S.Nemeikaitės nuotr.

Senoji Lietuvos sostinė Trakai kasmet pritraukia vis daugiau turistų, kurie mėgsta aktyviai leisti laisvalaikį, sportuoti, domisi kultūros ir sporto renginiais,  tad nuolat plečiamas šių paslaugų spektras, o ateityje planuojama rengti ir aukščiausio lygio irklavimo varžybas.

Auksė LANKAITYTĖ

Trakų rajono savivaldybės merės Editos Ru­delienės teigimu, nors Trakai turi kurortinės teritorijos statusą, bet siekia tapti ir tikru kurortu. Čia yra daug kultūros paveldo objektų, gausu kultūros, sporto bei aktyvaus laisvalaikio renginių, tad svarbu plėtoti ir ekologišką transportą, skatinti judėjimą, sveiką gyvenimo būdą.

„Labai daug dalyvių pritraukia tradiciniai tarptautiniai renginiai – Trakų pusmaratonis ir Trakų  triatlonas, prie kurių prisidedame juos organizuodami ir dalyvaudami. Pastaruoju metu šiai krypčiai skiriame ypač daug dėmesio ir tikimės, kad ateityje galėsime didžiuotis ir sporto bei aktyvaus laisvalaikio sostinės titulu“, – sako E.Rudelienė.

Pasak merės, ketinama įrengti 8-ąjį irklavimo taką, būtiną norint organizuoti aukščiausio lygio irklavimo varžybas. „Aktyviai bendradarbiaudami su Lietuvos irklavimo federacija, ieškome galimybių šį taką įrengti. Jau atlikti ežero dugno sudėties tyrimai, aiškinamasi, ar yra būdų, nepažeidžiant gamtos apsaugos reikalavimų, dugną pavalyti ir „atlaisvinti“ erdvę takui. Šioje srityje dirbama labai intensyviai, nes svarbu, kad pasaulis mus matytų, pažintų, vertintų. Juk garsiname ne tik Tra­kus, bet visą Lietuvą“, – sako E.Rudelienė.

Trakuose jau vyko ne vienas Europos bei pa­saulio jaunių, jaunimo ir meistrų irklavimo čempionatas, tad siekiama rengti ir aukščiausio lygio – suaugusiųjų pirmenybes, o tam būtinas aštuntasis irklavimo trasos takas.

„Trakai nuo seno garsėja irklavimo tradicijomis, nes pas mus išugdomi geriausi šalies sportininkai, aktyviai veikia irklavimo klubai. Štai Rio de Žaneiro olimpiados irklavimo vicečempionas Saulius Ritteris, Lietuvos irklavimo rinktinės treneris Mykolas Masilionis – trakiečiai. Trakuose labai populiarios vandens sporto – irklavimo, baidarių ir kanojų, kanupolo šakos. Beje, į svarbiausias metų irklavimo varžybas – tarptautinę „Gin­tarinių irklų“ regatą kitąmet pakviesime jau 55-ąjį kartą“, – pasakoja merė.

Plėtojama ir kita aktyvaus laisvalaikio infrastruktūra – dviračių maršrutai. Neseniai užbaigta dvi­račių tako jungtis nuo Lietuvos olimpinio sporto centro Trakų sporto bazės iki kelio į Užutrakį. Tad dabar dviračiais galima saugiai važiuoti nuo Trakų autobusų stoties iki pat Užutrakio dvaro. Naujasis takas driekiasi vaizdinga Galvės ežero pa­krante, kur atsiveria puikus kraštovaizdis į eže­rą ir salas.

„Ruošiamės kartu su Vilniumi įgyvendinti nau­ją dviračių takų projektą. Ketiname abi sostines sujungti dviračių takais ir pasiūlyti net kelias kryptis“, – sako E.Rudelienė.

Merės teigimu, kai kuriais dviračių takų maršrutais jau aktyviai naudojamasi, pavyzdžiui, vis populiarėjančiu Eduardo Fransua Andrė parkų maršrutu. Dviračių žygio metu aplankomi trys šio prancūzų kraštovaizdžio architekto sukurti istoriniai Užutrakio, Lentvario, Trakų Vokės parkai. Be to, pradėti ženklinti bent keturi dviračių maršrutai, kurie kvies pažinti Trakų kraštą. Dviračių takai bus įrengti ir rekonstruotose trijose miesto gatvėse, kurias atnaujinti planuojama pradėti dar šiemet.

Nepalyginti daugiau dėmesio, nei iki šiol, skiriama didžiausiam rajono miestui Lentvariui, ku­ris vis likdavo Trakų šešėlyje. Trakų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus Jono Liesio teigimu, daug darbų vyksta atnaujinant sporto aikštynus, kuriant naujas poilsio erdves.

Lentvariečiai jau džiaugiasi naudodamiesi ką tik įrengta krepšinio aikštele. Parengti dar du – Lentvario  Motiejaus Šimelionio bei Henriko Sen­kevičiaus ir „Versmės“ gimnazijų sporto aikštynų projektai. Be to, bus įgyvendinti du nauji investiciniai projektai, skirti įrengti šeimos parkui, skverui, daugiafunkcinei laisvalaikio zonai bei Lentvario palūdimiui.

„Dabar rekonstruojamas Trakų Vytauto Di­džiojo gimnazijos stadionas. Bus įrengta futbolo aikš­tė, bėgimo takai, lengvosios atletikos, tinklinio, teniso aikštelės. Neseniai prie šios gimnazijos atnaujinta krepšinio aikštelė ir pastatyti gatvės gimnastikos įrenginiai. Be to, Trakų gimnazijoje bus įrengta moderni krepšinio salė, kurioje galės vykti ir labai populiarios Trakuose salės futbolo varžybos“, – sako J. Liesys.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Vytautas Didysis buvo mažo ūgio, bet mokėjo kariauti. Jo pusbrolis Skirgaila buvo girtuoklis ir mušeika, bet mokėjo gydyti. Jogaila buvo didis politikas, bet nebuvo toks didis karo vadas kaip jo pusbrolis Vytautas Didysis. Abu su Vytautu buvo blaivininkai. Gėrė tik šaltinio vandenį. Blaivybė bent iš pradžių buvo skiriamasis Gediminaičių bruožas.

Rimvydas VALATKA

Net didžiajam kunigaikščiui Algirdui priešiški maskvėnų metraščiai po jo mirties rašė: „Tas pats Algirdas buvo labai išmintingas ir kalbėjo daugeliu kalbų ir savo valdžia ir iškilumu pranoko beveik visus. Ir buvo didžiai santūrus, nusigręžęs nuo visų tuščių reikalų, pasilinksminimų ir pramogų ir kitų tokių nemėgo, bet rūpinosi savo valstybe dieną naktį. Nuo girtavimo gręžėsi ir vyno, midaus ir alaus, bet kokių svaigiųjų gėrimų negėrė; dėl to, kad nepakentė girtavimo ir visame kame buvo santūrus.“

O štai kaip lenkų šaltinis charakterizuoja Algirdo sūnų Jogailą: „Ūgio buvo mažo (~statura brevis~), malonaus būdo, galva buvo beveik visa plika, akis turėjo linksmas ir malonias, balsą skardų, mėgo ramybę ir taiką; visada buvo blaivus, nes jokio svaiginančio gėrimo, išskyrus vandenį, negėrė.“

Blaivybę iš Jogailos paveldėjo ir jo sūnus, Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Kazimieras. „Buvo visada santūrus žmogus, gėrė vandenį ir niekada neragavo vyno, midaus, alaus ir nevartojo vaistų, nekentė jų kvapo ir bjaurėjosi. Mėgo pirtį, dažnai mankštintis“, – rašo didįjį kunigaikštį Kazimierą pažinojęs Maciejus Miechovita.

