Praėjusią savaitę medikai gelbėjo Arvydo Sabonio gyvybę – legendinį krepšininką ištiko infarktas. Tyrimai rodo, kad pasaulinio lygio sportininkus dažniau persekioja ligos, o jų gyvenimo trukmė – trumpesnė. Kokią kainą už patirtas šlovės akimirkas šiandien moka buvę garsūs lietuvių sportininkai?

Lietuvos krepšinio legendą 46-erių metų Arvydą Sabonį širdies smūgis parklupdė žaidžiantį krepšinį. Tai buvo draugiškos treniruočių pobūdžio rungtynės Kaune esančiame A.Sabonio krepšinio centre, kurioms pasibaigus geriausias visų laikų Lietuvos krepšininkas buvo skubiai išvežtas į Kauno klinikas. Medikams suteikus skubią pagalbą pavojus A.Sabonio gyvybei trečiadienį nebegrėsė.
Šiemet A.Sabonio vardas vėl skambėjo itin dažnai: jis tapo Lietuvoje vykusio Europos krepšinio čempionato ambasadoriumi ir nusprendė siekti Lietuvos krepšinio federacijos prezidento posto, vėl daugiau dėmesio skyrė savo verslo reikalams, o per krepšinio čempionatą pristatė savo vardo prekės ženklo laisvalaikio drabužių kolekciją „Sabonis 220“. Taigi žinia apie A.Sabonio infarktą prilygo perkūnui iš giedro dangaus.
„46-eri metai – jaunas amžius širdies smūgiui. Tokių metų žmogui dar neturėtų būti infarkto“, – sakė Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų intensyviosios kardiologijos skyriaus vedėjas Pranas Šerpytis. Jo teigimu, infarktas Lietuvoje dažniausiai ištinka šešiasdešimtmečius.
„Akivaizdu, kad tokio lygio sportininkui, kaip A.Sabonis, yra tekę patirti labai daug streso, o lėtinis stresas yra vienas didžiausių širdies infarktą lemiančių veiksnių. Tačiau tokiais atvejais būna svarbios ir kitos priežastys, pavyzdžiui, paveldimumas“, – paklaustas, ar A.Sabonio infarktą galėjo paankstinti jo sportinė karjera, komentavo gydytojas kardiologas P.Šerpytis.
Žinia apie A.Sabonio širdies smūgį šalies sportininkų bendruomenę sukrėtė ir sujaudino, bet pernelyg nenustebino. Sulaukę karjeros saulėlydžio įvairių sveikatos sutrikimų patiria daugelis aukščiausio lygio sportininkų. Tai kaina, kurią jie moka už galimybę užlipti ant nugalėtojų pakylos.

Sportininkai miršta anksčiau

Užsienyje atliekami tyrimai rodo, kad vidutinė elitinių sportininkų gyvenimo trukmė šiuo metu yra 67 metai. Tai reiškia, kad didieji sportininkai gyvena trumpiau nei statistiniai gyventojai, nors nemaža šių dalis visiškai nesportuoja, valgo kas papuola ir apskritai jų gyvenimo būdas ne pats sveikiausias. Europos Sąjungoje vidutinė gyvenimo trukmė šiuo metu yra 78,8 metų, o Lietuvoje – 73,4 metų.
Tikrą šiurpą kelia JAV nacionalinės futbolo lygos duomenys, kad vidutinė aukščiausio lygio amerikietiškojo futbolo žaidėjų gyvenimo trukmė tesiekia apie 55 metus. „Nacionalinė futbolo lyga žudo savo žaidėjus – stumia juos į ankstyvą mirtį“, – savo rašinyje stebisi „CBSSports.com“ žurnalistas Greggas Doyelas. Remiantis tyrimais, su kiekvienu sezonu šių sportininkų gyvenimo trukmė patrumpėja beveik trejais metais: tai lemia brutalus žaidimas, gausios ir itin rimtos žaidėjų traumos (galvos, kaklo, stuburo) bei klubų savininkų požiūris į sportininką kaip į prekę, kurią tik perki ir parduodi, o kai ji tampa nebereikalinga – atsikratai.
Tiek Vakaruose, tiek Lietuvoje karjerą baigę sportininkai susiduria su tais pačiais iššūkiais: pirmiausia su psichologinėmis problemomis, kurios užklumpa staiga nebelikus jokių treniruočių, įtempto režimo bei varžybų, o vėliau – ir su skausmu bei ligomis, sukeltomis praeityje turėto didelio sportinio krūvio, kaip, ko gero, buvo ir Lietuvos krepšinio legendai A.Saboniui.
Kad didysis sportas neretai suluošina, sportininkams yra puikiai žinoma.
Ką tik pasibaigusiame Europos krepšinio čempionate Lietuvoje lankėsi ir buvęs garsus Estijos krepšininkas, daugkartinis Europos bei pasaulio čempionas, 1968 m. olimpinių žaidynių Meksike bronzos medalio laimėtojas Priitas Tomsonas. 68-erių metų estų krepšinio žvaigždės istorija sujaudino jo kartos garsų lietuvių krepšininką, olimpinį, Europos bei pasaulio čemponatų medalininką 66-erių metų Modestą Palauską. „P.Tomsonui jau pakeisti abiejų kelių sąnariai, taip pat ir klubo sąnarys, nes nuo sporto jie visiškai išėjo iš rikiuotės, o jo ūgis dabar nebe 194 cm kaip anksčiau, o 182 cm“, – kolegos gailisi M.Paulauskas.
Buvęs Sovietų Sąjungos krepšinio rinktinės narys M.Paulauskas tvirtina, kad didesnių ar mažesnių sveikatos bėdų turi daugelis praeities sporto žvaigždžių, ne išimtis – ir jis pats. Būdamas savo sportinės karjeros viršūnėje M.Paulauskas treniruodavosi dukart per dieną po dvi valandas, dar daugiau – stovyklose prieš varžybas, o šiandien Šakių „Zanavyko“ krepšinio klubo vyriausiasis treneris nebesportuoja visiškai. Priežastis – buvusį čempioną kamuojantys stuburo skausmai. M.Paulauskas daro tik gydomosios mankštos pratimus, kad nugaros skausmai bent kiek atlėgtų.
„Sportuojant nesunkios traumos mane persekiojo nuolat. Vieną rimtesnių patyriau prieš pat 1972-ųjų Miuncheno olimpiadą: man išoperavo kulkšnikaulį, maždaug keturis mėnesius praleidau reabilitacijoje, o tada – iš karto į olimpiadą, kurioje iškovojome auksą, – kaip greitai juos pastatydavo ant kojų, prisimena M.Paulauskas. – Tačiau šiandien daugiausiai problemų turiu dėl stuburo ir neabejoju, kad tai būtent sporto pasekmė: tais laikais per fizinio parengimo treniruotes dirbdavome su vienintele štanga ir kilnodavome ją, kas kaip norėjome, be to, dar ir vieni su kitais varžydavomės, kas daugiau pakels. Treneriai tuo metu, priešingai nei šiais laikais, neturėjo metodinės medžiagos, kokius svorius mums galima kelti, kokie pratimai daromi konkrečiai raumenų grupei stiprinti ir panašiai. O dabar kiekvienai raumenų grupei yra atskiras treniruoklis.“
Tad M.Paulauskui įspūdingą sportinę karjerą šiandien primena ne tik garbingi apdovanojimai, bet ir nugaros skausmai. Sako, kad užtenka ilgiau pavaikščioti, ir sukausto skausmas. Tiesa, kol kas M.Paulauskui gelbsti masažai ir kineziterapija, bet jis jau sulaukia ir raginimų operuotis.
Sovietmečiu, pasak M.Paulausko, dėmesio sportininkų sveikatai buvo kur kas mažiau nei dabar. Jis prisimena atvejį, kai kartą išvykus į varžybas užsienyje vienam traumuotam krepšininkui prireikė gydytojo pagalbos, o jo komanda tiesiog neturėjo. Tuo labai pasipiktino A.Sabonis, netgi grasinęs nebežaisti, jei tokie atvejai kartosis.

