Adomo Rutkausko nuotr.

Jurgita Laurinėnaitė-Šimelevičienė, Giedrė Buivydienė

Ar nuo šypsenos šykštinčių paniurėlių bent kiek pasistūmėjome link mandagių vakariečių, kurie šypsosi nepažįstamiesiems parkuose, o parduotuvėje išvydę pirkėją su viena preke patys paragina eiti be eilės? Dvi žurnalistės surengė eksperimentą – mandagumo testą, kad sužinotų, kokie iš tiesų yra lietuviai.

Vilniaus centras, autobusų stotelė. Pliau­piant lietui mergina su dokumentų segtuvu skuba į troleibusą, tačiau jos po­pieriai staiga pasklinda į visas puses. Kaip esant tokiai situacijai pasielgs praeiviai – ar pa­dės merginai surinkti išbarstytus lapus?

Parduotuvė viename sostinės mikrorajonų. Po darbo eilėse lūkuriuoja daug žmonių. Jie pavargę, alkani ir nori kuo greičiau pasiekti namus. Tačiau staiga pasirodo pirkėja, rankose laikanti tik vieną pieno pakelį. Ji ryžtasi pa­klausti žmonių: ar jie praleistų be eilės pirkėją vos su viena preke?

Ar tebesame vienas kitą ap­rėkti visuomet pasirengę rytų europiečiai, ar jau virtome paslaugiais vakariečiais?

Šios merginos autobusų stotelėje ir parduotuvėje – ne bėdos ištiktos vilnietės, o eksperimentą atliekančios žurnalistės, nusprendusios surengti lietuvių mandagumo egzaminą.

Per beveik savaitę trukusį eksperimentą vertinome lietuvių elgesį penkiose skirtingose, bet daugeliui pažįstamose situacijose, kad išsiaiškintume, kaip pasikeitėme per 26 nepriklausomybės metus. Ar tebesame vienas kitą ap­rėkti visuomet pasirengę rytų europiečiai, ar jau virtome paslaugiais vakariečiais, kurių mandagumu susižavime po kiekvienos kelionės į senosios Europos didmiesčius?

Eksperimentas nr. 1: išbarstyti popieriai

Eksperimentą su pabirusiais popieriaus lapais Vilniaus centre iš viso pakartojome 10 kartų – iš jų tik dukart praeiviai abejingai stebėjo nuo purvino grindinio popierius renkančią merginą. Kitais atvejais žmonės ilgai nesvarstydami suskubo į pagalbą: mums padėjo paaugliai, jauna moteris, vidutinio amžiaus vyrai, 50-metį peržengusios moterys, užsienio turistai ir net nugaros skausmų nepaisantis senukas.

Kai lapai pažiro priešais dvi į pokalbį įsitraukusias pusamžes moteris, viena jų dvejojo tik akimirką: nors vienoje rankoje laikė marškinius ant pakabos, pasilenkė ir laisva ranka surinko arčiausiai jos nuskriejusius popierius. Trys linksmai nusiteikę vidutinio amžiaus vyrai taip pat neliko abejingi praeivės nesėkmei: vėjas vijo lapus pirmyn, tad vienas vyriškis uoliai pritūpė ir pagavęs keletą lapų ištiesė juos žurnalistei, pašmaikštaudamas, ar tik ne kontrolinį ji bus pametusi.

„Vau, čia tai bent tau, mergaite“, – burbtelėjo vyriškis raudona nosimi ir abejingai nušlitiniavo tolyn.

Nesėkmės liudininkais tapo ir per gatvę ką tik perėję penki praeiviai. „Vau, čia tai bent tau, mergaite“, – burbtelėjo vyriškis raudona nosimi ir abejingai nušlitiniavo tolyn. Užtai iš paskos einantis senukas žvitriai pasilenkė ir, nepaisydamas akivaizdžių nugaros skausmų, pirmas pradėjo rinkti nuskriejusius lapus. Prie jo prisidėjo ir iš paskos su vaiku ėjęs maždaug 50 metų vyras.

Daugeliu atvejų į pagalbą suskubdavo arčiausiai tuo metu buvę žmonės, tačiau pasitaikė ir itin malonių praeivių, kurie atskubėjo į pagalbą iš toliau. Kai pietų metu išbarstėme lapus Vilniaus gatvėje, pro šalį lėtai žingsniuojančiai dalykiškai apsirengusių dviejų jaunų moterų ir dviejų vyrų kompanijai ši nesėkmė turbūt tik praskaidrino dieną. „Ups“, – praeidamas garsiai sureagavo vienas iš vyrų, tačiau nė vienas iš šio ketverto net nesulėtino žingsnio. O štai jauna moteris, ėjusi už keliolikos metrų, paspartino žingsnį, norėdama kuo greičiau padėti surinkti lapus.

Kai vakare mūsų popieriai pasklido stotelėje, pilnoje žmonių, į pagalbą suskubo skirtingose pusėse stovėjusios dvi nepažįstamosios – pokalbį su drauge nutraukusi moteris ir troleibuso laukusi jauna mergina. Į mandagumo egzaminą netikėtai pateko ir užsienio turistų pora, kuri šiek tiek sutrikusi prisidėjo prie vėjo nešamus lapus gaudančios žurnalistės.

Vis dėlto du kartus mums nepadėjo niekas. Vieną kartą lapai pasklido Gedimino prospekte esančioje parduotuvėje, šalia eilėje stovinčių septynių vyrų. Kai kurie žvilgtelėjo į besimėtančius popierius, bet niekam net minties nekilo bent trumpam pasitraukti iš eilės. Antrą kartą gatvėje lapai gana tvarkingai sukrito į vieną krūvą, tad gal todėl pro šalį einančių dviejų pagyvenusių vyrų žvilgsniai tik abejingai praslydo pro šalį.

Eksperimentas nr. 2: su viena preke – be eilės parduotuvėje

Antrą eksperimentą įkvėpė netikėta patirtis Prancūzijoje, kai vakarienei pritrūkusi prancūziško batono apie 18 val. užsukau į parduotuvę viename nedideliame miestelyje. Nors pirkėjų eilės driekėsi net iki prekių lentynų, prieš mane stovintis vyras grįžtelėjo atgal, o žvilgsniui užkliuvus už mano vienišo batono mostelėjo ranka į priekį: „Prašau praeiti, juk turite tik vieną prekę.“ Kai dėkodama praėjau, priešais stovinti moteris irgi pamojo stoti priešais ją.

Tada pamaniau, kad man tiesiog pasisekė, tačiau tokia situacija pasikartojo ir kitą kartą, kai pritrūkusi vienos prekės užbėgau į parduotuvę. O trečią kartą jau tapau liudininke, kai už manęs stovintis žmogus praleido į priekį vaikiną, perkantį vieną prekę. Nors ir labai skubėjau, ir aš pasiūliau užleisti vietą eilėje. Tąkart ir dingtelėjo mintis: o kaip lietuviai elgtųsi esant tokiai situacijai? Jeigu nepasiūlytų eiti be eilės, ar bent sutiktų, jei pirkėjas pats to paprašytų?

„Prašau praeiti, juk turite tik vieną prekę.“ Kai dėkodama praėjau, priešais stovinti moteris irgi pamojo stoti priešais ją.

Nutarusios tai patikrinti, darbo dienos vakarais aplankėme dešimt parduotuvių Vilniuje ir kaskart atsistodavome eilės gale su viena preke. Po mūsų eksperimento tapo akivaizdu, kad žmogus, rankose laikantis tik vieną prekę, nejaudina priešais su pilnais krepšiais stovinčių pirkėjų: kitaip nei Prancūzijoje, Lietuvoje tokiais atvejais dar nėra įprasta pa­siūlyti eiti be eilės. Nors prieš mus stovėjo ir vos kelis produktus išsirinkę, ir pilnus krepšius prisikrovę pirkėjai, nė karto neišgirdome pasiūlymo užleisti eilę.

Tad trumpai pastovėjusios eilės gale pačios paprašydavome mus praleisti. Dešimtyje parduotuvių tokį mūsų prašymą išgirdo apie 40 žmonių. Toks netikėtas prašymas pirkėjus ir nustebindavo, ir suerzindavo, tačiau beveik visada buvome praleidžiamos į priekį. Neigiamą atsakymą išgirdome tik kartą: „Jūs turite vieną batoną? O aš – tik tris kriaušes“, – atkirto kriaušes ir indelį grietinėlės laikanti moteris, stovėjusi maždaug aštuonių žmonių eilės gale.

Šį savo eksperimentą pradėjome vieną antradienio vakarą Lazdynų mikrorajone esančiame prekybos tinkle – tąsyk pasiėmėme sveriamų sausainių maišelį. Kasoje prieš mus stovėjo vos du pirkėjai. Pasisveikinome su pagyvenusiu vyriškiu, kraunančiu prekes iš krepšio, parodėme sausainių maišelį ir paprašėme leisti mums praeiti. „Što? Nepanimaju“ („Ką? Ne­su­pran­tu“), – rusiškai atsakė vyriškis. Pakartojome rusiškai ir jis šypsodamasis mostelėjo ranka: „Po­žalsta, idite. Ja nekuda nespešu.“ („Pra­šom, eikite. Aš niekur neskubu.“)

Įkvėptos sėkmingos pradžios tęsėme žygį po parduotuves, tačiau greitai įsitikinome, kad šio eksperimento metu šypsenų sulauksime retai. Tiesą sakant, iš daugiau nei 40 žmonių šį mūsų prašymą su šypsena pasitiko tik pirmasis pirkėjas ir dvidešimtmečių pora, kuri, paprašyta užleisti eilę, maloniai atsakė: „Žinoma.“

Labai dažnai žmonės slėpdami susierzinimą nieko mums neatsakydavo, tik gestais leisdavo suprasti, kad užleidžia eilę.

