R.Paksą, šis politikas pats turi bėdų su teisėsaugos institucijomis ir negali būti vadinamas nešališku. Jis pats atsidūręs teisėsaugos akiratyje ir galvoja, kaip kovoti su pareigūnais, o ne apie tai, kaip gerinti jų darbą ir tobulinti sistemą. Jo interesas – perimti vadovavimą šiai organizacijai.

Nepamirškime, kad partijos, kuriai atstovauja P.Gylys, lyderė slapstosi, ir tai galėjo būti papildomas pavojaus faktorius. Negalime atmesti ir teorinės tikimybės, kad  „Drąsos kelio“ partijos nariai galėjo gauti prieigą prie konfidencialios informacijos. Tą greičiausiai apsvarstė ir pareigūnai, vertindami, ar kandidatas tinka šioms pareigoms. Kai vilkas įleidžiamas į vištidę, nukenčia vištos.

– Kokių grėsmių galėjo kilti valstybei, jei P.Gylio kandidatūra vis dėlto būtų buvusi patvirtinta?

– Statutiniai pareigūnai nebūtų pasitikėję tokiu vadovu ir minis­trui tai keltų sunkumų vadovaujant įstaigai. Jo nutarimai nebūtų vykdomi arba vykdomi visiškai formaliai ir aplaidžiai. Tai paralyžiuotų institucijos veiklą, nes pagrindinė energija tokiais atvejais skiriama ne darbui, o kilusiems konfliktams spręsti ir gesinti.

Jei kalbėtume apie tai, kad ministrais skiriami nepartiniai asmenys, tai nėra geras politikų įprotis, tačiau Lietuvoje toks valdymo būdas neišvengiamas. Kai kurios partijos tiesiog neturi tinkamų kandidatų ir ieško žmonių iš šalies. Jos taip atskleidžia, kad negali veikti kaip normali politinė jėga. Per rinkimus partijos tarsi įsipareigoja iškovotus postus skirti politikams, nes tik jie gali geriausiai įgyvendinti programas, už kurias balsavo rinkėjai.

Tomas Janeliūnas

Kova su terorizmu yra daugialypė problema. Visi supranta, kad jo šaknys slypi ISIS ir kitų teroristinių organizacijų formavimesi. Aišku, kad tos šaknys yra suaugusios jau prieš keletą metų ir Sirijos, ir kitų musulmonų šalių ekstremistinėse organizacijose. Norint pasiekti ilgalaikį sprendimą, be abejo, reikia kovoti su šiomis ekstremistinėmis organizacijomis visomis priemonėmis, ir kovoti iki galo, kol bus galima patikėti, kad jos yra visiškai sunaikintos. Tai iš esmės padaryta su „Al Qaeda“. Nors jos likučių dar yra, bet faktiškai ši organizacija jau sunaikinta.

Prof. Tomas Janeliūnas, politologas

Tik sunaikinus tokias organizacijas galima sakyti, kad nebėra pagrindinio centro, iš kurio tiek ideologinį, tiek finansinį palaikymą gauna visokios mažesnės teroristų ar ekstremistų grupuotės, gal net pavieniai asmenys, kaupiantys išteklius teroro aktams.

Bet tai sunkiausias kelias ir tam reikės ypač daug išteklių, politinės valios ir piliečių palaikymo. Mažesnis arba vidutinis tikslas – veiksmai, nukreipti konkrečiai į mažesnes ekstremistines grupeles, kurios jau veikia Europoje ir kitose Vakarų šalyse.

Tai tiesioginis teisėsaugos institucijų, slaptųjų tarnybų darbas, ir reikia skirti dar didesnius pajėgumus kovojant su Europoje esančiais teroristais. Tai gerokai apleista sritis. Bet tam nereikia sausumos pajėgų įvedimo į kitas šalis – tam reikia dirbti darbą efektyviau. Kritika Belgijos teisėsaugos tarnyboms reiškiama jau seniai.

Vietoj politikų pareiškimų ir užuojautos, būdamas Belgijos pilietis, aš laukčiau konkrečių sprendimų. Ar bus peržiūrėta visa teisėsaugos sistema, ar bus surastos priežastys, ku­­rios neleido užkirsti kelio tokiems įvykiams? Ar bus priimti įs­ta­­tymai, įvykdytos reformos, kurios pakeistų situaciją, sustiprintų pa­jėgas, būtų skirtas papildomas fi­nansavimas, leista įvesti naujų funk­cijų teisėsaugos institucijoms?

Buvo konstatuota, kad yra daugybė problemų, trūksta koordinavimo, apsikeitimo informacija ir taip toliau.

Mes turime akivaizdžių precedentų, kaip galima reaguoti po panašių įvykių. Po Rugsėjo 11-osios amerikiečiai priėmė daugybę sprendimų, kurie sustiprino specialiąsias tarnybas. Buvo konstatuota, kad yra daugybė problemų, trūksta koordinavimo, apsikeitimo informacija ir taip toliau. Visa tai vedė į labai rimtas visos saugumo sistemos reformas Amerikoje.

