Estetiškosios fotografijos meistras skaitmeninį aparatą pritaikė “pinholui”.

Pasimatymą Remigijui skyriau parodoje: išvakarėse kaip tik buvo atidaryta jungtinė uostamiesčio fotomenininkų darbų ekspozicija “Klaipėda. Juoda / Balta”. Ant staliuko Fotografijos galerijoje tarsi įvykio liudininkės teberymojo vakarykščių linksmybių taurės, o ant sienų – nespalvotas, bet vis dėlto itin margas skirtingų laikotarpių, stilių ir požiūrių į savąjį miestą rinkinys.
Šešerius metus vadovavęs Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriui, šiandien Remigijus čia – tik svečias ir parodų lankytojas. Be to, iš savo patirties žinantis, kiek pastangų Klaipėdos fotomeninkams kainuoja išlaikyti patalpas Senamiestyje.
“Iš pirmo žvilgsnio gal nematyti, bet šis pastatas – gerokai subliūškęs: tai stogas prakiūra, tai vamzdis varva… Šitų problemų sprendimas atimdavo labai daug laiko. Tuo labiau kad jokio “iš centro” atkeliaujančio finansavimo uostamiesčio fotomenininkai, priešingai nei rašytojai ir dailininkai, seniai nebegauna. Kad padengtume komunalines išlaidas, dalį patalpų neišvengiamai turėjome nuomoti, o kartu – ir kovoti su laiku susimokėti nepageidaujančiais nuomininkais. Ir vis tiek samdyti menotyrininkų projektams rašyti nebelikdavo iš ko. Daugiausiai buvo nuveikta iš idėjos”, – atvirai pasakoja Remigijus.
Pernai pasibaigus skyriaus pirmininko kadencijai R.Treigį poste pakeitė jaunesnės kartos kolega Darius Vaičekauskas. Pats Remigijus, nors vadina save bedarbiu, tvirtina administracinės veiklos anaiptol nepasiilgęs: “Buvau nuolatinis prašytojas. O visuomenei ir verslui mes geri, šaunūs ir reikalingi tol, kol nieko neprašome. Arba prieš rinkimus: tuomet pagausėja kvietimų tapti politikų klounais. Gal jūs čia pašoktumėt, padainuotumėt arba surengtumėt parodą? Padiskutuoti apie menininko vietą, kultūros įtaką Lietuvoje – irgi labai prašom… Bet juk norisi jaustis žmogumi nepaisant to, kada rinkimai. Kad tau duotų, ir turėtum galimybę atiduoti, kad neliktum skolingas ir nesijaustum amžinas išlaikytinis. O kada paskutinįsyk girdėjote žinią apie muziejų skelbiamas įsigyjamų darbų atrankas?” – retoriškai klausia fotomenininkas.
Tai ar kūrybinės sąjungos nūdienos sąlygomis beturi prasmę? “Manau, jos – sovietinių laikų palikimas. Tuomet privalu būdavo tapti sąjungos nariu, kad lengvatinėmis sąlygomis gautum butą ar dirbtuvę. Dabar pagrindinė išlikusi funkcija – informacijos sklaida. Kitų realių privilegijų meno kūrėjo statusas kol kas neteikia”, – aiškina Remigijus.
Bet gal kartais ramiau jaustis kažkuo, nei būti niekuo? “Silpniesiems padeda saviguoda. Tiems, kurie dirba, jos nereikia”, – įsitikinęs pašnekovas.
Bet jei nebūtų Fotomenininkų sąjungos – nebūtų ir parodos, kurią ką tik apžiūrėjome… “Kodėl? Juk veikia galerijos, o su jomis bendradarbiauja parodų kuratoriai, – laikosi savo R.Treigys. – Jie tikrai pajėgūs rengti temines ekspozicijas.”

Negatyvams – ryžtingas sudie

Ar Lietuvoje yra kolekcininkų, kaupiančių šiuolaikinių, o ne šimto metų senumo nuotraukų rinkinius? “Sakyčiau, jų pradeda atsirasti. Jaunesnioji karta suvokia, kad fotografijos vertos kolekcijos. Tiesa, kol kas jos dažniau perkamos sienų puošybai. Viena Vokietijoje gyvenanti meno kolekcininkė man prisipažino fotomenininkų kūrinių neperkanti todėl, kad jie pernelyg lengvai tiražuojami”, – svarsto Remigijus.
Pats jis sakosi kiekvieno autorinio darbo gaminantis po du tris, retai – penkis atspaudus, o tuomet be ypatingos graužaties ima ir perbraukia (t.y. negrįžtamai sugadina) negatyvą. Kad daugiau prie jo niekada negrįžtų.
Tačiau tokio elgesio kodekso neketina primesti visiems kolegoms: “Būtų neprotinga, jeigu taip elgtųsi ir Antanas Sutkus, kurio archyvinės fotografijos jau įgijo istorinio dokumento vertę. Šiandien atspausti, jo negatyvai kalba naujai. O mano darbai labai asmeniški, juose nėra laiko. Niekas kitas iš negatyvų taip, kaip aš, jų neatspaus.”
Tik kaip tuomet rengti meninių fotografijų parodas? Jei atspaudai išsivažinėja kas sau, ar bus įmanoma juos bent trumpam sugrąžinti? “Tapytojai irgi parduoda paveikslus, o vėliau rengia parodas, skolindamiesi savo darbus iš privačių kolekcijų. Taip galima elgtis ir su menine fotografija”, – nematąs problemos teigia R.Treigys.

