Šiemet minėsime žymiojo Oršos mūšio 500 metų jubiliejų. Tai gera proga pažvelgti į Lietuvos ir Rusijos valstybių santykius XIII–XVI a.

Dviejų milžinių politinis šokis – tokia pirma metafora ateina į galvą bandant įvertinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės (MDK) santykius nuo 1248 iki 1569 m. Šiek tiek daugiau nei tris šimtmečius apimanti šių dviejų Lietuvos ir Rusijos pirmtakių istorija kupina ir taikaus sambūvio, ir agresyvių politinės ekspansijos pretenzijų viena kitai, pamažu vedusių prie vis didesnės įtampos.
Vis dėlto lemiamą šio politinio šokio partiją atliko Rusija. 1795 m., būdama galinga carinė valstybė, kartu su Austrijos ir Prūsijos imperijomis ji galutinai pasidalijo tuo metu politiškai merdėjusią Lenkijos-Lietuvos valstybę. Tačiau iki tokios atomazgos vedė ilgas šių dviejų geopolitinių jėgų susidūrimų kelias. Jis prasidėjo XIII a., o aukščiausią įtampos tašką pasiekė būtent XVI a., kai įvyko ir garsusis 1514 m. Oršos mūšis – ilgam į amžininkų ir vėlesnių kartų atmintį įsirėžusi lietuvių pergalė.

Pirmieji santykių impulsai

Istorikas Tomas Baranauskas savo knygoje “Lietuvos valstybės ištakos XIII–XIV a.” Lietuvą vadina karine monarchija, mat jos kasdienybė – kasmet rengiami karo žygiai, kurių pagrindiniai tikslai buvo du: kuo didesnio grobio plėšimas ir įtakos kaimyniniams kraštams plėtimas. Rytuose į tų kaimyninių kraštų zoną pateko buvusi Kijevo Rusios teritorija ir visa Rusia, suskilusi į atskiras Černigovo, Smolensko, Voluinės, Vladimiro ir Suzdalės kunigaikštystes. Maskva tuo laiku buvo tik viena iš daugelio Šiaurės rytų Rusios pilių, kuri XII a. tapo žymesniu Vladimiro ir Suzdalės kunigaikštystės miestu.
Pasak istoriko Artūro Dubonio, ekspansyviai nusiteikusios Lietuvos Kunigaikštystės ir dar tuo metu tik užgimstančios Maskvos valstybės santykiai ankstyvuoju XIII–XIV a. periodu skyla į du etapus: pirmasis – tai atsitiktiniai kontaktai, o antrasis – nuolatiniai abipusiai politiniai santykiai.
1248 m. įvyko jau vienas ryškesnių Maskvos ir Lietuvos kariuomenių atsitiktinių susidūrimų. Šiame mūšyje žuvo Vladimiro kunigaikštystės kunigaikštis. Bet atsakomajame mūšyje keršto vedamas jo brolis lietuvius sutriuškino.
O 1263 m. įvyko dar vienas susidūrimas su Maskva: karalius Mindaugas išsiuntė savo kariuomenę į Brianską, kad sutrukdytų Briansko kunigaikščio dukters vedyboms su Haličo – Vladimiro kunigaikščio Vasilko Romanovičiaus sūnumi. Kodėl? A.Dubonio manymu, čia pasireiškė tam tikras Lietuvos ir Maskvos santykių pobūdis. Galima daryti prielaidą, kad Mindaugas buvo saistomas tam tikrų taikingų ir formaliai patvirtintų santykių su Suzdalės-Vladimiro kunigaikštystės (teritorija, kurioje ir subrendo Maskvos kunigaikštystė) kunigaikščiu. Tad lietuviai puolė Brianską, kuris tapo naujuoju Černigovo kunigaikštystės centru ir realia grėsme Maskvai. Šis susidūrimas rodo, kad lietuviai buvo išnaudojami kaip įrankis Maskvai apsaugoti.
Paskutinis ryškus atsitiktinis lietuvių ir maskvėnų susidūrimas įvyko 1285 m., kai Lietuvos kunigaikštis Daumantas užpuolė Tverės vyskupo Olešnės valsčių, taip pat bandė veržtis ir į kitų Tverės kunigaikščių valdas. Tačiau Danilas Aleksandrovičius su jungtine Maskvos ir Tverės kariuomene lietuvių agresiją atrėmė.
Kad ir kaip ten būtų, Maskva šiuose susirėmimuose, A.Dubonio manymu, funkcionuoja kaip pagalbinės pajėgos, bet ne kaip visiškai savarankiška geopolitinė jėga su savomis pretenzijomis. Tai patvirtina ir istoriko Dariaus Barono teiginiai apie Rusios politinę „pauzę“ – esą jos metu lietuvių ir Rusios kunigaikštysčių santykiai buvo gana stabilūs. Mat susiskaldžiusios Rusios kunigaikštystės turėjo ribotus karinius išteklius ir skyrė menką dėmesį užsienio ekspansijai, o štai lietuviai jau buvo pakankamai stiprūs atremti svetimą agresiją.

