Augant nedarbo lygiui bei mažėjant gyventojų pajamoms, pastaruoju metu nepaliaujamai didėjo gyventojų mokumo problemos. Jų mastas kelia nerimą – per metus gyventojų pradelstos skolos išaugo daugiau nei dvigubai ir balandžio mėnesio pradžioje sudarė apie 1,4 mlrd. Lt (“Creditinfo Lietuva” duomenimis). Skolų laiku nemoka apie 10 proc. visų Lietuvos gyventojų. Ypač nerimą kelia tai, kad su finansinėmis problemomis susiduria ne mažiau kaip 7 proc. būsto paskolas paėmusių asmenų. Artimiausioje ateityje dėl daugelio objektyvių priežasčių gyventojų nemokumo problemos gali dar labiau padidėti.

Šiame kontekste nerimsta aistros dėl asmens bankroto įteisinimo. Aišku, diskusija jau kokiais penkeriais metais pavėluota. Dar blogiau tai, kad ekonomistai beveik vieningai pasisako prieš asmens bankroto institutą, pateikdami tik labai paviršutiniškų argumentų, o atsakingos valdžios institucijos yra aiškiai pernelyg pasyvios, atstovaudamos visuomenės interesams. Tipiškas “laisvarinkiškas” bankų lobistų požiūris grindžiamas tuo, kad fizinių asmenų bankrotas neigiamai paveiktų žmonių požiūrį į atsakomybę, atvertų piktnaudžiavimo galimybes, sukurtų papildomų rizikų skolintojams, mažintų ir brangintų kreditavimą. Taip pat pabrėžiama, kad bankroto galimybė neturėtų būti įteisinta anksčiau paskolas paėmusiems asmenims.

Kalbant apie būsto paskolas reikėtų sukonkretinti, kad esminė ekonominė problema yra tokia: kokiomis dalimis bei kokiomis sąlygomis skolininkas ir kreditorius turi pasidalyti nuostolį dėl nukritusių būsto kainų skolininko nemokumo atveju. Jei po burbulo sprogimo drastiškai sumažėjusi užstato vertė tapo nepakankama įsipareigojimams padengti, šiuo metu tai yra grynai skolininko problema. Taip sulygta savanoriškoje sutartyje, ir tarsi čia net nėra apie ką diskutuoti. Vis dėlto bent jau ekonominiu ir socialinio teisingumo požiūriu tikrai yra apie ką.

Akivaizdu, kad bankai buvo suinteresuoti pūsti nekilnojamojo turto burbulą ir itin aktyviai dalyvavo finansuojant tiek būsto statybą, tiek įsigijimą. Bankai buvo labai svarbi ir aktyvi žaidimo “surask didesnį kvailį” grandis. Kaip žinome, šis bumo epizodas pasižymėjo nepaprastai palankiomis kreditavimo sąlygomis, labai aktyviu paskolų siūlymu, kryptingu visuomenės lūkesčių dėl būsto brangimo formavimu žiniasklaidoje, bankų analitikų klaidingais komentarais apie ūkio stabilumą ir rožines ekonomikos perspektyvas. Taigi ar verta stebėtis, kad bankai, kaip ekonominės analizės smegenų centrai ir finansinės galios centrai, sugebėjo rasti kelis šimtus tūkstančių “didesnių kvailių”, kurie vis dėlto “savanoriškai” pasirašė tas standartines sutartis.

Bankai toleravo ir netgi skatino keliskart pervertinto būsto įsigijimą, nes didžiausia nekilnojamojo turto kainų sumažėjimo rizika tenka grynai skolininkui (nukritus būsto kainoms paskolų įmokos nesumažėja). Toliau – didžioji dalis paskolų yra kintamomis palūkanomis, tad skolininkai prisiima ir palūkanų normų padidėjimo riziką. Dauguma (būsto) paskolų yra išduota eurais, taigi valiutos devalvavimo rizika taip pat yra skolininkų rūpestis. Skolininko pajamų sumažėjimo ir makroekonominė darbo netekimo rizika vėlgi yra ne banko problema – svarbu, kad išduodant paskolą pajamos vienam šeimos nariui būtų pakankamos, o tolesnis skolininko ir jo šeimos minimalių gyvenimo poreikių tenkinimas banko visai nedomina.