Menas ir mechanika

Išbandyti visų iki vieno fotografijos stilių jo netraukė. “Žinoma, būna laikotarpis, kai ieškai savęs. O aš ilgai ieškojau. Baigęs vidurinę mokyklą Priekulėje dar apskritai nesuvokiau, ko noriu. Iš pradžių stojau į Kūno kultūros institutą, nes laikiau save geru sportininku. Pasirodo, klydau – neįvykdžiau nė privalomų normatyvų. Tuomet kurį laiką plytinėje nešiojau plytas ir dirbau kaimo pradinių klasių mokytoju. Vėliau pusmetį Žemės ūkio akademijoje studijavau traktorių ir kombainų mechaniką – šiandien net pačiam keista prisiminti. Tačiau būtent ten, Noreikiškėse, pagaliau kilo mintis stoti į Dailės institutą. Kai pradėjau varikliuose regėti meną – tapo aišku, kad kombainų daugiau nevairuosiu ir neremontuosiu”, – pasakoja Remigijus.
“Ar kada nors bandėte fotografuoti traktorius ir kombainus? – šelmiškai teiraujuosi. – Turėtų neblogai pavykti.” – “Niekada. Bet ačiū už idėją”, – nelieka skolingas pašnekovas.
Toliau pereiname prie svarstymų, kad vis dėlto ne taip toli ir pabėgo. Juk fotografija – menas, kuriam būtinas aparatas. Iš esmės – ta pati mechanika. “Keisčiausia, kad “mechaninė” fotografijos dalis mane menkiausiai domina, – šypteli Remigijus. – Yra daug žmonių, kurie miršta būtent dėl technologinių subtilybių: klausinėja, kaip išgautas vaizdas, kokiu aparatu, kokiu objektyvu. O man labiausiai rūpi galutinis rezultatas. Ne tu turi būti pavaldus technikai, o technika tau pavaldi.”
Ir niekad nepasidavė pagundai įsigyti prabangų aparatą ar naujausią objektyvą? Kamantinėju toliau, o priešais sėdintis pašnekovas ne mažiau stebėdamasis liudija: “Žinoma, ne. Turiu skaitmeninį, bet jis labiau praverčia praktiškiems reikalams. O menus iki šiol darau naudodamasis fotojuosta, kurią pats ryškinu, ir tai man labai svarbu. Pats ir nuotraukas spaudžiu, niekam nepatikiu to proceso, kuriame daugybė niuansų: emulsijos įtrynimas, kontrastingumas, popieriaus parinkimas… Jei nori vadintis fotografijos autoriumi, turi tai valdyti, antraip autorystė tampa abejotina. Kitų ryškintos ir spausdintos nuotraukos, mano nuomone, virsta kolektyviniais darbais. Mygtuką nuspausti šiais laikais kiekvienas sugeba. Sunku rasti žmogų, neturintį vienokio ar kitokio fotoaparato, – tai kaip epidemija. Bet tai nėra kūryba.”
O ar bandė paprastai juodas-baltas arba tonuotas fotografijas eksponuojantis menininkas savo dirbtuvėn įsileisti daugiau spalvų? “Tai buvo, kai eksperimentavau iš skaitmeninio aparato ištraukęs objektyvą ir jo vietoje įtaisęs pinhole kameroms būdingą skylutę. Turbūt mažai kam šautų galvon toks “patobulinimas”, bet mene universalių taisyklių nėra. Išėjo puikiausias skaitmeninis “pinholas”, – tikina R.Treigys.

Laisvė neįtikti

Vasarą penkiasdešimtmetį šventęs pašnekovas jubiliejų paminėjo Baroti galerijoje surengdamas retrospektyvinę parodą “Tamara iš Graco”. Vasarą viešėjęs menininkų rezidencijoje šiame Austrijos mieste, eidamas pro šalį nufotografavo vitriną su užrašu “Tamaros kirpykla”. Joje pavaizduota simpatiška moteris: kas žino, gal tikrai jos vardas Tamara? Bet nusitaikęs į vitriną, o ne į moterį, Remigijus liko ištikimas savajai “bežmogės” fotografijos tradicijai. Jo darbuose gyvi personažai – retenybė.
O štai mudviejų apžiūrėton parodon pateko dar R.Treigio karjeros pradžią liudijančios fotografijos. Vienoje jų – pagyvenęs vyriškis, primenantis bankrutuojančios sistemos sraigtelį, stypso vienišas kieme, svarstydamas, ką jis veikia šiame mieste, o gal – šiame gyvenime… “Na, tai labai seni darbai”, – nutraukia Remigijus. Kodėl visą gyvenimą vengė portretų, racionaliai paaiškinti nesugeba ir mielai perleidžia šį uždavinį menotyrininkams.
Ne lengvesnis pasirodo ir klausimas apie tai, ką įgijo tapdamas bedarbiu: “Sakydamas “laisvę” – meluočiau, nes laisvę žmogus visada turi. Bet, pavyzdžiui, galiu niekam nesiaiškindamas skirti laiko jums. O pragyvenu iš privačių interjero dizaino užsakymų, prie kurių dirbdamas privalau įtikti užsakovui. Todėl dar labiau vertinu tai, kad fotografuodamas niekam įtikti neprivalau.”