Dviejų milžinių politinės varžybos

Nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino valdymo pradžios LDK ir Maskvos kunigaikštystės santykiuose akivaizdžiai matyti tam tikrų pokyčių. Pirmiausia Rusios šiaurės rytuose iškilo du nauji galingi centrai – Tverės ir Maskvos kunigaikštystės. Apie 1320 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas užmezgė svaininius santykius su Tverės kunigaikštystės dinastija – atidavė savo dukterį už Tverės kunigaikščio Dmitrijaus. Nuo šios datos apie 50 metų LDK palaikė taikingus ir draugiškus santykius būtent su Tvere, bet tai buvo nukreipta prieš Maskvą. Ir čia vėl iškyla klausimas – kodėl?
Atsakyti į jį padeda žvilgsnis į to meto konfesinę aplinką Lietuvos ir Rusios teritorijose. Štai Gediminas, pratęsdamas savo brolio Vytenio politiką, Naugarduke įsteigė Lietuvos stačiatikių metropoliją. Savaime suprantama, tai buvo smūgis Rusios stačiatikių bažnyčiai, kurią tuo metu valdė Kijevo metropolitas Petras. Jis buvo itin palankus Maskvos kunigaikščiui ir aktyvus rusų Bažnyčios vienybės saugotojas. Taigi LDK pastangos skaldyti nedalomą stačiatikybės arealą iš esmės komplikavo Maskvos ir Lietuvos santykius.
Atkreiptinas dėmesys, kad nors aptariamu metu Maksvos kunigaikštystė ir stiprėjo bei sugebėjo iš totorių gauti jarlyką, tai yra leidimą rinkti mokesčius savoje kunigaikštystėje (anksčiau MDK ir aplink ją esančios Rusios kunigaikštystės buvo Aukso ordos valdžioje ir privalėjo mokėti jai duoklę), vis dėlto Gediminas sugebėjo išplėsti LDK teritoriją į Rytų pusę: atplėšė dalį Naugardo žemės, sėkmingai įkėlė koją į Pskovą, ryžtingai brovėsi į Smolenską. Taip Lietuvai tapo pasiekiama svarbi prekybinė magistralė, siejusi Dauguvos, Dniepro, Volgos-Okos, Maskvos, Ilmenio ir kitų upių aukštupius. Tai Maskvai kėlė stiprų nerimą.
Istorikas prof. habil. dr. Alvydas Nikžentaitis kunigaikščio Gedimino politiką apibūdina kaip dvikryptę. Pirmoji kryptis – tai aktyvi gynyba nuo Vokiečių ir Livonijos ordinų antpuolių, o antroji – įtakos zonos plėtimas į Rytus. Tačiau, pasak A.Dubonio, santykiai su Maskva Gediminui nebuvo dominuojantis užsienio politikos klausimas. Lietuvos didįjį kunigaikštį kur kas didesni konfliktai spaudė Vakarų pusėje. Taigi, nors šiuo laikotarpiu LDK ir Maskvos kunigaikštystės santykiai aštrėjo, vis dėlto Gediminas sugebėjo rasti diplomatinį būdą, kaip sureguliuoti santykius su Maskva. 1332–1333 m. jis ištekino dar vieną savo dukterį Aigustę už Maskvos didžiojo kunigaikščio sūnaus Semiono ir taip užmezgė diplomatinius-dinastinius saitus.
O štai valdant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Algirdui viskas ėmė stipriai keistis, griežtėti ar net “karštėti”. Istoriko prof. Rimvydo Petrausko vertinimu, šį periodą galima pavadinti konflikto gimimu, kai abi kunigaikštystės ėmė reikštis kaip dvi jėgos, bandančios suvokti, ko jos iš tikrųjų vertos. Čia Algirdas į karą su Maskva pamėgino įtraukti ir totorius, o po to dar ir tradiciškai susigiminiavo su Tverės valdovų šeima, tai yra pats vedė Tverės kunigaikštytę.
1367–1375 m. būtent dėl Tverės užvirė tikra karinė košė. Tuomet į šią kunigaikštystę savo ekspansiją pradėjo Maskva, kurią valdė kunigaikštis Dmitrijus Donietis. Tverės kunigaikščiui neliko kitos išeities, kaip tik bėgti į LDK, pas savo svainį Algirdą ir prašyti jo pagalbos. Šis konfliktas išvirto į Maskvos valstybės ir LDK karinį susidūrimą, pasireiškusį trimis Algirdo žygiais į Maskvą. Deja, kariniu požiūriu šie karai LDK nesuteikė jokių pranašumų.
D.Barono vertinimu, XIV a. antroje pusėje aptariamų dviejų milžinių politinėse varžybose būtent Maskva Lietuvai nužymėjo jos plėtros galimybes į Rytus. Maskvos valstybė tapo modernia monarchija su pakankamais ištekliais toliau plėtotis, o štai Lietuva Algirdo valdymo laikais pasiekė savo plėtimosi apogėjų. Po to padėtis ėmė keistis.