Pirtį ir asmens higieną dievino ir Jogaila. Lenkų istorikas Stefanas M.Kuczynskis rašo, kad „visiškai tikėtina, jog karalius papročiais ir asmenine švara pranoko visą savo aplinką“: „Karalius dėvėjo balintos drobės marškinius, pilko audinio drabužius, kasdien skutosi, o skustuvą, žirklutes, šepečius ir dramblio kaulo šukas kelionėse visada turėjo su savimi. Pagaliau jis naudojosi lininėmis nosinėmis. Savo lenkiškos aplinkos nuostabai, taip pat dažnai maudėsi, paprastai kas trečią dieną, kartais dažniau.“

Lininės nosinės, šukos, žirklutės, kasdien skutasi ir, o gerasis Dieve, vos ne kasdien eina į pirtį! Net ir dabar tokia higienos regula daugeliui lietuvių, sprendžiant iš kvapų autobusuose ir troleibusuose,  sunkiai suvokiama. Galima tik įsivaizduoti, kokį furorą savo švarinimusi tikras barbaras, karalienės Jadvygos įsitikinimu, Jogaila sukėlė XIV a. pab. Krokuvos pilyje, kur, kaip ir visose Europos pilyse, asmens higiena nebuvo svarbiausias dalykas, švelniai kalbant. Viduramžių valdovams, kaip ir jų valdiniams, kur kas labiau rūpėjo sielos išganymas po mirties.

Ar LDK kariai buvo tokie pat blaivininkai kaip ir jų valdovai? Nieko panašaus – vyrai mėgo ne tik gerai pasimušti. Išlikęs niekinamas Kryžiuočių ordino magistro pasisakymas prieš pat Žalgirio mūšį apie lietuvius, kad jie turi „daugiau bokalų ir ąsočių nei ginklų“.

„Kai eina į karą, – rašo savo kronikoje ir Bernardas Wapowskis, – jie surenka 20 000 raitelių ir stengiasi kuo įspūdingiau pasirodyti. Gurguolių, vežimų ir mantos gabenasi palyginti per daug, todėl jų plačiai išskleistos stovyklos panašios į didžiules kariouomenes. Greiti kariauti; į pirmą kunigaikščio signalą prisistato nemokamai, bet gabesni antpuoliams negu tvarkingiems karo žygiams. Net iki pietų žmonės blaivūs, ryto metą tariasi ir atlieka savo reikalus, kitą dienos dalį praleidžia vaišindamiesi ir prie bokalų, kartais jų pokyliai trunka iki vėlyvos nakties ir ilgiau.“

Kaip į tai turėjo reaguoti tik šaltinio vandenį geriantys Vytautas ir Jogaila? Regis, valdovai kai kuriose srityse buvo daug liberalesni nei dabartiniai politikai – jie neprimetinėjo savo gyvenimo būdo valdiniams. Bent jau tol, kol tai negrėsė kariuomenės pagrindams.

Tačiau tuoj po Žalgirio mūšio, kai nugalėtojai kryžiuočių stovykloje paėmė „daug statinių su vynu, o prie jų pripuolę pailsę LDK ir Karūnos kareiviai pylėsi vyną į šalmus, pirštines, batus ir gėrė“, nebeišlaikė ir Jogailos nervai. Ką daro karalius blaivininkas?

Karalius, baimindamasis nusigėrimo, kuriuo priešas galėjo pasinaudoti, o žmonės – pasiligoti bei pasidaryti netinkami tolesniam karui, įsakė statines sukapoti. Tai buvo tučtuojau padaryta, ir gausybė vyno, sruvenančio upeliu per lavonus, kurių daug krito stovykloje, susimaišiusio su žmonių ir arklių krauju, raudona srove plaukė net iki pievų prie Tanenbergo.

Tai, kad nuo beprotiško gėrimo galima ne tik pasiligoti, Jogaila žinojo ne iš nuogirdų. Rusų metraštis aprašo, kaip 1396 m., neva nunuodytas medžioklėje už Dniepro, po 7 dienų Kijeve mirė mirė Jogailos brolis Skirgaila. Kiti metraščiai kalba apie apnuodytą gėrimą, kurio Skirgaila per daug išgėręs. „Bet juk ir patys gėrimai, kai jie vartojami be saiko, yra nuodai“, – knygoje „Vytauto Lietuva“ pamokomai priduria Jozefas I.Kraszewskis.

Blaivininko Jogailos anūkas ir tokio pat Kazimiero sūnus Frydrichas, kuris tėvo buvo paskirtas vyskupu, būdamas Krokuvos kardinolu, mirė vos 35-erių, nes, anot M.Miechovitos, „gyveno tuščią, veltėdišką gyvenimą girtaudamas, nuolat puotaudamas, šlykščiai ištvirkaudamas“. Mirties priežastis – „prancūziška“ liga (sifilis). Bet tai, kad Jogailaičio organizmas anksti pasidavė ligai, M.Miechovita pirmiausia siejo su kardinolo pomėgiu „persivalgyti ir gerti daug alaus – ypač Piontkuvo, sunkiai virškinamo su prieskoniais“.

Puotos ir mėgavimasis alkoholiu buvo pagrindinė XV a. pab.–XVI a. pr. dvaro pramoga. Praėjus keleriems metams po kardinolo mirties jo brolio Žygimanto Senojo dvare įkuriama Ėdrūnų ir girtuoklių draugija. Galutinę pergalę šventė ne Jogailos ir Vytauto blaivybė, kai jie per Kalėdas Trakuose gerdavo tik šaltinio vandenį, o pražūtinga Skirgailos aistra.

Trakai visada magiški: savo senąja architektūra, viduramžių pilimis, įstabiu kraštovaizdžiu. Tačiau jų neaplenkia ir nauji vėjai, sklaidantys populiarų mitą, kad Trakai – tai tik pilis ir kibinai. Apie tai savo mintimis dalijasi Trakų rajono savivaldybės merė Edita Rudelienė.

Paulius PAUKŠTYS

– Pernai savivaldybė baigė įgyvendinti projektą „Trakų rajono tradicinių amatų centro kūrimas“. Kuo svarbus šis projektas?

– Projektas įgyvendintas siekiant išsaugoti visų Trakų krašte gyvenančių tautų kultūrinį paveldą ir puoselėti tradicinius amatus, jų technologijas, sudaryti sąlygas amatininkams pristatyti ir prekiauti tautinio paveldo produktais. Jo rezultatas – po vienu stogu, strategiškai patrauklioje vietoje, šalia pirmo tilto į Trakų salos pilį,  įsikūrę Trakų krašto tradicinių amatų centras ir Trakų turizmo informacijos centras. Tai geriausias sektinas privačios ir viešosios partnerystės pavyzdys.

Atėjęs į Turizmo informacijos centrą turistas ne tik gauna išsamią informaciją apie poilsio galimybes regione, bet kartu gali nors trumpam prisiliesti prie krašto tradicijų, iš arčiau pažinti vieną ar kitą amatą. Ši naujovė turistus labai traukia, tai rodo jų mintys atsiliepimų knygoje.

Galime sakyti, kad Trakai įgijo naujus, visad plačiai svečiams atvertus vartus.

– Ar projektas paskatino verslumą rajone?

– Žinoma. Trakų ir aplinkinių teritorijų amatininkai džiaugiasi, kad atsirado toks centras, kuriame galima eksponuoti ir realizuoti tradicinių amatų gaminius. Čia nuolat vyksta edukaciniai užsiėmimai (15 įvairių programų), įvairūs mokymai, būreliai vaikams, rengiami susitikimai, pristatymai. Pastebėjome, kad atsiradus centrui padaugėjo sertifikuotų tradicinių amatų produktų ir sertifikuotų tradicinių amatų meistrų. Centru naudojasi ne tik Trakų rajono, bet ir aplinkinių savivaldybių amatininkai.

– Kaip tokių amatų puoselėjimas veikia turistų srautus?

– Tai priežastis išsamiau pasidomėti Trakais ir Lietuva. Tačiau turistus traukia ne tik Trakai, bet ir visas Trakų kraštas: čia didėja kaimo turizmo verslo objektų skaičius, kasmet daugėja poilsiautojų, atvykstančių iš Lietuvos ir užsienio, kurie domisi kultūros paveldu.

– Trakų rajonas – turistinis. Kokia yra turizmo srautų dinamika?

– Galime pasidžiaugti, kad turistų kasmet daugėja vidutiniškai po 5 proc. Valstybinio turizmo departamento duomenimis, 80 proc. Vilnių aplankančių užsienio turistų aplanko ir Trakus. Tai daugiau nei milijonas svečių per metus. Tačiau apie 90 proc. visų lankytojų – trumpalaikiai, nes nakvynės vieta, ypač turistų grupės, pasirenka sostinę, kurioje daugiau įvairių pramogų.