Kartais mūsų prašymą pirkėjai sutikdavo su oficialiu mandagumu. Pavyzdžiui, per pietų pertrauką septyni žmonės Gedimino prospekte esančioje parduotuvėje pirko po vieną ar dvi prekes, tačiau nė vienas neparodė susierzinimo. Kiti reaguodavo abejingai, tačiau kur kas dažniau patyrėme, kad prašymas užleisti eilę gali nustebinti ir sukelti nepasitenkinimą. Labai dažnai žmonės slėpdami susierzinimą nieko mums neatsakydavo, tik gestais leisdavo suprasti, kad užleidžia eilę. Pavyzdžiui, parduotuvėje Karoliniškėse pusamžė moteris į mus net nežvilgtelėjo, tačiau tylomis pasitraukė, duodama kelią. Neapsidžiaugė tokiu prašymu ir arčiausiai pardavėjos stovėjusi vidutinio amžiaus pora: vyras sumurmėjo „eikit“, o moteris mestelėjo piktą žvilgsnį, bet mums karštai padėkojus linktelėjo galvą.

Galima sakyti, tai buvo tipiška pirkėjų reakcija: aiškiai nenoromis, nepakeldami į mus akių, neretai net pakartojus klausimą keletą kartų, pirkėjai tiesiog pasitraukdavo arba šaltai burbtelėdavo „eikit“. Iš mandagiųjų prancūzų pasimokyti dar tikrai turime ko.

Eksperimentas nr. 3: tikriname vairuotojų paslaugumą

Dažnai po Vakarų šalis keliaujantys žmonės paprastai išskiria du dalykus, kurie ten akivaizdžiai yra kitokie nei Lietuvoje. Pirma, Vakaruose žmonės malonesni ir daugiau šypsosi. Antra, daug kam užkliūva vairuotojų kultūros skirtumai. Nekantrūs ir nervingi, vis kažkur skubantys (ir sulėtinantys greitį tik prie greičio matuoklių), bandantys prieš pat nosį pralenkti ar pavojingai užlįsti – tokie yra lietuvių vairuotojai. Beje, daug keliaujantis fotomenininkas Marius Jovaiša sako, jog lietuvių nuožmumas labiausiai pasireiškia tada, kai žmogus mano, kad jo niekas nemato: būtent taip, pasak pašnekovo, dažnas jaučiasi prie automobilio vairo.

Tad į savo eksperimentą nutarėme įtraukti ir nedidelį lietuvių vairuotojų išbandymą: patikrinti, ko galima tikėtis, jei važiuojant staiga sugenda automobilis, o techninė pagalba kaip tyčia vėluoja.

Slaptą vairuotojų mandagumo egzaminą surengėme Vilniaus vakariniame aplinkkelyje: lietingą rytą pastatėme automobilį šalikelėje, tolėliau palikome įspėjamąjį trikampio ženklą, o pačios apsivilkome ryškias liemenes ir lietui merkiant laukėme sustojusios prie automobilio. Ką sakysime sustojusiesiems, sutarėme iš anksto: sukūrėme istoriją apie važiuojant iš kapoto pradėjusius veržtis dūmus.

Išlipęs vairuotojas pirmiausia pasidomėjo, ar mums nešalta stovėti, tada išklausė, kas nutiko, ir iš karto pradėjo automobilio apžiūrą.

Prisipažinsime: šio eksperimento rezultatai mus gerokai nustebino. Pirmasis automobilis sustojo jau po pustrečios minutės. Išlipęs vairuotojas pirmiausia pasidomėjo, ar mums nešalta stovėti, tada išklausė, kas nutiko, ir iš karto pradėjo automobilio apžiūrą. Jis nuoširdžiai stengėsi padėti: atidarė kapotą, paprašė užvesti mašiną, patikrino prietaisų skydelį, aušinimo skysčio bakelį, tepalus. „Matyt, kažkas negerai su aušinimo skysčiu. Jaučiu nekokį kvapą“, – galiausiai padarė išvadą ir patarė mėginti važiuoti toliau, o jei dūmai vėl pasirodys – sukti į automobilių servisą. Padėkojusios geranoriškam vairuotojui atsisveikinome, tačiau eksperimentą tęsėme toliau.

Maždaug po 10 minučių pamatėme šlaitu palei aplinkkelį einantį vyriškį, kuris iš toli mums kažką sakė. Supratęs, kad negirdime, nusileido stačiu šlaitu ir patarė: „Išjunkite avarinį signalą, dieną užtenka ženklo. Aku­mu­lia­to­rių nusodinsite.“ Paklausęs, kas nutiko, jis, kaip ir ankstesnis vai­ruotojas, pradėjo tikrinti automobilį. „Ne­la­bai suprantu, kas čia yra. Aš ne specialistas“, – gūžčiojo pečiais, palinkęs prie mašinos.

Kol jis tęsė apžiūrą, šalia sustojo dar vienas automobilis, iš kurio išlipęs jaunas vyriškis taip pat maloniai pasisiūlė padėti. Dabar vyrai jau dviese apžiūrinėjo automobilį ir svarstė, kas gali būti jam nutikę. Galiausiai abu patarė mums važiuoti toliau, o nuo šlaito nusileidęs vyriškis davė paskutinį patarimą – turėti po ranka gesintuvą. „Jei kartais užsidegtų“, – pridūrė.

Atsisveikinant vyrai pažadėjo žiūrėti mums pavymui, kol nuvažiuosime, – kad įsitikintų, ar viskas gerai.

Tai buvo vienas pozityviausių šio žurnalistinio eksperimento etapų, liudijantis tai, ką vė­liau išgirdome ir iš savo kalbintų eks­pertų, – kad mūsų visuomenė iš tiesų sparčiai keičiasi.

Eksperimentas nr. 4: ar galite užleisti vietą autobuse?

Turbūt sunkiausia mūsų eksperimento dalis buvo sausakimšame viešajame transporte paprašyti sėdinčio keleivio užleisti savo vietą. Šį eksperimentą pirmą kartą 1972 m. su savo studentais atliko amerikiečių psichologijos profesorius Stanley Milgramas, o 2004 m. jį pakartojo „New York Times“ žurnalistai. Po žurnalistų nuotykių šis tyrimas taip sudomino visuomenę, kad jį atliko ir kitų šalių žiniasklaidos atstovai. Šį užsienio kolegų eksperimentą į savo mandagumo egzaminą įtraukėme ir mes, nes buvo įdomu palyginti mūsų rezultatus su kitomis šalimis.

Eksperimentą pradėjome darbo dienos vakarą šalia Gedimino prospekto esančioje stotelėje. Sutarėme, kad viena mūsų prašys užleisti vietą, o kita stebės aplinkinių reakcijas neišsiduodama, jog esame kartu.

Kai įlipome į pirmą autobusą, laisvų sėdimų vietų nebuvo. Pirmąja mūsų eksperimento dalyve tapo nugara į autobuso duris sėdinti mergina. „Ar galėtumėte užleisti…“ – nespėjus žurnalistei baigti klausimo, mergina stryktelėjo iš vietos ir atsistojo šalimais. Tik po to grįžtelėjusi ir aiškiai nustebusi, kad užleisti vietą paprašė praktiškai jos bendraamžė, keleivė vis žvilgčiojo, tarsi norėdama įvertinti, kokia priežastis galėjo lemti tokį keistą prašymą.

Artimiausioje stotelėje išlipome, o po kelių minučių įlipome į kitą vilniečius namo vežantį autobusą. Apžvelgusi sėdinčius keleivius žurnalistė priėjo prie maždaug 55 metų moters ir paprašė užleisti vietą. Moteris akimirką atrodė tarsi stabo ištikta. „Što?“ – rusiškai perklausė akivaizdžiai šokiruota moteris. Žurnalistė pakartojo prašymą rusiškai, bet moteris įsistebeilijo priešais save ir nuleido klausimą negirdomis. Aplinkiniai susidomėję pradėjo žvilgčioti į žurnalistę, kuriai likusios minutės iki stotelės labai prailgo.

Tai buvo vienintelis kartas, kai vietos autobuse mums neužleido. Galima konstatuoti, kad jaunimą Lietuvos senjorai ištreniravę labai gerai: net nespėjus baigti sakinio nuo vietų kildavo ir merginos, ir vaikinai. Nė vienas nesiginčijo, neklausinėjo ir nesipiktino. Du vaikinai skirtinguose autobusuose užleido vietą gana entuziastingai. O vyresni keleiviai labai nustebdavo sulaukę tokio prašymo, bet dauguma tylėdami pakildavo iš savo vietos.

Beje, mūsų eksperimento rezultatai buvo praktiškai tokie pat, kaip ir kitose šalyse: išgirdę tokį neįprastą prašymą dauguma keleivių užleidžia vietą. Niujorke 2004 m. vietos neužleido 13 proc., o Lietuvoje – 20 proc. keleivių. Tačiau prisipažinsime, kad jautėmės taip pat, kaip ir ankstesni tyrimo rengėjai. Įlipus į autobusą apimdavo jausmas, kad neturime jokios teisės pretenduoti į miklesnio keleivio užimtą sėdimą vietą. Kaskart prašyti leisti atsisėsti buvo labai nejauku, o užėmusios svetimą vietą neturėdavome kur dėti akių visą likusį kelionės laiką, nes vietą užleidęs keleivis paprastai atsistodavo greta.

Ypač psichologiškai sunku tokį klausimą užduoti už save vyresniems žmonėms. Pri­si­pa­žin­sime, jog kartą įlipusios į sausakimšą autobusą ketinome paprašyti užleisti vietą ant praplatintos sėdynės įsitaisiusio šešiasdešimtmečio, tačiau užteko kitai keleivei pirma mūsų pareikšti teises į šią vietą, susikraunant savo maišus praktiškai vyriškiui ant kelių, kad mūsų ryžtas išgaruotų kaip dūmas.

Eksperimentas nr. 5: šiukšliname Gedimino prospekte

Paskutiniu savo eksperimentu nutarėme patikrinti, kaip lietuviai reaguoja į šiukšlinimą viešose vietose. Darbo dienos rytą susitikome Gedimino prospekte ir gerai matomoje vietoje švystelėjome šiukšlę: tuščią ir kiek palamdytą, bet švarią dėžutę nuo sausų pusryčių. Niekas iš praeivių nepuolė nei mūsų auklėti, nei rėkti, nei policija grasinti. Į paskubomis atliktą veiksmą nesureagavo nė vienas.

