Radikalieji tiek lenkų, tiek ir lietuvių politikai, vilkindami principines, bet užsižaidę neesminėmis problemomis, stumia lenkiškuosius rajonus į saviizoliaciją.

Dvi gana nesunkiai įrodomos tezės: pirmoji – gausiausia Lietuvoje lenkų tautinė mažuma (6,6 proc. gyventojų) nėra diskriminuojama, antroji – Lietuvos valdžia santykiuose su lenkų nacionaline mažuma kaip mažas vaikas šaudo petardas, duodama pagrindo nedraugiškai nusiteikusiai vietos lenkų daliai rėkaukti, neva į juos paleistos tikros bombos, todėl reikia mobilizuotis ir gintis, o gal net kautis už autonomiją.
Aukščiausiu politiniu mastu Lietuvoje šias temas eskaluoja du radikaliai nusiteikę priešingi sparnai – Lenkų rinkimų akcija su savo lyderiu europarlamentaru Valdemaru Tomaševskiu, o iš kitos – dalis konservatorių (šią kadenciją šiuo klausimu “pastiprintų” tautininkais) su europarlamentaru Vytautu Landsbergiu priešaky. Taip lenkų nacionalinė mažuma stumiama į saviizoliaciją, kenkiama tarpvalstybiniams Lietuvos ir Lenkijos santykiams, buksuoja svarbūs tarpvalstybiniai projektai. Ar Rytų Lietuva ir liks lenkišku anklavu?

Koks gyvenimas lenkiškoje “autonomijoje”
Teritorijos su neoficialios lenkų autonomijos požymiais praktiškai egzistuoja jau dabar: Vilniaus krašte savivaldybes valdo Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) – ne ideologiniu, o nacionaliniu pagrindu suburta partija. LLRA valdomuose rajonuose viešajame gyvenime vyrauja lenkų kalba, švietimo įstaigos, žiniasklaida – daugiausia lenkakalbės. Čia gali ir negalioti kai kurie Lietuvos Respublikos įstatymai, pavyzdžiui, gatvių pavadinimų lentelės dvikalbės, nors tai draudžia įstatymas.
Bet gal gyvenimas čia tobulas, jei rinkėjai balsuoja tik už LLRA? Deja. Pavyzdžiui, tarp Lietuvoje gyvenančių lenkų (o jų daugiausia susikoncentravę Rytų Lietuvoje) su aukštuoju išsilavinimu perpus mažiau nei lietuvių. Todėl nenuostabu, kad lenkiškai kalbant dažniausiai girdi kirpėjas kirpyklose ar santechnikus.
Geriausiu lenkiškos saviizoliacijos modeliu gali būti Šalčininkų rajonas, kur lenkai sudaro apie 80 proc. gyventojų. Tai vienas skurdžiausių Lietuvos regionų, kur registruotų bedarbių 13,9 proc. (Lietuvos vidurkis – 10,4 proc.). Tiesioginių užsienio investicijų vienam gyventojui skaičiai skiriasi šimtais kartų: Lietuvos vidurkis – 11 tūkst. Lt, o Šalčininkų rajone vos 45 Lt.
Nors V.Tomaševskis vis giriasi, kad juos renka į savivaldybės tarybas, nes jie garantuoja puikų gyvenimą, tiksliau būtų pasakyti, kad garantuoja ir toliau likti menkesnio išsilavinimo, riboto lietuvių kalbos mokėjimo, kas trukdo toliau mokytis ar susirasti darbą, menkesnių finansinių pajėgumų anklavu. Bet mažiau išsilavinusiais, skurdesniais ir dėl to nepatenkintais žmonėmis lengviausia manipuliuoti.