Buvo priimti konkretūs įstatymai, kurie išplėtė teisėsaugos institucijų galimybes. Tiesa, juos lydėjo tam tikri protestai dėl to, kad naujieji įstatymai galbūt pažeidžia žmogaus teises, bet vis tiek buvo priimta labai daug konkrečių taktinių sprendimų, ir tai turėjo nemažą poveikį.

Kad ir kaip būtų, tokio masto teroristinių išpuolių JAV kol kas nepasikartojo. Arba tai kur kas mažesni išpuoliai, arba pavienių teroristų, vadinamųjų vienišų vilkų, veiksmai, o juos identifikuoti yra sunkiau, kartais iš viso neįmanoma.

Belgijoje situacija visai kita – ten teroristai kyla iš didelio tinklo, kuris nebuvo ar bent iki šiol nebuvo prieinamas nei Belgijos, nei Prancūzijos saugumo tarnyboms.

"Scanpix" nuotr.

Lietuva ir toliau patirs spaudimą pritarti iniciatyvai įvesti bevizį režimą Rusijos Kaliningrado sričiai, tačiau greitų sprendimų Europos Sąjungoje (ES) šiuo klausimu nebus, sako politologas.

Tai Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Tomas Janeliūnas sakė antradienį, vertindamas Vokietijos kanclerės Angelos Merkel pareiškimą Vilniuje, kad ji pozityviai vertinanti Lenkijos siūlymą supaprastintą gyventojų judėjimo tvarką taikyti visai Kaliningrado sričiai.

Lietuva prie tokių viešų Lenkijos ir Rusijos siūlymų iki šiol neprisidėjo ir teigia norinti, kad pirmiau būtų išbandyta tvarka, kuri supaprastintą gyventojų judėjimą leidžia zonose, nutolusiose iki 30 arba iki 50 kilometrų nuo pasienio.

Pasak T.Janeliūno, A.Merkel pareiškimas dėl bevizio režimo Kaliningradui yra svarbus, nes Vokietijos balsas yra vienas reikšmingiausių sprendžiant ES politikos klausimus, tačiau pozicijų derinimas ES viduje dar turėtų užtrukti.

“Manau, kad spaudimas bus – jis jau dabar yra, visų pirma iš lenkų pusės. Lietuviai turi savo rimtų argumentų”, – sakė T.Janeliūnas.

“Manau, kad pozicijos, argumentai “už” ir “prieš” bus dėliojami dar ilgai, nes reikia detalesnių analizių. Rizika yra ta, kad suteikus bevizio režimo statusą Rusijos Kaliningrado sričiai, tampa sunku kontroliuoti visų Rusijos piliečių judėjimą Šengeno erdvėje”, – pridūrė politikos ekspertas.

Vis dėlto politologas sakė nemanąs, kad Lietuva vienintelė priešintųsi atitinkamiems Šengeno tvarkos pakeitimams, jei bus bendras sutarimas ES viduje. “Tačiau vargu, ar bendras sutarimas ES viduje bus labai greitai”, – sakė T.Janeliūnas.

Vokietijos kanclerė A.Merkel pirmadienį per vizitą Vilniuje pabrėžė, kad norint atverti sienas Kaliningrado gyventojams reikėtų keisti galiojančias ES taisykles, reglamentuojančias supaprastintą sienos kirtimą pasienyje.

“Iš principo Vokietija teigiamai vertina Lenkijos pateiktą pasiūlymą”, – sakė A.Merkel.

Lenkija ir Rusija viešai ragina ES pakeisti taisykles, kad supaprastinta gyventojų judėjimo tvarka būtų taikoma visai Kaliningrado sričiai, nes priešingu atveju vakarinė Rusijos sritis būtų padalyta į tris dalis.

D.Grybauskaitės teigimu, dėl bevizio režimo Kaliningrado sričiai reikia sulaukti Europos Komisijos įvertinimo.

“Pirmiausia kalbame tik apie Kaliningrado sritį, bet čia Europos Komisija turi pateikti išvadas ir analizę, ar ši sritis artimiausiu metu atitiks visus tam keliamus reikalavimus – tiek saugumo, tiek sienos kirtimo, tiek muitinių srityje”, – pirmadienį sakė D.Grybauskaitė.

Kiek anksčiau, rugpjūčio pabaigoje, D.Grybauskaitė Lenkijos ir Rusijos remiamas iniciatyvas buvo palyginusi su viešųjų ryšių žaidimu.

“Dabar naujos iniciatyvos, kurias mes girdėjome, yra visiškai nederintos europiniame lygmenyje. Prieš metus pati Rusija kategoriškai prieštaravo, kad tai būtų tik Kaliningrado sričiai, ji norėjo, kad tai būtų visai Rusijai. Manome, kad čia truputį yra viešųjų ryšių žaidimo, visiškai nepatikrinto”, – tada žurnalistams sakė prezidentė.