Artūras Zuokas kadaise mėgo pasigirti, kad eidamas savo miesto gatvėmis jis, net ir būdamas meru (tada juo dar buvo), nesivaržo pakelti besimėtančios šiukšlės. Girdi, kiekvienas padorus miestietis toks turėtų būti. Ačiū A.Zuokui už idėją, nes toks ir buvo mūsų planas – numesti šiukšlę praeiviams po kojomis ir stebėti jų reakcijas: praeis pro šalį ar pakels?

Atsistojome atokiau, kad niekam nekristume į akis. Skaičiavome pro numestą šiukšlę abejingai praeinančius žmones ir laukėme. Praėjo dešimt, dvidešimt, trisdešimt žmonių – kostiumuotų biurų darbuotojų, studentų su kuprinėmis, mamų su vaikais, išsiblaškiusių turistų. Matėme, kaip dažnas smalsiai pasižiūrėdavo, kas čia ant tako guli, vienas kitas trumpam stabtelėdavo, kad įsižiūrėtų geriau, bet po to nueidavo savo keliais.

37-oji praeivė, tamsiai apsirengusi nebejauna moteris, dėžutę paspyrė, lyg norėdama patikrinti, o gal joje kažkas yra. Vis dėlto pamačiusi, kad ji tuščia, nuėjo.

Vėl praėjo virtinė abejingų praeivių, kol staiga prie šiukšlės stabtelėjo solidžiai apsirengęs vidutinio amžiaus vyras, kažkur skubantis su juodu lagaminu ant ratukų, – iš karto nusprendėme, kad užsienietis. Jis apsidairė, tada pasilenkė prie šiukšlės, ir atrodė, kad jau tuoj tuoj pakels, bet ne – apsigalvojo ir nuėjo.

Iš viso suskaičiavome 62 žmones, tądien praėjusius pro mūsų numestą šiukšlę Gedimino prospekte. 62 žmones, iš kurių nė vienas taip ir nepakėlė popierinės sausų pusryčių dėžutės, kad išmestų ją į netoliese stovinčią šiukšliadėžę.

Beje, įdomumo dėlei atlikome dar ir nedidelę praeivių apklausą – sustabdėme gatvėje 20 atsitiktinai pasirinktų žmonių ir, rodydami jiems tą pačią sulankstytą dėžutę, klausėme: ar pamatę šią šiukšlę numestą miesto centre ją pakeltų, ar tiesiog praeitų pro šalį? Iš 20 apklaustųjų vos penki prisipažino, kad greičiausiai šiukšlės nepakeltų, o kiti penkiolika buvo pasiryžę kone prisiekti, jog niekada abejingai nepraeina pro jokią šiukšlę.

Ši apklausa patvirtino, kad mūsų žodžiai dar gerokai skiriasi nuo veiksmų – bent jau šiukšlių klausimu tai tikrai.

Eksperimento išvados: mandagumo egzaminą vilniečiai išlaikė

Mūsų surengtą mandagumo egzaminą lietuviai išlaikė kur kas geriau, negu tikėjomės. Nors įprasta skųstis, kad lietuviai vaikšto sugižusiais veidais ir iki mandagių vakariečių mums dar toli kaip būrams iki ponų, šis eksperimentas parodė, jog mūsų požiūris į aplinkinius sparčiai gerėja. Dažnai patys dar nerodome iniciatyvos, bet susidūrę akis į akį su bėdos ištiktu ar pagalbos prašančiu nepažįstamuoju jam padedame. Tiesa, kartais vis dar nenoriai.

Tik 20 proc. praeivių nepadėjo žurnalistei surinkti išbarstytų lapų, tik 20 proc. neužleido vietos autobuse ir tik 10 proc. parduotuvėje nepraleido be eilės pirkėjo su viena preke. Nors lietuviai keliuose nėra labai draugiški vieni kitiems, sugedus mašinai pagalbos ilgai laukti nereikėjo – per pusvalandį du vairuotojai ir vienas pėsčiasis sustojo pasiteirauti, kuo gali pagelbėti. Vienintelė sritis, kurioje dar sparčiai atsiliekame, – sąmoningas požiūris į aplinką. Patys šiukšliname mažiau, kartą per metus entuziastingai traukiame į miškus ir parkus rinkti šiukšlių, tačiau prisidėti prie švaresnės aplinkos pakeldami besimėtančią šiukšlę gatvėje dar nesiryžtame.

Psichiatras ir psichoterapeutas, Ąžuolyno klinikos vadovas ir steigėjas Raimundas Alekna komentuodamas mūsų surengtą mandagumo egzaminą apibendrina, kad lietuviai šiuo metu yra įžengę į vadinamąjį sąmoningo išmanymo etapą.

„Visuomenėje pokyčiai vyksta keturiais etapais. Pirmasis yra nesąmoningas neišmanymas, kai žmonės nesupranta, kad galima elgtis kitaip. Taip buvo sovietmečiu. Antrasis yra sąmoningo neišmanymo etapas, kai visuomenė gauna informacijos, kad turėtų būti kitaip. Į jį įžengėme atgavę nepriklausomybę. Trečiajame etape, kuris vadinamas sąmoningu išmanymu, žmonės pradeda mokytis elgtis kitaip. Šiame etape esame dabar, nes žmonės patys dar nesugalvoja praleisti į priekį pirkėjo su viena preke, tačiau paprašius užleisti eilę nesiginčija ir supranta, kad tas žmogus turi tokią teisę. O ketvirtasis etapas yra nesąmoningas išmanymas. Prancūzai, kurie pamatę pirkėją su viena preke pasiūlo jam praeiti į priekį, jau yra pasiekę nesąmoningo išmanymo etapą, nes jie sugeba patys pastebėti tokius dalykus ir negalvodami reaguoti“, – pabrėžia R.Alekna, pridurdamas, jog reikia laiko, kad mandagus elgesys taptų automatinis.

Psichiatro nuomone, nuo sovietmečio lietuviai šioje srityje padarė didelę pažangą. Tada visuomenė buvo labai nedraugiška ir įtari, nes buvo patyrusi didelę traumą: pokariu lietuviai išgyveno daug išdavysčių iš artimiausių žmonių, kaimynų, todėl suvešėjo paranoja, įtarinėjimas, priešų paieškos. „Kad išgyventų, žmonės buvo gana atšiaurūs, įtarūs ir nelinkę bendrauti. Senose demokratinėse visuomenėse žmonės bendrauja laisviau, nes neturi tokios patirties, kad jei tave kalbina, gali blogai baigtis“, – aiškina R.Alekna.

Nepriklausomybės pradžioje žmonės išlaisvėjo, tapo draugiškesni, nors vis dar kankino nuoskaudos iš praeities: daugelis puikiai prisiminė, kas ką įskundė, kas ką trėmė. Tuomet visuomenė susiskaidė į grupes, ypač pagal politines pažiūras. Savo artimoje aplinkoje jie pasitikėjo vieni kitais, bendravo, bet į kitos grupės atstovus žvelgė įtariai.

Didžiausią pokytį R.Alekna pastebėjo maždaug nuo 2006-ųjų. Daugelį metų būdamas Vilniaus Žvėryno gimnazijos tarybos pirmininku, jis pamatė, kad mokyklą baigiantys abiturientai jau visiškai kitokie negu sąsajų su sovietmečiu turintys tautiečiai: kūrybingesni, bendraujantys, neribojantys savo saviraiškos, neturintys išankstinių nuostatų, lengviau priimantys kitokius žmones ir laisvesni.

„Mūsų jaunimas yra ne mažiau sveikas nei kitų demokratinių šalių. Brandi asmenybė susideda iš keturių požymių: ji struktūruota – laikosi tam tikrų taisyklių, sugebanti pasirūpinti savimi, bendradarbiaujanti ir kūrybinga“, – apibūdina psichoterapeutas.

Didelę pažangą mato ir fotomenininkas M.Jovaiša: „Po to, kai išsivadavome iš rusiškų gniaužtų ir žmonės pradėjo daugiau keliauti, padaryta nemaža pažanga – lietuviai apsitrynė, pamatė, kaip gyvena britai, vokiečiai. Tenka keliauti, gyventi viešbučiuose, tai dabar keiksmažodžiai jau ne su rusais asocijuojasi, kurie irgi šiek tiek prakutę, bet su kinais, kurie yra visiškai nesuvaldomi: rėkauja, spjaudosi, prie pusryčių bufeto stumdosi, kraudamiesi maistą į lėkštes.“

Tai, kaip mes elgiamės paprasčiausiose situacijose ir kokie esame žmonės – malonūs ar paniurę, atviri ar užsisklendę, linkę padėti kitam ar galvojantys tik apie save, sociologams ir psichoterapeutams leidžia daryti įdomias išvadas apie visą mūsų visuomenę.

Kaip sako tyrimų bendrovės „Vilmorus“ direktorius sociologas Vladas Gaidys, kad žmogus būtų malonus, pozityviai žvelgtų į gyvenimą, mielai padėtų aplinkiniams – net jei kalbame apie tokią smulkmeną, kaip praleisti be eilės parduotuvėje, – reikia tam tikrų sąlygų. Viena esminių sąlygų – tas žmogus turi būti laimingas. „Paniurimas, šypsenos gailėjimas – ne prigimtinis lietuvių bruožas, o palikimas iš nepriteklių laikų“, – įsitikinęs sociologas.

Vis dėlto V.Gaidys taip pat pastebi, kad tendencijos kinta gerąja linkme. Pasak jo, 1999-aisiais savo gyvenimu patenkintų lietuvių tebuvo 40 proc. – Lietuva Europoje tuo metu užėmė vie­ną paskutinių vietų. Na, o pastarąjį dešimtmetį laimės, pasitenkinimo gyvenimu rodiklis Lie­tuvoje vis kyla ir dabar siekia 75 proc. So­cio­logas įsitikinęs: jei žmonės mūsų visuomenėje tam­pa laimingesni, tuomet ir galimybių atsiskleisti gerosioms žmonių savybėms atsiranda daug­iau.