Atsinaujina traumų skausmai

Kaip teigia sporto medikai bei patys sportininkai, sulaukę atitinkamo amžiaus jie prisimena visas kadaise turėtas traumas – skausmas atsinaujina, neretai vėl prireikia gydymo ar net operacijų. Dažniausiai patirtų traumų skausmai vėl sugrįžta būnant vyresnio amžiaus – įžengus į šeštą septintą dešimtį.
51 metų lietuvių atletas, disko metikas Romas Ubartas, kurio garbei per 1992-ųjų Barselonos olimpines žaidynes pirmą kartą istorijoje buvo iškelta Lietuvos trispalvė ir nuskambėjo mūsų šalies himnas, sako, kad dabar apie save primena ir tokios smulkios traumos, į kurias anksčiau jis nekreipdavo dėmesio. Kartais pakanka padaryti neatsargų judesį, ir buvusi traumuota vieta suskausta.
„Ir dabar pasportuoju – pažaidžiu krepšinį, lauko tenisą, kartais pamėtau diską ir pakilnoju štangą. Kitaip negalėčiau. O kai šiek tiek persistengiu, padauginu krūvio, būna, kad paskausta pėdos, keliais. Dabar nekreipiu į tai dėmesio, bet sunku pasakyti, kaip jausiuosi po dešimties metų“, – svarsto šiuo metu treneriu Olimpiniame sporto centre dirbantis R.Ubartas.
O 46-erių metų legendinis Lietuvos futbolininkas Arminas Narbekovas juokauja, kad galėtų būti meteorologas, nes savo kūnu iš karto pajunta visas orų permainas. „Orams keičiantis sąnariai iš karto pradeda skaudėti, – teigia A.Narbekovas, futbolo klubo „Gargždų banga“ vyr. treneris. – Daug metų trunkantis intensyvus sportas tikrai atima sveikatos.“
Vis dėlto A.Narbekovą kamuojantys negalavimai (daugiausia sąnarių skausmai) yra ne tokie stiprūs, kad buvęs sportininkas šiandien į juos kreiptų didesnį dėmesį.
Kaip sako Lietuvos sporto medicinos vyr. gydytojas Edmundas Švedas, daugiausiai buvusių sportininkų skundžiasi sąnariais ir širdimi. Gydyti ar operuoti sąnarius prireikia neretam vyresnio amžiaus sportininkui.
E.Švedas prisiminė 2005-aisiais mirusį pirmąjį Lietuvos olimpinį čempioną, boksininką Daną Pozniaką: jis turėjo didelių problemų dėl sąnarių, vienos jo kojos kelio sąnarys buvo pakeistas dirbtiniu, o mirė čempionas nuo infarkto, nors iki tol širdimi nesiskundė. „Jei sportininkas turėjo protingą trenerį, tuomet jam labai pasisekė – problemų patiria mažiau. Tarp tokių galima paminėti ir R.Ubartą“, – tvirtina E.Švedas.
Buvusi slidininkė Vida Vencienė, pelniusi aukso ir bronzos medalius per 1988 m. žiemos olimpines žaidynes Kanadoje, sako niekada neužmiršianti, kokį paskatinimą už vienose olimpinėse žaidynėse iškovotą medalį jai, tuomet dar jaunai sportininkei, kartą pasisakė gavęs amžiną atilsį D.Pozniakas. „Už pergalę vienose olimpinėse žaidynėse D.Pozniakas gavo radijo imtuvą „Vef“ – tokios premijos buvo tais laikais“, – prisimena V.Vencienė.
Jai pačiai už olimpinį aukso medalį 1988-aisiais išmokėta 5 tūkst., o už bronzą – apie 2 tūkst. Kanados dolerių premija. Šiuo metu, kaip žinome, už olimpinių žaidynių auksą Lietuvoje mokama 200 tūkst. Lt, sidabrą – 100 tūkst. Lt, bronzą – 75 tūkst. Lt premija. Iki krizės sportininkų premijos buvo dar dvigubai didesnės – jos esą sumažintos laikinai.
Kaip apibendrino V.Vencienė, daugelis sovietmečio sporto žvaigždžių paaukojo sportui sveikatą, o materialinės gerovės taip ir nesusikūrė.
75-erių metų Antanas Vaupšas, filologas, žurnalistas ir buvęs žymus šuolininkas į tolį, kurio 1964 m. pasiektas 8,01 metro rekordas buvo pagerintas tik po šešiolikos metų, 1980-aisiais, iš tiesų pripažįsta neužgyvenęs nei prabangaus namo, nei ištaigingo automobilio. „Bet užtat turime namuose kelis tūkstančius knygų, susilaukėme dviejų vaikų, puikių anūkų – tad jaučiuosi labai turtingas“, – pinigų nesureikšmina A.Vaupšas.
Priešingai nei daugelį sportininkų, A.Vaupšą kamuoja ne sąnarių ar širdies negalavimai, o klastingas vėžys, su kuriuos buvęs šuolininkas grumiasi jau ne pirmi metai, – vien pernai jam atliktos keturios operacijos. Tačiau A.Vaupšas mano, kad šios ligos neturi tiesioginio ryšio su jo sportine karjera. “Jei ne sportas, galbūt jau seniai būčiau kapinėse”, – sako sportinį atkaklumą, dabar padedantį kovoti su jau triskart atsinaujinusiu vėžiu, išsaugojęs buvęs geriausias Lietuvos šuolininkas.

