BFL

Toronte gimęs lietuvis Edmundas Putrimas (56 m.), kurį į kunigus lygiai prieš trisdešimt metų Romos Šv. Petro bazilikoje įšventino popiežius Jonas Paulius II ir kuris asmeniškai pažįsta dabartinį popiežių Pranciškų, daugiau nei dešimtmetį rūpinasi užsienio lietuvių sielovada. Apie valandas, praleistas lėktuvuose, tolimuose trečiojo pasaulio šalių kalėjimuose ir akistatą su Aukščiausiuoju – pokalbis su E.Putrimu.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

– Greitai bus dvylika metų, kai esate Lietuvos Vyskupų Konferencijos deleguotas rūpintis lietuvių katalikų sielovada. Kitaip sakant, jūsų paskyrimas beveik sutapo su didžiąja emigracijos banga. Jūsų nuomone, ar užsienyje atsidūrę lietuviai – arčiau Dievo nei mes čia, Lie­tuvoje, ar priešingai?

– Didžiausia lietuvių bėda vadinčiau tai, kad mes linkę per greitai nusivilti ir pasiduoti. Bai­mė, abejingumas, nusivylimas, alkoholizmas ir noras pabėgti nuo realybės – ne mažesnės grėsmės nei pašonėje snūduriuojantis priešas.

Žinoma, negalime užsimerkti ir prieš kaimyninių kraštų keliamas grėsmes. Ji yra, tai ma­tome iš įvykių Ukrainoje, Čečėnijoje, Gru­zi­joje, Sirijoje. Pradėkime kiekvienas nuo sa­vęs, savo šeimos, savo valstybės. Honkongo, Švei­carijos ar Singapūro šalių teritorijos ma­žes­nės ir už Lietuvos, tačiau jos klesti. Dažnai vis dar klaidingai manoma, kad stiprios tik tos valstybės, kurios gali pasigirti gausiais žemės ištekliais ir turtais. Savigarba – daug svarbiau.

– Apie ką dažniausiai kalbatės su emigrantais?

– Lietuviams be galo svarbu išlaikyti religinę ir tautinę tapatybę nepriklausomai nuo to, kur jie šiandien – Šiaurės Amerikoje, Brazilijoje ar Ka­nadoje. Integruodamiesi į kitas kultūras tu­rime išmokti vietines kalbas, bet jokiu būdu neturėtume atmesti savo kilmės. Net ir emigracijoje gyvenant įmanoma šeimose išsaugoti lietuvių kalbą, tačiau ji nuolat silpnėja.

Žmonės pamiršta tėvų ir senelių vertybes, vis daugiau laiko skiria pinigams uždirbti. Taip, lietuviai be galo darbštūs, apsiimantys dirbti juodžiausius ir sunkiausius darbus, bet jų vaikai auga be tėvų dėmesio, palikti likimo valiai. Pamiršę savo šaknis ir tiek persidirbę, kad nebelieka laiko nė su šeima pabendrauti. Bū­tent tai veda mus į pražūtį. Gal žmonės ir praturtės, bet kas iš tų pinigų, jei sutrūkinės ryšiai su šeima?

Nerimą kelia ir tai, kad labai susilpnėjo ry­šys su parapija. Jei dar kunigas lietuvis, bažnytinė veikla gyvybingesnė. Tai galima pasakyti apie Čikagos, Toronto, Bostono bendruomenes. Bet jei kunigas vietinis, bažnyčioje telikęs mišių ritualas.

Dar vienas nejaukus momentas – po nepriklausomybės atgavimo užsienyje nėra įkurta nė viena nauja lietuviška parapija. Jei perverstumėte lietuviškų parapijų sąrašą išeivijoje, pa­matytumėte, kad jų steigimo tradiciją pradėjo pirmieji emigrantai, tačiau šiandien, atrodo, tai niekam nebeaktualu. Kaip lengvai užmiršome esminę jų funkciją.

– Esate atstovas profesijos, kurią Lietuvoje kasmet renkasi vos vienas kitas absolventas. Ar sutinkate su nuomone, kad jei ir toliau taip bus, ganytojų neliks?

– Daug katalikiškų kraštų išgyvena pašaukimo krizę: visi prašo kunigų, parapijų kapelionų, bet iš kur jų ištraukti? Visuomenė dar nėra su­brendusi skirti savo laiko ir dėmesio kitam žmo­gui, jei už tai nieko negauna.

Taip pat smarkiai sumažėjo šeimos, persimaišė vertybės, be to, gerokai smuktelėjo Baž­nyčios įvaizdis, pirmiausia dėl dvasininkų vardą suteršusių kunigų pedofilų. Krikščionis kritiškai ir nepatikliai žvelgia į Bažnyčios veidą, juolab kad ir spaudoje tas veidas pristatomas ne visuomet teigiamai. Tačiau neturėtume pamiršti tikrojo Dievo namų pašaukimo, stiprybės tu­rime pasisemti iš pačios Bažnyčios šaknų.