– Ar lankytojų srautus veikia sezoniškumas?

– Sezoniškumas būdingas ne tik Lietuvai, bet ir Pietų Europos turistiniams regionams.75 proc. turistų apsilanko II–III ketvirtį. Aktyvus turizmas Trakuose įsibėgėja jau gegužės 1-ąją, kai kaimyninėse Latvijoje ir Lenkijoje prasideda ilgieji šventiniai savaitgaliai.

Gegužę mėgsta keliauti vokiečiai, olandai, austrai bei skandinavai. Vasarą apsilanko daugiausia turistų, o rugsėjį – keliauti pamėgę nuolaidų gaudytojai. Rudens ir žiemos sezonas ramesnis. Tačiau didesni turistų būriai plūsteli šventiniu laikotarpiu. Pavyzdžiui, šių metų pirmąją sausio savaitę Trakus tiesiog užgulė iš Rusijos atvykusios šeimos. Sulaukėme tiek rusų turistų, kiek pernai per visą sausį.

– Koks yra Trakų rajono turisto portretas?

– Vis daugiau lietuvių šeimų, ypač jaunų, renkasi aktyvų ilgųjų savaitgalių poilsį Trakuose: mėgsta vandens pramogas, susipažįsta su Trakų apylinkėmis pėsčiomis ir dviračiais, lanko tradicinius kultūros ir sporto renginius. Žiemą vilioja renginių ciklas „Trakai – Kalėdų Senelių sostinė“, Užgavėnės, Trakų oro šventė. Labai populiari čiuožykla priešais Trakų pilį.

Vos nutirpus Galvės ežero ledui prasideda irklavimo varžybos. Šios vasaros liepą Trakai taps irklavimo Meka, nes čia rengiamas Europos irklavimo jaunių čempionatas. Platų spektrą puikių kultūros renginių galime pasiūlyti ištisus metus ant Galvės ežero, Užutrakyje, Salos ir Pusiasalio pilyse.

Naujų potėpių atsirado ir užsienio turisto portrete – Trakuose ilsėtis pamėgo latviai. Rusų turistų grupių sumažėjo, tačiau vis daugiau sulaukiame rusų šeimų iš Maskvos, Sankt Peterburgo, Kaliningrado ir kitų artimesnių Rusijos regionų.

– Kaip jūsų vadovaujamame rajone skatinama turizmo plėtra, kokius rinkodaros žingsnius turizmui skatinti laikytumėte sėkmingiausiais?

– Turizmas – prioritetinė rajono plėtros sritis. Turime per 50 kaimo turizmo sodybų, vienu metu galime apgyvendinti beveik 4 tūkst. turistų. Rajone yra vienas geriausių pasaulyje viešbučių „IDW Esperanza“, turime didžiausią konferencijų ir poilsio centrą Vilniaus regione „Trasalis – Trakai Resort & SPA“, daug laisvalaikio, pramogų įmonių.

Siekiame, kad turistai gautų aukšto lygio paslaugas, kad viešoji turizmo infrastruktūra – dviračių, pėsčiųjų takai, maršrutai – būtų saugi ir atitiktų europinius standartus. Sezoniškumo mažinimas, sporto viešosios infrastruktūros plėtra, platesnis kultūros paveldo objektų pritaikymas turistų poreikiams – tai mūsų rajono ateities turizmo plėtros kryptis.

Užs. Nr. VPL1030

kryziuociaiA

Žmonės šventė ir linksminosi visais laikais, tik papročiai, skoniai ir galimybės kito. Viduramžiais šventės buvo vienas pagrindinių pasilinksminimo būdų, jų metu žmonės bendravo, prekiavo, vaišinosi įvairiais to meto patiekalais, dalinosi naujienomis. Geras maistas ir gėrimai buvo neatsiejama pavykusios šventės dalis.

Atvykę į Viduramžių šventę visa tai galėsite patirti. Viduramžių epochos didikai savo gomurį malonindavo įvairia sumedžiotų žvėrių ir paukščių mėsa. Didysis kunigaikštis Vytautas Trakuose turėjęs net savo žvėryną, kuris buvo didis stebuklas kitų valstybių pasiuntiniams ir valdovams. Švenčių stalai lūžo ne tik nuo komtūrų siųstos sūdytos lašišos, Ordino didžiojo magistro išrūpintų silkių, bet ir Trakų ežerų žuvies patiekalų. Iš Rygos buvo patiekiama daržovių bei vaisių, vynas – iš Reino slėnio ir net iš tolimosios Graikijos. Neapseita ir be visoje Europoje garsaus lietuviško midaus bei gintarinio aludarių gėrimo. Bus skanėstų ne tik suagusiųjų, bet ir mažylių burnai.

Pirmąsyk šventėje bus gausu pramogų mažiesiems šventės dalyviams: ir piešimo pamokėlės bei varžytuvės, ir ekstremalios lenktynės mediniais vežimaičiais, ir besisukanti karuselė. Bei daug daug kitų vaikiškų džiaugsmų. Šventėje šurmuliuos amatininkai: puodžiai, kalviai, knygrišiai, juvelyrai, medžio drožėjai, popieriaus gamintojai, kauladirbis, peilininkas ir kt. Puikiai nusiteikę amatininkai ne tik mielai demonstruos senuosius amatus, pasakos jų istoriją, bet ir pakvies visus pageidaujančius pačius išmėginti vieno ar kito amato.

Šiais metais netruks kitų naujovių. Pirmą kartą Viduramžių šventėje dalyvaus raitieji riteriai, kurie varžysis ne tik įvairiose meistriškumo rungtyse, bet ir kovos ietimis. Vyks ypatingas riterių turnyras, kurio metu bus kaunamasi trimis etapais, naudojant skirtingus ginklus (skydą–kalaviją, pusantros rankos kalaviją bei baklerį (mažąjį skydą) – kalaviją). Žiūrovus kvapą gniaužiančiais triukais stebins oro akrobatas. Drąsiausieji galės dalyvauti vykdant nusikaltėlių teismą ir egzekuciją.

Pirmą kartą šventėje dalyvaus ir muziejininkai iš Kentčyno (Lenkija), kurie pristatys „Viduramžių riterių stovyklos virtuvę” bei puodininkystę.

O kokia gi šventė be padaužos juokdario, žonglieriaus ir viduramžių  muzikantų? Bus ir jie!
Šventė vartus atveria birželio 7 d. 13 val.

Su renginio programa galite susipažinti internete: www.trakaimuziejus.lt

Šį šeštadienį, birželio 1 dieną, startuoja didžiausia sportinė buriavimo regata Vilniaus regione „Galvės taurė 2013“. Į regatą šiemet įsitraukia ir olimpinės laivų klasės. Birželio 1-ąją vyks pirmasis iš dviejų „Galvės taurės“ etapų, kuriame kreiserinės jachtos Galvės ežere plauks aplink specialias bojas.

„Kaip parodė ankstesnių metų praktika, startai prieš vėją bei trumpa ir dinamiška varžybų distancija lemia tai, kad jachtos kovoja bortas į bortą iki pat finišo. Įtempta kova tampa įdomi ne tik dalyviams, bet ir nuo kranto stebintiesiems“, – komentuoja regatą organizuojančios asociacijos „Gero vėjo klubas“ prezidentas Mantas Klimantavičius.

Pirmojo plaukimo startas numatomas 12 valandą. Iki pat vėlyvos popietės buriuotojų kovos bus gerai matomos nuo Tiškevičių rūmų terasos ar Slėnio kempingo.

Organizatorių teigimu, „Galvės taurės 2013“ programa šiemet bus intensyvesnė ne tik dėl dalyvių gausos, naujų jachtų ekipažų, bet ir dėl olimpinių laivų klasių įtraukimo į renginį. Prie regatos „Galvės taurė 2013“ organizatorių komandos šiemet prisijungė asociacija „Trakų buriuotojų klubas“, tad varžybos pasipildė „Optimist“, „Laser“, 470 ir „Finn“ laivų klasėmis.

„Dauguma Vilniaus buriuotojų kasmet vežasi laivus iš Trakų į Kuršių marių regatą Klaipėdoje. O mes šiemet nusprendėme iškrėsti rimtą pokštą ir pakviesti buriuotojus iš kitų Lietuvos miestų bei kaimyninių valstybių atvykti į Trakus. Jau dabar galime pasakyti, kad ši idėja sulaukė sėkmės: jau žinoma, kad atvyks buriuotojai iš Kauno, Elektrėnų, Šiaulių, sulaukta teigiamų atgarsių ir iš užsienio buriuotojų klubų“, – sako M. Klimantavičius.