 
Apie sportininkus skaičiais

67 metai. Tokia yra elitinių sportininkų vidutinė gyvenimo trukmė
33 metai. Vidutiniškai tiek metų sulaukę sportininkai baigia sportinę karjerą
19 metų. Vidutiniškai iki tiek metų trunka gimnastų sportinė karjera
23 valandas. Maždaug tiek valandų per savaitę aukščiausio lygio sportininkai skiria treniruotėms
8,75 valandos. Tiek laiko per parą, tyrimų duomenimis, sportininkai miega. Tai maždaug valanda daugiau nei statistinis žmogus.

Šaltinis: „Iron Curtain Labs“

Pastarąjį mėnesį daugiau nei pusę visų į medikus besikreipiančiųjų skubios pagalbos sudarė pacientai, patyrę traumas dėl slidžios šaligatvių dangos. Kas dėl to kaltas – pačių žmonių neatsargumas ar už miesto tvarkymą atsakingos įmonės, gali išaiškinti teismas.

Šią žiemą visų miestų ligoninėse traumatologijos skyriai perpildyti. Taip pat daug paslydusių ir pargriuvusių žmonių yra priversti gydytis namie, tačiau pas mus dėl nevalomų šaligatvių ir gatvių dar nėra įprasta kreiptis į teismą ir reikalauti žalos atlyginimo. Nors tokią teisę kiekvienas susižalojęs pilietis turi (jei pargriuvo eidamas apledėjusiu šaligatviu, kuris nebuvo nuvalytas ar pabarstytas specialiu smėlio mišiniu).

Šiemet itin slidžių vietų visuose miestuose apstu. Nebarstomi ne tik kiemai, atokesnės gatvelės, bet ir teritorijos prie pat daugiabučių, centrinės aikštės ir gatvės, net didieji prekybos centrai nepasirūpina, kad jiems priklausančiose automobilių stovėjimo aikštelėse klientai nesijaustų lyg čiuožykloje. To padariniai – rankų, kojų lūžiai, įvairūs patempimai ir sumušimai.

Šiuo metu tiek lėšų, tiek žmonių šaligatviams valyti skiriama kelis kartus mažiau nei, tarkime, 2008-aisiais, tad nieko keista, kad tiek šiemet, tiek pernai traumų žmonės patiria daugiau. “2009-aisiais skubią pagalbą suteikėme 29 tūkst. pacientų, o pernai – jau 32 tūkstančiams”, – skaičiuoja Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinės ligoninės traumatologijos punkto vedėjas Raimondas Kunickas.

Žalos atlyginimas priverstų dirbti atsakingiau

Vilnietė Miglė Aleksandravičienė prieš dvi savaites pargriuvo prie pat savo namų laiptinės. Moteris išsitiesė visa nugara, todėl smarkiai susitrenkė galvą. O po kelių dienų vėl griuvo visai šalia savo namo, esančio netoli pagrindinės Antakalnio mikrorajono gatvės. Antrą kartą ji skaudžiai užsigavo ranką ir kelius. Keturiasdešimtmetė moteris sako, kad iki šios žiemos paslydusi ir pargriuvusi nebuvo penkiolika metų. “Dabar išėjusi į gatvę bijau žengti didesnį žingsnį. Nors ir anksčiau vaikščiojau labai atsargiai, nes prie mūsų laiptinės šiemet nė karto nebuvo pabarstyti nei šaligatviai, nei laipteliai, vedantys į namą”, – pasakoja M.Aleksandravičienė.