Sveikintis su nepažįstamaisiais jau nebe naujiena

Daug keliaujantis M.Jovaiša atkreipia dėmesį į dar vieną pokytį, rodantį, kad priartėjome prie Vakarų: jau ir Lietuvoje, užsimezgus akių kontaktui einant tuščia gatve, žmonės vienas kitam rodo pakankamai dėmesio. „Rytais dažnai bėgioju ir pastebiu, kad dabar susitikus nepažįstamą žmogų įprasta linktelėti ir pasisveikinti – anksčiau tai buvo nesuvokiama. Viešas gyvenimas Lietuvoje iš tiesų tampa civilizuotesnis – daug maloniau gyventi, kai aplink matai potencialius draugus, kuriems gali linktelėti, o ne kažkokius priešus“, – neabejoja fotomenininkas.

Pasak R.Aleknos, mandagus elgesys su aplinkiniais rodo visuomenės sąmoningumo lygį: „Tai visuomenės brandos klausimas: kuo brandesnė visuomenė, tuo žmonės mažiau reikalauja iš kitų, galvoja, kaip jie gali save realizuoti, tvarkyti savo gyvenimą savarankiškai. Visuomenė su tokiais žmonėmis sukuria daugiau gerovės – ekonominės, socialinės, politinės.“

M.Jovaiša pritaria, kad geranoriškumas vienas kitam, mandagumas kitų atžvilgiu visuomenėje leidžia pagerinti net kriminogeninę padėtį. „Daug mažesnė tikimybė, kad žmogus, kuriam gatvėje nusišypsai, pradės prie tavęs kabinėtis ir reikalaus atiduoti piniginę. Mandagumas nėra tušti žodžiai – jis išsiverčia į geresnę kriminogeninę padėtį ir visuomenės gerovę“, – apibendrina M.Jo­vai­ša.

BFL / K.Vanago nuotr.

Šiais laikais Naujuosius metus pasitinkame triukšmingais šūksniais ir gausiais petardų ir fejerverkų sprogimais. O kaip Naujuosius metus pasitikdavo mūsų kaimo senoliai? Kokie būdavo šios šventės papročiai?

Apie tai etnologas ir Lietuvos edukologijos universiteto profesorius Libertas Klimka:

BFL / Š.Mažeikos nuotr.

1. Svetima šventė?

Etnologas pažymi, kad Lietuvoje visai savitų, gamtos virsmų padiktuotų apeigų Naujųjų metų šventei neturėta, todėl imta kartoti saulėgrįžos šventės vyksmą. Žinoma, su tam tikrais niuansais.

2. Antrosios Kūčios

Labiausiai Naujųjų metų sutikimas kaip tradicija įsitvirtino vidurio ir rytų Lietuvoje. Šventė vadinta skirtingai: šiaurės rytų dalyje – riebiosiomis Kūčiomis, vidurio Lietuvoje – Kūčelėmis arba Kūčiukėmis, Švenčionių krašte – mažosiomis Kūčiomis, Dzūkijoje – Pakūčiais arba antrosiomis Kūčiomis.

„Skirtingai nuo šventinės vakarienės, tikrųjų Kūčių, tai nebe šeimos, o bendruomenės, ypač jaunimo, šventė. Todėl vakarieniauti kviesta ir svečių – kaimynų, giminių”, – teigia L.Klimka.

Žemaitijoje tradicinis naujametinių vaišių valgis – šiupinys su kiaulės galva, “kad visus metus mėsos šeimynai nepritrūktų.“

3. Maistas

Per Naujuosius lietuviai dalinosi kalėdaičiais, išsikepdavo šviežių kūčiukų. Žemaitijoje tradicinis naujametinių vaišių valgis – šiupinys su kiaulės galva, “kad visus metus mėsos šeimynai nepritrūktų.“

4. Raganos

Buvo tikima, jog Naujųjų metų naktį sodybą lanko raganos, kurios lygiai dvyliktą susirenka pašokti kieme. „Jei tos raganos namuose pastebėtų nepabaigtų darbų, tai ir apsigyventų čia visiems metams… Tada pridarytų visokių šunybių: tai pakulas suveltų, tai aveles nukirptų. Kad bent gyvuliams nepakenktų, reikia užsidegti graudulinę žvakelę ir pereiti kryžmai per tvartą“, – papročius komentuoja etnologas.

5. Javų šaukimas

Įdomus naujametis paprotys, kai vakare iš laukų šaukiami javai, žinomas šiaurės Lietuvoje. Šeimininkas atidarydavo svirno duris, atsigręždavo į dirbamų laukų pusę ir garsiai pašaukdavo: „Javai, javai, svirno durys atdaros, aruodai pilni!“

Rytų Lietuvoje taip pat tam tikrais veiksmais būdavo stengiamasi pagausinti derlių. Tarkime, Naujųjų metų išvakarėse ūkininkas į špitolę elgetoms nuveždavo grūdų ir atseikėdavo gorčiumi, vis uždėdamas didžiausią kaupą.

Naujųjų metų išvakarėse ūkininkas į špitolę elgetoms nuveždavo grūdų ir atseikėdavo gorčiumi, vis uždėdamas didžiausią kaupą.

6. Karnavalas

Jaunimas, sutikdamas Naujuosius metus, rengdavo persirengėlių vaikštynes. Tai rytinės Lietuvos dalies tradicija. Būtini vaidinimo personažai yra šie: pirmiausia Senieji metai – sulinkę, suvargę, apsirengę apspurusiais rūbais, gražus jaunikaitis su knyga rankoje – Naujieji metai. Jųdviejų palyda – meška, gervė, ožka, išdaigininkas velniukas, kartais čigonai, juoda giltinė su mediniu kardu. Štai toks būrys pasibelsdavo į kiekvieną kaimo trobą. Įleisti vidun pasveikindavo namiškius, palinkėdavo gerų ateinančių metų. Žinoma, už tai būdavo ir pavaišinami.

"Scanpix" nuotr.

Turintieji pinigų, energijos ir entuziazmo gruodžio 31-ąją gali sėsti į lėktuvą ir lėkti aplink pasaulį, bandydami pasivyti išeinančius metus. Arba galima keliauti ištisus metus ir Naujuosius švęsti įvairiuose kraštuose pagal skirtingas tradicijas. Milijonai žmonių visame pasaulyje Naujuosius sutinka ne sausio 1-ąją.

Eglė Digrytė, euroblogas.lt

Saulės kalendorius, paremtas Žemės apsisukimo apie ją reguliarumu, pagal kurį gyvename šiandien, naudojamas nuo 1592 metų, kai jį įvedė popiežius Grigalius XIII. Bet metų virsmą sausio 1-ąją katalikiškoji Europa ėmė švęsti tik XVII a. pab., pagal popiežiaus Inocento XII bulę. Tiesa, šalys iki šiol laikosi skirtingų tradicijų.

Antai Stačiatikių bažnyčia Grigaliaus kalendoriaus nepriėmė, todėl rusai, graikai, serbai, bulgarai Kalėdas ir Naujuosius švenčia maždaug dviem savaitėmis vėliau (o gal ir dukart).

Kovo 1-oji, kaip naujų metų pradžia, kai kuriose Vakarų Europos valstybėse buvo švenčiama iki VIII a.

Šio kalendoriaus prireikė netikslumui, buvusiam imperatoriaus Julijaus Cezario įvestame kalendoriuje, kuris galiojo nuo 46 metų prieš mūsų erą ir kuriame metai yra 11 minučių 14 sekundžių per ilgi, panaikinti. Anksčiau romėnai metus skaičiavo „nuo pasaulio sukūrimo“. Metų pradžia laikytas kovas – karo dievo Marso mėnuo.

Kovo 1-oji, kaip naujų metų pradžia, kai kuriose Vakarų Europos valstybėse buvo švenčiama iki VIII a., Rusijoje – iki XV a., Anglijoje – net iki XVIII a. pab. O senovės graikams atspirties taškas skaičiuojant metus buvo olimpinės žaidynės.

Musulmoniški ir persiški Naujieji

Daugelis, pavyzdžiui, musulmonai Naujuosius pasitinka vadovaudamiesi Mėnulio kalendoriumi, kuriame mėnuo trunka 29,5, o metai – 354 dienas. Dabar jie gyvena 1437-aisiais, kurie prasidėjo spalio viduryje ir truks iki kitų metų spalio pradžios. Islamo išpažinėjai metus skaičiuoja nuo 622-ųjų, kai įvyko hidžra – pranašas Mahometas ir jo sekėjai persikėlė iš Mekos į Mediną. Musulmonai Naujuosius tradiciškai sutinka šeimoje.

Šeimos Now Roz pradeda ruoštis prieš mėnesį – valo, tvarko ir puošia namus, perdažo ar įsigyja naujų namų apyvokos daiktų.

Persų palikuonys Afganistane, Irane ir Tadžikistane metų virsmą švenčia per pavasario lygiadienį – kovo 21-ąją. Pagal persų kalendorių, dabar eina 1394-ieji. Kiekvienoje šalyje – savos šventimo tradicijos. Pavyzdžiui, afganistaniečiai švenčia tik minėtą dieną, o iraniečiai – visas 40. Bet didžiausiai Afganistano etninei grupei – puštūnams – ši šventė svetima.

Naujieji – pavasario atėjimo ir gyvybės sugrįžimo metas – persiškai vadinami Now Roz (pažodžiui – Nauja diena).

Austrijoje gyvenančios afganistanietės Somah Ibrahimi žodžiais, jos tautiečiams tai yra ypatinga diena. Ta proga žmonės stengiasi apsivalyti ir atsinaujinti: išmesti nebenaudojamus daiktus, grąžinti skolas, pamiršti nuoskaudas, susitaikyti.

„Šeimos Now Roz pradeda ruoštis prieš mėnesį – valo, tvarko ir puošia namus, perdažo ar įsigyja naujų namų apyvokos daiktų, – pasakojo Somah. – Visi, ypač vaikai, turėtų vilkėti naujais drabužiais, dažnai – žalios spalvos.‟

(…)

Naujųjų proga dažnas keliauja į šalies šiaurėje esantį Mazar-e Šarifo miestą, kur Now Roz švenčiamas ypatingai. Ten stūkso šventojo Ali – pranašo Mahometo pusbrolio ir žento – garbei pastatyta mečetė. Joje lankytojai praleidžia daug valandų, meldžiasi, kad ateitis būtų gera. Jie sveikina naujus metus ir stengiasi pamiršti, kas blogo nutiko praėjusiais. Now Roz yra ypatingas metas įsimylėjėliams – vyrai savo sužadėtinėms turi nupirkti drabužių ar aukso žiedą.