„Galvės taurę 2013“ pristatantis vaizdo klipas: http://youtu.be/gGiapInm6Es

Trakų miesto šventės dalis

Birželio 8 dieną rengiamas antrasis „Galvės Taurės“ etapas – jis sutaps su Trakų miesto švente. Startas numatomas 12 valandą prie centrinės Trakų krantinės, buriuotojų dar vadinamos „Paryžiumi“. Finišas numatytas laivams įveikus distancijas, apie 16 valandą, o 18 valandą regatos nugalėtojai bus iškilmingai pasveikinti ir apdovanoti centrinėje scenoje šv. Nepomuko aikštėje.

„Miestiečiai ir miesto svečiai galės stebėti startą iš arti, klausyti renginio komentatoriaus Dariaus Gerasimavičiaus pasakojimo. Tai puiki proga net ir mažiau suprantantiems apie buriavimą iš arti pamatyti, kaip vyksta jachtų lenktynės, sužinoti pagrindinius sportinio buriavimo principus“, – sako „Gero vėjo klubo“ prezidentas.

Iš viso šiemet per du regatos etapus numatomi šeši plaukimai kreiserinėms jachtoms. Regatoje laivai varžysis keliose grupėse – sportinėje ir pramoginėje. Sportinės grupės finišo laikas bus koreguojamas naudojant visame pasaulyje pripažįstamą ORC Club handikapo formulę. Ypatingas dėmesys bus skiriamas teisėjavimo kokybei – varžybose teisėjaus ir kvalifikuoti Lietuvos buriuotojų sąjungos teisėjai.

„Galvės taurės 2013“ rėmėjų gretose šiemet yra buriavimo aprangos gamintojas „Helly Hansen“, Trakų miesto savivaldybė. Regatos taures tradiciškai įsteigė „Stiklo meistrai“, prizus – „Sportland LT“, „Svajonių jachtos“, „Samsonas“. Prie regatos viešinimo prisideda „Lietuvos ryto“ leidinių grupė, viešųjų ryšių agentūra BVRG Burson-Marsteller, buriuotojų žurnalas „Vėjo 3“ ir spaustuvė „SRS Servisas“.

Didingiausia metų premjera. Techniškai sudėtingiausias kultūros projektas. Tokie apibūdinimai jau dabar lydi birželio 29 dieną Trakuose įvyksiantį išskirtinį baleto spektaklį. Paskutinį birželio šeštadienį senojoje Lietuvos sostinėje pirmą kartą šalies istorijoje klasikinis Piotro Čaikovskio baletas „Gulbių ežeras“ bus atliktas tiesiog ežere.

„Taip, taip, supratote teisingai, – nuostabą šalin gena projekto meno vadovė Tatjana Sedunova. – Tai didžiulis iššūkis, tačiau Lietuva greitai pateks tarp šalių, kuriose šis klasikinis kūrinys bus parodytas ant ežero sumontuotos scenos. Techniniai planai jau parengti, užsakyta speciali įranga“.
Prieš spektaklį Trakuose tris paras dirbs keliasdešimties technikų komanda – ketinama sukonstruoti pontoninį plaustą, ant jo – specialią sceną, garso, vaizdo ir šviesos techniką. „Spektaklis prasidės, kai ims temti. Įspūdinga Trakų pilies dekoracija ir apšvietimas sukurs nepakartojamą pasaką“, – įsitikinusi meno vadovė.
Turbūt nėra pasaulyje teatro, kuriame nebūtų buvęs pastatytas šis baletas. Tačiau senojoje Lietuvos sostinėje klasikinis baletas pakeis veidą ir persikels į netradicinę erdvę: taip mes iššūkį nusistovėjusiai nuostatai, kad baletą galima žiūrėti tik uždaroje salėje.
Ir tikrai nėra balerinos, kuri nesvajotų šokti žaviosios gulbės Odetos–Odilės.  „Tai techniškai ir artistiškai sudėtinga partija, kurią geba atlikti tik talentingiausios balerinos. Tas vaidmuo puošia visą spektaklį“, – aiškina T.Sedunova ir priduria, kad pagrindinė partija patikėta vienai ryškiausių pasaulio baleto žvaigždžių.
Maskvos Didžiojo teatro primabalerina Jekaterina Krisanova jau seniai nebelyginama su jokia kita balerina, tai su ja lygina pačias talentingiausias baleto šokėjas. „Tai išskirtinis projektas, tik dėl to sutikau jame dalyvauti“, – paaiškina Maskvos Didžiojo teatro solistė – artistė, kurios laukia didžiosios scenos: nuo Paryžiaus iki Niujorko.
Į Lietuvą ji atvyksta su partneriu – kita pasaulinio lygio žvaigždes Dmitrijumi Gudanovu. „Jis itin meistriškas, tarsi Nikolajus Cickaridzė savo jaunystės metais“, – aiškino T.Sedunova.
Išskirtinė ir trupė – visame pasaulyje vertinami Baltarusijos Didžiojo tetaro artistai.
Baltarusijos Didžiojo teatro baleto repertuare – daugiausiai klasikiniai pastatymai, o P.Čaikovskio „Gulbių ežeras“ yra tarsi trupės vizitinė kortelė. „Tai visame pasaulyje labiausiai vertinamos rusiškos baleto mokyklos atstovai. Ir tai daug ką pasako“, – apie Baltarusijos baletą kalba T.Sedunova.

Specialios erdvės žiūrovams
Baleto gerbėjams bus sumontuotos specialios tribūnos apžvalgos aikštelėje prieš pilį.
Ketinama įrengti specialią išskirtinių svečių tribūną – tarsi prezidentinę ložę, kokios paprastai būna operos ir baleto teatruose. Šiems svečiams atsivers geriausias vaizdas į sceną.
Galvės ežere plaukiojančiuose laivuose bus įrengta VIP zona svečiams. „Gulbių ežerą“ jie stebės tiesiai nuo laivo denio. Svečiai galės vaišintis ir mėgautis išskirtiniu kultūriniu renginiu ant vandens.
Bilietus į unikalų baleto renginį „Gulbių ežeras Galvės ežere“ platins „Tiketa“. Prekyba jais prasideda jau šiandien, gegužės 8 d. Gegužės 8-9 dienomis „Daily Card“ ir „Tiketos klubo“ nariai  bilietus į įspūdingą baleto žvaigždžių pasirodymą viename vaizdingiausių Lietuvos kraštovaizdžių galės įsigyti su 20 % nuolaida. Prekybos pradžioje bilietų kaina – vos nuo 35 litų.
Siužetas – tarsi specialiai Trakams
Pirmas veiksmas prasideda gamtos scenomis: ežeras miško glūdumoje. Išlipdamos į krantą, gulbės virsta merginomis. Zygfrydas, pakerėtas gulbių karalienės grožio, nuleidžia arbaletą. Odeta jam papasakoja, kad gulbėmis merginas pavertė piktasis burtininkas. Zygfrydas prisiekia jai amžiną meilę.
Antras veiksmas persikelia į pilį. Čia vykstančioje puotoje viena po kitos Zygfrydui pristatomos gražuolės, tačiau tokios, kuri jį sudomintų, nėra. Princo širdyje ir mintyse – vien Odeta. Vėliau veiksmas rutuliojasi naktį, ant ežero kranto. Kaip blogis nugalimas, Laimingus Odetą ir Zygfrydą nušviečia kylančios saulės spinduliai. Nuo šiol jų laukia gyvenimas, meilė ir laimė.
O žiūrovų nepaprastos, išskirtinės emocijos – ties tyvuliuojančiu Galvės ežeru.

Istorinė Lietuvos sostinė Trakai ambicingai pasitinka didžiausias metų šventes. Šį savaitgalį, gruodžio 8 d., čia atidaromas kalėdinis miestelis, kurį aplankys keturi seneliai iš Rusijos, Lenkijos, Suomijos ir Vokietijos.