Visos šios rizikos neišvengiamai susideda į vieną (didelę) kredito riziką, t.y. realią grėsmę, kad susiklosčius nepalankioms aplinkybėms skolininkas tiesiog bus nepajėgus vykdyti skolos įsipareigojimų. Apsidraudžiant nuo to reikalaujama užstato, kuris labai esmingai sumažina bankų prisiimtas rizikas.

Dar galima būtų prisiminti labai jau keistus VILIBOR viražus ir su tuo susijusį skolininkų netiesioginį vertimą pasikeisti paskolos valiutą į eurus (tik jau su keleriopai aukštesnėmis maržomis), taip pat bankų reikalavimus dėl papildomo turto įkeitimo ir pan. Taigi bankų rizikos valdymo instrumentų arsenalas išties įspūdingas ir tikrai pakankamas, kad protingai plėtojant veiklą būtų išvengta didelių nuostolių. Bet minutėlę, juk net nepaminėjome skolinimo biznio bananų respublikoje esminio privalumo – neribotos skolininkų atsakomybės. Vadinasi, jei nepadės minėtas tuzinas saugiklių, dar gerai būtų turėti teisę atimti iš skolininko šeimos visą turtą, persekioti jį iki gyvenimo pabaigos, atimti iš jo bet kokias paskatas dirbti ir tiesiog nustumti į gyvenimo paraštes. Tiesioginio ekonominio ir socialinio susidorojimo teisė bei skolininko pagrįsta baimė tai patirti veda ne į ką kita, kaip ekonominę baudžiavą dvidešimt pirmajame amžiuje Europos centre. Aišku, tokiomis sąlygomis bankams susidarė didelio saugumo iliuzija ir kilo paskatos skolinti socialiniu požiūriu labai neatsakingai.

Sprogus tokio masto NT kainų burbului, netrukus gyventojų nemokumo problemos neišvengiamai bus daug didesnės nei dabar. Į desperatišką padėtį patekę, apgauti besijaučiantys žmonės emigruos, slėps pajamas, o gal net tiesiog morališkai degraduos. Valstybei ir tautai tai būtų didžiulė problema, tad valdžios institucijos turėtų daug aktyviau ieškoti civilizuotų išeities iš susiklosčiusios situacijos būdų.

Neribota atsakomybė turi būti panaikinta ir esamiems, o ne tik būsimiems skolininkams. Priešingai, nei teigia bankų lobistai, galima sukurti tokius teisinius mechanizmus, kurie nepažeistų esamų sutarčių, pavyzdžiui, nemokumo atveju asmeniui tiesiog turi būti užtikrinama jo turto ir pajamų dalis, būtina minimaliam skolininko ir jos šeimos poreikių tenkinimui bei oriam egzistavimui civilizuotoje valstybėje. Argumentai dėl skolininkų piktnaudžiavimo irgi nepagrįsti – reikia užtikrinti, kad faktinio nemokumo atveju skolininkas patirtų realų bei nemenką nuostolį ir tokiu atveju nebūtų jokių paskatų bankrutuoti tyčia.

Pagrindinė mintis ta, kad bankai tiesiog turi atsiriekti didesnę nuostolių dalį dėl daugybės ekonominių, teisinių ir moralinių priežasčių. Aišku, reikia išlaikyti tam tikrą pusiausvyrą, galvoti ir apie bankų nuostolius bei finansų sistemos stabilumą. Vis dėlto protingas ir pasvertas fizinių asmenų atsakomybės ribojimas lemtų, kad skolininkai įgautų bent kažkokią derybinę galią valdydami savo įsipareigojimus. Bankai turėtų derėtis su skolininkais ir kai kuriais atvejais restruktūrizuoti, sumažinti gyventojų skolas.

Labiau subalansuotos derybinės pozicijos apskritai padėtų išvengti faktinių bankrotų, kurie beveik visuomet reiškia didelius visuomenės gerovės nuostolius. Kartu galbūt būtų išvengta situacijos, į kurią einame, – bankų balansuose padėtis atrodo kontroliuojama, tačiau žmonės spaudžiami prie sienos ir galiausiai tai gresia virsti socialiniu bei ekonominiu sprogimu. Galiausiai tai padėtų užkirsti kelią neatsakingam skolinimui ir finansinėms krizėms ateityje.