"Scanpix" nuotr.

Kinai gauna atostogų

Mėnulio kalendoriumi vadovaujasi ir kinai, tarp sausio pabaigos ir vasario pabaigos minintys Pavasario šventę. Kiti – 4713-ieji arba Beždžionės – metai Kinijoje, Korėjoje, Vietname, Tibete ir kai kuriose kitose Azijos šalyse prasidės vasario 8 d. Kad pasivytų saulės kalendorių, kinai kas keletą metų įterpia papildomą mėnesį.

Legenda byloja, kad kalnuose ar jūroje gyvenęs pabaisa Nianas (kiniškai „metai”) kas 12 metų išlįsdavo medžioti žmonių.

„Kinams tai viena didžiųjų švenčių, kai net fabrikų darbuotojus paleidžia namo, – pasakojo šioje šalyje studijavusi Milda Samulionytė. – Švenčia jie dvi savaites kartu su šeima, būtinai perka ir rengiasi naujais drabužiais, nes tiki, kad tai atneš laimę ir gerovę, valgo koldūnus. Būtiniausiai žiūri specialią laidą, kurią transliuoja nacionalinė televizija. Fejerverkai – kaip gi be jų?! Dieną ir naktį gatvės aidi nuo petardų ir fejerverkų. Penkioliktą dieną švenčiama Žibintų šventė, kuria baigiasi kinų Naujųjų metų maratonas ir visi grįžta prie darbų.‟

Legenda byloja, kad kalnuose ar jūroje gyvenęs pabaisa Nianas (kiniškai „metai”) kas 12 metų išlįsdavo medžioti žmonių. Jis bijojęs triukšmo ir raudonos spalvos, tad būdavo gąsdinamas fejerverkais ir šios spalvos papuošimais. Frazė „švęsti Naujuosius metus” pažodžiui kiniškai reiškia „Niano nuėjimą“.

Naujieji pradedami švęsti per antrą mėnulio jaunatį po žiemos saulėgrįžos. Žmonės išvalo ir raudonai papuošia namus, apsirengia naujais drabužiais, lanko gimines ir draugus. Vaikai gauna „raudonų vokelių” su pinigais.

Išvakarėse namie susirinkusi šeima valgo šventinę vakarienę – koldūnus, pyragėlius, mėsos ir žuvies patiekalus, o pirmą metų dieną valgomas vegetariškas maistas. Apsivilkus auksu žėrinčius kostiumus, gatvėse šokamas drakonų ir liūtų šokis. Linksmybės baigiamos per pilnatį – penkioliktą dieną, vadinamą Žibintų švente. Jos metu jaunimas išeina į gatves, tikėdamasis susirasti porą.

Kolektyvinis gimtadienis su koldūnais

Korėjiečiai švenčia su visu pasauliu, tik savaip. Laikrodžiams mušant vidurnaktį į sausio 1-ąją, jie vieni kitiems linki: „Tebūna tavo metai kupini palaiminimo!‟.

Sakoma, kad nesuvalgę šios sriubos korėjiečiai netampa vyresni vieneriais metais.

Eunyoung Roh teigimu, tai yra šeimos šventė, lyg mūsų Kūčios ir Kalėdos. Ryte valgoma ryžių pyragaičių sriuba. Seniau žmonės vargiai įpirkdavo ryžius – jie buvo prieinami tik kilmingiesiems ir turtuoliams. Vietoj to korėjiečiai valgydavo bulves, kukurūzus, kviečius ir panašius produktus, o ryžių pyragaičiai buvo tikra prabanga, prieinama tik per didžiąsias šventes.

Sakoma, kad nesuvalgę šios sriubos korėjiečiai netampa vyresni vieneriais metais. Mat jie amžių skaičiuoja kitaip nei mes – metai pridedami ne tikrąją gimimo dieną, o per Naujuosius. Taigi sausio 1-oji yra ne vien naujų metų pradžia, bet ir bendras gyventojų gimtadienis. Teiraujantis žmogaus amžiaus, galima paklausti, kieksyk ryžių pyragaičių sriubos jis valgė. Be to, korėjiečių supratimu, kūdikis gimsta jau būdamas vienerių metų – jie prideda vaisiaus, kurį jau laiko žmogumi, amžių. Tikrąsias gimimo dienas jie taip pat švenčia – su tradiciniais vakarėliais ir dovanomis, tik jų amžius tuomet „nepasikeičia‟.

Šiuolaikiniai japonai irgi švenčia su šeima. Ta proga gaminamas sėkmę nešantis maistas osechi-riōri.

Japonės Kaori Naruse žodžiais, jos tautiečiams Naujųjų sutiktuvės – viena didžiausių švenčių, lyg Kalėdos Vakaruose. Naujuosius jie sutinka sausio 1-ąją, bet ryte, tekant saulei, todėl ir sako vieni kitiems: „Sveikinimai išaušus!“ Seniau išvakarėse apsišvarinę  ir išmetę nereikalingus daiktus, po to savaitę žmonės stengdavo nedirbti ir nevalyti, kad kartu su dulkėmis neišvalytų laimės.

Šiuolaikiniai japonai, merginos teigimu, irgi švenčia su šeima – visi kartu linksminasi, keičiasi dovanomis. Ta proga gaminamas sėkmę nešantis maistas osechi-riōri: krevetės esą lemia ilgaamžiškumą, juodosios sojos pupos – gerą gyvenimą, lotoso šaknys – sėkmę, o silkė ikrai – gerą derlių, kaštonai esą padeda nugalėti sunkumus, o bambuko ūgliai – pasiekti daugiau už tėvus, silkės ikrai valgomi dėkojant už vaikus. Pirmą metų dieną populiaru kaligrafiškai parašyti metų sentenciją.

Laikomasi ir įvairių religinių papročių, iš kurių populiariausias – lankyti šintoistų šventyklas palinkėti laimingų ir sveikų metų. Dauguma kompanijų, anot Kaori, išleidžia savo darbuotojus trumpų atostogų nuo gruodžio 31-osios iki sausio 2-osios ar 3-iosios.

"Scanpix" nuotr.

Vietoj šėlsmo – atgaila

Žydų, kurie skaičiuoja jau 5776 metus, Naujieji – Rosh Hashana (pažodžiui – metų galva) – švenčiami rugsėjį ar spalį. Taip pat kintanti jų data priklauso ir nuo Saulės, ir nuo Mėnulio kalendoriaus.

Granato sėklos simbolizuoja žydų tautos gausą ir vienybę, o žuvies galva – siekį eiti pirmyn.

Naujųjų šventė – ne itin linksma, nes Dievas ima „rinkti“ per metus atliktus gerus ir blogus darbus. Pirmą dieną žmonės eina prie upės vandens telkinio ir, skaitydami maldą, iškrato kišenes, taip simboliškai išsivaduodami iš nuodėmių. Šis ritualas vadinamas tašlichu („išmetimu“). Būtina šventinės puotos dalis – apvali chala (baltos duonos pynutė) ir obuoliai, kurių gabaliukai, pamirkyti meduje, valgomi tradiciškai linkint „gerų ir saldžių metų“. Ant stalo būna ir mėsos bei žuvies, bet dominuoja saldūs patiekalai, galima gerti saldų vyną. Granato sėklos simbolizuoja žydų tautos gausą ir vienybę, o žuvies galva – siekį eiti pirmyn.

Dešimtą metų dieną, dar vadinamą Teismo diena – Jom Kipur, nusprendžiamas kiekvieno likimas. Laikomasi pasninko, draudžiama mylėtis, praustis ir skalbti. Žmonės vilki baltus drabužius – apsivalymo ir vilties simbolį, meldžiasi sinagogoje. Iš avino rago pagaminto senovinio instrumento shofar muzika simbolizuoja atgailą už blogus poelgius, patvirtina judaizmo principus ir tradicijas.

Švenčia ir pavasarį, ir rudenį

Indijoje – kiek daugiau painiavos, mat jos gyventojai laikosi įvairių tradicijų ir Naujuosius skirtinguose regionuose sutinka skirtingu metu, pavyzdžiui, Kašmyre – kovą, Vakarų Bengalijoje – balandį. Tik kai kurios šventės bendros visiems.

Viena populiariausių ir geriausiai žinomų – Holi, minima per pilnatį vasarį ar kovą ir dažnai laikoma Naujaisiais metais. Per Holi, kuri siejama su meilės dievu Kama, indai degina didžiulę baidyklę (Kamos ar demonės Holikos atvaizdą), barsto vienas kitą spalvotais dažais.

Deginama daugybė aliejinių lempučių ir žvakelių, reiškiančių gėrio pergalę prieš blogį ir padėką Dievui.

Tuomet indai stengiasi atsinaujinti – namus ir gatves išpuošia gyvomis gėlėmis, perka naujus drabužius, dovanoja vieni kitiems naujus daiktus, moterys vilki geltonai – tai simbolizuoja pavasarį. Deginama daugybė aliejinių lempučių ir žvakelių, reiškiančių gėrio pergalę prieš blogį ir padėką Dievui.

Naujaisiais metais kartais vadinama Diwali – spalį ar lapkritį minima žibintų šventė, per kurią garbinama turto, sėkmės ir šeimos deivė Lakšmė. Tuomet mirusiųjų sielos esą lanko buvusius namus, todėl žibintais ir fejerverkais bandoma jas nuvyti.

BFL / T.Urbelionio nuotr.

Jei Kūčių vakarą, prieš eidamas gulti, prisivalgysi daug sūrios silkės, o nakčiai prie lovos pastatysi vandens stiklinę, ją sapne padavęs ir bus tavo išrinktasis. Štai tokie Kūčių vakaro burtai, prisimenami ir šiandien, buvo mėgstami mūsų protėvių. Apskritai įvairūs vedybiniai burtai per Kūčias yra vieni populiariausių.