Didžiąją miesto puošmeną – Kalėdų eglutę – įžiebs ilgabarzdis Kalėda, o iki pat Trijų Karalių įvairiose miesto vietose veiks septynios nykštukų rezidencijos, vyks teatralizuoti vaidinimai, koncertai, dovanėlių mugės.
Į antrą kartą rengiamą kalėdinę Trakų šventę šiemet įsijungė net keturios užsienio šalių ambasados. „Pernai bendradarbiavome su Vokietijos ambasada, o šiemet prie jos prisijungė ir Suomijos, Rusijos bei Lenkijos atstovybės Lietuvoje, – sakė Trakų rajono savivaldybės seniūnas Kęstutis Vilkauskas. – Kalėdų Senelių miestelyje, įkurtame apžvalgos aikštelėje priešais Trakų pilį, kiekvieną gruodžio ir pirmąjį sausio savaitgalį lankysis šių šalių ambasadų atstovai ir, svarbiausia, svečiuosis Kalėdų seneliai, kurie ruošia ypatingą programą.“
Trakų seniūnas tikino, kad šiemet kalėdiniuose renginiuose laukiama daugybės svečių tiek iš Lietuvos, tiek iš užsienio. „Jaučiame didelį susidomėjimą šių metų švente, ypač iš mokyklų – jų atstovai jau  skambina ir teiraujasi, kas ir kada pas mus vyks, tad ruošiamės priimti  daug moksleivių grupių, – tvirtino K. Vilkauskas. – Kalėdiniais renginiais domisi ir turistai iš Rusijos, Baltarusijos. Jau tampa tradicija, kad žmonės iš šių kaimyninių valstybių atvažiuoja į Trakus sutikti Naujųjų metų.“
Magišką atmosferą Trakuose kurs teatralizuotos kalėdinės pasakos, nukelsiančios į vaizduotės ir stebuklų pasaulį. Kiekvieną gruodžio savaitgalį Kalėdų Seneliai nykštukų rezidencijose rengs specialią programą vaikams. Sekmadieniais jose dalyvaus ir kūrybingi vaikų globos namų vaikai, bus rengiamos estafetės, šeštadieniais ypatingus pasirodymus žada įvairiausi šokių ir muzikos kolektyvai.
„Kiekviena rezidencija turės po savo unikalų antspaudą, – pasakoja K. Vilkauskas. – Visi, apsilankę  Kalėdų Senelių  miestelyje ir surinkę specialius antspaudus, galės dalyvauti loterijoje, kurios pagrindinis prizas – kelionė visai šeimai į Heidės pramogų parką Vokietijoje.“
Kalėdinės Trakų šventės organizatoriai tikisi sulaukti ir minusinės oro temperatūros, nes užšalus Galvės ežerui, ant jo planuoja įrengti atvirą čiuožyklą. „Tai būtų išties gyva žiemos pasaka – aplink balta, o visi čiuožinėja prie pat Trakų pilies“, – planais dalijosi rajono seniūnas K.Vilkauskas.
Valstybinis turizmo departamentas, siekdamas mažinti sezoniškumą, kviečia keliauti ir šaltuoju metų laiku bei nepraleisti progos pamatyti įdomiausius šventinius Lietuvos miestų renginius.

Lapkričio 21 d., trečiadienį, 15.00 val. Medininkų pilyje (Medininkų km., Vilniaus raj.) vyks tapytojo, prof. Giedriaus Kazimierėno paveikslo Rūstybės diena pristatymas. Renginį organizuoja Trakų istorijos muziejus.

Vienoje iš rugsėjo pabaigoje lankytojams atidarytos rekonstruotos Medininkų pilies menių eksponuojamas įspūdingas ant drobės tapytas Giedriaus Kazimierėno paveikslas Rūstybės diena (2012). Pasak tapytojo, „paveikslo pavadinimą – Rūstybės diena inspiravo biblinio Paskutiniojo Teismo motyvas, o paveikslo konfigūracija primena ankstyvosios gotikos altorių, nes Žalgirio mūšis mums yra sakralus dalykas“. Paveikslo dydis – virš 13 kv.m. – užpildo menės erdvę. Gotikinį paveikslo rėmą sukūrė dailininkas Virginijus Stančikas.

„Drobės dydis yra labai reikšminga išraiškos priemonė, – sako G. Kazimierėnas.- Mūsų istorija yra tokia didinga, kad mažo formato jai nepakanka. Norėjosi pabrėžti šį turtingumą, truputį sukrėsti, pažadinti žiūrovą“.

Anot Trakų istorijos muziejaus direktoriaus V. Poviliūno, Medininkų pilies menė – natūrali aplinka dailininko G. Kazimierėno meistriškai nutapytai istorinei drobei, vaizduojančiai vieną svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įvykių, eksponuoti, jos įspūdžiui sustiprinti. Kelis šimtmečius trukusi Teutonų Ordino ekspansija buvo sustabdyta. Per tą laikotarpį, telkdami riterius iš visos Europos kovai prieš pagonis, popiežiai išleido daugiau nei 100 raštų (bulių). Savo riterius į Lietuvą siuntė Vokietija, Austrija, Šveicarija, Čekija, Prancūzija, Italija, Ispanija, Anglija, Skandinavija, Nyderlandai, Škotija, Lenkija (iki 1386 m.)… Krašto puldinėjimai tęsėsi ir po Lietuvos krikšto 1387 metais. Žalgirio mūšis – pergalinga šių karų pabaiga.

Siekdamas maksimaliai priartėti prie autentiškos Žalgirio mūšio pajautos, dailininkas pasitelkė seniausią šį mūšį vaizduojančią D. Schillingo (Šilingo) kronikos 1485 m. miniatiūrą. G. Kazimierėnas turi aiškias nuostatas apie istorine tematika sukurtą meno kūrinį ir savitą šio istorinio mūšio viziją. Apie tai tapytojas kalbės renginio metu.

“Paveikslo apačioje, sidabriniame fone, – „muzikinis registras“. Kryžiuočiai, manydami, kad laimi mūšį, užtraukė pergalės himną Christ ist erstanden (Kristus prisikėlė). Dešinėje – Lietuvos ir Lenkijos riteriai, eidami į mūšį, gieda senąjį himną Dievo Motina (Bogurodzica). Abiejų choralų autentiškų natų ir žodžių fragmentai paveiksle panaudoti kaip prasminiai autentiški kodai.

Nesunku įsivaizduoti viena prieš kitą žygiuojančias milžiniškas kariuomenes, giedančias savo himnus. Tačiau paradoksas – jos garbina tą patį Dievą. Ir tie himnai, didingieji choralai, vis garsėdami ima susilieti į absurdišką garsų kakofoniją, kuri galop paskęsta siaubingo mūšio triukšme ir chaose…“- pasakoja G.Kazimierėnas.

Kritikų teigimu, G. Kazimierėnas pastaraisiais metais nuosekliausiai iš dabartinių lietuvių tapytojų gaivina istorinio žanro tradiciją, pakėlė ją į kokybiškai naują lygmenį. Istorinėse menininko drobėse sutelkta daugybė skirtingų epochų, civilizacinių erdvių simbolių, įvairių buities elementų, kurie sukuria ypatingą, istorinei tapybai būdingą foną.

Tapytojo Giedriaus Kazimierėno drobė „Rūstybės diena“ – pastovios Medininkų pilies ekspozicijos dalis. Informaciją apie Trakų istorijos muziejaus ekspozicijas ir darbo laiką rasite: www.trakaimuziejus.lt

Š. m. rugpjūčio 18-19 d. Trakų salos pilyje šurmuliuos jau 8-oji Senųjų amatų šventė, kuri sukvies beveik 100 dalyvių. Senojo paveldo puoselėtojai dalinsis  savo amatų paslaptimis, tradiciškai vyks muzikinių kolektyvų pasirodymai bei riterių kovos.

“Senųjų amatų dienos rugpjūčio mėnesį yra organizuojamos neatsitiktinai,- pasakoja Virgilijus Poviliūnas, Trakų istorijos muziejaus direktorius.-”Viduramžiais amatininkai jungėsi į cechus ir gildijas. 1495 m. rugpjūčio 23 d. Trakuose  Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Vilniaus auksakaliams patvirtino pirmąją privilegiją ir cecho statutą, sudarytą Vakarų Europos pavyzdžiu. Tai buvo pirmas amatininkų cechas Lietuvoje. Vėliau į cechus jungėsi ir kitų amatų meistrai. Tai  puiki  proga čia ir šiuo metu surengti senųjų amatų šventę.”

