Šiuo metu Lietuvoje nė vieno veikiančio televizoriaus neturi 4 proc. namų ūkių, o teiginys “aš nežiūriu televizoriaus” tampa vis populiaresnis.

“Kažkada buvo madinga televiziją žiūrėti, dabar kita mada – daugelis tvirtina jos nežiūrintys, tačiau paklauskite taip tvirtinančių žmonių, kaip jiems, atrodė atakos Maidane, ir jie jums viską detaliai nušvies. Tiek to nežiūrėjimo”, – atlaidžiai šypteli televizijos senbuvė žurnalistė Edita Mildažytė.
Vis dėlto ji pripažįsta, kad televizijos reportažai šiandienos vartotoją vis dažniau pasiekia virtualiomis formomis internete ar išmaniajame telefone.
“Mano pačios vaikai neturi televizoriaus ir jiems jo nereikia kaip prietaiso, nes jie žino, kur guli juos dominanti informacija. Taigi nebėra poreikio makaluotis po visus televizijos kanalus. Tenka pripažinti – jaunoji karta išties atsisveikina su televizija, o televizininkai dirba vidurinės ir senosios kartos žiūrovams”, – konstatuoja ne vieną televizijos projektą prodiusuojanti pašnekovė.
E.Mildažytės teigimu, postmodernizmo amžius šiandien jau leidžia kiekvienam norinčiajam sudaryti televizijos programą pačiam, o televizijos laidų nebebūtina žiūrėti televizijos transliacijų metu, daugelis jas peržiūri tada, kai turi laiko, pasiėmę iš mediatekų. Kita vertus, nepaisant to, kaip televizija žiūrima (tradiciškai namie per televizorių ar internete), poreikis kurti kokybišką turinį išlieka.
Deja, būtent jo šiandien labiausiai ir pasigenda Lietuvos televizijų kanalus įsijungiantys žiūrovai.
Remiantis naujausiais duomenimis, dėl pigių ir bukinančių pramogų bei atstumiančio smurto nuo televizorių ekranų kasmet pasitraukia vis didesnis procentas išsilavinusių žmonių (dar ne taip seniai Lietuvos televizijos tenkinosi 27 proc. televizijos žiūrovų, o šiandien šis skaičius besiekia 15 proc.), o ekspertai jau netolimoje perspektyvoje prognozuoja dar mažesnę tradicinę televizijos žiūrovų auditoriją.
“Neabejotinai Lietuvos televizijos žiūrovų ir ateityje mažės. Tai susiję su keliomis priežastimis: viena jų ta, kad mūsų televizijos nerodo iniciatyvos ir nedidina kokybės reikalavimų, kita neatsiejama ir nuo technologinio šuolio. Televizija vis labiau transformuojasi ir artėja prie internetinių technologijų. Tradicinė televizija miršta drauge su vyresniąja žiūrovų karta, nes jaunimas jau nebeturi įprastų televizijos vartojimo įgūdžių”, – įžvalgomis apie šiandieninės televizijos transformacijas dalijasi Lietuvos nepriklausomų prodiuserių asociacijos pirmininkas Kęstutis Drazdauskas.
Nuo komercinių Lietuvos televizijų supanašėjimo pavargęs ir jau gerą pusmetį TV pultelio į rankas neimantis prodiuseris neabejoja, kad nacionalinių televizijų, einančių įprastu keliu, laukia ne patys geriausi laikai. “Europoje ir JAV kabelinės televizijos jau patiria didžiulių nuostolių, taigi televizijos, šiandien dar negalvojančios apie transformaciją ir persikėlimą į interneto erdvę, neabejotinai patirs nuostolių”, – prognozuoja pašnekovas.
K.Drazdauską, kaip ir daugelį kitų “Veido” pašnekovų, nuo tradicinės televizijos atgraso originalaus turinio nebuvimas. “Reklamos perteklius užmuša bet kokį norą likti prie vieno ar kito televizijos kanalo. Juolab gyvenimo tempas retam tokią prabangą leidžia. Vis labiau išprusęs vartotojas gali rinktis iš didžiulės pasiūlos, taigi nieko nuostabaus, kad pasirenkami kitų Europos valstybių transliuotojai”, – apibendrina pašnekovas, pats televiziją iškeitęs į radiją.

Turinys išlieka, kinta forma
Jei tikėsime rinkos ir žiniasklaidos tyrimų bendrovės TNS LT tyrimo duomenimis, šiuo metu Lietuvoje nė vieno veikiančio televizoriaus neturi 4 proc. namų ūkių (2012 m. neturėjo 2 proc., 2011 m. – 1 proc.) dažniausiai tai jaunų, 20–29 metų amžiaus didmiesčio gyventojų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, pasirinkimas.