Ir sovietmečiu buvo skurdus regionas
Vilniaus krašto žmogiškųjų išteklių ir ekonominio finansinio skurdumo šaknys – jo istorijoje. Ekonominiu požiūriu šis regionas buvo skurdus, nes žemės nederlingos, išsimėčiusios tarp miškų. Lietuvos lenkų ir Lenkijos lietuvių bendruomenių problematiką tyrinėjanti Istorijos instituto mokslo darbuotoja dr. Vitalija Stravinskienė primena, kad šis kraštas patyrė ir didžiulį intelekto nutekėjimą. Istorikė pasakoja, kad po Antrojo pasaulinio karo sovietų valdžia leido lenkams iš Lietuvos susigrąžintų teritorijų repatrijuoti į Lenkiją. 1944–1947 m. ir 1955–1959 m. Lenkijon iš Pietryčių Lietuvos daugiausia išvažiavo miestų, didesnių centrų gyventojai, daugiausia – inteligentija: iš Vilniaus išvyko per 90 tūkst. lenkų, Švenčionyse beveik neliko nei lenkų gimnazijos mokytojų, nei gimnazistų.
Naujoji Lietuvos nomenklatūra stengėsi, kad kraštas neištuštėtų, tad kaimo gyventojus įtikino likti, dar prisikvietė čion baltarusių, rusų, ukrainiečių. Tokia etninė demografinė situacija liko per visus sovietinius metus. Tiesa, po 1956 m., chruščiovinio atšilimo pradžioje, lyg ir bandyti integraciniai projektai – tikrinta lietuvių kalbos padėtis regione, čia siųsta daugiau lietuvių darbuotojų, bet paskui pereita prie sovietinio internacionalizmo skatinimo.
„Įtampos ir problemos buvo tik užkonservuotos, tad natūralu, kad atgavus nepriklausomybę jos sprogo“, – aiškina V.Stravinskienė. Atkūrus nepriklausomybę politikai suprato, kad nesprendžiant lenkiškųjų rajonų problemų, jie bus nelojalių valstybei piliečių židinys, tad parlamentas buvo suformavęs tuomet aktyvią komisiją Rytų Lietuvos problemoms spręsti, vadovaujamą Romualdo Ozolo. Tačiau esminių problemų neišspręsta, komisija užgeso. Maža to, gyręsi, kad anuomet priėmėme vieną pažangiausių Europoje  Nacionalinių bendrijų įstatymą, dabar neturime jokio – seno galiojimas baigėsi, bet nei pratęstas senas, nei priimtas naujas. Tai dar vienas koziris į radikaliojo V.Tomaševskio rankas skųstis visai Europai.

Švietimo įstatymo pataisos – skubotos, bet pavėluotos
Skurdžiam kraštui priartėti prie Lietuvos vidurkio reikėjo dviejų pagrindinių investicijų – į ūkį ir į švietimą. Turizmui patrauklus, arti sostinės esantis regionas šiandien jau galėjo klestėti. Deja.
Ne ta kryptimi nueita ir švietime. Kad ir kiek V.Tomaševskis Lietuvą kaltina lenkų diskriminacija švietimo srityje, viskas atvirkščiai: Lietuva – unikali valstybė pasaulyje, kur lenkų tautinė mažuma gali mokytis gimtąja kalba nuo darželio iki universiteto, bet su valstybinės kalbos mokymu lenkiškose mokyklose buvo prastai. Pavėluoti, nors skuboti sprendimai švietimo srityje padaryti tik prieš porą metų – į lenkiškas mokyklas Švietimo įstatymo pataisomis pagaliau įpareigota įsileisti daugiau lietuvių kalbos, 2013 m. jų abiturientai pirmą kartą laikys lietuvių kalbos egzaminą pagal naują tvarką. Pokyčiai buvo sutikti protesto mitingais, skundais tarptautinėms institucijoms, neva lenkus jėga bandoma sulietuvinti ir tik autonomija nuo to išgelbėtų. Radikaliesiems lenkams tikrai yra nuo ko gelbėtis – juk puikiai lietuviškai mokantis Lietuvos lenkas informacijos semsis ne jų kontroliuojamoje žiniasklaidoje.
Jau prieš dvidešimt metų reikėjo į lenkų mokyklas įlieti daugiau lietuvių kalbos, tačiau permainas diegti palengva, su ilgesniu pereinamuoju laikotarpiu. Bet ir dabar, švietimo ir mokslo viceministro Vaido Bacio įsitikinimu, ieškant galima rasti kompromisų: „Ne vieną kartą pabrėžėme, kad Šalčininkų ar Vilniaus krašto kaimų vaikui, girdinčiam tik lenkų kalbą, sunkiau išmokti lietuvių kalbos gramatikos ir į tai bus atsižvelgta. Be to, jau ir bandomajame egzamine radome vienijančių dalykų: rašinio užduotyse buvo duota tema, o autorius leista rinktis iš kelių, pavyzdžiui, temą „Meilė vakar ir šiandien“ rašyti pagal Vaižgantą, Maironį arba Adomą Mickevičių.“
Viceministras ragina keisti požiūrį į santykius tarp tautų ne tik tautinėms mažumoms, bet ir lietuviams. Štai literatūros chrestomatijoje jau yra tekstų ir lenkų, rusų kalbomis. „Reikia ugdyti savo identitetą mokantis iš istorijos, pagal čia gyvenusių ir kūrusių tautų žmonių kūrybą. Šiandien užverdame savo sultyse, bet nustūmę emocijas į šalį pamatome, kad daug dalykų mus vienija, o kalbų mokėjimas, kultūrų pažinimas – didelis pranašumas“, – sako viceministras.