Viena kontroversiškiausių moderniosios ekonomikos mokslo prielaidų yra tikėjimas beveik tobulu ūkio subjektų racionalumu, jų gebėjimu optimizuoti savo ekonominę veiklą ir kone antgamtiškai efektyvia finansų rinka. Abejotina teorija galbūt būtų vien svarstytinas akademinis klausimas, tačiau būtent neoklasikinės ekonominės minties mokykla turi jaustis ypač atsakinga už šią pasaulinę finansų krizę – tūkstančiais sudėtingų matematinių modelių “įrodyta”, kad rinka savaime užtikrina optimalų kapitalo, darbo išteklių, finansinės rizikos pasiskirstymą tarp rinkos dalyvių ir netgi garantuoja optimalią ūkio plėtrą.

Toks požiūris, viena vertus, skatino ekonominės politikos kūrėjus gana pasyviai ir netgi aplaidžiai stebėti rinkos procesus, skatinti finansų rinkų dereguliaciją ir įvairias finansines inovacijas. Antra vertus, vadovaujantis tokiomis teorijomis atrodė, kad sisteminės finansų krizės ir burbulai beveik iš viso neįmanomi, o ekonominės politikos kūrėjai gali kone chirurginėmis rinkos intervencijomis neutralizuoti retkarčiais pasitaikančius išorinius šokus.

Pasaulinė finansų krizė įrodė, kad labiau klysti turbūt buvo neįmanoma. Rinkos konkurencija ir ūkio subjektų racionalumas turėjo užtikrinti, kad bus išvengta sisteminių klaidų, bet kaip tik rinkos jėgos lemia, jog savieigai palikta finansų rinka yra iš esmės nestabili ir esant tam tikroms sąlygoms galimas visiškas jos funkcionavimo žlugimas.

Ir kas tik nedarė sisteminių klaidų… Prisiimdami finansinius įsipareigojimus ar pirkdami būstą, žmonės vertino savo pajamų dydį, bet ne jų tvarumą. Verslas plėtėsi daugiausia vertindamas esamą pardavimo statistiką, bet per mažai galvojo apie lygiagrečiai vykdomą konkurentų plėtrą ir galimą ciklinį ūkio nuosmukį. Bankams dalijant paskolas, išimtinę svarbą turėjo greito pelno lūkesčiai ir užstatas, nors kam jau kam, bet bankams tikrai turėjo būti akivaizdi praraja tarp nekilnojamojo turto fundamentaliosios vertės ir išpūstų rinkos kainų. Reitingų agentūrų modeliai buvo grindžiami vien rožine “didžiojo stabilumo” laikotarpio statistika. Daugumos vyriausybių išlaidavimas drastiškai didėjo, bet vėlgi niekam tai nekliuvo, kol cikliškos, dėl finansinių burbulų laikinai išsipūtusios pajamos neatsiliko.

Net jei bumo sąlygomis vienas rinkos dalyvis elgiasi apdairiai, jį tiesiog stumia iš rinkos kiti. Taigi jei bandytume ekonomiką nagrinėti kaip tipinio vartotojo, tipinio investuotojo, tipinės verslo įmonės ir vyriausybės tarpusavio sąveiką, tai tų tipinių veikėjų jokiu būdu negalima laikyti visiškai racionaliais – akivaizdu, kad jie yra trumparegiai, t.y. valdomi trumpalaikių interesų, nuotaikų, bandos instinktų, o rinkos santykiai iškraipyti nevienodos disponuojamos informacijos ar netgi kvazivyriausybinių manipuliacijų.

Pasirinkta kovos su šia pasauline krize strategija paremta neoklasikiniu ir keinsistiniu požiūriu, esą šis sunkmetis nulemtas išorinių veiksnių ir katastrofinių įvykių, pasaulinė finansų ir ekonomikos sistema yra visiškai sveika, o laikinus sutrikimus galima įveikti fiskalinio ir monetarinio skatinimo priemonėmis. Tačiau yra daugybė požymių, rodančių, kad pastaruosius keletą dešimtmečių buvus išskirtinai palankioms palūkanų normų ir nereguliuojamo kreditavimo sąlygoms, pasaulio ekonomikos sistema dramatiškai išsibalansavo – buvo ir išlieka neišvengiami didžiuliai ilgalaikiai struktūriniai lūžiai. Žvelgiant iš šios pusės, pasirinkta kovos su krize strategija – tarsi akceleratoriaus spaudimas užkaitus automobilio varikliui.