Graikijos pasitraukimas iš euro zonos turi tiek savo gerbėjų, tiek priešininkų. Vieni teigia, kad tai būtų ir pačios Graikijos, ir visos ES katastrofa. Kiti aiškina, kad kaip tik Graikijai grįžti prie drachmos būtų nepaprastai naudinga, o euro zona atsikratytų akmens po kaklu ir galėtų koncentruotis ne į nesibaigiantį Graikijos finansavimą, o į ekonomikos skatinimą.
Kad ir kurioje pusėje būtų, visi suvokia, kad Graikijos pasitraukimas iš euro zonos yra tikėtinas, o štai praėjusią savaitę Briuselyje aukšti pareigūnai prasitarė, jog euro zonos valstybės net yra gavusios nurodymą apsvarstyti, kaip Graikijos išstojimas paveiktų kiekvienos jų ekonomiką.
Pasirodo, poveikis būtų tikrai nemažas, bet galbūt ne toks baisus, kaip manoma, nors vien šis aną savaitę paleistas gandas, kurį investuotojai prilygino žiniai, kad Graikija tikrai pasitrauks iš euro zonos, akimirksniu nusmukdė euro zonos valstybių akcijų vertę. Tiesa, jau kitą dieną toji vertė grįžo į savo vėžes, ir visai tikėtina, kad panašiai ekonomika sureaguotų į tikrą Graikijos pasitraukimą iš pinigų sąjungos.
Kaip sako garsus ekonomistas Nourielis Roubini, tiesa yra kažkur per vidurį tarp apokalipsės ir ramybės būsenos. „Sukrėtimas pasitraukus Graikijai būtų neišvengiamas, bet jis netruktų labai ilgai. Ekonomika sugeba puikiai susireguliuoti“, – teigia N.Roubini, neabejodamas, kad Graikijos pasitraukimas iš euro zonos yra jau nebeišvengiamas, ir tai tik laiko klausimas.
Na, o laiko, regis, labiau reikia ne Graikijai, bet kitoms ES valstybėms, kurios daro viską, kad Graikijos pasitraukimas būtų atidėtas kuo vėlesniam laikui, geriausia – bent iki kitų metų.

Ko labiausiai bijo Europa
„Graikiją reikia išlaikyti euro zonoje, nes alternatyva – daug blogesnė“, – teigia už ekonomikos reikalus atsakingas eurokomisaras Olli Rehnas. Jo lūpomis kalba visa Europos Komisija, kurios pagrindinė užduotis – apsaugoti Europą nuo Graikijos pasitraukimo iš monetarinės sąjungos, ir vardan to politikai pasiryžę netgi sudėti visą euro zonos šalių skolą į vieną.
Tai liudija didžiulę politikų kabinetuose tvyrančią baimę, kad pasitraukdama iš euro zonos Graikija sužlugdytų visą ES ekonomiką. Bet ar ši baimė turi pagrindo?
Graikijos klausimo vilkinimą galima paaiškinti tik vienu: vis finansuojant Graikiją, finansuojami pačios Europos bankai, išdaliję šimtus milijardų eurų paskolų graikams. Visiems aišku, kad jei Atėnams tektų pasitraukti iš euro zonos, bankų nuostoliai būtų milžiniški, tuomet susvyruotų finansų sistema, o visai Europai grėstų nauja bankų krizė.
Dar didesnį pavojų kelia tai, kad Graikijoje investavo ne tik privatūs ES bankai, bet ir kai kurios valstybės. Dėl to joms Graikijos bankroto atveju pačioms tektų kreiptis į europinius gelbėjimo fondus, o šiems gelbėti tokias didžiules valstybes, kaip Italija ar Ispanija, būtų ne pagal kišenę.
Beje, Prancūzijos finansų ministras Francois Baroinas netgi pateikė skaičiavimus, kiek Graikijos pasitraukimas iš euro zonos kainuotų jo šaliai. Ir ši suma tikrai įspūdinga, nes siekia net 50 mlrd. eurų. Pasak F.Baroino, būtent tiek prarastų valstybės biudžetas, taip pat Prancūzijos bankai ir draudimo bendrovės, kurios turi aktyvų Graikijoje arba kurios šioje šalyje vykdo operacijas.
Panašius vertinimus, kiek jų šalims kainuotų Graikijos grįžimas prie drachmos, yra atlikusios ir kitos valstybės. Pavyzdžiui, skaičiuojama, kad Vokietija patirtų iki 77 mlrd. eurų nuostolių: ši suma apskaičiuota prie tiesioginių nuostolių iš dvišalių paskolų pridedant nuostolius, kurių gali atsirasti dėl Vokietijos turimų indėlių Europos centriniame banke, Tarptautiniame valiutos fonde bei Europos pagalbos fonde, kurie Graikijai yra suteikę paskolas ir kurie patirtų didžiulių nuostolių.
Na, o Vokietijos leidinyje „Wirtschafts Woche“ pateikiami netgi bendri visos euro zonos nuostoliai, kurie pasitraukus Graikijai siektų per 276 mlrd. eurų.
Štai todėl ir aiškinama, kad Graikijos gelbėjimo operacija reiškia ne tik bankų sistemos, bet ir visos euro zonos stabilumą. O Vokietijos kanclerė Angela Merkel įžvelgia grėsmę netgi visai Europos Sąjungai. Jos nuomone, euras taip glaudžiai susietas su ES projektu, kad jo žlugimas keltų grėsmę visam žemynui.