Ar lentelė ant namo kenkia valstybingumui
Tačiau nei lietuvių, nei lenkų radikalai į kompromisus nelinkę, nors, išskyrus švietimo klausimus, kiti nuolatiniai lietuvių ir lenkų nacionalinės mažumos santykių spygliai – kažin ar tiek principiniai, kad kam įduotų pagrindą kiršinti valstybės bendrapiliečius.
Ar tikrai kerta per valstybės pamatus dviem kalbomis užrašyti gatvių pavadinimai tankiai lenkiškai gyvenamuose rajonuose, juolab net Lenkijoje juos leidžiama rašyti lietuviškai. Tiesa, ir Lenkijoje po mūšių Lietuvoje lietuviškieji užrašai buvo terliojami dažais. Nesibaido dvigubų gatvių, vietovardžių užrašų ir kai kurios kitos Europos valstybės. Tad reguliariai apie tai kalbėti, bausti, bet vis tiek nepakeisti situacijos – tik nemokama reklama vietos lenkų radikalams ir Lietuvos įstatymų neveiksmingumo demonstravimas.
Ar tikrai gyvybiškai svarbu šiais globalizacijos laikais, kai Šekspyrą jau rašome “Shakespearas”, neleisti lenkiškas pavardes pase rašyti lietuviškais rašmenimis? V.Landsbergis interviu “Delfi” motyvavo taip: „Be abejo, pavardžių rašyba būna tarptautinė, ir užsieniečiams jų pavardės galėtų būti rašomos taip, kaip jų kilmės valstybėse. Tačiau ir lenkai tuomet bus traktuojami kaip svetimtaučiai. Ar jie nori atrodyti svetimi Lietuvoje?“ Negi būdamas kitos tautos atstovu jau negali būti savas?”
Žinoma, didelis klausimas, ar nusileidus lenkams dėl gatvių pavadinimų lentelių ir pavardžių, sumažėtų trinties, tačiau valstybė turėtų akivaizdžių pavyzdžių, kad sugeba atskirti gyvybiškai svarbius dalykus, tokius kaip švietimas, ir neprincipinius – kaip kad lentelė ant namo.

Priešprieša mažesnė nei norisi radikalams
Ieškoti priešų lietuviai gabūs. Kad ir tas nuolatinis aiškinimas, esą Lietuvos lenkai – netikri, vadinamieji tuteišiai, nors enciklopedijos konstatuoja, kad lenkai čia gyveno nuo XIII a. „Taip, kai kurie jų – sulenkėję kitų tautų žmonių palikuonys, bet tai jų apsisprendimas, kokią tautinę tapatybę palaikyti. Reikia spręsti kultūrines, švietimo, ekonomines problemas, aiškinti valstybės poziciją, taip pat ir vyresnei kartai geriau suprantama lenkų kalba, nuosekliai dirbti, o ne prieš rinkimus“, – neabejoja istorikė V.Stravinskienė.
Kita vertus, veikiausiai visuomenė darosi vis mažiau imli radikalių politikų bandymams sukiršinti skirtingų tautų bendrapiliečius. Prieš porą savaičių paskelbtuose Lenkijos ambasados Lietuvoje užsakymu atliktos visuomenės apklausos duomenyse įrodymų, kad lietuvių ir lenkų priešprieša tokia didelė, kaip kad ją hiperbolizuoja lietuviai radikalai ar V.Tomaševskis, sugebėjęs net pasiūlyti lietuviams integruotis į Vilniaus kraštą, o ne lenkams į Lietuvos visuomenę. Kas ketvirtas lietuvis nenorėtų į žentus ar marčias lenko, bet lenkai tikrai nėra tarp nemėgstamiausių lietuviams, kaip ir lietuviai lenkams.

Lietuvos lenkų rinkimų akcijos pirmininkas Valdemaras Tomaševskis vienvaldiškai viešpatauja Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, yra įtakingas Vilniaus mieste, taikosi įgyti svorio formuojant Vyriausybę – tai jis pasiekė savo organizaciniais gabumais ir pelnęs lietuvių politikų, matančių jį kaip parankų partnerį, palankumą.

Valdžia kyla arba iš Dievo, arba iš žmonių – šią amžių patvirtintą tiesą puikiai supranta Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) lyderis Valdemaras Tomaševskis, tad, įtvirtindamas savo vienvaldystę partijoje, užsitikrino abiejų valdžių paramą. Be dviejų trečdalių Vilniaus ir Šalčininkų rajonų rinkėjų balsų, stabiliai atiduodamų už LLRA keliamus kandidatus savivaldybių, Seimo ir prezidento rinkimuose, V.Tomaševskis naudojasi ir išskirtine Dievo globa.
Bent jau taip tvirtina Vilniaus rajono, prieš trejetą metų savo tikruoju valdovu paskelbusio Kristų karalių, merė Marija Rekst. Pavasarį vykusiame LLRA suvažiavime kone vienbalsiai penktą kartą pirmininku perrinkus V.Tomaševskį ji paskelbė, kad “tokį lyderį turime Dievo apvaizdos dėka”. Tad politikas, tegu oficialiai Bažnyčios ir nepateptas, bet de facto yra Vilnijos valdovas, kurio valdžiai ir autoritetui niekas nedrįsta mesti iššūkio. Žino, kuo tai jiems baigsis.