Inga Kazakevičiūtė, euroblogas.lt

„Šiuo metu tokie burtai atliekami tik pramogai, bet vis tiek juos atlikdamas širdies kertelėje trokšti, kad jie būtų tau palankūs ir sėkmingi“, – tinklaraščiui Euroblogas.lt sako etnologė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Kultūrų studijų ir etnologijos katedros vedėja docentė dr. Laima Anglickienė.

Kūčių burtai – smagūs ir pritaikomi šiandienai

Mūsų prosenelės išbėgdavo į kiemą, užsimerkusios paimdavo glėbį malkų, o paskui jas suskaičiuodavo. Jei pavyko pačiupti porinį skaičių – kitais metais susiras porą ar netgį laukia vedybos. Jei malkų skaičius neporinis – dar bent metus teks palūkėti.

Arba į dubenį įsipildavo vandens ir sukdavo, kol atsiras verpetas, tada įmesdavo du angliukus. Jei vanduo juos sunešdavo į krūvą, džiaugdavosi – kitąmet ištekės. Atskirai plūduriuoti likę angliukai reikšdavo, kad mergina kitąmet liks viena.

Daugelis tiek vyresnių, tiek jaunų žmonių Kūčias pamini kaip svarbiausią šventę, tad galima suprasti, jog suprantame jos išskirtinumą.

Tokie burtai šiandien gali pasirodyti nelabai patrauklūs ar pernelyg sudėtingi, bet lietuviškų Kūčių papročių lobyne yra ir paprastesnių: pavyzdžiui, paimti saują kūčiukų ar riešutų ir juos suskaičiuoti. Jei saujoje porinis skaičius – kitąmet susirasi porą, o gal ir vestuvės nusimato.

Akivaizdu, kad su aktualiomis gyvenimo sritimis susijusias giliai įsišaknijusias tradicijas ar  šiandien tebepritaikomus smagius burtus išlaikyti pavyksta. Vis dėlto nemažai senųjų tradicijų ir papročių šiuo metu užmiršti. Tačiau L.Anglickienė įsitikinusi, kad dėl to neverta virkauti ir skųstis.

„Kiekviena žmonių karta – tiek gyvenusi prieš mus, tiek gyvenanti dabar ar gyvensianti po mūsų – keitė, keičia ir keis mūsų papročius ir gyvenseną, pritaikydama juos prie savo reikmių bei pasaulėžiūros“, – svarsto etnologė.

Jos manymu, dabar iš senųjų tradicijų ir papročių galima perimti mums tinkančius ir patinkančius momentus, kai kurias senųjų švenčių detales. Etnologų apklausos rodo, kad daugelis tiek vyresnių, tiek jaunų žmonių Kūčias pamini kaip svarbiausią šventę, tad galima suprasti, jog suprantame jos išskirtinumą ir žinome, ką daryti per Kūčias.

Vienas svarbiausių šios dienos momentų – visos šeimos susibūrimas draugėn, juk šioms šventėms į Lietuvą sugrįžta emigrantai, didmiesčių žmonės skuba į namus pas savo tėvus ar artimuosius, gyvenančius mažesniuose miesteliuose ir nuošaliuose kaimuose. Susėdimas prie bendro šventiško, specifiniais patiekalais nukrauto stalo ir yra pati gražiausia šventės dalis.

O pats Kūčių stalas, žinoma, yra labai svarbus šventės elementas. Lyginant su kitomis šventinėmis vaišėmis, lietuviškas Kūčių stalas iki pat šių dienų išliko pats tradiciškiausias. Manoma, kad ant jo turi būti konkretus skaičius patiekalų, dažniausiai 12.

Lietuvoje priskaičiuojama daugiau nei 100 Kūčių stalo patiekalų, kurie atskiruose regionuose gali skirtis.

„Tikima, kad 12 patiekalų simbolizuoja 12 sočių mėnesių. Dar vienas aiškinimas – Kūčių vakarienė siejama su krikščioniškąja paskutine vakariene, kurią valgė 12 apaštalų“, – simbolinę patiekalų skaičiaus reikšmę aiškina L.Anglickienė.

Tikima, kad reikia nors po truputį paragauti visų gausiai vakarienei paruoštų patiekalų. Ant Kūčių stalo būtinai turi būti silkės ir kitos žuvies. Lietuvoje priskaičiuojama daugiau nei 100 Kūčių stalo patiekalų, kurie atskiruose regionuose gali skirtis, tačiau visiems patiekalams be išimties būdinga tai, kad jie yra pasninkiniai – gaminami be mėsos. Laikantis visų tradicijų, jie taip pat turėtų būti gaminami ir be pieno produktų, kiaušinių, gyvulinių riebalų (tik su aliejumi). Daugelis šių valgių nuo seno buvo apeiginiai (kūčia, kūčiukai, aguonpienis, avižinis ar spanguolių kisielius).

Ko per Kūčias daryti nevalia?

Kūčias draudžiama malti, skaldyti malkas, kulti, nes tokie triukšmą sukeliantys darbai ateinančią vasarą gali sukelti audras su krušomis.

Kūčios pasižymi ne tik gausiu stalu ir šventiniais burtais, bet ir specifiniais draudimais. Kadaise Kūčių dieną drausti kasdieniai darbai (verpimas, malimas girnomis, lopymas, adymas ir pan.), tikėta, kad nepaisant draudimų, galima labai pakenkti ūkiui ar savo asmeninei sėkmei.

Pavyzdžiui, per Kūčias draudžiama malti, skaldyti malkas, kulti, nes tokie triukšmą sukeliantys darbai ateinančią vasarą gali sukelti audras su krušomis. Negalima siūti, nes tuomet avims galvos svaigs, gyvuliai sunkiai prieauglio susilauks.

Taip pat sakoma, kad Kūčių naktį dvyliktą valandą gyvuliai tarp savęs ima kalbėtis, tačiau žmonėms nevalia jų klausytis, nes tas, kas jų kalbą išgirs, greitai mirs. Pasak L. Anglickienės, tokie draudimai išskirdavo šventines dienas, mat šventė turi skirtis nuo kasdienos, todėl galinčius palaukti darbus tądien reikia atidėti į šalį.

Karpis – ant kiekvieno Kūčių stalo

Tokias gilias Kūčių vakaro tradicijas išlaikė tik lietuviai ir lenkai. Pasak L. Anglickienės, svarbiausios priežastys, kodėl ši šventė liko mūsų krašte – jos populiarumas, svarbumas ir šiuolaikiniam žmogui vis dar suprantama prasmė. Svarbus visos šeimos susirinkimo draugėn aspektas. Reikšminga ir tai, kad Kūčių tradicija buvo išlaikyta ir per sovietmetį, tad šios šventės nereikėjo dirbtinai gaivinti.

Lietuviai ir lenkai ne tik išlaikė Kūčių tradiciją, bet sutampa ir nemažai šios šventės papročių.

Lenkijoje Kūčios nėra tinkamas metas išbandyti naujų valgių receptus: šeimos įpratusios laikytis tos pačios patiekalų receptūros iš kartos į kartą.

Iš Vilniaus į Varšuvą kuriam laikui persikraustęs Edvardas Sivickij, lygindamas abiejų šalių tradicijas, pirmiausia pastebi Kūčių Lenkijoje ir Lietuvoje panašumus: Kūčių vakarą susirenka visa šeima, o prie stalo sėda tik tada, kai danguje išvysta pirmąją žvaigždę. Kaip ir daug kur Lietuvoje, Lenkijoje įprasta prie šio stalo palikti tuščią lėkštę netikėtam svečiui ar atklydėliui, kuris gali nelaukti pasibelsti į duris. Pats stalas padengtas balta staltiese, po kuria neretai būna padėta šieno. Kūčių vakarienė taip pat prasideda kalėdaičio laužymu. Lenkai irgi tiki, kad Kūčių naktis stebuklinga ir jos metu prabyla gyvuliai.

Varšuvietė Magda Sierszeń pasakoja, kad Lenkijoje, kaip ir Lietuvoje, privalu paragauti visų ant Kūčių stalo esančių patiekalų – tai reiškia sėkmę ateinančiais metais. O jei į namus užklystų netikėtas svečias ar prašalaitis, jį būtina priimti ir pasodinti prie stalo, kur jau laukia minėtoji tuščia lėkštė.

Visgi, žvelgiant atidžiau, galima rasti ir šiokių tokių skirtumų. Nors Kūčių patiekalai Lenkijoje taip pat pasninkiniai, jie šiek tiek skiriasi. Edvardas pabrėžia, kad 12 patiekalų skaičiaus griežtai laikomasi, o vienas iš šių patiekalų būtinai privalo būti karpis, net jei prie stalo susirinkę jo ir nemėgsta.

Lenkijos instituto Vilniuje projektų koordinatorė Anna Pilarczyk-Palaitis pastebi, kad Lenkijoje Kūčios nėra tinkamas metas išbandyti naujų valgių receptus: šeimos įpratusios laikytis tos pačios patiekalų receptūros iš kartos į kartą, čia vengiama improvizacijų, kasmet patiekiami tie patys konkretūs patiekalai. Todėl ir karpio negalima pakeisti menke ar kita žuvimi.

Tokios krikščioniškos detalės kaip kalėdaičio laužymas kartu yra ir senojo simbolinio dalijimosi duona.

Lenkijoje Kūčių patiekalai taip pat varijuoja priklausomai nuo regiono, tačiau galima išskirti populiariausius: barščiai iš raugintų burokėlių su „ausytėmis“, džiovintų baravykų sriuba su lakštiniais, vadinamoji „žuvis graikiškai“ – su keptomis daržovėmis ir pomidorų padažu ruošiama žuvis. „Tiesa, graikai, ko gero, apie tokį patiekalą nėra nė girdėję“, – šypteli pašnekovė.

Ant lenkiško Kūčių stalo dažnai atsiduria ir kutia – saldus patiekalas iš aguonų, medaus, riešutų, džiovintų vaisių ir grūdų, paprastai virtų kviečių.