Vilniaus greitosios pagalbos ligoninės skubios traumatologinės pagalbos skyriaus vedėjas Algimantas Pamerneckas sako, kad kai po atlydžio pašąla, per dieną kreipiasi 20–30 pacientų, patyrusių traumas dėl slidžios šaligatvių dangos. “Iš jų pusei būna lūžę riešo arba dilbio kaulai. Dažnai sulaukiame pacientų su lūžiais čiurnos srityje, o vyresnio amžiaus žmonėms dažniausiai lūžta šlaunikaulis. Lengvesni susižalojimai pargriuvus – tai kojų kelių ir rankų riešų sumušimai, raiščių patempimai”, – teigia A.Pamerneckas.

Sumušimams ir patempimams gydyti dažniausiai užtenka įvairių tepalų bei nuskausminamųjų vaistų. O, pavyzdžiui, paciento, kuriam lūžęs šlaunikaulis, gydymas ligoninėje kainuoja daugiau kaip 4 tūkst. Lt. Jeigu reikia atlikti operaciją, o vėliau tęsti gydymą sanatorijoje – suma išauga iki 10 tūkst. Lt. Visas šias išlaidas padengia teritorinės ligonių kasos iš mokesčių mokėtojų pinigų. Per žiemą iš mūsų visų kišenės iškeliauja keliolika milijonų litų lūžusiems žmonių kaulams gydyti. Tad ar ne pigiau būtų valyti gatves?

Galbūt savivaldybių atstovai pradėtų skaičiuoti, jeigu žmonės kreiptųsi į teismus dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. “Jeigu nukentėjęs asmuo užregistruotų ieškinį ir atsakinga už teritorijų valymą įmonė būtų pripažinta kalta, ligonių kasos taip pat galėtų iš jos išsireikalauti pinigus, kurie buvo skirti tam žmogui gydyti. Tai būtų puiki auklėjamoji priemonė bendrovėms, nerūpestingai prižiūrinčioms gatves ir šaligatvius”, – svarsto Valstybinės ligonių kasos atstovas Kazys Žilėnas.

Be to, pasak advokato Raimundo Jurkos, jeigu būtų pradėta tokio pobūdžio bylų, atsirastų aiškesnė teisminė praktika, pavyzdžiui, kiek įrodymų pakanka vienai ar kitai aplinkybei įrodyti. Taip pat nukentėjusieji taptų drąsesni, nes tikėtų, kad ir tokio pobūdžio bylose teismas gali juos apginti. “Dabar daugelis net nežino, kad tokiomis priemonėmis galima kovoti dėl savo pažeistų teisių”, – pabrėžia R.Jurka.

Sunkiausia įrodyti, kad pats žmogus buvo atsargus

Vilnietė Živilė Jurkutė, neseniai griuvusi ir stipriai susitrenkusi abi kojas, sako, kad jeigu būtų patyrusi rimtesnių sužalojimų arba būtų reikėję atlikti mokamus tyrimus, ji mėgintų prisiteisti žalos atlyginimą. “Visus mokesčius susimoku, o išėjusi į miestą jaučiuosi lyg čiuožykloje. Kai griuvau, paskui visą savaitę sunkiai iki darbo nueidavau. Be to, šiemet kelis kartus esu slystelėjusi ir stipriai pasitempusi nugarą. Dirbu sėdimą darbą, tad dėl to patyriau daug nepatogumų”, – guodžiasi 34-erių metų moteris ir priduria, kad pastarosiomis savaitėmis net eidama Vilniaus Gedimino prospektu nesijaučia tikra, jog sveika grįš namo.

Beje, pargriuvo ji šalia Seimo rūmų. Ž.Jurkutė pastebėjo, kad tą dieną nuvalyta ir pabarstyta buvo tik Nepriklausomybės aikštė ir Seimo rūmų prieigos, o žengus dešimt žingsnių į šoną – visi šaligatviai apledėję.
Tačiau teisme vien fakto, kad paslydai, pargriuvai ir patyrei traumą, neužtenka. “Reikia įrodyti priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir įvykusių pasekmių. Tokiose bylose atsiradusios pasekmės gali būti sveikatos sužalojimas, patirti finansiniai nuostoliai ar nepatogumai, kai reikia ne vieną kartą važiuoti atlikti tyrimų, griūvant sugadintas brangus daiktas, suplėšyti drabužiai. Jeigu konkrečią teritoriją prižiūrinti įmonė turėjo nuvalyti šaligatvį, bet to nepadarė, vadinasi, pažeidė sutartį su savivaldybe, tai yra atliko neteisėtus veiksmus, už kuriuos ji turėtų prisiimti atsakomybę ir atlyginti nukentėjusiajam žalą”, – paaiškina advokatas Marius Navikas.

Tačiau, pasak teisininko, sunku įrodyti, jog žmogus paslydo būtent todėl, kad nebuvo nuvalytas šaligatvis. “Teismų praktika sako, kad jeigu žmogus mato, jog eidamas apledėjusiu keliu gali pargriūti, turėtų rinktis kitą kelią. Teisėjas gali traktuoti, kad pats žmogus pasirinko riziką, todėl pats ir yra atsakingas už pasekmes. Sunku įrodyti, kad žmogus negalėjo imtis jokių saugumo priemonių”, – sako M.Navikas ir priduria, kad įrodyti, pavyzdžiui, prekybos centro kaltę, kai žmogus paslysta ant šlapių jo grindų, kur kas lengviau. Mat tokiu atveju atsakingas bus prekybos centras, nes neįspėjo, kad slidu, o pats žmogus to negalėjo suprasti. Tačiau pargriuvus slidžioje parduotuvei priklausančioje automobilių stovėjimo aikštelėje reikės įrodinėti, kad tikrai nebuvo kito kelio patekti į vidų. Be to – kad ta vieta tikrai buvo slidi ir neprižiūrėta.