Į valdžią – perversmo keliu

Į Lietuvos politinį gyvenimą V.Tomaševskis 1999-aisiais įžengė tarsi iš niekur. Nors LLRA – politinio Lietuvos lenkų sąjungos sparno – veikloje jis dalyvavo nuo pat pradžių 1994-aisiais, bet buvo menkai pastebimas, užsiimdavo daugiausia organizacine veikla, kuri ir padėjo politikui perimti partiją. To meto įvykius menantys žurnalistai vieningai sutaria, jog V.Tomaševskio išrinkimas LLRA pirmininku iš esmės buvo perversmas, nes niekas nesitikėjo, kad kas nors mes iššūkį du kartus paeiliui partijos pirmininku rinktam vienam lenkų kultūrinio atgimimo 1988-aisiais pradininkų, vienam LLRA steigėjų, Seimo nariui Janui Senkevičiui. Tačiau V.Tomaševskis, tuo metu LLRA Vilniaus rajono skyriaus pirmininkas, palengva taip padidino savo skyriaus narių skaičių, kad atėjus laikui rinkti kandidatus į suvažiavimą (jų skaičių lėmė skyrių dydis) nelauktai įgijo daugumą, iškėlė savo kandidatūrą ir laimėjo.
Negalima nepaminėti, kad pirmiausia V.Tomaševskis pradėjo nuo visų galimų konkurentų šalinimo. Partijos pirmininko postą praradęs J.Senkevičius netrukus prarado ir Seimo nario mandatą, nes vietoje jo 2000-aisiais buvo iškeltas pats V.Tomaševskis. Trejus metus dar padirbėjęs Vilniaus miesto taryboje, J.Senkevičius ilgainiui pasitraukė pirma iš politikos, paskui ir iš visuomeninės veiklos, o šiuo metu užsiima kažkokio archyvo kūrimu.
Kitas V.Tomaševskiui iššūkį mesti bandęs lenkų politinis veikėjas Ryšardas Maceikianiecas, buvo nedelsiant išstumtas iš partijos, kurią kadaise kūrė, paskelbtas priešu ir galiausiai visiškai moraliai sunaikintas Vilnijos lenkų akyse. Netgi tie lenkai, kurie nemėgsta V.Tomaševskio ir kadaise rėmė R.Maciejkianieco įkurtą konkuruojančią Lenkų liaudies partiją, šiandien jį vadina visišku marginalu.
Panašus likimas ištiko ir ilgametę V.Tomaševskio bendražygę nuo pat pirmų partijos dienų ilgametę Vilniaus rajono merę Leokadiją Počikovską. Juoda katė tarp LLRA pirmininko ir dešiniosios jo rankos perbėgo 2007-ųjų pabaigoje. Kalbėta, esą jiedu nepasidaliję kažkokio žemės sklypo (tiek iš Baltarusijos į Lietuvą atvykusi L.Počikovska, tiek V.Tomaševskio giminaičiai yra nemenko nekilnojamojo turto Vilnijoje savininkai). Nežinia, kaip ten buvo iš tikrųjų, bet faktas, kad L.Počikovska apkaltino V.Tomaševskį autoritarizmu, pareikšdama, jog “partijoje visi privalo paklusti vienintelei pirmininko nuomonei, o visų kitų nuomonė niekam nėra svarbi”. Atsakydamas į tai V.Tomaševskis ilgametę bendražygę apkaltino “asmeninius interesus keliant virš visuomeninių”.