– O gal visuomenė iš kunigų tikisi kitokio bendravimo? Regis, tikinčiųjų lūkesčiai prasilenkia su dvasininkų galimybėmis. Rezultatas – tuš­tėjančios bažnyčios.

– Taip, bažnyčios perpildytos tik tris kartus per me­tus – per Kalėdas, Velykas ir Vėlines, o likusį laiką saujelei tikinčiųjų bažnyčios jau per erdvios. Padidėjus atstumui tarp Bažnyčios ir šeimos religija nebetenka visuomenės telkėjos funkcijos. Mes uždarome Kristų tarp sienų ir ne­beišleidžiame.

– Tą patį pasakytumėte ir apie JAV katalikus?

– Amerikiečių katalikai statistiškai labiausiai lanko mišias. Jie itin dosnūs ir savo parapijoms. Netgi ant dolerio parašyta: „Mes pasitikime Die­vu“. Krikščionys sudaro per 40 proc. JAV gy­ventojų. Taigi jie neatmeta maldos ir religinės tradicijos. O ko reikia sėkmingai pastoracijai? Gerų pamokslų, patrauklios liturginės mu­zikos ir gero bendravimo su tikinčiaisiais. Tai sėkmingos veiklos raktas.

Lietuvoje tikėjimas suprantamas labai siaurai. Galbūt tai susiję ir su sovietų okupacijos me­tais, kai jis buvo siejamas su mąstymu, kad tikintis žmogus yra tas, kuris ateina į bažnyčią ir joje būna.

Toks tikėjimas vyresnei kartai išties teikė at­ramą, pasitikėjimą ir ramybę. Bet šiuolaikinis žmogus išgyvena tikėjimą kitaip, nesitenkina pa­buvimu pamaldose.

– Kodėl pats pasukote dvasininko keliu?

– Juokaudamas sakau, kad jau gimiau su ku­nigo sutana, bet iš tiesų vedė stipri vidinė jėga. Šis kelias įdomus ir kupinas iššūkių. Nuo ma­žens neabejojau, kuo noriu būti: jutau pašaukimą.

Kalbėdamas apie jį visada galvoju apie žmones. Apie juos turėtume galvoti ir švęsdami šv. Kalėdas. Žmogiškumas itin svarbus bendraujant su artimaisiais, draugais, bendradarbiais. Neturėtume pamiršti, kad Dievas gyvena kiekviename mūsų.

– Lietuvą pažinojote tik iš tėvų, kurių kelias driekėsi iš tėviškės per perkeltųjų asmenų stovyklas Vokietijoje į Kanadą, atsiminimų. Kokią Lietuvą įsivaizdavote?

– Ilgą laiką Lietuva man buvo tik iš tėvų pasakojimų pažįstamas pasakų kraštas. Per naktį pasitraukę iš Lietuvos, ryšį su likusiais namuose jie palaikė per retus laiškus ir telegramas. Pa­siekdavo jos mus ypatingomis progomis, daž­niausiai kažkam mirus.

Paėmęs telegramos lapelį rankon svarstydavau, prieš kiek valandų jis dar buvo Lietuvoje. Vis mėgindavau girdėtus pasakojimus mintyse su­jungti su popierine telegramos skiaute. Tik 1978-aisiais, prieš vykdamas studijuoti į Ro­mą, gavau 5 dienų vizą apsilankyti Lie­tu­vo­je. Man įstrigo sovietinės Lietuvos pilkuma, žmo­­­­nių baimė kalbėti, iš paskos vizito metu pas­­kui mus vaikščiojo saugumo „arkangelai“.

– Ar tiesa, kad prieš tris dešimtmečius jus į ku­­­ni­gus įšventino pats popiežius Jonas Pau­lius II?

– Tai viena giliausių ir įsimintiniausių mano gy­venimo akimirkų. Lietuvius Jonas Paulius II la­bai mylėjo. Studijuojant Romoje bent kartą per metus tekdavo patarnauti mišioms, taigi kartkartėm tekdavo laimė būti šalia jo.

– O kaip susipažinote su dabartiniu Romos Ka­talikų Bažnyčios vadovu popiežiumi Pranciš­kumi?

– Pirmą kartą su juo susitikau lankydamas Ar­gen­tinos lietuvius. Tuo metu Jorge Mario Ber­goglio buvo Buenos Airių arkivyskupas. Siek­damas, kad jis susipažintų su lietuvių bendruomene, surengiau susitikimą. Atėjome truputį anks­čiau, raštinėje mus pasitiko neaukštas žmo­­­­gelis, kuris stumdė kėdes, ruošė stalą ir kai­­tė kavą.