Gyventojai ir toliau čiuožinės

Bendrovės “Grinda”, atsakingos už šiaurinės Vilniaus dalies teritorijų tvarkymą, direktoriaus Algimanto Vilūno nuomone, bylos, siekiant įrodyti, jog įmonė kalta dėl to, kad paslydęs žmogus patyrė traumą, neturi perspektyvos. Be to, tokios priemonės padėties mieste nepakeis. “Reikia griežtinti konkurso sąlygas, kad jį laimėtų pajėgiausios įmonės, o ne pasiūliusios mažiausią kainą. Dabar dirbame už tris kartus mažesnę kainą, negu yra reali rinkos kaina. Savivaldybė norėjo sutaupyti, o kenčia gyventojai”, – tvirtina A.Vilūnas.

Savivaldybės atstovai savo kaltės neįžvelgia ir atsakomybės prisiimti nenori. “Pačios bendrovės pasiūlė tokią kainą. Tad pačios ir kaltos, kad neįvertino savo jėgų, darbo tempų, iškritus didesniam nei įprasta kritulių kiekiui. O žalą nukentėjusiems slidžiuose šaligatviuose žmonėms jos galėtų atlyginti, nes yra apsidraudusios civiline atsakomybe”, – mano Vilniaus miesto savivaldybės Miesto tvarkymo skyriaus vedėjas Arūnas Visockas ir priduria, kad savivaldybė bendroves, kurios turi valyti gatves, bet prastai atlieka darbus, baudžia finansiškai: kas mėnesį nuskaičiuoja apie 20 proc. joms skirtų lėšų.

Tačiau A.Vilūnas konstatuoja, kad šią žiemą gyventojai ir toliau čiuožinės Vilniaus šaligatviais. “Per tris savaites mes sunaudojom pusės metų druskos normą. Anksčiau sostinėje dirbo daugiau kaip tūkstantis kiemsargių, šiandien jų likę 450″, – sako “Grindos” direktorius.

Tad žmonėms belieka patiems nešiotis smėlio maišelius ir vis pasibarstyti prieš save, žingsniuojant net pagrindinėmis sostinėmis gatvėmis. Taip pat dar pravartu pasinaudoti traumatologo A.Pamernecko patarimais ir išeinant iš namų apsiginkluoti slidininko lazdomis, mat tai puiki atrama, padedanti nepargriūti. O smūgio jėgą neblogai sugeria storas ilgas paltas, nuo čiurnos patempimo gali apsaugoti ilgaauliai batai.

"Veido" archyvas

Vasara – metas, kai vienų rankose kauptukas ir kastuvas, kiti stato ir remontuoja namus, treti sportuoja… Todėl šiuo metų laiku padaugėja traumų: patempimų, sumušimų, sąnarių skausmų. Be to, paūmėja ir senos stuburo ligos – osteochondrozė, išvaržų sukeliami audinių pažeidimai ir kt.

Saugokite stuburą

Ligos jaunėja! Neseniai kardiologai paskelbė liūdną atradimą, jog ateroskleroze (liga, kai kalkėja kraujagyslės) serga net mokyklinio amžiaus vaikai. O “kompiuterinių” berniukų ir mergaičių, leidžiančių laisvalaikį ne gamtoje ar sporto aikštelėje, o prie rašomojo stalo, stuburas primena šešiasdešimtmečių. Tokią išvadą pagarsino kolegos, ištyrę į vasaros stovyklą susirinkusių mokinių sveikatą ir fizinius gebėjimus.

Tad saugoti stuburą, o susižeidus ar pasitempus tinkamai jam padėti, turėtų ir senas, ir jaunas.

Išsaugoti sveikatą nesportuojant, gyvenant pasyviai, neįmanoma. Žmogus taip sukurtas, kad kiekvienas kūno judesys yra ir stuburo bei sąnarių judesys. Kai žmogus nejuda, priverstinai atostogauja ir jo stuburas bei sąnariai. Tada ir pradeda senti tarpslanksteliniai stuburo diskai, kurie dėl savo anatominių ypatybių maitinami prasčiau nei kiti audiniai. Tik žmogui judant stuburo diskai gauna pakankamai jiems reikalingų medžiagų. O “nemaitinami” jie sensta, praranda elastingumą, tvirtumą, o tuomet dėl staigesnio kryptelėjimo ar judesio susiformuoja disko išvarža ar net kelios išvaržos. (Nepamirškite, kad mažai judančiųjų silpni ir raumenys, o juk būtent  jie yra stuburą prilaikantis “korsetas”).

Išvaržos ima spausti aplinkinius audinius ir nervų receptorius. O diskus supantys audiniai lyg tyčia gausiai aprūpinti receptoriais, todėl padirbėjęs, aktyviau pasportavęs pacientas pajunta nugaros ar sprando raumenų skausmą.

Kas gali padėti?

Jei staiga suskaudo nugarą, pasistenkite suaktyvinti pažeistos vietos audinių kraujotaką. Kuo geriau audiniai bus maitinami, tuo greičiau vyks sveikimo procesas. Pravers uždegimą, skausmą malšinantys tepalai.

Mat kuo ilgiau žmogui skauda, tuo greičiau įsisuka ydingas ratas: dėl staigaus neprognozuoto dirgiklio stuburas refleksiškai įsitempia, į tai raumenys atsako chaotiškai įsitempdami, į šį procesą įtraukiami skirtingų funkcijų ir pajėgumo raumenys. Tai lyg ir organizmo savigyna: jis stengiasi fiksuoti pažeistą stuburą ir apsaugoti nuo didesnių traumų. Tačiau dėl nesimetriško raumenų įsitempimo žmogaus galva, kaklas fiksuojami priverstinėje nenatūralioje padėtyje, o dėl krūtinės, kaklo, pečių juostos srityje jaučiamų skausmų judesiai dar labiau apribojami. Organizmas pats “susigipsuoja, o “nusiimti gipso” nemoka. Todėl chaotiškas vienos pusės raumenų įsitempimas ir negydomas minkštųjų audinių uždegimas problemą gali tik pagilinti.