Amatininkų organizavimas į cechus turėjo pagrindinį tikslą – monopolizuoti gamybą ir užtikrinti dirbinių kokybę. Anot juvelyro Kazimiero Barišausko, kandidatas į auksakalius meistrus turėjo pagaminti tris daiktus. Pirmiausia reikėjo pagaminti bokalą ar taurę.  Antras darbas turėjo būti spaudas su raižytu šalmu. Tuo pretendentas turėjo parodyti, ar moka graviruoti ir lieti. Paskutinis kontrolinis darbas buvo žiedas.

Kaip auksakaliai, taip ir kiti į renginį susirinkę amatininkai turi ką lankytojams parodyti bei papasakoti. Abi šventės dienas nuo 10 val. Trakų pilies lankytojai galės sužinoti, kaip įrišama knyga ir kokia ji buvo viduramžiais, kada atsirado vitražas ir kaip bei iš ko jis gaminamas, kokią avalynę avėjo pilies gyventojai ir kaip jie puošėsi, kokius įrankius naudojo medžio apdirbimo meistrai ir kaip nuo seno buvo gaminamos statinės.

Anot meistro Sauliaus Čėsnos, bačką, bačkutę, ar kitaip statinę, suvokiame kaip gaminį, susidedantį iš lentelių (šulų) sujungtų metaliniais lankais. Tačiau toks gaminys yra pakankamai nesenas. Jo prosenelis- tai indas, pagamintas iš išpuvusio ar išskobto vientiso medžio kamieno gabalo su įstatytu dugnu. Be lankų. Jie nebuvo būtini, jei žinojai ir naudojai medienos savybę džiūnant trauktis. Meistras žada parodyti įvairius medienos jungimo būdus be vinių. Gaus lankytojai ir galvosūkį išspręsti: kaip du vienu iš tokių būdų sujungtus medienos gabalus atskirti.
Renginyje dalyvaus ir bačkorius Arvydas Kundrotas, kuris paaiškins, kuri mediena ir kodėl šiam gaminiui yra naudojama, bei daugybę kitų įdomybių. Bačkoriaus kitaip kubiliaus amatą nūnai mažai kas išmano. Renginys suteikia galimybę susitikti net su dvejais šio nykstančio amato atstovais.

Tradiciškai bus žiedžiama ir ant stovylo lipdoma keramika, mokomasi kailių išdirbimo, susipažįstama su žolelių gydomosiomis savybėmis, vijamos bei pinamos juostos, meistraujama su kalviu bei kalamos monetos.

Neatsiejama šventės dalis –  istorijos rekonstrukcijos klubų pasirodymai. Susirinkusiems programas parengė brolija „Viduramžių pasiuntiniai“, lankininkų klubas „Strėlė“, Kauno karo istorijos klubas.
Pagal viduramžių Europos dvaruose bei miesto aikštėse skambėjusią muziką suksis senovinių šokių ir kultūros trupės „Festa Cortese“ šokėjai, o šokių ir ugnies studija „Čiutyta“ surengs pasirodymą „Ta ta to“. Neleis nuobodžiauti ir daugelio lankytojų pamėgtas viduramžių muzikos ansamblis „Cornucopia“ iš Baltarusijos, o  neofolkloro grupė “Sen Svaja” užburs muzikos instrumentų ir balso dermės magija.

Renginio programa skelbiama muziejaus internetinėje svetainėje www.trakaimuziejus.lt

Liepos 11–15 d. Galvės ežeras primins greitkelį – Trakuose dėl pasaulio jaunimo iki 23 metų irklavimo čempionato medalių kovos per tūkstantį jaunųjų planetos irkluotojų.

Pasaulio jaunimo čempionato kovos prasidės trečiadienį, liepos 11-ąją, bet irklavimo trasa oficialiai atidaryta nuo liepos 8 d. Patys pirmieji dalyviai į Lietuvą atkeliavo dar birželio pabaigoje, o iki liepos 10-ąją Trakų pilyje rengiamo pasaulio jaunimo iki 23 metų čempionato atidarymo Lietuvos irklavimo sostinėje sulauksime irkluotojų iš daugiau nei šešiasdešimties šalių.

Trakuose – visų žemynų atstovai
Šis pasaulio jaunimo čempionatas – ne pirmos Lietuvoje rengiamos tokio pobūdžio tarptautinės irkluotojų varžybos. 2002 m. Trakuose vyko pasaulio jaunių pirmenybės, 2006 m. mūsų šaliai buvo patikėta teisė organizuoti pasaulio studentų, o 2008-aisiais – pasaulio meistrų pirmenybes. Vis dėlto tiek šalių irkluotojų, kiek jų bus šiame jaunimo čempionate, Galvės ežeras dar nėra regėjęs. „Daug varžybų dalyvių mums ne naujiena, bet šitiek šalių atstovų Trakai tikrai dar niekada nėra matę. Prieš tai rengti čempionatai šiuo požiūriu buvo kuklesni“, – kuo šios pirmenybės išskirtinės, paaiškino Lietuvos irklavimo federacijos (LIF) generalinė sekretorė Inga Okulevičienė.
Pašnekovė priminė, kad Tarptautinė irklavimo federacija vienija 136 valstybes, tad čempionatuose dalyvauja ne tiek ir daug – apie pusę narių: „Čia nėra kažkoks laikinas šios sporto šakos populiarumas ar priešolimpinis ažiotažas. Tiesą sakant, pasaulio jaunimo pirmenybėse mažiau dalyvių ir nebūna.“
Dalyvaujant tokiai gausybei irkluotojų surengti aukšto lygio čempionatą – nemenkas uždavinys. Bet prieš šias irklavimo varžybas organizatoriams teko dar vienas galvos skausmas – rasti, kur apgyvendinti visus sportininkus, trenerius ir teisėjus, iš viso per 3 tūkst. žmonių. „Pamatėme, kad Trakuose ir aplink juos apgyvendinimo paslaugų sektorius dažniausiai orientuotas į poilsį gamtoje, o mums reikėjo keturių ar bent jau gerų trijų žvaigždučių viešbučių. Todėl viskas, kas Trakuose yra pastatyta ir vadinama viešbučiais ar moteliais, praktiškai mūsų jau užimta“, – pasakojo I.Okulevičienė. Taip pat užsakytos aplink Trakus esančios tinkamos kaimo turizmo sodybos, nemažai sostinės viešbučių.

Jaunių debiutas
Trakuose irkluotojai varžysis dėl 21 medalių komplekto, taigi tiek pat bus ir rungčių. Čempionato rengėjai gali registruoti savo atstovus dalyvauti visose varžybose, bet nuspręsta, kad iš daugiau nei penkiasdešimties mūsų irkluotojų komandos Lietuvai atstovaus apie tris dešimtis sportininkų. Nuostata tokia: jei rezultatas nežada būti geras, tada jo visai nereikia, verčiau irkluotoją dar metus brandinti, ugdyti ir netraumuoti siunčiant ten, kur jo laukia autsaiderio vaidmuo.
O ar turime perspektyvaus jaunimo ir kokios mūsiškių galimybės pretenduoti bent į vieną apdovanojimą? „Auga labai daug žadanti pamaina“, – trumpai mūsų jaunimą apibūdino tarptautinės kategorijos irklavimo teisėja I.Okulevičienė.
Merginų porinė dvivietė Milda Valčiukaitė ir Ieva Adomavičiūtė, kurios pernai tapo pasaulio ir Europos jaunių čempionėmis, šiemet birželio pradžioje Slovėnijoje apgynė Senojo žemyno jaunių čempionių titulą. Trakuose merginos išbandys jėgas su vyresniais irkluotojais. „Manome, kad šios jaunos merginos ir rungtyniaudamos su vyresniais varžovais turėtų mus nudžiuginti savo rezultatais. Tai pačios didžiausios mūsų viltys, – merginoms gerų žodžių negailėjo LIF generalinė sekretorė ir paminėjo dar vieną perspektyvią porinę dvivietę, šįsyk vaikinų – Ievos brolį Aurimą Adomavičių ir Dominyką Jančionį, jaunus irkluotojus, taip pat pirmąsyk stosiančius į jaunimo čempionato startą. – Nors jie ką tik perėjo iš jaunių į jaunimo grupę, iš jų mes irgi tikimės puikių rezultatų.“