Apokalipsė išvengiama

Vis dėlto yra nemažai analitikų, abejojančių tokiu dramatišku scenarijumi. Netgi minėtas Prancūzijos finansų ministras pabrėžia, kad, nepaisant didžiulių nuostolių, finansų sistema nesubyrėtų, o sunkumai būtų tik laikini.
„Trumpuoju laikotarpiu Graikijos pasitraukimas iš euro zonos galėtų sukelti euro kurso ir visų valstybių narių vyriausybių obligacijų pelningumo smukimą. Tačiau atsižvelgiant į palyginti nedidelį Graikijos ekonomikos dydį šis sukrėtimas greičiausiai būtų trumpalaikis”, – neabejoja ir Vokietijos socialinių mokslų profesorius Stefanas Aueris.
Jo nuomone, tai, ko iš tiesų bijo kitos euro zonos valstybės, – tai galimas domino efektas, tai yra tokių šalių, kaip Ispanija ar Portugalija, sprendimas pasekti Graikijos pavyzdžiu, nes esą bus akivaizdu, kad pasitraukdama iš euro zonos Graikija tikrai išlošė. „Esminis klausimas yra pinigų sąjungos vientisumas ir kitų valstybių, tokių kaip Portugalija ar Ispanija, noras pasekti Graikijos pavyzdžiu“, – įsitikinęs mokslininkas.
Kiti analitikai pabrėžia, kad Graikijos pasitraukimo iš euro zonos poveikis kitoms jos narėms būtų skirtingas. Banko UBS analitikai skaičiuoja, kad jei šalis ekonomiškai stipri, tai dėl kurios nors kitos šalies pasitraukimo iš euro zonos jos bankroto tikimybė būtų vos 5 proc., hiperinfliacijos tikimybė – vos 2 proc., o pilietinio karo grėsmės nebūtų apskritai. Tiesa, bankų rekapitalizacijos tikimybė siektų 40 proc., o vidaus prekybos kolapso tikimybė siektų 35 proc. Tiesa, čia nieko neužsimenama apie tai, kokios grėsmės lauktų pasitraukusios šalies, tačiau ekspertai vieningai sutaria, kad jei tai būtų Graikija, tikėtina, jog ji netgi išloštų.

Graikija išloštų?
Ar Graikijai pasitraukimas iš euro zonos iš tiesų gali būti naudingas? Juoduosius scenarijus piešiantys ekspertai tokią galimybę vaizduoja apokaliptinėmis spalvomis. „Dieną, kai Graikija išstotų iš euro zonos, būtų įšaldyti visi gyventojų ir įmonių indėliai, uždarytos biržos ir įjungta drachmų spausdinimo mašina. Rezultatas būtų baisesnis nei JAV Didžiosios depresijos metais – žaibiškai kiltų didžiulis chaosas, kasdien dešimtimis procentų nuvertėtų naujoji senoji valiuta drachma, gyventojai per kelias dienas prarastų viso gyvenimo santaupas“, – tokią situaciją prognozuoja „Financial Times“.
Tačiau yra ir kitokio – daug šviesesnio ir optimistiškesnio scenarijaus šalininkų. „Išstojusi iš euro zonos Graikija turėtų išgyventi keletą sunkių savaičių, tačiau vėliau šalis pradėtų ieškoti naujų kelių ir rastų alternatyvą brangiam importui“, – neabejoja europarlamentaras iš Didžiosios Britanijos Nigelis Farage’as.
Juolab kad drachmos nuvertinimą ne vienas analitikas vadina būtent tuo vieninteliu vaistu, kuris gali pagydyti šalies ekonomiką, net jei šalutinis poveikis – gana nemalonus.
Žinoma, galima teigti, kad istorija mena nemažai pavyzdžių, kai valstybės sėkmingai išlipo iš skolų duobės ir be infliacijos. Pavyzdžiui, Airijos skolos iki praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigos siekė 110 proc. BVP, o 2005 m. šis skaičius nukrito žemiau 30 proc. Belgija po euro įvedimo 1999-aisiais savo skolų dalį sumažino 33 proc., tačiau dabar šių šalių skolos ir vėl kopia aukštyn, o jų politikai neretai pavydžiai prasitaria, kad Lenkijos ar Čekijos stiprybė – būtent galimybė lanksčiai keisti valiutos kursą.
Tokiai šaliai, kaip Graikija, tai būtų, ko gero, netgi neišvengiama, nes šalies skola tokia didelė (apie 150 proc. BVP), kad vien skolos aptarnavimo išlaidos jau yra nepakeliama našta, tad pasitraukimas iš euro zonos ir savos valiutos devalvavimas nėra pati prasčiausia išeitis.
Ar taip tikrai nutiks, nemažai priklauso ne tik nuo kitų euro zonos šalių nenoro paleisti Graikijos, bet ir nuo jos pačios sprendimo. Mat birželį Graikijoje vyksiantys pakartotiniai parlamento rinkimai veikiausiai taps referendumu, ar šalis turi likti bendros valiutos zonoje. Juk per pirmuosius rinkimus gegužės 6-ąją buvo pademonstruota parama partijoms, nesutinkančioms vykdyti biudžeto išlaidų taupymo priemonių, o kartu ir pasipriešinimas euro zonai bei joje galiojantiems sprendimams.