Pasiteiravome, kada ateis pats kardinolas, o jis nusišypsojo ir atsakė esantis tas, kurio laukia­me. Kuklus arkivyskupas mus ne tik nustebino, bet ir priėmė labai šiltai, pavaišino.

– Lankote ne tik legaliai užsienyje dirbančius, bet ir Peru, Brazilijos, Ekvadoro, Urugvajaus ka­­­­­­lėjimuose atsidūrusius lietuvius. Ar yra pras­­­mės tai daryti?

– Savo vizitais siekiu praskaidrinti ten kalinčiųjų kasdienybę, palaikau juos maldomis, atnešu ir maisto, o kalėjimo administracijai bandau pri­­minti, kad rūpinamės savo žmonėmis. Noriu pa­rodyti, kad mums ne vis tiek, kokiomis sąlygomis jie kali.

Pietų Amerikos šalyse kalėjimai tikrai baisūs. Ankštose kamerose po kelis ant vieno čiužinio susirietę, iki kraujo parazitų apgraužtomis kojomis, maitinami koše ir papuvusiais vaisiais, tik per Kalėdas į jų dubenėlį įmetamas koks gabalėlis mėsos.

Tai paaiškina, kodėl per pietus į kalėjimą nusidriekia ilgiausios lankytojų eilės su maisto nešuliais. Kalinių lietuvių motinos kitapus At­lanto savo vaikų nepasiekia. Išimtį mačiau vos viename kalėjime. Ten turėdamas lėšų gali sau leisti gardesnį kąsnį nusipirkti, bet lietuviams tai maža paguoda. Papuolus į Peru kalėjimą atliekama lagamino krata, po kurios dalis daiktų tiesiog dingsta negrįžtamai. Įvyksta amžinasis pasiskolinimas. Taigi jei draugai ar giminės kaliniui kažką siunčia, jam tai nebūtinai perduodama.

Papuolęs ten labai greitai supranti, ką reiškia vienatvė. Kitas dalykas – kalėjime nieko ne­gausi veltui. Jei nenori miegoti ant plikos že­mės, pirk čiužinį. Norėdamas nusišluostyti vei­dą – rankšluostį. Jei neturi pinigų, dalysiesi čiužiniu su panašaus likimo kaimynu.

Be to, Peru kalėjimų sistema labai korumpuo­ta. Prižiūrėtojai iš kalinių sunkia paskutinius gra­šius, o paleisdami į laisvę negrąžina ver­tin­ges­­­nių asmeninių daiktų.  Išėjęs iš kalėjimo ne vi­suomet išvyksi ir iš šalies, nes kalėjime atimto pa­so dažnai tiesiog neberandama. Mat juodojoje rinkoje Lietuvos pasai irgi turi pa­klausą.

Man svarbu, kad žmonės nesutriktų, žinotų, jog gali kreiptis į Lenkijos ambasadą Limoje, ir jiems bus suteiktas laikinas asmens dokumentas, kurio pakaks sugrįžti namo. Taip pat yra ga­­­limybė kreiptis į San Paulo konsulę Laurą Guo­­­­­bužaitę. Šiuo metu tai vienintelė mūsų dip­­­­­­lomatinė atstovybė Pietų Amerikoje.

– Kaip sužinote apie Lotynų Amerikos kalėjimuo­se atsidūrusius lietuvius? Kiek jų iš viso ten kali?

– Anksčiau esu dėstęs Vasario 16-osios gimnazijoje Vokietijoje, kur mokėsi nemažai lietuvių iš­eivijos jaunuolių iš tų kraštų. Prieš keletą me­tų teko lankytis Urugvajuje ir padėti vietos lietu­­­vių bendruomenei surengti sąskrydį, taigi apie lietuvių kilmės kalinius sužinojau, galima sakyti, atsitiktinai.

Apytiksliais duomenimis, kuriuos lankantis ka­lėjimuose pavyko surinkti iš tų šalių teisėsau­gos institucijų, Pietų Amerikos šalyse šiuo me­tu sėdi per 100 lietuvių, nors iš tiesų jų gali būti ir daugiau.

– Ko jūsų prašo kaliniai?

– Dažniausiai tiems žmonėms reikia tiesiog iš­sikalbėti ar drauge sukalbėti maldą. Jie psichologiškai palūžę, pasmerkti nežiniai, praradę žmo­­giškąjį orumą.

Tai žmonės, kalintys už narkotikų gabenimą ar bandymą tai daryti. Pernai per Kalėdas Li­mos kalėjimo administracijai leidus surengti mi­­­šias lietuviškai kaliniai nenorėjo skirstytis nė pie­tų. Tokie apsilankymai psichologiškai sunkūs net ir dvasininkui.

– Jūsų nestebina ten įkliuvusių lietuvių naivumas? Juk kalbame apie narkotikus.