Prioritetas – olimpinės žaidynės
Patys perspektyviausi, tarptautiniuose vandenyse pergalių jau iškovoję jaunieji mūsų irkluotojai šiose planetos pirmenybėse nedalyvaus. Jie su varžybomis Galvės ežere atsisveikino per Jonines vykusią jubiliejinę penkiasdešimtąją „Gintarinių irklų“ regatą ir toliau rengiasi Londono žaidynėms.
„Šį jaunimo čempionatą ir olimpines žaidynes skiria labai nedaug – geras mėnuo, todėl mūsų lyderis 2010 m. pasaulio jaunimo olimpinių žaidynių čempionas ir pernykštis bronzinis prizininkas Rolandas Maščinskas nusprendė savo noru atsisakyti medalio ir pasaulio jaunimo pirmenybėse nestartuoti. Rolandas labai norėjo susigrumti su vienvietininkais ir įrodyti, kad yra geriausias, bet šis startas, be jokios abejonės, turėtų įtakos jo pasirodymui Londone, todėl nuspręsta dėl olimpiados paaukoti šį čempionatą“, – paaiškino I.Okulevičienė.
Kita olimpinių žaidynių debiutantė dukart pasaulio jaunimo čempionė Donata Vištartaitė su jaunimo pirmenybių dalyviais šiemet jau nebegali varžytis dėl amžiaus cenzo.
Priminsime, kad Londono olimpinėse žaidynėse, be R.Maščinsko ir D.Vištartaitės, Lietuvai dar atstovaus du Europos čempionai – vienvietininkas Mindaugas Griškonis ir Rolando porininkas Saulius Ritteris.

Galimybė atsinaujinti
1972 m. Trakuose pastatytas „Dinamo“ sporto draugijos irklavimo kompleksas nepriklausomybės metais rimtesnių finansinių injekcijų sulaukia prieš didelius tarptautinius turnyrus. Prieš šių metų planetos jaunimo pirmenybes žiūrovų patogumui buvo išvalyta Galvės ežero pakrantė, nugriautas ir pastatytas naujas finišo bokštelis bei sutvarkyta irklavimo trasa – pakeisti susidėvėję ir aprūdiję trosai. „Tokie renginiai – viena iš galimybių atnaujinti irklavimo infrastruktūrą Trakuose, pagerinti irkluotojų treniruočių sąlygas. Tokią gauname finansinę tarptautinių čempionatų rengimo naudą, kitomis aplinkybėmis atsinaujinti vargu ar pavyktų, nes pinigų infrastruktūrai gerinti labai sudėtinga išprašyti“, – patikino I.Okulevičienė.
Ankstesnių pirmenybių lietuvių organizacinius gebėjimus įvertinusi labai gerai, Tarptautinė irklavimo federacija Lietuvai patikėjo ir pasaulio jaunimo iki 18 metų čempionatą, kuris vyks kitąmet. „Taip jau nutiko, kad tenka dvynukus gimdyti, tik pamečiui“, – juokauja I.Okulevičienė.
Koks turėtų būti šis čempionatas, kad būtų galima ir apie trynukus, ir apie suaugusiųjų čempionatą galvoti? „Kad čempionatas būtų geras, pirmiausia turėtų nenutikti nieko bloga. Juk varžybos vyksta ne salėje ar stadione, o ant vandens. Jei, neduokdie, kas nors nutiktų sportininkui, ne taip paprasta būtų jį pasiekti. Dar labai norime gero oro, nes tai pusė renginio sėkmės. Per ankstesnius tris čempionatus oras buvo lyg pagal užsakymą – beveik tropinis, o varžyboms pasibaigus prasidėdavo liūtys. Labai norėtume, kas ši tendencija išliktų“, – viliasi pašnekovė.

Ekskursija į praeitį
Lietuvos irklavimo istorija skaičiuojama nuo 1885 m. Klaipėdoje įkurto pirmojo sporto klubo. Aktyviai irklavimo klubai buvo steigiami ir bazės statomos praėjusio amžiaus trečiąjį ir ketvirtąjį dešimtmetį. Per Antrąjį pasaulinį karą išgrobstytos ar sunaikintos, irklavimo bazės sparčiai vėl ėmė kilti septintąjį ir aštuntąjį dešimtmetį. Tai viena seniausių Lietuvoje plėtojamų sporto šakų.
Jos populiarumą rodo ir lietuvių SSRS rinktinėje iškovoti patys aukščiausi apdovanojimai – olimpiniai medaliai: keturi sidabro ir aštuoni bronzos. 1960 m. iš Romos du Lietuvos irkluotojai – Antanas Bagdonavičius ir Zigmas Jukna – parsivežė sidabro medalius. 1968 m. šiems ir dar dviem lietuviams sėkmingas buvo Meksikos Chočimilko ežeras: be A.Bagdonavičiaus ir Z.Juknos, bronzos medaliais pasipuošė dar du aštuonvietę irklavę lietuviai – Vytautas Briedis ir Juozas Jagelavičius. 1976 m. pirmąkart į olimpinių žaidynių programą įtraukus moterų irklavimą, iš Monrealio bronzą parsivežė lietuviška porinė dvivietė Genovaitė Ramoškienė ir Leonora Kaminskaitė, sidabrą pelnė aštuonvietės įgulos narė Klavdija Koženkova. Dar vieną sidabrinį apdovanojimą Monrealyje iškovojo porinės keturvietės irkluotojas Vytautas Butkus. 1980 m. Maskvoje bronzą pelnė aštuonvietę irklavę Jonas Pinskus ir Jonas Narmontas.
Didžiausias nepriklausomos Lietuvos irkluotojų olimpinis laimėjimas – 2000 m. Birutės Šakickienės ir Kristinos Poplavskajos iškovoti bronzos medaliai.

Eugenijus Levickas, 1964 m. Tokijo olimpinių žaidynių prizininkas, buvęs LIF prezidentas ir tarptautinės kategorijos irklavimo teisėjas
Sporto šakos populiarumas priklauso nuo rezultatų. Mano sportavimo laikais buvo daug entuziastų ir keletas talentingų trenerių. Pamažu ėmė kilti naujos irklavimo bazės, buvo investuojama į šią sporto šaką – ir rezultatai gerėjo. Kad ir kaip ten būtų, daug ką lemia pinigai, kurių irklavimas dabar stokoja. Kita vertus, Lietuvoje vykstančios tarptautinės irklavimo varžybos, tokios kaip netrukus prasidėsiantis pasaulio jaunimo čempionatas, populiarina šią sporto šaką ir skatina jaunimą ateiti į irklavimo bazes.

Gegužės 25 d., penktadienį, 14 val. Trakų salos pilyje vyks  parodos „Lietuvos bažnyčios regalijos XIX – XX a.“ atidarymas ir Viliaus Kavaliausko knygos „Lietuvos bažnyčios regalijos Ženklai ir žmonės XIX –XX a.“ pristatymas. Renginį organizuoja Trakų istorijos muziejus ir Vilius Kavaliauskas.