Ilgiausias šiaudas ne visada reiškia laimę

Lietuvoje Kūčios liko pakankamai mažai paveiktos krikščionybės. Kaip teigia L.Anglickienė, netgi tokios krikščioniškos detalės kaip kalėdaičio laužymas kartu yra ir senojo simbolinio dalijimosi duona, kuri yra ir viso mūsų maisto simbolis, papročio kita forma. Šis paprotys atspindi siekimą maginiu būdu užtikrinti namams skalsą.

„Kadaise Dzūkijoje sodybos šeimininkas su duonos kepalu rankose apeidavo aplink gyvenamąjį namą, prieidavo prie durų ir pasibelsdavo. Kam nors iš namiškių paklausus, „Kas čia atėjo?“, šeimininkas atsakydavo: „Dievulis su duonele (kūčele)“. Tuomet kviečiamas užeidavo vidun. Duonos įnešimas gyvenamojo namo vidun, atliekant apeigą Dievo vardu, galėjo simbolizuoti Ano pasaulio jėgų garantuojamą skalsos atėjimą į namus“, – pasakoja etnologė.

Tarkime, po Kūčių vakarienės į Šv. Mišias skuba ne visi – jaunimas neretai susitinka su draugais ar surengia vakarėlį.

Lenkijoje Kūčių tradicijos glaudžiai susijusios su krikščionybe. Tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovai kaip vieną esminių Kūčių vakaro papročių mini tradicines giesmes – kolędy. Šios giesmės apie Jėzaus gimimą Kūčių vakarą skamba kiekvienuose namuose, giesmininkai taip pat vaikšto po namus. Kūčių vakaro pradžioje įprasta garsiai skaityti ištrauką iš Biblijos apie Jėzaus gimimą. Po vakarienės visi būtinai keliauja į pasterką – vidurnaktį prasidedančias Šv. Mišias. Tiesa, Magda pastebi, kad ir šių krikščioniškų tradicijų šiandien laikomasi nebe taip griežtai. Tarkime, po Kūčių vakarienės į Šv. Mišias skuba ne visi – jaunimas neretai susitinka su draugais ar surengia vakarėlį.

Annos manymu, būtent krikščionybės įtaka nulėmė, kad per Kūčias Lenkijoje burtai nėra labai populiarūs. Lenkai taip pat turi tradiciją iš po staltiesės traukti šiaudą, tik burto tikslas kitoks: Lietuvoje manoma, kad ilgiausią šiaudą išsitraukęs ilgiausiai ir gyvens, o štai Lenkijoje šiaudus traukia netekėjusios merginos. Pirmoji ištekės būtent ta, kuri išsitraukė trumpiausią šiaudą. Tačiau apskritai vedybiniai burtai populiaresni ne per Kūčias, kaip Lietuvoje, o per Šv. Andriejaus dieną (lapkričio 30 d.).

Naujo laikotarpio pradžia

Tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje Kūčių–Kalėdų–Trijų Karalių laikotarpis suvokiamas kaip išskirtinis.

Etnologė L.Anglickienė pabrėžia, kad Lietuvoje jis buvo suprantamas kaip senojo metų rato pabaiga ir naujojo pradžia, nes visas gamtos ir žmonių gyvenimas sukasi ratu. Todėl į šį sakralų šventinį laiką privalu įžengti tinkamai pasirengusiam, švariam tiek kūnu, tiek siela. Iš čia ir kilę reikalavimai, kurių neretai paisoma ir šiandien: prieš šventes tvarkomi namai, šventinį stalą užtiesiamas balta staltiese.

Prieš šventes būtina susitaikyti su visais, su kuriais pykaisi ar kivirčijaisi, iki Kalėdų reikia grąžinti visas skolas. O jei prie Kūčių stalo sėsi su kuo nors susipykęs, skolingas, nešvarus – toks būsi ir visus ateinančius metus.

Kalėdos – didžioji žiemos šventė. Mūsų protėviams tai buvo ypatingas laikas, kai kiekviena laiko sekundė – reikšminga, o bet koks žmogaus poelgis – prasmingas, vienaip ar kitaip lemiantis jo visų metų gerovę.

Žiemos saulėgrįža krikščioniškoje tradicijoje yra Išganytojo gimimo, o liaudiškose apeigose – Saulės atgimimo ir naujų ūkinių metų pradžios šventė. Lietuvių papročiai liudija didžiulį rūpestį dėl būsimųjų metų ir darbų sėkmės, šeimos ateities ir gerovės. Juk ūkis, šeimyna, gyvuliai ir žemė buvęs visas žmogaus pasaulis, apie jį sukosi jo mintys, lūkesčiai ir maldos. Taigi kiekvienų metų Kalėdų dieną atšventę pamaldas bažnyčioje, žmonės namuose laikėsi iš senovės paveldėtų papročių, draudimų, ėmėsi būrimų bei įvairių magiškų ateities spėliojimų.

Iš kur kilęs jų pavadinimas

Ilgą laiką manyta, kad Kalėdų pavadinimas kilęs iš slaviško žodžio koliada, reiškiančio kelmą, kurį persirengėliai po kiemus tampydavę šventės išvakarėse ir vėliau sudegindavę kaip visų senųjų metų nelaimių įsikūnijimą. Dabar aiškinama, kad greičiausiai šios šventės pavadinimas kilo nuo lotyniško žodžio calendae, reiškiančio pirmąją mėnesio dieną. Giminingas žodis „kalendorius“ kilęs iš lot. calendarium, reiškiančio skolų knygą, nes paprastai iki šios dienos turėdavo būti sumokėtos skolos.

Aktyviausiai Kalėdos buvo švenčiamos tris keturias dienas, o visas šventinis laikotarpis trukdavęs iki pat Trijų karalių. Tuo laikotarpiu žmonės nedirbdavo sunkių darbų, tik pačius būtiniausius, ir ypatingą dėmesį kreipdavo į kiekvieną dienos įvykį – viskas turėjo maginę reikšmę ir pasekmes.

Kūčių patiekalų likučių dalybos

Apeiginių Kūčių vakarienės patiekalų likučiai Kalėdų rytmetį būdavo padalijami gyvuliams. Tikėta, kad tai atitolins nuo jų ligas, nelaimes ir plėšrūnus, gyvuliai bus vaisingi, sveiki, tvirti ir teiks žmonėms visokeriopą naudą.

Negana to, senovės indoeuropiečių tikėjimuose su gyvuliais, besiganančiais dangaus pievose, buvo tapatinami ir mirusieji. Todėl su jais būtina pasidalyti šventos vakarienės likučiais. Dažnai galvijams po saujelę sušerdavo ir šieną, dėtą po Kūčių stalo staltiese.

Kūčios žirnių, kviečių likučiai būdavo atiduodami naminiams paukščiams, kad jie nesirgtų, negaištų, dėtų daug kiaušinių.

Atsikelti – kuo anksčiau

Nors Kūčių vakarienė, Bernelių mišios užtrukdavusios iki vėlyvo vakaro, Kalėdų rytmetį kiekvienam reikėdavę iš lovos išsiristi kuo anksčiau. Jei taip padarysi – greičiau už kitus laukų darbus nudirbsi, darbai rankose virte virs, tingulys neims. Anksčiausiai Kalėdų rytą atsikėlęs šeimos narys ir kitus turėdavęs skubiai budinti, kad darbuose nuo kaimynų neatsiliktų. Kupiškio apylinkėse net sakyta: „Kas per Kalėdas ilgai miegos, tas vasaros sulaukęs kalėdos“, vadinasi, eis per žmones visa ko skolindamasis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-49-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Istorinės ir gamtinės sąlygos lėmė ryškesnę Žemaitijos skirtį nuo kitų etnografinių Lietuvos regionų, tik šiam kraštui būdingą sodybų išdėstymą ir architektūrą. Bet paveldo situacija visuose regionuose panaši – jis nyksta užleisdamas vietą naujiems moderniems statiniams. Tik saugomose teritorijose, muziejuose ir rūpestingų šeimininkų sodybose vis dar siekiama išsaugoti ar atkurti tai, kas pradėta griauti sovietmečiu, o kartais naikinama ir šiandien.

Žemaitiją nuo Aukštaitijos ar Dzūkijos etnografinių regionų pirmiausia skiria senoji vienkiemių sodybų tradicija. Be to, ir sodybos čia gerokai didesnės nei kituose kraštuose – stambesnio ir vidutinio ūkininko sodybose buvo priskaičiuojama iki dvidešimties pastatų. Tų, kurie vertėsi amatais, ūkiuose pastatų buvo daugiausia: čia buvo galima pamatyti ir vandens ar vėjo malūną, kalvę, aliejaus spaudyklą ir pan.

Pagrindiniai žemaičių sodybos pastatai, kaip ir Aukštaitijoje – troba ir lygiagrečiai su ja esantis svirnas (klėtis). Sodyboje taip pat buvo statomas tvartas, jauja, žardinė, pirtis, taip pat tik Žemaitijai būdinga ubladė – nedidelis pastatas su duonkepe krosnimi.

Turtingo ūkininko sodybos pastatų gausa liudija, kad Žemaitijoje sodybos buvo laisvesnio plano nei Aukštaitijoje ar Suvalkijoje, o pastatai – įvairesnės paskirties. Žemaitijoje jie buvo statomi platesnėmis pastogėmis, kad apsaugotų sienas nuo lietaus ir smarkių šoninių pajūrio vėjų. Plačios pastogės darė pastatą tarsi prispaustą arčiau žemės ir nepaliko daug ploto jo puošybai.

Žemaitiškos sodybos neretai statytos prie vandens: ežero, upės, kūdros, o nesant jų sodyboje būdavo du šuliniai – gyvuliams ir žmonių reikmėms. Prie gerojo – žmonių šulinio – stovėdavo svirnas, gyvenamasis namas. Taip pastatai sudarydavo tarsi gerąjį kiemą. Arčiau tvartų būdavo kitas šulinys. Toliausiai nuo visų pastatų sodyboje buvo statomi tie statiniai, kuriuose būdavo kuriama ugnis, t. y. pirtis, jauja.