Konkrečiau tariant, fundamentalūs pasaulinės krizės veiksniai buvo perteklinis (Vakarų) visuomenių įsiskolinimas, esant neadekvačiai mažų palūkanų normų aplinkai bei pertekliniam sistemos likvidumui (t.y. pinigų kiekiui ūkyje ir finansų sistemoje). Ekonominės politikos kūrėjų atsakas į tai yra tiesiog pritrenkiantis ekonominiu genialumu: ypač padidintas skolinimasis (šį kartą skolinasi vyriausybės), centriniai bankai sumažino palūkanų normas beveik iki nulio ir finansų rinkas užtvindė neįtikėtinu ir beprecedenčiu likvidumu. Nuo ko susirgai, tuo ir gydykis?.. Akivaizdu, kad nuo 2008 m. vyriausybių pastangos daugiausia buvo nukreiptos į finansų sistemos simptominį gydymą ir išsaugojimą esama forma. To padarinys – atsigaunantis bankų pelnas ir vėl atgyjanti rizikinga praktika, išpūstas naujas finansinis akcijų ir vyriausybių skolos vertybinių popierių burbulas. Pasaulio bankų balansas ir toliau pertekęs “toksišku” turtu, o monetarinis skatinimas iš esmės yra laikino pobūdžio, tad finansų ištekliai per bankus realios ekonomikos nelabai pasiekia ir dažniausiai skolinami vyriausybėms arba lošia biržose.

Nueita lengviausiu – skausmo atitolinimo keliu: nepašalintos fundamentalios finansų rinkų ydos, didieji bankai nesuskaidyti, o jų tarpininkavimo ir prekybos funkcijos neatskirtos, finansų kazino lošėjų nuostoliai socializuoti ir, turbūt svarbiausia, nenorima pripažinti, kad valstybių gyvenimas ne pagal išgales yra jau šiandienos, o ne rytojaus bėda.

Tad ekonominio aktyvumo atsigavimo statistiką reikia vertinti ypač atsargiai. Vykdomas rizikingiausias istorijoje ekonominis keinsizmo eksperimentas – tai iš esmės bandymas paneigti gravitacijos dėsnius: pasaulinės finansų sistemos ir valstybių mokumas ypač stipriai priklauso nuo monetarinio skatinimo ir mažų palūkanų normų, tačiau dėl beprecedentės vyriausybių skolinimosi paklausos ir nemokumo ar infliacijos rizikų tikrosios palūkanų normos neatitinka ekonominio fundamento.

Pakilus palūkanų normoms ir sprogus valdžios vertybinių popierių burbului, ekonominis nuosmukis daugelyje šalių atsinaujins, o stagnacija užsitęs ilgam. Kitaip tariant, kaip buvo daugelio ekonomistų prognozuota jau prieš porą metų, tas pats sunkmetis tęsis, tik įgis kitą formą – taps valstybių nemokumo ir valiutų krize.

Pirmoji kregždė – Graikija. Atsižvelgiant į šios šalies netvaraus įsiskolinimo lygį, ekonomikos struktūrą ir visuomenės socialinį audinį, praktiškai nėra jokių galimybių tikėtis, kad Graikijai pavyks tvarkingai atsiskaityti su kreditoriais.

Graikijos ekonomika tesudaro apie 2 proc. ES BVP, tad kai kurie ekonomistai linkę sumenkinti vykstančių procesų reikšmę. Graikijos bėdų simbolinė svarba milžiniška, ir tai yra galimybė pažvelgti į labai netolimą ateitį – daug ekonominių tyrimų patvirtina netvarią daugelio išsivysčiusių šalių įsiskolinimo būklę. Be abejo, daugiausiai kalbama apie eilėje stovinčias Portugaliją, Ispaniją ir Italiją, bet svarbiausia, kad tokių šalių, kaip JAV ar Didžioji Britanija, mokumo padėtis geresnė veik tik tik dėl jų galimybės spausdinti pinigus, o iš esmės yra labai panaši.