Viską valdo pats

Panašia maniera iš LLRA jos pirmininku tapus V.Tomaševskiui buvo pašalinta ir daugiau veikėjų, kurie, manyta, nebuvo pakankamai lojalūs partijos lyderiui ar buvo pakankamai įtakingi ir ambicingi, kad galėtų mesti iššūkį jo vienvaldystei. Juos pakeitė asmenys arba su V.Tomaševskiu susiję giminystės ryšiais, arba besąlygiškai pritariantys kiekvienam jo žodžiui.
“Nepasakyčiau, kad V.Tomaševskis yra autoritarinis lyderis, jis veikiau vienasmenio valdymo šalininkas, – “Veidui” sakė žinomas publicistas, juristas, lenkų visuomenės veikėjas Aleksandras Radčenko. – Kita vertus, visa lenkų bendruomenė Lietuvoje nuo pradžių buvo kuriama remiantis būtent tokiu, vienasmenio pavaldumo, modeliu. Nuo aštuntojo dešimtmečio pabaigos visas lenkų visuomeninis gyvenimas buvo kuriamas aplink tam tikrus lyderius, tad savaime suprantama, kad V.Tomaševskis šią sistemą paprasčiausiai perėmė. Jis sukūrė ją tokią, jog politiškai Lietuvos lenkams atstovauti gali tik tie, kuriuos jis laimina. Kita vertus, per pastaruosius metus niekas nė nebandė kurti kokios nors alternatyvos LLRA.”
Apie tai, kaip vyksta balsavimai V.Tomaševskio geležine ranka kontroliuojamos LLRA valdomuose Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, seniai sklinda legendos. Jų teigimu, artėjant rinkimams seniūnai aplanko visus lenkus ir prisako, už kurį kandidatą balsuoti, o rinkimų dieną prižiūri, kad visi nueitų į balsavimo apylinkę, ir jei reikia, paveža. Vykstant rinkimų kampanijai žiūrima, kad lenkai į savo namus neįsileistų kitų, išskyrus LLRA, partijų atstovų ar kandidatų (net jei šie lenkų tautybės) agitatorių. Regis, šiuose pasakojimuose daug tiesos, nes kaip kitaip paaiškinti tokį balsavimo skirtumą už LLRA kandidatus Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, kuriuose šios partijos kandidatai stabiliai surenka per dvi trečiąsias balsų, ir Vilniaus mieste, kuriame lenkų tautybės rinkėjų administraciniais metodais sukontroliuoti neįmanoma, – čia už LLRA balsuoja tik apie ketvirtadalis lenkų?
“Po 2008-ųjų Seimo rinkimų aš įdomumo dėlei apskaičiavau, kuriai daliai lenkų iš tikrųjų atstovauja LLRA, – sakė “Veidui” jauna, aukštas pareigas privačioje bendrovėje einanti lenkė, prašiusi neminėti jos pavardės, nes artimieji dirba LLRA pavaldžiose įstaigose. – Išėjo, kad LLRA ir V.Tomaševskis gali skelbtis atstovaują 27 proc. Lietuvos lenkų. Aišku, neskaičiuojant tų, kurie balso teisės dar neturi.
Prisipažinsiu, esu balsavusi už LLRA ir netgi buvusi rinkimų stebėtoja, skirta šios partijos, bet tai buvo seniai, kai visiškai nesidomėjau politika ir man atrodė, kad natūralu balsuoti “už savus”, o stebėtoja buvau tada, kai gavau stipendiją iš Lenkijos ir teko ką nors naudinga dėl to nuveikti. Tačiau pastaruoju metu balsuoju už konservatorius ir sieju tai su savo išsilavinimu, nes kai pradėjau domėtis politika, paklausiau savęs: o ką gera padarė man LLRA? Atsakymas buvo – visiškai nieko.
Savo politinio pasirinkimo pokytį sieju su tuo, kad žinau ir išmanau daugiau nei vidutinis Vilniaus rajono gyventojas, be to, esu ekonomiškai savarankiška ir neturiu žiūrėti į rankas seniūnui, kad jis man nors sezoninių darbų parūpintų. Draugė, dirbusi seniūnijoje, tokių dalykų pripasakojo, kad ojojoj! Šiaip LLRA gudrūs – išasfaltuoti kelią mūsų gyvenvietėje žadėjo jau seniai, o išasfaltavo dabar, nes juk rinkimų metai.”