Europos Komisija su milžinišku jaunimo nedarbu Europos Sąjungoje žada kovoti skatindama mobilumą. Ar Lietuvai, iš kurios jau dabar išvyksta tūkstančiai jaunuolių, ši strategija tinkama?

Europos Sąjungoje šiuo metu darbo neturi net 5,5 mln. jaunuolių nuo 15 iki 24 metų, tačiau Europos užimtumo tarnybų „Eures“ duomenų bazėje įregistruota per milijoną laisvų darbo vietų. Kodėl?
Viena priežastis – išryškėjęs neatitikimas tarp darbo rinkos poreikių ir švietimo sistemos suteikiamų įgūdžių. Tačiau Europos Komisijos Užimtumo tarnybų ir mobilumo padalinio vadovė Wallis Goelen įžvelgia ir dar vieną priežastį – nepakankamą europiečių mobilumą. Šį teiginį paremia ir užsienio ekonomistai, tvirtinantys, kad dėl didesnio mobilumo tarp valstijų Amerikoje jaunimo nedarbas yra mažesnis (16 proc). O daugumoje ES šalių (19-oje iš 27) jaunimo nedarbo lygis viršija 20 proc.

Skatins mobilumą tarp šalių

Siekiant paskatinti jaunimo mobilumą tarp ES šalių, balandžio pabaigoje Danijoje, Orhuso mieste, vykusioje Europos darbo mugėje Europos Komisija pristatė naują projektą – „Pirmasis „Eures“ darbas“. Šio projekto tikslas –  „Erasmus“ studentų mainų programos principus perkelti į darbo rinką. Pirmojo darbo savo šalyje negalintis susirasti jaunuolis galės pretenduoti į jo kvalifikaciją atitinkančią laisvą darbo vietą kitoje šalyje ir ten laikinai padirbėti pagal savo specialybę. Jaunuolio įsikūrimo išlaidoms padengti ir įmonei naujo darbuotojo įdarbinimo išlaidoms apmokėti bus skiriama po tūkstantį eurų siekianti subsidija.
Planuojama, kad šia programa šiemet ir kitąmet galės pasinaudoti apie 5 tūkst. jaunuolių. Nors, palyginti su 5,5 mln. bedarbių, tai lašas jūroje, W.Goelen tvirtina, jog kol kas ši programa eksperimentinė. Jei iniciatyva pasirodys tinkama šiandieninei darbo rinkai, programą „Pirmasis „Eures“ darbas“ ketinama išplėsti visose šalyse.
Pretenduoti dalyvauti šioje programoje gali visi europiečiai, taip pat ir lietuviai, tačiau kol kas 2 tūkst. laisvų darbo vietų siūloma tik keturiose šalyse: Vokietijoje, Danijoje, Ispanijoje ir Italijoje. Pagrindinė sąlyga, kad darbas būtų mokamas, o jo trukmė – ilgesnė nei šeši mėnesiai. „Naudodamiesi šia programa nenorime suteikti bet kokio darbo – norime suteikti kvalifikuotą darbą“, – pabrėžia W.Goelen, pridurdama, kad pagrindinis iššūkis, kuris trukdo europiečių geografiniam mobilumui ES, – prasti užsienio kalbų įgūdžiai.
Mobilumui ir verslumui ES skatinti skirta ir dar viena programa, kuria taip pat gali pasinaudoti lietuviai: „Erasmus“ jauniesiems verslininkams“. Pasak šios programos koordinatorės EK Michaelos Hauf, siekiama, kad verslą pradėti norintis jaunuolis nuvyktų pas patyrusį verslininką kitoje šalyje ir pasimokytų verslo subtilybių. Šios programos trukmė – nuo mėnesio iki šešių, o stipendija, pavyzdžiui, Vokietijoje, per mėnesį siekia 870 eurų. „Tikimės, kad tai padės sukurti naujų verslų, paskatins naujų darbo vietų kūrimą, taip pat sumažins pirmojo verslo žlugimo tikimybę, nes daug naujų verslų žlunga“, – tvirtina M.Hauf. Ši programa pradėta 2009 m. ir nuo to laiko jau įvyko tūkstantis mainų.
Mobilumą ES viduje Europos Komisija ketina didinti stiprindama ir jau seniai veikiančias mainų programas: 2012–2013 m. 280 tūkst. studentų galės išvykti į kitas šalis pagal „Leonardo da Vinci“ ir „Erasmus“ programas.
Stiprios ekonomikos šalims, tokioms kaip Vokietija, kuriose nedarbo lygis mažas, o laisvų darbo vietų daugiausiai, europiečių mobilumo skatinimas ypač naudingas, nes leidžia ir leis prisivilioti gabiausių darbuotojų iš visos ES. Tačiau Lietuvoje, iš kurios emigracija ir taip viena didžiausių visoje ES, ir į ją panašiose šalyse tokios orientacijos nauda kelia abejonių. Juk kvalifikuotą darbą susiradę gabiausi šalies žmonės gali ir nebegrįžti. Bet EK pozicija šiuo klausimu vienareikšmiška: darbas geriau negu jokio darbo.
Beje, futuristas Davidas Passigas „Veidui“ yra teigęs, kad Lietuvai, norint pasiekti proveržį ir siekiant užsitikrinti svarią vietą Europoje, vertėtų kiekvieną jaunuolį kuriam laikui išsiųsti į užsienį – iš ten jis parsiveš tiek idėjų, tiek galbūt ir verslumo dvasią.

