puras

Vieni teigia, kad Lietuva sėkmingai įsitvirtino tarp keliasdešimties pasaulio valstybių, kuriose užtikrinta tiek demokratija, tiek visuomenės gerovė, ir kad belieka tik dar geriau išnaudoti patį geriausią laikmetį per visą ilgą ir dramatišką Lietuvos valstybės gyvavimo laikotarpį.
Šiai nuomonei stipriai oponuoja nemaža visuomenės dalis, tvirtinanti, kad atsikūrusi Lietuvos valstybė yra patekusi į gilią krizę. Dideli emigracijos, skurdo, socialinės atskirties ir piliečių nusivylimo mastai pateikiami kaip nesėkmės įrodymas.
Šitokia vertinimo dichotomija jau pati savaime atspindi vieną rimčiausių problemų – kritinio mąstymo stoką ir polinkį į juodą-baltą visuomenėje vykstančių procesų vertinimą.
Visų pirma turėtume susitarti dėl visuomenės raidos ypatumų „diagnozės“, nes tik tuomet galėtume veiksmingai tartis dėl iškilusių problemų įveikimo principų. Tuomet galbūt pavyktų išvengti dviejų kraštutinumų – bejėgiško ir beprasmiško verkšlenimo, kad viskas esą labai blogai ir aplink esą vieni vagys, ir vis dar dažno tarp valdžios atstovų papročio nekritiškai neigti sisteminio lygio neišspręstas problemas. Diskutuoti turime ne apie tai, tuščia ar pilna yra mūsų valstybės ir visuomenės gyvenimo stiklinė, o apie tai, kaip tą pusiau pilną ar pusiau tuščią stiklinę pripildyti veiksmingo ir prasmingo turinio.
Vienas didžiausių sėkmingos visuomenės raidos trukdžių yra tai, kad neturime įgūdžių reflektuoti, kritiškai vertinti ne kitus, o būtent save. Ir individams, ir visuomenės grupėms, ir valdžios institucijoms būdinga tai, kad, užuot atsakingai analizavus savo nuostatas ir veiksmus, ieškoma kaltų kur nors aplink. Jei jau patys iki šiol negebame (ar galbūt bijome?) pažvelgti į save iš šalies, tai galėtume rimčiau pastudijuoti daugybę puikių studijų, kurias apie mus, Vidurio ir Rytų pokomunistines visuomenes, yra parašę užsienio mokslininkai.
Tų studijų mums siunčiama žinia yra tokia: Lietuva, kaip ir visas pokomunistinės Europos regionas, kupina šaunaus žmogiškojo kapitalo, bet prastai yra su socialiniu kapitalu. Tragiška istorija, ypač XX amžiuje, lėmė, kad santykiai tarp žmonių ir grupių lieka stipriai sutrikę, persmelkti nepasitikėjimo, paslėpto ar atviro pykčio ant savęs bei kitų, bejėgiškumo, godumo.
Netikima, jog yra prasmės elgtis taip, kad būtų naudos viešajam gėriui. Tebeklesti nepotizmas ir kitos korupcijos apraiškos įvairiais lygiais. Žmonės nesijaučia prisidedantys prie savo valstybės kūrimo. Neturėdami įgūdžių reaguoti į stresines situacijas ir tvarkyti savo gyvenimo sveikais būdais, daug žmonių renkasi vienaip ar kitaip naikinti save ar kitus – jei ne fiziškai, tai dvasiškai. Valdžioje atsidūrę nauji žmonės atsineša tą patį polinkį į nepasitikėjimą, bejėgiškumą bei godumą ir tęsia investicijas į bet ką, tik ne į tai, kad sveiktų sutrikę santykiai tarp visuomenės narių ir grupių.
Taigi diagnozuotas ydingas ratas, kai palūžusi visuomenės dalis, ieškodama aplink kaltų, spaudžia politikus imtis tokių priemonių, kurios tik dar labiau įsuka ydingą ratą. Užuot gydęsi, vėl lipame ant to paties grėblio ir savo noru pasirenkame tuos gydymosi būdus, nuo kurių ir esame stipriai, kaip visuomenė, susirgę.
Ši analizė siunčia mums ne tik išblaivinančią diagnozę, bet ir viltingą žinią: juk diagnozavus ydingą ratą belieka jį bet kurioje vietoje nutraukti, ir tai jau reikš sistemines permainas. Tai gali būti kritinė masė (nebūtinai didžiulė) piliečių, kurie pradeda ne žodžiais, o darbais prižiūrėti viešąjį interesą. Tai gali būti kritinė masė bet kurios politinės partijos narių, kurie atsisako korupcinių įpročių partinėje veikloje. Tai gali būti studentų ir dėstytojų savivaldos universitetuose, įtvirtinančios akademinio sąžiningumo principus.