Arčiau jūros, taigi ir arčiau prekybos kelių gyvenę žemaičiai buvo ne tik pasiturintys ūkininkai. Juos sparčiau pasiekdavo naujovės iš Vakarų Europos. Net pastatų šildymas žemaičių sodybose buvo kitoks nei įprastas kituose Lietuvos regionuose. Aukštaičių krosnių dūmai iš dūmtraukio išeidavo įkaitę ir beveik neatidavę šilumos, o žemaičių troboje sumūrytas didysis kaminas atvėsindavo dūmus, ir šie per šiaudinį stogą išeidavo beveik visai atvėsę.

sa.lt

BFL

Jau užuodžiama vasara Lietuvai kasmet atneša ne tik puikų orą, bet ir naują vestuvių sezoną. Na, o kokios vestuvės be originalaus mergvakario, kurio tematiką visko mačiusiam jaunimui darosi vis sunkiau sugalvoti. Gal tiesiog reikia grįžtelti atgal?

Naujo etapo pradžia

Lietuviams mielai perimant vakarietiškus švenčių scenarijus, palaipsniui pasikeitė ir mergvakarių minėjimas. Vaikinai lekia į striptizo barus, merginos drąsiais apdarais kalbina nepažįstamuosius gatvėse. O štai senovėje viskas buvo kiek kitaip ir nebūtinai blogiau.

Pasak etnologės Valerijos Jankūnaitės, pagrindinė mergvakario funkcija – atsisveikinimas su jaunimu, jaunosios perėjimas į kitą statusą. Todėl ta proga paprastai būdavo sukviečiami jauni žmonės – jaunosios draugai ir nebūtinai vien merginos.

„Tarp svečių gali būti ir vaikinai, jos draugai, ir tėvai gali būti. Būdavo, jog per mergvakarį ir jaunasis atvažiuodavo pas jaunąją, susipažindavo su visais – jaunojo pusė su jaunosios puse“, – pasakojo etnologė.

Mergvakaris – ne tik jaunosios išlydėtuvės, bet ir jos paruošimas naujajam gyvenimo etapui. Tądien pamergės kirpdavo jaunajai kasas, daug dainuodavo, pindavo lauko gėlių vainikus. Vėliau vykdavo „vakaruška“, per kurią visi ir susibendraudavo, susipažindavo. Rytą tėvai jaunąją išlydėdavo iš namų, sėsdavo visi į karietas, ir jaunąją išsiveždavo su visu kraičiu.

„Visos šios tradicijos palaipsniui išsikraipė, ėmus žvilgčioti į Ameriką ar Europą. Negalima sakyti, jog tai, ką turi jie, yra labai blogai ar labai gerai. Galbūt jie neturėjo stiprių tradicijų, galbūt jos tiesiog yra kitokios“, – kalbėjo V. Jankūnaitė.

Organizuojant – nepersistengti

Viena dažniausių klaidų, kurias, pasak etologės, daro šiuolaikinis jaunimas – į mergvakarį nekviečia vaikinų. Netiesa ir tai, jog lietuviškas mergvakaris – vien raudos ir liūdesys dėl prabėgusios jaunystės.

Jau pati mergvakario atmosfera, anot V. Jankūnaitės, nusako, kad tai smagus vakarėlis su žaidimais, kelionėmis, ir per jas nutinkančiais nuotykiais.

V. Jankūnaitės žodžiais, praktika parodė, jog nieko nereikia daryto dirbtinai, viskas turi išeiti savaime. Mergvakariui nereikia kažkokio ypatingo pasiruošimo, svarbiausia gera aura ir noras, tada ir linksmybių atsiranda.

Į mergvakarį galima įjungti šiek tiek burtų, prie pagonybės prisiliesti. Saulė, mėnulis, žvaigždės, vaivorykštė – visi gamtos reiškiniai, kuriuos sutiksite tą dieną, bus ženklai, tereiks improvizuojant juos perskaityti.

Vienas iš svarbiausių dalykų, anot etnologės, yra paprasčiausi pokalbiai, kurie tądien įgyja ypatingą prasmę.

Jei mergvakaris vasarą, dar nesulaukus vidurvasario, jame lyg Joninių šventėje galima žaisti su žolynais, ugnimi ir vandeniu.

„Ugnis apvalo, todėl mergvakaryje į laužą galima mesti tai, kas yra netinkama, ko jaunoji norėtų atsikratyti, ko nenorėtų, kad atsitiktų. Tinka prie laužo ir linkėjimus sakyti“, – sakė V. Jankūnaitė.

Burtai iš širdies – pildosi

Mergvakario pradžioje dera prisiminti išėjimo iš namų ritualą. V. Jakūnaitės žodžiais, senais laikais, išlydint jaunąją iš tėvų namų (o namais tuomet vadindavosi namai, kuriuose gyveno kelios kartos), motinos ji būdavo apvesdinama aplink stalą tris kartus. Šiuo ritualu, magišku skaičiumi trys atsisveikinama su gimtais namais, tačiau tuo pačiu namai nepaliekami tušti.

„Kai kur rašoma, kad šitaip linkima gausybės, linkima, kad namai, kurie liauka merginos, būtų tokie pat geri, kad gimtųjų namų dvasią išsineštų į naujuosius namus, kad juose apsigyventų geroji dvasia, gerasis angelas“, – pasakojo etologė.

Klaipėdos krašte egzistavo ir toks paprotys – susėsdavo visos pamergės ratu, o jaunąją pasisodindavo į vidurį. Tada medinėmis šukomis kiekviena šukuodavo jai plaukus, pindavo, rišdavo, šukuodamos tyliai į ausį linkėdavo ar mažą dovanėlę įteikdavo.

Vyriausia pamergė tai turėdavo daryti pati paskutinė, tada mesdavo per galvą šukas, ir kam jos papuldavo, ta ir ištekėdavo.

„Norite tikėkite, norite ne, bet mano dukrai buvo vos septyniolika, kai dalyvavome vienos pažįstamos mergvakaryje. Pamergė metė šukas ir tos šukos nukrito dukrai po kojų. Visi dar nusijuokė – „kaip čia kreivai metei, tokia jauna mergaičiukė“.Aštuoniolika metų tik suėjo, ji ir ištekėjo“, – pasakojo etnologė, pridėdama, jog jei viską darai iš širdies, burtai pildosi.

Norint šiuolaikinei jaunajai suteikti dar daugiau nepatirtų išgyvenimų, V. Jankūnaitė siūlo apvilkti ją tikru nacionaliniu kostiumu ir surengti fotosesiją. Vienai etnokultūros centro darbuotojai mergvakario proga, skambant dainoms apvilktas tautinis kostiumas, anot V. Jankūnaitės, sukėlė tikrą ašarų liūtį:

„Pirmiausia pradėjo vyresnės moterys raudoti, tada ir jaunajai pradėjo pliaupti. O čia dar  dainos. Kas atsitinka? Vis tiek jau mūsų genuose yra užkoduota, kad tas rūbas yra rankų darbo, tikras, lietuviškas, tas, kurio niekada daugiau gyvenime neužsivilksi, tik šia ypatinga proga“.

Dovanoti istoriją

Dar vienu galvos skausmu neretai pamergei tampa klausimas – ką padovanoti ištekančiai draugei?

Pasak V. Jankūnaitės, senovėje dovanodavo juostas, raštuotas pirštines, kojines, nebūtinai savo rankų darbo, bet jei norėdavo, kad dovaną ilgiau atsimintų, darydavo pačios.

„Dovanoms labai tinka daiktas su savo istorija, nebūtinai jis turi būti naujas, gali būti iš asmeninės kolekcijos – tai geriau nei pirkti kažką naujo. Dovanoti reikia daiktą, kuris tau kažką reiškia, kuris yra brangus, nes dovanodamas tu visada pasakoji kažkokią istoriją“, – kalbėjo etologė.

Tinka ir simbolika, bet ne iškraipyta, ne pašaipi. Pasak V. Jankūnaitės, kartais jaunimas perlenkia lazdą ir būna nebeskanu, šito reikėtų vengti.

„Reikia atsiminti, kad ištekančiai mergaitei tai yra vienintelė nepakartojama diena ir viskas turi būti itin atsargu, nes jaunoji tuo metu yra triskart jautresne nei visi kiti Gali sakyti viena, o ji gali suprasti kita, ir reikia jai už tai atleisti“, – patarinėjo V. Jankūnaitė.

Pasak etnologės, tądien jaunąją reikėtų švelniai pagloboti, nesielgti kaip su sau lygiu, kitaip bus grubu. Taip pat derėtų prisiminti, jo tai vienas paskutinių kartų, kai bus galima parodyti draugišką švelnumą.

Mergvakaryje gali būti daug klegesio, daug juoko, gali būti įvairių pamergių ir pabrolių „šposų“, jaunajai vien nuo tai matant, anot V. Jankūnaitės, jau bus gerai.

„Kiek bus juoko per mergvakarį, kiek bus vargo, laimės ir prisiminimų, toks ir jaunosios gyvenimas bus“, – sakė etologė.

Kalakutų pirkimo bumas, kuriuo per Padėkos dieną kasmet džiūgauja Amerikos prekybininkai, Lietuvoje taip ir netapo įprastu. Ši šventė, JAV minima ketvirtąjį lapkričio ketvirtadienį, Lietuvoje neprigijo, ir šią dieną retoje šeimoje susėdama skanauti kepto kalakuto.

Užtat kalėdinis laikotarpis žada dešimtis kartų išaugsiančią prekybą paukštiena: lietuviai noriai perima užsienyje populiarią tradiciją Kalėdoms patiekti keptą žąsį, antį, kalakutą ar kitą naminį paukštį.

“Arvi kalakutų” rinkodaros specialistai pastebi, kad kalakutai  pradedami graibstyti artėjant Kalėdoms. Šiuo laikotarpiu ima didėti ir kalakutienos eksportas. Panašias tendencijas mini ir prekybininkai. MAXIMA LT įvaizdžio ir komunikacijos departamento direktorė Lina Muižienė skaičiuoja, kad pernai per kalėdines šventes buvo nupirkta apie 900 šaldytų ir maždaug tiek pat atvėsintų žąsų, o per tris vasaros mėnesius (birželį, liepą ir rugpjūtį) parduota tik 80–90 šių šaldytų ir tiek pat – atvėsintų paukščių.