Skatinti verslumą sekasi sunkiai

Vis dėlto personalo paieškos, atrankos ir konsultacijų bendrovės „Alliance for recruitment“ plėtros direktorius Andrius Francas juokauja, kad mums papildomų mokymų mobilumo srityje nereikia, nes mūsų bei lenkų darbo jėga ir taip mobiliausia Europoje. Problema, kad darbo jėgos mums patiems trūksta jau šiandien, tad Lietuvai labiau reikėtų stengtis įdarbinti jaunuolius šalies viduje.
Šiuo metu Lietuva pagal jaunimo nedarbą ES atsiduria ketvirtoje vietoje. Darbo Lietuvoje nesusiranda apie 31 proc. jaunuolių, ir šis skaičius mažėja labai jau lėtai. Vyriausybė žada, kad Lietuvos jaunimui netrukus atsivers daugiau galimybių įsidarbinti, nes kovai su jo nedarbu papildomai ketinama skirti ES struktūrinių fondų lėšų.
Nors jaunimo nedarbas Lietuvoje akis bado jau kelerius metus, keista, kad šia problema susirūpinta tik prezidentei Daliai Grybauskaitei šių metų pradžioje grįžus iš tarptautinės konferencijos, kurioje Lietuva buvo linksniuojama tarp prasčiausiai atrodančių visoje ES. EK atstovai taip pat paragino Lietuvą sudaryti veiksmų planą, kaip bus kovojama su jaunimo nedarbu.
Vyriausybės sudarytos darbo grupės jaunimo nedarbo problemoms spręsti pagrindinis siūlymas – skatinti verslumą. Šiam tikslui per artimiausius dvejus metus ketinama skirti didžiąją dalį iš numatomo 98 mln. Lt biudžeto. Tiesa, šiuo metu egzistuojanti galimybė verslo pradžiai gauti finansavimą iš Verslumo skatinimo fondo didelio dėmesio nesulaukė. Projektas baigsis šių metų pabaigoje, tačiau per pusantrų metų neišdalyta nė pusė numatytų lėšų. Gegužę bendra paskolų portfelio suma siekė 13,46 mln. Lt, o fonde dar liko 29,8 mln. Lt. Projekto „Verslumo skatinimas“ koordinatorius Tomas Valauskas informavo, kad mokymuose ir individualiose konsultacijose dalyvavo 3376 asmenys, o paskolas verslui pradėti paėmė 222: tai sudaro vos 6,5 proc. visų išklausiusių kursus jaunuolių.
A.Francas mano, kad norint pamatyti ženklesnį jaunimo nedarbo mažėjimą reikia taikyti ne vieną priemonę, o visą jų kompleksą: būtina ne tik skatinti verslumą, bet ir sukurti lankstesnę praktikos sistemą, pavyzdžiui, leisti jaunuoliams praktiką atlikti bet kuriuo laiku ištisus metus, sudaryti galimybes įgyti praktikos patirties net baigus studijas, būtinas ir nukreipimas studijų pasirinkimo srityje.
“Būtina stebėti, kas rengiama, kur rengiama ir kur žmonės galiausiai nueina. Iš informacinių technologijų bendrovių girdėti daug signalų, kad jos pasiruošusios “absorbuoti” daug absolventų, bet jų nėra. Tarkime, teisininkų mums daugiau nebereikia – reikia daugiau inžinierių, technologų ir IT specialistų. Kitaip tariant, trūksta griežtesnės Vyriausybės rankos ir paaiškinimų, kokie prioritetai, nes Vyriausybės atstovai kasdien kalbasi su verslu, žino problemas ir ko stinga. O noras būti visiems geram rezultatų neduoda”, – kritikuoja A.Francas.
Tikėkimės, kad mūsų Vyriausybė atsižvelgs į EK ir specialistų siūlymą remti praktiką. Mat ši itin svarbi todėl, kad daugiau kaip pusė darbo biržoje registruotų jaunuolių neturi darbo patirties. O šalyse, kuriose praktikos sistema stipri, jaunimo nedarbas šiandien pats mažiausias. Pasak W.Goelen, Vokietijoje jaunimo nedarbas nesiekia 10 proc., nes vokiečiai turi labai gerą švietimo sistemą, kai mokymasis mokykloje derinamas su praktika įmonėse. Vokietijoje taip pat geros sąsajos tarp švietimo sistemos ir darbo rinkos, o dėl gyventojų senėjimo vyriausybė stengiasi įdarbinti kiekvieną žmogų. Žinoma, Vokietijos ekonomika labai stipri ir nepatyrė tokių sukrėtimų kaip kitose šalyse.
Priminsime, kad šiuo metu jaunimas iki 30 metų sudaro penktadalį ES visuomenės, todėl jų indėlis į ekonomiką ir visuomenę – esminis. ES visuomenė sensta, tad jei šalys narės norės išlaikyti stabilų augimą ir konkurencingą ekonomiką, šių 5,5 mln. jaunų žmonių integravimas į ES darbo rinką yra ir bus vienas svarbiausių tikslų.
„Europai reikia darbų kūrimo strategijos, kad nedarbo lygis mažėtų. ES turi didelį nepanaudotą potencialą skatinti darbo vietų kūrimą. Per ateinančius metus žalioji ekonomika, sveikatos ir naujųjų technologijų sektoriai sukurs daugiau nei 20 mln. darbo vietų. Šalys narės turi čiupti šias galimybes, mobilizuoti egzistuojančius išteklius ir stimuliuoti savo darbo rinką glaudžiai bendradarbiaudamos su socialiniais partneriais“, – apibendrina Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuelis Barroso.