“Ši auditorija televizijos turinį pasiekia jau ne tradiciniu būdu, o per kitus prietaisus, dažniausiai per kompiuterius ir mobiliuosius telefonus. Tyrimo duomenys rodo, kad daugiau nei 67 proc. televizoriaus neturinčių namų ūkių turi asmeninį kompiuterį, per kurį galima žiūrėti TV programas”, – teigia TNS LT projektų vadovė Lina Petraitienė.
Tokia televizijos vartojimo forma jau kuris laikas populiari ir kitose valstybėse. Kaip pavyzdį galima paminėti Londoną ir jame jau ne vienus metus gyvenančią istorinių romanų “Silva Rerum” autorę bei dailės istorikę Kristiną Sabaliauskaitę. Rašytojos namuose tradicinio televizoriaus nėra daugiau kaip dešimt metų, tačiau tai – jokia kliūtis pasižiūrėti mėgstamas laidas ar serialus.
“Įprastai norimas laidas ar kelis protingesnius serialus pasižiūriu legaliai internete per vadinamąjį “catch-up”, – sako rašytoja. Tokia forma socializuotis ir neatitrūkti nuo visuomenės aktualijų patraukli ne vienam londoniečiui, prancūzui, vokiečiui ar JAV gyventojui.
Tendencija atsisakyti televizijos žiūrėjimo jau ne pirmus metus populiarėja ir Lietuvoje, bet, kaip pastebi L.Petraitienė, netrūksta ir tokių žmonių, kurie vis dar ištikimi šiai komunikacijos priemonei: šiuo metu Lietuvoje daugiau nei pusė (53 proc.) namų ūkių gyventojų teigia turintys vieną televizorių, trečdalis, arba 32 proc., – du, 9 proc. – tris, o 2 proc. namų ūkių turi keturis ir daugiau televizorių.
Psichologą, psichoterapeutą Andrių Kaluginą taip pat drąsiai galima vadinti žmogumi, kuris pamiršo, kaip atrodo tradicinė televizija. Daugiau nei dvidešimt metų be televizoriaus gyvenantis “Veido” pašnekovas neslepia – šiuo metu itin madinga būti užsiėmusiam, nuolat skubėti, o aplinkiniams tvirtinti, kad neturi kada įsijungti televizoriaus. “Tokia žmogaus pozicija tarsi parodo, kad jis šiuolaikiškas, aktyvus ir visų trokštamas, – sako psichologas. – Kita vertus, atsiskyrėlis tampi, ne neturėdamas televizoriaus, o neprisijungęs prie socialinio tinklo “Facebook”. Jaunimas šiandien gyvas internetinėmis žiniomis, o apie televiziją vyrauja stereotipinė nuomonė: tai pensininkų laisvalaikis – vien žemo lygio popsas ir pigūs šou su kalbančiomis galvomis.”
A.Kaluginas tvirtina televizijos atsisakęs ne dėl mados, o todėl, kad pajutęs – ji išties vagia brangiausią žmogaus gyvenimo laiką. Psichologas sutinka, kad vartojant televiziją saikingai galima gyventi gana harmoningą gyvenimą, tačiau kai pagunda pramogauti – nuolat šalia, kyla reali grėsmė turiningesniam laisvalaikiui, knygoms ir kokybiškam bendravimui.
Jau kurį laiką nuo tradicinės televizijos išsilaisvinęs psichoterapeutas grįžti prie šio įpročio nė nemano: norimus serialus Andrius randa internete, filmus jam mieliau žiūri kino teatre, o aktualijos pasiekiamos virtualioje erdvėje.
Su tuo, kad žmonės vis labiau atsigręžia į tikrąsias vertybes, ima vertinti gyvą, o ne virtualų bendravimą, linkęs sutikti ir televizijos sultyse nuolat verdantis laidos “Labas rytas” veidas Ignas Krupavičius: “Daugelis jau pajuto, ką iš jų atėmė šiuolaikinės technologijos, taigi nieko keista, kad vis labiau branginamas asmeninis laikas, o norimos televizijos laidos žiūrimos ne jų transliacijos metu, bet turint laiko.”
Tiek I.Krupavičius, tiek A.Kaluginas neabejoja, kad praleisti vakarą kultūringai įmanoma ir žiūrint televizorių, tik svarbu, kad sutaptų šeimos narių poreikiai. “Ir pats pažįstu nemažai šeimų, kurios gana harmoningai leidžia savo savaitgalio vakarus prie televizinių projektų, todėl situacijos nedramatizuoju ir nevadinu televizijos blogio įrankiu”, – tikina A.Kaluginas.