– Anglai mėgsta sakyti, kad nemokamų pietų ne­būna. Tą patį galėčiau pasakyti ir apie lengvų pinigų uždirbimą. Jeigu jais susiviliojama, pra­­sideda tragedijos. Vieni į kriminalinio po­bū­džio istorijas pakliūva dėl savo naivumo ar avantiūrizmo, kiti bėgdami nuo vargingo gyvenimo ir skolų. Kalbėdamas apie lietuvius, turėčiau minėti dviejų tipų lagaminus: vienus – su asmeniniais daiktais, kitus – įbrukamus narkotikų prekeivių.

Narkotikų kurjeriai vietinių vadinami mu­lais arba gyvaisiais konteineriais, bet man – tai pirmiausia gailesčio verti ir už savo nuodėmes atgailaujantys žmonės. Pavyzdžiui, tolimas Pre­zi­dento Kazio Griniaus giminaitis parūpino leidimą aplankyti Montevidėjo kalėjime kalintį lie­tuvį. Į susitikimą su manimi ten atvedė ap­gai­­lėtinai atrodantį, suvargusį ir išsekusį vyrą iš Pa­nevėžio. Viso pokalbio metu akis badė grandi­nėmis surakintos jo rankos.

Paklaustas, kaip čia atsidūrė, kalinys papasa­kojo savo istoriją: Panevėžyje draugo draugai pasiūlė jam lengvai užsidirbti krūvą pinigų, pa­žadėjo apmokėti kelionę iki Brazilijos, pasirūpinti nakvyne, o į Lietuvą atgabenus lagaminėlį su milteliais dosniai atsilyginti.

Toliau visų kalinių istorijos, o gal reikėtų sa­kyti dramos, kone identiškos: narkotikų perdavi­­mo operacijai nepavykus – sulaikymas ir ka­lė­­ji­mas. Viena užsienyje kalinti lietuvė dalijosi pa­­tir­timi, kaip prieš skrydį narkotikų prekeiviams turėjo įrodyti, kad moka gerai „krovinį“ pra­­ryti. Nedaug trūko, kad būtų ir į lėktuvą įlipu­si, bet sukėlė įtarimų policijai, todėl buvo nu­­­­vežta į li­go­ninę išplauti skrandžio, o vėliau su­laikyta.

– Kaip šie žmonės įsivaizduoja savo gyvenimą po kalėjimo?

– Dauguma supranta padarę didelę klaidą, ta­čiau dalis ir toliau žada rizikuoti, sako, kad nie­kas laisvėje jų vis tiek nelaukia. Kiekvieno istorija vis kitokia. Kai kada net sunku pasakyti, kas pastūmėjo griebtis nusikaltimo – skurdas ar noras pralobti.

– Rūpindamasis lietuvių sielovada įvairiuose pa­­saulio kraštuose gyvenate nuo skrydžio iki skry­džio?

– Jei tik nestreikuoja oro bendrovių pilotai ir lei­džia oro sąlygos – skrendu. Pasitaiko, kad lėk­­­­tuvui sugedus tenka rymoti oro uostuose. To­­­kias akimirkas vadinu Dievo pirštu: jos su­teikia laiko pasimelsti, pabūti tyloje su savimi, lei­džia daug ką apmąstyti. Panašiai jaučiuosi ir skrydžių metu: aplinkinių nepažįstu, telefonu ir elektroniniu paštu naudotis negaliu, taigi visą savo laiką išnaudoju ruošdamasis pamokslams.

– Jei tik skrydis sėkmingas. Bet juk ne visi jie tokie?

– Yra pasitaikę labai nemalonių momentų. Vie­­­­­nas tokių ištiko netoli Grenlandijos, kai lėk­­­­tuvas įskrido į stiprią liūtį: keleiviai sulaukė ra­ginimo skubiai prisisegti diržus, o lėktuvo pi­lo­tas situacijai pagerėjus atskleidė, kad buvome pakliuvę į stiprią oro duobę, jis nė radaro (įrenginio objektams erdvėje aptikti ir koordinatėms nustatyti) įžiūrėti negalėjęs.

Kitą kartą lėktuvas mėgino leistis, bet dėl per didelio vėjo dukart iš eilės nesėkmingai, te­ko skristi į kitą oro uostą. Įgula į mane žvilgčio­jo leisdama suprasti: kunige, dirbkite. Priėjusi italų kilmės stiuardesė išreiškė viltį, kad mano malda išgelbės lėktuvą ir juo skrendančius žmo­­­nes. Mažoje lėktuvo erdvėje, kur kiekvienas – su savo norais ir kaprizais, nelengva tiek pi­lo­tams, tiek kunigams. Bet, ačiū Dievui, atomazga buvo sėkminga. Esu dėkingas neprie­kaiš­tin­gai savo darbą atlikusiems pilotams.