Jurgita Laurinėnaitė
Specialiai “Veidui” iš Danijos

Lentelė

Jaunimo nedarbas 2012 m. (proc.)

Ispanija    49,6
Graikija    46,6
Portugalija    35,1
Lietuva    31,1
Slovakija    30,7
Italija    30,1
Latvija    29,9
Airija    29,3
Vokietija    8,2
Olandija    9,4
Austrija    8,3

Šaltinis: Eurostatas

Kaip išvašingtono praneša Reuters,  Pasaulio banko vadovas Robertas Zoellickas teigia, kad pasaulio ekonomika atsidūrė naujoje pavojaus zonoje ir kad Europa, Japonija ir Jungtinės Valstijos turi priimti sunkius sprendimus, kad su savimi žemyn nenusitemptų viso pasaulio ekonomikos.

“Jeigu Europa, Japonija ir JAV nevykdys savo įsipareigojimų, jos žemyn nutemps ne tik save, bet ir viso pasaulio ekonomiką”, – sakydamas kalbą Džordžo Vašingtono universitete pareiškė R. Zelikas.

“Šio šalys per ilgai delsė priimti sudėtingus sprendimus, taip sumažindamos dabar jau visai menkas pasirinkimo galimybes”, – pridūrė jis.

Šie tiesmuki R. Zeliko komentarai tik sustiprino jau kurį laiką tvyrantį nerimą dėl pasaulio ekonomikos ateities.

Pasaulio banko vadovas paragino šalių vyriausybes atsibusti ir imtis priemonių, be to, jis pabrėžė, kad Europos krizė pasiekė tokį tašką, kai jos politikos lyderiai privalo apsispręsti dėl euro zonos ateities, užuot “kiekvieną dieną paskubomis sprendę naujas problemas”. Nepaisant to, R. Zelikas sakė esąs tikras, kad euro zona išliks.

Latvijos nacionalinė televizija ir radijas šeštadienį nuo 21 val. vietos laiku transliuos prezidento Valdžio Zatlero kreipimąsi į tautą dėl padėties šalyje, pranešė šalies vadovo kanceliarija.

Paskelbus žinią apie būsimą V.Zatlerio kreipimąsi, keliamos įvairios prielaidos – manoma, kad prezidentas gali nuspręsti paleisti Latvijos Seimą.

Latvijos parlamentui nesuteikus leidimo atlikti kratą įstatymų leidėjo Ainaro Šlesaro namuose, buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Aivaras Endzinis paragino prezidentą apsvarstyti galimybę paleisti Seimą.

Latvijos konstitucijos 48-asis straipsnis suteikia prezidentui teisę inicijuoti parlamento paleidimą, nenurodant terminų, tačiau tokiu atveju turi būti skelbiamas referendumas.

Jeigu referendume daugiau nei pusė dalyvių balsuos už Seimo paleidimą, parlamentas laikomas paleistu, taip pat privalo būti paskelbti rinkimai, kurie turi įvykti ne vėliau nei po dviejų mėnesių nuo Seimo paleidimo.

Jeigu rinkėjai nepalaikys pasiūlymo nutraukti įstatymų leidėjų darbo, prezidentas laikomas atsistatydinusiu, o Seimas išrenka naują valstybės vadovą.

V.Zatlerio kadencija baigsis šių metų liepos 7 dieną.

 

Didžioji Britanija sekmadienį užbaigė savo karinio jūrų laivyno vykdytą rengimo misiją Irake – praėjus daugiau kaip aštuoneriems metams po to, kai dalyvauti JAV vadovaujamoje invazijoje į Iraką atsiuntė antrąjį pagal dydį koalicijos karių kontingentą.