Iškilo susiriejus lietuvių politikams

Štai čia pereiname prie antros V.Tomaševskio politinės sėkmės priežasties – jo sąjungos su “lietuviškomis”, arba nacionalinėmis, partijomis.
Šiandien, kai V.Tomaševskis lietuvių akyse tapo vienu labiausiai nemėgstamų politikų ir naujuoju politikos “baubu”, kuriuo įvairios tautiškos pakraipos ar ultradešiniosios partijos gąsdina savo rinkėjus, mažai kas bepamena, kad prieš 12 metų LLRA buvo politiškai nežymi, susiskaldžiusi, įtaką Vilniaus savivaldybėje praradusi partija. 2000-aisiais Vilniaus savivaldybėje ji turėjo vos penkis mandatus ir į valdančiąją koaliciją pateko tik mero Artūro Zuoko dėka, kuriam reikėjo neambicingų ir sukalbamų partnerių.
Po dvejų metų savo rezultatą LLRA truputį pagerino, iškovodama jau šešias vietas, kurios netikėtai įgijo aukso vertę. Mat 2003 m. pavasarį, kai pradėta formuoti valdančiąją koaliciją, dėl Vilniaus kilo pats tikriausias karas tarp A.Zuoko, neseniai prezidento rinkimus laimėjusio Rolando Pakso žmonių ir premjero Algirdo Brazausko vadovaujamų socialdemokratų. Suvokę, kad tokiomis aplinkybėmis savo balsus gali parduoti gerokai brangiau, nei dar iki rinkimų buvo suderėję su A.Zuoku, V.Tomaševskio vadovaujami lenkų politikai paskutinę naktį atsiribojo nuo ligtolinių partnerių ir tapo “laisvais agentais”, dėl kurių balsų kilo ne mažesnės varžytuvės nei dėl Vilmanto Drėmos. Tik vyko jos gerokai aukštesniu lygiu.
Iš Seimą ir Vyriausybę kontroliuojančių socialdemokratų už paramą Vilniaus savivaldybėje LLRA pareikalavo ne tik sustabdyti Seime parengtas Švietimo įstatymo pataisas. Tuo metu Seime buvo parengtos dar vieno – Tautinių mažumų įstatymo – pataisos, kurių priėmimas būtų tiesiog nužudęs LLRA ir rimtai pakirtęs Lietuvos lenkų sąjungos viešpatavimą Vilnijoje. Socialdemokratai, iškėlę sau užduotį bet kuria kaina išsikovoti Vilniaus mero postą perviliojo į savo pusę LLRA pažadėdami šias pataisas numarinti.
“2003-ųjų pradžioje mūsų komitetas baigė su visomis suinteresuotomis pusėmis derinti ir Seimui svarstyti pateikė Asmenų, priklausančių tautinėms mažumoms, įstatymą, – “Veidui” pasakojo tuometis Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Gediminas Dalinkevičius. – Šiuo įstatymu norėta įgyvendinti visiškai naują koncepciją – vietoje įstatymo, skirto tautinėms mažumoms, parengėme įstatymą, skirtą tautinėms mažumoms priklausantiems piliečiams. Čia ir yra esminis skirtumas. Pagal mūsų projektą valstybė turėjo sudaryti sąlygas visiems savo piliečiams integruotis į Lietuvos visuomenę, o tiems piliečiams, kurie priklauso tautinėms mažumoms, sudaryti sąlygas išsaugoti savo tautinę tapatybę. Štai čia visa esmė – išskirtinės sąlygos sudaromos ne tautinei bendrijai, o piliečiams.”
Pasak G.Dalinkevičiaus, galiojantis Tautinių mažumų įstatymas skatina ne mažumų integraciją į Lietuvos visuomenę, bet jų išskirtinumą, nes daugiau privilegijų gauna ne piliečiai, o bendruomenė. Tai skatina tokių bendruomenių uždarumą, nes kuo ji gausesnė, tuo daugiau privilegijų jai tenka. Taigi vienos tautinės bendruomenės tampa išskirtinesnės už kitas.
“Tačiau mes siekėme, kad papildomas teises turėtų kiekvienas tautinių mažumų atstovas, ir nesvarbu, kokiai bendruomenei – gausiai ar nelabai – jis priklauso, – sako G.Dalinkevičius. – Dabar sąlygas valstybei kelia ne piliečiai, o tautinės bendrijos. Bet kas gali aiškiai atsakyti, ar ta bendrija tikrai atstovauja visiems mažumos interesams? Juk ir lenkų bendruomenėje yra ne viena LLRA, bet daugiau politinių partijų. O kiek lenkų yra kitose politinėse partijose, tarkime, pas socialdemokratus? Atstovauja LLRA jų interesams ar ne?”
Nors socdemai 2003-aisiais Vilniaus ilgai savo rankose neišlaikė, Asmenų, priklausančių tautinėms mažumoms, įstatymo projektas “mirė” ir šiandien retas politikas beprisimena, kad toks apskritai buvo.