Ištekliai, slypintys mūsų žmonėse, šeimose ir bendruomenėse, yra didžiuliai. Juos tereikia išlaisvinti nuo nevykusių tradicijų, kurios suformavo dvigubų stogų, dvigubų dugnų ir permainų baimių kultūrą visose visuomenės gyvenimo srityse. Kritikuodami, pavyzdžiui, sveikatos priežiūros sistemą, piliečiai galėtų susivokti, kad jie patys ją ir gadina vis dar įprastais skambučiais pažįstamiems daktarams, patepimais ir kitokiais korupcinės sistemos skatinimais, demoralizuojančiais šią sistemą.
Veržliai pradėję 1990-aisiais, pirmo dešimtmečio pabaigoje pradėjome klupti. Antrasis dešimtmetis, dar iki krizės pradžios, jau buvo pažymėtas keistos stagnacijos. Atsipalaidavus po įstojimo į ES paaiškėjo, kad įpročiai apgaudinėti valstybę niekur nedingo, ES fondais ir ekonomikos augimu pasinaudojome neefektyviai, o kai kuriose srityse būtent finansiniais srautais struktūrinės reformos stabdomos iki šiol. Maža to, vis labiau stiprėjo paradoksalus reiškinys, kai patriotinėmis save vadinančios jėgos pradėjo kryžiaus žygį prieš tai, į ką iki šiol veržėmės, – prieš moderniosios Europos vertybes. Dar liūdnesnis paradoksas, kad tarp gąsdinančiųjų Europos ir laisvojo pasaulio vertybėmis yra daug buvusių Sąjūdžio lyderių.
Būtent idėjų kova turėtų padėti žmonėms apsispręsti dėl Lietuvos kelio. Ne šiaip sau vyko ir tebevyksta aistringos diskusijos, kaip švęsti Kovo 11-ąją, ką galima vadinti šeima ar su kuo turi gyventi suaugusiųjų kovos viduryje atsidūręs vaikas. Kai ne kartą būdavo sukeliama eilinės moralinės panikos banga, ir panieka pilietinėms laisvėms bei nostalgija prievartos kultūrai jau, rodos, imdavo viršų, vis dėlto suveikdavo atviros sveikstančios visuomenės ir atsikuriančios modernios valstybės mechanizmai. Tačiau aišku ir tai, kad jokių garantijų Lietuvoje įsitvirtinti liberaliai demokratijai nėra. Labiau tikėtinas variantas, kad Lietuvos demokratija taip ir liks stipriai atmiešta bizantiškųjų nepotizmo tradicijų ir dėl „tautinių vertybių“ paaukos pažeidžiamų grupių pilietines laisves.
Bet tai labai rizikingas kelias. Paprasti žmonės, pykstantys ant juos į užribį nustūmusio elito, turėtų suprasti, kad ir patys panašiai elgiasi, kai paniekina „kitokias“, jiems nepatinkančias žmonių grupes. Lietuvoje netolerancija kitokiems žmonėms – ar tai būtų žmonės su psichikos ir proto negalia, ar romų tautybės, ar kitokios lytinės orientacijos atstovai – yra tokia didelė, kad jau vien tai rodo „sveikąją“ visuomenę labai sunkiai sergant.
Tokia dvasiškai nesveika visuomenė negali sukurti nei klestinčios ekonomikos, nei juo labiau socialinės gerovės. Jei Lietuvoje nebus gerai pažeidžiamoms grupėms, tai nebus gerai ir mums visiems. Jei bus pažeidžiamos jų teisės, bus pažeidžiamos ir mūsų teisės. Todėl pastarųjų metų tendencijos vis dažniau atpirkimo ožių ieškoti pačiuose liberalios demokratijos principuose (kad būtina apginti kiekvieno individo teises ir laisves, o ne tik „mūsų“) kelia nerimą.
Pauzė, kurią dabar yra padariusi Lietuva, negali tęstis amžinai. Tebesame geopolitinėje vertybių kryžkelėje. Gera žinia ta, kad bent jau kol kas apsisprendimas yra mūsų valioje.

Įkirta
Lietuvoje žmonės nesijaučia prisidedantys prie savo valstybės kūrimo.