Apie kaklo skausmus

Kaklo skausmai, kylantys dėl kaklinės dalies stuburo slankstelių pažeidimų, gali pasireikšti priepuoliais. Kartais kaklą perveria staigūs skausmai, kartais vargina ilgai tunkantis arba su judesiais susijęs maudimas. Cervikalgija – tai gręžiantis ar bukas kaklo, krūtinės skausmas, paūmėjantis atliekant tam tikrus judesius. Bet dažniausiai skausmai kyla rytais, ypač išmiegojus ant nepatogios pagalvės. Po to keletą valandų ar iki vakaro lydi jausmas, kad kaklas tarsi sustingęs, jį sunku judinti. Šie skausmai suintensyvėja statinio ir dinaminio įtempimo metu: keliantis iš lovos, dirbant prie rašomojo stalo, vairuojant automobilį greitkelyje ir mieste (pastarajame labiau), dirbant prie konvejerio.

Paaštrėjus osteochondrozei, skausmą dar labiau sustiprina įtempti kaklo raumenys. Cervikalgijai besikartojant, žmogus ima skųstis kaklo slankstelių traškėjimu. Kartais skausmas plinta į kaklinę ir krūtininę stuburo dalį arba tarp menčių.

Raumenų skausmas

Nėra žmogaus, kuris nežinotų, ką reiškia raumenų skausmas. Kartais pačiam kenčiančiajam sunku nustatyti, ką iš tiesų skauda, mat gali gelti ne tik raumenis, bet ir juos supančius jungiamuosius audinius – raiščius, sausgysles.

Būtina įsidėmėti, kad dažniausia raumenų skausmo priežastis – tai per didelis fizinis krūvis, įtampa (per intensyvus ar per dažnas raumens naudojimas), sumušimai ir kitos traumos – patempimas, įtrūkimas. Raumenis skaudėti gali dėl daugelio ligų  – infekcijos, uždegimo, gripo, tonzilito, sinusito, reumatinių ligų, Laimo ligos, taip pat dėl netaisyklingos laikysenos, depresijos, lėtinio nuovargio sindromo.

Jei persistengėte

Norint išvengti raumenų skausmų ir jų traumų, patartina fizinę veiklą paskirstyti tolygiai, nedaryti didelių pertraukų tarp treniruočių, treniruotę ar fizinį darbą patartina pradėti po trumpo apšilimo, prieš treniruojantis atlikti raumenų tempimo pratimus. Venkite staigių judesių dirbdami ar treniruodamiesi, sušilę saugokitės skersvėjo, nepatartina sunkiai fiziškai dirbti vilkint pernelyg lengvais drabužiais.

Trigeriniai taškai

Kartais atrodo, kad skausmas kyla be priežasties. Žmogus arba gydytojas, masažuotojas netikėtai užčiuopia skausmingus raumenų sukietėjimus, primenančius tarsi standžias virvutes ar mazgelius. Tai – susitraukusios raumenų skaidulos, arba vadinamieji trigeriniai taškai. Masažuotojui stipriau spustelėjus trigerinį tašką, žmogus net gali pašokti iš skausmo. Šių taškų neliečiant, skausmas nėra aštrus, tai greičiau ilgalaikis neva be priežasties atsiradęs maudimas.

Trigeriniai taškai susidaro dėl raumenų traumų, fizinio persitempimo, netaisyklingos sėdėsenos ir laikysenos, skeleto asimetrijos ir kitų veiksnių.

Kas atsitiko?

Jei netikėtai ėmė gelti ar mausti minkštuosius audinius, pamėginkite išsiaiškinti šios nemalonios būsenos priežastį.

Jei aštrus skausmas pervėrė staiga, tai yra fiziškai dirbant ar treniruojantis, galima spėti, kad įvyko minkštųjų audinių trauma (raumens patempimas, raiščio įplyšimas ar nuplyšimas). Nedelsdami nutraukite fizinę veiklą ir pamėginkite susivokti: ar skausmas riboja judesius, ar aplink pažeistą vietą tinsta audiniai (tai gali būti ir raumens, ir raiščių patempimo, pažeidimo požymiai). Ar skausmas atlėgsta uždėjus šaldomąjį kompresą, ar nepraeina ilgiau nei 48 valandas. Jei skausmas nepraeina per dvi paras, jei skauda ne raumenis, o sąnarius, pažeista galūnė tirpsta, jaučiamas jos silpnumas, būtina kreiptis į medikus. Dažniausiai patempiami kelio ir čiurnos sąnario raiščiai.

Kaip sau padėti

• Jei patempėte raumenį ar raištį, skaudamą vietą patartina nedelsiant atšaldyti (tam tiks šaltas kompresas, įvairūs gydomieji šaldomieji tepalai. Šildyti pažeistą vietą galima tik nuo antrosios paros.

• Vietiškai patartina vartoti įvairius uždegimą ir skausmą malšinančius tepalus, gelius.

• Kad išvengtumėte raumenų skausmo po intensyvios treniruotės, patartina po jos atlikti tempimo pratimus:pavyzdžiui, pusę minutės ar minutę pakabėti ant skersinio. Dalis sportininkų mėgsta  raumenis po treniruotės įtrinti vėsinamaisiais tepalais ar geliais, padeda raumenų masažas. Atsikratyti trigerinių taškų, tai yra atpalaiduoti pertemptus raumenis, taip pat padės masažas, įtrynimai gydomaisiais tepalais.