„Lietuvos katalikų ir stačiatikių bažnyčios istorija –  tai sudėtinė istorijos dalis, – sako Virgilijus Poviliūnas, Trakų istorijos muziejaus direktorius. –  Jos gyvenime atsispindi ir  reikšmingi bei lemtingi krašto istorijos įvykiai“.
Ligi šio laiko niekas per daug nesidomėjo Lietuvos vyskupijų kapitulų kryžiais ir neskyrė jiems jokių tyrinėjimų –  kokį vaidmenį jie turėjo religiniame gyvenime. Nors tos regalijos daugeliui įsiminė iš pageltusių senovinių nuotraukų. Naujoji Lietuva jas plačiau pamatė prieš dešimtmetį surengtoje bendroje Lietuvos dailės muziejaus ir bažnyčios parodoje „Krikščionybė Lietuvos mene”. Tada Kauno arkivyskupijos kurija nustebino visuomenę pateikusi daugiau nei dešimtį nepaprastai didelės istorinės vertės kryžių.
„Lietuvos bažnyčios tarnybiniai kryžiai jau savaime yra unikalios regalijos. Bet tyrinėti jas nepaprastai sunku, – pasakoja kolekcininkas Vilius Kavaliauskas.- Iki Antrojo pasaulinio karo gyvavo taisyklė, kad po prelato ar kanauninko mirties kryžių reikėjo grąžinti kurijai. Todėl šie gražūs juvelyriniai dirbiniai beveik nepateko į muziejus, nebuvo jų ir kolekcininkų rinkoje. Karas ir bažnyčios persekiojimas tarybiniais metais pakeitė situaciją. Be to, ir Vatikano Antrasis susirinkimas daugeliui vyskupijų rekomendavo jau nebenaudoti šių regalijų. Lietuvoje kapitulos kryžiai ligi šiol naudojami tik dviejose vyskupijose – Panevėžio ir Vilkaviškio, tačiau palaipsniui ši tradicija traukiasi iš gyvenimo“.
Lietuvos bažnyčios regalijos buvo gaminamos iš aukso, sidabro ar bronzos Sankt Peterburgo, Maskvos, Varšuvos ir Miuncheno juvelyrų dirbtuvėse. Kryžių tiražai buvo riboti – į kapitulą buvo skiriama nuo 6 iki 12 dvasininkų. Šiuos kryžius nešioję žmonės buvo garsios asmenybės – rašytojai, muzikai, mokslininkai. Jų nuopelnai pavertė distinktorijas svarbiais Lietuvos istorijos ir kultūros paminklais. Geriausias senųjų Lietuvos vyskupijų kryžių rinkinys yra Krokuvos nacionaliniame muziejuje (Muzeum Narodowe).
Šioje parodoje visuomenės dėmesiui pristatomi unikalūs Žemaičių, Vilniaus, Seinų, Panevėžio, Kaišiadorių, Vilkaviškio vyskupijų ženklai iš Trakų istorijos, Lietuvos dailės, Lietuvos nacionalinio muziejų fondų, iš asmeninio Viliaus Kavaliausko rinkinio, istorinės XIX ir XX a. fotonuotraukos su šias regalijas nešiojusiais iškiliais Lietuvos bažnyčios veikėjais.
Trakų salos pilyje paroda bus eksponuojama iki rugsėjo 30 dienos.

Pusiaužiemyje skendintys Trakai tik iš pirmo žvilgsnio atrodo visiška ramybės oazė. Čia jau intensyviai rengiamasi turizmo sezonui. Vienas labiausiai lankomų šalies miestų išsikėlė ambicingus planus – tapti turizmo sostine ne tik vasarą.

Trakai – tai senoji sostinė, viso pasaulio karaimų sostinė, irklavimo sostinė, o nuo praėjusių metų pabaigos – ir Kalėdų Senelių sostinė. Žodžiu, absoliuti Lietuvos vizitinė kortelė. Ar maža nedideliam, šalia tikrosios sostinės Vilniaus prigludusiam miestui? Išskirtiniam miestui, kuriame stūksančios Kęstučio ir Vytauto pilys liudija šalies valstybingumo istoriją, o ežerų apsupta unikali medinė architektūra ir išsaugotas natūralus kraštovaizdis pakeri darna ir pirmapradžiu grožiu. Gamta ir gausus kultūros paveldas Trakus daro ypatingus.
„Per metus vien Trakų pilis aplanko apie 300 tūkst. turistų, jų kasmet gausėja. Trakai apgulti vasarą, todėl daug dirbame, kad sezoniškumas mažėtų, o miesto svečiai turėtų ką veikti visais metų laikais. Turime nemažai sumanymų, bet kol kas svarbiausia – artėjantis karštas vasaros sezonas. Jis išskirtinis, nes liepos 11–15 d. Trakuose vyks Pasaulio jaunimo irklavimo čempionatas, kuriame dalyvaus apie tūkstantį sportininkų iš 60 šalių. Miestas atsidurs pasaulio irklavimo sporto epicentre. Intensyviai ruošiamės šiam įvykiui ir nepraleisime puikios progos visam pasauliui pranešti gerą žinią apie Trakus ir Lietuvą“, – žada Trakų rajono savivaldybės meras Vincas Kapočius.
Čempionatui jau užsakyta nemažai miesto viešbučių, kavinių, rengiama kultūros programa. Miestas ir jo gyventojai ketina nustebinti kultūrų įvairove ir svetingumu. Trakų turizmo informacijos centras, beje, pernai pripažintas antruoju sėkmingiausiai dirbančiu Lietuvoje, būsimą čemponatą skelbia ir reklamuoja visose užsienio mugėse ir pristatymuose.
„Ne vien čempionatas skatina sukrusti. Prieš kelerius metus įgiję kurortinės teritorijos statusą, Trakai kasmet vis akivaizdžiau keičiasi. Siekiame, kad juose netrūktų išplėtotos infrastruktūros, įvairių paslaugų, o miestas būtų patrauklus bet kuriuo metų laiku. Šiemet pradedame įgyvendinti miesto želdynų projektą, pagal kurį bus sutvarkytos viešosios erdvės prie savivaldybės, kultūros rūmų ir meno mokyklos. Tikimės, pagaliau startuos Akmenos ir Totoriškių ežerų paplūdimių, naujų prieplaukų, tiltų įrengimo projektas, be to, bus sutvarkyta Šv. Jono Nepomuko koplytstulpio, esančio senojoje Rotušės aikštėje, teritorija, bus rekonstruojamas pėsčiųjų takas prie Bernardino ežero, ketiname atgaivinti ir senąjį vandens kelią po Trakų ežerus“, – naujus miestovaizdžio gerinimo darbus vardija V.Kapočius.
Meras juokauja, jog seniai sulaužytas stereotipas, kad Trakai – tai pilys, karaimiški kibinai ir ežerai. Miesto svečiai pamėgo lankytis centre „Trasalis – Trakai Resort & SPA“, kuriame teikiamos plataus spektro paslaugos – nuo konferencijų iki vandens pramogų, sveikatinimo ir grožio procedūrų.
Vasarop besilankantiems Trakuose galva svaigsta nuo įvairių renginių, kuriuos iš anksto į savo planus įtraukia užsienio svečiai, ketinantys aplankyti Lietuvą. Štai birželio pradžioje ūš miesto ir Viduramžių šventė, tarptautinis pučiamųjų instrumentų orkestrų festivalis „Atataria vamzdžiai“, liepą ir rugpjūtį – jau aštuntasis „Užutrakio vakarų“ festivalis atgimusios Užutrakio dvaro sodybos erdvėse, Galvės džiazo fiesta plaukiančiame laive, festivalis „Mes sveikiname Trakus“, lenkų kultūros festivalis „Skambėk, lenkų daina!“, amatų mugės. Tikimasi, kad vėl sukvies pernai nugriaudėjusi tarptautinė totorių šventė – Sabantujus.
„Didėja turistų, miesto svečių lūkesčiai. Mums svarbu, kad atvykusieji neskubėtų palikti Trakų, pabūtų kuo ilgiau. Todėl ėmėme nuosekliai dirbti, kad mažintume sezonų atotrūkį. Pavyzdžiui, svarstome galimybes Trakuose įkurdinti sanatoriją“, – atskleidžia Trakų rajono savivaldybės administracijos direktorė Asta Kandratavičienė.
Vienas naujausių sezoniškumą mažinančių projektų – praėjusių metų gruodį prasidėję ir iki Trijų karalių vykę „Trakų – Kalėdų Senelių sostinės“ renginiai. Daugiataučiame mieste viešėjo suomių, lenkų, vokiečių, lietuvių Kalėdų Seneliai, šio renginio globėjas buvo Vokietijos ambasadorius Lietuvoje. Be to, praėjusį rudenį prasidėjo naujas muzikinių susitikimų ciklas „Metų laikai“ Trakų bažnyčioje, vyko džiazo vakarai „Apvalaus stalo klube“, nuolat vyksta koncertai Užutrakio dvare.
Pasak A.Kandratavičienės, artimiausiu metu bus toliau gerinama miesto aplinka: rengiamasi intensyviai plėsti dviračių takų tinklą, skatinti ekologišką poilsį, tiesti vis įvairesnius kultūros turizmo maršrutus tiek vasarą, tiek rudenį ir žiemą. Juk Trakai unikalūs visais metų laikais, todėl turizmo sostinių sostinės titulą jie pasistengs pateisinti.