Nors 2009 metų viduryje Britanija atšaukė didžiąją daugumą savo karių, britų Karališkasis karinis jūrų laivynas toliau instruktavo irakiečių karius dėl jų teritorinių vandenų ir jūroje esančių naftos gavybos objektų gynimo.

2003 metų kovą ir balandį – kovinių operacijų Saddamui Husseinui (Sadamui Huseinui) nuversti įkarštyje – Irake buvo dislokuota maždaug 46 tūkst. britų karių.

Po invazijos šalis įklimpo į žiaurų tarpkonfesinį karą, kurio pikas buvo 2006 ir 2007 metais. Šis karas pareikalavo dešimčių tūkstančių irakiečių gyvybių.

Vėliau smurto banga atslūgo, bet išpuoliai ir dabar yra kone kasdienybė.

Per pastaruosius aštuonerius metus Irake žuvo 179 britų kariai.

Nedidelė britų karių grupė liks Britanijos ambasadoje Bagdade.

 

Rusija privertė Baltarusiją devalvuoti savo valiutą ir tik tada prakalbo apie paskolą. Gali būti, kad mainais už šiuos pinigus Baltarusijai teks atsisveikinti su savo nacionaline valiuta.

 

Praėjusią savaitę chaoso apimtai Baltarusijai Rusija pasiūlė 6 mlrd. JAV dolerių paskolą – dvigubai didesnę, nei prašyta. Tačiau tik po to, kai Baltarusija, nesulaukdama Maskvos atsakymo dėl pinigų, buvo priversta devalvuoti savo nacionalinę valiutą ir pateko į tokią kritišką padėtį, kai tenka sutikti su bet kokiais kreditoriaus reikalavimais. Kokie jie, kol kas neatskleidžiama, tačiau ekspertai mano, kad Rusija spaudžia Baltarusiją įsivesti bendrą valiutą.

Taigi kas lėmė tokią situaciją, kuriai esant Baltarusijai galbūt teks sutikti su jai visiškai nenaudingomis sąlygomis ir galutinai prarasti ekonominę nepriklausomybę nuo Rusijos? Juk dar neseniai Baltarusija atrodė pavyzdingai su krize besitvarkanti valstybė, kurioje verslo nišą rado ir ne viena nuo bankroto bėgusi Lietuvos bendrovė. Dar prieš kelis mėnesius Baltarusijos valdžia įrodinėjo, kad nedarbo šioje šalyje apskritai nėra, o Baltarusijos BVP per metus padidėja po 3–5 proc.

Pagrindinė priežastis – “burbulinė” ekonomika, mat Baltarusija jau ne vienus metus gyveno skolon ir savo tariamą gerovę kūrė rusiškais, ES šalių ir kiniškais pinigais. Tačiau skolinimasis visuomet yra užburtas ratas: valiutos ėmė beviltiškai trūkti, o Baltarusijos rublio vertė ėmė kelti vis daugiau abejonių užsienio partneriams bei gyventojams, puse lūpų jau nuo pernai kalbantiems apie galimą devalvaciją, jei Rusija ir vėl neišties pagalbos rankos.

Plačiau – rytdienos žurnale  ‘Veidas”

 

Seimo pirmininkė Irena Degutienė savo ir viso Seimo vardu pareiškė užuojautą dėl žinomo visuomenės veikėjo, žmogaus teisių gynėjo, buvusio Seimo nario, advokato Kęstučio Čilinsko mirties.

“Velionis buvo iš tų drąsių Lietuvos visuomenės žmonių, kurie, nesivaikydami naudos nei populiarumo, imdavosi sunkių ir nedėkingų darbų tiek profesinėje, tiek ir politinėje ar visuomeninėje veikloje. Beje, šviesaus atminimo Kęstučio Čilinsko atveju tai dažniausiai sutapdavo – ne kartą galėjome įsitikinti, kad savo išskirtines teisininko žinias ir gilią patirtį jis naudojo gindamas ne partijas ar interesų grupes, o žmones, jų teises, viešąjį interesą. Šios pastangos Kęstutį Čilinską atvedė į Žmogaus teisių stebėjimo institutą, į Jungtinį Demokratinį judėjimą. Šias nuostatas kaip svarbiausią vertybę Kęstutis Čilinskas skiepijo savo studentams, kolegoms, visiems šalia esantiems. Ši laikysena ir moralinis principingumas Velioniui pelnė daugybės žmonių pagarbą ir nuoširdų dėkingumą”, – užuojautoje rašo I.Degutienė.

Užuojautoje K.Čilinsko artimiesiems, bičiuliams, kolegoms bei visiems, kuriuos nuliūdino ir prislėgė netektis, Seimo pirmininkė pabrėžia, kad K.Čilinsko atsakomybė, žmogiškasis solidarumas ir profesinis rūpestis ne vienam žmogui padėjo patikėti teisingumu ir žmogiškumu.

65-erių advokatas, žmogaus teisių gynėjas, Nepartinio demokratinio judėjimo steigėjas K.Čilinskas mirė penktadienio vakarą.