"Veido" archyvas

Atėjus šiltajam sezonui laukia daug darbų sodyboje, važinėjame dviračiais, o vaikai dūksta bėgiodami ir karstydamiesi po medžius. Deja, ne visada pavyksta išvengti traumų, todėl kiekviena turime žinoti, ką pirmiausia daryti nutikus nelaimei.

Nubrozdinimai – ne toks ir menkas sužeidimas

Iš nedidelio nubrozdinimo ar įdrėskimo kraujas greitai savaime nustoja tekėti. Tačiau bet koks, net ir mažiausias odos sužeidimas sudaro sąlygas patekti į organizmą mikrobams (bakterijoms). Patekę į atvirą žaizdą, jie gali pradėti daugintis ir sukelti infekciją. Todėl žaizdą reikia kuo greičiau išvalyti ir sutvarstyti.

• Nuplaukite nuo žaizdos nešvarumus šalto vandens srove. Jei žaizda negili, galite ir su muilu.

• Nuvalykite odą aplink žaizdą. Geriausia sterilų marlės tamponą suvilgyti spiritu, jodo tirpalu ar degtine ir atsargiai pavalyti odą aplink žaizdą.

• Dezinfekuokite žaizdą. Jei žaizda gili ir užteršta, užpilkite vandenilio peroksido arba patepkite ją antibakteriniu tepalu ir apibintuokite. Jei patepėte tepalu, lengviau bus nuimti tvarstį, nes jis nepridžius prie žaizdos.

• Ant mažos žaizdos klijuokite pleistrą. Jo nelaikykite ilgiau negu 24 valandas.

• Svarbu! Jokiu būdu nedėkite vatos, kad nepridžiūtų.

Sumušimų ir mėlynių nepavyksta išvengti

• Gyvybiškai svarbių organų sumušimas. Jeigu susimušėte galvos, akių, kepenų, inkstų sritį, būtina nustatyti, ar neplyšo vidaus organai, neprasidėjo vidinis kraujavimas, nepatyrėte galvos smegenų sukrėtimo ar sumušimo, neatšoko akių tinklainės, neprasidėjo vidinės akies kraujosruva.

• Mėlynių atsiranda dėl kraujagyslių, esančių odos paviršiuje, pažeidimo. Šviesiaodžiams mėlynių atsiranda lengviau nei tamsiaodžiams. Jos išnyksta po 10–15 dienų, per tą laiką keisdamos spalvą (žalsva, vėliau geltona) dėl irstančio kraujo pigmento hemoglobino.

• Sumuštą vietą pirmas 24 valandas reikia šaldyti. Tinka kompresai, ledas ar šaldomieji geliai. Šaldant ledu ant pažeistos vietos pirmiausia uždedamas tvarstis, po to odą galima patepti vazelinu (kad nenušaltų). Maišelis su ledais laikomas 15–20 min., po to daroma pertrauka ir vėl šaldoma. Neįgudusiems ir bijantiems, kad oda nenušaltų, geriau vartoti šaldomuosius gelius, kurių poveikis ilgalaikis.

• Svarbu! Jeigu sumušta ranka ar koja, pakelkite ją aukščiau ir, jei įmanoma, pariškite. Tuomet mažiau skaudės.

Pavojingiausios – galvos traumos

Nuo smūgio į galvą galima patirti smegenų sukrėtimą ar net lūžti kaukolė. Po smegenų sukrėtimo galite trumpam netekti sąmonės. Jei sąmonė grįžta lėtai ar nevisiškai, reikia kuo greičiau traumą patyrusį žmogų parodyti gydytojui, nes gali prasidėti negrįžtami procesai smegenyse.

Galvos smegenų sukrėtimą galima įtarti: jei žmogus laikinai praranda sąmonę, atgavęs sąmonę jaučiasi apsvaigęs ir sutrikęs, vemia, neprisimena, kas nutiko.

Neleiskite užmigti ir stebėkite savijautą. Jei sužeidimas rimtesnis, tuomet pykina, žmogus išbąla, svaigsta arba skauda galvą, apima mieguistumas. Kol atvyks gydytojas, nukentėjusįjį paguldykite ir saugokite, kad kuo mažiau judėtų. Arba tokioje padėtyje patys vežkite į ligoninę.

Jei po traumos neteko sąmonės, nuolat stebėkite širdies veiklą, kvėpavimą, jei trinka, reikia gaivinti.

Svarbu! Po galvos traumų gali prasidėti komplikacijos (galvos smegenų pakenkimas: hematomos, kontuziniai židiniai). Akių vyzdžiai gali būti nepaprastai išsiplėtę arba nevienodo dydžio. Gali labai sulėtėti pulsas.

Įlindo rakštis

Kartais nusibrozdinus žaizdoje lieka rakštis ar stiklo dužena. Arba dirbant gali įsmigti pašinas.

Jei žaizdos nėra, tik į odą įsmigo rakštis, tą vietą nuplaukite tekančiu vandeniu ir ne trumpiau kaip dešimt minučių laikykite šilto vandens vonelėje, į kurią įberkite gerą saują druskos – tiek, kad vandenyje daugiau ji nebetirptų. Jei tos vietos negalite panardinti į vandens vonelę, uždėkite šilto vandens ir druskos tirpalo kompresą.

Jei rakšties galiukas išlindęs, pabandykite atsargiai jį suimti pincetu ar manikiūrinėmis žirklutėmis ir traukti ta kryptimi, kuria ji įstrigusi. Jei rakštis visiškai įsmigusi į odą, teks imti adatą, prieš tai ją, kaip ir pincetą, dezinfekavus spiritu. Sterili yra vienkartinio švirkšto adata, todėl namie visada pravartu tokią turėti. Išmirkusią ir suminkštėjusią odą pradurkite adatos galu, kad pincetu galėtumėte lengviau suimti rakštį.