“Gamina” rinkėjus dešiniesiems

Tačiau V.Tomaševskis užmiršta, kad jo paties ir kitų lenkų politikų agresyvūs, lietuviams įžeidūs pasisakymai, trumpam sutelkiantys aplink LLRA lenkų tautybės rinkėjus, žiūrint perspektyviai veikia prieš pačią LLRA nacionalinių partijų naudai. Juk besąlygišką tautiečių paramą LLRA turi tik Vilniaus, Šalčininkų, iš dalies Trakų ir Švenčionių rajonuose. Vilniuje už LLRA balsuoja tik kas ketvirtas mieste gyvenantis lenkų tautybės rinkėjas. Kaimiškų Vilnijos rajonų gyventojai, ypač jaunimas, nesustabdomai migruoja į miestą, įgyja išsilavinimą, tampa ekonomiškai savarankiškas ir… nustoja balsuoti už LLRA, pasirinkdami kas socdemus, kas “darbiečius”, kas liberalus, kas konservatorius. Ne visi, bet labai didelė dalis.
Moksleivių lenkiškose mokyklose, ypač rajonų, skaičius taip pat mažėja sparčiau, nei turėtų dėl natūralios demografinės duobės.
Kita šio reiškinio pusė – Vilniaus rajone gyvenančius lietuvius ksenofobinė LLRA politika palengva, bet nenumaldomai daro Lietuvos dešiniųjų partijų rinkėjais. “Mes jau seniai įsitikinome, kad rajono valdžiai visiškai nerūpime, – “Veidui” sakė Raimundas Lukšas, su gausia šeima jau keturioliktus metus gyvenantis Mažojoje Riešėje. – Ne paslaptis, kad rajone valdanti LLRA rūpinasi tik lenkiškais kaimais. Tos rajono gyvenvietės, kurios pastaruoju metu sparčiai statomos ir tapo Vilniaus priemiesčiais, atvirai ignoruojamos. Ir aišku kodėl – jeigu žmogus sugeba įsigyti sklypą ir pasistatyti namą, vadinasi, jis daugiau ar mažiau pasiturintis, turi gerą darbą Vilniuje ar netgi verslą, yra savarankiškas. Toks žmogus vargu ar balsuos už LLRA, juo labiau nepaklus jos nurodymams, ar tai lietuvis, ar lenkas būtų.
Juk mūsų bendruomenėje nemaža lenkų, su kuriais ir aš, ir visi kiti puikiai sutariame. Ir kurie lygiai taip pat kaip ir mes, kenčia nuo savivaldybės abejingumo gyvenvietės reikalams. Tačiau regis, kad tokie, į šalies visuomenę sėkmingai integravęsi lenkai, LLRA yra netgi svetimesni nei lietuviai, nors savo vaikus leidžia studijuoti į Varšuvos aukštąsias mokyklas.”
Riešiškiai Vilniaus rajono valdžiai atsilygina per rinkimus. “Anksčiau mūsų šeima balsuodavo pagal savo politinius įsitikinimus, – sako R.Lukšas. – Tačiau šiemet pamąstėme ir nutarėme balsuoti už dešiniuosius, nes, mūsų požiūriu, tai vienintelė partija, galinti būti atsvara LLRA. Kai po rinkimų pasižiūrėjau į balsavimo mūsų apylinkėje rezultatus, pamačiau, kad ir kiti kaimynai galvoja taip pat – absoliuti dauguma balsų atiteko konservatoriams ir liberalams (2011 m. per savivaldybių tarybų rinkimus Riešėje Centro dešinės koalicija surinko 49 proc. balsų, dar 12 proc. atiteko socialdemokratams).”
Tai kodėl nacionalinės partijos – tiek dešiniosios, tiek kairiosios – turėtų sukti galvą dėl V.Tomaševskio, jeigu jis, viena vertus, savo politika pats save žlugdo, kita vertus, stumia juo nepatenkintus rinkėjus į didžiųjų nacionalinių partijų glėbį? Beje, pats yra labai dalykiškai sukalbamas partneris. Atminkime, kad V.Tomaševskis labai sėkmingai Vilniaus savivaldybėje bendradarbiavo ir su A.Zuoko liberalais, ir su R.Pakso “tvarkiečiais”, ir su socialdemokratais, ir su “darbiečiais”. Netgi su konservatoriais po 2011-ųjų rinkimų buvo beveik rankomis sukirtęs.
Gal todėl Vyriausybė ir Seimas ramiai reaguoja į LLRA lyderio išsišokimus, kaltinimus Lietuvai pažeidžiant lenkų teises tiek iš lenkiškų, tiek iš Europarlamento tribūnų? Gal todėl, nors apie šeimyninę korupciją Vilnijoje kalba visi, per penkiolika metų ten neapsilankė nei STT, nei FNTT pareigūnai? Nors korupcinės schemos ten itin vaikiškos. Tik imk ir sodink visą partijos viršūnėlę.
Bet kam? Na rėkauja, na savivaliauja dviejuose Vilnijos rajonuose. Bet šiaip jau yra naudingas žmogus, sukalbamas, žodžio laikosi. Ko dar galima norėti? Nes nebus V.Tomaševskio, tai bus kažkas kitas – nežinomas, neaiškios kilmės, gal ne su Varšuva, o su Maskva finansine virkštele susijęs. Šiaip ar taip, bet atvirai prorusišką Kazimieros Prunskienės partiją “suvalgė” ne kas kitas, bet LLRA ir V.Tomaševskis – visapusiškai naudingas partneris.

