Visuomenės nuotaikos liudija – Lietuva moraliai pasirengusi gintis nuo Rusijos agresijos, telieka atsakyti į klausimus: nuo kokio puolimo, kuo ir kam gintis?
Sekmadienio pavakarė, vasaros sezonas dar neprasidėjęs, Kuršių nerija tokiu laiku tuščia. Prie Nidos pasienio kontrolės posto pririeda reisinis autobusas iš Kaliningrado, pasieniečiai nemato jame nieko keista, gal tik kiek daugiau darbingo amžiaus vyrų, bet tai suprantama – ryt pirmadienis, kas važiuoja į Klaipėdą su reikalais, kas į Vilnių ar Minską.
Nuriedėjęs kelis kilometrus autobusas sustoja netoli Smiltynės plente įsikūrusios pasienio užkardos. Vyrai išlipa, čia jų jau laukia pasitinkanti grupė, atvykusi iš Klaipėdoje įsikūrusio Rusijos konsulato, kuriame šiuo metu darbuojasi apie 250 žmonių. Iš diplomatiniais numeriais pažymėtų, tad policijos netikrinamų mikroautobusų iškraunami ginklai: automatai, granatsvaidžiai, prieštankinės raketos – toks pat komplektas, kokį “žalieji žmogeliukai” atsinešė į Krymo Aukščiausiosios Rados rūmus Simferopolyje. Gal net ir “žmogeliukai” tie patys – vadinamieji “podsolnuchai” iš Rusijos specialiosios paskirties centro Solnečnogorske.
Po kelių minučių jie įsiveržia į pasienio užkardą, tuo pat metu iš Kaliningrado pusės prie pasienio punkto privažiavę kiti “žalieji žmogeliukai” nuginkluoja pamainos pareigūnus.
Viskas – kelias į Klaipėdą atviras, ir trys dešimtys lengvų šarvuočių “Tigr” nurieda perkėlos link. Kolonoje važiuoja keletas visureigių su keistais strypais ir grotelėmis ant stogų – tai radijo ir mobiliojo ryšio blokavimo įranga, pakeliui slopinanti bet kokį susisiekimą su uostamiesčiu. Optinio kabelio per Kuršių marias perkirtimu pasirūpino diversantai su diplomatiniais pasais. Jei kas iš neringiškių atkreipia dėmesį į koloną ir sugeba atpažinti, kad tai ne Lietuvos kariuomenės “hamviai”, o Rusijos “tigrai”, pakelti aliarmo jis nesugebės. O karių pačioje Neringoje nėra.
Po valandos kolona jau ties perkėla, čia ją sutinka Klaipėdos išlaisvinimo komiteto, sudaryto iš tų pačių konsulato ir jo atrinktų vietos rusakalbių, atstovai, visi juda į aikštę prie savivaldybės, ant kurios skubiai iškeliama Rusijos vėliava, o kartu su kolona atvažiavę televizijos operatoriai per palydovinį ryšį transliuoja vaizdą pasauliui: “Neapsikentę pribaltų fašistų siautėjimo, Klaipėdos rusai sukilo ir paėmė į savo rankas uostamiestį, Antrojo pasaulinio karo metais aplaistytą jų protėvių krauju.”
Maždaug taip dabar, po Krymo užgrobimo ir aneksijos, dažnas įsivaizduoja Rusijos agresijos prieš Lietuvą scenarijų. Panašiai mano ir krašto apsaugos vadovybė. Tad jau kuris laikas Kuršių nerijoje patruliuoja ne tik pasienio policininkai, iš arsenalų išsitraukę automatus, bet ir Pamario dragūnų motorizuotojo bataliono kariai.
Tiesa, į akis krinta, kad nė vienas jų neturi granatsvaidžių, kuriais būtų galima deginti lengvai šarvuotą “žaliųjų žmogeliukų” transportą. Lengvi prieštankiniai granatsvaidžiai AT-4 Lietuvos kariuomenėje – didelis deficitas, o galingi “Carl Gustav”, trumpais nuotoliais galintys ne tik tankus naikinti, bet ir artilerijos pabūklus atstoti, – sunkūs. Be to, šaudmenų jiems irgi galėtų būti daugiau.
Ties Pagėgiais ir Vilkyškiais manevrus surengę, o iš esmės – Karalienės Luizos tiltą į Sovetską blokuojantys DLK Kęstučio mechanizuotojo bataliono karių šarvuočiai M113 – tik su lengvais kulkosvaidžiais bokšteliuose. Sunkiųjų .50 kalibro “M2HB Browning”, kurių kulkos kiaurai muša rusiškus šarvuočius, jie arba neturi, arba dėl keliolikos litų vertės movų trūkumo negali pritvirtinti bokšteliuose.
Apie tai, kad kiekviename šarvuotyje būtų po lengvąją prieštankinę raketą ir po nuo peties paleidžiamą priešlėktuvinę raketą, kol kas galima tik svajoti, nors pastarųjų, lenkų gamybos GROM, Krašto apsaugos ministerija jau pažadėjo nupirkti. Kad tik ne per vėlai.