Išėmę rakštį žaizdelę nuplaukite vandeniu, kraštus patepkite antiseptiniu tepalu ir užklijuokite pleistru.

Kraujas liejasi iš žaizdos

Daugelis nedidelių žaizdelių šiek tiek kraujuoja pirmąsias keliolika minučių. Tai gerai – kraujas išplauna į žaizdą patekusias bakterijas. Tačiau kai kraujavimas stiprus ir trunka ilgai, būtina jį stabdyti ir važiuoti į ligoninę. Žinoma, ir žaizdos būna labai skirtingos – nuo gilių durtinių iki pjautinių.

Jei kraujas teka nesmarkiai. Pakelkite įpjautą ranką ar koją aukščiau širdies, tuomet kraujas mažiau plūsta į galūnes. Žaizdos kraštus reikia patepti dezinfekuojamuoju tirpalu (jodo tirpalu, spiritu), prieš tai nuplovus švariu arba muiluotu vandeniu. Jodo tirpalo bei spirito jokiu būdu negalima pilti ant žaizdos, nes jie ardo ląsteles ir sukelia stiprų skausmą. Ant žaizdos dėkite sterilų tvarstį ir prispauskite, o paskui apibintuokite.

Jei kraujuoja stipriau, uždėkite keletą marlės servetėlių ar sulankstytą švaraus audinio gabalą, kad virš žaizdos būtų stora “pagalvė” (be kita ko, ji daugiau sugers), ir apibintuokite elastiniu bintu arba pritvirtinkite pleistru.

Jei kraujuoja labai smarkiai, reikia kuo skubiau stabdyti kraujavimą – uždėti varžtą. Jį reikia dėti ant vieną kaulą turinčios galūnės, nes tik taip įmanoma užspausti kraujagyslę. Jeigu kraujuoja iš plaštakos ar dilbio, varžtą dėkite ant žasto, jeigu iš pėdos ar blauzdos – ant šlaunies. Užspauskite žaizdą ir kuo aukščiau pakelkite sužeistą vietą. Paruoškite tvarstį iš švaraus audinio ir laikykite prispaudę, kol sulauksite medikų pagalbos.

Svarbu! Nedėkite ant žaizdos vatos. Būtinai pasirodykite gydytojui, net jei žaizda nedidelė – susiūta ligoninėje ji sugyja kelis kartus greičiau. Be to, chirurgas gali patikrinti, ar neliko svetimkūnių, ar nepažeistos sausgyslės, nervai. Jei žaizda gyja be komplikacijų, siūlus galima išimti po 5–7 dienų.

Jei vaikas išsimušė dantį

Jeigu vaikas neteko vieno ar kelių dantų, juos suraskite, atsargiai nuplaukite šaltu vandeniu ir kuo greičiau skubėkite pas odontologą. Jei dantis ne pieninis, bet nuolatinis, gydytojas jį įdės į vietą, sutvirtins įtvaru – ir dantukas tarnaus kelerius metus. Dantį reikia vežti pamerktą į pieną arba tiesiog užkištą už šeimininko lūpos. Išmušto pieninio danties “atsodinti” nereikia, tik kurį laiką skalauti likusią žaizdelę ramunėlių nuoviru. Jei dantis nuo smūgio tarsi įsmigo į dantenas, po kurio laiko pats vėl “išdygs”.

Mokyklose vieną ar kelias traumas patiria 98 vaikai iš 1000, rodo Lietuvos sveikatos informacijos centro skelbiami 2008 metų duomenys, teigia Sveikatos apsaugos ministerija (SAM).

Pirmadienį išplatintame pranešime taip pat pristatomi anksčiau atlikti tyrimai, iš kurių matyti, kad beveik pusę traumų lėmė netinkamas moksleivių elgesys, penktadalį – nepakankama suaugusiųjų priežiūra per pamokas ar pertraukas. Dešimtadalį visų mokyklose įvykusių traumų sąlygojo nesaugi mokyklos aplinka, teigia SAM.

Pasak Vilniaus visuomenės sveikatos centro Visuomenės sveikatos saugos kontrolės skyriaus vedėjos Astos Razmienės, dauguma mokyklų pastatytos prieš kelias dešimtis metų pagal tuo metu galiojusius statybos ir higienos reikalavimus ir neatitinka šiuo metu galiojančių normų. SAM savo ruožtu ragina atkreipti dėmesį į mokyklų saugumą rengiant jų renovavimo projektus.

“Deja, prasidėjęs mokyklų renovavimo procesas svarbiausiu tikslu kelia šilumos taupymą ir nenumato saugios mokyklų aplinkos kūrimo. Šiuo metu remiami projektai, numatantys stogo, išorinių sienų šiltinimą, langų, lauko durų keitimą bei šildymo sistemų renovaciją. Siūlome nepamiršti ir dalykų, kurie gali apsaugoti vaikus nuo skausmo ir traumų: įrengti saugias laiptines, pakeisti slidžias, nelygias, grindų, sporto aikštynų dangas, naudoti tik techniškai tvarkingą sporto, technologijų įrangą”, – teigia SAM.

Taip pat pabrėžiama, kad traumų galima išvengti, jei bus skatinamas saugus elgesys: turi būti suformuluotos ir įdiegtos saugaus elgesio taisyklės (pavyzdžiui, draudžiama lakstyti laiptais, lipti į medžius ir pan.) bei kontroliuojama, kaip šių taisyklių laikomasi. Be to, vaikai turi būti visą laiką prižiūrimi suaugusiųjų tiek pamokų, tiek pertraukų, tiek užklasinių užsiėmimų metu.