Veržiasi už Vilnijos ribų

Kadangi V.Tomaševskis yra protingas, jis irgi suvokia, kad dabartinė, vien į rajono tautiečių balsus orientuota, politika ilgainiui yra pragaištinga. Tad pastaruoju metu deda pastangas pagausinti rėmėjų būrį. Sąjunga su rusais per 2011-ųjų savivaldybių rinkimus buvo tik pirmas žingsnis. Dabar jis siekia patraukti ir valdžia nusivylusių lietuvių balsus.
“Jau porą metų matome, kaip kinta LLRA ir V.Tomaševskio požiūris į kitas tautines mažumas, į lietuvius, – sako “Veidui” A.Radčenko. – Jie bando ieškoti sąjungininkų, nes tarp lenkų rinkėjų išsėmė beveik visas atsargas. Mano skaičiavimu, apie trečdalis lenkų už jį nebalsuoja ir tikriausiai niekada nebalsuos. Tad daugiau lenkų balsų, nei gauna dabar, LLRA nebegaus, nebent nutiktų kažkas ypatinga. Todėl prasidėjo “flirtai” su Žemaičių partija, su “kedofilais”. Pavasarį kalbėdamas Europos parlamente jis beveik tiesiogiai pareiškė savo paramą Neringai Venckienei. Kaip ir prieš kurį laiką ten pat kalbėdamas rėmė Viktorą Uspaskichą. Akivaizdu, kad jis ieško sąlyčio taškų su įvairiais, net ir populistiniais, judėjimais, mato save ne vien kaip tautinių mažumų atstovą, bet ir kaip nacionalinį nepatenkintųjų lyderį.”
Dar prieš pusmetį V.Tomaševkis paskelbė, kad jo partija šį rudenį ketina peržengti 5 proc. ribą ir turėti savarankišką frakciją Seime bei pretenduoti į keturis ministrų portfelius. Tiesa, jau iš anksto pareiškė, kad į svarbiausias ministerijas nepretenduos, nes jos priklauso “premjero partijai”. Rinkimų aritmetika rodo, kad galimybių jis turi, nes 5 proc. ribą sudaro apie 60–65 tūkst. balsų. Tad nacionalinės partijos sukalbamą partnerį gaus jau nebe savivaldos, bet Seimo lygiu. O juokingiausia bus, jeigu jo paslaugų niekam neprireiks.

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) Vilniaus miesto skyrių sueiga pritarė iniciatyvai sostinėje koaliciją sudaryti su “darbiečiais”, “tvarkiečiais” ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos lyderio Valdemaro Tomaševskio bloku.

Kaip BNS informavo TS-LKD skyrių sueigos pirmininkas Mantas Adomėnas, toks sprendimas priimtas “dviem trečdaliais balsų”, o koaliciją su minėtomis partijomis pasiryžę sudaryti konservatoriai siekia sostinės mero ir savivaldybės tarybos administracijos direktoriaus posto.

Oponuojantį bloką kuriantis Artūro Zuoko judėjimas buvo pranešęs, kad koaliciją Vilniuje sudaro su Darbo partija, socialdemokratais ir Rusų aljansu, tačiau “darbiečiai” pranešė galutinio susitarimo dėl koalicijos formavimo nepasirašę.

Be Darbo partijos atstovų valdančiosios koalicijos sostinės savivaldybės taryboje negali sudaryti nei Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai su Lietuvos lenkų rinkimų akcija, nei A.Zuoko koalicija.

Vilniaus konservatorių patvirtintą koalicijos variantą kritiškai įvertino viena TS-LKD lyderių Seimo pirmininkė Irena Degutienė. Ji žurnalistams antradienį pareiškė neįsivaizduojanti koalicijos su V.Tomaševskio bloku, atkreipdama dėmesį, kad į šio bloko kandidatų sąrašą buvo įrašytas ir išrinktas buvęs sovietų represinės struktūros KGB darbuotojas.

V.Tomaševskio bloko sąraše į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą išrinktas Viktoras Balakinas. Žiniasklaidoje skelbta, kad inžinieriaus išsilavinimą turintis vyras 1973-1991 metais dirbo LTSR valstybės saugumo komitete, arba vadinamajam KGB, ir turėjo majoro laipsnį.

Tačiau partijos pirmininkas premjeras A.Kubilius sako, jog dėl koalicijų sudarymo savivaldybėse sprendžia vietos skyriai. Jis antradienį sakė matantis visas galimybes konservatoriams ir toliau vadovauti Vilniui.

“Aš iš tiesų turiu pasakyti, kad matau visas galimybes, kad Vilniaus mieste mes turėsime merą R.Alekną, ir vykdysime darbus, kurie labai svarbūs, ir tame tarpe neleisime įsigalioti “Rubicono” monopoliui”, – Seime žurnalistams kalbėjo partijos vadovas.

Per vasario pabaigoje vykusių savivaldos rinkimų daugiausia – 12 vietų – gavo A.Zuoko ir Vilniaus koalicija. 11 mandatų gavo Lenkų rinkimų akcijos ir Rusų Aljanso koalicija “Valdemaro Tomaševskio blokas”, dešimt – Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai, aštuonis – Darbo partija, po penkis – Lietuvos socialdemokratų partija bei partija “Tvarka ir teisingumas”.