Vis dėlto Lietuvoje apstu vaikus auginančių šeimų, kurios jau nepamena, kada žiūrėjo į televizoriaus ekraną. Viena tokių – dizainerių Giedriaus Paulausko ir Aistės Krasuckaitės šeima. Niekada labai tvirtų televizijos žiūrėjimo tradicijų neturėjusi pora galutinai jų teigia atsisakiusi po sūnaus gimimo. “Kai nenaudojamas televizorius metus laiko prastovėjo kampe, o į jo vietą pastatėme vaiko lovytę, galutinai supratome, kad šis daiktas mūsų namuose nereikalingas”, – tvirtina G.Paulauskas.
Kurį laiką silpnybę sporto laidoms jautęs pašnekovas džiaugiasi galutinai išsigydęs nuo šios priklausomybės: “Daugelis galbūt nė nejaučia, kokią įtaką jų gyvenimui daro televizijos žiūrėjimas. Aš pats laimėjau labai daug laiko, išmokau kokybiškiau atsipalaiduoti, nebeplaukti pasroviui.”
Narkopsichologai, mėgstantys lyginti televizijos žiūrėjimą su narkotinėmis priemonėmis, dažnai primena, kad televizija – bene stipriausiai žmogaus psichiką veikianti priemonė, galinti susilpninti kritinį mąstymą, nutolinti asmenį nuo realybės ir pakeisti jo tarpusavio santykius su aplinkiniais. Taigi verta susiskaičiuoti, kiek valandų per parą prabėga prie šios komunikacijos priemonės.

Vis dar lenkiame latvius ir estus
Nepaisant to, kad atsisakyti televizijos žiūrėjimo Lietuvoje tampa vis populiariau ir daugėja namų ūkių, kuriuose šios žiniasklaidos priemonės nesama, televizijos žiūrėjimo trukmė pastaraisiais metais ne mažėja, bet ilgėja. Remiantis TV metrų duomenimis, 2013 m. kiekvienas Lietuvos gyventojas per dieną prie televizoriaus praleido vidutiniškai 3 val. 40 min., o tai yra keturiomis minutėmis daugiau nei 2012 m. Tuo metu mūsų kaimynai prie televizoriaus sėdėjo šiek tiek trumpiau: estai – 3 val. 36 min., latviai – 3 val. 19 min.
Iš tiesų dalį lietuvių prie televizorių ekranų tebelaiko iš tėvų namų atsinešta televizijos žiūrėjimo tradicija, tačiau vyraujančios mados, kritinis mąstymas ir vis didėjančios galimybės rinktis bet kurią kitą žiniasklaidos priemonę keičia vartojimo įpročius iš esmės.
“Aš pats gimiau Lietuvoje, kurioje televizijos dar nebuvo, išgyvenau jos atsiradimą, populiarėjimą, geriausius jos laikus, kada buvo gėda prisipažinti, kad namie neturi televizoriaus. Tačiau šiandien vis dažniau išgirstu, kad jį įsijungti nebemadinga”, – prisipažįsta televizijos kritikas ir LRT tarybos pirmininkas prof. Žygintas Pečiulis.
Gana dažnai jį glumina šalies intelektualų pozicija, neva jie nebežiūri Lietuvos televizijų, o vykstančius įvykius seka stebėdami vien BBC ar CNN. “Juk šie kanalai apie Lietuvą nieko nepasakoja. Asmeniškai man būtų keista gyventi Lietuvoje ir nieko apie tai negirdėti. Lokalumo aspektas vis dėlto turėtų išlikti”, – dėmesį atkreipia Ž.Pečiulis.
Su tuo, kad nei tradiciniu, nei virtualiu formatu šiandien televizijos nežiūrintis žmogus save apriboja, linkęs sutikti ir žurnalistas, radijo laidų veteranas Audrys Antanaitis: “Aš pats negalėčiau didžiuotis tuo, kad nežiūrių televizijos, neskaitau laikraščių ar knygų. Save gerbiančiam ir išsilavinusiam žmogui šie dalykai atrodo gana svetimi, tačiau jei norime pademonstruoti savo nepakantumą ar pižoniškumą, matyt, tinka ir toks būdas. Kita vertus, atsisakydami visuomeninių procesų analizės iš pirmų lūpų (informacinės analitinės laidos) įrašome save į tamsuolių, nenorinčių gauti šios informacijos, sąrašą.”
Paklaustas, kaip vertina šių dienų televiziją, A.Antanaitis sutinka, kad šiandien joje esanti žurnalistikos dalis nėra didelė, o ir pramogų joje per daug. “Mano manymu, televizija turėtų ne tik linksminti, bet ir auklėti, šviesti, informuoti. Žinoma, labai daug ką šiandien galima rasti ir internete, bet ten būtina sąlyga – gebėti atsirinkti, priešingu atveju gali užgriūti didžiulis šiukšlių srautas”, – mąsto žurnalistas.